Civilinė byla Nr. 3K-3-356/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 96.1
121.11; 114.11 „S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro
Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo V. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko
administracijai, tretiesiems asmenims Kretingos rajono savivaldybės
administracijai, A. P. dėl sandorio pripažinimo galiojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas V. A.
nurodė, kad Kretingos miesto taryba 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu „Dėl žemės
sklypo skyrimo individualiai statybos įmonei „Vaja“, vadovaudamasi Vyriausybės 1991
m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278, skyrė įmonei 1300 kv. m žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), gamybinei bazei statyti. Jam, kaip įmonės savininkui, buvo
leista šį sklypą išsipirkti. Iki 1996 m. gruodžio 9 d. už perkamą žemės sklypą jis
sumokėjo 16515 talonus ir 4559,04 Lt. Buvo parengtas sklypo planas su koordinatėmis
ir patvirtintos ribos. 2002 metais ieškovas kreipėsi į Kretingos rajono
žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau
sužinojo, kad žemės sklypo dokumentai nesutvarkyti. Klaipėdos rajono
žemėtvarkos skyrius 2004 m. sausio 12 d. raštu Nr. 33 jį informavo, kad
skyriaus archyvuose nėra dokumentų apie tai, kad Kretingos rajono valdyba būtų
leidusi jam pirkti 1991 m. lapkričio 1 d. sprendimu skirtą individualiai
statybos įmonei „Vaja“ žemės sklypą. Jis, būdamas individualios įmonės „Vaja“
savininkas, įvykdė savo įsipareigojimus, nes sumokėjo nustatytą kainą, todėl, remdamasis
CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, teismo prašė pripažinti 1300 kv. m sklypo (duomenys
neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų sprendimo ir nutarties esmė
Kretingos rajono
apylinkės teismas 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nustatyta, kad Kretingos
miesto tarybos 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu individualiai statybos įmonei
„Vaja“ skirtas 1300 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini),
gamybinei bazei statyti (b. l. 10). Žemėtvarkos tarnybos vyr. buhalterė 1992 m.
gruodžio 11 d. įteikė ieškovui pasižadėjimą, kuriame nurodė sumokėtinas pinigų
sumas už perkamą žemę (b. l. 8). Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos
skyrius pažymoje nurodė, kad individuali įmonė „Vaja“ sumokėjo 16515 talonų bei
4559,04 Lt (b. l. 91). V. Alytos statybos remonto individuali įmonė „Vaja“ likviduota
2000 m. vasario 21 d.
Vyriausybės 1992 m.
vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų
bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“ 4.1.5 punktuose nustatyta, kad
fizinio asmens teisėmis veikiančios įmonės galėjo pirkti šių įmonių komercinei–ūkinei
veiklai faktiškai naudojamus žemės sklypus, jeigu juose esantys pastatai ir
statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonių savininkams. Vyriausybės
1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje nenustatyta
galimybės pirkti valstybinės žemės sklypus, nesant juose nuosavybės teise
valdomų pastatų, statinių ar kitų viešajame registre įregistruotų nekilnojamojo
turto objektų. Teismas padarė išvadą, kad nei ieškovas, nei jo individuali
įmonė neturėjo ir neturi teisės įsigyti ginčo žemės sklypo.
Ieškovas nepateikė
įrodymų, kad būtų teikęs prašymą įsigyti ginčo sklypą ir jam potvarkiu būtų
leista jį pirkti. Byloje pateiktas pasižadėjimas nėra dokumentas, priskirtinas
prie privalomų forminant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, jis nėra
pasirašytas žemėtvarkos atstovų, todėl įvertintas kaip niekinis. Ieškovas
negalėjo nurodyti, kokia yra įsigyto žemės sklypo vertė, tai įrodo, kad
sandorio nebuvo. Ieškovo mokėjimas nėra pagrindas išvadai, kad jis įvykdė nustatytus
reikalavimus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti.
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 27 d. nutartimi
Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko
nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas apklausė liudytojus, tyrė naujai pateiktus įrodymus.
Nustatyta, kad įrodymų
apie tai, jog žemės sklypas, skirtas gamybinei bazei statyti, būtų leistas
išsipirkti, nepateikta, nes pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr.
89 Kretingos rajono valdyba turėjo patvirtinti leidimą žemei pirkti potvarkiu
(b. l. 11-12). Ieškovas buvo pradėjęs žemės pirkimo procedūras, tačiau įrodymų,
kad tai buvo daroma įstatymo nustatyta tvarka ir už žemės sklypą sumokėta
nustatyta kaina, nepateikta. Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių
inspekcijos Kretingos skyriaus pažyma (T. 2, b. l. 8) nustatyta, kad ieškovas, kaip
fizinis asmuo, yra mokėjęs už žemę 311,67 Lt.
Byloje taip pat
nustatyta, kad žemės sklypo planas buvo sudarytas ne statybinei bazei, o namų
valdai statyti, be to, projektas vandentiekiui ir fekalinei kanalizacijai įrengti
pagal prašymą buvo rengtas J. A. (b. l. 20, 21).
Apeliacinės
instancijos teismas papildomai apklausė liudytojus D. B. ir K. K., tuo metu
dirbusius Kretingos rajono Žemėtvarkos tarnyboje. Jie parodė, kad ieškovas ketino
pirkti žemės sklypą išsimokėtinai, tačiau šio veiksmo neįformino, nes nebuvo
visiškai užmokėjęs už išperkamą žemę. Valstybinės žemės pardavimo kaina
nenurodyta, sklypo paskirtis – statyti gyvenamąjį namą, o ne individualios
įmonės „Vaja“ gamybinę bazę. Liudytoja D. B. nepatvirtino fakto, kad ji pagal ieškovo
prašymą indeksuodavo mokėtinas sumas už išperkamą žemę.
Padaryta išvada,
kad ieškovas neįrodė atlikęs visus veiksmus žemei išpirkti, taip pat, kad sandoris
buvo įvykdytas.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas V. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį ir bylą perduoti
nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinį skundą jis
grindžia šiais argumentais:
1. Bylą
nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo tiriami nauji įrodymai. Pirmosios instancijos teisme bylos esmė nebuvo visiškai
atskleista, nes tik apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys: ieškovo prašymas parduoti ginčo žemės sklypą,
jo įkainojimo aktas, pirkimo-pardavimo sutartis, kiti ginčo sprendimui reikšmingi
dokumentai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo
teisingas, todėl apeliacinės
instancijos teismas privalėjo
panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes bylos
nebuvo galima išnagrinėti apeliacine tvarka (CPK 327 straipsnio l dalies 2 punktas).
2. Nutartis naikintina dėl absoliutaus
negaliojimo pagrindo (CPK
329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė naują faktinę aplinkybę, kad vandentiekio ir fekalinės
kanalizacijos projektas buvo rengtas J. A. ir kad jis prašė leidimo komunikacijoms
įrengti. Klaipėdos
apygardos teismas, neįtraukęs
į bylą J. A., nutarė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
3. Tuometis Žemėtvarkos skyriaus
vadovas K. K., sandorio sudarymo metu atstovavęs Valstybei, paliudijo, kad ieškovui buvo parduotas
ginčo žemės sklypas išsimokėtinai ir kad jis pasirašė ginčo žemės sklypo
įkainojimo aktą. Apeliacinės
instancijos teismas šį faktą vertino neteisingai. Tuometė Žemėtvarkos skyriaus buhalterė D. B. taip
pat paliudijo, kad kasatorius įmokas pagal sutartį mokėjo ir kad byloje
pateikti pinigų mokėjimo
kvitai patvirtina, jog kasatorius mokėjo pagal sutartį įmokas už parduotą žemės
sklypą. Dėl šių faktų žemės sklypo prikimo-pardavimo
sutartis (išsimokėtinai) pripažintina
galiojančia.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylos
nagrinėjimo ribas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio l dalis). CPK
320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio
pagrindo. Nagrinėdamas naujus
įrodymus, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę vesti bylą per advokatą. Ieškovas pageidavo naudotis
teisininko paslaugomis. Posėdžio metu
buvo apklausiami liudytojai, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, taigi jiems reikėjo pateikti
klausimus, kuriems suformuluoti reikia teisinių žinių. Kadangi liudytojai buvo apklausinėjami
nedalyvaujant advokatui, tai ieškovas negalėjo įgyvendinti savo procesinės teisės, nustatytos CPK 42 straipsnio l dalyje, 192 straipsnio 6, 7
