Administracinė byla Nr. A-433-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00056-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (b. l. 3–5, 12–13), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. įvairiais laikotarpiais buvo patalpintas į Klaipėdos AVPK areštinę ir laikomas kamerose, pažeidžiant tinkamas suėmimo sąlygas. Paaiškino, jog areštinės kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl jose trūkdavo oro nebuvo vietos pasimankštinti. Be to, kameros buvo netinkamai įrengtos: neatitvertas tualetas, įrengtas stalas per mažas naudotis kameroje esančių asmenų skaičiui, dėl ko pareiškėjas turėjo valgyti sėdėdamas lovoje. Dėl tokių įkalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pasidarė dirglus, sutriko bendravimo galimybės, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Pažymėjo, jog dėl sveikatos sutrikimų ne kartą kreipėsi į Klaipėdos AVPK dirbančią medicinos darbuotoją, kuri duodavo jam vaistų, tačiau įrodymų apie tai pareiškėjas neturi. Pareiškėjo manymu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos teismų praktika bei aktualiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, prašė atlyginti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kilusią neturtinę žalą. Nenurodė konkrečių laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpių bei buvimo kamerų, asmenų skaičiaus jose ir prašė šiuos duomenis išreikalauti iš atsakovo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) normas. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, yra įrengta ventiliacija, sanitariniai mazgai (prausyklos ir tualetai) yra atitverti 130 cm aukščio pertvara, jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog kamerose esančių baldų dydžių higienos normos nereglamentuoja. Klaipėdos AVPK pripažino, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2013 m. sausio 3 d. buvo laikomas 73 dienas, iš jų – pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 kv. m) – tik 12 dienų. Atkreipė dėmesį, jog pažeidimas buvo nežymus – vienam asmeniui vietoje nustatyto 3,6 kv. m teko nuo 3,05 kv. m iki 3,54 kv. m kameros ploto. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu būtų skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimo. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktika, prašė, atsižvelgus į neilgą pažeidimo trukmę, tai, kad jis buvo nežymus, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės ar kad pareiškėjas būtų laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, pareiškėjo atžvilgiu kaip savarankišką pažeistų teisių gynimo būdą taikyti teisės pažeidimo pripažinimą ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 37–43) pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, jog laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Taip pat, kad asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo netinkamai įrengtas tualetas bei netinkamo dydžio baldai. Pažymėjo, jog saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Taip pat, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Įvertinęs tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu bei EŽTT jurisprudencija bylose dėl tinkamo kalinimo sąlygų. Pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nuostatas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (1.3 punktas) ir, įvertinęs Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. sausio 30 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas V. P. Klaipėdos AVPK areštinėje įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2013 m. sausio 3 d., nustatė, jog minėto teisinio reglamentavimo dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neatitiko pareiškėjo laikymas Klaipėdos AVPK kamerose 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. kovo 21/22 d., 2012 m. kovo 26 d., 2012 m. balandžio 10–12 d., 2012 m. spalio 30 d.–2012 m. lapkričio 5 d., 2012 m. lapkričio 14/15 d. (iš viso 12 dienų), kuomet vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,05 kv. m iki 3,54 kv. m. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo apsunkintas jo judėjimas, nesudarytos sąlygos pasimankštinti, trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Taip pat pabrėžė, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nereglamentuoja, kokio dydžio baldai turi būti pastatyti kamerose (lova, stalas ar pan.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog dėl per mažo stalo dydžio tekdavo valgyti sėdint lovose, nepagrįstas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Apibendrindamas, teismas sprendė, jog tam tikrais buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir atitvėrimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 1, 6, 20 punktais, vertino atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus: Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“, Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktą, 2005 m. sausio 11 d. Pripažinimo tinkamomis naudotis aktą, 1999 m. birželio 11 d. Policijos generalinio komisaro patvirtintą leidimą pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, ir sprendė, jog jie įrodo, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusios kameros dalies buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Teismo vertinimu, pareiškėjas, grįsdamas argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir dėl neįrengtos atskiros oro šalinimo sistemos, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos prastos būklės, todėl atmetė juos kaip nepagrįstus.
Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio nuostatas bei LVAT ir EŽTT praktiką bylose dėl žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pažymėjęs, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje trukmę (12 d.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatavo, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais, kurią teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje išskirtais kriterijais – sąlyginai neilga kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukme, pareiškėjo patirtais nepatogumais, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, bendra šalies ekonomine situacija, pragyvenimo lygiu ir kt., taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, įvertino 50 Eur.
III.
Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu (b. l. 50–54) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. sausio 30 d. tarnybinį pranešimą, jog pareiškėjo kalinimo Klaipėdos AVPK metu jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą buvo pažeista tik 12 dienų. Pažymėjo, jog minėtame pranešime kamerų plotai nurodyti iš jų neatėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamų plotų, kurie, pareiškėjo teigimu, neskaičiuotini vertinant vienam asmeniui tenkančio ploto dydį ir užima 3–4,3 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teigia, kad iš 73 dienų, kurias pareiškėjas praleido Klaipėdos AVPK areštinėje, 60 dienų jis buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, o iš jų 49 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Pažymi, jog iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog kamerose buvo laikomas didesnis nei numatytas asmenų skaičius. Remdamasis tuo, nurodo, kad pirmososios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Konkvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei priteisė neįprastai mažą žalos dydį. Taip pat mano, kad vertinant pažeidimo trukmę turi būti atsižvelgta į tai, kad tas laikotarpis buvo tęsinys kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, jog palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. P. prašomos priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. atskirais periodais jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas neteisingai įvertino Klaipėdos AVPK areštinėje vienam asmeniui tenkantį plotą ir dėl to neteisingai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių bei pareiškėjui priteistiną žalos atlyginimo dydį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Klaipėdos AVPK) neteisėtais veiksmais pareiškėjas nurodė jo laikymą perpildytose kamerose, oro trūkumą jose, netinkamą tualetų įrengimą (jų neatitvėrimą) bei per mažų stalų kamerose įrengimą.
Pareiškėjas skunde teismui, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpio nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. periodus, kuriais jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų, nenurodė nei bendros suėmimo trukmės, nei konkrečių periodų, nei kamerų numerių, išdėstė bendro pobūdžio nusiskundimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą pagrįstai detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT nutartis: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. byloje Nr. A525-197/2013).
Klaipėdos AVPK kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė Klaipėdos AVPK areštinės viršininko tarnybinį pranešimą, kuriame išdėstyti duomenys apie pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje konkrečius laikotarpius, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir nurodytais laikotarpiais laikytų asmenų skaičių.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382), neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija).
Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.
Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovo atstovas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. LVAT analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Higienos normą HN 37:2009 (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.).
LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu, vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamas suėmimo vykdymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje šioje byloje siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, bet ir su kitais kamerų įrengimo aspektais (oro trūkumu kameroje, per mažu stalu), šie aspektai (nustačius pažeidimą) gali būti vertinami kaip neatsiejamai susiję su gyvenamojo ploto normos užtikrinimu ar neužtikrinimu.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodydamas, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo šiuo aspektu apimtį. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje (b. l. 18–19) nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio periodais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) nebuvo užtikrintas 66 paras (2012 m. vasario 20–21 d. – 3,61 kv. m, 2012 m. vasario 22 d. – 3,05 kv. m, 2012 m. vasario 23–27 d. – 3,82 kv. m, 2012 m. kovo 20 d. – 3,99 kv. m, 2013 m. kovo 21–22 d. – 3,19 kv. m, 2012 m. kovo 23–25 d. – 3,99 kv.m, 2012 m. kovo 26 d. – 3,19 kv. m, 2012 m. kovo 27–30 d. – 3,99 kv. m, 2012 m. balandžio 10–12 d. – 3,29 kv. m, 2012 m. gegužės 30 d. – 4,62 kv. m, 2012 m. birželio 5–12 d. – 4,62 kv m, 2012 m. birželio 25–28 d. – 3,99 kv. m, 2012 m. liepos 3–4 d. – 3,99 kv. m, 2012 m. liepos 12–17 d. – 3,72 kv. m, 2012 m. rugsėjo 20–25 d. – 4,78 kv. m, 2012 m. spalio 18–23 d. – 3,99 kv. m, 2012 m. spalio 30 d.–2012 m. lapkričio 5 d. – 3,54 kv. m, 2012 m. lapkričio 6–7 d. – 4,72 kv. m bei 2012 m. lapkričio 14–15 d. – 3,54 kv. m). Kai kurie nukrypimai nuo minėtos normos labai nežymūs, tačiau didžiąją dalį laiko nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos buvo gan dideli, t. y. pareiškėjui teko mažiau nei 4 kv. m. Be to, minėtos 66 suėmimo vykdymo paros neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos nėra ištisinis laikotarpis (jos susidarė per 12 atskirų periodų, intervalai tarp kurių svyruoja nuo 5 dienų iki 2 mėnesių). Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į tai taip pat atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją). Kitais atvejais – 23 paras – gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas 66 paras neužtikrino pareiškėjui tinkamų suėmimo sąlygų minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Taisyklių 80 punktą, todėl pareiškėjas patyrė ankštų suėmimo sąlygų sukeltus nepatogumus, t. y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.). Taigi šiuo aspektu byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, t. y. viena iš valstybės atsakomybės pagal šį CK straipsnį sąlygų.
Higienos normoje HN 37:2009 nurodyta, kad ši norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal pateiktus į bylą įrodymus Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota dviem etapais iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Taip pat pažymėtina, jog, kaip tinkamai nurodė tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, reikalavimai kamerose esančių baldų dydžiams nėra nustatyti, pats pareiškėjas nurodė, jog stalas kameroje buvo, todėl šiuo aspektu pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo. Taip pat nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog vertinant jo patirtą neturtinę žalą privalu atsižvelgti į tai, kad į Klaipėdos AVPK areštinę jis buvo gabenamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kadangi neturtinės žalos atlyginimui yra svarbūs konkretaus subjekto (šiuo atveju – Klaipėdos AVPK areštinės) veiksmai, kuriems įtakos pareiškėjo kalinimo sąlygos kitoje įstaigoje neturi.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme tik vienu pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų aspektu, kad Klaipėdos AVPK areštinėje jam 66 paras nebuvo užtikrintai minimali gyvenamojo ploto norma (ne mažiau kaip 5 kv. m). Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Taisyklių 80 punktą, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, o susidėjo iš atskirų dalių, tarp kurių yra atitinkami intervalai. Be to, dalį pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laiko jam buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kuri atitinkamais laikotarpiais ženkliai viršijo minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis“ Konvencijos 3 straipsnio prasme.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teritorinių policijos įstaigų areštinėje nustatytą minimalaus ploto vienam asmeniui normą. Taip pat minėta, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai apima 66 pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje paras. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad šiuo aspektu yra visos CK 6.271 straipsnio sąlygos, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas dėl netinkamo materialinės tesiės normų taikymo (ABTĮ 143 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog pagal pažeidimo trukmę, nustatytų neteisėtų veiksmų pobūdį, apsiribojimas teisės pažeidimo pripažinimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl teisėjų kolegija sprendžia dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, nes prašoma priteisti suma (5 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos trukmės (66 paros) ir intensyvumo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokios nors kitos neigiamos pasekmės, nenustatyta ir tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjo suėmimo vykdymas neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos nebuvo ištisinis, įvertintinos pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusios Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygos (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t. y. tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), o nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543). Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjo prašomo dydžio (5 000 Eur) ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015, kt.), tačiau pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 660 Eur suma.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą už laikotarpį, kuriam netaikytina ieškinio senatis, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 660 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 660 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė