Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-85-303/2017 Teisminio proceso Nr. 1-02-5-00168-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.7.13.
1.1.4.7.
1.2.17.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
vaizdo konferencijos būdu nuteistajam M. Z.,
jo gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei,
vertėjai Loretai Kireilytei
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu M. Z. (M. Z.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės pridėta neatlikta bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžiu – 166 MGL (6251 Eur) dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė M. Z. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 166 MGL (6251 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžiu nuteistųjų M. Z. ir I. B. (I. B.) apeliaciniai skundai atmesti; Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingai paskirtos bausmės nuteistajam I. B.; kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Nuosprendžio dalis, kuria pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį nuteistas I. B. kasacine tvarka neapskųsta.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo M. Z. ir jo gynėjos, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. M. Z. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 29 d. 11.45 val., veikdamas bendrininkų grupe su I. B. ir nenustatytu asmeniu, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, nuo nenustatytos vietos Šalčininkų r., Šalčininkų sen., Pėpių k. prieigose, Pėpių miške, neteisėtai gabeno, nešdamas ant pečių diržais perrištas tris dėžes (I. B. – keturias) su akcizais apmokestinamomis prekėmis: 3500 pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 9 963 Eur, iki sulaikymo Šalčininkų r., Šalčininkų sen., Pėpių k. prieigose, Pėpių miške, apie 3 km nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Aleksandras Bukelis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžius: pripažinti M. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams; vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – dvi paras. Paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirta 170 MGL dydžio bauda (BK 64 straipsnio 1, 2 dalys) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams ir 166 MGL baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose; kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
2.1. Prokuroras nurodo, kad teismų nuosprendžiai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, taikant bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas (BK 27 straipsnio 1 dalį, 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 61 straipsnio 2 dalį). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Z. bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – recidyvą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, paskirdamas nuteistajam per švelnią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir prokuroro skundą atmetė, palikdamas galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
2.2. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Ši nuostata įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d. (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija). Nuteistasis M. Z. nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo yra nuteistas, padarė 2015 m. spalio 29 d., t. y. jau įsigaliojus šiai BK nuostatai, dėl to ši nuostata turi būti taikoma skiriant jam bausmę.
2.3. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje asmuo laikomas recidyvistu vien nustačius aplinkybę, kad asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui padaro bent vieną tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2008). Tai patvirtina apkaltinamasis nuosprendis, kuriame teismas konstatuoja nusikaltimų recidyvą ir kuris kartu savaime nustato, kad kaltininkas yra recidyvistas. Recidyvo atveju jį padaręs asmuo savaime laikomas recidyvistu, teismas atskiro sprendimo tuo klausimu nepriima, be to, nei baudžiamosios teisės teorijoje, nei teismų praktikoje recidyvisto sąvoka nesiejama su apkaltinamojo nuosprendžio, kuriame konstatuojamas recidyvas, įsiteisėjimu. Konstatuodamas nusikaltimų recidyvą, teismas savaime konstatuoja, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra recidyvistas, ir turi taikyti BK nuostatas, susijusias su recidyvisto baudžiamosios atsakomybės individualizavimu. Teismai, M. Z. netaikydami bausmių skyrimo recidyvistui taisyklių, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią baudžiamojoje byloje konstatavus nusikaltimų recidyvą, į tai atsižvelgiama individualizuojant baudžiamąją atsakomybę.
2.4. Kasatorius nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, jog nuteistasis M. Z. yra recidyvistas pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, tačiau šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę sunkinančia ir į tai neatsižvelgė skirdamas bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino recidyvisto sąvoką (BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatą) ir pasekmes, kurios kyla asmenį pripažinus recidyvistu, ir taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą, 61 straipsnio 2 dalį), t. y. nepritaikė konkrečios normos, esant pagrindui ir sąlygoms ją taikyti. Teismo motyvas, kad recidyvistu asmuo tampa tik įsiteisėjus nuosprendžiui dėl recidyvo, o bausmės skyrimo recidyvistui nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai recidyvistas padaro naują tyčinį nusikaltimą, yra nepagrįstas.
2.5. Siekiant išaiškinti bausmės skyrimo recidyvistui normų prasmę ir vertinant jas teleologiniu aspektu, atsižvelgtina į įstatymo leidėjo valią ir tikslus, keičiant BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo recidyvistui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 178, 179, 182, 183, 184 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (2014 m. lapkričio 3 d. Nr. XIIP-2448) nurodoma, kad įstatymo projekto pakeitimų, susijusių su recidyvo institutu, esmė inter alia buvo bausmės skyrimo recidyvistui reglamentavimo ypatumai (BK 56 ir 60 straipsniai). Šios nuostatos, įsigaliojusios nuo 2015 m. kovo 24 d., buvo pakeistos kompleksiškai, panaikinant BK 56 straipsnio nuostatą, numatančią, kad paprastai recidyvistui skiriama laisvės atėmimo bausmė, ir įtvirtinant naują BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatą, numatančią recidyvą kaip sunkinančią aplinkybę (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Tai rodo, kad recidyvisto samprata ir bausmės skyrimo recidyvistui tvarka BK išliko nepakitusi, tačiau pakito recidyvo pasekmės parenkant bausmės rūšį.
2.6. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą, parenkant skiriamos bausmės rūšį ir dydį, įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Recidyvas yra pagrindas parinkti nuteistajam griežtesnę bausmę, todėl, neatsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažeidė BK bendrosios dalies bausmės skyrimo nuostatas, skirdamas bausmę nepripažino ir neįvertino visų M. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jų kiekio, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, paskirdamas nuteistajam per švelnią bausmę.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo ir nuteistajam M. Z. paskirtos bausmės
4. BK 60 straipsnio 1 dalį papildžius nauju 13 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Ši nuostata BK įtvirtinta kompleksiškai keičiant bausmės skyrimo recidyvistui taisykles, todėl ją aiškinant, be kita ko, aktualu ir tai, kad minėtais 2015 metų BK pakeitimais atsisakyta BK 56 straipsnio 1 dalies, numačiusios, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios specialios nuostatos panaikinimas, viena vertus, reiškia, kad teismas, skirdamas recidyvistui ne laisvės atėmimo bausmę, nebeprivalo atskirai pateikti tokio sprendimo motyvų, kita vertus, konstatuotas nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas išsprendus sunkinančios aplinkybės nustatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą.
5. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje padarė išvadą, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas, pripažintina tuo atveju, kai naują tyčinį nusikaltimą padaro asmuo, kuris iki tokio nusikaltimo padarymo jau yra laikomas recidyvistu. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks minėtos sunkinančios aplinkybės aiškinimas (kuris reikštų, kad toks asmuo turėtų turėti du neišnykusius ir (ar) nepanaikintus teistumus už tyčinius nusikaltimus) neatitinka sisteminio BK 27 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto aiškinimo bei įstatymų leidėjo valios.
5.1. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę.
5.2. Kadangi nusikaltimų recidyvo ir recidyvisto požymių aiškinimas yra pagrįstas BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl jos yra svarbios atskleidžiant ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos sunkinančios aplinkybės turinį. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo nukrypti nuo BK 27 straipsnio nuostatų ir formuoti naują recidyvisto ar nusikaltimų recidyvo sąvokų išaiškinimą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto kontekste taip pat nesuteikia sisteminis 2015 metų BK 27, 56 ir 60 straipsnių pakeitimų vertinimas. Įstatymų leidėjui panaikinus specialią nuostatą, kad tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuris yra recidyvistas, teismai paprastai skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nusikaltimų recidyvas BK 60 straipsnyje numatytas kaip viena iš sunkinančių aplinkybių. BK 27 straipsnio 1 dalies aktualumo aiškinant baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, turinį, nepaneigia ir tai, kad šiame punkte yra vartojamas ne nusikaltimų recidyvo, o recidyvisto terminas, nes BK 27 straipsnyje yra apibrėžtos abi šios sąvokos. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos aiškindamas BK 27 straipsnį ir nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas – inkriminuotina tik tada, kai naują tyčinį nusikaltimą padaro asmuo, kuris iki tokio nusikaltimo padarymo jau yra laikomas recidyvistu.
6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžiu M. Z. buvo nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, 170 MGL (6402 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. Z. paskirtą bausmę įskaičius jo sulaikymą nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. (dvi dienas), galutinė bausmė jam paskirta 166 MGL (6251 Eur) dydžio bauda. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad naują tyčinį nusikaltimą (BK 1992 straipsnio 1 dalis), taip pat priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), M. Z. padarė 2015 m. spalio 29 d., t. y. jau būdamas teistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, taigi turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą. Šios bylos kontekste aktualu, kad pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktį, turinčiais teistumą, be kita ko, laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą.
6.1. Atsižvelgusi į prieš tai išdėstytas aplinkybes, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. Z. nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarė kaip recidyvistas ir tai pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Dėl to, kaip pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, teismai, netaikę šiam nuteistajam BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavęs nusikaltimų recidyvą tuo pačiu nuosprendžiu turėjo pripažinti M. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau to nepadarė, tokios aplinkybės inkriminavimo galimybės iš viso nesvarstė. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias nusikaltimo recidyvo ir recidyvisto institutus, pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, todėl taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. Tačiau kitas kasatoriaus skundo argumentas, kad, teismams netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuteistajam M. Z. buvo paskirta per švelni bausmė, yra nepagrįstas.
7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014). Todėl į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas šioje byloje nėra būtina sąlyga griežtinti bausmę. Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, be kita ko, ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, į šį faktą vis viena atsižvelgė skirdamas bausmę – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. Z. laikomas recidyvistu, bausmės skyrimo motyvuose ši aplinkybė yra įvertinta.
7.2. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismai nepripažindami M. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), netinkamai aiškino BK bendrosios dalies nuostatas, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis keistina. Keičiant nuosprendžius paliekama ta pati M. Z. paskirta bausmė, kuri, išplėstinei septynių teisėjų kolegijai įvertinus skundžiamuose teismų sprendimuose nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nelaikytina per švelnia, neatitinkančia teisingumo principo reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžius pakeisti.
Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu pripažinti M. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarė recidyvistas.
Kitas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Armanas Abramavičius
Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis
Vytautas Piesliakas
Audronė Kartanienė