Administracinė byla Nr. A-419-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08048-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Juvysol“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Juvysol“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Juvysol“ su skundu (t. I, b. l. 1–14), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 126–136, 157–168), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1619 (toliau – ir Komisijos Sprendimas) dalį, kurioje atsisakyta kompensuoti visus tiesioginius pareiškėjo nuostolius, ir priimti naują sprendimą kompensuoti jam papildomai 1 299,88 Lt išlaidų;

2) priteisti pareiškėjui 27 814 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto nuostata ,,kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“ ir 2 priedas, kuriuo nustatyti maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensuotini dydžiai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiško nuostolių atlyginimo principui tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimą; Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalies nuostatai „asmenys <...> patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją <...> dėl tokių išlaidų kompensavimo“ tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką patirtų išlaidų ir negautų pajamų kompensavimą, apribojant patirtas išlaidas tik tiesioginiais Aprašo 2 priede nurodytais dydžiais ir konkrečiomis išlaidomis;

2) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) (Nr. XII-169) 6 straipsnio 7 dalies nuostata „šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energijų išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos <...> ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifo nustatymą ir fiksavimą leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu ir taikymu 12 metų skatinimo laikotarpiu;

3) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170);

4) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 2 dalies nuostata „tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo gaminti elektros energiją išdavimą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją;

5) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 3 dalies nuostata „asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 proc. projektui įgyvendinti numatytų investicijų“ neprieštarauja draudimui iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų konstituciniam principui tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę projektą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymą pratęsti leidimą plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę pateikiant Ministerijai įrodymus, kad buvo įvykdyta 50 proc. numatytų projekto investicijų;

6) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 4 dalies nuostata „asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 litų už 1 kW“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą 50 Lt už 1 kW gamintojo prievolių užtikrinimo dydį ir jo apskaičiavimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.2 punkte buvo nustatyta, kad gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., fiksuojamas VKEKK nustatytas tarifas, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Toks tarifas – 1,44 Lt/kW – buvo nustatytas VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ 2.1 punkte. Kadangi pareiškėjui leidimas Nr. LP-5645 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą 30 kW galios saulės elektrinėje buvo išduotas 2012 m. gruodžio 12 d., jis, pagal galiojusį teisinį reguliavimą, tikėjosi už jo pastatytoje elektrinėje pagamintą saulės šviesos elektros energiją gauti fiksuotą 1,44 Lt/kW tarifą. Lietuvos Respublikos Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169), pakeistas fiksuoto tarifo nustatymo momentas, t. y. vietoj tarifo fiksavimo leidimo plėtoti išdavimo momentu, tarifą numatė fiksuoti tik leidimo gaminti (įrengus ir pajungus jėgainę) išdavimo dieną. Tokiu būdu pakeitus teisinį reguliavimą, pareiškėjui buvo iš esmės pablogintos jo vykdomo projekto subsidijavimo sąlygos, jis prarado galimybę planuoti savo investicijų atsipirkimą prieš įrengiant jėgaines. Pareiškėjui buvo atimta teisė į fiksuotą 1,44 Lt/kW tarifą už jo elektrinėje ateityje pagamintą saulės šviesos elektros energiją, kurią jis buvo įgijęs, kai gavo leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus. Priėmus Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169), buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, iš esmės apsunkinta jo padėtis. Pareiškėjui leidimas plėtoti išduotas 2012 m. gruodžio 12 d. ir turėjo galioti 24 mėnesius, t. y. terminas jėgainėms įrengti turėjo baigtis 2014 m. gruodžio 12 d., tačiau vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, šis terminas buvo sutrumpintas ir leidimas galiojo tik iki 2013 m. liepos 1 d., t. y. leidimas plėtoti galiojo ne 24 (kaip numatyta leidime), o tik 7 mėnesius. Norint tęsti saulės elektrinės plėtros darbus ir turint tik leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, buvo nustatytas įpareigojimas pateikti įrodymus, kad į saulės elektrinės projektą yra padaryta 50 proc. investicijų. Šis reikalavimas buvo neproporcingas ir neįgyvendinamas, kadangi tokį reikalavimą galėjo įvykdyti tik projektą baigiantys saulės elektrinių plėtotojai, o ne projektą pradedantys investuotojai. Priėmus Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169), pagal AIEĮ 15 straipsnio 1 dalį potencialiam elektros energijos gamintojui plėtojant 30 kW galios saulės šviesos elektrinę nustatytas privalomas prievolių įvykdymo užtikrinimas, kurį reikėjo pateikti elektros tinklų operatoriui (AB „LESTO“), nuo 1 500 Lt padidėjo iki 15 000 Lt.

