Civilinė byla Nr. 3K-3-422/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 75.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir
Birutės Janavičiūtės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B.
kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d.
sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės D. R. B. ieškinį atsakovui S. B. dėl santuokos nutraukimo
dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir pagal
atsakovo S. B. priešieškinį ieškovei D. R. B. dėl santuokos
nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo;
tretieji asmenys: A. Š., UAB „Snoro lizingas“, UAB „Hansa lizingas“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų,
reglamentuojančių bendrosios jungtinės ir asmeninės sutuoktinių nuosavybės
atskyrimo kriterijus, turto padalijimo tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė
nurodė, kad 1997 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos
skyriuje buvo įregistruota jos ir atsakovo santuoka. Bendrų vaikų su atsakovu ji
neturi; su ieškove gyvena 1989 m. kovo 14 d. gimusi duktė iš pirmos santuokos.
Ieškovės teigimu, šalių santuoka iširusi, sutuoktiniai gyvena atskirai.
Ieškovės manymu, santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes po santuokos
įregistravimo atsakovas pradėjo girtuokliauti, nenakvodavo namuose, kartais jo
nebūdavo visą mėnesį. Atsakovas neturi nuolatinio darbo, nesirūpina šeima. Ieškovė
nurodė, kad sutuoktinis ją daug kartų mušė, žemino; varžė laisvę ir galimybę
dalyvauti saviveikloje. Dėl atsakovo elgesio ieškovei ir jos dukteriai sutriko
sveikata. Ieškovės manymu, atsakovas iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigas,
todėl santuoka nutrauktina dėl jo kaltės. Sprendžiant klausimą dėl turto
padalijimo, ieškovė nurodė, kad ji ir jos duktė asmeninės nuosavybės teise iki
antros santuokos įgijo, t. y. po ieškovės vyro iš pirmos santuokos mirties kiekviena
paveldėjo, po 1/2 dalį gyvenamojo namo su 1/2 dalimi garažo, 1/2 dalimi
viralinės, 1/2 dalimi tvarto, 1/2 dalimi kluono, 1/2 dalimi kitų statinių (duomenys
neskelbtini). Santuokos metu šalys įgijo kilnojamojo turto už 18 898 Lt,
4199 Lt vertės 0,3499 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 10
000 Lt vertės santuokos metu atsakovo įsteigtos UAB „Sidaista“ akcijų. Ieškovė
nurodė, kad atsakovas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kurį padarė būdamas
neblaivus ir kaltas, nesumokėjo 3068,41 Lt skolos. Širvintų rajono apylinkės
teismas 2006 m. kovo 31 d. įsakymu priteisė iš atsakovo UAB „Snoro lizingas“
naudai 932,02 Lt skolos, 555,78 Lt delspinigių, 11,16 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šią lizingo sutartį atsakovas sudarė be ieškovės sutikimo, todėl tai yra
asmeninė atsakovo prievolė. Atsakovas taip pat skolingas 2483,87 Lt UAB „Hansa
lizingas“. Atsakovas niekur nedirbo, ši skola buvo išieškoma iš ieškovės darbo
užmokesčio. Ieškovės teigimu, dėl vyro elgesio ji patyrė daug dvasinių
išgyvenimų, fizinio skausmo, pažeminimų, sveikatos sutrikimų, todėl patirtą
neturtinę žalą vertino 25 000 Lt. Ieškovė nesutiko su atsakovo priešieškinyje
išdėstytais argumentais dėl namo remonto darbų išlaidų (75 000 Lt),
nes, jos teigimu, ginčo šalys niekada tokių pinigų neturėjo, namą remontavo
savo lėšomis. Be to, šalys neturėjo jokių išlaidas patvirtinusių dokumentų,
todėl patys apskaičiavo, kad namo remontui išleido apie 18 000 Lt; ieškovė
sutiko pinigų dalį kompensuoti atsakovui. Ieškovė prašė teismo nutraukti
santuoką dėl atsakovo kaltės, padalyti santuokos metu įgytą turtą, priteisiant
ieškovei 0,3499 ha ploto žemės sklypą, 500 Lt vertės virtuvės baldų komplektą
„Junior“, 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti atsakovui
priešieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą, išskyrus daiktus, kurie įgyti iki
santuokos sudarymo ir kurių buvimo vieta jai nežinoma, 100 procentų UAB „Sidaista“
akcijų, atsakovo 3068,41 Lt skolą už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, 1498,96
Lt skolą UAB „Snoro lizingas“, 2483,87 Lt skolą UAB „Hansa lizingas“; po
santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes.
Atsakovas pateikė
priešieškinį ir sutiko, kad santuoka būtų nutraukta, tačiau dėl ieškovės
kaltės; nesutiko su ieškovės siūlytu turto padalijimo variantu. Jis nurodė, kad
santuokos metu elgėsi kaip padorus sutuoktinis, dirbo, rūpinosi namų ūkiu –
organizavo ir pats dalyvavo atliekant ieškovei ir jos dukteriai priklausančio
namo dalies remonto darbus, prisidėjo prie kito byloje dalijamo turto kūrimo ir
įgijimo. Dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, nes ji neatliko sutuoktinės
pareigų, dažnai girtavo, kėlė konfliktus, prieš jį naudojo fizinę prievartą; atsakovas
nevaržė ieškovės asmeninės laisvės ir iniciatyvos dalyvauti saviveikloje,
tačiau su sutuoktinės pareigomis nesuderinamas ir gerai moralei
prieštaraujantis ieškovės elgesys buvo priežastis, dėl kurios santuoka
faktiškai iširo. Atsakovo teigimu, 0,3499 ha ploto žemės sklypas (duomenys
neskelbtini) buvo įgytas santuokos metu, todėl abiem sutuoktiniams
priklauso lygiomis dalimis. Atsakovas santuokos metu organizavo ieškovei ir jos
dukteriai priklausiusio 1982 m. statybos namo remonto, aplinkos sutvarkymo, vandentiekio,
kanalizacijos, santechninių prietaisų, vidaus šildymo sistemos įrengimo darbus.
Juos atliko UAB „Transpa“. Darbų sąmata – 75 507 Lt. Santuokos metu buvo įgyta
ir kito turto, kuris taip pat dalytinas lygiomis dalimis. Atsakovas prašė teismo
nutraukti santuoką su ieškove dėl jos kaltės, priteisti 1/2 dalį 0,3499 ha
ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 5228 Lt vertės kilnojamuosius
daiktus; kitą kilnojamąjį 5050 Lt vertės turtą palikti ieškovei; priteisti iš
ieškovės 37 753,50 Lt kompensaciją už 1/2 dalies namo remontą ir kitus šio
namo pagerinimo darbus; 5789 Lt kompensaciją už santuokoje įgytą ir
ieškovei paliekamą kilnojamąjį turtą; įpareigoti ieškovę padengti 1/2 dalį –
2031,42 Lt – santuokoje susidariusių skolinių įsipareigojimų kreditoriams; padalyti
lygiomis dalimis UAB „Sidaista“ akcijas; atmesti ieškovės reikalavimą priteisti
jai 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Širvintų rajono
apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį
tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos
nutraukimo paliko tas pačias pavardes; santuokos metu įgytą turtą padalijo
taip: priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise virtuvės baldų komplektą
„Junior“, pripažino žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir virtuvės
baldų komplektą asmenine ieškovės nuosavybe; įpareigojo ieškovę grąžinti skolą
UAB „Snoro lizingas“ už baldus „Junior“; priteisė atsakovui asmeninės
nuosavybės teise 7150 Lt vertės kilnojamuosius daiktus, dėl kitų kilnojamųjų
daiktų padalijimo priešieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 4500 Lt
kompensaciją už turto pagerinimą – namo dalies remontą; priteisė ieškovei iš
atsakovo 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4500 Lt kompensaciją įskaičiavo į
neturtinės žalos sumą ir ieškovei iš atsakovo iš viso priteisė 1500 Lt;
priteisė atsakovui UAB „Sidaista“ akcijas ir įmonę, skolas UAB „Hansa Lizingas“
už telefonus, automobilį, televizorių ir muzikinį centrą. Teismas, remdamasis
pateiktais pranešimais iš policijos komisariato, medicinos ekspertizės aktais,
išrašais iš medicininių dokumentų ir kitais įrodymais, padarė išadą, kad prieš
ieškovę ir jos dukterį buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas,
atsakovas piktnaudžiavo alkoholiu, buvo atleistas iš darbo, sukėlė eismo įvykį
būdamas neblaivus, t. y. atsakovo elgesį laikė esminiu sutuoktinių pareigų
pažeidimu, nes žiaurus elgesys su sutuoktine ir jos nepilnamete dukteria (santuokos
metu), alkoholizmas nepriimtini teisės ir moralės požiūriu. Dėl to teismas
padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Teismas nustatė, kad ieškovė
santuokos metu patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, jai kilo neigiamų pasekmių,
todėl, atsižvelgdamas į šalių santuokos trukmę, užfiksuotų netinkamų veiksmų
prieš ieškovę skaičių, nustatytų jai sužalojimų sunkumą ir kiekį, priteisė 6000
Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad atsakovas po santuokos
sudarymo persikėlė gyventi į ieškovei ir jos dukteriai priklausantį namą (duomenys
neskelbtini); šalys pripažino, jog santuokos metu name ir prie namo buvo
atliktas remontas ir kiti pagerinimai. Teismas, nutraukdamas ginčo šalių santuoką,
sprendė klausimą dėl kompensacijos priteisimo pagerinus sutuoktinės turto dalį,
t. y. dėl 1/2 dalies lėšų. Šalims nepateikus rašytinių įrodymų apie lėšų
panaudojimą, teismas padarė išvadą, kad pagerinimo darbai buvo atlikti ūkio
būdu; tokį būdą šalys pasirinko savo rizika, todėl, teismas, priimdamas sprendimą,
vertino tai, kiek šalys iš tikrųjų panaudojo lėšų namo pagerinimui atlikti.
Teismas pripažino, kad atsakovo nurodyta suma – 75 000 Lt – per
didelė, nepagrįsta jokiais įrodymais; iš bylos medžiagos negalima daryti
išvados, jog šalys turėjo pakankamus atlyginimus, santaupų, kad būtų galėję remontui
išleisti 75 000 Lt. Teismui pripažinus, kad ieškovė privalo kompensuoti
atsakovui tik savo dalies pagerinimus (1/2 dalį pagerinimo išlaidų – 9000 Lt),
šias lėšas padalijo per pusę ir nurodė, kad atsakovui priteistina 4500 Lt
kompensacija už ieškovės namo dalies pagerinimą. Teismas, vertindamas žemės
sklypo teisinį statusą, atsižvelgdamas į žemės sklypo paskirtį, į tai, kad
ieškovei nuosavybės teisė į šį sklypą buvo atkurta, suteikiant jį
neatlygintinai namų valdai pagal jos vienos prašymą, į tai, jog šalys jokių
lėšų šiam turtui įgyti nepanaudojo, sklypas įregistruotas ieškovės vardu ir
registre nenurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, padarė išvadą, kad
nebuvo pagrindo pripažinti, jog sklypas buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė,
todėl pripažino ginčo sklypą ieškovės asmenine nuosavybe. Teismas nustatė, kad
atsakovas įkūrė UAB „Sidaista“ savo profesinei veiklai vykdyti, jis yra ir
įmonės vadovas; ieškovė įmonėje nedirbo, neturi atitinkamo išsilavinimo, nėra
informuota apie įmonės veiklą, todėl įmonę (akcijas) priteisė atsakovui.
Teismas nurodė, kad atsakovas prašė dalyti kilnojamuosius daiktus, o ieškovė
sutiko juos atiduoti atsakovui, todėl priteisė šiuos natūra. Skolas UAB „Hansa
lizingas“ už automobilį, telefonus, televizorių ir muzikinį centrą priteisė sumokėti
atsakovui, nes įsiskolinimas atsirado tenkinant atsakovo poreikius ir dėl jo
kaltės.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 27 d. nutartimi jį atmetė ir
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, remdamasi
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nurodė, kad žemės
sklypas ieškovės nuosavybės teise įregistruotas pagal Vilniaus apskrities
viršininko 2003 m. sausio 8 d. sprendimą, žemės sklypo paskirtis – namų valdos,
sklype yra ieškovei ir jos dukteriai priklausantis gyvenamasis namas ir jo
priklausiniai, pastatyti 1982 metais. Vilniaus apskrities viršininko
administracijos 2003 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovei buvo atkurta nuosavybės
teisė į 0,35 ha ploto žemės sklypą, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 0,3499
ha 1889 Lt vertės žemės sklypą namų valdai; teisę į išlikusio nekilnojamojo
turto atkūrimą ieškovė įgijo pagal 2000 m. spalio 30 d. teisių perleidimo
sutartį. Kolegija nurodė, kad žemės sklypas ieškovei buvo suteiktas
administraciniu individualaus teisės taikymo aktu, nuosavybės teisės
įregistruotos po 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo; turto įgijimo metu
buvo aiškiai išreikta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, todėl
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai žemės sklypą pripažino
asmenine ieškovės nuosavybe, juolab kad byloje nebuvo duomenų, jog teisė
atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo įgyta atlygintinai už
bendras sutuoktinių lėšas. Kolegija atmetė apelianto argumentą dėl neteisingo
gyvenamojo namo remonto ir pagerinimo darbų išlaidų dydžio nustatymo, nurodė,
kad atsakovo pateiktas įrodymas – specialų išsilavinimą turinčios sąmatininkės
parengta namo pagerinimo darbų sąmata, kurioje darbai įvertinti 75 000 Lt –
negalėjo būti prilyginta eksperto išvadai, todėl teismas negalėjo ja remtis,
tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendime pateikė išsamią šalių
pateiktų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliktų remonto darbų apimtis,
analizę, kartu įvertino ir aplinkybę, kad remonto darbai buvo atliekamai ūkio
būdu, ir faktą, jog tuo metu šalys objektyviai neturėjo tokių lėšų nei pajamų,
kokias išlaidas siekia įrodyti apeliantas. Tokiu atveju pagrįstai buvo remtasi
išlikusiais neginčijamais dokumentais ir ieškovės pripažinta remonto išlaidų
suma – 18 000 Lt.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m.
lapkričio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutarties dalis, kuriose 0,3499 ha
ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pripažintas asmenine ieškovės
nuosavybe ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad šis žemės sklypas yra bendroji
jungtinė ginčo šalių nuosavybė, kuri, nutraukiant santuoką, turi būti padalyta
lygiomis dalimis; priteisti atsakovui iš ieškovės 14 250 Lt turto pagerinimo
išlaidų, patirtų gerinant ieškovei priklausančio 1/2 dalį namo (duomenys
neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės
normas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalį
ir 3.89 straipsnio 1 dalį turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją
sudarius – yra svarbiausias veiksnys, lemiantis turto teisinį režimą. Tuo tarpu
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl žemės
sklypo pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe, nepagrįstai svarbiausiu
kriterijumi pripažino turto įgijimo atlygintinai ar neatlygintinai faktą. Be
to, turtas, įgytas santuokos metu, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe,
nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu jis įregistruotas. Žemės
sklypas buvo įgytas pagal teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą
perleidimo sutartį, kurioje pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nesant
aiškiai išreikštos perleidėjo valios padovanoti ieškovei teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą, ieškovei teko pareiga nuginčyti turto, įgyto tokios sutarties pagrindu,
bendrumo prezumpciją. Žemės sklypas buvo įgytas santuokos metu, siekiant
sukurti bendrąją jungtinę nuosavybę, ieškovė nebuvo išreiškusi valios dėl
asmeninės nuosavybės pripažinimo; juolab kad teismai, nors ir nepagrįstai,
kasatoriaus manymu, pripažindami žemės sklypą asmenine ieškovės nuosavybe, iš
viso nesprendė kompensacijos atsakovui priteisimo klausimo.
2.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimą
reglamentuojančias procesinės teisės normas, neįvertino aplinkybės, kad ieškovė
ieškinyje išreiškė pageidavimą po santuokos nutraukimo žemės sklypą paskirti
jai asmeninės nuosavybės teise, t. y. išreiškė valią dėl bendrosios sutuoktinių
nuosavybės padalijimo būdo. Be to, ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad žemės
sklypas priklausė jai asmeninės nuosavybės teise. Bylą nagrinėję teismai,
spręsdami klausimą dėl namo remonto ir pagerinimo išlaidų, taip pat neteisingai
įvertino įrodymus, pažeidė CPK 197 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rašytinių
įrodymų sąvokos turinį. Atsakovas teismams pateikė namo pagerinimo darbų
sąmatą, kuri pagrįsta vidutinėmis atliktų darbų kainomis, šią sąmatą parengė
specialų išsilavinimą turinti specialistė, todėl teismams nebuvo pagrindo
netikėti jos atliktais apskaičiavimais. Teismams nustačius, kad namo remonto ir
pagerinimo darbams šalys išleido 18 000 Lt, iš atsakovo reikalaujamos priteisti
75 000 Lt sumos jie atimami ir laikytina, kad šalys namo pagerinimui dar
išleido 57 000 Lt, todėl, ieškovei nuosavybės teise turint 1/2 namo dalį, iš
ieškovės priteistina 14 250 Lt.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą,
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje
byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė
materialinės teisės normas, nustatančias bendrosios jungtinės ir asmeninės
sutuoktinių nuosavybės atskyrimo kriterijus, reglamentuojančias turto
padalijimo tvarką, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo,
ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl CK 3.88
straipsnio 3 dalies taikymo
Sutuoktinių
turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87,
3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra
įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra
bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio
asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši
prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo.
Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje pažymima, kad kilus sutuoktinių
ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano,
kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK
3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas
turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius
įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba
įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog
turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.; bylos Nr. 3K-3-538/2006;
2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D.;
bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje P. J. v. P. J.; bylos Nr.3K-3-273). Įstatyme nustatytos
bendrajai jungtinei ir asmeninei sutuoktinių nuosavybei priskiriamo turto rūšys.
Sprendžiant klausimą dėl konkretaus turto priskyrimo vienai iš nuosavybės
formų, turi būti vadovaujamasi įstatyme nustatytais kriterijais. Pagal CK 3.88
ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios
jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto
pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v.
V. V.; bylos Nr. 3K-3-193/2005).
Bylą nagrinėję
teismai nustatė ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes – ieškovei nuosavybės
teisė į šį sklypą buvo atkurta, suteikiant jį neatlygintinai namų valdai pagal
jos vienos prašymą, šalys jokių lėšų šiam turtui įgyti nepanaudojo, sklypas
įregistruotas ieškovės vardu ir registre nenurodytas kaip bendroji jungtinė
nuosavybė. Kasacinis teismas yra saistomas šių pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino CK
3.88 straipsnio 1 dalį ir 3.89 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į esminį
kriterijų – turto (žemės sklypo) įgijimo laiką, o lemiamu kriterijumi pripažino
turto įgijimo neatlygintinai faktą, ir kartu nukrypo nuo jau suformuotos teismų
praktikos. Teisėjų kolegijos manymu, sutikti su šiais kasatoriaus teiginiais
nėra pagrindo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėjusių teismų sprendimą pripažinti ginčo sklypą asmeniniu ieškovės turtu
lėmė jau nurodytų byloje nustatytų kriterijų visuma, o ne vien tik
neatlygintino žemės sklypo įgijimo faktas. Apeliacinės instancijos teismas kaip
vieną iš reikšmingų turto teisiniam režimui nustatyti kriterijų nurodė
nuosavybės teisių įregistravimą vienos ieškovės vardu. Teisėjų kolegija pažymi,
kad ši teismų nustatyta aplinkybė yra reikšminga tuo aspektu, jog tiek nuosavybės
teisė į ginčo sklypą administracinio akto – apskrities viršininko sprendimo –
pagrindu, tiek šios daiktinės teisės registracija Nekilnojamojo turto registre
atsirado galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Pagal Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK
3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo
taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Tik iki CK įsigaliojimo
(t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.), įregistruoto turto teisinis statusas
nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi,
pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas
priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu jis įgytas susituokus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9
d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G.; byla Nr.
