Civilinė byla Nr. 3K-3-340/2012
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01230-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.1;
16.5.4; 16.7; 121.19.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nodora“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos bendrovei darbuotojo veiksmais, atlyginimo.
Ieškovas UAB „Nodora“ prašė priteisti 52 859 Lt žalos atlyginimo už automobilio ir puspriekabės sugadinimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas P. K. 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarė su ieškovu UAB „Nodora“ darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą vairuotojo pareigoms, susijusioms su tarptautinių krovinių gabenimu. Su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2010 m. gruodžio 18 d., būdamas komandiruotėje, Lenkijos Respublikos teritorijoje atsakovas pažeidė kelių eismo taisykles, nepasirinko saugaus greičio, dėl to kliudė kitą transporto priemonę. Ieškovas nurodė, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas ir dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas atsakovas. Šio eismo įvykio metu buvo apgadintos ieškovo transporto priemonė DAF FT95.430XF (duomenys neskelbtini) bei puspriekabė SCHWARZMULLER SPA3/E (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 26 429,50 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra visos DK nustatytos materialinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. Atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o transporto priemonė jam buvo perduota kaip darbo priemonė toms vertybėms gabenti. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį, žala padaryta atsakovo komandiruotės metu, atsakovui grįžtant į Lietuvos Respubliką, t. y. tuo metu, kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, darbo metu, atliekant darbo funkcijas.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdis patvirtina neatsargią darbuotojo kaltės formą ¾ lengvabūdiškumą. Pažymėtina, kad tarp šalių sudarytos darbo sutarties sąlygos turi būti laikomos visiškos materialinės atsakomybės sutartimi. Nustatyta, kad ieškovui žala padaryta P. K. valdant ieškovui priklausantį didesnį pavojaus šaltinį, transporto priemonę, kurios darbdavys neapdraudė savanorišku draudimu, todėl UAB „Nodora“, kaip darbdavys, turi prisiimti atitinkamą žalos atsiradimo riziką. Atsižvelgęs taip pat į tai, kad atsakovo turtinė padėtis sunki, sutuoktinė yra mirusi, jis vienas išlaiko du pilnamečius vaikus, kurių vienas studentas, P. K. gaunamas darbo užmokestis ir turimo nekilnojamojo turto vertė nedideli, teismas konstatavo, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti 50 proc. ieškovo reikalaujamos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 5 dalis).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad iš P. K. sudarytos darbo sutarties matyti, kad jos 7.1, 7.2.3, 7.2.13 punktais šalys susitarė dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės, taip pat ir už transporto priemones (vilkiką ir puspriekabes), naudojamas pervežimo procese ir kitas vertybes, kurios yra neatskiriamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Kadangi atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o automobilis jam buvo perduotas kaip priemonė toms vertybėms gabenti, tai už jų sugadinimą atsakovas privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą.
Iš byloje esančio informacinio pranešimo matyti, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos UAB „Nodora“ priklausančios transporto priemonės, įvyko vairuotojui P. K. nepasirinkus eismo sąlygas atitinkančio greičio, todėl už kelių eismo taisyklių pažeidimą vairuotojui buvo skirta bauda, kurią jis pats susimokėjo. Tai leido teismui padaryti išvadą, jog atsakovas, vykdydamas darbo funkcijas ir vairuodamas darbdaviui priklausančią transporto priemonę, buvo neatidus ir nerūpestingas, viršijo leistiną greitį, dėl to įvyko eismo įvykis.
Byloje nustatyta, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė buvo apdrausta. Aplinkybė, jog įmonė automobilio, puspriekabės nebuvo apdraudusi savanorišku draudimu, nedaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų negaliojančių atsakovo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymą reglamentuojančiame DK 256 straipsnyje nustatyta, jog šis susitarimas įforminamas raštu, tačiau įstatymo nuostata nereikalauja, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis būtų įforminama kaip atskiras dokumentas. DK 95 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartyje šalys gali sulygti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog visiškos materialinės atsakomybės sąlygų įtraukimas į darbo sutartį yra neteisėtas ir prieštarauja įstatymams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas P. K. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Dėl CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo. Ieškovas, reikalaudamas taikyti visišką materialinę atsakomybę, ieškinyje turėjo nurodyti vieną iš DK 255 straipsnyje nustatytų būtinų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę, kad kasatoriaus ir ieškovo buvo sudaryta įstatymo reikalavimus atitinkanti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nors ieškinyje tokia aplinkybė nebuvo nurodyta. Pažymėtina, kad teismas negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Dėl to teigtina, kad šioje byloje teismas už ieškovą suformavo ieškinio pagrindimą, įtraukdamas naujas faktines aplinkybes.
- Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Tačiau nagrinėjamoje byloje to nebuvo padaryta, todėl konstatuotinas CPK 320 nuostatų pažeidimas. Kasatoriaus nuomone, nepateiktas apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kodėl materialinės atsakomybės klausimais šalys gali tartis, nors DK XVII skyriuje šie klausimai yra sureguliuoti, ir ar materialinės atsakomybės nuostatos gali būti įtraukiamos į darbo sutartį. Teigtina, kad remiantis DK 256 straipsnio 1 dalimi ne už visas darbo priemones, nurodytas šio straipsnio dalyje, darbuotojas gali atsakyti pagal visiškos materialinės atsakomybės taisykles. Nenagrinėtas argumentas, kad tariama visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įtraukta į darbo sutartį, pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato galiojantys teisės aktai, todėl ji negali būti taikoma (DK 94 straipsnio 2 dalis). Nepasisakyta dėl kolektyvinės sutarties ir joje nustatyto konkretaus sąrašo materialinių vertybių, už kurias darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę, ir sąlygų, už kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų, buvimo būtinumo. Dėl to teigtina, kad byla išnagrinėta neatskleidus jos esmės.
- Dėl įrodinėjimo pareigos. Kasatorius neturi įrodyti, kad nėra kolektyvinės sutarties, bet ieškovas turi pareigą įrodyti ne tik tai, jog tokia sutartis egzistuoja, bet ir tai, kad joje nustatytos visos DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, kurioms esant galimas visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas.
- Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susitarimą, įtrauktą į darbo sutartį, kuris neturi pagrindinių visiškos materialinės atsakomybės sutarties elementų, nurodytų DK 256 straipsnyje, laikė tinkama visiškos materialinės atsakomybės sutartimi.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vairuotojo materialinės atsakomybės už darbdavio transporto priemonės sugadinimą taikymo
Darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos (DK 245 straipsnis). DK 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma šio teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sąlygų, išvardytų DK 246 straipsnyje, – visuma.
Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnio sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčo atveju yra DK 246 straipsnyje išvardytos materialinės atsakomybės sąlygos: ieškovo patirta žala – pagal atliktą transporto priemonių nuostolių vertinimą nustatytos automobilio remonto išlaidos; neteisėti atsakovo veiksmai, aplaidžiai eksploatavus ieškovo automobilį, nepasirinkus eismo sąlygas atitinkančio greičio įvyko eismo įvykis, už kurį atsakovui buvo skirta bauda; priežastinis neteisėto atsakovo elgesio ir transporto priemonių sugadinimo ryšys; atsakovo kaltė dėl netinkamo automobilio eksploatavimo konkrečiomis sąlygomis; ieškovą ir atsakovą žalos padarymo metu siejo darbo santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla, nes įvykis įvyko komandiruotės metu, jam vykdant darbo funkcijas.
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas turi atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą, tačiau nesutariama dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų.
DK darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis – ribotą ir visišką. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje, kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais. Visiška materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Byloje nustatyta, kad atsakovo darbo sutarties 7.1 punkte įtvirtinta, jog „darbdavys ir darbuotojas susitaria, jog darbuotojas, einantis vairuotojo pareigas ir dirbantis krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais darbą, kuris yra susijęs su jam perduotų vertybių: pinigų, krovinių, dokumentų, transporto priemonės (vilkiko ir puspriekabės) naudojamos pervežimo procese ir kitomis vertybėmis, kurios yra neatsiejamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis, įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už nurodytų vertybių išsaugojimą“. Darbo sutarties 7.2.3 punkte nustatyta, kad „darbuotojas privalo materialiai atsiskaityti už 7.2.2 punkte nurodyto krovinio trūkumus, sužalojimus ar sugadinimus“; 7.2.13 punkte įtvirtinta, kad „darbuotojas privalo visiškai, pagal įsigijimo kainą, materialiai atsakyti už žalą, padarytą tiek transporto priemonei, tiek naudojant kitą turtą, kuris nuosavybės teise priklauso darbdaviui.“ Bylą nagrinėję teismai šiuos atsakovo darbo sutarties punktus kvalifikavo kaip visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymą DK 256 straipsnio prasme.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – indentifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal ieškinyje pateiktas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikavo ginčą. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad teismai, taikydami ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. DK 255, 256 straipsnius, kurie nebuvo nurodyti ieškinyje, įtraukė naujas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas nepagrįstu.
DK 256 straipsnyje įtvirtinti įstatymo leidėjo visiškai materialinės atsakomybės sutarčiai keliami reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši sutartis įforminama raštu. Įtvirtintas rašytinės formos reikalavimas lemia, kad darbuotojo ir darbdavio susitarimas turi būti surašomas ir pasirašomas abiejų šalių. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tiek kaip atskiras dokumentas, kurį pasirašo šį susitarimą sudarantys asmenys, tiek kaip susitarimas, inkorporuotas darbo sutartyje (sudarytas ir pasirašytas darbo teisinių santykių šalių). Nagrinėjamoje byloje visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo įtraukta į darbo sutartį, kurią pasirašė darbuotojas ir darbdavys, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių sudaryta sutartis atitiko DK 256 straipsnyje įtvirtintą susitarimo formos reikalavimą. Dėl to vertintina, kad pagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog įstatyme yra įtvirtintas reikalavimas dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties formos, t. y. ji turi būti sudaroma raštu, tačiau nėra įstatymo leidėjo nustatyto reikalavimo ją sudaryti būtinai kaip atskirą dokumentą.
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurie atlieka darbą, nustatytą DK 256 straipsnyje. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi pagrindas tokiai sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Tokios sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes jam būtų atlyginta tik žala, neviršijanti darbuotojo trijų mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu (DK 254 straipsnis). Taigi, teisės norma nustato, kada ir su kuriais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012).
Iš ginčo šalių darbo sutartyje įtvirtintų nuostatų yra aiškūs atsakomybės objektai, t. y. darbuotojui perduotos vertybės: pinigai, kroviniai, dokumentai, transporto priemonės (vilkiko ir puspriekabės) naudojamos pervežimo procese ir kitos vertybės, kurios yra neatskiriamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis (7.1, 7.2.3, 7.2.13 punktai). Taigi eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonė ir puspriekabė atsakovui, perduota kaip priemonė kroviniui gabenti, buvo visiškos materialinės atsakomybės objektas, t. y. pateko į visiškos materialinės atsakomybės sutarties reguliavimo sritį, todėl kasatorius turi atlyginti visą žalą, jos dydį nustatant laikantis DK 257 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai darbovietėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties arba joje tokių konkrečių darbų ar pareigų sąrašas nenurodytas, tačiau yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tokia sutartis turėtų būti ir taikoma. Ginčo atveju konstatavus, kad kasatoriaus darbo pobūdis (transporto priemonės perduotos jam kaip priemonė toms vertybėms gabenti) ir visiškos materialinės atsakomybės ribos yra aiškiai įtvirtintos ginčo šalių sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, darytina išvada, jog vien tik kolektyvinės sutarties buvimas ar nebuvimas neturi nulemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties.
Visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo galimybė nustatyta Darbo kodekse (DK 256 straipsnio 1 dalis), todėl nepagrįstu laikytinas kasatoriaus argumentas, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įtraukta į darbo sutartį, pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato galiojantys teisės aktai (DK 94 straipsnio 2 dalis). DK 95 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti. Taigi darbdavys ir darbuotojas sudarydami darbo sutartį gali sulygti dėl materialinės atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojų materialinės atsakomybės paskirtis ¾ užtikrinti darbdavio galimos materialinės žalos atlyginimą, todėl natūralu, kad šia sutartimi siekiama apginti darbdavio interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. ir kt. v. Utenos rajono vartotojų kooperatyvas, bylos Nr. 3K-3-396/2005). Tačiau kaip apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, darbdavys taip pat turi atitinkamas pareigas, pvz.: suteikti reikiamas darbo priemones, užtikrinti techniškai tvarkingos transporto priemonės darbuotojui perdavimą. Dėl to teigtina, kad yra išlaikyta pusiausvyra tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo, sugadinimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties, tokių vertybių neišsaugojus, sugadinus.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir dėl to priėmė nemotyvuotą nutartį. Teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. M., J. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008). Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl ginčo šalių visiškos materialinės atsakomybės sutarties, jos sudarymo teisėtumo, o ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra glausti, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad jais nebuvo atsakyta į kasatoriaus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai vertino teisinius apeliacinio skundo argumentus ir nepažeidė teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą.
Kiti kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiai konkrečiai bylai laikytini nereikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. liepos 3 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 21,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteistina 21,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo P. K. (duomenys neskelbtini) valstybei 21,40 Lt (dvidešimt vieną litą 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Zigmas Levickis
Pranas Žeimys