Civilinė byla Nr. 3K-3-348-219/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00270-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuotas asmuo A. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo.
2. Atsakovė BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, kreipėsi į atsakovės bankroto bylą nagrinėjantį Kauno apygardos teismą su prašymu pripažinti UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu. Atsakovė teigė, kad, pirma, ji nuo 2011 m. buvo faktiškai nemoki ir iki bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi jos turto vertė mažėjo, dėl to 2011 m. BUAB „Bartas ir Ko“ vadovas ir savininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti, tačiau to nedarė (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); antra, bendrovė sudarė sau nenaudingus sandorius, t. y. atliko nesąžiningus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, pažeidžiančius kitų bendrovės kreditorių interesus ir teises, ir nemokios bendrovės turtą perleido su ja susijusiai UAB „Diklita“ (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); trečia, pirkimo–pardavimo bei įskaitymo su UAB „Diklita“ sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF), Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetams ir kitiems kreditoriams, o su darbuotojais bendrovė neatsiskaitinėjo nuo 2011 m. (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
3. UAB „Bartas ir Ko“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi UAB „Bartas ir Ko“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovės BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotą pripažino tyčiniu.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kuriuos būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
6. Teismas konstatavo, kad UAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintinas tyčiniu šiais teisiniais pagrindais: ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas (įmonės akcininkas ir vadovas nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu), 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai (buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, apribojant ir panaikinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą bei išieškojimo pirmenybę sąmoningai suteikiant pasirinktam kreditoriui).
7. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiga, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
8. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas išaiškino, kad įmonės faktiniam mokumui nustatyti svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė daug metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės.
9. Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą nustatyta, kad iš 2014 m. kovo 31 d. UAB „Bartas ir Ko“ balanso duomenų matyti, jog jame įrašytas įmonės turtas yra vertas 678 322 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 676 524 Lt. Pagal atsakovės įmonės administracijos vadovo pateiktą kreditorių sąrašą visi įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti, įmonė yra nemoki. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, byloje nebuvo ankstesnių UAB „Bartas ir Ko“ finansinės atskaitomybės duomenų. Iš bankroto administratorei perduotų 2012 m. ir 2013 m. bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių matyti, kad 2011 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 1 625 733 Lt vertės turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 564 122 Lt. 2012 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 1 438 352 Lt vertės turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 649 290 Lt. 2013 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 924 593 vertės Lt turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 808 431 Lt. 2011 m. į teismą kreipėsi kreditorė UAB „Mecro technikonas“. 2011 m. lapkričio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2977-153/2011 byla nutraukta sudarius taikos sutartį. UAB „Bartas ir Ko“ pripažino kreditorės reikalavimus dėl 341 200,31 Lt skolos, 61 416,06 Lt delspinigių, 1003,25 Lt žyminio mokesčio sumos ir 3100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir įsipareigojo šią sumą dalimis sumokėti nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., tačiau šių įsipareigojimų nevykdė. Tai patvirtina, kad įmonė jau 2011–2012 m. faktiškai buvo nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo, todėl jau 2011 m. įmonės vadovas ir savininkas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė.
10. VĮ Registrų centro duomenimis, A. B. 2004 m. liepos 17 d. – 2014 m. gegužės 22 d. buvo UAB „Bartas ir Ko“ direktorius, nuo 2013 m. gruodžio 23 d. – ir vienintelis akcininkas (2006 m. vasario 28 d. – 50 proc.), 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 8 d. jis buvo ir UAB „Diklita“ direktorius, o nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2014 m. vasario 10 d. – ir vienintelis akcininkas. A. B. sesuo M. G. J. nuo 2014 m. vasario 10 d. yra UAB „Diklita“ akcininkė, jos sutuoktinis V. J. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. yra UAB „Diklita“ direktorius, abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės.
