Baudžiamoji byla Nr. 2K-2/2014

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00756-2008-9

                                                        Procesinio sprendimo kategorija

                                                        1.2.14.3.2.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. R., R. R., R. K., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 24 straipsnio 5, 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi subendrintomis bausmėmis ir paskirta galutinė penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš R. K., E. R., R. R. ir M. B. solidariai nukentėjusiajam V. D. priteista 418 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui AB Ūkio bankui – 807 400 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko, nuteistųjų E. R., R. R., R. K. ir M. B. bei jo gynėjos Andželikos Vosyliūtės apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas P. D., T. A. ir A. S. išteisinti, dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. K. nuteistas už tai, kad, padedant R. R. ir E. R., sukurstė M. B. ir jam padėjo padaryti didelės vertės turto plėšimą: 2008 m. lapkričio 29 d. apie 19 val. prie R. K. namų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pasiūlė R. R. įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, iš jam priklausančios audinių fermos pagrobti audinių kailius, po to 2008 m. lapkričio 30 d. apie 18 val. prie R. K. namų R. R. ar E. R. atvežus M. B., nurodė M. B. nusikaltimo vietą – audinių žvėrelių fermą, esančią Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), nusikaltimo padarymo laiką – 2008 m. lapkričio 30-osios ir gruodžio 1-osios d. naktį, nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių audinių kailius, M. B. davė patarimus, nurodydamas fermos pastatų išsidėstymą, apsaugos menkumą, kailių laikymo vietą, pašalino nusikaltimo padarymo kliūtį, nurodydamas teritorijos vartų atidarymo sistemą ir aptarė pagrobto turto pasidalijimą. Po to M. B. su nenustatytais asmenimis 2008 m. gruodžio 1 d. apie 4 val. keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „Vixena“ teritorijos, esančios Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini). M. B. išspyrė sargų patalpos duris ir jie panaudoję fizinį smurtą prieš V. D. –  sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempė megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros, surakino jas antrankiais ir taip atėmė nukentėjusiam V. D. galimybę priešintis, po to sudavė nukentėjusiajam V. D. dar du kartus į veidą, padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kuriame buvo 8 Lt vertės „Tele 2“ SIM kortelė, sąskaitoje buvusius 10 Lt ir UAB „Vixena“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po to, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „Vixena“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „Vixena“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinių kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinių kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė – 100 Lt, taip padarydami UAB „Vixena“  827 200 Lt turtinę žalą.

E. R. nuteistas už tai, kad kartu su R. R. padėjo įvykdyti didelės vertės turto plėšimą: 2008 m. lapkričio 29 d. vakare, grįžus R. R. iš susitikimo su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., kartu su R. R. davė M. B. patarimus – pranešė apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, po to suteikė jam priemones – 2008 m. lapkričio 30 d. apie 18 val. nuvežė M. B. prie R. K. namų ir suvedė jį su nusikaltimo kurstytoju ir padėjėju R. K., kuris sukurstė M. B. ir padėjo jam padaryti nusikaltimą. Po to E. R. kartu su R. R., grįžtant į Marijampolę, davė M. B. nurodymą – nuvežė į vietą ir parodė audinių fermą, esančią Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini). M. B. kartu su nenustatytais asmenimis, 2008 m. gruodžio 1 d. apie 4.00 val. UAB „Vixena“ teritorijoje, esančioje Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, įvykdė didelės vertės turto plėšimą – pagrobė UAB „ Vixena“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinių kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinių kailių, kiekvieno kailio vidutinė vertė 100 Lt, taip padarydami UAB „Vixena“ 827 200 Lt turtinę žalą. Po to E. R. ir R. R., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 1 d. apie 8.00 val. P. D. namuose, esančiuose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini),  M. B., P. D. ir A. S. teikė priemones ir patarimus – nupirko druskos ir R. R. parodė bei paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinės kailių sūdymą ir laikymo sąlygas. E. R., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 7 d. savo namuose, esančiuose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), iš nusikaltimo vykdytojo M. B. paėmė 198 vienetus neišdirbtų audinių kailių, žinodamas, kad jie pagrobti plėšimo būdu iš UAB „Vixena“ priklausančios fermos, bei šiuos kailius nuvežė į broliui R. R. priklausantį garažą, esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), iš kurių dalį – 20 vienetų neišdirbtų audinių kailių nuvežė į nuomojamą garažą, esantį Marijampolės rajone, (duomenys neskelbtini), ir paslėpė automobilyje „BMW“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

R. R. nuteistas už tai, kad kartu su E. R. padėjo įvykdyti didelės vertės turto plėšimą: 2008 m. lapkričio 29 d. apie 19.00 val. prie R. K. namų gavęs iš R. K. pasiūlymą įvykdyti plėšimą, pagrobiant didelės vertės turtą, grįžo į Marijampolę ir kartu su E. R. davė M. B. patarimus – pranešė apie galimybę įvykdyti didelės vertės turto plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, po to suteikė jam priemones – 2008 m. lapkričio 30 d. apie 18.00 val. nuvežė M. B. prie R. K. namų ir suvedė jį su nusikaltimo kurstytoju R. K., kuris sukurstė M. B. ir padėjo jam padaryti nusikaltimą. Po to R. R. kartu su E. R., grįžtant jiems į Marijampolę, davė M. B. nurodymą – nuvežė į vietą ir parodė audinių fermą, esančią Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini). M. B. kartu su nenustatytais asmenimis 2008 m. gruodžio 1 d. apie 4.00 val. UAB „Vixena“ teritorijoje, esančioje Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, įvykdė didelės vertės turto plėšimą – pagrobė UAB „Vixena“ priklausantį turtą – 8272 vienetus audinių kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinių kailių, kiekvieno kailio vidutinė vertė – 100 Lt, taip padarydami UAB „Vixena“ 827 200 Lt turtinę žalą. Po to, R. R. ir E. R., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 1 d. apie 8.00 val. P. D. namuose M. B., P. D. ir A. S. teikė priemones ir patarimus – nupirko druskos ir parodė bei paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinių kailių sūdymą ir laikymo sąlygas. R. R., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 7 d. savo namuose iš E. R. paėmė 198 vienetus neišdirbtų audinių kailių, žinodamas, kad jie pagrobti plėšimo būdu iš UAB „Vixena“ priklausančios fermos, kurių dalį (20 vienetų) neišdirbtų audinių kailių E. R. nuvežė į nuomojamą garažą, esantį Marijampolės rajone, (duomenys neskelbtini), ir paslėpė automobilyje „BMW“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

