Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-22-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00188-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko, Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Meškauskui,
nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,
nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,
nuteistajam V. S., jo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S., R. J. ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu:
A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;
R. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. J. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;
V. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 90 MGL (3389 Eur) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo R. J. apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas:
panaikinta nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir R. J. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta V. S. ir J. V. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, aplinkybė, kad jie vykdė A. S. nurodymus ir pageidavimus – nuolatos turėti informacijos apie tai, ar operatyvinės veiklos subjektai ar bet kokie kiti subjektai nevykdo jo pokalbių kontrolės ir ar jo kabinete nėra įrengę pasiklausymo ir vaizdo stebėjimo įrangos;
kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteistas J. V., išteisinti M. Z. bei juridinis asmuo UAB „G“ (duomenys pakeisti), tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „V“ (duomenys pakeisti) direktorius, žinodamas savo funkcijas ir viešųjų pirkimų organizavimą reglamentuojančius norminius aktus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija), Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija), Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymo Nr. I-1491 redakcija), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija), „V“ supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, patvirtintų „V“ direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1K-199, 4 straipsnio, „V“ direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) ministro 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. V-56) 16, 26, 31 punktų, „V“ nuostatų, patvirtintų (duomenys neskelbtini) ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-35, 11.1, 11.11, 11.13 punktų reikalavimus, 2009 m., laikotarpiu nuo balandžio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas kitokios asmeninės naudos, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent: veikdamas „V“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei kitose Vilniaus miesto vietose, siekdamas nuolatos turėti informacijos apie tai, ar operatyvinės veiklos ar bet kokie kiti subjektai nevykdo jo pokalbių kontrolės, ar jo kabinete nėra įrengę pasiklausymo ir vaizdo stebėjimo įrangos, taip pat siekdamas kitokios asmeninės naudos, t. y. kad jo pažįstamo R. J. darbovietė UAB „G“ su „V“ pasirašytų paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią iš „V“ per vienerius metus gautų iki 100 000 Lt (28 962 Eur), nuo 2009 m. balandžio mėnesio veikdamas priešingais tarnybai interesais pradėjo bendrauti ir iki 2010 m. sausio mėnesio palaikė netarnybinius ryšius su UAB „G“ interesus atstovaujančiu R. J.; 2009 m. liepos mėnesį, siekdamas patenkinti R. J. bei asmeninius interesus, oficialiai sudaryti sąlygas finansiškai atsilyginti už R. J. teikiamas paslaugas informuojant apie tai, ar operatyvinės veiklos ar bet kokie kiti subjektai nevykdo jo pokalbių kontrolės, ar jo kabinete nėra įrengę pasiklausymo ir vaizdo stebėjimo įrangos, susitarė su R. J., kad „V“ formaliai organizuos supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu (kuris nebuvo įtrauktas į „V“ supaprastintų viešųjų pirkimų planą), siekiant iš UAB „G“ nupirkti intelektinės saugos paslaugas dėl ,,Informacijos saugos būklės analizės ir rekomendacijų parengimo bei nuolatinės informacijos saugos būklės priežiūros ir rekomendacijų paslaugų teikimo“ (toliau – ir „Informacijos sauga“), pažadėjo ir susitarė, jog vykdant supaprastinto viešojo pirkimo procedūrą bus sudarytos tokios sąlygos, kad nugalėtoja būtų pripažinta UAB „G“, nurodė R. J. surasti dvi bendroves, kurios apklausos metu galėtų pateikti savo komercinius pasiūlymus su didesne pasiūlymo kaina nei UAB „G“, taip pat su R. J. susitarė, kad UAB „G“ paslaugų teikimo įkainis nuo 15 000 Lt (4344,30 Eur) per mėnesį be PVM būtų sumažintas iki apie 75 000 Lt (21721,50 Eur) per metus be PVM ir taip būtų galima vykdyti supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu išvengiant viešojo pirkimo konkurso procedūrų.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas užimamomis pareigomis, jam suteiktais įgaliojimais, padedant R. J., disponuodamas jo pateikta informacija ir dokumentais (jų projektais) apie paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ projektą, apie UAB „G“ pasiūlymą dėl intelektinės saugos paslaugų teikimo, pirkimo procedūras inicijavo sudarant tokias sąlygas, kad nugalėtoju būtų pripažinta UAB „G“, būtent: iki 2009 m. gruodžio 16 d., kol oficialiai nebuvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje, ir iki 2010 m. sausio 4 d., kai 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. sausio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažyma Nr. SP-1 tinkamiausiu paslaugų tiekėju buvo pripažinta UAB „G“, tarpininkavo susižinant R. J. su pirkimo organizatoriumi – „V“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju M. Z., „V“ (duomenys neskelbtini) departamento direktoriumi J. V., „V“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju V. S., pavedė minėtiems savo pavaldiniams organizuoti pirkimo procedūras taip, jog būtų sudarytos sąlygos, kad nugalėtoju būtų pripažinta UAB „G“. Tačiau pirkimo procedūrai neįvykus, A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio, per savo pavaldinius J. V., V. S. ir M. Z., padedant R. J., iš naujo organizavo ir vykdė minėtą pirkimą apklausos būdu sudarydamas sąlygas, kad UAB „G“ būtų pripažinta nugalėtoja. Disponuodamas R. J. pateikta informacija ir dokumentais (jų projektais) apie R. J. pasiūlytus kviestinus kitus dalyvius – UAB „S“ (duomenys pakeisti) ir UAB „E“ (duomenys pakeisti), apie paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ projektą, UAB „G“ pasiūlymą dėl intelektinės saugos paslaugų teikimo, kurio punktai visiškai buvo atkartoti vėliau M. Z. parengtose Informacijos saugos būklės analizės ir rekomendacijų parengimo bei nuolatinės informacijos saugos būklės priežiūros ir rekomendacijų paslaugų teikimo paslaugų supaprastinto viešojo pirkimo atliekamo apklausos būdu konkurso sąlygose (toliau – Sąlygos), 2009 m. gruodžio 14 d. uždėjo savo rašytines rezoliucijas ant M. Z. 2009 m. gruodžio 10 d. parengto ir pasirašyto tarnybinio pranešimo ir 2009 m. gruodžio 10 d. paraiškos-užduoties su numatoma pirkimo verte – iki 100 000 Lt (28 962 Eur). Šių rezoliucijų pagrindu buvo vykdomas supaprastintas viešasis pirkimas apklausos būdu. Tokiais savo veiksmais A. S., veikdamas sąmoningai, t. y. tyčia pažeisdamas pirmiau nurodytų norminių aktų reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, žinodamas ir suprasdamas, kad visos viešojo pirkimo procedūros atliekamos formaliai, diskriminuojant ir eliminuojant neapibrėžtą ratą kitų Lietuvos Respublikos subjektų, turėjusių arba galėjusių turėti galimybę sąžiningai konkuruoti dalyvaujant pirkime, siekdamas suteikti UAB „G“ privilegijas ir pripažinti ją nugalėtoja, davė pagrindą ir sudarė sąlygas pavaldžiam darbuotojui – „Informacijos saugos“ pirkimo organizatoriui M. Z. 2009 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. gruodžio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažymą Nr. SP-1, kuria tinkamiausiu viešojo pirkimo dalyviu buvo pripažintas jo proteguotas tiekėjas – UAB „G“, ir 2010 m. sausio 19 d. parengti bei pasirašyti 2010 m. sausio 19 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. SP-1 tarp UAB „G“ ir „V“ nurodant paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius. Taip veikdamas A. S. padarė didelės žalos valstybei, nes iškraipė Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindinius pirkimų principus ir jų laikymosi tvarką, sąžiningos konkurencijos principus, diskreditavo „V“ direktoriaus ir šios institucijos vardą, diskreditavo ir sumenkino visos (duomenys neskelbtini) ministerijos autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą.
R. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio tyčia, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones, padėjo „V“ direktoriui A. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi siekiant kitokios asmeninės naudos, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent: veikdamas „V“ patalpose (duomenys neskelbtini), bei kitose Vilniaus miesto vietose, siekdamas suteikti kitokios asmeninės naudos A. S., t. y. kad šis nuolatos turėtų informacijos apie tai, ar operatyvinės veiklos ar bet kokie kiti subjektai nevykdo jo pokalbių kontrolės, ar jo kabinete nėra įrengę pasiklausymo bei vaizdo stebėjimo įrangos, ir siekdamas, kad jo darbovietė UAB „G“ su „V“ pasirašytų paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią iš „V“ per vienerius metus gautų iki 100 000 Lt (28 962 Eur) už minėtos informacijos ir kitų su sauga susijusių paslaugų teikimą, nuo 2009 m. balandžio mėnesio pradėjo bendrauti ir iki 2010 m. sausio mėnesio palaikė netarnybinius ryšius su A. S., teikdavo pastarajam informaciją apie jo ir jo pavaldinių telefoninių pokalbių klausymąsi, apie tai, ar A. S. naudojamose „V“ darbo ir poilsio patalpose operatyvinės veiklos ar bet kokie kiti subjektai nevykdo pokalbių kontrolės, ar kabinete nėra įrengę pasiklausymo ir vaizdo stebėjimo įrangos. 2009 m. nuo liepos mėnesio, siekdamas patenkinti savo, UAB „G“ ir A. S. asmeninius interesus, oficialiai sudaryti sąlygas „V“ finansiškai atsilyginti už jo teikiamas saugos paslaugas, susitarė su A. S. ir aptarė bendrą nusikalstamos veikos planą, kad „V“ formaliai organizuos supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu, siekiant iš UAB „G“ nupirkti intelektinės saugos paslaugas dėl ,,Informacijos saugos“, patarė A. S., kad pirkimo sąlygose ir sutartyje būtų galima įforminti tokias paslaugas kaip „V“ kompiuterinių tinklų priežiūra, „V“ informacinių bazių apsauga, elektromagnetinio lauko matavimai, signalizacijos priežiūra, testavimai, kurie būtų priedanga realiai vykdomiems pasiklausymo aparatūros nustatymo ir neutralizavimo darbams, patarė tarp „V“ ir UAB „G“ sudaryti oficialią sutartį, nurodė, kad po sutarties pasirašymo reikėtų periodiškai surašyti formalius darbų priėmimo-perdavimo aktus, kuriais įformintų fiktyvius darbus. R. J. susitarė su A. S., kad vykdant supaprastinto viešojo pirkimo procedūrą būtų sudarytos tokios sąlygos, kad nugalėtoja būtų pripažinta UAB „G“, todėl A. S. nurodžius surasti dvi bendroves, kurios apklausos metu galėtų pateikti savo komercinius pasiūlymus su didesne pasiūlymo kaina nei UAB „G“, sutiko tai padaryti ir tiesiogiai bei per V. S., J. V. ir M. Z. teikė A. S. informaciją ir dokumentus (jų projektus) apie kviestinus kitus dalyvius – UAB „S“ ir UAB „E“, paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ projektą, UAB „G“ pasiūlymus dėl intelektinės saugos paslaugų teikimo, kurio punktai vėliau buvo atkartoti pirkimo organizatoriaus M. Z. parengtose Sąlygose. Taip pat su A. S. susitarė, kad UAB „G“ paslaugų teikimo įkainis nuo 15 000 Lt (4344,30 Eur) per mėnesį be PVM būtų sumažintas iki apie 75 000 Lt (21 721,50 Eur) per metus be PVM ir taip būtų galima vykdyti supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu, išvengiant viešojo pirkimo konkurso procedūrų.
Tęsdamas nusikalstamą veiką R. J. padėjo A. S. tiesiogiai ir per pastarojo pavaldinius V. S., J. V. ir M. Z. inicijuoti, organizuoti ir įvykdyti minėtą supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu, nes iki 2009 m. gruodžio 16 d., kol oficialiai nebuvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje, ir iki 2010 m. sausio 4 d., kai 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. sausio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažyma Nr. SP-1 tinkamiausiu paslaugų tiekėju buvo pripažinta UAB „G“, organizavo ir rūpinosi UAB „G“, UAB „E“ ir UAB „S“ pasiūlymų parengimu taip, kad UAB „G“ pasiūlymo kaina būtų nurodyta mažiausia. Taip 2009 m. gruodžio 29 d. R. J. asmeniškai į „V“ pateikė UAB „E“ pasiūlymą nurodant paslaugų kainą 10 486,67 Lt (3037,15 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius, UAB „G“ pasiūlymą nurodant paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius, o UAB „S“ atstovas S. L. pateikė pasiūlymą nurodant paslaugų kainą 10 285 Lt (2978,74 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius. Tokiais savo veiksmais R. J. padėjo A. S. piktnaudžiauti tarnyba, nes šis davė pagrindą ir sudarė sąlygas pavaldžiam darbuotojui „Informacijos saugos“ pirkimo organizatoriui M. Z. 2009 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. sausio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažymą Nr. SP-1, kuria tinkamiausiu viešojo pirkimo dalyviu buvo pripažintas A. S. proteguotas tiekėjas – UAB „G“, ir 2010 m. sausio 19 d. parengti bei pasirašyti 2010 m. sausio 19 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. SP-1 tarp UAB „G“ ir „V“ nurodant paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius. Dėl to didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo iškraipyti Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindiniai pirkimų principai ir jų laikymosi tvarka, sąžiningos konkurencijos principai, diskredituotas „V“ direktoriaus ir šios institucijos vardas jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, diskredituotas ir sumenkintas visos (duomenys neskelbtini) ministerijos autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas.
V. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – „V“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjas, žinodamas savo funkcijas ir viešųjų pirkimų organizavimą reglamentuojančius norminius aktus, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių, „V“ supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 4 straipsnio, (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto „V“ direktoriaus 2009 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1P-22, 6 straipsnio reikalavimus, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent: veikdamas „V“ patalpose (duomenys neskelbtini), bei kitose Vilniaus miesto vietose, vykdydamas „V“ direktoriaus A. S. nurodymą formaliai organizuoti supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu, siekiant iš UAB „G“ pirkti intelektinės saugos paslaugas dėl ,,Informacijos saugos“, t. y. organizuoti ir atlikti pirkimą nuo 65 000 Lt (18 825,30 Eur) iki 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės, kuris nebuvo įtrauktas į „V“ supaprastintų viešųjų pirkimų planą, pritarė A. S. nusikalstamiems ketinimams, patarė inicijuoti tarnybinio pranešimo rašymą ir organizuoti paslaugų pirkimą, konsultavo A. S. dėl pirkimo vertės, žinodamas ir suprasdamas, jog pirkimo procedūros organizuojamos sudarant tokias sąlygas, kad nugalėtoju būtų pripažinta UAB „G“, būtent: iki 2009 m. gruodžio 16 d., kol oficialiai nebuvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje, ir iki 2010 m. sausio 4 d., kai 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. sausio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažyma Nr. SP-1 tinkamiausiu paslaugų tiekėju buvo pripažinta UAB „G“, nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio veikdamas priešingais tarnybai interesais pradėjo bendrauti ir iki 2010 m. sausio mėnesio palaikė netarnybinius ryšius su UAB „G“ interesus atstovaujančiu R. J., tarpininkavo susižinant jam su pirkimo organizatoriumi M. Z. ir J. V., disponavo R. J. pateikta informacija ir dokumentais (jų projektais) apie jo pasiūlytus kviestinus kitus dalyvius – UAB „S“ ir UAB „E“, apie paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ projektą, UAB „G“ pasiūlymą dėl intelektinės saugos paslaugų teikimo, kurio punktai buvo visiškai atkartoti M. Z. parengtose Sąlygose. V. S. žinodamas, kad pagal M. Z. parengtus ir pasirašytus 2009 m. rugsėjo 7 d. tarnybinį pranešimą ir 2009 m. rugsėjo 8 d. paraišką-užduotį dėl supaprastinto viešo pirkimo atlikimo pirkimo procedūros nebuvo atliktos, tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas einamomis pareigomis, jam suteiktais įgaliojimais, su A. S., J. V. ir M. Z. žinia vizavo M. Z. parengtus ir pasirašytus 2009 m. gruodžio 10 d. tarnybinį pranešimą, 2009 m. gruodžio 10 d. paraišką-užduotį dėl supaprastinto viešojo pirkimo atlikimo ir apklausiamų įmonių sąrašą, nors žinojo ir suprato, jog pirkimo procedūros organizuojamos sudarant tokias sąlygas, kad UAB „G“ būtų pripažinta nugalėtoja pirkime dėl ,,Informacijos saugos“. Toliau veikdamas sąmoningai, t. y. tyčia pažeisdamas pirmiau nurodytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, žinodamas ir suprasdamas, jog visos viešojo pirkimo procedūros atliekamos formaliai, diskriminuojant ir eliminuojant neapibrėžtą ratą kitų Lietuvos Respublikos subjektų, turėjusių arba galėjusių turėti galimybę sąžiningai konkuruoti dalyvaujant pirkime, siekdamas suteikti UAB „G“ privilegijas ir pripažinti ją nugalėtoja, 2010 m. sausio 19 d. vizavo 2010 m. sausio 19 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. SP-1 tarp UAB „G“ ir „V“ nurodant paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius. Taip veikdamas V. S. padarė didelės žalos valstybei, nes iškraipė Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindinius pirkimų principus ir jų laikymosi tvarką, sąžiningos konkurencijos principus, diskreditavo „V“ vardą, diskreditavo ir sumenkino visos (duomenys neskelbtini) ministerijos autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą jam nutraukti.
2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 ir 331 straipsnių pažeidimų, kurie suvaržė jo teises ir turėjo įtakos neteisėto bei šališko sprendimo priėmimui, t. y. neteisingai įvertino bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, nepasisakė dėl kaltinimui nenaudingų aplinkybių, neteisėtų pareigūnų veiksmų, neteisėto nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – ir NVIM) panaudojimo, nevertino gynybos nurodytų motyvų, ignoravo dalį byloje esančių kasatoriui palankių įrodymų. Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir neatsakė į daugumą skundo argumentų.
2.2. Kasatorius teigia, kad taikant NVIM buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo nuostatos ir šio nutarimo pagrindu suformuota teismų praktika dėl NVIM panaudojimo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2007, 2K-P-412/2007, 2K-676/2006, 2K-549/2006, 2K-332/2006, Nr. 2K-1040, 2K-679/2007, 2A-P-2/2009. Anot kasatoriaus, teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika ir minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008 išskirtų taisyklių, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant NVIM ir panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) garantuojama teisė į teisingą procesą, išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką: pirma, tokie veiksmai kaip NVIM gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Antra, privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs asmenys. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, susisiekia ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Ketvirta, nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami). Tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu, ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą. Tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją, b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Penkta, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti. Šešta, pageidautina, kad neviešo pobūdžio veiksmų atlikimas būtų kontroliuojamas teismo, nors prokuroro kontrolė savaime Konvencijos pažeidimo nereiškia.
2.3. Kasatorius nurodo, kad byloje Šiaulių apygardos teismo nutartyse dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo faktinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas iš esmės nenurodytas, net abstrakčiai neįvardyti nusikaltimai, apie kuriuos siekiama gauti informacijos, apsiribota tik nuorodomis į prokuroro teikimus. Kasatoriui kyla abejonių, ar tikrai buvo disponuojama pirmine informacija apie galimai daromas nusikalstamas veikas, dėl to kasatorius mano, kad operatyvinis tyrimas ir operatyviniai veiksmai negalėjo būti atliekami. Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. į UAB „G“ buvo atvykę Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pareigūnai, kurie nuteistąjį R. J. pristatė į STT Vilniaus valdybos patalpas, kur jis pasirašė rašytinį pasižadėjimą ir įspėjimą netęsti techninių priemonių paieškos „V“ patalpose. Teisme apklausti STT pareigūnai patvirtino, kad atliekant operatyvinį tyrimą R. J. buvo paprašyta neatskleisti „V“ direktoriui A. S. susitikimo su jais aplinkybių bei tikslų ir kad NVIM nebuvo nei inicijuotas, nei sankcionuotas. Kartu nustatyta, kad STT pareigūnai dar kelis kartus Vilniaus mieste buvo susitikę su R. J., kuris jiems paaiškino, kad A. S. nieko neįtaria apie prieš jį atliekamus operatyvinius veiksmus. Kasatoriaus manymu, taip STT pareigūnai per R. J. jį ir kitus asmenis provokavo daryti nusikalstamas veikas. Kasatorius pažymi, kad R. J. provokuojančius veiksmus patvirtina nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp jo ir R. J., kurie išimtinai vyko R. J. iniciatyva po apsilankymo STT būstinėje, t. y. kasatorius telefonu buvau provokuojamas bendrauti su R. J. įvairiais su darbu susijusiais klausimais, tartis dėl susitikimų ar informacijos suteikimo. Be to, nuo 2009 m. rugsėjo 3 d. R. J. prieš kitus nuteistuosius iš esmės veikė agentūriniu metodu, prisidengdamas UAB „G“ vardu, o STT per R. J. siekė ne atskleisti nusikaltimus, kurių nuteistieji neketino daryti, o aktyviai kurstė kasatorių ir kitus nuteistuosius juos daryti. Po 2009 m. rugsėjo 3 d. R. J. veiksmai kitų nuteistųjų atžvilgiu buvo vykdomi akivaizdžiai kurstant nusikaltimų padarymą, o ne prisijungiant prie tęstinio nusikaltimo, t. y. vyko nesant teisinio pagrindo ar teismo sankcijos. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos ir jokiu atveju (per savo institucijas ar darbuotojus) pati nekurstyti tokių veikų padarymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo ir jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Šiuo klausimu EŽTT savo sprendimuose taip pat ne kartą pažymėjo, kad institucijos turi prisiimti atsakomybę už kurstymą. Kasatoriaus teigimu, bylos nagrinėjimo metu nė vienas STT pareigūnas negalėjo paaiškinti, kokios priežastys ar asmeniniai motyvai galėjo paskatinti juos tirti bylą per R. J., kurstant kasatorių ir kitus nuteistuosius formaliai nusikalsti. Be to, R. J. galėjo teisėtai vykdyti STT pareigūnų užduotis tik tuo atveju, jei prieš tai pats būtų pranešęs apie iš „V“ darbuotojų gautus siūlymus daryti nusikalstamas veikas. STT pareigūnai 2009 m. rugsėjo 3 d. ir vėliau prieš R. J. negalėjo veikti kaip privatūs asmenys, nes privačių asmenų veiksmai pripažintini provokacija. Kasatorius nurodo, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veikos įstatymą ar kitus įstatymus negalėjo būti atliekami, siekiant paskatinti kasatorių atlikti BK draudžiamus veiksmus. Visi R. J. ir STT pareigūnų atlikti provokaciniai veiksmai yra neteisėti, prieštaraujantys EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotoms taisyklėms, o pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatoriaus įsitikinimu, veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą lėmė STT iniciatyva per R. J. atlikta provokacija, nuteistiesiems už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, todėl byla turi būti nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.4. Kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų bylos įrodymų, nenurodė jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais ir atmetė kitus, nepašalino prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to padarė neteisingas išvadas. Kasatoriaus teigimu, teismai rėmėsi nepagrįstais ir nenuosekliais STT pareigūnų parodymais, o R. J. parodymus atmetė kaip nepatikimus, taip suteikdami pirmenybę kaltinimui naudingiems parodymams. Teismai nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas, išsiaiškintos ir nustatytos visos svarbios bylos išnagrinėjimui aplinkybės. Esant abejonių, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti, jos turėtų būti aiškinamos kasatoriaus naudai.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir jį dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinti.
3.1. Kasatorius nurodo, kad teismai išsamiai neišanalizavo ir tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai nustatė nusikalstamos veikos, bendrininkavimo požymius, asmens teisinį subjektiškumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino duomenų, gautų nesankcionuotų veiksmų pagrindu, teisėtumą, nepagrįstai pripažino juos įrodymais ir jais vadovavosi, nevertino kasatoriaus parodymų, procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu išsakytų svarių argumentų dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ir nusikalstamų veikų provokavimo, netyrė ir atidžiai neįvertino byloje esančių kasatoriaus poziciją patvirtinančių įrodymų, taip pažeidė jo teisę į gynybą, nekaltumo prezumpciją, nukrypo nuo EŽTT suformuotos praktikos ir priėmė nepagrįstus apkaltinamuosius nuosprendžius.
3.2. Kasatorius teigia, kad negalėjo būti pripažintas kaltu dėl padėjimo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, nes nėra piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Be to, jo veiksmai su piktnaudžiavimu tarnyba niekuo nesusiję, nes buvo atlikti išimtinai siekiant gauti asmeninės naudos (atlyginimą už darbą). Pasak kasatoriaus, STT pareigūnams nustačius, kad jis A. S. kabinete aptiko pasiklausymo įrangą, slapto pokalbio metu jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 202, 295, 296, 297, 305 straipsniuose, padarymą, tačiau ne už padėjimą padaryti BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kasatorius pažymi, kad netgi esant asmenų susitarimui, išplaukiančiam iš civilinio pobūdžio (darbų atlikimo, paslaugų suteikimo) sutarčių, ir žinant, jog turimomis priemonėmis, panaudojant specialias žinias gauta informacija bus suteikta, tokios informacijos teikimas turėtų būti traktuojamas kaip savarankiški iš šio susitarimo pagrindo kylantys veiksmai, o ne padėjimas įvykdyti BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių asmuo nesuvokia.
3.3. Kasatorius nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog, pasinaudojęs savo einamomis pareigomis, parengęs ar priėmęs jo ar trečiųjų asmenų parengtas sutartis dėl paslaugų suteikimo ar paraiškas dėl dalyvavimo viešajame konkurse, tokių sutarčių pagrindu nuteistasis A. S. būtų išmokėjęs jam kokias nors pinigų sumas. Aplinkybė, kad A. S. ir kiti nuteistieji savo veiksmais būtų padarę kokią nors realią žalą valstybei taip pat nenustatyta. Skundžiamuose nuosprendžiuose didelės žalos sąvoka neatskleista, apsiribota vien bendro pobūdžio frazėmis. Nei konkretūs nuteistųjų veiksmai, nei kilusius padarinius pagrindžiantys duomenys nuosprendžiuose nenurodyti. Remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, kasatorius teigia, kad didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu, tačiau, pasak kasatoriaus, byloje to nebuvo padaryta. Eliminavus didelės žalos požymį baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistiesiems negalėjo kilti, todėl nepagrįstai konstatuota, kad jis padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką. Be to, kasatoriaus teigimu, jis neatliko jokių padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) veiksmų, todėl net nustačius, kad tarp nuteistųjų egzistavo realus susitarimas dėl paslaugos suteikimo, toks susitarimas buvo sudarytas šalims turint skirtingus, savarankiškus motyvus, kasatoriui nesuvokiant tokio susitarimo teisinių pasekmių. Skundžiamais teismų nuosprendžiais jo kaltė (tyčia) nenustatyta ir neatskleista. Kartu kasatorius pažymi, kad teismų nuosprendžiuose bendrininkavimas nėra atskleistas, neaptarti jo požymiai, bendrininkų susitarimas, taip pat suvokimas, kad jis, darydamas nusikalstamą veiką, veikė bendrai su kitais asmenimis, todėl, nesant bendrininkavimo požymių, nenurodžius bendrininkavimo formos, padėjimas piktnaudžiauti kasatoriui negalėjo būti inkriminuotas.
3.4. Kasatorius teigia, kad negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir dėl to, kad visi jo veiksmai po 2009 m. rugsėjo 3 d. buvo atliekami imituojant nusikalstamos veikos modelį, kuris nebuvo teisiškai įformintas ir buvo vykdomas tik esant žodiniam STT pareigūnų pareikalavimui bei jų ir kasatoriaus susitarimui. Nors provokavimo versija teismams buvo atskleista ir žinoma, tačiau ji išsamiai ir objektyviai nepatikrinta, priešingai, buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesta. Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad tarp jo ir STT pareigūnų vyko bendravimas ir bendradarbiavimas, t. y. 2009 m. rugsėjo 3 d. įvyko jo ir STT pareigūnų (G. R. ir M. Z.) susitikimas, kurio metu buvo aptarta aplinkybė, kad, veikdamas ankstesnio susitarimo rinkti informaciją A. S. naudai pagrindu, kasatorius, patikrinęs A. S. patalpas, rado jose pasiklausymo įrangą ir kad reikalingas tolesnis STT ir kasatoriaus bendradarbiavimas neatskleidžiant A. S., kam tokia įranga priklauso, nesukeliant įtarimų ir skatinant jį toliau bendrauti dėl sutarties pasirašymo. Kartu nustatyta, kad jis A. S. nurodė, jog aptikta įranga priklauso „Ekskomisarų biurui“, taip visą dėmesį nuo STT nukreipdamas į visiškai nesusijusius asmenims, išlaikant paslaptyje ir vykdant susitarimą. Be to, jo susitikimai su STT pareigūnais vyko ne kartą ir įvairiose vietose, tačiau nė vienas iš minėtų pareigūnų negalėjo objektyviai ir logiškai paaiškinti šių susitikimų pagrindo. Liudytojo G. R. teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad tokie susitikimai buvo organizuojami siekiant kasatorių pakartotinai įspėti dėl atsakomybės už veiksmus, kuriais jis nesilaiko nurodymų nutraukti bet kokius veiksmus teikiant paslaugas A. S., atskleidžiant jam aplinkybes dėl jo atžvilgiu vykdomo sekimo, teisiškai nepagrįsta, o teisėsaugos pareigūnų neveikimas net ir esant akivaizdžiai rizikai, kad asmuo elgiasi ar gali pasielgti neteisėtai, niekaip nesuderinamas su tinkamu procesu. Kasatorius pažymi, kad iki 2009 m. gruodžio mėnesio realiai nepradėjus vykdyti nusikalstamos veikos, tik įtariant rengimąsi ją įvykdyti, nebuvo teisinio pagrindo pradėti nuteistųjų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, nes baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi kyla tik dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, o šiuo atveju nuteistiesiems inkriminuota veika priskiriama prie nesunkių ir apysunkių nusikaltimų. Dėl to buvo tikslinga kreiptis dėl slapto sekimo veiksmų sankcionavimo. 2009 m. rugsėjo mėnesį kasatoriui nustačius, kad A. S. patalpose yra įrengta pasiklausymo įranga, STT dar neturint tikslių duomenų apie vykdomą nusikalstamą veiką, buvo visiškai netikslinga kasatoriui nutraukti bendravimą ir bendradarbiavimą su A. S. ir kitais asmenimis, taip sukeliant jiems įtarimų ir dėl to nutraukiant tolimesnius savo nusikalstamus veiksmus. Susitarus su kasatoriumi, kad jis ir toliau palaikys santykius su nuteistaisiais ir skatins A. S. sudaryti sutartį, tapo tikėtina, kad nusikalstama veika bus įvykdyta. Anot kasatoriaus, tik teismui patenkinus gynybos prašymą, STT pateikė dokumentus, t. y. jo 2009 m. lapkričio 5 d. pasižadėjimą neatskleisti ir neperduoti informacijos, sudarančios STT paslaptį, jokiems tretiesiems asmenims, taip pat raštišką įspėjimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 296, 297 straipsnius. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių jo pristatymo į STT patalpas 2009 m. rugsėjo 3 d. pagrindą, taip pat pateisinančių vėlesnius susitikimus su STT pareigūnais. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina, kad nusikalstamos veikos modelis buvo nesankcionuotas įstatymo nustatyta tvarka, o nuteistieji buvo provokuojami įvykdyti nusikalstamą veiką, dėl to, kilus abejonių ir galimos provokacijos versijų, valstybės institucijoms, o ne kasatoriui kilo pareiga paneigti šiuos argumentus, tačiau to padaryta nebuvo.
3.5. Kasatorius nurodo, kad įrodymų rinkimo procese atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija pasireiškia tuo, kad: pirma, asmuo, kurio atžvilgiu imituojama nusikalstama veika, yra gundomas, raginamas, patraukiamas, įtikinamas, įkalbinėjamas, palenkiamas, priverčiamas ir kitais būdais skatinimas jo nusikalstamas elgesys. Asmens skatinimas nusikalsti siejamas su itin patogių ir paprastų galimybių jam nusikalsti, neprisiimant jokių neigiamų su tuo susijusių pasekmių (atsakomybės), sudarymu. Antra, provokavimas neatsiejamas nuo slaptumo ir iš anksto suplanuotos dirbtinės situacijos. Trečia, provokavimui apibūdinti ypač svarbu suvokti tikslus, kurių siekia teisėsaugos institucijų pareigūnai. Teisėtas gali būti vienintelis tikslas – stebint asmenį surinkti duomenų apie jį, jo daromą nusikalstamą veiką, taip pat kitus asmenis, galimai susijusius su šia veikla. Ketvirta, provokacijos kaip absoliučiai neleistino veiksmo esmę nusako ir valstybės institucijų įsikišimas. Atsakomybė už šiuos veiksmus visuomet kyla valstybei. Penkta, provokacijos pasekmė – išvada, kad nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos institucijų įsikišimo. Asmuo iki jis padarė nusikalstamą veiką veikiamas teisėsaugos institucijų nebuvo „tikrasis nusikaltėlis“. Pasak kasatoriaus, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad provokacija suprantama kaip asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta jį sukursčius. Kasatoriaus teigimu, egzistuoja visos sąlygos pripažinti, kad nusikalstamą veiką buvo kėsintasi įvykdyti dėl provokacijos: jis buvo esminis veikos iniciatorius, nuolat palaikė kontaktą, siekė sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta labai slaptai, nuolat skambino, susitikinėjo su kitais nuteistaisiais, darė spaudimą, kad sutartis būtų sudaryta kuo greičiau. Dėl to jo ir kitų nuteistųjų nuteisimas iškreipia principą nulla poena sine iudicum (nėra bausmės be tinkamo proceso).
4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas A. Juozapavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir A. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami dėl operatyvinės veiklos teisėtumo, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas bei teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo (taikymo) taisykles dėl privačių asmenų pasitelkimo atliekant operatyvinius veiksmus ir provokavimo, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad A. S. atžvilgiu nebuvo taikomas NVIM, kad jis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką ir, atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus A. S. ir kitų nuteistųjų atžvilgiu, nebuvo pažeista jo teisė į teisingą procesą. Kasaciniame skunde dėstomi Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, EŽTT sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-7-86/2011, 2K-7-85-696/2016, 2K-7-141/2008 pateikti išaiškinimai, remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnis) taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga. Kasatorius teigia, kad nuteistojo R. J. parodymai patvirtina, jog veika, už kurią nuteistas A. S., nuo pradžių buvo provokuojama privataus asmens R. J., faktiškai veikusio nesankcionuotame NVIM STT pareigūnų iniciatyva, jų nurodymu ir jiems kontroliuojant. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-7-141/2008, 2K-113/2011, pažymi, kad tiek EŽTT, tiek nacionalinių teismų praktika laikosi aiškios pozicijos, jog pareigą paneigti provokavimo faktą turi teisėsaugos institucijos. Nesant galimybės paneigti aplinkybės, kad veikos padarymą galėjo lemti provokacija, baudžiamoji atsakomybė negalima. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje situacijoje susiduriama su beprecedenčiu atveju, kai privatus asmuo – R. J. teisme tvirtina, kad, bendradarbiaudamas su teisėsaugos pareigūnais, vykdydamas jų nurodymus ir būdamas jų kontroliuojamas, provokavo kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti tiek šio asmens parodymus, tiek kitus bylos įrodymus ir tik išsamiai juos įvertinęs, pašalinęs visas pagrįstas abejones dėl operatyvinės veiklos teisėtumo ir provokavimo, daryti atitinkamas išvadas. Teisėsaugos pareigūnų parodymai turi būti vertinami itin kritiškai ir jais gali būti remiamasi tik tuo atveju, jeigu jie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Teisėsaugos pareigūnai, bendravę su privačiu asmeniu, yra suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie paneigtų jų veiklos neteisėtumą ir provokavimo buvimą tiek dėl tyrimo sėkmės, tiek dėl siekio nebūti patrauktais atsakomybėn už neteisėtą veikimą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas dėl R. J. provokacinio vaidmens apskritai nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas selektyviai ir nepagrįstai rėmėsi STT pareigūnų parodymais, nepagrįstai sumenkino R. J. parodymus, neatsižvelgė į kitus įrodymus ir faktines aplinkybes, kurios aiškiai rodo, kad R. J. bendradarbiavo su STT pareigūnais kaip slaptas agentas, vykdė jų nurodymus, faktiškai dalyvavo nesankcionuotame NVIM ir provokavo A. S. padaryti nusikalstamą veiką. Taip teismai pažeidė ne tik bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), bet ir specialiąsias įrodinėjimo taisykles, suformuotas teismų praktikoje dėl privačių asmenų dalyvavo operatyvinėje veikloje teisėtumo ir provokavimo. Kasaciniame skunde aptariami nuteistojo R. J., liudytojo G. R. parodymai, teigiama, kad R. J. parodymai dėl esminių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl jo, kaip agento ir provokatoriaus veiklos, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o G. R. parodymai yra iš esmės prieštaringi, paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas liudytojo G. R. parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus ištyrė neišsamiai, todėl jais rėmėsi nepagrįstai.
4.2. Kasatorius nurodo, kad R. J. bendradarbiavimą su STT pareigūnais atliekant operatyvinius veiksmus prieš A. S. ir provokavimą padaryti nusikalstamą veiką patvirtina ir tai, kad: R. J. buvo žinoma operatyvinės veiklos specifika, jis jau buvo dalyvavęs panašaus pobūdžio veiksmuose, be to, anksčiau yra dirbęs operatyvinį darbą. Nė vienas susitikimas (nei STT būstinėje, nei kitose Vilniaus miesto vietose) nebuvo fiksuojamas nei STT registracijos žurnale, nei kituose dokumentuose. Šis faktas patvirtina, kad R. J. buvo STT slaptas agentas. Susitikimų su R. J. faktas ir turinys nefiksuotas, neįformintas, taip apribojant galimybę tinkamai įvertinti STT pareigūnų ir R. J. veiklos teisėtumą. Iš R. J. paimti rašytiniai pasižadėjimai, įspėjimas niekur neregistruoti, nefiksuoti. Visi STT pareigūnų susitikimai su R. J. vyko tik STT pareigūnų iniciatyva, jis visą laiką buvo jų kontroliuojamas. R. J. intensyvus elgesys aiškiai atitinka provokavimo sampratą. Iš paties R. J. paaiškinimų ir objektyviai užfiksuotų jo veiksmų prieš „V“ darbuotojus matyti, kad jis veikė kryptingai ir aktyviai. Byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors operatyvinius veiksmus laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 3 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., nors tokie veiksmai buvo atliekami. Teismui pareikalavus garso ir vaizdo įrašų minėtu laikotarpiu STT nurodė, kad visi reikšmingi bylai įrašai yra pateikti į baudžiamąją bylą, o nereikšmingi sunaikinti. Be to, G. R. nepaneigė, kad buvo susitikinėjama ir su kitais „V“ darbuotojais. Byloje nėra duomenų, kad STT pareigūnų veiklą būtų kontroliavęs teismas ar prokuroras. Kasatorius teigia, kad nei BPK, nei Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato tokio neformalaus STT pareigūnų, atliekančių operatyvinį tyrimą, bendravimo su privačiu asmeniu, ypač turint omenyje tai, kad tas asmuo yra to paties operatyvinio tyrimo objektas. Tokia STT pareigūnų veikla neatitinka teisėtumo reikalavimo, o visi duomenys, surinkti tokios neteisėtos veikos metu, yra niekiniai ir negali sukelti jokių teisinių padarinių (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Kasatorius pažymi, kad A. S. ir kiti nuteistieji nuteisti remiantis išimtinai neteisėtos operatyvinės veiklos metu gautais duomenimis. Be to, A. S. nuteistas už veiksmus, kurie buvo atlikti tik 2009 m. gruodžio mėn., tuo tarpu po 2009 m. rugsėjo 3 d. byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. būtų bendravęs su A. S., kad A. S. būtų žinojęs apie R. J. bendravimą su V. S. ar kitais „V“ darbuotojais, kad pastarieji su juo būtų ką nors kalbėję apie R. J. paslaugas. Taigi nebuvo prisijungta prie jokios nusikalstamos veikos darymo, tik tęsiamas paties R. J. ir STT pareigūnų inicijuotas veikimas, R. J. siūlant įvairias savo paslaugas, siūlant sudaryti sutartis ir pan., taip bandant konstruoti veikas, už kurias STT pareigūnai galėtų traukti „V“ darbuotojus atsakomybėn. Kasatoriaus įsitikinimu, tokie teisėsaugos institucijų ir jų pasitelktų asmenų veiksmai neatitiko teisėtumo reikalavimo, šiurkščiai pažeidė iš teisinės valstybės principo kildinamus imperatyvus teisėsaugos pareigūnams veikti įstatymo pagrindu ir neperžengiant jo ribų, suvaržė A. S. ir kitų šiame procese dalyvavusių „V“ darbuotojų teises bei laisves, pažeidė teisę į privataus gyvenimo gerbimą, teisę į sąžiningą (teisingą) procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis).
4.3. Kasatorius teigia, kad bylos įrodymai patvirtina, jog R. J. su STT bendradarbiavo ir jų nurodymu prieš A. S. veikė dar iki 2009 m. rugsėjo 3 d., t. y. nuo pat R. J. bendravimo su A. S. pradžios. Pats R. J. nepaneigė, kad bendravimas su STT pareigūnais vyko iki 2009 m. rugsėjo 3 d. Nors, kaip teigė R. J., spaudžiamas sutiko dalyvauti NVIM, tačiau niekaip nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių nusikalstamų veikų prieš A. S. buvo vykdomas NVIM, kokie veiksmai buvo sankcionuoti, kas juos atliko ir kt. Iki 2009 m. rugsėjo 3 d. dėl saugos paslaugų pirkimo su A. S. nėra bendravęs joks kitas asmuo, išskyrus patį R. J.. Iš prokuroro 2009 m. balandžio 29 d. teikimo Nr. 610KF Šiaulių apygardos teismo pirmininkui matyti, kad jau 2009 m. balandžio 29 d. buvo atliekami operatyviniai veiksmai prieš A. S. dėl informacinių technologijų įrangos įsigijimo bei paslaugų teikimo. R. J. pas A. S. pradėjo intensyviai lankytis siūlydamas savo paslaugas dėl pasiklausymo įrangos aptikimo (neutralizavimo) ir sutarties su UAB „G“ sudarymo būtent tuo metu. Užduotis viešajam pirkimui dėl „Informacijos saugos“ „V“ buvo pradėta realizuoti tik 2009 m. rudenį – iki tol joks viešasis pirkimas dėl informacinių technologijų paslaugų pirkimo „V“ nevyko. Tai rodo, kad STT pareigūnai nuo pat 2009 m. pradžios, pasitelkdami R. J., pradėjo realizuoti savo sukurtą planą dėl informacinių technologijų įrangos ir paslaugų „įsiūlymo“ A. S., kurstant jį kokiu nors būdu „proteguoti“ R. J. nurodytą įmonę ir neteisėtai veikti vykdant viešąjį pirkimą. Byloje nėra duomenų, kad A. S. atžvilgiu būtų vykdomas operatyvinis tyrimas dėl kokių nors kitų veikų, išskyrus R. J. inicijuotą UAB „G“ paslaugų pirkimą. Dėl to STT pareigūnų G. R. ir M. Z. paaiškinimai, kad su R. J. bendravo tik tam, jog įspėtų netrukdyti jiems atlikti operatyvinį tyrimą dėl kažkokios kitos A. S. neteisėtos veiklos, nepagrįsti. Iš operatyvinės veiklos metu užfiksuotų pokalbių tarp R. J. ir A. S. matyti, kad iniciatyva buvo R. J. pusėje ir jis aktyviai įtikinėjo A. S. dėl jo paslaugų reikalingumo. Be to, R. J. A. S. kabinete ne tik rado, bet ir neutralizavo įrangą, nuolat pirmas pradėdavo kalbą apie savo paslaugas, apie sutarties poreikį „V“. Taigi R. J. neteisėta (provokacinė) veikla prieš A. S. nuo pat pradžių vyko su STT pareigūnų žinia ir nurodymais, konstruojant situaciją ir renkant įrodymus, kurių pagrindu būtų galima patraukti A. S. atsakomybėn. Teismai į šiuos įrodymus neatsižvelgė, faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie buvo nurodyti jo apeliaciniame skunde, operatyvinės veiklos teisėtumo ir provokavimo buvimo nepatikrino.
4.4. Kasatorius nurodo, kad visa STT vykdyta operatyvinė veikla prieš A. S. yra neteisėta. Gynybos prašymu apeliacinės instancijos teismas išreikalavo iš Šiaulių apygardos teismo išslaptintas nutartis, kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas prieš A. S.. Tačiau šiose nutartyse nėra nurodytas operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas, be to, byloje nėra teikimų dėl techninių priemonių naudojimo sankcionavimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju buvo faktinis pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą (techninių priemonių naudojimą) prieš A. S. yra nepagrįsta – byloje nėra jokių duomenų, kad A. S. būtų daręs kokias nors neteisėtas veikas, dėl kurių buvo būtina taikyti slaptus tyrimo veiksmus. Kasatorius pažymi, kad teismo nutartys dėl pokalbių kontrolės ir fiksavimo, patekimo į patalpas ir kt., priimtos pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles. Operatyvinis tyrimas dėl A. S. buvo vykdomas STT Vilniaus valdyboje. Operatyvinius veiksmus prieš A. S. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro teikimu sankcionavo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorija nepatenka į Šiaulių apygardos teismo veiklos teritoriją. Todėl pagal BPK įtvirtintas teismingumo taisykles (BPK 226 straipsnio 1 dalis) toks kreipimasis ir operatyvinių veiksmų sankcionavimas yra neteisėti. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad operatyvinio tyrimo metu nesivadovaujama BPK įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 3 dalies nuostata yra išimtis iš bendros taisyklės, taikoma tik tuo atveju, kai tam yra pagrindas – konspiracija. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad konspiracijos tikslais buvo būtina kreiptis ne į Vilniaus apygardos teismą, o į Šiaulių apygardos teismą, toks pagrindas prokuroro teikimuose nenurodomas, nemotyvuojamas. Pagal baudžiamojo proceso teisinį reguliavimą, esant duomenų, kad yra daroma (rengiama daryti, kėsinamasi) nusikalstama veika, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pradėti ikiteisminį tyrimą ir imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2, 166 straipsniai). Kasatorius teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog nusikalstamos veikos požymiai, t. y. pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, atsirado tik 2009 m. gruodžio mėn., iš byloje esančių duomenų matyti, kad operatyvinis tyrimas vyko jau nuo 2008 m. spalio 31 d., ir nuo šios datos iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2010 m. sausio 21 d.) intensyviai atliekant operatyvinius veiksmus buvo surinkti visi duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. S. ir kitiems asmenims. Taigi, ikiteisminis tyrimas šiuo atveju pradėtas tik tam, kad būtų „įforminti“ jau operatyvinio tyrimo metu atlikti veiksmai. Tačiau tokia situacija, kai visa procesinė veikla, kuri turėtų vykti pagal BPK nustatytas taisykles, yra vykdoma Operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu, o tik po to, kai surenkami visi duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką (nuo pasirengimo iki padarymo), visiškai iškreipia baudžiamojo proceso teisinį reguliavimą. Pasak kasatoriaus, tokia operatyvinių darbuotojų faktiškai atliekama „ikiteisminio tyrimo“ veikla neatitinka visuotinai pripažįstamų standartų moderniame teisinės valstybės baudžiamajame procese, grindžiamame asmens teisių ir laisvių pagarba, teisėtumo principo laikymusi, ir nuo pradžių daro visą procesą, jo metu atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus iš esmės neteisėtus, negalinčius būti pagrindu sukeliant asmenims, prieš kuriuos tokia veikla buvo vykdoma, neigiamų teisinių padarinių.
4.5. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, pažeidė kaltinimo ribas ir A. S. teisę į gynybą. Pasak kasatoriaus, viešojo pirkimo organizavimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (proteguojant vieną iš dalyvių) ir fiktyvaus viešojo pirkimo organizavimas yra iš esmės skirtingos veikos. Pirma veika perkančioji organizacija siekia įsigyti tam tikras paslaugas, tačiau tai daro pažeisdama nustatytą tvarką. Antruoju atveju perkančioji organizacija apskritai nesiekia įsigyti paslaugų, dėl kurių rengiamas viešasis pirkimas. Byloje A. S. buvo kaltinamas tuo, kad prisidėjo prie viešojo pirkimo dėl „Informacijos saugos“ organizavimo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (proteguojant UAB „G“). Tačiau A. S. nei buvo kaltinamas tuo, kad kaip nors prisidėjo prie fiktyvaus viešojo pirkimo organizavimo, nei už tai buvo nuteistas. Priešingai, teismų nuosprendžių formuluotės rodo, kad buvo siekiama nupirkti paslaugas iš UAB „G“, tačiau eliminuojant kitus potencialius paslaugų teikėjus. Todėl pirmosios instancijos teismo spekuliacijos dėl „fiktyvaus konkurso“, „fiktyvios sutarties“ išeina iš kaltinimo ribų ir neatitinka paties teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tuo, kad viešasis pirkimas buvo vykdomas esant realiam poreikiui, tačiau, siekdamas pateisinti A. S. nuteisimą, dar labiau išplėtė kaltinimo ribas. Apeliacinės instancijos teismo motyvai neatitinka nuosprendžio konstatuojamosios dalies, nes joje nėra nurodyta, kad sutartis su UAB „G“ nebūtų vykdoma ar kad UAB „G“ nebūtų teikusi sutartyje numatytų paslaugų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas taip pat išėjo iš kaltinimo ribų ir padarė pirmiau nurodytus pažeidimus. Kasatorius pažymi, jog A. S. nebuvo kaltinamas tuo, kad viešuoju pirkimu „V“ ketino įsigyti paslaugas, kurių jai nereikia, ar kad sutartis su UAB „G“ nebūtų vykdoma ir kad UAB „G“ nebūtų teikusi sutartyje numatytų paslaugų. Šis kaltinimas A. S. yra staigmena, jam nebuvo sudaryta galimybė gintis nuo tokio kaltinimo ir jis nuo jo nesigynė. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ne tik turi esminį vidinį prieštaravimą (motyvuojamoji dalis neatitinka konstatuojamosios dalies), bet ir buvo pažeista A. S. teisė į gynybą (Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalys, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nepagrįsti ir neatitinka nuosprendžių konstatuojamųjų dalių apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl UAB „G“ dalyvavimo viešajame pirkime „fiktyviai“, ketinimo nevykdyti sutarties, neteikti paslaugų, nes iš UAB „G“ atstovų parodymų matyti, jog bendrovė rengėsi viešajam pirkimui ir realiai ketino teikti paslaugas, sudarančias viešojo pirkimo dalyką, nei viešojo pirkimo dokumentai, nei pirkime dalyvavusių įmonių dokumentai nėra ydingi ar neteisėti. Be to, skunde pažymima, kad UAB „G“ skundžiamais nuosprendžiais išteisinta, joks jos veiksmų neteisėtumas nėra konstatuotas. Taip pat nepagrįsti teismo motyvai, kad viešasis pirkimas buvo organizuojamas tik tam, kad būtų pagrindas atsiskaityti su R. J. už A. S. asmeniškai teikiamas paslaugas „V“ lėšomis, nes iš skundžiamų teismų sprendimų neaišku, kaip būtų atsilyginta R. J.. Bylos duomenimis, būtent UAB „G“ turėjo gauti iki 100 000 Lt (28 962 Eur) per metus. Jokia pinigų suma iš „V“ nebūtų mokama R. J. ir jis jokios pinigų sumos nebūtų gavęs iš UAB „G“, nes tam nebūtų jokio teisinio pagrindo.
4.6. Kasatorius teigia, kad A. S. nei organizavo, nei vykdė viešąjį pirkimą dėl „Informacijos saugos“, o teisės aktų nustatyta tvarka tik vizavo M. Z. parengtą 2009 m. gruodžio 10 d. tarnybinį pranešimą ir paraišką-užduotį. Tai, kad A. S. supažindino savo pavaldinius V. S. ir J. V. su R. J., perdavė jiems R. J. turėtus UAB „G“ oficialius dokumentus dėl komercinio pasiūlymo, ar tai, kad pastarieji bendravo su R. J., savaime nėra neteisėti veiksmai. A. S., perdavęs šį klausimą spręsti savo pavaldiniams, po 2009 m. rugsėjo viešuoju pirkimu dėl „Informacijos saugos“ apskritai nesidomėjo ir apie tai su niekuo nebendravo. Pasak kasatoriaus, skundžiamu nuosprendžiu išteisintas viešojo pirkimo organizatorius M. Z., kuris vienasmeniškai buvo atsakingas už visą viešojo pirkimo teisėtumą. Byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), kad su A. S. būtų kaip nors derintos viešojo konkurso sąlygos, kaina ar kitos aplinkybės, kad A. S. būtų davęs kam nors kokius nors nurodymus dėl dalyvių ir kt. Taigi A. S. kaltinimas dėl kažkokių sąlygų sudarymo parengti (pasirašyti) kaltinime minimą pažymą ir sutartį yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįstas. Be to, A. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad R. J. jam atrodė įtartinas žmogus, todėl ne tik vengė su juo bendrauti, bet ir sužinojęs, kad viešąjį pirkimą dėl „Informacijos saugos“ laimėjo su R. J. siejama UAB „G“, jis M. Z. parengtos sutarties nė neketino pasirašyti. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad A. S. pasinaudojo tarnybine padėtimi ir, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, veikė priešingai tarnybos interesams ar jos veiklos principams. Priešingai, A. S., būdamas atsakingas ir rūpestingas „V“ vadovas, teisės aktų nustatyta tvarka pavedė savo pavaldiniams užtikrinti „V“ poreikį dėl „Informacijos saugos“, t. y. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų.
4.7. Kasatorius nurodo, kad teismų nuosprendžiuose didelės žalos požymis A. S. veikoje iš esmės motyvuotas pačiu veikos padarymu (neteisėtu viešojo pirkimo organizavimu) ir abstrakčiais teiginiais, neturinčiais jokio konkretaus turinio dėl neturtinės žalos valstybei ir jos institucijoms. Toks pagrindimas neatitinka kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301/2005, 2K-549/2006, 2K-263/2014 suformuluotų teisinių taisyklių, sprendžiant dėl didelės žalos buvimo. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju didelė neturtinė žala nepadaryta, nes Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės nepažeistos, byloje nėra nukentėjusiųjų, „V“, (duomenys neskelbtini) ministerijos ar kitų valstybės institucijų, taip pat valstybės tarnybos autoritetas nesumenkintas, nuosprendyje nurodyta veika nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje, „V“ ar kitų institucijų darbas nenutrūko, nebuvo sutrikdytas, nei „V“, nei valstybės biudžetui nebuvo padaryta jokia turtinė žala, iš „V“ ar kitos biudžetinės įstaigos biudžeto nė vienam asmeniui nebuvo išmokėta jokia pinigų suma, „V“ sutartis su UAB „G“ nebuvo pasirašyta, viešasis pirkimas dėl „Informacijos saugos“ nesukėlė jokių teisių ir pareigų jokiam asmeniui, dėl nuosprendyje nurodytos veikos nekilo kiti žalingi padariniai. Kasatorius, remdamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais ir kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-7-251/2013, mano, kad nuosprendyje nurodyta veika nėra tiek pavojinga, padariusi tokią žalą, kad už tai asmenys turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
4.8. Kasatorius teigia, kad BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicija aiškiai nurodo, jog nauda turi būti asmeninė, t. y. tokios naudos asmuo, kuris daro piktnaudžiavimą, turi siekti sau. Pasak kasatoriaus, nėra loginio ryšio, kokią asmeninę naudą A. S. galėjo turėti iš to, kad R. J. proteguota UAB „G“ su „V“ pasirašytų paslaugų teikimo sutartį. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad A. S. siekė apsisaugoti nuo teisėto valstybės institucijų veikimo, kontroliuojant jo susižinojimą, nepagrįsta. Priešingai, A. S. siekė tiek save, tiek „V“ apsaugoti nuo neteisėto įvairių asmenų, įskaitant ir nesąžiningų specialiųjų tarnybų darbuotojų kišimosi į įstaigos veiklą, rūpinosi „V“ informacijos apsauga, o toks siekis nėra draudžiamas jokiais teisės aktais. Jokio kito asmeninio intereso A. S. neturėjo. Dėl to asmeninės naudos kaip piktnaudžiavimo kvalifikuojantis požymis A. S. inkriminuotas nepagrįstai.
4.9. Kasatorius pažymi, kad baudžiamasis procesas dėl A. S. trunka nepateisinamai ilgai (daugiau nei septynerius su puse metų), tai neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pažeidžia A. S. teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
5. Nuteistųjų V. S., R. J. ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato A. Juozapavičiaus kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.
Dėl BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
6. Kasaciniais skundais nuteistieji V. S., R. J. ir nuteistojo A. S. gynėjas prašo abiejų instancijų teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatoriai iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai tinkamai neišanalizavo ir nesusiejo į loginę visumą visų bylos duomenų, nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nuosprendį grindė neleistinais įrodymais, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybės, taip nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių; kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.
7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ir nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar šis teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, R. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o V. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes.
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patiktina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 331, 332 straipsniai). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).
BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, par. 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, par. 31). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, par. 31).
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013).
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, savo išvadas dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
Apeliaciniais skundais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato A. Juozapavičiaus, nuteistųjų R. J., V. S. ir J. V. apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio, priimtu nauju nuosprendžiu R. J. skundą patenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. J. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 40 MGL dydžio bauda, ir R. J. dėl šio kaltinimo išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato A. Juozapavičiaus, nuteistųjų V. S. ir J. V. apeliacinius skundus atmetė.
10. Vienas esminių apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų buvo tas, kad veika buvo provokuojama privataus asmens R. J., veikusio de facto (nesankcionavus) vykdant nusikalstamos veikos imitacijos modelį Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų iniciatyva, jų nurodymu ir jiems kontroliuojant.
11. EŽTT praktikoje pripažįstami įrodymų rinkimo sunkumai siekiant atskleisti ir tirti nusikaltimus bei tai, kad šio uždavinio vykdymui teisėsaugos institucijoms vis dažniau reikia pasitelkti slaptus agentus, informatorius ir slaptuosius metodus, ypač kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, par. 49). Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad korupcija tapo pagrindine problema daugelyje valstybių; tai patvirtina Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, pagal kurią leidžiamas specialiųjų tyrimo metodų, kurie gali būti reikalingi renkant įrodymus šioje srityje, tokių kaip slapti agentai, taikymas, su sąlyga, kad teisės ir įsipareigojimai, kylantys iš tarptautinių daugiašalių konvencijų, susijusių su „specialiais klausimais“, pavyzdžiui, žmogaus teisėmis, išlieka nepaveikti. Taigi EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, esant tokiai situacijai, specialiųjų tyrimo metodų – konkrečiai ir slaptųjų metodų – naudojimas, negali savaime pažeisti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Tačiau dėl teisėsaugos pareigūnų provokacijos pavojaus, atsirandančio pasitelkiant tokius metodus, jų naudojimas privalo turėti aiškias ribas. Teisė į teisingą teisingumo vykdymą turi tokią svarbią reikšmę demokratinėje visuomenėje, kad jos negalima paaukoti dėl praktinių sumetimų (Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 50–51, 53). Be kita ko, EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešasis kovos su korupcija interesas negali pateisinti įrodymų, gautų panaudojus provokaciją, panaudojimo, nes tai sukeltų pavojų, kad iš kaltinamojo nuo pat pradžių bus galutinai atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (pvz., Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 54; 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Taraneks prieš Latviją, peticijos Nr. 3082/06, par. 60).
12. Provokacijos sąvoka įtvirtinta ir Lietuvos teisėje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad neviešo pobūdžio tyrimo metodų naudojimas yra pateisinama priemonė tiriant korupcinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau tokie neviešo pobūdžio veiksmai negali peraugti į provokavimą daryti nusikaltimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija byloje Nr. 2A-P-6/2008, vadovaudamasi EŽTT Ramanauskas prieš Lietuvą bylos sprendime išdėstytais motyvais, įtraukdama ir sprendimų bei nutarimų motyvus, į kuriuos duodamos nuorodos Ramanauskas prieš Lietuvą bylos sprendime (1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94; 2003 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Edwards and Lewis prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 39647/98, 40461/98; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Vanyan prieš Rusiją, peticijos Nr. 53203/99; 2006 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Khudobin prieš Rusiją peticijos Nr. 59696/00; 2008 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Pyrgiotakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 15100/06; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01 ir kt.), išskyrė taisykles, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką.
Tiek pagal EŽTT, tiek pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima; išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus; nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta (t. y. jos turi pareigą) paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), ir tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį; nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Esant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, provokavimo nebuvimas neviešo tyrimo veiksmų atlikimo metu yra viena iš įrodinėtinų bylos aplinkybių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-647/2012, 2K-435/2014, 2K-209-489/2015, 2K-373-303/2015 ir kt.).
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad gynybos iškelta provokacijos versija (nebent ji yra visiškai neįtikinama) pagal pirmiau nurodytus reikalavimus turi būti tikrinama ir tada, kai nusikalstamos veikos imitavimas oficialiai nebuvo sankcionuotas, tačiau kyla įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo imituoti nusikalstamą veiką de facto (faktiškai). Priešingas požiūris atvertų kelią teisėsaugos pareigūnų savivalei pažeisti provokacijos draudimą apeinant įstatyme nustatytą nusikalstamos veikos imitavimo procesinę formą ir atitinkamas garantijas, t. y. situacijoms, kai kyla didžiausias proceso teisingumo pažeidimo pavojus (Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 65). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, EŽTT praktikoje pabrėžiant aiškios ir numatomos tokio pobūdžio tyrimo priemonių sankcionavimo, įgyvendinimo ir kontrolės tvarkos poreikį, akcentuojamas ir baudžiamąją bylą nagrinėjančių teismų bei jų atliekamos kontrolės vaidmuo ir didesnė atsakomybė tais atvejais, kai policijos operacija vykdoma nesant pakankamo teisinio reglamentavimo ar tinkamų garantijų (pvz., Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 53, 60; 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Lagutin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 6228/09, 19123/09, 19678/07, 52340/08 ir 7451/09, par. 119; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Sepil prieš Turkiją, peticijos Nr. 17711/07, par. 35–36). Tokiais atvejais teisminis provokacijos versijos nagrinėjimas yra praktiškai vienintelė veiksminga asmens teisių gynimo nuo galimos pareigūnų savivalės priemonė (Lagutin ir kiti prieš Rusiją, par. 119).
Tai reiškia, kad tuo atveju, kai vertinant provokacijos versiją kyla abejonių, ar tam tikras asmuo, kuris oficialiai nebuvo nusikalstamos veikos imitavimo dalyvis, bet atliko svarbų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, nebendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, turi būti imamasi priemonių šioms abejonėms pašalinti. Toks patikrinimas iš esmės atliekamas įvertinus, be kita ko, bylos medžiagoje esančią informaciją, esant būtinybei, peržiūrint (prireikus, išreikalaujant) atitinkamą papildomą medžiagą, susijusią su slapta operacija, apklausiant pareigūnus ir kitus susijusius asmenis (2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Bannikova prieš Rusiją, peticijos Nr. 18757/06, par. 73). Iš EŽTT praktikos matyti, kad tais atvejais, kai teismai nesiima būtinų priemonių asmens, prisidėjusio prie paskatinimo padaryti nusikalstamą veiką, galimiems ryšiams su teisėsaugos pareigūnais atskleisti, jo vaidmeniui darant nusikalstamą veiką ir pareigūnų poveikiui jo elgesiui nustatyti bei nepagrindžia išvados, kad provokacijos nebuvo, tinkamu reikšmingų ir pakankamų įrodymų vertinimu, provokacijos versijos paneigti nepavyksta ir konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas (žr., pvz., Ramanauskas prieš Lietuvą; priešingai, Bannikova prieš Rusiją, par. 73–77; 2010 m. kovo 30 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shuvalov prieš Estiją, peticijų Nr. 39820/08 ir 14942/09; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Davitidze prieš Rusiją, peticijos Nr. 8810/05, par. 150; 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lyubchenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 34640/05; 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Matanovič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 2742/12, par. 136–146). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, kuris, įtariama, galėjo bendradarbiauti su teisėsauga, elgesio priežastys ir motyvai turi būti įtikinamai paaiškinti įvertinus visus šiuo aspektu reikšmingus bylos įrodymus (pvz., Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 62–66; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas byloje Sandu prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 16463/08).
13. EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismų užduotis yra išnagrinėti bylos faktus ir imtis būtinų priemonių tiesai atskleisti, turint omenyje prokuroro pareigą įrodyti, kad provokacijos nebuvo, ir siekiant nustatyti, ar jos būta (Ramanauskas prieš Lietuvą, par. 70). Tai apima pareigą nustatyti, kokia medžiaga turi būti baudžiamosios bylos medžiagos dalis siekiant išnagrinėti provokacijos versiją (Lagutin ir kiti prieš Rusiją, par. 120). Minėta, kad sprendžiant gynybos argumentus dėl provokacijos būtina užtikrinti proceso rungtyniškumą ir šalių lygybę; taip pat – procesines garantijas, susijusias su įrodymų (duomenų) atskleidimu ir slaptųjų agentų bei kitų liudytojų, kurie gali duoti parodymus dėl provokacijos, apklausą (pvz., Matanovič prieš Kroatiją, par. 129).
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, jog teisė apklausti liudytojus, kurių parodymai gali būti reikšmingi vertinant provokacijos versiją (be kita ko, operacijoje dalyvavusius teisėsaugos pareigūnus), yra viena garantijų dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais slaptų operacijų metu (pvz., 2016 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Ulyanov ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 22486/05 ir kt., par. 31 su tolesnėmis nuorodomis; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas byloje Morari prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 65311/09, par. 38). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų liudytojų apklausos turi būti atliekamos ir gauti parodymai tiriami (vertinami) atsižvelgiant į, be kita ko, tokią šios garantijos procesinę paskirtį. Slaptų operacijų dalyvių parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai ir atsargiai, panaudojant visas procesines galimybes juos patikrinti. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti veiksmingą slaptų operacijų teisminę kontrolę ir susijusių asmenų teisių apsaugą, už operacijas atsakingų ir jose dalyvaujančių pareigūnų parodymai negali būti vienintelis šaltinis, kuriuo remiantis daroma išvada dėl provokacijos nebuvimo (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2014 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Nosko ir Nefedov prieš Rusiją, peticijų Nr. 5753/09 ir 11789/10, par. 69; 2002 m. kovo 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Calabro prieš Italiją ir Vokietiją, peticijos Nr. 59895/00). Iš EŽTT sprendimų taip pat matyti, kad provokacijos versija nėra tinkamai tikrinama ir paneigiama, be kita ko, tais atvejais, kai operacijoje dalyvavę teisėsaugos pareigūnai apklausiami neišsamiai, neišsiaiškinant vertinant provokacijos buvimą svarbių klausimų (pvz., 2017 m. vasario 14 d. sprendimas byloje P?tra?cu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 7600/09, par. 50); kai nagrinėjant bylą teisme neatkreipiamas dėmesys į esminius prieštaravimus toje pačioje slaptoje operacijoje dalyvavusių teisėsaugos pareigūnų parodymuose ir tokie prieštaravimai nepašalinami (nepateikiama pagrįsto jų paaiškinimo) (Nosko ir Nefedov prieš Rusiją, par. 68 ir kt.).
Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra konstatavęs, jog praktiškai institucijoms gali būti užkirstas kelias įvykdyti pareigą įrodyti, kad provokacijos nebuvo, dėl slaptos operacijos formalaus sankcionavimo ir priežiūros nebuvimo (pvz., Nosko ir Nefedov prieš Rusiją, par. 63; Matanovič prieš Kroatiją, par. 130). Taip gali atsitikti, be kita ko, tais atvejais, kai, teisėsaugos pareigūnams veikiant ir panaudojant informatorių neformaliai ir spontaniškai, be jokios kitų institucijų atliekamos kontrolės ir tinkamai nefiksuojant slaptos operacijos eigos, bylos medžiagoje nepakanka informacijos provokacijos tikimybei paneigti (pvz., 2012 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Veselov ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 23200/10, 24009/07 ir 556/10, par. 109–111; 116–117 ir kt.).
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantų argumentai dėl R. J. dalyvavimo nusikalstamos veikos imitacijos modelyje ir provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, iš esmės pagrįsti vienintelio R. J. parodymais; kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo jo parodymais, nes jie yra nenuoseklūs, prieštaringi tarpusavyje, taip pat yra paneigti apklaustų STT pareigūnų G. R. ir M. Z. parodymais; kad nėra jokio pagrindo abejoti STT kaip operatyvinį tyrimą atlikusios teisėsaugos institucijos nešališkumu, jokių objektyvių duomenų, kad STT būtų suinteresuota bylos baigtimi ir dėl to slėptų operatyvinio tyrimo bylos duomenis, nei nuteistieji, nei jų gynėjai teismui nepateikė.
15. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylos įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju buvo taikomas nesankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis ir A. S., V. S. bei kiti „V“ darbuotojai privataus asmens R. J., veikusio STT pareigūnų iniciatyva, jų nurodymu ir jiems kontroliuojant, buvo provokuojami padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau teismai, tikrindami operatyvinės veiklos teisėtumą, nepaisė teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl privačių asmenų pasitelkimo atliekant operatyvinius veiksmus ir provokavimo, nesilaikė bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklių, nepagrįstai selektyviai rėmėsi STT pareigūnų parodymais, sumenkino nuteistojo R. J. parodymus, kitus bylos įrodymus, kurie patvirtino aplinkybę, jog R. J. bendradarbiavo su STT pareigūnais kaip slaptas agentas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, jog šioje byloje joks NVIM nebuvo taikomas ir nuteistieji nebuvo išprovokuoti padaryti nusikalstamas veikas.
16. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliantų argumentus, nuosprendyje pasisakė, kad pagrįstų abejonių R. J. parodymų dėl jo bendradarbiavimo su STT pareigūnais patikimumu kelia tai, jog jo parodymai nebuvo nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė, kad būtų bendradarbiavęs su STT pareigūnais, vykdęs jų nurodymus, o šios pozicijos pradėjo laikytis tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; kad R. J. negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. J. pakeitė savo parodymus, t. y. prisipažino bendradarbiavęs su STT pareigūnais ir vykdęs jų nurodymus tik po to, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kito kaltinamojo – UAB „G“ gynėjas pateikė 2009 m. rugsėjo 3 d. vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad atvykę du STT pareigūnai jį išsiveža iš darbovietės. Pasak kasatorių, paaiškėjus tokiai aplinkybei, R. J. turėjo kaip nors paaiškinti jo lankymosi STT būstinėje priežastis, todėl buvo priverstas pripažinti bendradarbiavimo su STT faktą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad R. J. paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu STT pareigūnai nurodė neatskleisti bendradarbiavimo su STT pareigūnais fakto ir aplinkybių.
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, R. J. 2009 m. rugsėjo 2 d. „V“ direktoriaus A. S. darbo kabinete suradus STT pasiklausymo įrangą, 2009 m. rugsėjo 3 d. į jo darbovietę UAB „G“ atvyko STT pareigūnai R. S. ir V. B., kurie pasiūlė R. J. kartu su jais nuvykti į STT būstinę. Pristačius R. J. į STT Vilniaus valdybos patalpas, su juo bendravo STT pareigūnai G. R. ir M. Z.. Vėliau STT pareigūnai su R. J. dar kelis kartus buvo susitikę STT patalpose ir kitose vietose Vilniaus mieste. R. J. 2009 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus porai mėnesių po 2009 m. rugsėjo 3 d., pasirašė rašytinį pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo neatskleisti ir neperduoti tretiesiems asmenims informacijos, sudarančios STT paslaptį, kurią sužinojo 2009 m. rugsėjo 3 d. iš STT pareigūno G. R. apie „V“ direktoriaus A. S. kabinete įrengtas technines priemones, kurias jis rado 2009 m. rugsėjo 2 d. tikrindamas patalpas. Kartu R. J. 2009 m. lapkričio 5 d. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202, 295, 296, 297 ir 305 straipsnius. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstyti R. J. parodymai, šis parodė, kad „buvo nuvežtas į operatyvinės veiklos vado G. R. kabinetą. G. R. davė savo vizitinę kortelę ir liepė su juo kontaktuoti. Jie pasakė, kad vykdo operatyvinės veiklos modelį, nieko daugiau jam neaiškino, nurodė tik tai, kad reikia dalyvauti šiame modelyje. Kai buvo surasta pas A. S. kabinete aparatūra, jie pasakė, kad jis vos nesugriovė jų modelio tais veiksmais, jų visos veikos ir kad turi susiprasti ir padėti jiems jų tolimesnėje veikloje. Jam buvo pasakyta, kad viskas paskui bus sutvarkyta, sutvarkyti visi popieriai ir visi kiti dalykai, užmerks akis ir nematys jokios sutarties, sakė, kad reikia, jog būtų palaikomi kontaktai, nes jiems reikia tą darbą užbaigti, tęsti veiklą. Jam buvo liepta, kad dalyvautų toliau bandant šnekėti apie tą taip vadinamą intelektualios saugos sutartį“. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog R. J. pats prašė, t. y. atsakydamas į teisėjo klausimus pasisakė, jog „norėtų, kad į sekantį teismo posėdį būtų iškviesti minėti pareigūnai ir galbūt jie paaiškins plačiau“.
18. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad po R. J. apsilankymo STT būstinėje 2009 m. rugsėjo 3 d., STT pareigūnai, pasitelkdami R. J. kaip privatų asmenį, faktiškai vykdė nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kurio metu R. J., bendraudamas su A. S. ir kitais „V“ darbuotojais, veikė STT pareigūnų iniciatyva, jų kontroliuojamas, vykdė jų nurodymus aktyviai veikti dėl paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ pasirašymo, taip provokavo nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką, o žemesnės instancijos teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, šių aplinkybių tinkamai (išsamiai) neišnagrinėjo.
Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje besąlygiškai remiamasi STT pareigūno liudytojo G. R. parodymais, neva jo susitikimų su R. J. tikslas buvo vienintelis – paprašyti R. J. toliau neieškoti STT slaptos įrangos A. S. kabinete ir įspėti jį dėl paslapties neatskleidimo, kad jokių nurodymų, kaip toliau elgtis R. J., – nedavė. Nuteistojo A. S. gynėjas, kasaciniame skunde remdamasis pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotais G. R. parodymais, kuriuos jis davė du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme, teigia, kad jie (dėl susitikimų su R. J. skaičiaus, vietos, dalyvių ir kt.) yra prieštaringi, kad antrą kartą apklausiant jį pirmosios instancijos teisme po kito STT pareigūno liudytojo M. Z. parodymų, G. R. atitinkamai keitė savo parodymus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą apklaustas kaip liudytojas, priešingai nei teigė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad „apie situaciją su R. J.“ žinojo prokuroras I. M.. Kasatorius teigia, kad STT pareigūnas, dalyvavęs kai kuriuose susitikimuose su R. J., liudytojas M. Z. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad „buvo tiesiog toks nustatymas, kad viskas vyktų taip, kaip iki tol.<...> Buvo prašyta su „V“ direktoriumi A. S. toliau bendrauti taip, kaip bendravo iki tol. Tas bendravimas turėjo būti įprastinis, toks, koks buvo iki tol“; „R. J. nebuvo liepta nutraukti bet kokį bendravimą su A. S., o tiesiog paprašyta toliau bendrauti su A. S.“; <...> „buvo prašoma, kad būtų įprastinis bendravimas, toks, koks ir buvo iki šiol. Jeigu jie iki tol bendravo dėl sutarties pasirašymo, tai ir toliau toks bendravimas turėjo būti išlaikytas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamios šių liudytojų parodymų analizės nėra, jie nuosprendyje net neišdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė R. J., buvusį STT pareigūną G. R., tačiau nei šiame teisme, nei pirmosios instancijos teisme duotų liudytojų G. R. ir M. Z. parodymų neanalizavo, niekaip jų neaptaręs apsiribojo pasisakymu, kad šių liudytojų parodymai paneigia nuteistojo R. J. parodymus. Iš R. J. parodymų matyti, kad jis su STT pareigūnais bendravo ne vieną kartą ir ne tik STT patalpose. To bylos nagrinėjimo metu neneigė ir patys pareigūnai G. R. bei M. Z., o tai, kad visi susitikimai vyko STT pareigūnų iniciatyva, byloje taip pat nėra paneigta.
19. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog R. J. bendradarbiavimas su STT pareigūnais, dalyvaujant nusikalstamos veikos imitacijos modelyje ir siekiant sukonstruoti tokią situaciją, kad būtų galima A. S. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vyko ir iki 2009 m. rugsėjo 3 d. (mažiausiai nuo 2009 m. balandžio 23 d.), galimai nuo lankymosi pas A. S. darbo kabinete pradžios. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo argumento tinkamai neišnagrinėjo, gynėjo skunde išdėstytų aplinkybių visapusiškai nepatikrino, apsiribojo vien teiginiais, kad nei iki 2009 m. rugsėjo 3 d., kai R. J. buvo pristatytas į STT, nei po to nusikalstamos veikos imitacijos modelis byloje nebuvo sankcionuotas; kad pats R. J. paneigė iki 2009 m. rugsėjo 3 d. bendradarbiavęs su STT pareigūnais.
20. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas nusikalstamos veikos aplinkybes <...> pirkimo procedūrai neįvykus, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. S., laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio pasinaudodamas einamomis pareigomis, jam suteiktais įgaliojimais, per savo pavaldinius J. V., V. S. ir M. Z., padedant R. J., iš naujo organizavo ir vykdė viešąjį pirkimą apklausos būdu, sudarydamas sąlygas, kad būtent UAB „G“ būtų pripažinta nugalėtoja viešajame pirkime dėl ,,Informacijos saugos“. Disponuodamas UAB „G“ atstovo R. J. pateikta informacija ir dokumentais (jų projektais) apie R. J. pasiūlytus kviestinus kitus dalyvius – UAB „S“ ir UAB „E“, apie paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „G“ ir „V“ projektą, apie UAB „G“ pasiūlymą dėl intelektinės saugos paslaugų teikimo <...>, 2009 m. gruodžio 14 d. uždėjo savo rašytines rezoliucijas ant M. Z. 2009 m. gruodžio 10 d. parengto ir pasirašyto tarnybinio pranešimo ir 2009 m. gruodžio 10 d. paraiškos–užduoties su numatoma pirkimo verte – iki 100 000 Lt (28 962 Eur). Šių rezoliucijų pagrindu buvo vykdomas supaprastintas viešasis pirkimas apklausos būdu. Tokiais savo veiksmais A. S., veikdamas sąmoningai, t. y. tyčia pažeisdamas pirmiau išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, žinodamas ir suprasdamas, jog visos minimo pirkimo procedūros atliekamos formaliai, diskriminuojant ir eliminuojant neapibrėžtą ratą kitų Lietuvos Respublikos subjektų, turėjusių arba galėjusių turėti galimybę sąžiningai konkuruoti dalyvaujant pirkime, siekiant suteikti UAB „G“ privilegijas ir nugalėtoju pripažinti būtent UAB „G“, davė pagrindą ir sudarė sąlygas pavaldžiam darbuotojui „Informacijos saugos būklės analizės ir rekomendacijų parengimo bei nuolatinės informacijos saugos būklės priežiūros ir rekomendacijų paslaugų teikimo“ pirkimo organizatoriui M. Z. 2009 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. gruodžio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažymą Nr. SP-1, kuria tinkamiausiu viešojo pirkimo dalyviu buvo pripažintas A. S. proteguotas tiekėjas – UAB „G“, bei 2010 m. sausio 19 d. parengti ir pasirašyti 2010 m. sausio 19 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. SP-1 tarp UAB „G“ ir „V“ nurodant paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius (tarp jų ir PVM) <...>. Tuo tarpu R. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, padėjo A. S. tiesiogiai bei per pastarojo pavaldinius V. S., J. V. ir M. Z. inicijuoti, organizuoti ir įvykdyti supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu, nes dar iki 2009 m. gruodžio 16 d., kol oficialiai nebuvo išsiųsti kvietimai dalyvauti apklausoje, ir iki 2010 m. sausio 4 d., kai 2009 m. gruodžio 31 d.–2010 m. sausio 4 d. supaprastinto viešojo pirkimo pažyma Nr. SP-1 tinkamiausiu paslaugų tiekėju buvo pripažinta UAB „G“, R. J. organizavo ir rūpinosi UAB „G“, UAB „E“ ir UAB „S“ pasiūlymų parengimu taip, kad UAB „G“ pasiūlymo kaina būtų nurodyta mažiausia. Taip 2009 m. gruodžio 29 d. R. J. asmeniškai į „V“ pateikė UAB „E“ pasiūlymą ir nurodė paslaugų kainą 10 486,67 Lt (3037,15 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius (tarp jų ir PVM), UAB „G“ pateikė pasiūlymą ir nurodė paslaugų kainą 9201,05 Lt (2664,81 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius (tarp jų ir PVM), o UAB „S“ atstovas S. L. pateikė pasiūlymą ir nurodė paslaugų kainą 10 285 Lt (2978,74 Eur) per mėnesį, įskaitant visus mokesčius (tarp jų ir PVM).
Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose nėra pasisakyta, kad viešasis pirkimas apklausos būdu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio buvo organizuojamas iš naujo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių, kurias ir apeliacinės instancijos teismas pripažino atitinkančiomis faktines bylos aplinkybes, matyti, kad visi R. J. veiksmai, susiję su iš naujo organizuojamu viešuoju pirkimu, buvo padaryti po jo nevienkartinio kontakto su STT pareigūnais. Bylos medžiaga rodo, kad R. J. veiksmai (viešojo pirkimo dalyvių suradimas, 17 pokalbių vien tik su V. S. R. J. iniciatyva ir kt.) buvo aktyvūs ir kryptingi.
21. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad ne visi bylos duomenys yra išsamiai ištirti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati nuteistojo R. J. bendravimo su STT pareigūnais situacija byloje lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jokių abejonių dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų teisėtumo nekyla, tačiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumas akivaizdžiai kelia abejonių, nes išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų bylos įrodymų, susijusių su nuteistojo R. J. ir STT pareigūnų veikla kitų nuteistųjų atžvilgiu, taip pat pareigūnų įtakos paties R. J. elgesiui, nėra galimybės daryti neabejotiną išvadą dėl įrodymų, gautų atliekant šioje byloje operatyvinius veiksmus, leistinumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
22. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje nutartyje konstatavus, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), apeliacinės instancijos teismo nuosprendis iš dalies naikintinas ir dėl šios dalies byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip sudarant galimybę išnagrinėti byloje paduotus apeliacinius skundus ir priimti sprendimą nedarant šioje kasacinėje nutartyje nurodytų BPK pažeidimų.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo atmestas nuteistojo J. V. apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau kasacinis skundas dėl jo nebuvo paduotas. Pagal BPK 376 straipsnio 1, 2 dalis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Šiuo atveju, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina ir ta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl J. V. nuteisimo, ir dėl tos dalies byla taip pat perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
23. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų (pvz., netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo) nepasisako, nes sprendimų dėl jų priėmimas galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą bei išsamų visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, šią bylą pagal paduotus skundus išnagrinėjus apeliacine tvarka, be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį, kuria atmesti nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus, nuteistųjų V. S. bei J. V. apeliaciniai skundai ir paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o V. S. ir J. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, kuriuo R. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuosprendžio dalį, kuria R. J. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, palikti nepakeistą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
Aldona Rakauskienė