3K-3-551/2006). Minėta, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių
turto bendrumo prezumpcija, tačiau to paties straipsnio 3 dalyje kartu nustatytas
reikalavimas, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė,
savininkais viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Tais
atvejais, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis
pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip
bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad
vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame
nenurodžius, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus
laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio
30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. K. Š.; bylos Nr. 3K-3-25/2007).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad įrašo apie tai, jog ginčo sklypas, kuris
įregistruotas ieškovės vardu, priklausytų šalims bendrosios jungtinės
nuosavybės teise, Nekilnojamojo turto registre nėra. Teisėjų kolegija pažymi,
kad šis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas faktas apie ginčo turto
statusą galėjo būti nuginčytas pagal CPK 197 straipsnyje įtvirtintas įrodymų
leistinumo taisykles. Vien tik faktas, kad sutartis dėl nuosavybės teisių į
žemę atkūrimo perleidimo ieškovei buvo neatlygintinio pobūdžio, negali būti
lemiamas kriterijus, pripažįstant turtą vieno iš sutuoktinių asmenine
nuosavybe, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju reikšminga pirmiau
nurodytų turto priskyrimo atitinkamai nuosavybės rūšiai kriterijų visuma. Byloje
nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kad nuosavybės teisės ieškovei į
ginčo sklypą buvo atkurtos namų valdai, o toks įsigijimo būdas (perimant kito
asmens teises į nuosavybės teisių atkūrimą) buvo pasirinktas tam, kad nereikėtų
panaudoti lėšų šiam sklypui įsigyti. Byloje nėra ginčo, kad sklype esantis
gyvenamasis namas su kitais pastatais, užimančiais didžiąją jo dalį (0,2008 ha
iš 0,3499 ha), yra asmeninis ieškovės ir trečiojo asmens turtas. Šis faktas yra
reikšmingas vertinant jį kartu su kitais bylą nagrinėjusių teismų nustatytais jau
minėtais faktais nustatant žemės sklypo teisinį režimą. Teisėjų kolegijos
vertinimu, byloje nustatytų faktų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė
galėjo siekti įsigyti ginčo sklypą tik asmeninės nuosavybės teise, nes šis buvo
skirtas jos asmeniniam turtui – gyvenamajam namui su kitais statiniais
eksploatuoti. Tokią valią ji išreiškė, savo vardu įregistruodama ginčo turtą Nekilnojamojo
turto registre, atsakovas šiai jos valiai neprieštaravo, į registrą dėl
registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo
atveju, kai turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu
ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą
būtina vertinti ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo
pagrindą), bet ir kitus kriterijus (konkretaus turto paskirtį, šio turto
pobūdį, tikruosius šalių ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu).
Kasatorius kaip vieną
iš kasacijos pagrindų nurodė CK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigdamas, kad
bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
praktikos. Kokia praktika turi būti vertinama kaip suformuota, įstatyme
neapibrėžta, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyta, kad kaip
kasacijos pagrindas ji turi būti suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli,
išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse
situacijose taisyklė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenukrypo
nuo kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje M. Š. v. K. Š.; bylos Nr. 3K-3-25/2007, suformuotų teisės
išaiškinimų, nes nagrinėjamos bylos aplinkybės ir faktinė situacija nėra
analogiškos (kasatoriaus nurodytoje byloje apie analogišku būdu įgyto žemės
sklypo teisinį režimą kasacinės instancijos teismas sprendė iš šalių sudarytos
vedybų sutarties sąlygų; ginčo žemės sklype nebuvo vienai iš šalių asmeninės
nuosavybės teise priklausančių pastatų; teisių į nuosavybės teisių atkūrimą
perleidimo sutarčių pagrindu buvo įgyta 15 žemės sklypų). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kasacinio teismo
konkrečioje byloje suformuluoti teisės išaiškinimai (ratio decidendi)
turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant iš esmės panašias savo
faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas
išaiškino atitinkamą teisės normą. Dėl to kasacinis skundas gali būti
grindžiamas tik tokiais kasacinio teismo pateiktais teisės išaiškinimais, kurie
suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės
panašiose į bylos, kurioje priimtas sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine
tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno
miesto savivaldybė v. S. K.; bylos Nr. 3K-3-68/2006).
Dėl įrodymų
įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo
Kasatorius
skunde kelia klausimą, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovei
priklausančio asmeninio turto pagerinimo klausimą iš bendrų lėšų, pažeidė
įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
Nagrinėjamoje
byloje kasatorius neprašė asmeninį ieškovės turtą pripažinti bendrąja jungtine
nuosavybe, taip pripažindamas, kad šis turtas nebuvo iš esmės pagerintas. Pagal
įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą turtas, sutuoktinių įgytas
sudarius santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta prezumpcija galiojo ir atsakovo
reikalavimui pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti kaip santuokoje
įgytą turtą statybines medžiagas, panaudotas ieškovės asmeniniam turtui – namui
– pagerinti, priteisiant jam pusę atliktų pagerinimų vertės. Teismų praktikoje
pripažįstama, kad santuokos metu įgytos statybinės medžiagos ir lėšos, kuriomis
sumokėta už statybos darbus, gali būti laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, nes sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise gali
priklausyti bet koks turtas, galintis būti civilinių teisių objektu, išskyrus
tą, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta yra ribota
(CK 1.97 straipsnis). Sutuoktinis, prašantis priteisti kitam sutuoktiniui
priklausančio asmeninio turto pagerinimui panaudotų lėšų dalį, turi procesinę
pareigą įrodyti jų dydį (CPK 178 straipsnis).
Įrodymai
civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas
įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių
reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymus byloje
vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne
kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasatorius
skunde kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo
(CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas faktų netiria (CPK 353
straipsnio 1 dalis), tuo tarpu įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas,
todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos
įrodymų įvertinimo taisyklės. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo
tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir
įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja
arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal
byloje esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja
teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas
aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi
faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse
išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje
priimtą įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir
įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas.
Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms
bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo
pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi
ir panašiai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies
matyti, kad teismas išsamiai analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno
įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą apie
ieškovės asmeniniam turtui pagerinti šalių panaudotų bendrų lėšų dydį. Teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą, tinkamai
vykdė CPK 179 straipsnio nuostatas, o kasatorius teise teikti įrodymus
naudojosi visapusiškai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino
pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu ir
vertino kasatoriaus pateiktus įrodymus. Dėl to tik ta aplinkybė, kad teismams
įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus
sprendimas nėra pagrindas teigti, jog teismai įrodymų apskritai nevertino ar
vertino neteisingai. Minėta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o svarbiausia, jog sprendimo ar
nutarties motyvuojamojoje dalyje būtų pateiktas argumentuotas įrodymų
vertinimas. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl teismų
padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo
konstatuoti kasatoriaus nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo, nes teismas
vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tik tai, jog teismams įvertinus tam
tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus sprendimas nėra
pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, jeigu iš
byloje esančių teismų procesinių dokumentų motyvuojamųjų dalių matyti, jog
teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, tačiau priėmė kitokį, nei tikėjosi
viena iš šalių, sprendimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino
ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės ir
asmeninės sutuoktinių nuosavybės atskyrimo kriterijus, turto padalijimo tvarką,
nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, todėl
kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos
teismo nutartį kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė