Baudžiamoji byla Nr. 2K–268/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.23.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. S. ir G. A. bei jo gynėjo advokato Olego Drobitkos (Oleg Drobitko) kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį ketveriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, K. S. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį taip pat ketveriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, į paskirtos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitant laikino sulaikymo laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 21 iki 23 d.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti Ž. S. (Ž. S.) ir M. Š. (M. Š.), tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartimi nuteistųjų K. S. ir G. A. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
K. S. ir G. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad iki 2007 m. birželio 29 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, mobiliojo ryšio telefonu nuolat bendraudami su suimtuoju Ž. S., tuo metu buvusiu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, susitarė, jog jie, paslėpę siuntinyje tarp kitų daiktų, perduos Ž. S. psichotropinių medžiagų. Vykdydami susitarimą ir veikdami bendrai, nenustatytomis aplinkybėmis, turėdami tikslą paslėpus siuntinyje perduoti psichotropines medžiagas į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, K. S. ir G. A. 1,867 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,351 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, paslėpė užklijuodami gamyklinėje tirpios kavos „3inl“ pakuotėje. 2007 m. birželio 29 d., apie 14.40 val., Ž. S. jiems paskambinus telefonu ir K. S. bei G. A. atsisakius atgabenti šį siuntinį su paslėpta psichotropine medžiaga, Ž. S. nurodymu perdavė siuntinį su psichotropine medžiaga M. Š., kuris tą pačią dieną, 14.40–15.40 val. laikotarpiu, minėtą tirpios kavos pakuotę su paslėpta psichotropine medžiaga – amfetaminu – bei kitais daiktais atgabeno į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, esančią Klaipėdoje, Jūros g. 1, kur apie 15.45 val. patikros metu ją rado ir paėmė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. A. ir jo gynėjas advokatas Olegas Drobitka prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba, nesant pagrindo tenkinti šį prašymą, pakeisti teismų sprendimus ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, atidedant jos vykdymą.
Skunde kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu iš kaltinimo G. A. pašalino psichotropinės medžiagos įgijimą, tačiau nuteisė už šios medžiagos gabenimą ir laikymą, nors jokiais bylos duomenimis tokia teismo išvada nepatvirtinta. Be to, be įgijimo gabenimas ir laikymas neįmanomas. Kasatorių manymu, teismo padarytos išvados prieštarauja viena kitai, o tai neatitinka BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatų. Byloje neaišku, už kokius nusikalstamus veiksmus G. A. nuteistas ir kokie duomenys tai patvirtina. Be to, nuosprendyje būtina nurodyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau, pažeidžiant BPK 305 straipsnio l dalies l punkto reikalavimus, to nepadaryta. Taip pat pažeista BPK 187 straipsnio l dalis. Kita vertus, G. A. yra nuteistas už nusikalstamą veiką, dėl kurios iš esmės jam nebuvo pareikštas kaltinimas, o viena pagrindinių kaltinamojo teisių yra teisė žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, nes priėmė nuosprendį pagal kaltinimą, kuris pagal faktines aplinkybes iš esmės skiriasi nuo kaltinimo, dėl kurio buvo atiduotas teismui. Be to, pirmosios instancijos teismas G. A. kaltę dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir laikymo grindė tik užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, kurie neįrodo nei psichotropinių medžiagų kiekio, jų gabenimo vietos, laiko, perdavimo, nei kitų aplinkybių ir juo labiau konkrečių kasatoriaus veiksmų. Liudytojo pareigūno Ž. S. parodymų pagrindu galima daryti tik prielaidas. Taip pat teismai ignoravo G. A. teisinančius bylos duomenis. Dėl to teismo jam priimtas nuosprendis nepagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas, 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas). Teismas iki galo neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl veikos kvalifikavimo, įrodymų pagrįstumo, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus. Be to, šis