Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-606/2019
Teisėja Daiva Jazbutienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-68238-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.1.; 1.15.2 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,
dalyvaujant prokurorėms Kristinai Prialgauskienei, Snieguolei Lukošienei,
nukentėjusiajam E. M.,
nuteistajam M. G.,
gynėjui advokatui Tomui Leščinskui,
n u s t a t ė :
1. M. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 30 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. 22, asmeninio konflikto metu, suėmęs E. M. už rūbų, ištraukė jį iš automobilio „Mazda 323F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į kairę ausį, po to parvertė E. M. ant žemės ir ne mažiau kaip tris kartus spyrė į galvą. Nukentėjusiajam atsikėlus, kumščiu sudavė dar vieną smūgį į burną, taip padarydamas galvos sumušimą su poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, nusitęsiančia į užausį, viršutinio žandikaulio kairiojo 32 danties vainiko lūžimą, tai nukentėjusiajam E. M. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, pribėgęs prie K. V., tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą, dėl to K. V. nugriuvo ant žemės ir susižalojo kairę šlaunį, taip kairės šlaunies išoriniame paviršiuje buvo padaryta poodinė kraujosruva, ir tai nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas T. Leščinskas prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir M. G. išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuo kaltinimo dalies, susijusios su nukentėjusiojo E. M. sužalojimu, nuteistasis M. G. gynėsi teigdamas, kad E. M. sužalojo jį sulaikydamas po jo padarytos nusikalstamos veikos, t. y. iš karto po to, kai E. M. automobiliu užsivertė M. G. ant automobilio priekinio dangčio ir vežė jį didindamas greitį bei manevruodamas taip, kad M. G. nukristų nuo važiuojančio automobilio. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių M. G. argumentų nuosprendyje nepasisakė. Apelianto įsitikinimu, E. M. veiksmai – važiavimas tyčia ant pėsčiojo M. G., kuriam nustatyti sužalojimai, jis juto skausmą, automobilio nestabdymas pastarajam užvirtus ant priekinio dangčio, greičio didinimas ir manevravimas, siekiant pastarąjį numesti nuo važiuojančio automobilio, yra nusikalstami. Šių aplinkybių šioje byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras neįžvelgė, ir tik pagal M. G. skundą pradėtas ir šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl E. M. veiksmų prieš M. G.. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. M. sužalojimai buvo padaryti M. G. traukiant pastarąjį iš automobilio. Bylos duomenimis nepaneigta M. G. nurodyta aplinkybė, kad E. M. priešinosi traukiamas iš automobilio, todėl buvo pavartota prievarta ir paimti automobilio rakteliai. Medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad po įvykio E. M. nustatytos tik dvi trauminio poveikio vietos, jose padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Apelianto tvirtinimu, M. G. tikslas buvo ne sužaloti E. M., o pastarąjį sulaikyti, t. y. neleisti pastarajam toliau vairuoti automobilio ir pasišalinti. Todėl, apelianto įsitikinimu, yra abi BK 29 straipsnio 1 dalyje numatytos M. G. atsakomybę šalinančios sąlygos. Apelianto nuomone, apeliaciniame teismo posėdyje tikslinga atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį E. M.. Kadangi, nei tyrimo metu, nei teisme nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl paties E. M. nuskalstamų veiksmų prieš M. G., netirta, ar E. M. priešinosi jo išlaipinimui iš automobilio.
2.2. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad apklausiama teisme nukentėjusioji K. V. taip ir negalėjo tiksliai pasakyti, ar ji buvo sužalota tyčia ar netyčia. Ji kategoriškai patvirtino, kad vieta, kurioje ji buvo sužalota, buvo neapšviesta, todėl ji paties smūgio sudavimo nematė. Apelianto įsitikinimu, po tyčinio smūgio sudavimo K. V. į veidą, jos veide būtų likęs sužalojimas. Medicinos specialistas išvadoje nurodė, kad K. V. kūne yra viena trauminio poveikio vieta – kraujosruva kairėje šlaunyje. Todėl nesant pakankamai surinktų neginčijamų įrodymų dėl tyčinio K. V. sužalojimo, M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintinas.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
6. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį M. G. išteisinti, motyvuojant tuo, kad dėl nukentėjusiojo E. M. sužalojimo yra M. G. atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 straipsnyje, nes M. G. tikslas buvo ne sužaloti E. M., o pastarąjį sulaikyti, t. y. neleisti pastarajam toliau vairuoti automobilio ir pasišalinti po padarytos nusikalstamos veikos. E. M. traukiamas iš automobilio priešinosi, todėl buvo pavartota prievarta. Dėl nukentėjusiosios K. V. sužalojimo nėra pakankamai surinkta įrodymų, kad ji buvo sužalota tyčia.
7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
I. Dėl nukentėjusiajam E. M. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo
8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. Atitinkamai BK 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Pagal formuojamą teismų praktiką, BK 29 straipsnio teisėtumo sąlygos yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką, ir sulaikomas asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo ar jo negalima kitaip sulaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2006, Nr. 2K-351/2010, Nr. 2K-382/2011, Nr. 2K-177/2014). Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos BK 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės (BK 29 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK numatytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos. Kartu pažymėtina, kad minėta įstatymo norma nesuteikia teisės vartoti prievartą kaip kerštą.
9. Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. G. parodė, kad įvykio vakarą jis važinėjosi su draugais jo automobiliu, jį vairavo draugas. Nuvažiavo į Juknaičius, nes norėjo pasikalbėti su nukentėjusiąja K. V., su kuria anksčiau draugavo, tačiau pamatė, kad ji su nukentėjusiuoju E. M. važiuoja kitu automobiliu, todėl važiavo paskui nukentėjusiųjų automobilį. Kai nukentėjusiųjų automobilis sustojo, jie taip pat sustojo, jis nuėjo prie nukentėjusiųjų automobilio pasikalbėti su K. V.. Pripažino, kad nukentėjusiąją iškeikė necenzūriniais žodžiais. Nespėjus jai nieko pasakyti, jam stovint E. M. automobilio priekyje, E. M. kelis kartus pagąsdindamas, pradėjo važiuoti link jo, jis į automobilio kapotą rankomis įsirėmęs nebuvo. Kai trečią kartą E. M. automobilis pavažiavo, jis kliudė jo kojas ir jis užvirto ant kapoto. Kai užvirto ant kapoto, galva atsitrenkė į automobilio stiklą. Automobiliui važiuojant įsikabino į valytuvus. E. M. jį veždamas ant kapoto išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, didino greitį ir manevravo. Pasitaikius progai, jis nuo automobilio nušoko, atidarė vairuotojo dureles, traukė iš spynelės automobilio raktelius ir kartu nukentėjusįjį. E. M. tempė iš automobilio, kad daugiau nebekeltų grėsmės. Sužalojimus E. M. galėjo padaryti traukdamas jį iš automobilio, nes jis muistėsi, priešinosi, bandė bėgti. Į galvą E. M. nespyrė ir tiesioginio smūgio nesudavė. Kai E. M. ištraukė iš automobilio, jį laikė, kol atvažiuos policija. Pats norėjo ją iškviesti, bet girdėjo, kad K. V., bėgdama link jų, jau kalbėjo su policija. Ją norėjo sulaikyti, bet kodėl, paaiškinti negalėjo. Tada ji atsimušė į jo ranką ir nukrito ant žemės. Automobilyje buvo keturiese, jo draugai nesikišo, nei vienas iš automobilio išlipęs nebuvo. Iš automobilio jie išlipo tik prie autobusų stotelės, kai jis nušoko nuo automobilio (t. 2, b. l. 71–72).
10. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo M. G. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, jis nukentėjusiajam E. M. sužalojimus galėjo padaryti traukdamas jį iš automobilio, nes jis muistėsi, priešinosi, bandė bėgti. E. M. į galvą nespyrė ir tiesioginio smūgio nesudavė. Tačiau tokie nuteistojo M. G. parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu ir apeliaciniame teismo posėdyje duotiems nukentėjusiojo E. M. parodymams.
11. Nukentėjusysis E. M. teisiamajame posėdyje nedalyvavo, jo parodymai buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. 2, b. l. 96). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų E. M. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarą jam išvažiavus iš K. V. namų kiemo, jo vairuojamą automobilį automobiliu ėmė persekioti buvęs K. V. draugas M. G.. Jam sustojus, priešais jo automobilį sustojo ir V. G. automobilis. Iš jo išlipo M. G., iš automobilio išlipo ir K. V., kad pasakytų M. G., jog šis paliktų ją ramybėje, jis liko automobilyje. Kalbėdamas su K. V., M. G. užšoko ant jo automobilio variklio dangčio ir ėmė jį keikti necenzūriniais žodžiais, šaukė „gaidy, užmušiu“. Kad M. G. nuliptų nuo automobilio variklio dangčio, jis kelis metrus pavažiavo į priekį, bet M. G. įsikibo ir nuo automobilio nenulipo, lankstė valytuvus ir kumščiais daužė automobilio priekinį stiklą. Neapsikentęs tokio poelgio, būdamas labai pasimetęs, ėmė po truputį važiuoti su ant kapoto gulinčiu M. G.. Nuvažiavo apie 400 m link autobusų stotelės. M. G. nuo kapoto nušoko, atidarė jo automobilio dureles, jį ištraukė lauk ir kumščiu sudavė vieną smūgį į veido kairę pusę. Jie susistumdė, jis pargriuvo ant žemės, užsidengė rankomis veidą, tada M. G. spyrė į galvą. Juto ne mažiau kaip 3 spyrius. Nežinojo, ar M. G. vienas jį spardė, nes buvo pastebėjęs, kaip prie jų eina iš M. G. automobilio išlipę kiti vaikinai. Kai jis atsistojo, M. G. kumščiu sudavė dar vieną smūgį į burną, nuo to jam nuskilo kairysis iltinis dantis. Po to M. G. nuėjo link jų parbėgančios K. V.. Vienas iš M. G. draugų pasakė: „žiūrėk K. atjungė“. Atsisukęs pamatė K. V. gulinčią ant žolės (t. 1, b. l. 46, 47, 49–50).
12. Pažymėtina, kad iš aptartų nukentėjusiojo E. M. parodymų nustatyta, kad jis nuosekliai parodė ne tik visas įvykio aplinkybes, bet ir suduotų smūgių skaičių, į kurias kūno vietas smūgiai buvo suduoti, jų eiliškumą ir panašiai, taip pat parodė, kad M. G. pats užšoko ant automobilio variklio dangčio, o jis automobiliu pavažiavo kelis metrus tam, kad M. G. nuliptų nuo automobilio.
13. Tam, kad būtų patikrintas nukentėjusiojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumas, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nukentėjusįjį E. M. apklausė apeliaciniame teismo posėdyje. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis E. M. patvirtino, kad jam sustojus, M. G. automobilis sustojo priešais. Nematė, kiek žmonių yra M. G. automobilyje, bet nusprendė, kad M. G. yra ne vienas, nes jis išlipo iš keleivio pusės. Kai iš jo automobilio išlipo K. V., M. G. atsistojo prie jo automobilio kapoto, ant jo užšoko, kad jis niekur neišvažiuotų, pradėjo pulti, šaukti, kad užmuš. Jis pavažiavo, nes galvojo, kad M. G. nulips nuo automobilio, neneigė, kad norėjo jį nuo automobilio numesti, nes buvo šoko būsenos, išsigandęs, nežinojo ką daryti, todėl važiavo manevruodamas 20-30 km/h greičiu, apie 300-400 metrų, pristabdydamas. M. G. buvo įsikabinęs į priekinę kapoto dalį, prie stiklo. Sustojo, nes nebeturėjo, kur dingti, nusisegė diržą. Tada iš karto atbėgo M. G., atidarė dureles, griebė jam už striukės ir ištempė iš automobilio. Iš pradžių sudavė vieną kartą į veidą, parvertė ant žemės ir kokius tris kartus spyrė į galvą, o kai atsistojo, dar vieną kartą sudavė ranka per kairę veido pusę ir nuskėlė dantį.
14. Nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiojo E. M. parodymais nėra jokio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. M. išsamiai ir nuosekliai parodė įvykio aplinkybes, konkrečiai nurodė, kokiu būdu, kiek kartų ir į kurias kūno vietas M. G. sudavė jam smūgius. Nukentėjusysis E. M. teisiamajame posėdyje dėl objektyvių priežasčių nedalyvavo, tačiau po įvykio praėjus daugiau kaip vieneriems metams, apeliaciniame teismo posėdyje jis parodė analogiškai, taip pat tiksliai ir neprieštaringai nurodė suduotų smūgių skaičių, kokiu būdu ir į kurias kūno vietas jie buvo suduoti. Be to, nukentėjusysis E. M. apklausų metu jau žinodamas, kad M. G. važiavo automobilyje su trimis draugais, to neparodė, o sąžiningai nurodė, kodėl jis manė, kad M. G. automobilyje važiavo ne vienas, taip pat nepaneigė, kad norėjo numesti M. G. nuo automobilio kapoto, nes buvo išsigandęs, nežinojo, kaip elgtis. Tuo tarpu nuteistojo E. M. parodymai duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu vienodi nebuvo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. G. pats parodė, kad temdamas E. M. iš automobilio, galėjo suduoti jam smūgį, nes jis priešinosi (t. 1, b. l. 152–153). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo E. M. parodymus dėl jam suduotų smūgių patvirtina ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 50/2018(03) nurodyta, kad E. M. padarytas galvos sumušimas su poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, nusitęsiančia į užausį, viršutinio žandikaulio kairiojo 32 danties vainiko lūžimas, ir konstatuota, kad sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, kad E. M. sužalojimai padaryti paveikus nurodytas galvos vietas kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 68). Ir tokie specialisto išvadoje nurodyti duomenys aiškiai parodo, kad E. M. sužalojimai buvo padaryti būtent suduodant smūgius.
15. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. M. nuteistojo M. G. prieš įvykį nepažinojo, o M. G. E. M. žinojo kaip jo buvusios draugės K. V. draugą. Iš nustatytų ir aptartų tiek nuteistojo M. G., tiek ir nukentėjusiojo E. M. parodymų visumos aiškiai matyti, kad konfliktinę situaciją sukėlė būtent M. G., jis sekė iš paskos nukentėjusiojo E. M. vairuotą automobilį, o nukentėjusiojo E. M. automobiliui sustojus, jo automobilis sustojo taip pat. M. G. ir pats neneigė, kad išlipo iš automobilio ir priėjo prie E. M. automobilio tam, kad pakalbėtų su buvusia drauge K. V., tačiau ją iškeikė. Kartu nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad M. G. iš anksto buvo priešiškai nusiteikęs ir prieš E. M.. Tai, jog nuteistasis M. G. elgėsi agresyviai, pats sukėlė konfliktinę situaciją, patvirtina ir nukentėjusiosios K. V. parodymai.
16. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios K. V. parodymų nustatyta, kad jai su E. M. vairuojamu automobiliu išsukant iš kiemo, pastebėjo M. G. automobilį. Jiems sustojus pamatė, kad M. G. automobilis privažiavo iš galo. Ji išlipo iš automobilio, iš savo automobilio išlipo ir M. G., jis jai sakė necenzūrinius žodžius dėl jų nutrūkusios draugystės. Tuo metu E. M. buvo savo automobilyje. Kiek prisiminė, tai M. G. kvietė E. M. išlipti iš automobilio ir pasišnekėti. M. G. kvietė išlipti iš automobilio ir savo draugą, bet jis nelipo. M. G. stovėjo prie E. M. automobilio priekio. E. M. kelis kartus automobiliu pavažiavo, stūmė M. G. rankomis įsirėmusį į kapotą, bet M. G. nepasitraukė. Nukentėjusioji negalėjo pasakyti, kaip M. G. atsidūrė ant automobilio kapoto, tačiau parodė, kad E. M. tik iš trečio karto pradėjo važiuoti, o M. G. buvo ant automobilio kapoto. E. M. jį vežė vingiuodamas, apie 400-500 metrų, iki pagrindinio kelio ir sustojo stotelėje. Susivokus kas vyksta, ji paskambino policijai ir bėgo per pievą link automobilio. E. M. sakė, kad po to įvykio nuskilo dantis (t. 2, b. l. 72–73). Iš teisiamojo posėdžio metu perskaitytų nukentėjusiosios K. V. parodymų nustatyta, kad po skyrybų su M. G., jis jai ne kartą skambino ir grasino, kad ją sunaikins, jeigu susiras kitą draugą, nepalieka ramybėje. Tam, kad ji atsilieptų telefonu, skambina iš draugų telefonų, keičia savo telefono numerius (t. 1, b. l. 27–28). Apklausta kaip liudytoja iš karto po įvykio, nukentėjusioji K. V. parodė, kad M. G. priėjęs prie E. M. automobilio priekio, rankomis atsirėmė į automobilio variklio dangtį bei šaukė draugą, kad šis ateitų, tačiau jis iš automobilio nelipo. M. G. nesitraukė nuo E. M. automobilio. Tada E. M. po truputį pradėjo važiuoti į priekį, tačiau M. G. atsigulė ant automobilio variklio dangčio ir neketino nulipti. Matydama, kad viskas geruoju nesibaigs, ji paskambino į policiją. Nukentėjusioji K. V. pati nematė, kaip mušė E. M., jis pasakė, kad buvo sumuštas (t. 1, b. l. 1–3).
17. Iš aptartų duomenų visumos objektyviai nustatyta, kad įvykio metu M. G. buvo ne vienas, tai suprato ir E. M., todėl logiška, kad E. M., matydamas agresyviai nusiteikusį M. G., be to, K. V. pasakius, kad jis jos draugas, turėjo pagrindo bijoti M. G.. Pažymėtina, kad pats nuteistasis V. G. patvirtino, kad jam stovint prie E. M. automobilio, E. M. net kelis kartus pagąsdindamas pradėjo važiuoti link jo, tačiau V. G. dėl to jokios grėsmės nejautė, nes jis nuo automobilio nesitraukė. Priešingai, pats iškeikė E. M.. Akcentuotina, kad bylos duomenimis nepaneigta ir nukentėjusiojo E. M. parodymų visuma dėl to, kad M. G. pats užšoko ant automobilio kapoto bei nenustatyta aplinkybė, kad po to, kai V. G. nušoko nuo automobilio variklio dangčio, E. M. iš įvykio vietos būtų bandęs pabėgti, kėlęs grėsmę, todėl jį būtų buvę reikalinga sulaikyti. Be to, E. M., jeigu ir būtų pasielgęs nusikalstamai, nebuvo nepažįstamas asmuo, kad jo nebūtų galima surasti ir vėliau. Juolab, kad nuteistasis V. G. turėjo ir liudytojų. Aplinkybės, kad E. M. niekur iš įvykio vietos nebėgo ir nesipriešino, nepaneigia teisiamajame posėdyje duoti liudytojo J. L. parodymai. Iš jų nustatyta, kad jis matė, kaip V. G. buvo vežamas ant automobilio kapoto, tačiau, kai E. M. vairuotas automobilis sustojo, jis pasiliko sėdėti automobilyje (t. 2, b. l. 94). Teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo J. L. parodymai nepaneigia aplinkybės, kad E. M. kelis kartus pavažiuodamas link V. G., stovinčio prie jo automobilio, norėjo jį tik pagąsdinti. J. L. nebuvo tikras, kad V. G. užgriuvo ant automobilio kapoto nuo smūgio automobiliu. Iš liudytojo J. L. parodymų taip pat nustatyta, kad M. G., E. M. sustojus, iškart pripuolė prie E. M. automobilio durelių, ištraukė jį iš automobilio, laikė prispaudęs prie žemės. Ar M. G. vartojo prieš E. M. smurtą, liudytojas nematė (t. 1, b. l. 75–76). Teisiamajame posėdyje liudytojas D. M. taip pat negalėjo patvirtinti, kad M. G. užvirto ant E. M. vairuoto automobilio kapoto būtent nuo smūgio automobiliu. Liudytojas išlipo iš automobilio tik tada, kai atvažiavo policija (t. 2, b. l. 95–96). Liudytojas M. T. teisiamajame posėdyje nedalyvavo, jo parodymai buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. 2, b. l. 96). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo M. T. parodymų nustatyta, kad M. G. stovėjo prie E. M. automobilio, atsirėmęs delnais į kapotą. Vienu metu E. M. truputį pavažiavo, bet M. G. nenugriuvo. Po to E. M. dar kartą pavažiavo ir M. G. tarsi buvo parverstas ant automobilio kapoto. Vėliau, ar M. G. pats nulipo nuo kapoto, ar nukrito, liudytojas nematė. Išlipęs iš automobilio pamatė, kaip M. G. atidarė automobilio dureles ir ištraukė iš jo E. M., po to laikė paguldęs ant žemės. Liudytojas smūgių sudavimo nematė. M. G. paprašė palaikyti E. M. prispaustą prie žemės, kad nepabėgtų, o pats nuėjo prie parbėgančios K. V. (t. 1, b. l. 89–90). Tam, kad būtų patikrintas liudytojo M. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumas, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, liudytoją M. T. apklausė apeliaciniame teismo posėdyje. Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas M. T. taip pat negalėjo parodyti, kaip M. G. atsidūrė ant automobilio kapoto. Parodė, kad M. G. stovėjo atsirėmęs delnais į kapotą. Automobilis pavažiavo, bet M. G. nenugriuvo. Kai vežė M. G. ant kapoto, jie policijos nekvietė.
18. Aptartų liudytojų J. L., D. M. ir M. T. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo E. M. parodymų visumos, kad M. G. pats užlipo ant automobilio variklio dangčio, kad E. M. pavažiuodamas automobiliu, norėjo M. G. tik pagąsdinti. Taip pat nenustatyta, kad E. M. M. G. priešinosi. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog liudytojai J. L. ir D. M. nebuvo išlipę net iš automobilio, aiškiai parodo, kad nebuvo ta situacija, jog prieš E. M. būtų reikėję panaudoti smurtą tam, kad jį sulaikytų ar jį sulaikyti iš viso. E. M. pavažiavęs, pats sustabdė automobilį, M. G. iš karto pripuolė prie automobilio durelių ir ištraukė E. M. iš automobilio. Nuteistasis jau tik priėjęs prie E. M. automobilio, iškeikė necenzūriniais žodžiais ne tik K. V., bet ir E. M., buvo nusiteikęs agresyviai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju paties nuteistojo M. G. parodymai prieštarauja tam, kad jis sulaikė E. M. dėl neva padarytos nusikalstamos veikos. Akivaizdu, kad jeigu M. G. būtų sulaikęs E. M. kaip besipriešinantį asmenį, jo manymu, padariusį nusikalstamą veiką, atvykus policijos pareigūnams, vienareikšmiškai būtų reiškęs pretenzijas dėl E. M. veiksmų, būtų nurodęs, ir netgi tokiu atveju būtų privalėjęs nurodyti, kad sulaikė asmenį, tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo policijos pareigūno D. A. parodymų nustatyta, kad nuteistasis M. G. stovėjo agresyviai nusiteikęs prie nukentėjusiosios K. V., nukentėjusiąją vadino necenzūriniais žodžiais, šaukė ant jos. Nuteistasis lyg ir minėjo, kad jį vežė ant kapoto, bet vieni kitiems pretenzijų neturėjo ir nenurodė, kad buvo sukeltas kažkoks pavojus visuomenei. Įsodintas į tarnybinį automobilį nuteistasis M. G. daužė stiklą, šaukė, kad jam klaustrofobija (t. 2, b. l. 73–74). Teisiamajame posėdyje liudytoja policijos pareigūnė G. B. taip pat parodė, kad nuteistasis M. G. reiškė nepasitenkinimą dėl nutrūkusios draugystės su mergina, vartojo keiksmažodžius. Įvykio vietoje buvo kalbama apie tai, kad vežė ant kapoto, tačiau niekas niekam pretenzijų nereiškė (t. 2, b. l. 93–94). Kartu pažymėtina, kad nuteistasis M. G. kreipėsi pareiškimu į Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK dėl įvykio metu E. M. veiksmų jau nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme dėl padarytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, prieš pat priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. nuo įvykio praėjus beveik metams laiko. Nukentėjusiojo E. M. veiksmai dėl to, kad jis vežė ant automobilio kapoto M. G., nėra šios bylos nagrinėjimo objektas.
19. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju smūgiai nukentėjusiajam į veidą buvo suduoti tyčia, jie aiškiai negali būti vertinami kaip sulaikymo priemonė, atitinkanti BK 29 straipsnio nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismas M. G. atsakomybę už tokius veiksmus šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 straipsnio 1 dalyje, netaikė pagrįstai.
II. Dėl nukentėjusiajai K. V. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo
20. Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. G. teigė, kad bėgdama link jo, nukentėjusioji K. V. atsimušė į jo ranką ir nukrito ant žemės. Jis jai smūgio nesudavė, ją norėjo sulaikyti, bet kodėl, paaiškinti negalėjo (t. 2, b. l. 71–72). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. G. parodė, kad jis manė, jog K. V. bėgdama link jo, gali jį pulti, todėl bandė nuo jos atsistumti ir stumtelėjo ją, ši nugriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 152–153).
21. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios K. V. parodymų nustatyta, kad ji pamatė link jos bėgantį M. G., pajuto smūgį į kaklą ir parvirto. Negalėjo pasakyti, ar tai buvo susidūrimas ar sudavimas tyčia, ji tik pajuto smūgį ir nukrito. Jeigu M. G. pageidautų taikytis, ji sutiktų (t. 2, b. l. 72–73). Teisiamojo posėdžio metu perskaičius nukentėjusiosios K. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino, kad M. G. sudavė jai smūgį tyčia, po įvykio jis dar skambino ir grasino. Iki smūgio sudavimo, M. G. jau atbėgdamas ją keikė necenzūriniais žodžiais (t. 2, b. l. 73). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios K. V. parodymų nustatyta, kad pribėgęs prie nukentėjusiosios K. V., M. G. išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir vieną kartą kumščiu sudavė į kairę veido pusę – kaklą, žandikaulį. Nuo smūgio ji nugriuvo ant žolės, po to, paėmęs abiem rankomis už drabužių, sakė neapsimetinėti. Dėl suduoto smūgio ji jautė fizinį skausmą. Po skyrybų su M. G., jis jai ne kartą skambino ir grasino, kad ją sunaikins, jeigu susiras kitą draugą, nepalieka jos ramybėje, tam, kad ji atsilieptų telefonu, skambina iš draugų telefonų, keičia savo telefono numerius (t. 1, b. l. 27–28). Apklausta kaip liudytoja iš karto po įvykio, nukentėjusioji K. V. parodė, kad prie jos pribėgęs M. G., išvadino ją necenzūriniais žodžiais bei ranka sudavė vieną kartą į veidą – pataikė į kairįjį skruostą, nuo smūgio ji nugriuvo ant žemės. Tada M. G., suėmęs už drabužių, pradėjo ją tampyti, sakė neapsimetinėti (t. 1, b. l. 1–3).
22. Nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiosios K. V. duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji negalėjo įvertinti, ar V. G. tyčia sudavė jai smūgį, tačiau aiškiai parodė, kad ji pajuto smūgį ir nuvirto ant žemės. Taip pat matyti, kad nukentėjusioji sutiko su nuteistuoju net taikytis, todėl akivaizdu, kad ji pykčio nelaiko, tačiau perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji K. V. patvirtino, kad M. G. sudavė jai smūgį tyčia, po įvykio jis dar jai skambino ir grasino. Dar iki smūgio sudavimo, M. G. atbėgdamas ją išvadino necenzūriniais žodžiais. Ir tai aiškiai parodo, kad nuteistasis buvo nusiteikęs agresyviai. Pažymėtina, kad nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos vienodai parodė, kad M. G. sudavė jai smūgį į veidą – patikslindama, kad pataikė į veido apatinę dalį, galėjo kliudyti ir kaklą. Vien tai, kad nuteistasis M. G. bėgo prie nukentėjusiosios K. V., nepaneigia to, kad smūgis į ją buvo nukreiptas tyčia. Teisiamajame posėdyje liudytojas policijos pareigūnas D. A. patvirtino, kad jiems tik atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji sakė, kad iki jiems atvažiuojant, jai buvo suduota į veidą ar į galvą, tiksliai neprisiminė. Liudytojas pats matė, kad nuteistasis M. G. stovėjo prie nukentėjusiosios užsimojęs kumščiu suduoti smūgį. Todėl jis su kolege skubiai iššoko iš automobilio ir pribėgo. Nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, išsigandusi. Nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs, nukentėjusiąją vadino necenzūriniais žodžiais, šaukė ant jos (t. 2, b. l. 73–74). Teisiamajame posėdyje liudytoja policijos pareigūnė G. B. parodė, kad ji nepastebėjo M. G. užsimojusio kumščiu, tik atkreipė dėmesį, kad jis reiškė nepasitenkinimą dėl nutrūkusios draugystės su nukentėjusiąja, vartojo prieš nukentėjusiąją keiksmažodžius (t. 2, b. l. 93–94). Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo V. V. parodymų nustatyta, kad po įvykio nukentėjusioji K. V., jam kaip tėvui, taip pat papasakojo apie tai, kad M. G. sudavė jai smūgį (t. 2, b. l. 74). Nors, nei vienas iš įvykio metu buvusių liudytojų neprisipažino sakę, kad M. G. „atjungė“ K., tačiau nukentėjusysis E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliaciniame teismo posėdyje aiškiai parodė, kad jis girdėjo, kaip šalia jo stovėję vaikinai pasakė, kad M. G. „atjungė“ K.. Akivaizdu, kad liudytojai J. L., D. M. ar M. T., jeigu ir pasakė tokią frazę, apklausų metu galėjo dėl to ir neprisipažinti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. M. netvirtino, kad jis pats matė smūgio sudavimą nukentėjusiajai ar panašiai, aiškiai parodė tik tai, ką pats matė, t. y. atsisukęs pamatė, kad K. V. guli ant žemės, todėl nėra pagrindo manyti, kad E. M. ką nors išsigalvojo.
23. Teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2018 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. G 49/2018(03) nurodyta, kad K. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje. Sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 44).
24. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis M. G. sudavė smūgį nukentėjusiajai K. V. į veidą, ir ji nuo suduoto smūgio nugriuvo ant žemės. Tačiau šiuo atveju smūgio sudavimo vieta net neturi lemiamos reikšmės nuteistojo M. G. veikos kvalifikavimui, kadangi nuteistasis M. G. buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nukentėjusiajai sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, atsiradusį jai nugriuvus dėl jo veiksmų ant žemės, bei susižalojus kairę šlaunį.
25. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama M. G. padarytai tęstinei nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei, dėl nukentėjusiesiems E. M. ir K. V. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo, įrodyti. Todėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. spalio 23 d. nuosprendžiu M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
n u t a r i a :
nuteistojo M. G. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Edita Lapinskienė
Dalia Kursevičienė
Linas Pauliukėnas