Civilinė byla Nr. 2-1347-381/2015

    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00448-2010-4

                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto BAB banko Snoras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas teismo iniciatyva nustatyti BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarką bei kainas, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas BAB bankas Snoras skundu prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2015 m. vasario 27 d. BUAB „RV3“ kreditorių susirinkimo metu priimtą nutarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainų ir tvarkos, taip pat teismo iniciatyva išspręsti klausimą dėl BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos bei kainų nustatymo ir įpareigoti BUAB „RV3“ administratorių BUAB „RV3“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (toliau – nekilnojamasis turtas) parduoti iš varžytynių Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka komplekse, t. y. visą kartu, neskaidant jo dalimis ar atskirais vienetais, nustatant pradinę turto pardavimo kainą –   166 241 Eur (plius PVM, jeigu jis taikomas). Nepardavus turto I-ose varžytynėse, II-ose varžytynėse pradinę pardavimo kainą nustatyti 149 617 Eur, turtą pardavinėti dvejose varžytynėse, nustatyti varžytynėms 1 500 Eur pirmą turto kainos didinimo intervalą ir 1 000 Eur tolimesnius kainos didinimo intervalus bei 29 Eur mokestį varžytynių žiūrovui (toliau – prašoma patvirtinti turto pardavimo tvarka).

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. vasario 27 d. įvyko BUAB „RV3“ kreditorių susirinkimas, kuriame svarstytas klausimas dėl turto pardavimo kainų ir tvarkos. Minėtame kreditorių susirinkime balsų dauguma buvo priimtas toks nutarimas: „Žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) parduoti iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka komplekse, t. y. visą kartu, neskaidant jo dalimis ar atskirais vienetais, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 30 000,00 Eur (plius PVM, jei jis taikomas). Nustatyti varžytynėms 1 500,00 Eur pirmą turto kainos didinimo intervalą ir 1 000,00 Eur tolimesnius kainos didinimo intervalus. Nustatyti 29,00 Eur mokestį varžytynių žiūrovui“ (toliau – ginčijamas nutarimas).

Pareiškėjas teismo prašė ginčijamą nutarimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti, nurodydamas, kad BUAB „RV3“ bankroto procedūra tęsiasi jau 5 metus. Teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarė BUAB „RV3“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tačiau iki dabar nėra parduotas aukščiau nurodytas pagrindinis įmonės turtas, kuris yra įkeistas BAB bankui Snoras. Balsų daugumą kreditorių susirinkime turinčių E. M. ir M. M., o vėliau jau A. L. iniciatyva ir valia beveik 4 metus buvo trukdoma parduoti įkeistą turtą už realią kainą, sąmoningai nustatant tokias kainas, už kurias turto niekas nepirks. 2015 m. vasario 27 d. vykusiame kreditorių susirinkime A. L. iniciatyva ir balsų dauguma buvo priimtas nutarimas įkeisto turto varžytynėse kainą nustatyti tokią, kokią buvo nutarta nustatyti dar 2013 m. spalio 4 d. kreditorių susirinkime ir kuri beveik 6 kartus mažesnė, nei nustatyta 2014 m. spalio 21 d. UAB korporacijos „Matininkai“ atliktoje turto vertinimo ataskaitoje. Bankas taip pat nurodė, kad ginčijamu nutarimu pažeidžiami banko interesai, nes turtą pardavus už mažesnę kainą, nei jis vertas, įkaito turėtojas gali negauti tokio reikalavimų patenkinimo, kokį galėtų gauti turto pardavimą vykdant atsižvelgiant į vertintojo nustatytą rinkos vertę bei siekiant didžiausios naudos. Tokiu būdu patiriama žala. Bankas pažymėjo, kad teismui vėl panaikinus ginčijamą nutarimą bei tolimesnį turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo klausimo sprendimą palikus kreditorių susirinkimui, tikėtinai kils naujas ginčas dėl nutarimo teisėtumo, o tokia padėtis gali tęstis neribotą laiką. Kadangi turto pardavimo klausimai kreditorių susirinkime tinkamai nesprendžiami ir, tikėtina, jog artimiausiu metu taip ir nebus išspręsti, bankas teismo prašė savo iniciatyva išspręsti klausimą dėl turto pardavimo tvarkos pagal prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką.