teismas, darydamas išvadą, jog G. A. 2008 m. birželio 29 d. dalyvavo perduodant amfetaminą Ž. S., vadovavosi 2007 m. birželio 15 d. telefoninių pokalbių įrašais. Remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė tik prielaidas. Skunde taip pat pažymima, kad teismui buvo perduota tik dalis telefoninių pokalbių įrašų, iš kurių galima susidaryti tik klaidingas išvadas. Kasatoriai taip pat mano, kad G. A., atsisakydamas nešti psichotropines medžiagas Ž. S. į areštinę, bandė išvengti sunkesnių padarinių, t. y. nutraukti nusikalstamą veiką, o tai gali būti traktuojama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Svarstant švelnesnės, negu įstatyme numatyta bausmės (BK 62 straipsnio 2 dalies l, 2, 3, 4 punktai) ir jos vykdymo atidėjimo klausimus, skunde prašoma atsižvelgti ir į aplinkybes, kurios nebuvo žinomos teismams priimant sprendimus, t. y. kad 2009 m. kovo 7 d. G. A. gimė duktė, kurią jis išlaiko, ir kad G. A. išlaiko savo mamą, kuri serga sunkia liga bei yra neįgali.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo panaikinti dėl jo priimtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Skunde kasatorius nesutinka su teismų sprendimais ir teigia, kad nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teismų išvados padarytos remiantis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje psichotropinės medžiagos įgijimą iš kaltinimo pašalino, konstatuodamas, kad K. S. ir G. A. tik neteisėtai gabeno bei laikė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas platinti. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kitokios aplinkybės, t. y. kad kasatorius ir G. A., bendraudami telefonu su suimtuoju Ž. S., tuo metu buvusiu areštinėje, susitarė, jog paslėpus siuntinyje tarp kitų daiktų perduos jam psichotropines medžiagas, ir šias medžiagas – amfetaminą – paslėpė, užklijuodami gamyklinėje tirpios kavos „3inl“ pakuotėje, bei perdavė jas M. Š. Tokios teismo išvados yra prieštaringos ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Iš nuosprendžio neaišku, už kokius nusikalstamus veiksmus kasatorius nuteistas ir kokie duomenys tai patvirtina. Kasatorius tvirtina, kad Ž. S. prašymo gauti psichotropinių medžiagų neįvykdė, nes turi didelę šeimą, augina keturis mažamečius vaikus ir pats savanoriškai atsisakė vykdyti tokį prašymą. Dėl to jam turėjo būti taikoma BK 23 straipsnio 1 dalis. Tai, kad K. S. savanoriškai atsisakė įgyti amfetamino, nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu pašalindamas šią aplinkybę iš kaltinimo. Be to, teismui šią aplinkybę pašalinus, nebeliko pagrindo pripažinti jį kaltu dėl šios medžiagos gabenimo ir perdavimo. Priešingu atveju, teismas nuosprendyje turėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis kasatorius šią medžiagą gabeno ir perdavė. To reikalaujama pagal BPK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau šios įstatymo nuostatos nesilaikyta. Iš teismų sprendimų taip pat matyti, kad K. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai kartu su G. A. gabeno ir perdavė M. Š. psichotropines medžiagas, tačiau dėl to jam nebuvo pareikštas kaltinimas. Tuo tarpu viena iš pagrindinių kaltinamojo teisių yra teisė žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Be to, teismų sprendimuose kasatoriaus veiksmai nurodomi daugiskaita, t. y. inkriminuojami veiksmai įvardijami kaip padaryti bendrai su G. A. („bendraudami“, vykdydami“, „gabendami“, „perduodami“, „susitardami“), todėl neaišku, už kokius konkrečius savo nusikalstamus veiksmus kasatorius nuteistas. K. S. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio nuostatas, nes priėmė nuosprendį pagal kaltinimą, kuris faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo kaltinimo, dėl kurio buvo atiduotas teismui. Teismas perėmė valstybinio kaltintojo funkciją, o tai rodo teismo šališkumą. Toliau skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis iš esmės pagrindė tik užfiksuotais telefoniniais pokalbiais. Tačiau šių pokalbių pagrindu galima daryti tik prielaidas, o ne kategoriškas išvadas. Šie pokalbiai neįrodo nei psichotropinių medžiagų kiekio, jų gabenimo vietos, laiko, kitų aplinkybių, nei jų perdavimo – jokių konkrečių kasatoriaus veiksmų. K. S. tvirtina, kad teismo jam priimtas nuosprendis nepagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, todėl kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.
Atsileipimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo K. S. ir nuteistojo G. A. bei jo gynėjo advokato O. Drobitkos kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistiesiems inkriminuoto psichotropinių medžiagų įgijimo pašalinimas iš kaltinimo nepadarė paties kaltinimo nesuprantamo ir nelogiško. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kaltinimas neatitinka BK 260 straipsnio l dalies dispozicijos. Be to, teismų praktikoje nėra kategoriškos nuostatos, jog be įgijimo neįmanomas laikymas ir gabenimas. Prokuroras pažymi, kad byloje nesant neginčitinų įrodymų, kuris iš nuteistųjų ar jie kartu įgijo amfetamino, pirmosios instancijos teismas negrindė nuosprendžio abejonėmis ir iš kaltinimo šią neįrodytą aplinkybę pašalino. Tačiau tai nekeičia nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės už amfetamino laikymą ir gabenimą. Nuteistojo G. A. ir jo gynėjo teiginiai apie būtinumą gabenti psichotropines medžiagas tam tikrais „ilgesniais“ atstumais niekuo neparemti. Byloje įrodyta, kad K. S. kartu su G. A. amfetaminą paslėpė kavos pakelyje ir perdavė M. Š. toliau gabenti į areštinę. Nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo įgijo, pradėjo laikyti, gabeno ar perdavė psichotropines medžiagas. Toliau atsiliepime nurodoma, kad nesutikimas su byloje esančių telefoninių pokalbių įrodomąja reikšme dar neduoda pagrindo suabejoti teismų sprendimais. Be to, nuteistasis K. S. motyvus dėl šių pokalbių pažodžiui perrašė iš apeliacinio skundo, neatsižvelgdamas į apeliacinio teismo motyvus, išdėstytus nutartyje. Prokuroro teigimu, teismai motyvuotai rėmėsi telefoninių pokalbių turinio analize ir pagrįstai pripažino šiuos įrodymus pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl BK 23 straipsnio 1 dalies taikymo prokuroras nurodo, kad abiejų nuteistųjų skundo teiginius, jog jie atsisakė nuo nusikaltimo darymo, paneigia byloje esantys duomenys. Nors byloje nustatyta, kad tiek K. S., tiek G. A. atsisakė patys nešti siuntinį su paslėptu amfetaminu, tačiau būtent jie, paslėpę amfetaminą kavoje, surado asmenį, kuris toliau tęsė nusikaltimą už juos, ir tai suderino su areštinėje buvusiu Ž. S. Anot prokuroro, tokie nuteistųjų veiksmai, kai aktyviais veiksmais siekiama užtikrinti nusikaltimo pabaigimą pasitelkiant kitus asmenis, negali būti laikomi savanorišku atsisakymu pabaigti nusikaltimą. Be to, BK 260 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis formalioji, todėl vien laikymo pakanka pripažinti nusikalstamą veiką baigta. Neigdamas skunduose nurodomus esminius BPK pažeidimus, prokuroras nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos tos pačios nusikaltimo aplinkybės, todėl kaltinimas nebuvo pakeistas ir teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. O tai, kad nuosprendyje esantis nusikaltimo aprašymas neatkartoja kaltinamojo akto, patvirtina, jog teismas nuosprendį grindė tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos bylą nagrinėjant teisme ir pagrįstos įrodymais. Be to, amfetamino įgijimo pašalinimas iš kaltinimo dar nedaro šio kaltinimo iš esmės skirtingu nuo išdėstyto kaltinamajame akte. Toliau prokuroras tvirtina, kad kasatorių nurodyti argumentai dėl apeliacinių skundų nepakankamo išnagrinėjimo nemotyvuoti. Skunduose nenurodoma, į kuriuos apeliacinių skundų motyvus neatsakyta. Nenurodomi ir konkretūs veiksmai ar klausimai, kuriuos papildomai apeliacinės instancijos teismas turėtų atlikti ar išsiaiškinti. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos motyvuotos išvados netenkina kasatorių, nedaro apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu. Dėl bausmės dydžio atsiliepime pasisakoma, kad teismai pagrįstai nenustatė G. A. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai paskyrė bausmę, kurios dydis mažesnis už BK 260 straipsnio l dalyje numatytą sankcijos medianą. Paskirta bausmė atitinka BK reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta. Taip pat byloje nustatyta, kad G. A. niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl jo teiginiai apie išlaikomus asmenis nepagrįsti.
Nuteistųjų K. S. ir G. A. bei jo gynėjo advokato Olego Drobitkos kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, savarankiški, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš minėtų veikų.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Šio straipsnio nuostatų pagrindu darytina išvada, kad inkriminuojant asmeniui bet kurią iš BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų, būtina, pirma, nustatyti tokių veikų padarymo aplinkybes ir, antra, pagrįsti jas bylos įrodymais – gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje.
Nuosprendžiu K. S. ir G. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteisti už du nusikalstamos veikos epizodus, t. y. už psichotropinės medžiagos – amfetamino – gabenimą ir laikymą, turint tikslą ją platinti. Pripažindamas nuteistuosius kaltais dėl šių veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad, vykdydami iki 2007 m. birželio 29 d. sudarytą susitarimą su suimtuoju Ž. S. paslėpus siuntinyje tarp kitų daiktų perduoti jam psichotropinių medžiagų, K. S. ir G. A., veikdami bendrai, nenustatytomis aplinkybėmis, 1,867 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,351 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, paslėpė užklijuodami gamyklinėje tirpios kavos „3inl“ pakuotėje, o 2007 m. birželio 29 d., apie 14.40 val., Ž. S. jiems paskambinus telefonu ir šiems atsisakius atgabenti siuntinį su paslėpta psichotropine medžiaga, Ž. S. nurodymu perdavė šį siuntinį su psichotropine medžiaga M. Š., kuris tą pačią dieną, 14.40–15.40 val. laikotarpiu, minėtą tirpios kavos pakuotę su paslėpta psichotropine medžiaga – amfetaminu – bei kitais daiktais atgabeno į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, esančią Klaipėdoje, Jūros g. 1, kur apie 15.45 val. patikros metu ją rado ir paėmė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytos visos konkrečios aplinkybės, kuriomis K. S. ir G. A. laikė psichotropines medžiagas, tačiau tiek aprašant kito byloje nuteisto Ž. S. (kurstytojo) padarytos veikos aplinkybes, tiek iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, taip pat iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad psichotropinę medžiagą – amfetaminą – nuteistieji kartu laikė (nuosprendyje nurodyta – slėpė) 2007 m. birželio 29 d., apie 14. 30 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje yra pakankamai įrodymų dėl K. S. ir G. A. nuteisimo pagal šį epizodą. Amfetamino laikymo faktas tiesiogiai įrodytas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolais bei jų priedais, o netiesiogiai šį faktą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Savanoriško atsisakymo laikyti psichotropines medžiagas požymių byloje nenustatyta. Kaltinamajame akte nurodytos psichotropinių medžiagų laikymo (slėpimo) aplinkybės iš esmės neskiria nuo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytųjų, todėl nagrinėjimo teisme ribos nebuvo pažeistos (BPK 255 straipsnis).
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad K. S. ir G. A. pagrįstai nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už psichotropinių medžiagų laikymą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodžius, kad amfetaminas buvo laikomas nenustatytomis aplinkybėmis, bet kartu šios medžiagos laikymo aplinkybes nurodžius aprašant kito nuteistojo byloje Ž. S. (kurstytojo) nusikalstamą veiką bei šias aplinkybes (vietą, laiką, būdą, psichotropinių medžiagų kiekį ir pan.) išdėsčius motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, darytina išvada, kad nebuvo laikomasi BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nepripažintinas esminiu.
