Administracinė byla Nr. eA-816-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09634-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. N. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja R. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinusį prašė panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir atsakovas, Tyrimų centras) direktoriaus 2023 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1V-1-35 (toliau – ir Įsakymas), Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. rugsėjo 14 d. išvadą Nr. 2PD-3 (281) (toliau – ir Išvada), Tyrimo centro generalinio direktoriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 55R-983 (toliau – ir Sprendimas; kartu – ir skundžiami aktai) ir įpareigoti Tyrimo centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
2. Pareiškėja rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. 2023 m. rugsėjo 14 d. Komisija Išvada pasiūlė Tyrimo centro generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos gimimo metu jos tėvams jau nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (prievolė periodiškai registruotis specialiojoje komendantūroje, skirtoje tremtinių priežiūrai ir kontrolei) ir nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), tačiau neaišku, kokiu pagrindu buvo padarytos šios išvados. 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero išduotas pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjai buvo pripažintas buvusio politinio kalinio, tremtinio statusas.
2.2. Išvada priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo
1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio nuostatomis, tačiau taikant šias įstatymo nuostatas negali būti pabloginta pareiškėjos padėtis ir paneigtas jos politinio kalinio, tremtinio statusas.
2.3. Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1–2 punktų ir 5 punkto reikalavimus, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
3. Pareiškėja teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad atsakovo nurodytas pagrindas atsisakyti pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nuketėjusio asmens – tremtinio statusą, t. y. kad ištremti pareiškėjos tėvai jos gimimo metu nebuvo grįžę į Lietuvos TSR teritoriją, neatitinka 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu nuostatų, nes Lietuva buvo okupuota, o civilių asmenų grįžimas į paskutinę gyvenamąją vietą galėjo būti užtikrinamas tik karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus. Taip pat taikant Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatas negali būti paneigiamos minėtos konvencijos nuostatos ir konvencijos saugomi asmenys negali netekti konvencijos suteikiamų teisių.
4. Atsakovas Tyrimų centras atsiliepimuose prašė skundą (patikslintą skundą) atmesti.
5. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Skundžiami aktai pagrįsti ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir faktinių aplinkybių analize. Asmenų ištrėmimo iš Lietuvos faktas, ištrėmimo vieta, ištrėmimo trukmė nurodomi remiantis archyvinėse asmenų tremties bylose esančia informacija. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. (duomenys neskelbtini) nutarimu, nustatė, jog pareiškėjos tėvui buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Leidimo po tremties grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje faktas patvirtina, kad tremtiniams panaikinamas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygų taikymas. O taip pat lemia, kad jiems nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
5.2. Pareiškėja gimė pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai jiems buvo leista sugrįžti gyventi į Lietuvos TSR. Galimybių sugrįžti suvaržymo po paleidimo iš tremties (po to, kai leista grįžti ir gyventi Lietuvoje) įrodymas dokumentais yra būtinoji įstatymo sąlyga siekiant, kad būtų gautas pareiškėjos prašomas statusas. Jeigu tokių dokumentų nėra, galimybes sugrįžti į Lietuvą suvaržiusios aplinkybės gali būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas. Galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymas turi būti įrodomas dokumentais arba teismo sprendimu. Šis suvaržymas yra politinio, administracinio pobūdžio, dėl kurio asmenys, pasibaigus jų tremties laikui, negalėjo sugrįžti į Lietuvą.
5.3. Pareiškėjos gimimo metu jos tėvams jau nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos (prievolė periodiškai registruotis specialiojoje komendantūroje, skirtoje tremtinių priežiūrai ir kontrolei) ir nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Dokumentas, įrodantis galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą, arba teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, negautas.
5.4. Pareiškėjos pateiktas 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero pasirašytas pažymėjimas skirtas naudotis transporto lengvatomis. Tokie pažymėjimai tuo metu galėjo būti išduodami buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, o taip pat ir jų vaikams, kurie nebuvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ir įkalinti dėl politinių motyvų (nebuvo politiniai kaliniai), nebuvo ištremti iš Lietuvos, ir šie pažymėjimai galiojo (ar galioja) Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Politiniai kaliniai ir tremtiniai yra skirtingos nuo okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijos. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos 1989 m. archyvinėje pažymoje pareiškėja nėra minima, joje įrašyti pareiškėjos tėvo ir jo šeimos narių tremties duomenys.
II
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:
7.1. Pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į Tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją su prašymu pripažinti pareiškėjai nukentėjusio (politinio kalinio, tremtinio, perkeltojo, represuotojo, nukentėjusiojo, buvusio beglobio vaiko, Afganistano karo dalyvio) asmens teisinį statusą (užregistruotas 2023 m. rugpjūčio 28 d.). Asmenų, nukentėjusių nuo 1993–1990 metų okupacijų, anketoje pareiškėja nurodė, kad ji gimė tremtyje. Į Lietuvą grįžo
1960 m. Gimusi tremtyje, buvo tremtinio šeimos narys.
7.2. Tyrimų centras 2023 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėjos tėvams, pasibaigus tremties laikui, buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje, arba po ištrėmimo, uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje pabaigos buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.
7.3. Lietuvos ypatingasis archyvas 2023 m. rugsėjo 11 d. pažymoje nurodė, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde saugomos duomenimis, pareiškėjos tėvas buvo ištremtas 1949 m. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos TSR ir iki 1958 m. (duomenys neskelbtini) buvo spec. ištrėmimo vietoje. Vadovaujantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. (duomenys neskelbtini) nutarimu, šiam asmeniui buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Pareiškėjos motina buvo ištremta 1948 m. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos TSR, ir iki 1958 m. (duomenys neskelbtini) (taip daugelyje dokumentų; byloje ir 1958 d. (duomenys neskelbtini)) buvo spec. ištrėmimo vietoje. Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. (duomenys neskelbtini) nutarimu jai buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.
7.4. Komisija Išvada nusprendė nepripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį. Išvadoje, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, padaryta išvada, kad pareiškėja gimė jau pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai jiems, pasibaigus jų tremties laikui, buvo leista sugrįžti gyventi Lietuvos TSR. Nėra duomenų, kad jie dėl suvaržymo po paleidimo iš tremties neturėjo galimybės sugrįžti į Lietuvą. Tyrimų centras rašte, kuriuo pareiškėjai buvo išsiųsta Išvada, nurodė, kad išvada gali pasikeisti, jeigu pateikiami papildomi faktiniai duomenys, įrodantys asmens konkretų nukentėjimą nuo okupacijos, visiškai atitinkantį įstatymo ir teisinio statuso įgijimo sąlygas. Tačiau vien argumentų, nepagrįstų konkrečiais archyviniais ar teisiniais dokumentais, nepakanka Išvadai pakeisti.
7.5. Pareiškėja, nesutikdama su Išvada, ją apskundė. Tyrimų centras Sprendimu pareiškėjos skundo netenkino. Nurodė, kad priežastys, kodėl šiuo metu nėra teisinio pagrindo pripažinti tremtinio teisinio statuso, nurodytos Išvadoje, kuri parengta vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu.
7.6. Tyrimų centro generalinis direktorius Įsakymu, vadovaudamasis Išvada, nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio - teisinio statuso.
8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo
(toliau – Įstatymas; 5 str. 1 d., 2 d. 5 p. b pap.), nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, pagal kuriuos tremtiniams prilyginamais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę buvusių politinių kalinių / tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jei bent vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, todėl nagrinėjant pareiškėjos prašymą būtina nustatyti, ar yra duomenų, kad vienam iš jos tėvų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą.
9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos tėvai buvo tremtyje iki 1958 m. (tėvas iki 1958 m. (duomenys neskelbtini); motina iki 1958 m. (duomenys neskelbtini)). Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pažymų nustatyta, kad pareiškėjos motinai leista grįžti ir gyventi Lietuvos TRS teritorijoje 1958 m. (duomenys neskelbtini), tėvui 1958 m. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvams buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sutiko su atsakovu, kad pareiškėja gimė jau pasibaigus abiejų tėvų tremties laikui ir po to, kai abiem tėvams, pasibaigus jų tremties laikui, buvo leista sugrįžti gyventi Lietuvos TSR ir nesant duomenų, kad jiems abiem ar vienam iš jų buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą. Pareiškėja skunde tokių aplinkybių nenurodė. Pareiškėja ikiteismine tvarka papildomų įrodymų atsakovui nepateikė, dėl ko Išvada iš esmės ir nebuvo peržiūrėta vėlesniais skundžiamais sprendimai. Taip pat ir teismui nepateikta naujų ir reikšmingų šiam administraciniam ginčui įrodymų, įgalinančių nustatyti kitokias faktines aplinkybes.
10. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Komisija negalėjo vadovautis Įstatymo
5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio nuostata . Teismas nurodė, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., pareiškėja prašymą pripažinti jai nukentėjusio (tremtiniui prilyginamam asmeniui) asmens teisinį statusą pateikė
2023 m. rugpjūčio 21 d. Dėl to jos prašymas buvo nagrinėjamas jau galiojant naujai Įstatymo redakcijai.
11. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos pateiktas 1996 m. birželio 24 d. Kauno rajono savivaldybės mero pasirašytas pažymėjimas skirtas naudotis transporto lengvatomis konkrečios savivaldybės teritorijoje, tačiau tremtinio statusas jai šiuo pažymėjimu nebuvo suteiktas. Be to, pareiškėjai turint atitinkamą statusą nebūtų reikalinga šioje byloje jos prašymu inicijuota administracinė procedūra dėl statuso pripažinimo. Šis savivaldybės pažymėjimas nepatvirtina reikalingo pareiškėjai įrodyti fakto – kad vienas iš jos tėvų patyrė suvaržymus dėl grįžimo į Lietuvą. Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Tyrimo centras. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjai nepateikus administracinius ar politinius suvaržymus patvirtinančių įrodymų, nebuvo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai atitinkamą statusą. Pareiškėjai, nesant galimybės surinkti atitinkamus rašytinius įrodymus apie teisiškai reikšmingą suvaržymų tėvams buvimą (jei tokie suvaržymai buvo), buvo pagrįstai išaiškinta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
12. Teismas nepritarė pareiškėjos pozicijai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto
b papunktis negali būti taikomas, nes nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o pagal 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvenciją civilių asmenų grįžimas į paskutinę gyvenamąją vietą galėjo būti užtikrinamas tik karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus. Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams (dėl tremtiniui prilyginamo asmens teisinio statuso pripažinimo) yra taikytinas Įstatymas ir jo nuostatos, o pareiškėjos minimas teisės aktas nereglamentuoja šių klausimų.
13. Teismas sprendė, kad skundžiami aktai yra pagrįsti, teisėti ir motyvuoti, t. y. atitinka VAĮ reikalavimus, todėl atmetė priešingus argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjos akcentuojamas draudimo bloginti padėtį principas nebuvo pažeistas, nes ji tokio teisinio statuso pagal Įstatymą nebuvo įgijusi. Ginčo procedūroje ir buvo sprendžiamas klausimas dėl šio statuso pripažinimo.
III
14. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą, priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą patenkinti.
15. Pareiškėja pakartoja faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatyme konstatuota, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o primesti okupaciniai režimai neteisėti. Skundžiami aktai ir teismo sprendimas grindžiami Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. (duomenys neskelbtini) nutarimu (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. (duomenys neskelbtini) nutarimu, tačiau teismas nevertino, kokią teisinę ir įrodomąją reikšmę turi šie okupacinio rėžimo aktai, jeigu okupaciniai režimai buvo neteisėti.
15.2. 1940 m. birželio 15 d.–1990 m. kovo 11 d. laikotarpiu Lietuva buvo okupuota, todėl sprendžiant pareiškėjos tėvų grąžinimo į Lietuvos TSR teritoriją teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, be kita ko, turėtų būti taikomos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu nuostatos. Priešingos teismo išvados yra nemotyvuotos. Taikant Įstatymą negali būti paneigiamos minėtos Konvencijos nuostatos ir konvencijos saugomi asmenys negali netekti konvencijos suteikiamų teisių.
15.3. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos tėvams buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, tačiau šios išvados padarytos netinkamai įvertinus faktines ir teisines aplinkybes. Okupuotos Lietuvos teritorijoje veikė primesti okupaciniai režimai, todėl Lietuvos okupacija turėjo būti pripažįstama kaip politinio, administracinio pobūdžio suvaržymas, dėl kurio pareiškėjos tėvai negalėjo grįžti (repatrijuotis) į Lietuvos teritoriją. Todėl šių aplinkybių nevertino, todėl neatskleidė bylos esmės, toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu.
15.4. 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo
1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nauja redakcija, pagal kurią tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) iki 1964 m. gruodžio 31 d. buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo pasibaigęs įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo, uždraudimo grįžti į Lietuvą) laikas ir kuris iki vaiko gimimo nebuvo grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą (Įstatymo 5 str. 2 d. 5 p. c pap.). Pareiškėja gimė tremtyje, todėl jai turi būti pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.
16. Atsakovas Tyrimų centras atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsakovas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Nagrinėjamoje byloje pateikti archyviniai įrodymai, kad pareiškėjos tėvams, pasibaigus tremties laikui, buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, o pareiškėja ar jos atstovas viso proceso metu nepateikė nei dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nurodytas aplinkybes, nei bendrosios kompetencijos teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas toks juridinę reikšmę turintis faktas. Nesant dokumentų, turi būti nustatomas juridinis faktas bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Pareiškėjai tokių duomenų nepateikus, atsakovui nebuvo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai atitinkamą statusą.
16.2. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas. Tai, kad teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį pareiškėjos ar jos atstovo nuomonės, norų ir (ar) pageidavimų, nesuteikia pagrindo vertinti priešingai.
16.3. Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. balandžio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-2553, kuriuo pakeitė aptariamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nustatydamas, kad tremtiniais ir jiems prilygintiems asmenims yra pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti): <...> c) iki 1964 m. gruodžio 31 d. buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo pasibaigęs įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo, uždraudimo grįžti į Lietuvą) laikas ir kuris iki vaiko gimimo nebuvo grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą. Iš šio teisinio reglamentavimo, įsigaliojusio 2024 m. liepos 1 d., darytina išvada, kad šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto c papunkčio nuostatas atitinka ir pareiškėja, todėl jos teisė dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo realizuotina ne teismine tvarka. Vadovaujantis šio aptarto naujo teisinio reglamentavimo nuostatomis, klausimas dėl pareiškėjai teisinio statuso suteikimo bus sprendžiamas artimiausiame Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos posėdyje, numatomame 2024 m. rugsėjo mėnesį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2023 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-1-35, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvados Nr. 2PD-3 (281), Tyrimo centro generalinio direktoriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 55R-983 ir įpareigojimo Tyrimo centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo Centro sprendimus bei Komisijos išvadą, nusprendė, kad pareiškėjos skundas nėra pagrįstas ir jį atmetė.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjos skundas.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėja, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.).
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo sprendimų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
23. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso (toliau – Teisinio statuso) įstatymas. Pagal šio įstatymo (ginčui aktuali redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. redakcija) 5 straipsnio nuostatas tremtiniais ir jiems prilyginamais asmenimis yra pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (5 straipsnio 1 dalies 5 punktas); tremtinio teisinis statusas pripažįstamas asmenims, gimusiems (įvaikintiems) politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje (5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktis); buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais (jei tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas) (5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis).
24. Pareiškėjos atžvilgiu Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a ir b papunkčių nuostatos negali būti taikomos, nes byloje yra pateikti archyviniai įrodymai, kad pareiškėjos tėvams, pasibaigus tremties laikui, buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjai nepateikus administracinius ar politinius suvaržymus patvirtinančių įrodymų, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai atitinkamą statusą.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, kad byloje nėra pagrindo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą atsakovo įsakymą bei jo sudėtine dalimi laikomą Komisijos išvadą. Pareiškėjos ginčijami atsakovo sprendimai esmės atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, juos priimant buvo laikytasi pagrindinių bei esminių procedūrų, juos priėmė tam kompetentingas subjektas.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
27. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė