Civilinė byla Nr. e2S-3250-855/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18267-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5.; 3.4.2.1.2.; 3.4.2.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2021 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo fizinio asmens M. D. bankroto byloje, suinteresuoti asmenys byloje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė "Sergel", ERGO Insurance SE Lietuvos filialas (buvusi uždaroji akcinė draudimo bendrovė "Ergo Lietuva"), uždaroji akcinė bendrovė "Merata", R. L., M. S., antstoliai - Andrius Bublys, Inga Karalienė, Jurgita Bareikienė, Darius Bliznikas, Donatas Kisielius, Brigita Palavinskienė ir Daiva Prunskienė.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. D. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, kadangi neturi galimybės įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA); bankroto administratoriumi paskirti P. V.. Pareiškimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Prieš septyniolika metų, veikdamas bendrininkų grupėje, padarė plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą ir pagrobė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) "Merata" didelės vertės turtą, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-231-111/2008 buvo nuteistas laisvės apribojimo bausme 2 metams ir iš jo, solidariai su M. Š., buvo priteista 30 655,41 Eur (105847,00 Lt) UAB "Merata" turtinei žalai atlyginti, R. L. 144,81 Eur (500,00 Lt) turtinei ir 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) neturtinei žalai atlyginti, 579,24 Eur (2 000,00 Lt) M. S. neturtinei žalai atlyginti, o taip pat tik iš jo (pareiškėjo) priteista 579,24 Eur (2 000,00 Lt) UAB "Merata" advokato išlaidoms atlyginti. Daugiau teistas nebuvo. Dėl to prarado darbą bei turėjo sunkumų įsidarbinant.
1.2. 2007-2008 metais bandė užsiimti individualia veikla (statybų), tačiau vykdomų buto remonto darbų metu užliejus butą, draudimo bendrovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialas (buvusi UADB "Ergo Lietuva") turėjo atlyginti 9 608,15 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų.
1.3. Pablogėjus finansinei padėčiai, 2010 m. išvyko dirbti į Norvegijos Karalystę, tačiau jo gaunamų pajamų užteko tik pragyvenimui, o sukurtai įmonei buvo paskelbtas bankrotas ir ji likviduota. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, 2020 m. gruodžio mėnesį grįžus į Lietuvą, vėl užsiėmė individualia veikla, susijusia su keleiviniu transportu, o nuo 2021 m. sausio 27 d. – su statybų veikla.
1.4. Neįvykdytų, pradelstų įsipareigojimų dydis, kurių terminai yra suėję - 69 772,40 Eur (iš jų vykdymo išlaidos – 9 115,23 Eur), t. y.: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - 264,53 Eur; UAB "Sergel" - 17,46 Eur; ERGO Insurance SE Lietuvos filialui – 14 571,48 Eur; UAB "Merata" – 31 234,65 Eur; R. L. – 8 776,65 Eur; M. S. – 5 792,40 Eur; antstoliams - Andriui Bubliui - 120,77 Eur, Ingai Karalienei – 1 433,62 Eur, Jurgitai Bareikienei – 2 447,57 Eur, Dariui Bliznikui – 4 798,13 Eur, Donatui Kisieliui - 8,51 Eur, Brigitai Palavinskienei - 154,82 Eur ir Daivai Prunskienei - 151,81 Eur. Šių įsipareigojimų įvykdyti negali, kadangi yra nemokus, o šiuo metu gaunamos pajamos - 600,00 Eur per mėnesį, nėra pakankamos atsiskaityti su kreditoriais, todėl kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo.
1.5. Neturi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ar vertingo kilnojamojo turto, kurį galėtų parduoti ir padengti susidariusius įsiskolinimus; taip pat neturi akcijų bei kitų vertybinių popierių. Šiuo metu išlaiko (alimentai) nepilnametį sūnų J. D. (gim. duomenys neskelbtini). Kitų skolininkų neturi. Nėra sudaręs sandorių, galinčių ar galėjusių lemti neatsiskaitymą su kreditoriais ar galėjusių pažeisti jų teises ir lėmusių neatsiskaitymą. Nėra baustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Neturi iškeltų ar nutrauktų fizinio asmens bankroto bylų ar civilinių bei su darbo santykiais susijusių bylų, nėra ne ginčo tvarka daromų išieškojimų. Turimoje akcinės bendrovės (toliau – AB) „Citadelė“ sąskaitoje lėšų nėra. Kituose bankuose sąskaitų neturi.
1.6. Būtiniems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį reikalinga 450,00 Eur suma (200,00 Eur alimentai, 45,00 Eur PSD įmoka, 100,00 Eur maistui, 55,00 higienos priemonėms, vaistams, aprangai ir 50,00 Eur apmokėti už komunalines, ryšio ir kt. paslaugas).
1.7. Bankroto administratoriumi prašo skirti Povilą Valiuką, pateikusį sutikimą atlikti bankroto procedūras, kurioms reikalinga 250,00 Eur suma.
2. Suinteresuotas asmuo UAB „Merata“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė teismą atitinkamą procesinį sprendimą priimti, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir teisės aktų nustatyta tvarka.
2.1. Nurodė, kad pareiškėjo M. D. vardu Norvegijoje registruota įmonė M. MALER M. D (reg. kodas 815807472, adresas Trygve Strombergs vei 8A, 1263 Oslo Norge), kuriai nėra taikomos bankroto procedūros ir ji nėra likviduojama/taikomas priverstinis išregistravimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. D. pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjo faktinė finansinė būklė pareiškimo pateikimo dienai atitinka asmens nemokumą, kaip jis apibrėžtas FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, tačiau įvertinęs pareiškėjo ir jo atstovės paaiškinimus, išanalizavęs bylos rašytinę medžiagą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nemokumas susidarė būtent dėl jo paties veiksmų, kurie laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
5. Vertindamas pareiškėjo teiginius apie siekį atsiskaityti su kreditoriais, tačiau byloje nesant tai patvirtinančių duomenų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra rūpestingas kreditorių atžvilgiu, nes objektyviai nevertino savo finansinės padėties, elgėsi aplaidžiai kreditorių atžvilgiu, o užsiimdamas įvairiomis veiklomis jis iš esmės siekė tik savo poreikių patenkinimo, bet nesistengė atsiskaityti su kreditoriais. Juolab, kad byloje esančių duomenų kontekste tikėtina ir tai, jog pareiškėjas turi kitų pajamų ir/arba naudojasi turtu, kurių teismui ir kreditoriams neatskleidžia. Todėl pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tikslių duomenų apie tikrąją savo ir solidariojo bendraskolio turtinę padėtį, kas nesudaro galimybės nustatyti tikrojo pareiškėjo skolų ir turto santykio ir konstatuoti pareiškėjo nemokumo FABĮ prasme. Pareiškėjas nepateikė duomenų ne tik apie savo pajamas, gautas įvairių veiklu metu, bet ir nenurodė, kad Norvegijoje turėjo įkūręs įmonę. Ši aplinkybė paaiškėjo tik vienam iš suinteresuotų asmenų pateikus atsiliepimą. Bet net ir vėliau pareiškėjas nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, apsiribodamas tik iškarpos iš straipsnio laikraštyje, pateikimu teismui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės turi realias galimybes užsiimti veikla ir gauti didesnes pajamas nei šiuo metu yra jo gaunamas atlygis, todėl yra pagrindas manyti, jog ateityje jo pajamos gali būti didesnės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
7. Atskiruoju skundu apeliantas (pareiškėjas) M. D. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tenkinti pilna apimtimi. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pareiškėjas neturėjo pareigos pateikti teismui duomenis apie solidaraus skolininko turtinę padėtį, nes to nenumato nei FABĮ nuostatos, nei jų pagrindu suformuluota teismų praktika. Pareiškėjo skolos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį yra solidarios su M. Š. ir kol ši prievolė nėra pilnai įvykdyta, turi būti laikoma, kad pareiškėjas yra skolingas visą sumą. Be to, pirmosios instancijos teismas iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nekėlė klausimo dėl M. Š. turtinės padėties, dėl to, nesant tokio reikalavimo, negalima laikyti, kad pareiškėjas, pats savaime nepateikęs šių duomenų, buvo nesąžiningas.
7.2. Negalima laikyti, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir dėl to, kad nepateikė įrodymų apie Norvegijos Karalystėje gautas pajamas ir kad jo gautos pajamos buvo per mažos vykdyti kreditorinius įsipareigojimus. Pareiškėjas surinko ir pateikė visus įmanomus duomenis apie savo turimą turtą, gautas bei gaunamas pajamas per paskutinius trejus metus ir šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra nemokus ir todėl negali vykdyti turimų kreditorinių įsipareigojimų. Be to, pareiškėjas jo patirtų išlaidų ir gautų pajamų už paskutinius tris metus patvirtinančių dokumentų nerinko ir nėra sukaupęs, nes negalvojo, kad tokius duomenis reiks pateikti teismui, tuo labiau, kad tokio reikalavimo FABĮ nėra numatyta. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti gautas pajamas ir išlaidas pagrindžiančius įrodymus už paskutinius trejus metus buvo perteklinis, dėl ko tokių duomenų nepateikimas teismo negalėjo būti vertinamas kaip akivaizdžiai nesąžiningas pareiškėjo elgesys.
7.3. Teisiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas slėpė nuo teismo ir proceso šalių informaciją apie Norvegijos Karalystėje turėtą įmonę. Šiai įmonei bankroto byla buvo iškelta prieš daugiau kaip tris metus, t. y. 2018 m. pradžioje, nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą, todėl pagal FABĮ pareigos pateikti duomenis teismui apie šią įmonę pareiškėjas neturėjo. Tuo tarpu fakto, kad turėjo įmonę, pareiškėjas neslėpė ir paaiškino visas su įmone susijusias aplinkybes bei pateikė įrodymus, kad įmonė seniai yra bankrutavusi ir pareiškėjas iš jos jokių pajamų negauna.
7.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra sąžiningas kreditorių atžvilgiu, nevertino savo finansinės padėties, elgėsi aplaidžiai kreditorių atžvilgiu, o užsiimdamas įvairiomis veiklomis iš esmės siekė tik savo poreikių patenkinimo, bet nesistengė atsiskaityti su kreditoriais. Civilinėje byloje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą, t. y. nesąžiningumas turi būti įrodytas, jo negalima preziumuoti. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių svarbių argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, dėl pareiškėjo nesąžiningumo, juo labiau, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs aplinkybes, kurios lėmė, kad jis ne tik kad tapo nemokus, bet ir vėliau negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai nei sprendė teismas, pareiškėjas visada dėjo pastangas tam, kad atsiskaityti su kreditoriais, tačiau to nepavyko padaryti dėl jo prastos finansinės padėties bei prievolės išlaikyti net tris nepilnamečius vaikus. Be to, pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai iš esmės atsirado 2007 – 2011 metais ir, nors pareiškėjas visą šį laiką patyrė finansinius sunkumus, tačiau daugiau savo skolų nedidino, t. y. nesiekė bloginti savo finansinės padėties.
7.5. Be to, vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme, privalu laikytis šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio, kas reiškia, kad jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu, nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Kadangi pareiškėjas į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2021 m. birželio 25 d., todėl atitinkamai pareiškėjo sąžiningumas pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinamas tik laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d. Per šį laikotarpį jokių nesąžiningų veiksmų kreditorių atžvilgiu pareiškėjas nėra atlikęs, naujų skolinių įsipareigojimų nėra įgijęs, o visos jo skolos iš esmės yra atsiradusios 2007 – 2011 metais ir nuo to laiko nedidėjo. O tai, kad pareiškėjas daugiau nei prieš 13 metų buvo teistas ir dėl to atsirado didžioji dalis jo skolų, pirmosios instancijos teismo negalėjo būti iš viso vertinama.
8. Suinteresuotas asmuo UAB „Merata“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą pilna apimtimi. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Pareiškėjas Norvegijos juridinių asmenų registre yra registruotas kaip juridinio asmens M. MALER M. D savininkas. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų visiškai nėra aišku, koks pareiškėjo turimo juridinio asmens statusas yra pareiškimo priėmimo dienai, nes oficialus registras nurodo, jog juridinis asmuo yra veikiantis ir jam netaikomos bankroto procedūros, tuo tarpu spauda nurodo, jog juridinis asmuo yra bankrutuojantis. Todėl nagrinėjamu atveju tik oficialus dokumentas iš Norvegijos juridinių asmenų registro galėtų patvirtinti ar/ir paneigti bet kokias abejones dėl pareiškėjui priklausančio juridinio asmens statuso Norvegijoje. Todėl akivaizdu, kad teismui trūkstant duomenų, teismas negali konstatuoti faktinių aplinkybių, kurios yra tik dalinai įrodytos.
8.2. Jei ir yra bankrutuojantis Norvegijoje esantis pareiškėjui priklausantis juridinis asmuo, neaišku, kokius kreditorius tas juridinis asmuo turi. Taip pat neaišku, kokie įsipareigojimai yra pareiškėjo, kaip juridinio asmens dalyvio, kreditorių atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas yra nesąžiningas ir kreipdamasis į teismą nuslėpė dalį duomenų, kurie turi būti patikrinti vadovaujantis oficialiais duomenimis.
8.3. Pareiškėjas nurodo, jog iš Norvegijos grįžo 2020 metais, tačiau visiškai neaišku, kokios pareiškėjo pajamos buvo 2018 – 2020 metais iki grįžimo į Lietuvą. Vien tik duomenys iš Sodros už 2018 – 2020 metus neatskleidžia tikrosios pareiškėjo finansinės padėties per paskutinius trejus metus. Pareiškėjas galimai sąmoningai nuslėpė visą informaciją ir visus finansinius duomenis, susijusius su gyvenimu Norvegijoje. Todėl teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo veiksmai yra nesąžiningi.. nors teismas yra aktyvus nagrinėjant bankroto bylas, tačiau nėra visapusiškai įpareigotas atlikti veiksmus, kurių atlikimas iš vien yra pareiškėjo prerogatyva. Todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo teikti visus turimus duomenis, o jei tam tikrų duomenų negali gauti, jis turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir prašyti pagalbos gauti vienokius ar kitokius įrodymus, kurie yra aktualūs bylą nagrinėjant iš esmės.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
10. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo M. D. pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netenkinti pareiškėjo M. D. pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo motyvavo iš esmės pareiškėjo nesąžiningumu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme, o būtent: pareiškėjo nepateiktais į bylą duomenimis/įrodymais (apie tikrąją savo ir solidariojo bendraskolio turtinę padėtį, kas, anot teismo, nesudarė galimybės nustatyti tikrojo pareiškėjo skolų ir turto santykio; apie savo pajamas, gautas įvairių veiklų metu; apie Norvegijoje įkurtą pareiškėjui priklausantį juridinį asmenį ir dabartinį šio juridinio asmens statusą); vertinimu, jog pareiškėjas iš esmės turi realias galimybes užsiimti veikla ir gauti didesnes pajamas nei šiuo metu yra jo gaunamas atlygis; bei padaryta išvada, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra rūpestingas kreditorių atžvilgiu, nes objektyviai nevertino savo finansinės padėties, elgėsi aplaidžiai kreditorių atžvilgiu, o užsiimdamas įvairiomis veiklomis iš esmės siekė tik savo poreikių patenkinimo, bet nesistengė atsiskaityti su kreditoriais.
13. Apeliantas (pareiškėjas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo nesąžiningumo, atskirajame skunde nurodė, jog teismas netinkamai aiškino FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei nukrypo nuo šio straipsnio pagrindu suformuotos kasacinio teismo praktikos.
14. Fizinių asmenų bankroto proceso paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.
15. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 2 straipsnio 2 dalis numato, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA.
16. Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties turinio matyti, kad teismo išvados, ar pareiškėjo finansinė būklė atitinka nemokumo sąvoką FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, yra prieštaringos: viena vertus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų suma, kurią sudaro 69 772,40 Eur, viršija 25 MMA ir pareiškėjo faktinė finansinė būklė pareiškimo pateikimo dienai atitinka asmens nemokumą; kita vertus, teismas nurodo, kad nėra galimybės nustatyti tikrojo pareiškėjo skolų ir turto santykio bei konstatuoti pareiškėjo nemokumą, nesant duomenų apie tikrąją solidarių skolininkų turtinę padėtį.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos, t. y. Lietuvos antstolių rūmų 2021 m. vasario 18 d. pažymos – išrašo iš Antstolių informacinės sistemos dėl pareiškėjo atžvilgiu vykdomosiose bylose vykdomų išieškojimų, antstolės J. Bareikienės 2021 m. kovo 12 d. Pažymos dėl skolų likučių bei aktualių Antstolių informacinės sistemos duomenų, gautų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, matyti, kad solidarios pareiškėjo skolos kreditoriams UAB „Merata“, R. L. ir M. S., priteistos dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-111/2008, tebėra išieškomos tiek iš pareiškėjo, tiek iš kitų solidarių skolininkų, jos didžiąja dalimi nėra išieškotos, nepaisant to, kad vykdymo procesai prasidėjo dar 2008 metais. Taigi, aplinkybė, kad per 13 metų nei iš pareiškėjo, nei atitinkamai iš kitų solidarių skolininkų dar 2008 m. vasario 19 d. teismo nuosprendžiu priteistos sumos, net ir nevertinant kitų pareiškėjo solidarių bendraskolių turtinės padėties, vis dar nėra išieškotos ir tebeegzistuoja beveik pilna apimtimi, leidžia pagrįstai spręsti apie tokių skolų buvimą, jų realumą, siekiant nustatyti tikrąją pareiškėjo turtinę padėtį nemokumo konstatavimo prasme bei įvertinti pareiškėjo galimybes padengti ir įvykdyti tokius pradelstus įsiskolinimus.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad nei FABĮ, nei jį aiškinančioje teismų praktikoje nėra numatyta pareiga pareiškėjui, siekiančiam nemokumo proceso, pateikti teismui duomenis ir įrodymus apie solidarių bendraskolių turtinę padėtį. Šiuo aspektu suformuotoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esant solidariajai prievolei, pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, kol bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Todėl kol solidarioji prievolė nėra įvykdyta, turi būti įskaičiuojama visa skola, o solidariosios prievolės turėjimas nėra pagrindas atsisakyti asmeniui iškelti bankroto bylą (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1739-826/2016; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-15-432/2020). Atitinkamai dėl to turi būti laikoma, kad pareiškėjas yra skolingas visą sumą ir dėl to neturėjo pareigos pateikti pirmosios instancijos teismui duomenų apie solidaraus skolininko M. Š. turtinę padėtį, kadangi šie duomenys neturi jokios įtakos, sprendžiant dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog tokie duomenys jam yra reikšmingi, vertinant pareiškėjo finansinės padėties atitiktį FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateiktai nemokumo sąvokai, būtų siūlęs/įpareigojęs pareiškėją juos pateikti ir/ar tokius duomenis ir įrodymus, privalėdamas būti aktyviu tokio pobūdžio bylose, rinkęs savo iniciatyva.
19. Jokių kitų aplinkybių, išskyrus duomenų apie pareiškėjo bendraskolių turtinę padėtį neturėjimą, dėl kurių nebūtų galima konstatuoti pareiškėjo turtinės padėties atitiktį FABĮ 2 straipsnio 2 daliai, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Tokiu būdu spręstina, jog išvadą, kad pareiškėjo turtinė padėtis neatitinka nemokumo sąvokos, pirmosios instancijos teismo buvo padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis ir netinkamai pritaikius FABĮ nuostatas.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant fizinio asmens - pareiškėjo gebėjimą įvykdyti skolinius įsipareigojimus, esminis dėmesys turi būti skiriamas pareiškėjo turimo turto, gaunamų pajamų ir skolinių įsipareigojimų santykiui, t. y., ar pareiškėjo turimas turtas ir gaunamos pajamos leidžia per protingą terminą padengti įsiskolinimus ir atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens nemokumo sąvoką, yra pažymėjęs, kad pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo gali įvykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo perspektyvą atsižvelgdamas į asmens turimą turtą ir jo gaunamas pajamas, t. y. teismas turi nustatyti ne tik tai, kad skolų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir tai, ar asmuo objektyviai neturi galimybės šių skolų padengti nei šiuo metu, nei per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018). Šiame kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vėlgi daro dviprasmiškas išvadas – viena vertus, nurodo, jog pareiškėjas iš esmės turi realias galimybes užsiimti veikla ir gauti didesnes pajamas nei šiuo metu gaunamas atlygis, nors šio savo argumento nemotyvuoja ir plačiau apie tai nepasisako, kita vertus, konstatuoja pareiškėjo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.
21. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino reikšmingus kriterijus ir aplinkybes fizinio asmens nemokumui FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme konstatuoti, o savo padarytų išvadų nemotyvavo, neargumentavo ir nepagrindė byloje esančių įrodymų analize.
22. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą iš esmės FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą – tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui visų reikiamų duomenų ir įrodymų, dėl ko teismas neturėjo galimybės nustatyti tikrojo pareiškėjo skolų ir pajamų/turto santykio, taip pat darė išvadą, jog pareiškėjas nebuvo/nėra rūpestingas kreditorių atžvilgiu, nes nevertino savo finansinės padėties, elgėsi aplaidžiai kreditorių atžvilgiu, o užsiimdamas įvairiomis veiklomis iš esmės siekė tik savo poreikių patenkinimo, bet nesistengė atsiskaityti su kreditoriais.
23. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodoma, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą.
24. Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015).
25. Pažymėtina, kad civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją (CK 1.5 straipsnis), kuri taikytina ir sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą, t. y. nesąžiningumas turi būti įrodytas. Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčijamos nutarties turinį, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo (pareiškėjo aplaidaus elgesio kreditorių atžvilgiu, pasyvų veikimą/neveikimą siekiant atsiskaityti su kreditoriais ir pan.). Todėl nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nemokumas buvo nulemtas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, laikytina netinkama ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nemokumą iš esmės sąlygojo būtent jo neatsakingas elgesys darant nusikalstamą veiką prieš 17 metų, todėl ši situacija, vertinant ją ir šiai dienai žinant iš to kilusias pasekmes, neįrodo asmens nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo kokius nors tyčinius veiksmus ar sąmoningą ir kryptingą elgesį prieš kreditorius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal šiuo metu byloje turimus duomenis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjas šiuo atveju sąmoningai blogino savo finansinę būklę ar prisiėmė mokestines prievoles, neketindamas jų vykdyti. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjas dirbtinai ar juolab nesąžiningai mažino ar nuslėpė savo pajamas/turtą.
26. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2021 m. birželio 25 d., taigi pareiškėjo veiksmų vertinimo aktualus laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 25 d. Būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Šiuo atveju tokio laikotarpio (3 metais iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo) pareiškėjo veiksmų vertinimas nebuvo atliktas, nesąžiningumas pirmosios instancijos teismo buvo konstatuotas abstrakčiai, neanalizuojant konkrečių pareiškėjo sudarytų sandorių ar atliktų veiksmų per 3 metų laikotarpį, jų reikšmės nemokumui susidaryti ir pan.
27. Taip pat kasacinis teismas suformuotoje praktikoje yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar egzistavo teismo nustatytos pareiškėjo nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys, t. y. ar pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo nesąžiningumas turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui.
28. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su suinteresuoto asmens nurodytais atsiliepime į atskirąjį skundą argumentais, jog į bylą pareiškėjas nepateikė duomenų/įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti apie pareiškėjo Norvegijoje turimo (galimai turėto) juridinio asmens statusą, tačiau, kita vertus, pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą įmonių bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to, sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), įrodinėjimas turi savo specifiką. Kadangi sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia, teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją, tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Todėl atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuluotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, teismui trūkstant duomenų ir įrodymų tiek dėl pareiškėjui Norvegijoje priklausančio juridinio asmens, jo statuso, pareiškėjo, kaip juridinio asmens dalyvio, įsipareigojimų ir pan., turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti objektyvius (pvz. Norvegijos viešų registrų ar kitus) duomenis ir įrodymus dėl įmonės dabartinio teisinio statuso ir kitų šiuo klausimu aktualių aplinkybių arba tokius duomenis rinkti savo iniciatyva, tačiau to byloje padaryta nebuvo.
29. Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
30. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, nenustatė visų sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo reikšmingų aplinkybių, tinkamai nevertino pareiškėjo sąžiningumo būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, neįgyvendino tokio pobūdžio bylose egzistuojančios teismo pareigos būti aktyviam, išsiaiškinti visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingas faktines aplinkybes, dėl to galėjo padaryti klaidingą išvadą apie pareiškėjo (ne)sąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neanalizuojant priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nemokumo ir nesąžiningo elgesio, nenurodant konkrečių nesąžiningų sandorių, civilinių bylų, kuriuose įsiteisėjusiais teismų sprendimais būtų konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas, ar baudžiamojo įstatymo pažeidimų, konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu negalima.
31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais, gali būti vertinami jau fizinio asmens bankroto proceso metu, o fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu jau iškėlus bankroto bylą yra vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje, pvz. iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius, ir, nustatęs asmens nesąžiningumą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, tokia teisė taip pat suteikta kreditoriams (FABĮ 24 straipsnio 9 punktas).
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, nenustatė reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl asmens sąžiningumo. Minėta, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių fizinis asmuo tapo nemokus, o iš esmės tik kėlė abejones dėl galimo pareiškėjo nesąžiningumo.
33. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo negali spręsti, skundžiama nutartis naikintina ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a:
pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo M. D. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.