Tačiau iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis nuteistieji gabeno psichotropines medžiagas. Kaltinamajame akte K. S. ir G. A. buvo inkriminuota tai, kad jie nenustatytomis aplinkybėmis psichotropinę medžiagą gabeno į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje šis veikos epizodas neaprašytas, o motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje jo pašalinimas iš kaltinimo nemotyvuotas, teismo išvados dėl amfetamino gabenimo aplinkybių nenurodytos ir gabenimo faktas nepagrįstas įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais. Nepaisant to, teismas padarė išvadą, kad K. S. ir G. A. gabeno amfetaminą.
Tiesa, nuosprendžiu nustatyta, kad 2007 m. birželio 29 d., apie 14.40 val., Ž. S. telefonu paskambinus K. S. bei G. A. ir šiems atsisakius atgabenti siuntinį su paslėpta psichotropine medžiaga, Ž. S. nurodymu jie perdavė siuntinį su psichotropine medžiaga M. Š., kuris tą pačią dieną, 14.40–15.40 val. laikotarpiu, tirpios kavos pakuotę su paslėpta psichotropine medžiaga – amfetaminu – bei kitais daiktais atgabeno į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, kur patikros metu ją rado ir paėmė pareigūnai. Taigi K. S. ir G. A. perdavus psichotropinę medžiagą M. Š., šis su jų žinia gabeno draudžiamas medžiagas į areštinę, turėdamas tikslą jas perduoti Ž. S. Tačiau tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio negalima daryti vienareikšmės išvados dėl nuteistųjų K. S., G. A. bendrininkavimo su M. Š., kuriam esant būtų galima analizuoti K. S. ir G. A. baudžiamosios atsakomybės M. Š. gabenant amfetaminą klausimą bendrininkavimo instituto kontekste. Atsižvelgdama į tai ir neblogindama nuteistųjų padėties, kolegija dėl to nepasisako.
Kadangi K. S. ir G. A. amfetamino gabenimo aplinkybės nuosprendžio nustatomojoje dalyje neišdėstytos ir nuosprendyje nepagrįstos bylos duomenimis, konstatuotinas esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimas. K. S. ir G. A. nuteisimas dėl šio epizodo nepagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir neįrodytas bylos įrodymais. Kasatoriai šį faktą ginčijo savo apeliaciniuose skunduose, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jų argumentus. Dėl to nuosprendis ir nutartis dėl šios dalies naikintini, neįrodžius, kad kasatoriai padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kitų skunduose nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nenustatyta.
Dėl paskirtos bausmės
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniame skunde nuteistasis G. A. prašo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 2 dalies l, 2, 3, 4 punktai), atidedant jos vykdymą, tačiau jokių teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nenurodo. Tokie skundo teiginiai laikytini deklaratyviais. Kita vertus, bausmės klausimas nebuvo keliamas G. A. apeliaciniame skunde ir tai nebuvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kolegija šiuos argumentus palieka nenagrinėtus.
BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki aštuonerių metų. Tiek K. S., tiek G. A. teismas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, t. y. bausmę, mažesnę negu sankcijos vidurkis. Dėl to kolegijai keičiant nuosprendį paliekama ta pati bausmė.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinių skundų motyvai, kad teismų sprendimai pagrįsti vien tik telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais ir jų priedais, neatitinka tikrovės. Tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados dėl K. S. ir G. A. padarytų nusikalstamų veikų pripažinimo įrodytomis. Įrodymų įvertinimo klausimai yra tik teismo prerogatyva. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, atsakė į pagrindinius G. A. apeliacinio skundo argumentus, motyvavo savo išvadas, todėl, skirtingai nei nurodo kasatoriai, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutarties dalį dėl nuteistųjų K. S. ir G. A. nuteisimo už psichotropinės medžiagos – amfetamino – gabenimą, turint tikslą platinti.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis dėl nuteistųjų K. S. ir G. A. palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
Antanas Klimavičius