Komisija 2013 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-1619, kuris yra neteisėtas ir naikintinas, nes priimtas vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktams bei konstituciniams teisės principams prieštaraujančiu Aprašu. Apraše nustatyta, kad išlaidos kompensuojamos tik jas patyrus iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Aprašo tikslas yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl to, kad atsisakoma toliau plėtoti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių statant saulės elektrines. Dėl Įgyvendinimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai Aprašu įtvirtinti ribojimai nuostoliams kompensuoti yra nepagrįsti ir neteisėti. Tos Aprašo dalys, kur įtvirtintos nuostolių kompensavimo ribos laike (kompensuojamos tik patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. tiesioginės išlaidos), pripažintinos neteisėtomis ir negaliojančiomis, todėl turi būti kompensuotos visos pareiškėjo rašytiniais įrodymais pagrįstos tiesioginės išlaidos. Komisija ginčijamu sprendimu kompensavo 600 Lt, nors pareiškėjas, neįskaitant kompensuotos sumos, yra patyręs dar 1 299,88 Lt išlaidų. Pareiškėjui ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekiant visiško nuostolių atlyginimo, būtina įrodyti neteisėtus valstybės veiksmus, kurie šiuo atveju pasireiškė netinkamais įstatymo leidėjo veiksmais, t. y. nustatant įstatymo galiojimą atgal konkrečiai asmenų grupei. Galima daryti prielaidą, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai priėmė įstatymų pakeitimus, kurie buvo taikomi ir pareiškėjui, todėl valstybės institucijų veiksmai turi būti pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas, pradėjęs plėtoti saulės projektus ir gavęs Leidimą plėtoti elektros gamybos pajėgumus, siekė visiškai įrengti 30 kW/h galios saulės elementų elektrinę ir pagal plėtros leidimo išdavimo metu galiojusias sąlygas buvo apskaičiavęs ir įvertinęs, kad pajamos bus gaunamos užtikrintai, nes tai buvo garantuota įstatymuose fiksuotu 12 metų terminu ir 1,44 Lt už 1 kW/h fiksuotu tarifu. Įgyvendinimo įstatymu buvo padaryti esminiai pakeitimai, taip pažeidžiant plėtotojų teisėtų lūkesčių ir teisės principus. Dėl jų pareiškėjui kilo tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai. AIEĮ pakeitimai iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principus, todėl yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus, jie nepagrįstai buvo taikomi atgal, pakeičiant teisinius santykius, iš esmės susiklosčiusius iki šio įstatymo pakeitimo, atitinkamai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nebegalėjo toliau plėtoti projekto, todėl patyrė netiesioginių nuostolių ir negavo pajamų, kurias turėjo gauti, jei būtų galėjęs toliau plėtoti saulės elektrinių projektą pagal plėtros leidimų išdavimo metu galiojusias esmines sąlygas. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškino, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui pareiškėjas apsisprendė toliau saulės energetikos projekto, kuriam plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą buvo gavęs 2012 m. gruodžio 12 d. leidimą Nr. LP-5645, nebeplėtoti ir dėl leidimo gaminti elektros energiją nustatyta tvarka nebesikreipė, o kreipėsi į Komisiją dėl nuostolių atlyginimo. Taip pat paaiškino, kad, skaičiuodamas negautas pajamas, kurias prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, remiasi UAB „Apskaitos ir mokesčių menas“ 2014 m. kovo 17 d. pateikta pažyma „Dėl negautų pajamų apskaičiavimo“ ir prie jos pridėta negautų pajamų apskaičiavimo lentele dėl planuojamos elektros energijos gamybos 12 metų laikotarpiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija)), kuriai atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime (I t., b. l. 61–64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad už teisines paslaugas, nurodytas 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „D legals“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje DLS Nr. 0401 (1 573 Lt suma), pareiškėjas iki 2013 m. vasario 1 d. sumokėjo 500 Lt, tačiau likusi 1 073 Lt suma buvo sumokėta 2013 m. rugpjūčio 16 d., todėl Komisija nusprendė 1 073 Lt sumos nekompensuoti. Be to, minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje DLS Nr. 0401 nurodyta, kad ši sąskaita turi būti apmokėta iki 2013 m. spalio 10 d. Pareiškėjo prašomos kompensuoti 226,88 Lt dydžio išlaidos grindžiamos 2013 m. rugpjūčio 23 d. UAB „D legals“ išrašyta PVM sąskaita faktūra DLS Nr. 0491 ir sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. MB „Juvysol“ už prašymo dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo parengimą UAB „D legals“ sumokėjo 226,88 Lt, nepatenka į išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, kategoriją, be to, patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl nekompensuotinos. Aprašo nuostatos nesuteikia Komisijai teisės spręsti dėl negautų pajamų ir metinių palūkanų nuo kompensuoti prašomos sumos kompensavimo, be to, pareiškėjas šių išlaidų nepagrindė išlaidų apmokėjimą įrodančiais dokumentais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, atsiliepime (I t., b. l. 179–188) prašė skundą atmesti visa apimtimi.

Atsiliepime nurodė, kad Vyriausybė tinkamai ir iki galo įvykdė jai suformuluotą pavedimą aukštesnės galios teisės akte – Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 1 dalyje, todėl Aprašo naikinti ar tirti jo teisėtumą nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Seimas Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169) priėmė įvertinęs šias aplinkybes: Ministerijai 2012 metais pateikus apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų; tokia situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų; jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, o tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugu kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina; nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių ir priimti AIEĮ pakeitimus. Atsižvelgiant į tai, kad superkamos elektros energijos tarifo dydį nustato VKEKK, Pakeitimo įstatymo (Nr. XII-169) tikslas, nurodytas šio įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte, – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Atsiliepimą be kita ko, grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, suformuluotu precedentu, vertino, kad teismas, spręsdamas šią administracinę bylą, turi juo vadovautis. AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų pasekmių. Skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tariamus netiesioginius nuostolius jam tiesiogiai sukėlė Pakeitimo įstatymas (Nr. XII-169), kadangi šio įstatymo tikslas – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Pareiškėjui teigiant, kad patyrė žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją, pažymėjo, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 5-21) netenkino pareiškėjo MB „Juvysol“ prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą; pareiškėjo MB „Juvysol“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Komisijos sprendimą Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis, sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas; įpareigojo Komisiją pareiškėjo MB „Juvysol“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą; kitą pareiškėjo MB „Juvysol“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui MB „Juvysol“, kuris Juridinių asmenų registre įregistruotas 2012 m. rugsėjo 28 d. (I t., b. l. 28, 29), 2012 m. gruodžio 12 d. išduotas leidimas Nr. LP-5645 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas) 0,03 MW instaliuotos galios saulės elektrinėje, kurios projektinė metinė energijos gamyba 27000 kWh; Leidimas galioja 24 mėnesius; „elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją“; „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (I t., b. l. 17). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 29 d. Komisijai pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas) kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra (I t., b. l. 18–20), t. y. 1 799,88 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu; 100 Lt dydžio sumokėtą valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; kitas išlaidas, kurias sudaro minimalūs pareiškėjo nuostoliai, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo 1 799,88 Lt sumos nuo faktiškai patirtų išlaidų momento iki faktiško pinigų išmokėjimo (t. y. kada sprendimas bus faktiškai įvykdytas, skaičiuojant nuo pareiškime nurodytos bendros 1 799,88 Lt sumos) ir negautas 468 028,8 Lt dydžio pajamas, apskaičiuotas atsižvelgiant į gautus komercinius pasiūlymus dėl 28,80 k Wp galios saulės elektrinės, kurios metinė elektros energijos išeiga yra 27 085 k Wp ir įvertinus tai, kad saulės elektrinėms iki 30 k Wp galios neintegruotoms į stogą buvo taikytas fiksuotas 1,44 Lt/kWh tarifas 12 metų. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2013 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-1619 kompensuoti jam 500 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagal mokėjimą, atliktą 2012 m. spalio 9 d. (kitų išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, nuspręsta nekompensuoti, nes jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.); 100 Lt išlaidas, patirtas sumokant valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą.

Vertinta, jog pareiškėjas prašo, inter alia, panaikinti Komisijos Sprendimo dalį, kurioje atsisakyta kompensuoti visus tiesioginius pareiškėjo nuostolius, ir priimti naują sprendimą kompensuoti jam papildomai 1 299,88 Lt išlaidų. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas neginčija Komisijos Sprendimo tiek, kiek pagal Prašymą juo nekompensuoti minimalūs nuostoliai (5 proc. metinių palūkanų nuo 1 799,88 Lt sumos), taip pat 468 028,80 Lt negautų pajamų. Taip pat pareiškėjas neginčija, kad Komisija nepagrįstai nusprendė jam kompensuoti 500 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., ir 100 Lt išlaidas, patirtas sumokant valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą. Visa tai nėra šios administracinės bylos tyrimo dalykas.

Apibendrindamas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo Komisija turėjo vadovautis nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, teismas vertino, jog galima daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo reikalauti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo; aplinkybės, kad pareiškėjas patyrė tokias išlaidas ir jas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjamos pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Teismas vertino, jog iš nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų matyti, kad dalis 1 299,88 Lt dydžio išlaidų, kurias, pareiškėjo nuomone, Komisija Sprendimu turėjo jam kompensuoti, susidarė teikiant teisines paslaugas pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pasirašytą teisinių paslaugų sutartį (toliau – ir teisinių paslaugų sutartis) tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ (I t., b. l. 21). Sutarties vykdymą patvirtina UAB „D legals“ išrašyta 1 573 Lt sumos sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 už teisines paslaugas siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (I t., b. l. 22), kurios dalį MB „Juvysol“ apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 16 d., UAB „D legals“ pervesdama 1 073 Lt (I t., b. l. 24) (iš 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašo (I t., b. l. 24) matyti, kad 1 073 Lt suma pervesta už teisines paslaugas, siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, taip pat kad šalys daliniu sąskaitos faktūros DLS Nr. 0401 apmokėjimu pripažino MB „Juvysol“ 2012 m. spalio 9 d. atliktą 500 Lt pavedimą (I t., b. l. 23) UAB „D legals“ už teisines paslaugas, suteiktas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus; nurodyta 500 Lt suma Komisijos Sprendimu buvo kompensuota).

Šias faktines aplinkybes vertindamas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.1, 6 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Komisija Sprendimu, atsisakydama kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis (I t., b. l. 21), sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 (I t., b. l. 22), 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas (I t., b. l. 24), vien dėl to, kad pareiškėjas už teisines paslaugas, siekdamas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, atliko pavedimą po 2013 m. vasario 1 d., neteisingai aiškino teisės normas, todėl ši jos sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta. Šiame kontekste pažymėta, kad vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų.

Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad UAB „D legals“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjui pateikė sąskaitą faktūrą DLS Nr. 0491 už prašymo dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo parengimą (I t., b. l. 25), kurią MB „Juvysol“ apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. į UAB „D legals“ sąskaitą pervesdamas 226,88 Lt (I t., b. l. 26).

Šias faktines aplinkybes vertindamas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.1, 6 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo 226,88 Lt dydžio išlaidos yra tinkamos kompensuoti. Šiame kontekste pažymėta, kad nors Prašyme šias išlaidas pareiškėjas įvardija išlaidomis, susijusiomis su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, iš bylos medžiagos matyti, kad ši suma buvo pervesta už prašymo dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo parengimą (I t., b. l. 25, 26), o tokios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše nustatytą teisinį reguliavimą nėra kompensuojamos.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuota, kad Komisijos Sprendimas tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ sudaryta teisinių paslaugų sutartis (t. I, b. l. 21), sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 (I t., b. l. 22), 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas (I t., b. l. 24) vien dėl to, kad pareiškėjas už teisines paslaugas, siekdamas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, atliko pavedimą po 2013 m. vasario 1 d., prieštarauja Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktams, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, Komisija įpareigota pareiškėjo MB „Juvysol“ Prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pasisakydamas dėl reikalavimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, priteisti 27 814 Lt dydžio turtinę žalą negautų pajamų pavidalu, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pakeitimo įstatyme (Nr. XII-169), Įgyvendinimo įstatyme (Nr. XII-170) suponavo mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą, negautas pajamas grindžia UAB „Apskaitos ir mokesčių menas“ 2014 m. kovo 17 d. pažymoje „Dėl negautų pajamų apskaičiavimo“ (I t., b. l. 137–140) ir prie jos pridėtoje Negautų pajamų apskaičiavimo lentelėje dėl planuojamos elektros energijos gamybos 12 metų laikotarpiui (t. I, b. l. 138) nurodytais skaičiavimais, kurie paremti prielaidomis, kad už pagamintą saulės elektrinėje parduodamą elektros energiją būtų gaunamas 1,44 Lt/kWh (be PVM) fiksuotas supirkimo tarifas, kuris taikomas 12 metų laikotarpiui, teismas rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančios žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai pareiškėjui MB „Juvysol“ 2012 m. gruodžio 12 d. buvo išduotas 24 mėnesius galiojantis Leidimas, VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 2012 metams buvo patvirtintas 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms į pastatą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, teismas taip pat rėmėsi AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1375 su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 2013 m. vasario 1 d.), kuriuo nustatyti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisiniai pagrindai, taip pat energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinis reglamentavimas, priežiūra ir jų santykiai su kontrolę vykdančiomis institucijomis, 16 ir 20 straipsnių nuostatomis. Įvertinęs paminėtą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, jog galima manyti, kad pareiškėjas MB „Juvysol“ galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jam nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169), kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas AIEĮ 20 straipsnis. AIEĮ 20 straipsnio 7 dalyje (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Kartu su Pakeitimo įstatymu (Nr. XII-169) Seimas priėmė Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), pagal kurio 2 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo (Nr. XII-169) įsigaliojimo (t. y. iki 2013 m. vasario 1 d.), ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Ministerijai turi pateikti prašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją, o jeigu tokio leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus tuos atvejus, kai tokie asmenys iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų. Pagal Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio, kuriame nustatytas išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra, kompensavimas, 1 ir 2 dalis, asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo (Nr. XII-169) įsigaliojimo (t. y. iki 2013 m. liepos 1 d.), ir kuriems leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas arba kurie iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ir iki 2013 m. vasario 1 d. patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo; Komisija tokias išlaidas kompensuoja, vadovaudamasi Aprašu; tokios išlaidos pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis.

Sprendžiant, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo MB „Juvysol“ prašymą priteisti 27 814 Lt dydžio turtinę žalą negautų pajamų pavidalu, pažymėta, kad pareiškėjas skunde teigė, kad, įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nebegalėjo toliau plėtoti projekto, todėl patyrė netiesioginius nuostolius ir negavo pajamų, kurias turėjo gauti, jei būtų galėjęs toliau plėtoti saulės elektrinių projektą pagal plėtros leidimų išdavimo metu galiojusias esmines sąlygas. Dėl to jis prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Aprašo, Pakeitimo įstatymo, Įgyvendinimo įstatymo nuostatų konstitucingumą.

Teismas pažymėjo, jog tiek pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)  4 straipsnio 2 dalį teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tais atvejais, kai, teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.

Įvertinęs argumentus, kuriais pareiškėjas grindžia abejonę dėl minėtų teisės aktų konstitucingumo, teismas rėmėsi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje ginčas kilo iš esmės dėl to paties teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui taikyti mažesni elektros energijos supirkimo tarifai, nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymo, pateiktais išaiškinimais, nurodė, jog sutinka su minėtoje nutartyje išdėstytais vertinimais.

Pažymėjo, kad byloje nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjo pradėto projekto tolesnė plėtra būtų praradusi ekonominę prasmę (t. y. būtų buvusi akivaizdžiai nuostolinga) ir neužtikrinanti net minimalaus intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas Leidimą, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo ginčijamos Apraše įtvirtintos nuostatos prieštarauja jo nurodytoms įstatymų nuostatoms, Pakeitimo įstatyme (Nr. XII-169), Įgyvendinimo įstatyme (Nr. XII-170) įtvirtintos nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo MB „Juvysol“ skunde išdėstytas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, įvertinęs aktualų Pakeitimo įstatyme (Nr. XII-169) ir Įgyvendinimo įstatyme (Nr. XII-170) nustatytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad pareiškėjas MB „Juvysol“, turėdamas Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą 0,03 MW instaliuotos galios saulės elektrinėje, pateko į AIEĮ 20 straipsnio 7 dalyje (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatytą subjektų ratą, kuriems nekintančios skatinimo priemonės 12 metų laikotarpiu nebebuvo taikomos ir kurie pagal Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą turėjo teisę ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Ministerijai pateikti prašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją arba raštu kreiptis į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ir pateikti įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų. Konstatuota ir tai, kad Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas 5 mėnesių terminas (t. y. nuo 2013 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija) iki 2013 m. liepos 1 d.) kreiptis į Ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo arba dėl Leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikiant įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų, buvo protingas ir pagrįstas. Taigi pareiškėjui MB „Juvysol“ buvo sudarytos sąlygos tęsti projektą, kuriam plėtoti 2012 m. gruodžio 12 d. jam buvo išduotas Leidimas, tokiu būdu jo įgytosios teisės esmė nebuvo paneigta, o pats teisinis reguliavimas atitiko proporcingumo principą. Kaip minėta, byloje nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjo MB „Juvysol“ pradėto projekto tolesnė plėtra būtų praradusi ekonominę prasmę (t. y. būtų buvusi akivaizdžiai nuostolinga) ir neužtikrinanti net minimalaus intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas Leidimą, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Įvertinus šias aplinkybes pareiškėjo teiginys, kad, įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nebegalėjo toliau plėtoti projekto, todėl patyrė netiesioginius nuostolius ir negavo pajamų, kurias turėjo gauti, jei būtų galėjęs toliau plėtoti saulės elektrinių projektą, pagal plėtros leidimų išdavimo metu galiojusias esmines sąlygas, vertintas kaip nepagrįstas.

Teismo nuomone, pareiškėjas, Ministerijai neteikdamas prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, taip pat nesikreipdamas raštu į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, sąmoningai pats nusprendė nebetęsti projekto (tai teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo MB „Juvysol“ atstovas), kuriam plėtoti 2012 m. gruodžio 12 d. jam buvo išduotas Leidimas, o Komisijai pateikdamas Prašymą, sutiko, kad vietoj to jam būtų kompensuotos su elektrinės projekto plėtra susijusios išlaidos. Vadinasi, pareiškėjas MB „Juvysol“ iš projekto, kuriam plėtoti 2012 m. gruodžio 12 d. jam buvo išduotas Leidimas, negavo pajamų ir dėl to galimai patyrė žalą negautų pajamų pavidalu (kaip jis pats nurodo, patyrė 27 814 Lt dydžio turtinę žalą) ne dėl to, kad Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169) ir Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), o dėl to, kad pareiškėjas MB „Juvysol“ sąmoningai pats nusprendė nebetęsti šio projekto ir sutiko, kad vietoj to jam būtų kompensuotos su elektrinės projekto plėtra susijusios išlaidos. Kartu pažymėta, kad šioje byloje nenustatyta, jog Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą (Nr. XII-169) ir Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), atliko neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra Seimo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp Seimo veiksmų ir pareiškėjo MB „Juvysol“ iš projekto, kuriam plėtoti 2012 m. gruodžio 12 d. jam buvo išduotas Leidimas, galimai negautų pajamų. Taigi nėra dviejų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus pareiškėjo MB „Juvysol“ skundo dalis dėl prašymo iš atsakovo priteisti 27 814 Lt dydžio turtinę žalą negautų pajamų pavidalu atmesta kaip nepagrįsta.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo, teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje teismas pripažino, kad Komisijos Sprendimas tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl įpareigojo Komisiją pareiškėjo MB „Juvysol“ Prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta. Taigi šiuo sprendimu pareiškėjui nėra priteista konkreti suma, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo; šis jos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 24-26), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą dalyje, kuria buvo panaikintas Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina 2012 m. rugsėjo 12 d. Teisinių paslaugų teikimo sutartis, pasirašyta tarp UAB „D legals“ ir pareiškėjo, 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „D legals“ išrašyta PVM sąskaita faktūra serija DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. bankinės sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad buvo sumokėti 1 073 Lt ir įpareigota Komisija pareiškėjo prašymą dėl išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Įgyvendinimo įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., todėl ši data yra riba iki kurios patirtos išlaidos laikytinos kompensuotinomis. Remiasi Aprašo 4 punktu, teigia, kad jo nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos turi patvirtinti tiek išlaidų pagrindimo, tiek išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai, todėl Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertintina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu.

2) Teisinių paslaugų teikimo sutartyje, pasirašytoje tarp UAB „D legals“ ir pareiškėjo, nėra numatyta, kad ji pasirašyta konkrečiai dėl teisinių paslaugų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, teikimo. Tai – bendro pobūdžio sutartis, kurioje nėra numatyta konkreti teisinės paslaugos, susijusios su leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumą gavimu, kaina. Iš 2012 m. spalio 9 d. bankinės sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 9 d. už teisines paslaugas, suteiktas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus UAB „D legals“ sumokėjo 500 Lt. Iš šio išrašo matyti, kad 500 Lt sumokami už suteiktas paslaugas, bet ne kaip avansas. Pareiškėjui Leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 16 d. bankinės sąskaitos išrašas patvirtina, kad 1 073 Lt pagal 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „D legals“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija DLS Nr. 0401 buvo sumokėti 2013 m. rugpjūčio 16 d., t. y. faktiškai patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Taip pat, atkreiptas dėmesys, kad priešingai, nei 2012 m. spalio 9 d. bankinės sąskaitos išraše, kuriame nurodoma, kad 500 Lt sumoka pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 16 d. bankinės sąskaitos išraše nurodoma, kad mokėtojas yra fizinis asmuo S. P.. Pareiškėjo pateikti 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „D legals“ išrašyta PVM sąskaita faktūra serija DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. bankinės sąskaitos išrašas nepatvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. sumokėtus 1 073 Lt kaip išlaidas, tiesiogiai susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, patyrė iki 2013 m. vasario 1 d.

3) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 ta dalimi, kuria pasisakyta dėl teismo kompetencijos nagrinėjant komisijų, turinčių diskrecijos teisę priimti tam tikrus viešojo administravimo sprendimus, veiklą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 66-68) ir patikslintą atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 72-74), prašydamas atmesti apelianto pareikštą apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą, toje dalyje, kur teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą dėl 2013 m. lapkričio 28 d. Komisijos Sprendimo ginčijimo tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių slaugų sutartis, sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Aprašo 4 punkto nuostata – „Kompensuotinomis laikomos išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“, turėtų būti aiškinama ne formaliai, o atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslą – kompensuoti investuotojams jų patirtas ir pagrįstas išlaidas. Pareiškėjas Komisijai pateikė įrodymus dėl patirtų išlaidų pagrįstumo. Patirtos išlaidos susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Tai, jog pareiškėjas mokėjimą atliko po 2013 m. vasario 1 d., nors išlaidos susidarė (paslaugos buvo suteiktos ir PVM sąskaita-faktūra išrašyta) iki nurodyto termino, neturėtų būti aiškinama formaliai, kadangi Aprašo 4 punkte nenurodoma, kad visi mokėjimai be išimties turi būti atlikti iki 2013 m. vasario 1 d. Reikalavimo, jog visi mokėjimai faktiškai būtų atlikti iki minėtos datos nėra ir Įgyvendinimo įstatyme. Priešingas Aprašo 4 punkto aiškinimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo teisės principams, CK 6.251 straipsnyje įtvirtinam visiškam nuostolių atlyginimo principui.

2) 2012 m. rugsėjo 12 d. teisinių paslaugų sutartis yra organizacinė, bendro pobūdžio, apibrėžia santykius tarp šalių dėl teisinių paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, pagal jos nuostatas klientas, pareiškėjas, paveda konkrečias užduotis, todėl sutartyje nėra nurodomi kokiam konkrečiam tikslui ji yra sudaroma, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjas neturėjo teisės šios sutarties pagrindų gauti teisinių paslaugų, susijusių su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Sąskaitoje faktūroje DLS Nr. 0401 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kokios paslaugos suteiktos, paslaugos atitinka kompensuotinų išlaidų kriterijus, todėl privalo būti kompensuotos. Argumentai, jog mokėjimą atliko ne pareiškėjas, o fizinis asmuo S. P. atmestini, ši aplinkybė nekeičia fakto, jog pareiškėjas šias išlaidas realiai patyrė, be to, mokėtojas yra pareiškėjo steigėjas ir narys, todėl akivaizdu, kad veikė pareiškėjo interesais.

3) Teismo pareiga užtikrinti efektyvų, o ne deklaratyvų, pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, pagal proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus susijusi su pareiškėjo keltu reikalavimu kompensuoti faktiškai ir pagrįstai patirtas išlaidas. Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su proceso efektyvumo, ekonomiškumo bei protingumo principais, todėl apelianto argumentai, jog „teismas negali visiškai pakeisti Komisijos priimto sprendimo, kadangi teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra paskirta Komisija“ nepagrįsti. Tenkinus apelianto reikalavimus, pareiškėjui tektų pradėti naujus teisminius procesus, o tai nepagrįstai apsunkintų, tiek pareiškėjo teisę į teisę į teisminę gynybą, tiek teismų darbą, pažeistų proceso efektyvumo ir ekonomiškumo principus, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais bei viešą interesą (padidėtų administracinė našta teismams ir pakartotinai būtų nagrinėjamas ginčas dėl to paties dalyko tenkinimo kitame procese t.t.).

Pareiškėjas MB „Juvysol“ taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 44-50), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą dalyje, kuria atsisakyta priteisti pareiškėjui 27 814 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

Taip pat prašo:

1) tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo ištyrimo;

2) priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) atmesdamas pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo, teismas netinkamai įvertino valstybės deliktinę atsakomybę. Pažymi, kad savo reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo grindė tuo, jog pakeitus teisinį reglamentavimą dėl saulės šviesos energijos projektų subsidijavimo sąlygų, teisės aktų nuostatos buvo pritaikytos pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Reikalavimas dėl 27 814 Lt dydžio negautų pajamų ir 1 799,88 Lt tiesioginių nuostolių atlyginimo keltas CK 6.271 straipsnio pagrindu. Nustatytas teisinis reglamentavimas suteikė pareiškėjui galimybę atgauti tik tiesiogines išlaidas, t. y. sukurtas mechanizmas nustatė galimybę į ne visišką išlaidų kompensavimą kreipiantis į Komisiją dėl patirtų išlaidų kompensavimo. Tačiau įstatymų leidėjas nenumatė žalos atlyginimo mechanizmo dėl patirtų netiesioginių nuostolių kompensavimo atsisakius vystyti saulės elektrinių projektą. Reikalavimas dėl visiškos žalos (tiesioginių ir netiesioginių nuostolių) atlyginimo grindžiamas tuo, jog Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatos buvo taikomos nepagrįstai pažeidžiant principo lex retro non agit taikymą iki įstatymo priėmimo reglamentuotiems teisiniams santykiams dėl ko buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės principai dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Teismas netinkamai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sprendimo toliau nebeplėtoti projekto pagal 2012 m. gruodžio 12 d. išduotą Leidimą, t. y. neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą dėl kurių pareiškėjo planuotos gauti pajamos kardinaliai pasikeitė, t. y. padidėjo privalomi investicijų kaštai ir pasikeitė taikomo tarifo dydis, kuris sumažėjo dvigubai, jį skaičiuojant nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną taikomo VKEKK nustatyto supirkimo tarifo atitinkamam metų ketvirčiui. Sprendimas nebevystyti pradėto projekto dėl saulės elektrinės įrengimo, buvo priimtas, nes 12 metų laikotarpiu investicijos nebebūtų atsipirkusios. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių pareiškėjo argumentų ir sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad tolimesnė projekto plėtra būtų praradusi ekonominę prasmę. Pareiškėjas atliko skaičiavimus dėl planuojamų gauti pajamų 12 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2013 metų III ketvirčio (leidimas galiojo 24 mėn. nuo jo išdavimo dienos, todėl jo galiojimas baigtųsi 2014 m. gruodžio 12 d.), kai pareiškėjas realiai būtų galėjęs įrengti saulės elektrinę, pagal išduotą Leidimą. Pareiškėjas įvertino, jog pritaikyti teisės aktai pakeičiantys AIEĮ numatytą reglamentavimą, pagal kurį pareiškėjas nebegautų 1,44 Lt kWh už perduodamą pagamintą elektros 1 kW/h (pareiškėjas galėtų tikėtis gauti vieną iš šių tarifų: 0,56 Lt/kWh, 0,52 Lt/kWh arba 0,49 Lt/kWh) bei numatyti papildomi reikalavimai dėl projekto vystymo, galų gale per 12 metų laikotarpį pareiškėjo investicija pagal naują AIEĮ reguliavimą neatsiperka, t. y. vykdoma veikla būtų nuostolinga. Šiuo atveju, pažeidus konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo, pareiškėjas pagrįstai kelia reikalavimą dėl visiško žalos atlyginimo, t. y. tiesioginių nuostolių bei negautų pajamų atlyginimo. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra įrodytos dvi iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, todėl byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl tinkamo bylos faktinių aplinkybių bei atitikties teisės aktams įvertinimo. Neteisėti valstybės veiksmai pasireiškė neteisėtu (pažeidžiančiu Konstituciją) teisiniu reguliavimu, užkirtusiu kelią gauti pajamas ir pelną iš pagal valstybės nustatytas taisykles vystytos ūkinės veiklos, o nuostoliai (tiesioginiai ir netiesioginiai) yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su valstybės neteisėtais veiksmais, kadangi būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo pareiškėjas patyrės nuostolius. Priežastinį ryšį ir neteisėtus savo veiksmus pripažįsta pati valstybė, kuri numatė dalinį nuostolių kompensavimo mechanizmą, tačiau neteisėtai, ignoruodama civilinėje teisėje galiojantį visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismo motyvai dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį nebuvimo nepagrįsti, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, būtina įvertinti Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo atitiktį Konstitucijai. Abejonės dėl šių normų konstitucingumo buvo kilusios ir Seimo narių grupei, kuri kreipėsi į Konstitucinį Teismą 2013 m. gegužės 23 d. prašymu, ir Teisingumo ministerijai (teikiant išvadas dėl Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymų projektų).

2) Teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Šioje byloje keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl valstybės neteisėtų veiksmų, todėl minėtoje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą. Tai, jog mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 W ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt sumą, valstybei nesuteikia teisės nevykdyti savo įsipareigojimų subjektams, kuriems buvo sukurti teisėti lūkesčiai, nes šiuo atveju neproporcingai paskirstoma netinkamo viešojo administravimo sukeltų padarinių našta, jas išimtinai perkeliant asmenims vysčiusiems atsinaujinančių energetikos išteklių projektus. Valstybė atsižvelgusi į rinkos pokyčius turėtų kurti naują teisinį reguliavimą, neįsiterpiant į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Bylos kontekste buvo būtina įvertinti ne tik neigiamus padarinius vartotojų interesams, bet ir, tai jog dėl padarytų AIEĮ pakeitimų saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtotojai prarado ekonominį interesą investuoti į tokio pobūdžio projektus, patyrė papildomus nuostolius (steigė juridinius asmenis, pirko žemę, investavo į parengiamuosius darbus, privalėjo sumokėti baudas (netesybas) už projektų nebevystymą), plėtotojų teisės ir interesai buvo neproporcingai sumažinti ir sumenkinti kitos grupės viešuoju interesu net nelyginant pastarųjų vienas kito atžvilgiu. Visi pakeitimai iš esmės paneigė saulės šviesos energijos elektrinių plėtotojų investicijas ir tikėjimąsi, nesibaiminimą, jog ateityje jų investicijos ir vykdomi projektai visiškai atsipirks, o plėtotojai nepatirs jokių nenumatytų nuostolių dėl valstybės teisinio reguliavimo pakeitimo. Tai turės neigiamas pasekmes Lietuvai siekiant pritraukti užsienio investicijas ateityje, pakenks Lietuvos prestižui tarptautiniame kontekste, o tai gali turėti neigiamų pasekmių valstybės ekonominiam vystymuisi. Be to, visi AIEĮ pakeitimai buvo priimami skubos tvarka, o tai suponuoja tai, kad nebuvo tinkamai įvertintas viešasis ir privatus interesas, pastarąjį visiškai paneigiant vien viešojo intereso egzistavimu, tačiau net nebandant proporcingai įvertinti, ar tokie pakeitimai neturės didesnės žalos privačiam interesui nei naudos viešajam, valstybės ekonomikai.

Atsakovo atstovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76-78).

Atsiliepime nurodo, jog Lietuvos valstybę dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų atstovauja Ministerija, Inspekcija nėra įgaliota atstovauti Lietuvos valstybę dėl šių reikalavimų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į Komisijos ir MB „Juvysol“ apeliacinius skundus (II t., b. l. 80-90), nurodo, kad sutinka su Komisijos apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti ir nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo jį atmesti pilna apimtimi.

Atsiliepime dėl pareiškėjo apeliacinio skundo nurodo:

1) Ministerija pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų klausimą dėl teisinio reguliavimo teisėtumo bei dėl jo neva patirtų netiesioginių nuostolių priteisimo.

2) Vyriausybė tinkamai ir pilna apimtimi įvykdė jai suformuluotą pavedimą aukštesnės galios teisės akte – Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 1 dalyje, todėl Aprašo naikinti ar tirti jo teisėtumą nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Atkreipia dėmesį, jog Aprašas priimtas kompetentingo subjekto. Remiantis teismų praktika, kad norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas Konstituciniame Teisme turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Nagrinėjamu atveju, pagal pareiškėjo teikiamus argumentus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, aišku, kad pareiškėjo netenkina Komisijos priimto sprendimo turinys ir jo finansinė išraiška. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti kompensuotos ir išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. t. y. po Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo.

3) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 M\V, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti AIEĮ pakeitimus. Pažymi, kad superkamos elektros energijos tarifo dydį nustato VKEKK, atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, kuriame Ministerija deklaruoja tikrąjį Pakeitimo įstatymo tikslą – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.

4) Pareiškėjo argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių priėmus Pakeitimo įstatymą bei Įgyvendinimo įstatymą yra panašūs į nagrinėtus LVAT administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl, šioje byloje taikytinas pastarojoje byloje suformuotas precedentas. Atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Tad nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.

5) Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turėtų būti kompensuoti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), pažymi, kad atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi Konstitucijos jam suteiktomis galiomis (nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo) bei priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pastaruoju aspektu atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, deklaruojamą įstatymo tikslą. Be to, byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, pagamintą, parduotą elektros energiją. Pareiškėjas netgi nėra kreipęsis dėl leidimo gaminti elektros energiją, neaišku ar jis būtų atitikęs leidimo gaminti elektros energiją gavimo sąlygas.

6) Pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde reiškiamų reikalavimų kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodo, kad nemano, jog Pakeitimo įstatymas bei Įgyvendinimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai bei konstituciniams principams, todėl nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Pasisakydamas dėl lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principų taip pat nurodo, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta teisė leisti retroaktyvius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. rudens pradžios spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Žiniasklaidoje tokia situacija buvo įvardinta kaip „Bumas“. Ministerijos elektroniniame tinklapyje buvo nuolat talpinama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris pasirinkęs tam tikrą verslo modelį (gaminti elektros energiją) turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip ir elektros kainos pasikeitimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2014 m. birželio 19 d. pažymą dėl negautų pajamų apskaičiavimo, tačiau pagrindo pridėti jį prie nagrinėjamos bylos nėra. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, minėtą pažymą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjo elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Be to, Įgyvendinimo įstatymu buvo sutrumpintas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus terminas, sugriežtintos sąlygos dėl leidimo gamybai išdavimo. Pareiškėjo manymu, toks įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jo teisėtus lūkesčius, nes minėtų sąlygų pakeitimas ir elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjo patirtus nuostolius (negautas pajamas).

Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14, A-381-525/2015, A-271-525/2015 ir kt. suformuota teismo praktika.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“. „<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“. Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Energetikos ministerija pareiškėjui 2012 m. gruodžio 12 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5645 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW (I t., b. l. 17).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog pareiškėjas net nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją, nepastatė saulės elektrinės, t. y. nesukūrė nuosavybės teisės objekto, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalių nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas elektros energijos fiksuotas tarifas bei sąlygos, susijusios su leidimų gaminti elektros energiją išdavimu, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto nuostata ,,kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“ ir 2 priedas, kuriuo nustatyti maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensuotini dydžiai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiško nuostolių atlyginimo principui tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimą, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalies nuostata „asmenys <...> patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją <...> dėl tokių išlaidų kompensavimo“ tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką patirtų išlaidų ir negautų pajamų kompensavimą, apribojant patirtas išlaidas tik tiesioginiais Aprašo 2 priede nurodytais dydžiais ir konkrečiomis išlaidomis; 2) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Nr. XII-169) 6 straipsnio 7 dalies nuostata „šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energijų išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos <...> ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifo nustatymą ir fiksavimą leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu ir taikymu 12 metų skatinimo laikotarpiu; 3) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170); 4) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 2 dalies nuostata „tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo gaminti elektros energiją išdavimą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją; 5) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 3 dalies nuostata „asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 proc. projektui įgyvendinti numatytų investicijų“ neprieštarauja draudimui iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų konstituciniam principui tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą (Nr. XII-170), taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę projektą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymą pratęsti leidimą plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę pateikiant Ministerijai įrodymus, kad buvo įvykdyta 50 proc. numatytų projekto investicijų; 6) Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 2 straipsnio 4 dalies nuostata „asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 litų už 1 kW“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą 50 Lt už 1 kW gamintojo prievolių užtikrinimo dydį ir jo apskaičiavimą.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalių nuostatos, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 4 punkto ir 2 priedo nuostatų konstitucingumo. Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Atsakovo apeliacinis skundas paduotas dėl teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas Komisijos sprendimas Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis, sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas ir Komisija įpareigota pareiškėjo MB „Juvysol“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija Sprendimu atsisakydama kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis, sąskaita faktūra DLS Nr. 0401, 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas, vien dėl to, kad pareiškėjas už teisines paslaugas, siekdamas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, atliko pavedimą po 2013 m. vasario 1 d., neteisingai aiškino teisės normas, todėl ši jos sprendimo dalis pripažinta nepagrįsta ir neteisėta. Teismas vertino, kad vien faktas, jog dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų.

Atsakovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, jog Aprašo 4 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos turi patvirtinti tiek išlaidų pagrindimo, tiek išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai, todėl Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokį apelianto argumentą laiko pagrįstu.

Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Bylos duomenys patvirtina, kad 1 073 Lt už advokato atstovavimą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 16 d., t. y. realiai jas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, kad tokios išlaidos nekompensuotinos. Remdamasi šias argumentais teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Komisijos sprendimas Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas, kurias patvirtina tarp UAB „D legals“ ir MB „Juvysol“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis, sąskaita faktūra DLS Nr. 0401 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos išrašas ir Komisija įpareigota pareiškėjo MB „Juvysol“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmeta.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, tačiau jo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas patenkintas yra neteisėta, kadangi šioje dalyje materialinės teisės normos išaiškintos ir pritaikytos neteisingai, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir ši teismo sprendimo dalis naikintina, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo mažosios bendrijos „Juvysol“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Komisijos sprendimas Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas ir Komisija įpareigota pareiškėjo MB „Juvysol“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Artūras Drigotas

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas