LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-429-614/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“ ir BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:

1.1.                      pripažinti negaliojančia 2015 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) banko „Snoras“ ir atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“, nuo jos sudarymo pradžios ir taikyti restituciją iš atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atsakovei BAB bankui „Snoras“ grąžinant reikalavimo teisę į 2008 m. birželio 27 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini);

1.2.                      pripažinti negaliojančia 2015 m. lapkričio 30 d. Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą atsakovės BAB bankas „Snoras“ ir atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“, nuo jos sudarymo pradžios ir taikyti restituciją iš atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atsakovei BAB bankui „Snoras“ grąžinant reikalavimo teisę į 2008 m. liepos 21 d. Hipotekos lakštą, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 

2.       Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

2.1.                      laikinai sustabdyti teismine tvarka ginčijamų 2015 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 2015 m. lapkričio 30 d. Hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties, kurių pagrindu pradinis kreditorius BAB bankas „Snoras“ naujajam kreditoriui UAB „Baltijos kredito sprendimai“ perleido reikalavimo teises atitinkamai į 2008 m. birželio 27 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir į 2008 m. liepos 21 d. Hipotekos lakštą, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vykdymą;

2.2.                      laikinai sustabdyti atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ inicijuotą išieškojimą vykdomosiose bylose Nr.0174/17/00095 ir Nr.0174/17/00096 iš skolininkės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

3.       Nurodė, kad ieškovės reikalavimai dėl reikalavimo teisių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra pagrįsti pateikiamais įrodymais, be to, motyvuoti teisės normomis bei kasacinio teismo praktika. Pažymėjo, kad antstoliui atlikus priverstinę išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto procedūrą ir turtą perleidus tretiesiems asmenims, ieškovė negalėtų atgauti turto ir privalėtų inicijuoti naują teisminį ginčą dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio turinį, darė išvadą, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, todėl sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.

6.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar vykdymo pasunkėjimui egzistavimą grindė tuo, jog antstoliui atlikus priverstinę išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto procedūrą ir turtą perleidus tretiesiems asmenims, ieškovė nebegalėtų atgauti turto ir privalėtų inicijuoti naują teisminį ginčą dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo.

7.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises apeliantė neprarastų, o objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovė UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ieškinio tenkinimo atveju vengtų išsiieškotų sumų grąžinimo, nėra.

8.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sustabdžius vykdymo veiksmus, iki bus priimtas teismo sprendimas, hipotekos kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisių ribojimą.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertinto, kad, paskelbtose varžytynėse pardavus ieškovei priklausantį prekybos pastatą su vaistinės, kavinės ir administracinėmis patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė galėtų tikėtis, kad palankus jai teismo sprendimas būtų įvykdytas, tik inicijuojant ieškovui naują teisminį ginčą, kuriame turėtų reikalauti priteisti iš atsakovės skolą.

9.3.                      Siekiant išsaugoti ieškovės turtą, kurį atsakovė siekia perduoti varžytynes laimėjusiam asmeniui,  teismas turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - išieškojimo iš atsakovei įkeisto turto laikiną sustabdymą.

9.4.                      Taigi, yra reali grėsmė galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, nes ieškinio pateikimo metu atsakovės iniciatyva pradėtas priverstinis skolos išieškojimo procesas, yra baigiamojoje stadijoje, todėl vienintelė galimybė jį sustabdyti yra ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai ir neproporcingai ribotų hipotekos kreditoriaus teises, nes išieškojimo sustabdymo laikotarpiu atsakovei UAB „Baltijos kredito sprendimai“ būtų mokamos palūkanos, todėl jos interesai negali būti pažeidžiami net hipotetiškai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

11.       Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl laikinosios apsaugos priemonės netaikymo pagrįstumo

12.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

13.       Įvertinęs skundžiamą nutartį ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos neegzistavimo, todėl plačiau nepasisakytina dėl ieškinio prima facie pagrįstumo.

14.       Nagrinėjamu atveju apeliantė grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui grindė tuo, jog antstoliui atlikus priverstinę išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto procedūrą ir turtą perleidus tretiesiems asmenims, ieškovė negalėtų atgauti turto ir privalėtų inicijuoti naują teisminį ginčą dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nebuvo įvertintos kaip pakankamos atsakovių (kartu ir hipotekos kreditorės) teisėms suvaržyti.

15.       Atkreiptinas dėmesys, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo (-ų) interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo (-ų) nesąžiningą elgesį, apie jo (-ų) atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.e2-773-464/2018 ir kt.).

16.       Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo(ų) jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).

17.       Apeliantė nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų užkirstas kelias atsakovei parduoti įkeistą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pagal ieškovės suformuluotus ieškinio reikalavimus prašoma atkurti teisinę padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo, ir nėra pareikšta jokio materialaus reikalavimo atsakovams dėl hipotekos sandorio teisinių pasekmių, t. y.  nėra iš esmės ginčijama atsakovų kaip hipotekos kreditorių teisė net restitucijos taikymo atveju nukreipti išieškojimą į skolininko turtą. Jeigu paminėta situacija būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018).

18.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taigi nėra ir teisėto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl bylos procesinės baigties

19.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                   Danguolė Martinavičienė