M. B. nuteistas už tai, kad, padedant E. R. ir R. R., sukurstytas R. K. padaryti nusikalstamą veiką, kartu su nenustatytais asmenimis įvykdė didelės vertės turto plėšimą: 2008 m. lapkričio 30-osios rytą, tiksliai nenustatytu laiku, gavęs iš R. R. ir E. R. informaciją apie galimybę įvykdyti plėšimą ir apie nusikaltimo dalyką – švelniakailių žvėrelių – audinių kailius, 2008 m. lapkričio 30 d. apie 18.00 val. prie R. K. namų padedant E. R. ir R. R., susitiko su R. K., kuris sukurstė jį ir padėjo įvykdyti nusikaltimą – didelės vertės turto plėšimą, nurodydamas nusikaltimo vietą, nusikaltimo padarymo laiką, nusikaltimo padarymą lengvinančias aplinkybes. M. B. sutikus su šiuo pasiūlymu, jis, grįžtant į Marijampolę, padedant R. R. ir E. R., apžiūrėjo nusikaltimo vietą – audinių fermą, esančią Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini). Po to M. B. kartu su nenustatytais asmenimis 2008 m. gruodžio 1 d. apie 4.00 val. keturiais automobiliais nuvyko prie UAB „Vixena“ teritorijos, esančios Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini). M. B. išspyręs sargų patalpos duris, ir jie panaudoję fizinį smurtą prieš V. D. – sudavę jam vieną smūgį koja į veidą, užtempė megztinį V. D. ant galvos, užsuko rankas už nugaros ir surakino jas antrankiais, taip atimdami V. D. galimybę priešintis, po to sudavę nukentėjusiajam V. D. dar du kartus į veidą padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš sargų patalpos pagrobė V. D. priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kuriame buvo 8 Lt vertės „Tele 2“ SIM kortelė, sąskaitoje buvusius 10 Lt, ir UAB „Vixena“ priklausantį nenustatytos markės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė nenustatyta. Po to M. B. su nenustatytais asmenimis, vedžiodami V. D. su savimi po teritoriją, išlaužė UAB „Vixena“ teritorijoje esančio sandėlio dvejas duris ir pagrobė UAB „Vixena“ priklausantį didelės vertės turtą – 8272 vienetus audinių kailių, tarp kurių buvo ir 198 vienetai nedžiovintų audinių kailių, kurių kiekvieno kailio vidutinė vertė – 100 Lt, taip padarydami UAB „Vixena“  827 200 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, jų išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo ir todėl paskyrė per griežtą bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, 41 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio             5 dalį, 44 straipsnio 5 dalį.

Kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į aplinkybių visumą, kuri rodo, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis pažymi, kad nuosprendžiu buvo nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės: kad jis prisipažino dėl nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios jo turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies                    4 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat, pasak kasatoriaus, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, joje dalyvavusius asmenis, Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės požymių, tačiau to nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatorius tvirtina ikiteisminio tyrimo metu visada bendradarbiavęs su pareigūnais, davęs išsamius parodymus, atpažinęs kitus bendrininkus, akistatų metu patvirtinęs savo parodymus. Šie jo veiksmai palengvino ikiteisminį tyrimą, padėjo efektyviai, ekonomiškai ir operatyviai įvykdyti baudžiamąjį procesą. Kasatorius teigia, kad pasimokė, kad nėra linkęs nusikalsti, todėl bausmės tikslai ir paskirtis jau yra pasiekti. Pažymėtina, kad kasatorius pats savo iniciatyva  ėmėsi atlyginti žalą nukentėjusiajam, jis jam sumokėjo 400 Lt. Nuteistasis pažymi, kad yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina sūnų, jo žmona niekur nedirba, todėl jis padeda išlaikyti šeimą dirbdamas pagal verslo liudijimą kartu su sūnumi. Paskyrus jam laisvės atėmimą, jo šeima nukentėtų materialiai, būtų nutraukti socialiniai ryšiai.

Kasatoriaus manymu, teismas, nors ir pripažino, kad byloje procesas užsitęsė, tačiau nepakankamai sumažino jam bausmę. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo šioje byloje praėjo daugiau kaip ketveri metai, todėl jam nebuvo užtikrinta teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo.

Be to, pasak nuteistojo, teismai nepagrįstai jam neįskaitė dviejų laikinojo sulaikymo parų (nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d.), ši aplinkybė buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. ir nuteistasis E. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir juos išteisinti, atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ieškinius arba perkvalifikuoti jų veiką pagal BK 189 straipsnį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Atsižvelgiant į tai, kad R. R. ir E. R. kasaciniai skundai yra visiškai tapatūs, toliau jų skundų argumentai išdėstomi bendrai.

Kasatoriai teigia, kad jie nusikalstamos veikos nepadarė. Teismai nenurodė, kuo pasireiškė jų tyčia bendrininkauti, kas, su kuo, kada ir dėl ko susitarė, kokie konkretūs įrodymai tai įrodo, nenustatė būtinų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, todėl nepagrįstai juos pripažino padėjėjais didelės vertės plėšime. Teismai neišsamiai ištyrė bylos įrodymus, juos vertino selektyviai, teismų išvados argumentuojamos ne bylos įrodymų visetu taip pažeidžiant BPK                20 straipsnio 5 dalį. Teismų išvados neatitinka bylos įrodymų.  Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nenurodė motyvų, kodėl atmeta juos teisinančius įrodymus, o remiasi prieštaringais M. B., P. D., A. S. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų į esminius apeliacinių skundų argumentus. Teismas suabsoliutino nuteistųjų nuvykimą į Panevėžį 2008 m. lapkričio 29 d. ir             2008 m. lapkričio 30 d. pas R. K., tačiau stengėsi nutylėti ir nevertinti, kad 2008 m. lapkričio 30 d. pokalbio, vykusio pas R. K. metu, jam tik tada pradėjus pasakoti apie galimybę įvykdyti konkrečią nusikalstamą veiką – plėšimą, R. kategoriškai atsisakė dalyvauti tokiuose nusikalstamuose veiksmuose ir tai aiškiai pasakė R. K., M. B..

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistieji priėmė pagrobtus audinių kailiukus, nepagrįsta jokiais bylos įrodymais.  Teismas nenurodė, iš kokių įrodymų nusprendė, kad 2008 m. gruodžio 7 d. iš E. R. paimdamas 198 vnt. neišdirbtų audinių kailių, R. R. žinojo, jog tai tie patys kailiai, kurie buvo pagrobti iš audinių fermos, nes E. R. parodė, kad nesakęs R. R., jog tai tie patys kailiai.

Kasatoriai teigia, kad M. B. parodymai yra nepatikimi ir prieštaringi, jais teismas neturėjo remtis, nes neatitinka nustatytų aplinkybių ir kitų įrodymų. Bylos įrodymai patvirtina, kad su pagrobtais audinių kailiukais 2008 m. gruodžio 1-osios rytą atvažiavo M. B. su A. S., kad R. atsisakė priimti audinių kailiukus, kad M. B. audinių kailiukus nuvežė pas P. D., kad M. B. nurodytas pagrobtų audinių kailiukų skaičius  neatitinka teismų nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl to yra prieštaringa, nes teismas, viena vertus, pripažįsta, jog M. B. parodymai prieštaringi, tačiau, kita vertus, jais remiasi, kiek jie atitinka R. K. parodymus. Teismai neaptarė M. B. parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisme dėl pasiūlymo R. K. pardavus kailius pasidalyti pinigus, taip pat neaptarė ir prieštaringų M. B. parodymų dėl važiavimo su iš A. S. paskolintu automobiliu, teismai nepašalino prieštaravimų ir tarp P. D. bei A. S. parodymų, nes P. D. parodė, kad maišus jam atvežė R. R., o A. S. parodė, kad maišus, kai R. jų nepriėmė, nuvežė pas draugą P. D., E. R. parodė, kad jokių maišų nevežė. Apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kokias detales nutylėjo M. B. ir kokią reikšmę jos turi šioje byloje.

Teismai nenurodė, su kuo nuteistieji susitarė, nenustatė būtinųjų subjektyviųjų požymių, to, ar R. konkretūs veiksmai prisidėjo prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais, ir jei taip, kokiu būdu. Pasak kasatorių, teismai tik išvardijo įrodymus, tačiau neatliko išsamios jų analizės, neparašė, nepaneigė juos teisinančių parodymų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Skunduose teigiama, kad teismai nemotyvavo, kuo remdamiesi padarė išvadą, kad neva E. R. gavo iš R. K. pasiūlymą įvykdyti nusikaltimą. Kasatoriai neigia davę patarimus M. B., nei R. K., nei R. parodymai to nepatvirtina. Be to, M. B. akistatos tarp jo ir R. K. metu parodė, kad plėšimą padaryti pasiūlė R. K.. Apie kailių plėšimą R. K. pradėjo kalbėti tik 2008 m. lapkričio 30 d. antrojo susitikimo metu, bet R. dalyvauti jame atsisakė. Teismai šių parodymų neaptarė ir nevertino, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio nuostatas.

Kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad jie R. K. suteikė priemones padaryti plėšimą nuveždami M. B. prie R. K. namų ir suvesdami jį su R. K., tokios išvados nepatvirtina bylos įrodymai, o apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinių skundų argumentą neatsakė.

Teismų išvada, kad R. nuvežė M. B. į vietą ir parodė audinių fermą ir taip padėjo padaryti didelės vertės plėšimą, yra nemotyvuota, padaryta neatsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, subjektyviuosius požymius, į tai, kad tarp R., R. K. ar M. B. nebuvo jokio susitarimo. Neaišku, kodėl teismai važiavimą iš toli pro fermas ir jų parodymą laiko padėjimu padaryti plėšimą. Kasatoriai teigia, kad tas fermas parodė, nes su M. B. po susitikimo su R. K. pro jas važiavo pavalgyti į malūną.

Skunduose išvardijami įrodymai, kurių teismai, pasak kasatorių, neaptarė pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį: t. y. R. K. parodymai teisme, kad 2008 m. lapkričio 30 d. atvykus R. ir M. B., jis pasakė, jog kitą dieną viską perima AB Ūkio bankas, kad fermoje yra produkcijos; M. B. parodymai akistatos tarp jo ir R. K., kad plėšimą padaryti pasiūlė R. K.; E. R. parodymai teisme, kad R. K. pirma pasiūlė skolą atsiimti kailiais, kad jis skolą gali grąžinti tik taip, o vėliau R. K. pradėjo pasakoti, kaip reikės paimti tuos kailius, kad reikės išlaužti, sargas senas, todėl bus nesunku patekti į fermas; E. R. parodė, kad jis su broliu kategoriškai atsisakė daryti šiuos dalykus, taip pat atsisakymą patvirtino ir M. B. teisme, jis nurodė, kad R. nedrąsūs, kad kai vyko pokalbis tarp jo ir R. K. R. stovėjo atokiai. Kasatoriai teigia, kad 2008 m. lapkričio 30 d. išvažiuodami iš R. K. nežinojo, kad jie su M. B. būtų ką konkrečiai nutarę dėl nusikaltimo darymo, kailiukų paėmimo.

Kasatoriai nesutinka su teismų išvada, kad jie teikė priemones ir patarimus: nupirko druskos ir parodė bei paaiškino pagrobtų neišdirbtų audinių kailinių sūdymą ir laikymo sąlygas. Nuteistieji tvirtina, kad bendrininkavimas galimas tik iki nusikalstamos veikos pabaigimo, o šie jų veiksmai buvo atlikti jau po nusikalstamas veikos padarymo, kurioje jie nedalyvavo. Šie veiksmai išeina iš bendrininkavimo ribų ir todėl nepagrįstai kvalifikuoti kaip padėjimas įvykdyti didelės vertės plėšimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. ir jo gynėja advokatė Andželika Vosyliūtė prašo nutraukti M. B. baudžiamąją bylą arba jo veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasaciniame skunde teigiama, kad M. B. veika neteisingai įvertinta kaip plėšimas, nes nėra nustatytas būtinasis jo požymis – turto svetimumas, buvo daroma tik plėšimo imitacija.

Norint veiką kvalifikuoti kaip plėšimą būtina nustatyti, kad grobiamas turtas yra svetimas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Taigi plėšimo dalyku gali būti ne bet koks turtas, o tik svetimas, t. y. kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Veiksmai nukreipti į savą turtą gali būti pripažįstami nusikalstamais tik tada, kai jais pažeidžiami kitų asmenų ar valstybės baudžiamaisiais įstatymais saugomi teisėti interesai. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, todėl kaltininkas turi suvokti, kad veikia prieš turto savininko valią. Šioje byloje buvo pagrobtas UAB „Vixena“ priklausantis turtas – 8272 vienetai audinių kailių, padarant UAB „Vixena“ 827 200 Lt turtinę žalą, vienas iš inkriminuojamos veikos bendrininkų R. K. pripažintas veikos kurstytojas, kuris buvo pagrindinis UAB „Vixena“ akcininkas, o jo žmona – įmonės direktorė.

Byloje nenustatyta, kad M. B. veikos darymo metu žinojo ar bent jau suvokė, kad jis užvaldo turtą ne su šio turto savininko žinia. Priešingai, nustatyta, kad R. K. buvo skolingas T. S., skolai grąžinti pinigų neturėjo, todėl pasiūlė ją grąžinti įkeistais UAB Ūkio bankui audinių kailiais. M. B. nežinojo, kad  įkeisti kailiai priklauso ne R. K., o yra UAB „Vixena“ nuosavybė. Šią aplinkybę patvirtina paties M. B., R. R. parodymai, R. K. veiksmai, kad jis išvežė iš fermos šunis, R. ir M. B. suteikė informaciją apie fermos sargą, kailius ir pan. Taigi M. B. veikos darymo metu suvokė, kad turtas, kurį jis grobia, yra veikos bendrininko R. K. nuosavybė, kad jis daromas su turto savininko žinia, kad vėliau turtą pasidalys su savininku R. K., žinojo, kad turtas įkeistas bankui, todėl imitavo plėšimą. Pagal teismų praktiką turto grobimo imitacijos bylose veikos kvalifikuojamos kaip sukčiavimas. Šiuo atveju buvo bandoma apgauti AB Ūkio banką sukuriant klaidinančias aplinkybes, kad įkeistas UAB „Vixena“ turtas yra pagrobtas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai veikos kvalifikavimo pagrįstumą sieja vien tik su objektyviojo nusikalstamos veikos požymio įvertinimu, t. y. kad grobiant svetimą turtą plėšimo būdu panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo, o ne turto savininko valią, ir kad fizinis smurtas buvo naudojamas tam, kad  pašalintų ar neutralizuotų nukentėjusįjį V. D. kaip kliūtį, trukdančią pagrobti didelės vertės turtą. M. B. tyčia šiuo atveju buvo nukreipta į plėšimo imitacijos realumo užtikrinimą, o ne nukentėjusiojo V. D. neutralizavimą kaip kliūtį, trukdančią pagrobti didelės vertės turtą.

Pasak kasatorių, teismai įvertino tik dalį įrodymų, t. y. tik tuos įrodymus, kurie pagrindžia objektyviuosius veikos požymius, o įrodymų, susijusių su subjektyviaisiais požymiais, nevertino, neanalizavo  tyčios kryptingumo.

Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl turto svetimumo požymio ir plėšimo imitacijos galimybės. Teismas tik nurodė, kad fizinis smurtas buvo ne tikslas, o priemonė pagrobti turtą.

Kasatorių teigimu, skiriant bausmę buvo pažeisti BK 54 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio             1 dalis, 56 straipsnio 1 dalis, nes teismas, nepaisant teigiamai kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas šeštą kartą, bausmės neatlikęs, linkęs nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su tuo, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, jog M. B. teisiamas šeštą kartą, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad tai nenulėmė galutinio rezultato dėl kitokios bausmės paskyrimo, nepagrįstai nurodė, kad teismas skyrė minimalią pagal sankciją bausmę, nes minimalus dydis pagal sankciją yra dveji metai laisvės atėmimo.

Kasatoriai nurodo, kad buvo netinkamai taikytos BK 63 straipsnio nuostatos, susijusios su bausmių bendrinimu, nes M. B. pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį turi būti pridėta mažesnė subendrintos bausmės dalis. Kasatoriai  nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas taikė palankesnį bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą.

Pirmosios instancijos teismas nežinojo, kad 2012 m. sausio 12 d. nutartimi buvo aiškiai netinkamai subendrintos bausmės, todėl, bendrindamas šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su šia nutartimi, pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad galutinė subendrinta bausmė liko artima nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos vidurkiui, todėl nėra paskirta per griežta subendrinta bausmė yra nepagrįstas, nes pagal BK                 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to skiria galutinę subendrintą bausmę, teismas bausmę už plėšimą jau buvo paskyręs. BK 63 straipsnio bausmių bendrinimo nuostatos nenumato, kad bendrinant bausmes turi būti atsižvelgiama į sankcijoje už padarytą veiką numatytą bausmės ribą, jos minimalius ar maksimalius dydžius. Tai, kad galutinė subendrinta M. B. bausmė yra mažesnė nei už plėšimą numatytas bausmės vidurkis, nėra susiję su paskirtų bausmių bendrinimu ir BK 63 straipsnio taikymu.

Atsiliepimu į nuteistųjų E. R., R. R., R. K., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus  Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo nuteistųjų R. R., E. R., M. B. ir jo gynėjos skundus atmesti, o nuteistojo R. K. kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti, rezoliucinėje dalyje nurodant, kad į bausmės laiką R. K. įskaitomas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d., kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras teigia, kad kasatorių E. ir R. R. skundų teiginiai, kad jų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, taip pat kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti.

Abu kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas dėl jų skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, t.y. nuteisė juos už padėjimą įvykdyti didelės vertės turto plėšimą, nors šios nusikalstamos veikos jie nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas šių esminių pažeidimų neištaisė. Tokie kasatorių argumentai paneigtini bylos medžiaga ir skundžiamų teismų sprendimų išvadomis. Kasaciniuose skunduose nuteistieji Evaldas ir R. R. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį. Kasatoriai neišsamų ir šališką bylos duomenų ištyrimą ir įrodymų vertinimą argumentuoja pateikdami savo nuomonę dėl atskirų bylos aplinkybių reikšmės, jų vertinimo kitų bylos duomenų kontekste, taip pat subjektyviai, sau palankia prasme interpretuodami ir išdėstydami galimus atskirų bylos įrodymų prieštaravimus, netinkamą jų vertinimą.

Prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas tikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Bylos nagrinėjimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad kasacinės instancijos teismas surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams.

Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, nuteistųjų E. ir R. R. dalyvavimas padedant kitiems bendrininkams įvykdyti didelės vertės turto (UAB „Vixena" priklausiusių audinių kailiukų) plėšimą, neabejotinai yra įrodytas teismų tinkamai ir nešališkai nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir ištirtų jos įrodymų visuma, dėl kurių skundžiamuose sprendimuose motyvuotai ir argumentuotai pagrindžiant pasisakė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Dėl to teismų sprendimuose išdėstytos motyvuotos ir pakankamai išsamios, nešališkos ir pagrįstos bylos įrodymais ir teisingu, nešališku bei visapusišku jų vertinimu išvados dėl nuteistųjų kaltės. Kasaciniuose E. ir R. R. skunduose nurodomi šių bylos įrodymų prieštaravimai ir jų vertinimo netinkamumas, BPK pažeidimai iš esmės rodo tik kasatorių nepritarimą teismų atliktam įrodymų vertinimui, tačiau jų keliamų abejonių dėl teismų išvadų pagrįstumo bei esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo  nepatvirtina. 

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šią bylą pagal nuteistųjų joje (taip pat ir kasatorių E. ir R. R.) ir prokuroro apeliacinius skundus, priimtoje nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų nuteistiesiems kilusių abejonių, atsakė iš esmės į visus jų apeliacinių skundų argumentus, dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo atitiktį BPK reikalavimams, tačiau šio pobūdžio klaidų nenustatė, taigi nėra teisinio pagrindo abejoti teismų išvadų pagrįstumu ir teisingumu. Iš skundžiamos Šiaulių apygardos teismo nutarties išvadų matyti, kad šis teismas, nagrinėjęs bylą apeliacinėje instancijoje, iš esmės patikrino, tinkamai įvertino ir skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė dėl visų argumentų, kuriuos nuteistieji R. ir E. R. buvo nurodę savo apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistųjų E. ir R. R. kasaciniuose skunduose nurodytų teiginių, susijusių su kasatorių baudžiamąją bylą pirmojoje ir apeliacinėje teismo instancijoje nagrinėjusių teismų ir teisėjų šališkumu, atsiliepime pažymima, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją suformuotą esamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė nuteistiesiems nepalankų sprendimą (apkaltinamąjį nuosprendį dėl jų, nutartį atmesti jų apeliacinius skundus), negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Prokuroro manymu, kasacinių skundų teiginiai su jais pagrindžiančiais argumentais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumo yra labiau deklaratyvūs, nei paremti objektyviais, pakankamais faktiniais duomenimis ir jų teisine argumentacija, todėl taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Kasatorių argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ( BK 24 straipsnio 6 dalis ir 180 straipsnio 3 dalis) taikymo, kvalifikuojant jų veiksmus, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamų teismų sprendimų išvadoms, jų motyvams ir argumentacijai, paremtai objektyviu, nešališku bylos įrodymų vertinimu ir byloje nustatytomis faktinėmis kasatoriams inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą abu kasatoriai grindžia tuo, kad, jų nuomone, teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad būtinasis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, o tarp padėjėjo veiksmų ir atsiradusio nusikalstamos veikos rezultato esantis priežastinis ryšys palieka už bendrininkavimo ribų kitas veikas, vienaip ar kitaip susijusias su nusikalstama veika.

Atsiliepime pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia.  Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras teigia, kad bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai ir nėra pagrindo abejoti teismų sprendimų teisėtumu.

Nors šioje byloje nagrinėtuose kasatorių kasaciniuose, taip pat ir jų apeliaciniuose skunduose nuteistieji E. ir R. R. ginčijo buvus jų ir jų bendrininkų – nuteistųjų R. K. ir M. B. – susitarimą plėšimo būdu pagrobti didelės vertės turtą, teigdami, kad jie išgirdę tokias kalbas kategoriškai atsisakė tai daryti, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir bylą nagrinėjęs apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismas pagrįstai vertino ir padarė išvadas, kad šie ir kiti juos pagrindžiantys nuteistųjų skunduose nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Pagrindo nesutikti su abiejų instancijų teismų vertinimais, išdėstytais skundžiamuose teismų sprendimuose, dėl E. ir R. R. dalyvavimo didelės vertės svetimo turto plėšime, jiems atliekant padėjėjų vaidmenis, kurie teismų išvadose buvo pagrįsti objektyvais bylos duomenimis ir jų viseto vertinimu, prokuroro manymu, nėra. Pagal byloje surinktus ir teismų tinkamai įvertintus įrodymus nustatyta ir yra akivaizdu, kad dėl didelės vertės turto plėšimo buvo susitarta dar iki šios nusikalstamos veikos darymo pradžios, kai kiekvienas bendrininkas, tiek padėjėjai E. ir R. R., tiek kurstytojas ir padėjėjas R. K., taip pat vykdytojas M. B., suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vieni, o bendrai su kitais asmenimis, tam tikru būdu visi prie jos prisidėdami. Be to, nustatytos ir abejonių nekelia skundžiamų teismų konstatuotos aplinkybės, kad kasatoriai E. ir R. R. padėjo kitam byloje nuteistam bendrininkui (vykdytojui) M. B. įvykdyti didelės vertės turto plėšimą. Visos šios faktinės aplinkybės ir visų bendrininkų vaidmuo skundžiamų teismų sprendimų išvadose pagrįsti tiek juose išdėstytais bylos duomenimis (įrodymais), o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigia kasatoriai. subjektyviai, sau palankia linkme bandydami interpretuoti byloje surinktus ir teismų įvertintus įrodymus, faktines bylos aplinkybes. Ta aplinkybė, kad kasatoriai neigia savo kaltę ir menkina realų bendrininkavimo vaidmenį, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmiau nurodyti baudžiamieji įstatymai buvo pritaikyti netinkamai. Dėl to pagrindo tenkinti kasatorių skundų reikalavimus ir juos išteisinti dėl nusikalstamos veikos padarymo arba perkvalifikuoti jų veiksmus pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nėra.

Prokuroras teigia, kad R. K. skundo teiginiai dėl veikos kvalifikavimo ir bausmės netinkamo paskyrimo nepagrįsti. Skiriant bausmę nuteistajam R. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui ir jos skyrimui reikšmingas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos sunkumą, nuteistojo vaidmens nusikalstamos veikos padaryme svarbumą ir pobūdį, jo asmenybę, jį charakterizuojančias aplinkybes, jo šeiminį statusą, nustatytas jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat ilgą proceso šioje baudžiamojoje byloje trukmę). Nors R. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino jo prisipažinimą dėl nusikaltimo padarymo bei nuoširdų gailėjimąsi ir tai, kad jo nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios jo turtinės padėties, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai įžvelgė pagrindą konstatuoti ir tai, kad nuteistasis R. K. padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, šio teismo nutarties išvados, kad, esant jau pripažintai šio nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, net pripažinus kitus alternatyvius pagrindus, nauja, savarankiška atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažintina, yra pagrįstos ir teisingos. Šiuo atveju baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismu, kuris, įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus ir argumentus, kuriais remiantis kasatoriui buvo paskirta bausmė šioje baudžiamojoje byloje, pagrįstai atmetė jo apeliacinio skundo reikalavimus bausmę švelninti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgiant ir į proceso šioje baudžiamojoje byloje trukmę. Šią aplinkybę kaip nepakankamai pagrįstą motyvuotai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pagrįstai konstatavęs, kad proceso trukmės ilgumui įtaką šioje baudžiamojoje byloje darė tiek objektyvios aplinkybės, nusikaltimo tyrimo sudėtingumas, tiek aplinkybės, priklausančios nuo pačių kaltinamųjų bei jų gynėjų. Nėra pagrindo nesutikti su abiejų instancijų teismų sprendimų išvadomis, pagal kurių esmę byloje nenustatytos kokios nors išimtinės aplinkybės, svarbios ir privalomai nustatytinos taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios rodytų mažesnį nuteistojo R. K. padarytos nusikalstamos veikos ar paties jo asmenybės pavojingumą ir kurių pagrindu teismai turėtų pagrindą padaryti išvadą, jog BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Tačiau prokuroras sutinka su skundo dalimi dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai į kasatoriui paskirtos terminuoto laisvės atėmimo trejiems metams bausmės laiką neįskaityto jo sulaikymo nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d. termino (BPK 140 straipsnio 9 dalis), kuris turi būti įskaitytas į paskirtos bausmės laiką.

Prokuroras mano, kad nuteistojo M. B. gynėjos kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai ir bausmė paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nustatė, remdamasis leistinais ir patikimais įrodymais, padarė teisingas išvadas dėl jų ir pagrįstai bei tinkamai kvalifikavo M. B. veiką kaip nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Skunde subjektyviai vertinamos ir interpretuojamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kaip ir bylos nagrinėjimo apeliacinėje teismo instancijoje metu siūloma besąlygiškai remtis advokatės pateikiamu vertinimu, o ne byloje esančia žemesniųjų instancijų teismų išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma. Tokie skundo argumentai nepagrįsti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurias nustatė ir tinkamai įvertinę įrodymus jais pagrindė savo išvadas skundžiamus sprendimus priėmę teismai. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti ir nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo. Šiaulių apygardos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo nuteistojo byloje M. B. veiksmuose įvykdant didelės vertės turto plėšimą privalomus šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, juos pagrindė savo išvadose pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagal kurias byloje buvo nustatyta, kad M. B., būdamas sukurstytas R. K., padedant broliams E. ir R. R., kartu su nenustatytais asmenimis, įgyvendino nusikalstamą sumanymą – didelės vertės turto plėšimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutartyje pažymėjo, kad, grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo, o ne turto savininko, valią ir kad fizinis smurtas buvo naudojamas tam, kad pašalintų ar neutralizuotų nukentėjusįjį (V. D.) kaip kliūtį, trukdančią pagrobti didelės vertės turtą, o ne, kaip teigia kasatorė, plėšimo imitacijos realumui užtikrinti. Nuteistojo M. B. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo visų kasatorės ir jos ginamojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 180 straipsnio 3 dalies sudėties M. B. veikoje buvimu. Priešingai tokiems kasacinio skundo teiginiams, iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas, paneigdamas ir atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, įvertino ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto kvalifikuoto plėšimo požymius, susiedamas juos su kasatorės ginamojo veiksmų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto vertinimu. Taip pat vertintina, kad buvo iš esmės atsakyta į visus kitus apeliacinio skundo argumentus, pateikiant dėl to priimtoje nutartyje motyvuotas išvadas.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė dėl BK 27 straipsnio               1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstumo. Tačiau, pasak prokuroro, nėra pagrindo pritarti kasacinio skundo argumentams ir nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, net ir pripažįstant, kad BK bendrosios dalies straipsnių nuostatų taikymas, motyvuojant nuteistojo M. B. bausmę, pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstas. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad, nors apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje priėmęs apylinkės teismas nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje ir nurodė, kad, skirdamas M. B. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgia į BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau realiai jų nepritaikė, o šios nuostatos neturėjo įtakos bausmės skyrimui, ir tokia situacija neduoda pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasunkinęs nuteistojo teisinę padėtį, todėl ši aplinkybė pagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo įvertinta kaip nelaikytina baudžiamojo įstatymo pažeidimu. Prokuroras mano, kad skundo argumentai dėl BK 54 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, pirmosios instancijos teismui paskyrus M. B. laisvės atėmimo bausmę pagal BK 180 straipsnio 3 dalį artimą šio straipsnio sankcijos vidurkiui, yra taip pat nepagrįsti, nes iš skundžiamo nuosprendžio ir nutarties turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas motyvuodamas bausmės nuteistajam M. B. skyrimą įvertino ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tą pagrįstai nutartyje patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Šiam nuteistajam buvo paskirta teisinga, motyvuota ir pagrįsta, artima minimaliai pagal BK 180 straipsnio 3 dalį sankciją bausmė.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 63 straipsnio 1, 4,                 9 dalių taikymo nekelia abejonių, nesutikti su jomis nėra pagrindo. Teismas, taikydamas nuteistajam bausmių subendrinimą BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu, t. y. subendrindamas nuteistajam M. B. paskirtą bausmę su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi subendrintomis 2011 m. lapkričio 24 d. ir 2011 m. balandžio 13 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, taikė M. B. palankesnį dalinį bausmių bendrinimo būdą, o ne visišką bausmių sudėjimą, ir į galutinės subendrintos bausmės atlikimo laiką įskaitė ne tik jo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, bet ir pagal ankstesnius nuosprendžius atliktą bausmės laiką, ir galutinę subendrintą bausmę jam paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Kaip pagrįstai konstatavo skundžiamoje nutartyje Šiaulių apygardos teismas, ši subendrinta bausmė liko artima nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bausmės vidurkiui. Prokuroras teigia, kad, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nustatytus ir pagrįstai įvertintus kaip neesminius pažeidimus pirmosios instancijos teisme skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuojant bausmės M. B. skyrimą BK 27 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, abiejų instancijų teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti, juos keisti kasaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į nuteistųjų E. R., R. R., R. K., M. B. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius civilinio ieškovo bankrutuojančios AB Ūkio banko atstovė advokatė D. I. Vinklerytė prašo Šiaulių miesto apdylinės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo  Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutarties dalis dėl civilinio ieškinio palikti nepakeistas; pakeisti civilinio ieškovo pavadinimą iš AB Ūkio bankas į bankrutuojanti AB Ūkio bankas.

Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje iškėlė AB Ūkio bankas bankroto bylą (nutartis įsiteisėjusi), todėl tuo pagrindu prašoma pakeisti civilinio ieškovo pavadinimą.

Atsiliepime pažymima, kad dėl R. K. ir M. B. kasacinių skundų argumentų nepasisakys, nes juose nekeliamas civilinio ieškinio klausimas. Dėl nuteistųjų E. R. ir R. R. kasacinių skundų pasisakoma tiek, kiek jie susiję su civilinio ieškinio klausimais. Civilinio ieškovo atstovė nesutinka su skundų teiginiu, kad buvo pagrobta tik 100 vienetų audinių kailiukų, nes iš bylos duomenų matyti, kad  AB Ūkio banko Panevėžio filialo darbuotojai buvo atvykę į UAB „Vixena“ patalpas patikrinti bankui įkeistų audinių kailių skaičių, tikrinimo metu buvo nustatyta, kad iki vagystės UAB „Vixena“ turėjo 8272 vienetus audinių kailių, šie duomenys buvo užfiksuoti dvišaliuose aktuose, kuriuos pasirašė banko ir įmonės atstovai. Be to, pradiniame  bylos protokole–pareiškime UAB „Vixena“ direktorė nurodė, kad buvo pavogta apie 8200 vienetai išdirbtų ir 200 vienetų tik nuluptų audinių kailiukų, kurių vieneto kaina – 100 Lt. Taigi atmetus AB Ūkio bankui po vagystės rastų ir perduotų 198 vienetų nedžiovintų kailiukų vertę, žala už likusius 8074 vienetus audinių kailių sudaro 807 400 Lt. Civilinio ieškovo atstovė teigia, kad civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas bylos duomenimis.

Nuteistųjų R. R., E. R., M. B. ir jo gynėjos kasaciniai skundai atmestini, o nuteistojo R. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistųjų R. R., E. R. kasacinių skundų

Šių kasatorių argumentai, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos vertinę selektyviai, išvadas padarę ne bylos įrodymų viseto pagrindu, dėl ko juos be pagrindo pripažino kaltais padėjus kitiems asmenims padaryti didelės vertės turto plėšimą, nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daromos apibendrinamosios išvados, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Iš byloje esančių duomenų, priimtų sprendimų turinio matyti, kad teismai, tirdami bei vertindami byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus dėl tariamų pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio nuostatų tiriant ir vertinant įrodymus pažeidimų, tokių nenustatė. Tokia teismo išvada argumentuota ir pagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Šių klausimų nagrinėjimas baudžiamojo proceso įstatymo priskirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams.

Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju laikomas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais. R. R., E. R. neigia buvus jų ir bendrininkų R. K., M. B. susitarimą plėšimo būdu pagrobti didelės vertės turtą, o išgirdę tokias kalbas, tai daryti atsisakę. Jie neigia padėję padaryti plėšimą, suteikę priemones nuvežti M. B. prie R. K. namų ir suvedę jį su R. K., o išvada, kad M. B. nuvežė į vietą ir parodė fermas, esanti nemotyvuota, padaryta neatsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes bei subjektyviuosius požymius. Tačiau tokie kasatorių argumentai nepagrįsti. Priešingai nei teigiama nuteistųjų R. R. ir E. R. kasaciniuose skunduose, jų kaltė padėjus kitiems bendrininkams padaryti didelės vertės turto plėšimą yra įrodyta byloje esančių  įrodymų visuma, teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, išsamiai ištyrus visus įrodymus, jais motyvuotai pagrindžiant savo išvadas. Teismas įrodymus analizavo ir tyrė tiek atskirai, tiek jų visumą ir remdamasis jais padarė pagrįstas išvadas, nustatė loginę įvykių seką, tyrė ir analizavo tiek R. R., E. R. kaltinančius, tiek juos teisinančius įrodymus, nurodė argumentus, kodėl darydamas apibendrinamąsias išvadas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Byloje ištirtų ir aptartų įrodymų visuma teismai pagrįstai nustatė, kad E. R. ir R. R., veikdami kaip padėjėjai, gavę iš R. K. pasiūlymą padaryti didelės vertės turto plėšimą pranešė M. B. apie galimybę padaryti tokį plėšimą, kitą dieną pastarąjį  iš Marijampolės nuvežė į Panevėžį pas R. K., suvedė su juo, kuris sukurstė bei taip pat padėjo M. B. padaryti šį nusikaltimą. R. R. ir E. R., grįždami į Marijampolę, M. B. parodė fermas, iš kurių turi būti pagrobti kailiai, o šiuos pagrobus R. R. ir E. R. teikė priemones ir patarimus apie pagrobtų ir neišdirbtų kailių sūdymo ir laikymo sąlygas, dalį šių kailių paslėpė. Teismai šiuos kasatorių R. R. ir E. R. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK                         24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir juos perkvalifikuoti į BK 189 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.

Kasatorių R. R., E. R. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pat nepagrįsti. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Reikalavimas išdėstyti motyvuotas išvadas suponuoja teismo pareigą ne tik atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teismo posėdyje, ar teismas ištyrė ir atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai įvertinti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymų reikalavimų nepažeidė. Iš byloje esančių procesinių dokumentų, teismo nutarties matyti, kad teismas iš esmės patikrino apeliacinius skundus, tinkamai įvertino, motyvuotai išdėstė išvadas dėl visų argumentų, kurie buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistojo M. B. ir jo gynėjos A. Vosyliūtės kasacinio skundo

Nuteistasis M. B. ir jo gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai įvertino tik tuos įrodymus, kurie pagrindžia objektyviuosius  M. B. veikos požymius, o įrodymų, susijusių su subjektyviaisiais požymiais, nevertino, neanalizavo tyčios kryptingumo. Jis nesuvokęs, kad grobia svetimą turtą, manęs, kad tai bendrininko R. K. nuosavybė, ir tai daroma su turto savininko žinia, kad tai buvo tik nusikaltimo imitacija. Tačiau tokių kasacinio skundo argumentų negalima laikyti pagrįstais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas plačiai aptarė M. B. padarytos veikos kvalifikavimo klausimą. Teismas analizavo įrodymų visumą, taip pat ir paties M. B. parodymus, kurie iš esmės atskleidė  jo padarytos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir kuriuos tinkamai įvertino bei padarė pagrįstas išvadas dėl jo kaltės ir veikos kvalifikavimo. Byloje nustatyta, kad M. B. su kitais asmenimis įsibrovė į bendrovės sargo patalpas, panaudoję fizinį smurtą prieš sargą V. D. iš šio pagrobė 408 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, sąskaitoje buvusius 10 Lt, UAB ,,Vixema‘‘ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, išlaužę sandėlio duris pagrobė UAB ,,Vixena‘‘ priklausantį didelės vertės turtą, 8272 vienetus audinių kailių, kurių vertė 827 200 Lt. R. K. sukurstė padaryti šį nusikaltimą. M. B. ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad R. K. paaiškino, kur ir kaip yra saugomi kailiai, suprato, kad šis siūlo ,,pasidaryti‘‘ pinigų, suprato, kad važiuos kailių vogti, pagrobtų kailių, kaip jam priklausančią dalį, pasiėmęs ir pardavęs už 6000 eurų, o likusi dalis pagrobtų kailių turėję atitekti R. K..  Jam pinigai buvę reikalingi dukters operacijai, nurodė prisipažįstąs padaręs šį nusikaltimą ir gailisi. Pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nurodė, kad dėl to gailisi. Pažymėtina, kad plėšimo metu M. B., panaudojęs fizinį smurtą prieš fermos sargą V. D., pagrobė ne tik UAB ,,Vixena‘‘ priklausantį minėtą turtą, bet ir sargo V. D. 418 Lt vertės turtą. Tą M. B. pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Šios aplinkybės rodo, kad M. B. suprato, jog grobia svetimą turtą. Teismas, remdamasis įrodymų visuma, M. B. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kaip plėšimą, pagrobus didelės vertės svetimą turtą. Ištyręs byloje esančių įrodymų visumą tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad fizinis smurtas prieš fermos sargą V. D. buvo panaudotas tam, kad pašalintų ar neutralizuotų sargą kaip kliūtį, trukdančią pagrobti didelės vertės turtą, o ne, kaip teigia kasatoriai, plėšimo imitacijos realumui užtikrinti. Pažymėtina ir tai, kad R. K. nebuvo UAB ,,Vixena‘‘ akcininkas, 100 procentų akcijų priklausė G. K., kuri kartu ėjo ir bendrovės direktorės pareigas. Kasacinio  teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo visų skundo argumentų,  susijusių su BK 180 straipsnio 3 dalies M. B. veikoje buvimu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas, įvertinęs įrodymų visumą, aptaręs apeliacinio skundo argumentus, padarė argumentuotas ir pagrįstas išvadas dėl M. B. veikos kvalifikavimo.

Nuteistojo ir gynėjos skunde taip pat keliamas netinkamos bausmės paskyrimo klausimas, teigiama, kad buvo netinkamai taikytos BK nuostatos, nes teismas, skirdamas bausmę, vertino M. B. teistumą, o apeliacinės instancijos teismas, nors pažeidimą ir pripažino, bet realiai bausmės dydžio nesumažino.

Šie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant bausmę šioje byloje nenustatyta. M. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ketverių metų laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. bausmę, atsižvelgė į visas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, įtvirtintas BK 54 straipsnio 2 dalyje, nurodydamas, jog atsižvelgia į tai, kad M. B. veikdamas tyčia padarė sunkų nusikaltimą, baustas administracine tvarka, kad atsižvelgia į jo asmenybę, apibūdinamas teigiamai, padeda išlaikyti  mažametį vaiką, atsižvelgia į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima minimaliai BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytai laisves atėmimo bausmei. Tačiau šis teismas, skirdamas bausmę, be pagrindo nurodė, kad M. B. teisiamas šeštą kartą, kad atsižvelgia į BR 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas apeliacinio skundo argumentus  dėl bausmės skyrimo, tai konstatavo, tačiau pagrįstai paskirtosios bausmės nesušvelnino ir nurodė tokio sprendimo argumentus, būtent: kad BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, M. B. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė, nei šio straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis (šešeri metai), kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta į visas svarbias aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesušvelnino M. B. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, šis teismas pagrįstai nurodė, kad paskirtoji bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui ir neprieštarauja teisingumo principui. Taigi kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad skiriant bausmę pagal BK 180 straipsnio 3 dalį buvo netinkamai taikytos bausmių skyrimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos ir dėl to paskirta neteisinga bausmė.

Taip pat skunde nurodomas netinkamas bausmių subendrinimas taikant BK 63 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą išsamiai atsakė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bausmes pagal skirtingus nuosprendžius bendrino vadovaudamasis BK                    63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą. Kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su tuo, kokią bausmės dalį teismas pridėjo, ginčijamas pridėtosios bausmės dalies dydis. Pažymėtina, kad bausmes sudedant dalinio sudėjimo būdu įstatymas nenumato, kokią dalį teismas privalo pridėti, tai palikta nuspręsti teismui, skiriančiam galutinį bausmės dydį. Šiuo atveju BK 63 straipsnio nuostatos taikytos teisingai. Kitų teisinių argumentų, išskyrus nesutikimą su pridėtos bausmės dalies dydžiu, kurie patvirtintų netinkamą įstatymo taikymą, kasaciniame skunde nenurodyta.

Dėl nuteistojo R. K. kasacinio skundo

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo netinkamai taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis,                 41 straipsnio 2 dalis, paskirta per griežta bausmė, nepakankamai atsižvelgta į proceso ilgumą, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalį 2 punktą. Kasatoriaus argumentai atmestini.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. K. bausmę, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat atsižvelgė į proceso ilgumą ir tai vertino kaip bausmės skyrimui reikšmingą aplinkybę bei, atsižvelgdamas į tai, sumažino bausmės dydį, dėl to išdėstė motyvuotas išvadas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Nėra pagrindo teigti, kad nebuvo įvertintos visos svarbios bausmės skyrimui aplinkybės ar paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, švelnesnę negu numatyta straipsnio, už kurį nuteistas kasatorius, sankcijoje, nėra, nes nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas svarstyti šios nuostatos taikymą.

Taip pat konstatuotina, kad skundo argumentas dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą kaip vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri R. K. pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta ir įvertinta skiriant bausmę.

Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo bausmės laiko įskaitymo yra pagrįsti. Skunde pagrįstai nurodoma, kad R. K. į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas suėmimo laikas nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso              382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės, paskirtos R. K., ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį.

Į Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu R. K. paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d..

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                      Jonas Prapiestis

Gintaras Goda

Vytautas Greičius