Civilinė byla Nr. 2A-418-395/2011
(Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10610-2009-9)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Jegorovienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3;121.18; 121.21;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Arvydo Žibo, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovui V. L., ieškovo atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei N. Ž., trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. atstovei advokatei Janinai Argustaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-940-429/2010 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims R. Š., D. L., T. L., T. L., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinį, pareikštą ieškovams V. L., T. L., atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys D. L., T. L., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl garažo nugriovimo.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Ieškovai V. L. ir T. L. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į pastatą 3G1p, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovai 2010-09-10 patikslino ieškinio reikalavimą, prašydami pripažinti tik ieškovui V. L. nuosavybės teisę į pastatą 3G1p, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas T. L. 2010-09-17 teismo posėdžio metu, atsižvelgdamas į tai, kad patikslinti ieškinio reikalavimai, savo ieškinio atsisakė.
Ieškovas V. L. ieškinyje nurodė, kad jam 1986-04-16 buvo išduotas orderis gyventi su šeima (duomenys neskelbtini). 1986-09-19 Kauno miesto Lenino rajono Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 269 ieškovui buvo leista įsirengti (įteisinti) komunalinius garažus ūkiniuose pastatuose. Mano, kad tuo metu toks Vykdomojo komiteto sprendimas prilygo statybos leidimui, jo ieškovas neginčijo. 1986-10-11 V. L. komunalinio ūkio projektavimo institutui pateikė užsakymą parengti projektą garažui. Buvo parengta projektavimo (tyrinėjimo) darbų sąmata bei parengtas garažo projektas. Šio sprendimo ir projekto pagrindu (duomenys neskelbtini) , 1986 m. buvo įrengtas bei vėliau 1986 m. – 1987 m. inventorizuotas 43,22 kv.m. garažas (pažymėjimas plane 3G1p). Ieškovas nurodo, kad statydamas garažą žinojo aplinkybę, kad pastatytas garažas priklausys Butų ūkio tarnybai, bet jį statė už savo pinigus, nes buvo tokia sąlyga tam, kad galėtų pats pastoviai naudotis ginčo garažu. Žinojo, kad pastatytą garažą įteisinti turėjo Butų ūkio tarnyba. Pastatyto ginčo garažo negalėjo privatizuoti, kadangi tuo metu jau buvo pareikštos teisės dėl nuosavybės teisės atkūrimo sklype, kuriame buvo pastatytas ginčo garažas. 2005-04-21 su T. L. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos savininkui grąžintiname name, jo dalyje, bute nuomos sutartis, į kurią buvo įtraukta ir garažo nuoma. Kompensacija buvo išmokėta tik už gyvenamąsias patalpas. Ginčo garažas nebuvo savavališka statyba, jie nebuvo įforminti kaip ieškovo nuosavybė. Buvo pasirašytas garažo pridavimo eksploatacijai aktas, jei jo nebūdavo, buvo dedamas antspaudas apie savavališką statybą, ginčo garažų nugriauti nesutinka, nes tai nebuvo savavališka statyba. Garažo nuomos sutartis buvo sudaryta su Butų ūkio valdyba. Ieškinį patenkinus ginčo garažu ir toliau naudotųsi servituto pagrindu arba nusikeltų, jei būtų kompensuotos išlaidos.
Trečiojo asmens R. Š. įgaliota atstovė J. K. ieškinio reikalavimais prašė įpareigoti V. L. ir T. L. nugriauti garažą 3G1p, esantį (duomenys neskelbtini) , laike vieno mėnesio, o nenugriovus minėto garažo iki nurodyto termino, leisti nugriauti šį garažą trečiajam asmeniui R. Š., a.k (duomenys neskelbtini) V. L. ir T. L. sąskaita. Nurodė, kad R. Š. yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir gyvenamą namą, esančius (duomenys neskelbtini) . Anksčiau tuo adresu buvo savivaldybės pastatyti sandėliukai gyventojams kurui laikyti, vėliau juos panaudojant buvo pradėti statyti garažai. Garažai yra mūriniai, juos galima nusikelti, jais naudojasi tie, kas juos pasistatė. Iš išorės matosi, kad mūras nėra konstruktyvus, garažus galima nukelti arba juos reikia išardyti.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovo V. L. ieškinį atmetė, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinį tenkino:
Įpareigojo V. L. ir T. L. nugriauti garažą 3G1p, esantį (duomenys neskelbtini), vieno mėnesio laikotarpyje nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nenugriovus minėto garažo iki nurodyto termino, leido nugriauti šį garažą trečiajam asmeniui R. Š., atstovaujamai pagal įgaliojimą J. K. ieškovų V. L. sąskaita.
Teismas priėmė ieškovo T. L. atsisakymą nuo ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir jo reikalavimo atžvilgiu civ. bylą Nr. 2-940-429/2010 nutraukė.
Priteisė iš ieškovo V. L. ir T. L. 105 Lt (tai yra po 52,50 Lt iš kiekvieno) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. priėmė civilinėje byloje Nr. 2-940-429/2010 papildomą sprendimą ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. naudai iš ieškovo V. L. priteisė 262,00 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Apeliaciniu skundu ieškovas V. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
Dėl daikto sukūrimo laikantis teisės aktų reikalavimo
Apeliantas nurodo, kad byloje pateikta projektinė medžiaga patvirtina (t. 1 b. l. 18), kad 1986-10-11 V. L. kreipėsi į komunalinio ūkio projektavimo institutą, prašydamas parengti projektą garažo statybai, šio instituto filialas parengė sąmatą projektui (b.l. 19). Iš bylos duomenų matyti, kad buvo parengtas (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato priestato suderinimas, nurodant, kad esamas komunalinio ūkio pastatas buvo prailginamas, įrengiant 2 komunalinius garažus. 1986 metų liepos mėnesį parengta projektinė dokumentacija, nurodant, kad esamo komunalinio ūkio pastato prailginimui įrengiant 2 komunalinius garažus neprieštaraujama, būtina gauti rajono sprendimą, projektas buvo suderintas su Kauno Lenino rajono architektu, 5 butų eksploatavimo tarnyba ir kt. įstaigomis. Iš kitos projektinės medžiagos matyti, kad buvo išgriauta vieno ūkio pastato siena, numatyta kelti naujus pamatus ir sukurti visiškai naują plotą, t.y. pastatyti naują statinį-garažą (t.1, b.l. 22-25). 1986-09-19 LDT VK sprendimu Nr. 269 Kauno m. Lenino raj., LDT VK leido įsirengti (įsiteisinti) komunalinius garažus ūkiniuose pastatuose savo lėšomis, neatlygintinai ieškovui V. L.. Sprendimo 2 p. ieškovas buvo įpareigotas sudaryti ir suderinti projektinė-techninę dokumentaciją ir prieš darbų pradžią gauti rajono Gamybinės butų ūkio valdybos leidimą. Statybos leidimo ieškovui išdavimo metu statybos procesą reglamentavo Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ ir šiuo nutarimu patvirtinta Leidimų statyti ir rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarka. Ieškovui statybos leidimas išduotas būtent pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytus reikalavimus. Minėtos Tvarkos 2 p. numatė, jog leidimai statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus pastatus (išskyrus gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus) įforminami, suderinant atitinkamo objekto techninę dokumentaciją. Miesto vyriausias architektas arba rajono architektas įrašą apie jos suderinimą (pastarasis paprastai rašomas projekto tituliniame lape) papildo žodžiais „Leidžiama statyti", pažymi datą, pasirašo, tvirtina antspaudu ir užregistruoja projektų derinimo apskaitos knygoje. Šio ginčo atveju projektinėje dokumentacijoje būtent taip ir buvo padaryta. LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintoje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje, galiojusioje ginčo pastato rekonstrukcijos metu, buvo numatyta, kad visi negyvenamieji pastatai ir statiniai turėjo būti teisiškai registruojami, priėmus pastatą naudoti ar pasikeitus savininkui (Instrukcijos 1, 2, 4, 6 p. p.). Vienas pagrindinių teismo argumentų yra tas, kad ginčo ūkinis pastatas nebuvo priimtas eksploatacijai. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės normoms. LR Ministrų Tarybos 1983 05 nutarimu Nr. 213 „Dėl individualinės statybos“ patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (galiojo nuo 1983-08-05 iki 1988-12-13) 30 p. nustatė, jog mansardų, baigtų įrengti anksčiau priimtuose naudoti namuose, priestatų, antstatų bei prie tokių namų pastatytų ūkinių ir buitinių pastatų ar kitokių įrenginių valstybinės komisijos naudoti nepriima. Miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto statybos ir architektūros valdybos (skyriaus) atstovas, miesto architektas, rajono architektas inspektorius patikrina, ar darbai padaryti pagal patvirtintą techninę dokumentaciją bei leidimą, ar teisėtai įgytos pagrindinės statybinės medžiagos, ir duoda statytojui pažymėjimą apie statybos užbaigimą, kuris pateikiamas techninės inventorizacijos biurui. Akivaizdu, kad tokio pažymėjimo pagrindu ginčo pastatas ir buvo inventorizuotas.
Dėl statinio savavališkumo
Teismas netinkamai nustatė namų valdos techninės apskaitos duomenis, žymėdamas, jog ginčo statinys yra savavališkas. Garažas 3G'p buvo inventorizuotas (duomenys neskelbtini) , namų valdoje. Namų valdos techninės apskaitos byloje jis nurodytas tarp inventorizuotų kitų statinių su visomis šio garažo techninėmis charakteristikomis. Spaudas "savavališka statyba" yra ties statiniu 3G'g (t.y. ties valdoje stovėjusiu metaliniu garažu, kuris jau seniai yra nugriautas). Priešingai teismo išvadoms, ginčo pastatas 3Gl/p yra inventorizuotas nuo 1988 metų ir nėra savavališka statyba.
Šiuo atveju ginčas yra kilęs ne todėl, kad minimas statinys yra neinventorizuotas ar neatitinka nekilnojamajam daiktui keliamų reikalavimų, bet dėl to, kad nėra atlikta jo teisinė registracija. Tačiau pačiame administraciniame akte - LDT VK 1986-09-19 sprendime Nr. 269 buvo nuspręsta leisti įsirengti garažus ūkiniuose pastatuose, suderinti projektinę-techninę dokumentaciją, MGBŪV įpareigota duoti užsakymą inventorizuoti esamą padėtį. Visi minėti veiksmai buvo padaryti. Minėtame administraciniame akte nėra jokių imperatyvų, nustatančių, kam priklausys minimas pastatas po jo inventorizavimo. Todėl teismo išvada dėl galimos statinio teisinės priklausomybės yra aiškiai nepagrįsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pastatas 3Gl/p yra inventorizuotas nuo 1988 metų iki šiol, jo statybos metai žymimi 1987. Statinys nėra savavališkai pastatytas, priešingai, jo pastatymui buvo parengta projektinė dokumentacija, kuri buvo suderinta su visomis reikiamomis žinybomis. Kauno miesto savivaldybė iki šiol minimo pastato nėra įsiteisinusi savo vardu ir nesiekė to atlikti. Statinys yra pastatytas išimtinai ieškovo lėšomis. Todėl šioje byloje vadovautinasi ir LR CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 2005-05-19 į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) , buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra, o ieškovams už 1 butą yra sumokėta kompensacija. Pagrindinis nuomininkas buvo ieškovas T. L.. Sudarius su T. L. buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, pagrindinis nuomininkas įgijo teisę naudotis ir pastatytu statiniu - garažu 3G,p, įgyvendinant į šį turtą statytojo ir savininko teises. Nuosavybės teisės buvo atkurtos buvusiai savininkei jau įvykus juridiniams faktams, t.y. esant pastatytam statiniui ir jam esant inventorizuotam. Todėl minimo statinio buvimas negali pažeisti naujai atsiradusio savininko teisių. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. Š. pažeistų teisių gynimo CK 4.103 straipsnio pagrindu, LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje nenustatyti teismo konstatuoti savavališkos statybos padariniai. Statinio nugriovimas būtų galimas Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, tačiau tam reikalingos atitinkamos kitos, įstatyme nustatytos sąlygos. Visų pirma, tam būtų būtinas statinio nugriovimo projektas ir išduotas statybos leidimas. Tokių duomenų byloje nebuvo pateikta, todėl teismas šioje dalyje reikalavimą tenkino pažeisdamas statybos specialiuosius ir statybos techninius reikalavimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti galioti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiojo asmens R. Š. atstovė Janina Klimaitė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojamo pagrindų ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, esminis ginčas tarp šalių vyksta dėl ieškovo V. L. reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teises į R. Š. nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pastatą 3G1p, t. y. komunalinį garažą CK 4.47 straipsnio 1dalies 4 punkto pagrindu.
Esant bylos medžiagoje pateiktai situacijai dėl nuosavybės teisės į naujai sukurtą daiktą pripažinimo bei įvertinus ginčo statinio atsiradimo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nuosavybės teisių į ginčo statinį pripažinimo bei jo įteisinimo kaip savarankiško statinio reikalauja nepagrįstai. Tokia išvada darytina, todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – aukščiausios teisinės galios akte, įtvirtintos pagrindinės teisės, kylančios iš žmogaus prigimties, tarp jų - nuosavybės teisė. Civilinės teisės doktrinoje nuosavybės teisė suprantama kaip subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir suteikiant galimybę šios teisės turėtojui savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytomis ribomis tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tokios nuostatos savo praktikoje laikosi ir Konstitucinis Teismas, teikdamas, kad nuosavybės teisiniai santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams.
Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įgijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas (Konstitucinio Teismo 1994m. birželio 15 d. nutarimas). Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybę, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
Pagal LR Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus CK nustatytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK4.96 straipsnio 4 dalis), daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), kaip šiuo ginčo atveju apeliantas netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju.
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo atveju akivaizdu, kad nors ieškovui V. L. ir buvo leista savo lėšomis įsirengti komunalinius garažus 1986-09-19 Kauno m. Lenino rajono vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 269 (t. 1, b. l. 8, 17), tačiau tuo pačiu buvo nurodyta, jog tai nesukurs naujos nuosavybės, nes jų įrengimas nei ieškovui, nei kitiems namų valdų gyventojams nebus atlygintas ir šis turtas bus apskaitytas Gamybinės butų ūkio valdybos balanse. Todėl akivaizdu, jog ir apeliantui parengus ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), priestato projektą bei atlikus statybos – rekonstrukcinius darbus, pertvarkant minėtą pastatą į komunalinius garažus, nuosavybės teisė ieškovui į šį nekilnojamąjį turtą neatsirado (t.1, b. l. 19-25 ir kt. namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 13443 duomenys). Šios aplinkybės taip pat yra nustatytos ir įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2007-10-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1178-31-07 (prijungtos civilinės bylos Nr.2-29-475/2009 l. 57 – 59) bei iš dalies Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008-02-07 sprendimu Nr. T-72 (t.1, b. l. 76), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog smulkiau jos neaptartinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo statinio savavališkumo, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamas teismo sprendimas iš esmės neprieštarauja ginčo garažo statybos metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnyje numatytoms pasekmėms, nes ieškovo panaudotos statybinės medžiagos pasilieka, jo, kaip statytojo, nuosavybė, o ir jis pats neneigia, jog tiek jis, tiek vėliau buvę jo šeimos nariai, t. y. T. L. bei D. L. gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), ir jos pagalbiniais statiniais naudojosi nuomos pagrindais. Be to, šias aplinkybes neabejotinai patvirtina ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-11-06 įsakymas „Dėl nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės kompensavimo pinigais T. L. ir jo šeimos nariams“, kuriuo valstybė atsiskaitė su namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), gyventojais Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka (t.1, b. l. 26).
Atsižvelgiant į tai, jog nuomos sutarties dalyku buvo tik gyvenamoji patalpa, kas užfiksuota ir 2005-04-21 sutartyje Nr. GS-4-18 (t.1, b. l. 27-30), o dėl ginčo garažo T. L. į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik 2007-10-26 (t. 1, b. l. 31), teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra įstatyminio pagrindo 1987 m. perstatyto garažo iš pagalbinių patalpų statybos įteisinimui ieškovo vardu, todėl plačiau dėl statybos teisėtumo nepasisakytina (Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 17 ir 18 dalys). Taip pat pažymėtina, jog ginčo atveju nėra reikšminga aplinkybė dėl kokių priežasčių ginčo garažas po jo statybos nebuvo teisiškai registruotas Gamybinės butų ūkio valdybos vardu, nes tai nesudaro pagrindo nuosavybės teisų į ginčo garažą ieškovui pripažinti.
Tuo pačiu, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismui, patenkinus trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. reikalavimą CK 4.103 straipsnio pagrindu dėl ginčo garažo nugriovimo nepažeidė LR Statybos įstatymo 35 straipsnio reikalavimų.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu, o ieškovo V. L. apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš jo, sutinkamai su CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokatės atstovavimo išlaidos trečiajam asmeniui R. Š.. Taip pat, sutinkamai su CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 93 straipsnio nuostatomis iš ieškovo priteistinos išlaidos , susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (t. 2, b.l. 123).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. L. (a/k (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais R. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) 1300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme,
Priteisti iš ieškovo V. L. (a/k (duomenys neskelbtini) 40,20 Lt (keturiasdešimt litų, 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkas Albinas Čeplinskas
Kolegijos teisėjai Dalė Burdulienė
Arvydas Žibas