11. 2017 m. spalio 24 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Diklita“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo, šiuo sprendimu teismas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintą pagrindą pripažino negaliojančiais UAB „Diklita“ su UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymo sandorius dėl 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumos, priteisė iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skolą. Be to, 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo sudaryta trišalė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka parduoti UAB „Diklita“ per finansuotoją UAB „Alson“ septynias transporto priemones. UAB „Bartas ir Ko“ nepateikė duomenų, kad lėšas panaudojo atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“, taip pat nepateikė duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kam šios transporto priemonės faktiškai buvo perduotos. UAB „Diklita“ įskaitymais jokie mokėjimai faktiškai nebuvo atlikti, dėl jų UAB „Bartas ir Ko“ prarado teisę reikalauti sumokėti už prekes, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję. Tai patvirtina pareiškėjos įrodytą tyčinio bankroto pripažinimo pagrindą, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ginčijamų įskaitymo sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonė faktiškai jau buvo nemoki.
12. Įskaitymo sandorių sudarymo metu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga VMI bei VSDFV biudžetams, antstolis vykdė vykdomąjį dokumentą dėl skolos UAB „Mecro technikonas“ išieškojimo, o UAB „Diklita“ reikalavimas yra atsiradęs tik iš 2013 m. sandorių, kuriais ji sumokėjo UAB „Bartas ir Ko“ skolas tiesiogiai kreditoriams. CK 6.9301 straipsnio prasme UAB „Diklita“ buvo penktos eilės kreditorė, kiti minėti kreditoriai – trečios ir ketvirtos eilės. Iš 2016 m. lapkričio 7 d. VSDFV Kauno skyriaus pažymos matyti, kad įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui tęsiasi nuo 2013 m. balandžio 15 d., iš 2016 m. lapkričio 4 d. VMI pažymos matyti, kad įsiskolinimas jai tęsiasi nuo 2009–2010 metų. Iš 2014 m. gegužės 31 d. pažymos dėl skolos darbuotojams matyti, kad bankroto bylos iškėlimo dieną įmonė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, bendra skola jiems siekė 126 320,74 Lt, ji su darbuotojais neatsiskaitinėjo jau nuo 2011 m. Sudarydamos įskaitymo sandorius UAB „Bartas ir Ko“ bei UAB „Diklita“ pažeidė nustatytą mokėjimų eiliškumą, nes atsiskaitė su penktos eilės kreditore. UAB „Bartas ir Ko“ turtą perkėlė į UAB „Diklita“, tačiau negavo pinigų, kuriais galėtų atsiskaityti su anksčiau atsiradusiais kreditoriais.
13. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis.
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus bendrovės nemokumo fakto nustatymas, t. y. teismas turi nustatyti momentą, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).
15. Vertinant 2011 ir 2012 m. balansų duomenis, UAB „Bartas ir Ko“ buvo nemoki 2011–2012 m. 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės nemokumas (ir nuostolių didėjimo duomenys) UAB „Bartas ir Ko“ vadovui ir akcininkui A. B. buvo žinomas nuo 2012 m. birželio 1 d. (finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo VĮ Registrų centrui datos). Bendrovės pajamos nuo 2011 m. pabaigos iki bankroto bylos iškėlimo mažėjo, nuostoliai augo, buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas, bendrovės veikla buvo apsunkinta dėl turto (sąskaitų) areštų. Nuo 2011 m. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, o bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. balandžio 30 d.) bendrovė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, jiems liko skolinga iš viso 126 320,74 Lt, nurodytu laikotarpiu didėjo skolos kitiems kreditoriams.
16. ĮBĮ 4 straipsniu (ĮBĮ redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) nustatyti pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; viešu paskelbimu taip pat laikomas šios informacijos paskelbimas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 1–5 punktai).
17. Taigi, nuo 2012 m. birželio 1 d. A. B. turėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Bartas ir Ko“ iškėlimo, nes žinojo, jog bendrovės veiklos nuostolingumas nuo 2011 m. pabaigos pradėjo didėti, bendrovė laiku nemokėjo darbo užmokesčio, nevykdė kitų prisiimtų įsipareigojimų bei negalėjo laiku sumokėti įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir priteistų sumų (ĮBĮ 4 straipsnio 1–3 punktai, 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 8 straipsnio 1 dalis). Yra priežastinis ryšys tarp delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Bartas ir Ko“ ir bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nuo 2011 m. pabaigos egzistavęs atsakovės nuostolingumas tęsėsi iki bankroto bylos iškėlimo – bendrovės veiklos pelningumas mažėjo, o nuostoliai augo, ji neturėjo likvidaus turto, iš kurio galėjo būti patenkinti didėjantys ir vėliau jokiomis dalimis nedengiami kreditorių reikalavimai.
18. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
19. Su susijusiu asmeniu UAB „Diklita“ atlikti skolų įskaitymo sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis) yra įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais) ir nelemia konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tačiau Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 nustatyti faktai, susiję su tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymais, yra prejudiciniai faktai, kurių nagrinėjamojoje byloje nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).
20. Veiksmai, kai nemokios bendrovės lizingo būdu išpirktos transporto priemonės perleistos susijusiai įmonei atlikus tarpusavio skolų įskaitymą, apeliacinės instancijos teismo pripažinti tyčiniu bankrotu, nes dėl ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo dauguma nemokios bendrovės kreditorių prarado galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą (bendrovė turto ir lėšų neturi). Bylos įrodymų visuma suponavo teismui labiau tikėtiną išvadą, kad įskaitymo sandoriais tarp susijusių įmonių nesąžiningai buvo siekiama išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo (taip pat darbuotojams bei valstybei), taip pat buvo siekiama perkelti bendrovės turtą į susijusią įmonę.
21. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).
22. UAB „Bartas ir Ko“ nemokumo momentas nustatytas 2011 m. gruodžio 31 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016, juo teismas konstatavo, jog bylos duomenys patvirtino ir šalys pripažino aplinkybę, kad UAB „Bartas ir Ko“ jau 2013 m. pradžioje faktiškai buvo nemoki, turėjo didžiausią kreditorę UAB „Mecro technikonas“ (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
23. Nuo 2011 m. UAB „Bartas ir Ko“ pradėjo nemokėti darbo užmokesčių darbuotojams, o nuo 2013 m. vasario–liepos mėnesių darbo užmokesčiai darbuotojams nebuvo mokami. 88 502,57 Lt skola kreditorei VMI susidarė nuo 2008 m. ir nuo 2013 m. didėjo; skola kreditoriui VSDFV Kauno skyriui susidarė ir didėjo nuo 2013 m.; nuo 2012 m. susidariusios skolos kreditorėms UAB „Mecro technikonas“ (144 302,30 Lt), UAB „Transfirus“ (4443,81 Lt), UAB „GJ Magma“ (12 214,39 Lt skola ir 2262,50 Lt palūkanos), UAB „Jures“ (5132,49 Lt), UAB „Autokompanija“ (987,91 Lt) ir kt. nebuvo dengiamos, nes 2013 m. pabaigoje bendrovė neturėjo lėšų ir turto. Taigi, egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriais, kuriems buvo atlikti mokėjimai (įskaitymai). UAB „Diklita“ buvo penktos eilės kreditorė, kiti minėti kreditoriai – trečios ir ketvirtos eilės. Tiek 2013 m. rugsėjo 10 trišalės sutarties sudarymo, tiek ir 2013 m. lapkričio 4 d. mokėjimo (skolos įskaitymo) kreditorei UAB „Diklita“ metu atsakovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai buvo suėję anksčiau. Tai pažeidė CK 6.9301 straipsnio reikalavimą (UAB „Bartas ir Ko“ atsiskaitymo (įskaitymo) metu buvo nemoki ir neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti). Tai patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja tyčinio bankroto prezumpcija (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą pripažinti UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismai padarė išvadą, kad UAB „Bartas ir Ko“ sudarė neteisėtus įskaitymo sandorius su UAB „Diklita“, kuriais pažeistas atsiskaitymo negrynaisiais pinigais eiliškumas, nustatytas CK 6.9301 straipsnyje. Įskaitymo sandoriai tais atvejais, kai neišreiškiama šalies valia vykdyti atsiskaitymą, apskritai negali būti laikomi atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis, kurioms keliami reikalavimai atitikti CK 6.9301 straipsnio 1 dalies reguliavimą. CK 6.9301 straipsnyje nustatytų atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonėmis įgyvendinama vienpusė šalies valia, tad iš tokios valios ydingos išraiškos ir galimi CK 6.9301 straipsnio pažeidimai. Įskaitymas (CK 6.130 straipsnis) reglamentuojamas visai kitame CK skyriuje „Prievolių pabaiga“ ir yra vienašalis sandoris, kuris savaime sukuria atsiskaitymą ir kitai šaliai, kurios valia nėra išreiškiama. Tai, kad UAB „Bartas ir Ko“, be kurios valios išraiškos UAB „Diklita“ ir atliko įskaitymo sandorius, neatliko veiksmų, pažeidžiančių kreditorių interesus, atitinka ir suformuotą teismų praktiką dėl įskaitymo sandorių vertinimo, būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018 išaiškinimą, jog „įskaitymas, kaip atsiskaitymo už UAB „Edilaris“ akcijas būdas, nuo A. Š. valios visiškai nepriklausė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas įskaitymas buvo atliktas vienašališku bendrovės „Allied Building Company Limited“ pranešimu A. Š. – t. y. vienašalio sandorio pagrindu. Taigi, šį sandorį sudarė ne ieškovo A. K. skolininkas A. Š., o pastarojo kreditorius ir skolininkas (pagal skirtingas prievoles)“. UAB „Diklita“, atlikusi įskaitymo sandorius savo buhalterinėmis pažymomis savo vienašale valios išraiška, nesuponavo UAB „Bartas ir Ko“ vadovo siekio apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o priešingai, sudarė sąlygas tęsti įmonės veiklą, prieš tai įvykdžius einamuosius atsiskaitymus su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais (UAB „Swedbank lizingas“, VMI, „Sodra“, darbuotojais ir kt.), o jei ir buvo atsiskaityta ne pagal įstatyme nustatytą eilę, tai dar nereiškia, kad įmonės vadovui buvo akivaizdu, jog kreditoriai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo.
24.2. Byloje neatskleistas esminis įmonės veiklos pablogėjimas dėl netinkamo valdymo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
24.3. Teismai pripažino UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų pagrindais, t. y. pritaikydami materialiosios teisės normas, priimtas 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 13-1, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., nors veiksmai, kurių pagrindu bankrotas pripažintas tyčiniu, t. y. sudaryti įskaitymo sandoriai (dalis), 2013 m. rugsėjo 10 d. trišalė sutartis tarp UAB „Bartas ir Ko“, UAB „Diklita“ ir UAB „Alson“, atlikti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir turėjo būti vertinami pagal galiojusią iki 2013 m. rugsėjo 30 d. įstatymo redakciją bei atitinkamai dėl šio straipsnio tinkamo taikymo galiojusią teismų praktiką, tačiau to teismai nepadarė.
24.4. UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą pripažindami tyčiniu teismai taikė ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją, jog bankrotas tyčinis, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas. Tačiau teismai padarė netinkamas išvadas, visų pirma ignoruodami aplinkybę, jog įskaitymo sandoriai, sudaryti 2013 m. gegužės – gruodžio mėn., apskritai nelaikytini UAB „Bartas ir Ko“ sudarytais sandoriais, nes jie buvo vienašališkai sudaryti atsakovės UAB „Diklita“, be UAB „Bartas ir Ko“ valios išraiškos. Antra, padarytos neteisingos išvados dėl faktinių aplinkybių, susiklosčiusių iki 2013 m. spalio 1 d., t. y. dėl UAB „Diklita“ sudarytų įskaitymo sandorių bei 2013 m. rugsėjo 10 d. trišalės sutarties, nurodytu pagrindu bankrotą pripažįstant tyčiniu, nes dar negaliojo nei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta prezumpcija, nei CK 6.9301 straipsnis.
24.5. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai nenurodyta, kaip ir kiek galimas atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas lėmė vieno ar kito kreditoriaus teises, ar jas esmingai pažeidė, ar esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nebuvo vadovo sąmoningų tyčinių veiksmų atsiskaityti tik su pasirinktais kreditoriais žinant, kad likusieji neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė, priešingai nei teismai priėjo išvadas pagal nustatytas faktines aplinkybes, turto turėjo ir vadovas neturėjo pagrindo manyti, jog šio turto nepakaks kreditorių teisėms užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nevertindamas visų apeliacinio skundo argumentų, tarp jų dėl nemokumo atsiradimo laiko, padarė nepagrįstas išvadas, jog UAB „Bartas ir Ko“ vadovo sąmoningi veiksmai (neveikimas), o ne verslo nesėkmė lėmė įmonės bankrotą.
24.6. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog 2011 m. atlyginimai darbuotojams nebuvo mokami todėl, kad įmonė buvo nemoki. Tokios teismų išvados nepagrindžia įrodymai. Teismų nustatytas faktas, kad 2011 m. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, savaime neįrodo, jog tai dėl įmonės nemokumo būsenos. Yra žinomas faktas, jog darbo santykiai su A. R., N. Š., V. J. nutrūko 2011 m. birželio–liepos mėn., tačiau tai neįrodo, jog tai dėl nemokumo, o ne dėl kitų priežasčių. VMI kreipėsi dėl išieškojimo tik 2014 m. vasario 6 d. vykdomojo dokumento pagrindu. Tad teismai formaliai sprendė dėl įmonės nemokumo 2012 m., tik įvardiję pavienes bankroto administratorės nurodomas skolas, nenustatydami bendros pradelstų įsipareigojimų masės ir iš esmės remdamiesi įmonės 2012 metų balansu, tačiau jame nurodytas turto (1 438 352 Lt) santykis su turimais įsipareigojimais (1 649 290 Lt) neatskleidžia, kiek įsipareigojimų yra pradelstų. Teismai tokių pradelstų įsipareigojimų dydžio nenustatė, tik apsiribojo įmonės skolų vardijimu pamečiui, kas nesudaro pagrindo nustatyti pradelstų įsipareigojimų apimtį.
24.7. Teismai padarė netinkamas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad įmonės vadovo priimtais verslo sprendimais, t. y. dėl areštuotų UAB „Bartas ir Ko“ sąskaitų negalint atsiskaityti su kreditoriais, kreditoriams atsiskaitymus vykdyti susitariant su UAB „Diklita“, nebuvo siekiama įmonės reabilitacinių tikslų, o įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma ir tyčia vedama prie bankroto. Teismai padarė netinkamas išvadas apie gautas pajamas 2013 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad nuo 2013 m. rugsėjo iki gruodžio gauta ne 41 190,41 Lt pajamų, kaip nurodoma teismų nutartyse, o 130 970,90 Lt (108 240,41 Lt be PVM).
24.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai padarė išvadą dėl prejudicinių faktų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, netinkamai taikydamas proceso teisės normas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), padarė netinkamas išvadas skundžiamoje nutartyje laikydamas prejudiciniu Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 neegzistuojantį faktą, kad 2013 m. gegužės–gruodžio mėn. įskaitymus atliko ir UAB „Bartas ir Ko“, o tai turėjo reikšmės priimant nepagrįstą skundžiamą nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017, kuria įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas, tokio fakto nenustatė.
24.9. Įmonės vadovas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog 2013 m. nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pažeistos vadovo pareigos, nustatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (taikytina 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 15 d. priimto įstatymo Nr. XII-1962), nes šis įstatymas nenustato, per kurį laikotarpį vadovas turi pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo). Vadovas ėmėsi priemonių finansinei situacijai gerinti sudarydamas susitarimus su UAB „Diklita“ dėl atsiskaitymų pagal einamuosius mokėjimus, vykdė mokėjimus kreditoriams ir toliau organizavo bei vykdė įmonės veiklą: vien nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki gruodžio mėn. buvo gauta 130 970,90 Lt pajamų, šios buvo skirtos atsiskaityti su kreditoriais, 2013 m. skolų darbuotojams nebuvo, UAB „Mecro technikonas“ reikalavimas nuo 340 842,06 Lt sumažintas iki 144 302,30 Lt. Bankroto administratorės parengtoje 2014 m. lapkričio 21 d. – 2015 m. kovo 23 d. laikotarpio ataskaitoje dėl bankroto atsiradimo laiko (skyriuje 2.1.2 „Bankroto savalaikiškumas“) konstatuota tikėtina išvada, kad bankrotas iškeltas laiku. Teismai nepasisakė dėl šio reikšmingo įrodymo.
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. bei Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma:
25.1. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1127-555/2012 priimta remiantis visiškai kitomis faktinėmis aplinkybės bei įrodymais, nei buvo surinkta šioje nagrinėjamoje byloje, t. y. nurodytoje byloje teismas turėjo įmonės finansinius duomenis tik už laikotarpį iki 2011 m. spalio mėn. Taigi pagal turėtus 2010 m. ir nepilnų 2011 metų duomenis teismas sprendė, kad UAB „Bartas ir Ko“ turi finansinių sunkumų, tačiau jie yra laikino pobūdžio. Tuo tarpu įmonės nemokumą teismai šioje nagrinėjamoje byloje konstatavo remdamiesi jau 2011 m. ir 2012 m. parengtais įmonės balansais. Jokių įrodymų, kad įmonė 2011–2012 m. būtų buvusi moki, įmonės vadovas nėra pateikęs. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017 patvirtinta, kad ginčijamų įskaitymo sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonė faktiškai jau buvo nemoki. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įmonės faktinis nemokumas yra įrodytas ne tik šioje, bet ir kitose, jau išnagrinėtose, bylose, todėl tai yra prejudiciniai faktai, kurių iš naujo įrodinėti nereikia. Aplinkybė, jog teismai, įvertinę surinktų įrodymų visumą, nusprendė priešingai įmonės vadovo nurodomoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų teisingumu, kai nėra jokių duomenų, kad būtų pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės.
25.2. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Buvusio įmonės vadovo A. B. sąmoningas ir tyčinis blogas įmonės valdymas pasireiškė neteisėtų ir įmonės naudai prieštaraujančių sandorių sudarymu. Tik suprastėjus įmonei veiklai visi buvusio įmonės vadovo veiksmai buvo nukreipti susijusios UAB „Diklita“ naudai. Skolų įskaitymo sandoriais BUAB „Bartas ir Ko“ negavo 177 746,47 Lt (51 478,94 Eur) lėšų, dėl to sumažėjo bendrovės turto, kuris galėjo būti skiriamas visiems įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Ginčijamu įskaitymu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės. Nustatytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą konstatuoti, kad įskaitymas prieštarauja imperatyviai CK 6.9301 straipsnio nuostatai, ir pripažinti šį sandorį negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017 suinteresuoto asmens iniciatyva sudaryti sandoriai buvo panaikinti pripažinus juos neteisėtais ir nesąžiningais BUAB „Bartas ir Ko“ bei jos kreditorių atžvilgiu.
25.3. Pirkimo–pardavimo bei įskaitymo su UAB „Diklita“ sandorių atlikimo momentu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga VMI, VSDF ir PSDF biudžetams, buvo faktiškai nemoki. Iš 2014 m. gegužės 31 d. pažymos „Darbuotojams skola (neišmokėtas darbo užmokestis)“ matyti, kad bankroto iškėlimo dieną įmonė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, bendra skola jiems siekė 126 320,74 Lt. Įmonė su darbuotojais jau neatsiskaitinėjo nuo 2011 m. (pvz., darbo santykiai su A. R., N. Š., V. J. nutrūko 2011 m. birželio–liepos mėnesiais, tačiau su jais iki bankroto bylos iškėlimo (2014 m. balandžio mėn.) nebuvo atsiskaityta). Taigi egzistuoja tyčinio bankroto požymis, nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bei prezumpcija, nustatyta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės buvo nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo
26. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų – ir kai įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai (2 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas); ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: pagal šios dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).
29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
30. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).
31. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktą; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 15 punktą; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 26 punktą).
32. BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu reiškė keliais ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytais teisiniais pagrindais, vienu jų nurodė, kad bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas A. B., įmonei nuo 2011 m. esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, atliko nenaudingus bendrovei sandorius ir didino skolas.
33. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.
34. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).
35. Minėta, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
36. Teismai nustatė, kad įmonė jau 2011 m. faktiškai buvo nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo. Įmonė nuo 2011 m. nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio; bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. balandžio 30 d.) bendrovė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, liko skolinga jiems iš viso 126 320,74 Lt; įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui tęsėsi nuo 2013 m. balandžio 15 d.; įsiskolinimas VMI tęsėsi nuo 2009–2010 metų; nurodytu laikotarpiu didėjo skolos ir trečios eilės kreditoriams. Šias aplinkybes, kurios rodo, kad atsakingi įmonės asmenys jau 2011–2012 metais privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, patvirtina byloje surinkti įrodymai.
37. Teismai pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatė, kad A. B. nuo 2004 m. liepos 17 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. buvo UAB „Bartas ir Ko“ direktorius, nuo 2013 m. gruodžio 23 d. – ir vienintelis akcininkas (2006 m. vasario 28 d. – 50 proc.); 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu jis buvo ir UAB „Diklita“ direktorius bei nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2014 m. vasario 10 d. – ir vienintelis akcininkas; A. B. sesuo M. G. J. nuo 2014 m. vasario 10 d. yra UAB „Diklita“ akcininkė, jos sutuoktinis V. J. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. yra UAB „Diklita“ direktorius; abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės. Tai rodo, kad abi įmonės tarpusavyje susijusios ir jas siejo A. B. vaidmuo jų veikloje. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl bankrutavusios UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „Diklita“ sudarytų sandorių teisėtumo ir reikšmės.
38. A. B., būdamas įmonės akcininkas ir vienasmenis vadovas, žinojo, kad UAB „Bartas ir Ko“ nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, tačiau toliau vykdė nuostolingą įmonės veiklą ir didino skolas kreditoriams, įskaitant darbuotojus. Taigi A. B., esant tokiai įmonės turtinei padėčiai, privalėjo vykdyti įstatymu jam nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šią pareigą atlikti vengė ir į teismą nesikreipė. Bankroto byla iškelta ne jo iniciatyva. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ iškėlė bankroto bylą pagal kreditorių S. M., UAB „Jures“, UAB „Conlex“ ieškinius. Toks A. B. elgesys – ilgalaikis, kelerius metus trukęs nemokios įmonės turtinės padėties bloginimas – rodo ne siekį išsaugoti įmonę, o tyčinius veiksmus pratęsti įmonės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis. Šios ir kitos teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo bankrutavusios įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.
39. Be kita ko, byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 24 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Diklita“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo, šiuo sprendimu teismas CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu pripažino negaliojančiais UAB „Diklita“ ir UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymo sandorius dėl 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumos, priteisė iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skolą. Be to, byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo sudaryta trišalė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka parduoti UAB „Diklita“ per finansuotoją UAB „Alson“ septynias transporto priemones. UAB „Bartas ir Ko“ nepateikė duomenų, kad lėšas panaudojo atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“, taip pat nepateikė duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kam šios transporto priemonės faktiškai buvo perduotos. UAB „Diklita“ įskaitymais jokie mokėjimai faktiškai nebuvo atlikti, dėl jų UAB „Bartas ir Ko“ prarado teisę reikalauti sumokėti už prekes, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję.
40. Nurodytais sandoriais sumažėjo UAB „Bartas ir Ko“ turto, kuris galėjo būti skirtas atsiskaityti su kreditoriais, sandorius sudarė ir vykdė šios bendrovės tuometis vadovas ir vienintelis akcininkas A. B. Šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Todėl kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018 teisinis argumentas (išvada), kad įskaitymas, kaip atsiskaitymo už trečiojo asmens akcijas būdas vienašaliu pranešimu (sandoriu), nuo atsakovo (skolininko) valios visiškai nepriklausė, nėra aktualus nagrinėjamai bylai, nes nagrinėjamoje byloje yra visiškai kitokios aplinkybės, t. y. įskaitymo sandoriai pripažinti negaliojančiais pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, taip pat kad šiuos įskaitymo sandorius sudarė susiję asmenys UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „Diklita“, kontroliuojami to paties asmens A. B.
41. Taigi nustatytos aplinkybės rodo, kad A. B. ne tik pažeidė įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiskaitymo su kreditoriais, įskaitant vengimą atsiskaityti su savo darbuotojais, eilę, bet ir turėjo bei įgyvendino siekį sudaryti nemokios įmonės kreditoriams nenaudingą ir naudingą sau artimai UAB „Diklita“ sandorį.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų nuostatas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nes bankrotą pripažino tyčiniu nustatę kelis tyčinio bankroto faktinius ir teisinius pagrindus. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Donatas Šernas
Vincas Verseckas