Trečiasis asmuo A. L. atsiliepime į skundą teismo prašė BAB banko Snoras skundą atmesti. Nurodė, kad ĮBĮ kreditorių susirinkimui, o ne teismui suteikia teisę nustatyti parduodamo turto kainą ir tvarką, teismas neturi įgaliojimų už kreditorių susirinkimą nuspręsti susirinkimui priskirtų klausimų. Teismas tik patikrina, ar nutarimo priėmimo metu nepažeista sprendimų priėmimo tvarka, ar jie motyvuoti, ar nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taip pat nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ginčijamas nutarimas priimtas jo, kaip didžiausią balsų daugumą turinčio kreditoriaus balsais, savaime nelemia tokio nutarimo neteisėtumo. Pažymėjo, kad ĮBĮ nereglamentuoja turto pardavimo kainos nustatymo tvarkos ar kriterijų, o turto rinkos vertę nulemia ne turto vertintojo išvados, bet parduodamo turto paklausa. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus organizuotos varžytynės parodė, kad parduodamas atsakovo turtas yra nepaklausus (neįvyko nei vienos varžytynės). Be to, nuo atsakovo bankroto bylos paskelbimo dienos iki šios dienos esamas turtas praranda savo vertę: 1) 2007 m. balandžio 16 d. UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ pažyma Nr. 05-09-15-V30 nustatyta turto rinkos vertė – 1400 00 Lt; 2) 2011 m. rugsėjo 26 d. UAB Inreal turto vertės nustatymo pažyma Nr. 11/09-773/13 nustatyta turto rinkos vertė – 1 115 000 Lt, 3) 2014 m. spalio 21 d. UAB korporacijos „Matininkai“ nustatyta 574 000 turto rinkos vertė. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad kreditorių susirinkimui ir toliau nepriimant reikiamų sprendimų ir nenustatant realios pradinės kainos, kuri pritrauktų pakankamą varžytynių dalyvių skaičių ir eigoje kaina būtų pakelta iki esamos rinkos kainos, turtas visai praras savo vertę.

Bankroto administratorius atsiliepime į ieškinį teismo prašė pripažinti neteisėtu 2015 m. vasario 27 d. BUAB „RV3“ kreditorių susirinkimo metu priimtą nutarimą dėl turto pardavimo kainų ir tvarkos bei teismo iniciatyva spręsti klausimą dėl atsakovo nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjo BAB banko „Snoras“ skundą tenkino iš dalies – panaikino BUAB „RV3“ 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl turto pardavimo kainų ir tvarkos, nurodydamas, kad turto kainos sumažinimas daugiau kaip 5,5 karto, negu nustatė turto vertintojai, neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų, taip pat kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesų.

Pirmosios instancijos teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė, t. y. netenkino pareiškėjo prašymo nustatyti BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarką bei kainas. Nurodė, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalis). Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių kompetencijai. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Teismas tik patikrina tokių nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad sprendžiant dėl įkeisto turto pardavimo kainos, nepatartina remtis UAB korporacija „Matininkai“ atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, nes ji atlikta lyginant sandorių, sudarytų laisvu sandorio šalių apsisprendimu, kai nagrinėjamu atveju turtas yra parduodamas iš varžytynių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas (apeliantas) BAB bankas Snoras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas banko prašymas teismo iniciatyva nustatyti BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainas bei teismo iniciatyva išspręsti klausimą iš esmės dėl BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos bei kainų nustatymo pagal prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas skunde nurodytais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodo tik pagrindinius ir (ar) naujus apelianto atskirojo skundo argumentus:

1. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad teisė tvirtinti įmonės turto pardavimo kainas suteikta įmonės kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas), o teismas tik patikrina tokių nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau, apelianto nuomone, tokia teismo pozicija laikytina tinkama tik įprastiniais atvejais, nagrinėjant ginčus dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų. Šiuo atveju pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad be teismo aktyvios pozicijos bankroto procedūra tęsis neribotą laiką dėl didžiausių kreditorių piktnaudžiavimo savo teisėmis.
2. Teismai nesivadovauja vien ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu, o būna aktyvūs ir savo iniciatyva išsprendžia klausimus, susijusius su turto pardavimu, kurių niekaip nepavyksta išspręsti kreditorių susirinkimuose (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4705-392/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-221/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014), o jeigu dėl tam tikrų priežasčių negali to padaryti, nurodo priežastis, kurias pašalinus įsipareigoja išspręsti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus (Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2239-601/2013) .
3. Pirmosios instancijos teismo abejonės dėl galimumo vadovautis UAB korporacija „Matininkai“ atliktu vertinimu yra nepagrįstos. UAB korporacijos „Matininkai“ 2014 m. spalio 21 d. nekilnojamojo turto ataskaita, kurioje turto vertė nurodyta 574 000 Lt, nebuvo ginčyta, todėl yra pakankamas pagrindas vadovautis šia ataskaita ir jos pagrindu nustatyti pradines pardavimo kainas varžytynėse. Objektyvesnių duomenų, kuo galėtų vadovautis kreditoriai ir teismas, nustatydami turto pardavimo kainas, nėra. Nepradėjus turto pardavimo procedūros, reali turto kaina taip ir nepaaiškės, o ginčams užsitęsus ilgesnį laiką reikės iš naujo atlikti turto vertinimą, kas didins administravimo išlaidas.

Atsiliepimo (-ų) į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą teismui savo iniciatyva nustatyti BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo tvarką bei kainas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1318-381/2015).

ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimas be kita ko tvirtina įmonės turto pardavimo kainą. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos yra pažymėjęs, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Dėl to teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, bet gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus ir klausimą perduoti nagrinėti kreditorių susirinkimui iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors pagal bendrąją taisyklę teismui nesuteikta teisė spręsti dėl kreditorių kompetencijai priskirtinų klausimų (šiuo atveju – parduodamo turto tvarkos ir kainos nustatymo), tačiau teismų praktikoje nustatyta išimtis iš šios taisyklės, suteikianti teismui teisę išspręsti klausimus, kurie kreditorių susirinkime nėra tinkamai sprendžiami ir dėl to pažeidžiami bankroto proceso tikslai ir paskirtis.

ĮBĮ nereglamentuojama situacija, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina įstatyme jam patikėtos kompetencijos, susijusios su turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Nepaisant to, teismų praktikoje aiškinama, kad kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, taip pat siekiant bankroto proceso operatyvumo, užkertant kelią nepagrįstam būtinųjų procedūrų vilkinimui, likviduojamos įmonės turto pardavimo tvarkos bei pradinės parduodamo turto kainos nustatymo klausimus gali spręsti ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas, o su pasiūlymu dėl konkrečios pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo turi teisę kreiptis bet kuris kreditorius, kuris yra suinteresuotas turto realizavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-387/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014). Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą, būtina įvertinti bylos faktines aplinkybes, kreditoriaus (-ių), turinčio (-ių) balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto bylos užbaigimui, taip pat atsižvelgti į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia spręsti apie kreditorių, turinčių balsų daugumą, vengimą tinkami įgyvendinti kreditorių susirinkimui pavestas funkcijas ir taip greičiau pasiekti bankroto procesui keliamus tikslus – tarp jų ir kuo operatyviau bei didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teisę teismui savo iniciatyva išspręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo pagal apelianto prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką, leidžia žemiau nurodytos faktinės aplinkybės.

Pirma, Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 31 d. nutartimi BUAB „RV3“ iškėlė bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2010 m. liepos 1 d.).  2011 m. gegužės 4 d. BUAB „RV3“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tačiau iki šiol nėra parduotas pagrindinis įmonės turtas, nors klausimas dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo buvo svarstomas ir nutarimai priimti ne viename kreditorių susirinkime (2011 m. kovo 28 d., 2011 spalio 12 d., 2012 m. liepos 5 d., 2012 m. lapkričio 26 d., 2013 m. kovo 29 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. spalio 4 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. vasario 27 d.).

Antra, nors nekilnojamasis turtas neparduotas ne dėl to, kad kreditorių susirinkime apskritai nėra priimami nutarimai dėl turto vertės, tačiau vertinant kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų skaičių, turinį ir procedūras, vykusius teisminius ginčus tarp kreditorių dėl nutarimų, kuriais patvirtinta nekilnojamojo turto pardavimo kaina ir tvarka, darytina išvada, kad kreditorių susirinkimui priimant nutarimus, tikėtinai siekta kitų tikslų, nei parduoti nekilnojamąjį turtą už realią kainą, operatyviai užbaigti įmonės likvidavimo procedūrą, už gautus pinigus patenkinant kreditorių finansinius reikalavimus. Priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų turinys (nustatytos kainos) patvirtina, kad balsų daugumą turintys kreditoriai (pradžioje E. M. ir M. M., vėliau – A. L.) įmonei priklausančio nekilnojamojo turto kainą nustatinėjo nenuosekliai, neracionaliai, matomas didelis pradinių turto pardavimo iš varžytynių kainų svyravimas: 2011 m. kovo 28 d. kreditorių susirinkime A. ir M. M. balsų dauguma nustatyta 1 600 000 Lt (463 392 Eur) pradinė turto pardavimo kaina, o 2013 m. spalio 4 d. kreditorių susirinkime - 100 000 Lt (28 962 Eur), 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkime 103 584 Lt (30 000 Eur) pradinė turto pardavimo kaina; 2013 m. spalio 4 d. kreditorių susirinkime priimtas nutarimas nustatyti įkeisto turto pardavimo kainas pirmoms varžytynėms – 100 000 Lt, antroms – 85 000 Lt, o jau 2014 m. sausio 17 d. kreditorių susirinkime nubalsuota už tokias pardavimo kainas – 1 600 000 Lt, antroms – 1 550 000 Lt. Tiek pirmasis, tiek antrasis kreditorių susirinkimo nutarimai buvo panaikinti teismo, pirmuoju atveju konstatuojant, kad turto pardavimo kainos sumažinimas dešimt kartų, o antruoju atveju – kainos padidinimas beveik dvigubai nuo paskutinių varžytynių, neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų. Šiuos kreditorių susirinkimo nutarimus (jais nustatytas nekilnojamojo turto pardavimo kainas) vertinant per kreditorių susirinkimo veiksmų tinkamumo prizmę, svarbu pažymėti, kad iš 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, jog A. L. buvo žinoma, kad 2013 m. spalio 4 d. kreditorių susirinkime priimtas nutarimas skelbti turto varžytynes, nustatant pradinę pardavimo kainą pirmosioms varžytynėms – 100 000 Lt, teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje 2-5864-656/2013, buvo panaikintas. Nepaisant to, 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkime A. L. balsų dauguma priimtas nutarimas nustatyti įkeisto turto pardavimo kainą varžytynėms – 30 000 Eur (103 584 Lt), t. y. beveik analogišką tai, dėl kurios kartą jau buvo panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į prieš tai vykusius kreditorių tarpusavio ginčus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų, priimtų dėl parduodamo turto vertės, A. L. turėjo numatyti, kad apeliantas tokį nutarimą apskųs teismui, o tai dar labiau atitolina bankroto proceso pabaigą. Toks kreditoriaus, turinčio balsų daugumą, elgesys, leidžia daryti išvadą apie netinkamą kreditorių susirinkimo veikimą, piktybišką likvidavimo procedūros vilkinimą.

Trečia, 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo metu priimtas nutarimas nustatyti pradinę turto pardavimo kainą – 30 000 Eur, neatsižvelgiant į tai, kad 2014 m. spalio 21 d. UAB korporacija „Matininkai“ atliko nekilnojamojo turto įvertinimą ir nustatė, kad turto vertė – 574 000 Lt. Nors kreditorių susirinkimas nėra įpareigotas besąlygiškai vadovautis turto vertintojų nustatyta verte, tačiau atsižvelgiant į turto kainų skirtumą (166 241 Eur  - 30 000 Eur = 136 241 Eur), taip pat į ankstesniuose nutarimuose nustatytas parduodamo turto kainas, balsų daugumą turinčio A. L. priimtas nutarimas laikytinas prieštaraujančiu teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas), o tai yra pagrindas spręsti apie netinkamą kreditorių susirinkimo jam pavestų funkcijų įgyvendinimą, pažeidžiantį tiek kreditorių interesus, tiek ir trukdantį tolimesnei bankroto bylos eigai.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą patvirtinti nekilnojamojo turto pardavimo ir kainų nustatymo tvarką, vadovavosi aktualia teismų praktika bei galiojančiomis ĮBĮ normomis, tačiau nevertino išskirtinių šios bylos aplinkybių, suteikiančių teisę teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priskirtinų klausimų sprendimą. Neprotingą terminą užsitęsusi įmonės likvidavimo procedūra, nenuoseklios, neracionalios, neadekvačios kreditorių susirinkime nustatomos turto pardavimo kainos, nuolatiniai ginčai, kylantys tarp balsų daugumą turinčio (-ių) kreditoriaus (-ių) ir kitų kreditorių, leidžia spręsti apie kreditorių susirinkimo vengimą tinkamai įgyvendinti savo kompetencijai priskirtus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes bei siekdamas bankroto proceso efektyvumo ir operatyvumo, konstatuoja esant pagrindą nagrinėjamoje byloje pakeisti pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį, įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją ir nustatyti BUAB „RV3“ nekilnojamojo turto pardavimo kainą ir tvarką pagal pareiškėjo prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką. Juo labiau, kad kitų objektyvių ir naujesnių  įrodymų dėl bendrovės turto vertės, nei UAB korporacijos „Matininkai“ įvertinimas, byloje  nėra. Apskritai ginčo tarp kreditorių, kad turtas turi būti parduodamas, nėra. Kreditoriai taip pat sutaria dėl turto kainos didinimo intervalo varžytynėse. Turto pateikimas pardavimui varžytynėse už apelianto pasiūlytą pradinę kainą nepažeis kreditorių interesų, nes siūloma turto pardavimo vertė ženkliai didesnė, nei nustatyta 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkime. Nepardavus turto už nustatytą kainą nebus užkertamas kelias kreditoriams ateityje spręsti klausimo dėl turto vertės bendra tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Panaikinti BUAB „RV3“ 2015 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl turto pardavimo kainų ir tvarkos.

Įpareigoti BUAB „RV3“ administratorių BUAB „RV3“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) parduoti iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka komplekse, t. y. visą kartu, neskaidant jo dalimis ar atskirais vienetais, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 166 241 Eur (plius PVM, jeigu jis taikomas). Nepardavus turto I-ose varžytynėse, II-ose varžytynėse pradinę pardavimo kainą nustatyti 149 617 Eur, turtą pardavinėti dvejose varžytynėse, nustatyti varžytynėms 1 500 Eur pirmą turto kainos didinimo intervalą ir 1 000 Eur tolimesnius kainos didinimo intervalus bei 29 Eur mokestį varžytynių žiūrovui.“

Teisėjas                                                                                                           Artūras Driukas