dalyse, 249 straipsnio 2 dalyje.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
procesinės teisės normas,
reglamentuojančias įrodymų vertinimą. CPK
185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas, priimdamas
procesinį sprendimą, įvertina ne pavienius, o visus byloje surinktus įrodymus
(CPK 265 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą,
kad byloje pateikti dokumentai
nėra įrodymai ir jais iš viso nesirėmė. Teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad ginčo žemės sklypas ieškovui
buvo parduotas išsimokėtinai. Nustatęs, kad ieškovas už parduodamą žemės sklypą yra sumokėjęs
ne vieną įmoką, teismas dėl šių įrodymų motyvų neišdėstė. Nutartyje nenurodoma, kodėl atmesti visų liudytojų, iš
esmės patvirtinusių apeliacinio skundo argumentus, parodymai. Kaip buvę sandorio
šalies atstovai, jie paliudijo ginčo sandorio sudarymo faktą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas
Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo jį atmesti. Nepagrįstas
kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino
naujai pateiktus įrodymus. Klaipėdos apskrities viršininko administracija
negalėjo pateikti IĮ „Vaja“ bylos pirmosios instancijos teismui, nes ji buvo
rasta tik vėliau, tačiau naujai pateiktuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų,
kurių pagrindu galėjo keistis pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Apeliacinės instancijos teismas nesprendė
klausimų, susijusių su J. A. teisėmis ir pareigomis, o tik konstatavo, kad jis
prašė leidimo rengti neidentifikuotai namų valdai vandentiekio ir fekalinės
kanalizacijos projektus, kai tuo tarpu ginčo objektas byloje identifikuojamas
kaip statybinė bazė.
Teismo posėdžio metu ieškovas
nereikalavo, kad liudytojų apklausoje būtinai dalyvautų advokatas, turėjo
galimybę pats pateikti liudytojams klausimus, sutiko, kad liudytojai būtų
apklausiami. Kasatorius nenurodo aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti
prielaidą, kad kasatoriaus teisė pateikti liudytojams klausimus buvo apribota.
Byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvaujanti
A. P. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, grąžinant jį
natūra. Ginčo žemės sklype nėra įstatymų nustatyta tvarka viešajame registre
įregistruotų nekilnojamojo turto objektų, suteikiančių šiam sklypui užstatytos,
t. y. mieste natūra negrąžinamos, žemės statusą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Kretingos miesto
taryba 1991 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo individualiai statybos
įmonei „Vaja“ gamybinės bazės statybai (duomenys neskelbtini) skyrė 1300
kv. m žemės sklypą. V. A. statybos remonto individuali įmonė „Vaja“ buvo
likviduota 2000 m. vasario 21 d. Ieškovas, kaip fizinis asmuo, yra sumokėjęs už
žemę 311,67 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad žemės sklypo planas buvo
sudarytas ne statybinei bazei, o namų valdai statyti. Projektas vandentiekiui
ir fekalinei kanalizacijai įrengti pagal prašymą buvo rengtas J. A.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, be teisėto pagrindo priėmė ir tyrė naujus
įrodymus, pažeidė ieškovo teisę vesti bylą per atstovą, neteisingai vertino
įrodymus.
Visais šiais
kasacinio skundo argumentais pagrindžiama ieškovo pozicija dėl netinkamo procesinių
teisės normų taikymo ir šis aspektas yra kasacinės instancijos teismo
nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis. Šias ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą
neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja
viešasis interesas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų kategorijų bylose.
Dėl
apeliacijos ribų ir naujų įrodymų tyrimo
Iš apeliacinės
instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos
teismas CPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė ir bylą nagrinėjo neperžengdamas
apeliacinio skundo ribų, patikrindamas faktinį ir teisinį jo pagrindus.
Dėl naujų įrodymų pateikimo pažymėtina, kad draudimas priimti naujus
įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos
taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus
įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys
yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus;
2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo
šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar
negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei
atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti
pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti
CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik
patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai
nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti,
išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos
Nr. 3K-3-371/200). Nauji įrodymai,
kuriuos priėmė, tyrė ir vertino apeliacinės instancijos teismas, rasti atsakovo
archyve po pirmosios instancijos teismo sprendimo (T. 1, b. l. 132). Be to, šie
įrodymai pagrindė ieškovo įrodinėjamas, atsakovo neigiamas, faktines aplinkybes,
kad: V. A. teisės aktų nustatyta tvarka teikė prašymą parduoti jo individualiai
įmonei suteiktą valstybinės žemės sklypą, žemės sklypas buvęs įkainotas ir t.
t., - todėl jų priėmimas atitiko pirmiau nurodytas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamas procesinių
normų taikymo teismų praktikoje taisykles.
Dėl atstovavimą
reglamentuojančių procesinių normų taikymo
Nepagrįsti
kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo
teisę vesti bylą per atstovą. Ieškovas šią teisę, remiantis CPK 51 straipsnio 1
dalimi, įgyvendino vesdamas bylą teisme pats ir turėdamas byloje atstovą –
advokatą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo (T. 2, b. l. 58)
matyti, kad ieškovas, neatvykus į teismo posėdį jo atstovui dėl užimtumo kitoje
byloje (T. 2, b. l. 46), neprieštaravo liudytojų apklausai nedalyvaujant jo
atstovui. Po liudytojų apklausos apeliacinės instancijos teismas paskelbė
pertrauką. Po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą ieškovo atstovas dalyvavo,
tačiau CPK 251 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise prašyti papildomai tirti
įrodymus, kurių tyrimo metu jis nedalyvavo, neprašė, baigiamosiose kalbose
pasisakė (T. 2, b. l. 60, 61), todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad
ieškovo atstovo nedalyvavimas tiriant įrodymus turėjo ar galėjo turėti įtakos
priimto sprendimo teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359
straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų
vertinimo
Atmestini kaip
nepagrįsti ieškovo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo neteisingo
įrodymų, kuriais įrodinėjamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties
įvykdymas, vertinimo. Tokią išvadą kasacinis teismas daro įvertinęs teisinį
reguliavimą, kuriuo nustatyta ieškovo teisė pirkti jo įsteigtos įmonės,
neturinčios juridinio asmens teisių, veiklai suteiktą valstybinės žemės sklypą
ne aukciono tvarka, ir šios teisės įgyvendinimo reikalavimai, sudarantys
teisinį pagrindą reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio
4 dalį.
Byloje nustatyta, kad Kretingos
miesto Tarybos 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu, remiantis Vyriausybės 1991 m.
liepos 12 d. nutarimu Nr. 278, ieškovo individualiai įmonei „Vaja“ gamybinės
bazės statybai skirtas 1300 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
Žemės reformos
įstatymo (priimtas 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607) 6 straipsnio 3 dalyje buvo
nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui
steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms,
privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai
įstatymų neuždraustai veiklai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys
įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos
apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai. Prašymai žemei
įsigyti turėjo būti pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta
tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnis). Žemės sklypų ne žemės ūkio
veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką
Vyriausybė nustatė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89. Jame nustatyta, kad
žemės sklypai gali būti suteikiami fiziniams bei juridiniams asmenims,
užsiimantiems gyvenamųjų namų, socialinių ir gamybinių objektų statyba kaip
komercine-ūkine veikla. Valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus
ne žemės ūkio veiklai gali įsigyti:
„1.1.
privatinės nuosavybės teise:
1.1.1. veiksnūs
Lietuvos Respublikos piliečiai, sukakę 18 metų, turintys šią pilietybę
patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvenantys Lietuvoje;
1.1.2. Lietuvos
Respublikoje įregistruotos fizinio asmens teisėmis veikiančios įmonės,
įsteigtos 1.1.1 punkte nurodytų asmenų“.
Ieškovas šio
nutarimo įsigaliojimo metu buvo Lietuvos Respublikoje įregistruotos fizinio
asmens teisėmis veikiančios įmonės savininkas ir atitiko pirmiau nurodyto
Vyriausybės nutarimo 1.1.1 punkte apibrėžtus subjektiškumo požymius.
Nutarimo 4
punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai
privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka, taikant nominalią žemės
sklypo kainą, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių
nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtinta Perkamos žemės,
miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika ir indeksuotą
priklausomai nuo skelbiamo bendrojo kainų indekso Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka, fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms -
šių įmonių komercinei-ūkinei veiklai faktiškai naudojami žemės sklypai (bet ne
didesni už 7.9.1 punkte nurodytus maksimalius), jeigu visi juose esantys
pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonės savininkams.
Vyriausybės 1992
m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo
neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų
plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse
taisyklės reglamentavo tvarką, kaip įgyvendinama asmens teisė į naudojamos
žemės privatizavimą (ši teisinė terminija vartota Žemės reformos įstatymo 6
straipsnyje, galiojusiame ginčo teisinių santykių metu).
Asmuo, turintis
teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai
padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti (Taisyklių 4
punktas): prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame
taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma
(iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio
pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą.
Gavusi asmens
prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto
(rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį įpareigota surašyti sklypo
įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su
šiais dokumentais pirkėją (Taisyklių 6 punktas).
Remiantis
Taisyklių 8 punktu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas
pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba
leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo
potvarkiu, kuriame turi būti nurodyta: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo
kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti
žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Tik patvirtinusi
leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise miesto (rajono)
valdyba:
„9.1. siunčia
pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už
įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės
sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką;
9.2. įpareigoja
miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti
parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės
kadastro medžiagą“.
„Pirkėjas, gavęs
miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba
privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su
apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku
pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties“ (10 punktas).
„Žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti
pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų
nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią“ (10 punktas).
Iš byloje
esančių įrodymų matyti, kad prašymas pirkti žemę Kretingos miesto valdybai
pateiktas 1992 m. balandžio 30 d., t. y. galiojant Vyriausybės 1992 m.
vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintoms Žemės sklypų suteikimo
neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų
plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse
taisyklėms. Žemės sklypo įkainojimo akto data nenurodyta. Kiti dokumentai
pateikti arba jų projektai žemėtvarkos skyriaus darbuotojų parengti 1994 m., t. y. įsigaliojus Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d.
nutarimui Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo
ir nuomos“, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai
pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės. Jose įtvirtinta tapati kaip
ir Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintose Žemės
sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka
miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto
tipo gyvenvietėse taisyklėse nustatyta valstybinių žemės sklypų
pardavimo tvarka. Įvertinus pirmiau nurodytą naudojamų valstybinės žemės sklypų
pardavimo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybės, veikiančios
per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui,
atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama
leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu
teisės aktu – potvarkiu. Dėl to tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra
teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo
pardavimo sutarties šalies – Valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik
tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o
Valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine
tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, susiformavusiems
teisiniams santykiams reguliuoti taikytina Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalauti
pripažinti sandorį galiojančiu. Šioje byloje nenustatyta (ir šį faktą pagrįstai
konstatavo apeliacinės instancijos teismas), kad Valstybei atstovaujantis
savivaldybės administravimo subjektas Kretingos rajono valdyba individualiu teisės
aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinusi leidimą ieškovui
įsigyti jo įsteigtai individualiai įmonei skirtą sklypą, todėl nei dokumentų
projektų, pagal teisės aktus reikalaujamų parengti iki leidimo pirkti žemę
patvirtinimo potvarkiu, parengimas, nei faktinis mokėjimų už žemę priėmimas
nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Dėl
šių išvadų teisiškai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) nereikšmingi kiti
kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodymų vertinimo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2007 m.
birželio 12 d. nutartimi patenkintas V. A. prašymas dėl laikinosios apsaugos
priemonės taikymo ir areštuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
Kasaciniam teismui palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį,
kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio
atmetimo, laikinoji apsaugos priemonė panaikinama.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 150 straipsnio 4 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27
d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti žemės
sklypo (duomenys neskelbtini), areštą, taikytą Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2007 m. birželio 12
d. nutartimi. Apie laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą pranešti
Centrinei hipotekos įstaigai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Egidijus
Laužikas
Gintaras
Kryževičius