Administracinė byla Nr. A⁴⁴⁴-2586/2011

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo) atstovei D. R. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir J. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo), Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Registrų centras“, A. M. ).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjai A. B. ir J. B. (toliau – ir pareiškėjai) skunde ir patikslintuose skunduose prašė teismo: 1) pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu atsisakymu atlyginti pareiškėjams patirtą žalą; 2) įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjų bendrajai jungtinei nuosavybei Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje esantį tokios pat rūšies, paskirties ir vertes žemės sklypą, kurio pareiškėjai neteko įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2260-02/04 pagrindu; 3) įpareigoti VAVA atlyginti pareiškėjams žalą 377 258 (trys šimtai septyniasdešimt septyni tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt aštuoni) Lt pinigais, jeigu teismo sprendimas, nurodytas antrame teismo sprendimo punkte, atlyginti žalą natūra nebūtų įvykdytas per 30 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Paaiškino, kad 2000 m. birželio 16 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp pardavėjos A. M. ir pirkėjo A. B. , kuria pardavėja pirkėjui pardavė 0,1506 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime (sklypo Nr.49, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) toliau – žemės sklypas). Minėtas žemės sklypas privačios nuosavybės teise priklausė A. M. pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. birželio 11 įsakymu Nr. 904 įgalioto atstovauti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir A. M. 2000 m. gegužės 23 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282. A. B. 2000 m. lapkričio 8 d. perleido nuosavybės teisę į šį žemės sklypą savo sutuoktinei J. B. . Žemės sklypas iš A. M. buvo įsigytas gyvenamajam namui statyti. Tuo tikslu Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2002 m. kovo 8 d. suteikė J. B. leidimą gyvenamojo namo statybai, po ko buvo pradėti parengiamieji statybos darbai. Netrukus paaiškėjo, jog žemes sklypas faktiškai visose savo ribose sutampa su A. D. priklausančiu žemės sklypu (sklypo Nr. 49, kadastro numeris (duomenys neskelbtini).), kurį pastarasis įsigijo 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/99-0099 su VAVA pagrindu. Nedelsiant pareiškėja J. B. 2002 m. birželio 12 d. kreipėsi su prašymu į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl padarytų klaidų Žemės sklypo atžvilgiu ištaisymo. 2002 m. lapkričio 29 d. buvo gautas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymas raštu Nr. 4524, iš kurio matyti, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus rajono savivaldybės paaiškinimus, siūlo abiem to paties žemės sklypo savininkams jo priklausomumo nuosavybės teisėmis klausimą išspręsti teismine tvarka. Ieškinį dėl aukščiau nurodytų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisinės registracijos panaikinimo inicijavo A. D. . Išnagrinėjęs civilinę bylą, Vilniaus rajono apylinkės teismas nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, pripažinti negaliojančia taikant dalinę restituciją, tai yra grąžinant A. M. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 729,75 Lt pinigų sumą, negrąžinant 1506 kv.m. žemės sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiomis buvo pripažintos: 2000 m. birželio 16 d. pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. , bei 2000 m. lapkričio 8 d. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp bendrapareiškėjų A. B. ir J. B. . Vilniaus rajono apylinkės teismas įpareigojo VĮ „Registrų centras“ panaikinti Žemės sklypo Nr. 49, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2005, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neįvykdė įstatymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 str.) nustatytos prievolės garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas yra pardavėjo nuosavybė. 2006 m. birželio 23 d. A. M. ir pareiškėjas A. B. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido A. B. reikalavimo teisę į kito alternatyvinio žemės sklypo neatlygintiną gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš VAVA arba iš Vilniaus rajono savivaldybės, arba iš šios savivaldybės tarybos. Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimui ir jo pagrindu panaikinus žemės sklypo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas neteko turto, tai yra jam yra padaryta žala. 2006 m. liepos 4 d. pareiškėjas parašė raštą VAVA, kuriuo prašė per protingą terminą išspręsti klausimą dėl alternatyvinio (pagal žemės sklypo vertę, nustatytą nepriklausomo turto vertintojo) žemės sklypo neatlygintino suteikimo nuosavybėn arba grąžinti A. M. sumokėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijai pagal 2000 m. gegužės 23 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutarties Nr. P41/2000-0282 sąlygas 729,75 Lt sumą bei atlyginti nuostolius piniginėmis lėšomis. Nuostolius sudaro: pagrįstos išlaidos perkant iš trečiųjų asmenų analogiškos vertės žemės sklypą bei patirtos išlaidos. Nuostolių atsiradimą sąlygojo neteisėti atsakovo Lietuvos Respublikos, kurią atstovauja Vilniaus apskrities viršininko administracija, veiksmai. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje savo nutartyje konstatavo, kad pardavėjas privalo patikrinti (patikrindamas viešus registrus arba kitokiu būdu), ar parduodamas daiktas tikrai priklauso jam nuosavybės teise, ir ar kiti asmenys neturi į jį daugiau daiktinių teisių. Iš VAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymo, suprato, kad atsakovas sutinka (pateikus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą ir atitinkamus duomenis) grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tačiau rašte visiškai nenagrinėjamas ir ignoruojamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, nepastebėjusi dviejų faktiškai analogiškų sklypų ribų koordinačių sistemų egzistavimo fakto, žemėtvarkos projekto rengimo darbus vykdė itin nerūpestingai ir aplaidžiai, dėl ko toje pačioje kadastrinėje vietovėje buvo suformuoti du savarankiški žemės sklypai, turintys skirtingus kadastrinius duomenis. Netinkamai atlikęs žemės sklypo suformavimo darbus, atsakovas atitinkamai negalėjo teisėtu būdu realizuoti savo, kaip valstybinio žemės sklypo pardavėjo Lietuvos Respublikos valstybės vardu, funkcijų.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti VAVA atsiliepimuose teismui su skundo reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad A. D. 1999 m. sausio 5 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti išsipirkti 0,15 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Remiantis pateiktu 1992 m. kovo 14 d. I šaukimo II sesijos Avižienių apylinkės tarybos sprendimu, kuriuo A. D. skirta 1500 kv. m. žemės sklypas individualiai namų statybai Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 49, šio piliečio prašymas buvo patenkintas ir 1999 m. vasario 4 d. pasirašyta valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/99-0099, kuria pardavėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė, o pirkėjas įsigijo 1523 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. A. M. 2000 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti išsipirkti 0,15 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Remiantis pateiktu 1993 m. rugpjūčio 5 d. I šaukimo 14 sesijos Avižienių apylinkės tarybos sprendimu; kuriuo A. M. skirta 1500 kv. m. žemės sklypas individualiai namų statybai Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini), taip pat Vilniaus rajono valdybos 1994 m. vasario 18 d. potvarkiu Nr. 85 p, kuriuo nuspręsta parduoti A. M. (duomenys neskelbtini) žemės sklypą Nr. 49 privačiai namų valdai. Šios pilietės prašymas buvo patenkintas ir 2000 m. gegužės 23 d. pasirašyta Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282, kuria pardavėjas VAVA pardavė, o pirkėjas įsigijo 1506 kv. m. žemės sklypą Nr. 49, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone.

Vilniaus apskrities viršininko administracija aukščiau minėtas pirkimo-pardavimo sutartis sudarė remiantis pateiktais aukščiau minėtais dokumentais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktu. Tokiu būdu Avižienių apylinkės taryba 1993 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą skirti sklypą nepanaikinusi savo ankstesnio 1992 m. kovo 14 d. sprendimo, o Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo neparduoti A. M. skirto žemės sklypo. Vilniaus rajono Apylinkių tarybų teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Pareiškėjo prašymas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjo nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, taip pat pareiškėjui negali būti už tokią pačią sumą parduodamas analogiškos vertės žemės sklypas, nes žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas, taip pat buvo neteisėta ir 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282.

Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, VAVA negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis, tik Vilniaus rajono savivaldybės administracija galėtų suformuoti naują kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai.

Teismas vertindamas žemės sklypo pareiškėjo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes turėtų įvertinti, kad šiame procese dalyvauja šios institucijos – Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Taryba, kuri suteikė žemės sklypą; įstaiga, kuri suformavo žemės sklypą; VAVA, kuri pardavė žemės sklypą; Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ, kuri įregistravo žemės sklypą.

Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose teismui paaiškino, kad atsakove į bylą įtraukta nepagrįstai ir turėtų būti trečiuoju asmeniu, todėl prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pirmame skundo punkte nurodytas pareiškėjų reikalavimas „pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu atsisakymu atlyginti pareiškėjams patirtą žalą – 377 258 Lt sumoje negali būti patenkintas, kadangi VAVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 20-575 pasisakė tik dėl sutikimo grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą pardavimo. Teigė, kad faktas, kad 2000 m. gegužės 23 d. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/25000-0282 buvo sudaryta dėl VAVA neteisėtų veiksmų, laikytinas nustatytu. Spręsti žemės sklypo pardavimo klausimą buvo VAVA prerogatyva, tačiau pagal 1993 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 550 6.1.2 punktą A. M. neturėjo teisinio pagrindo įsigyti valstybinės žemės sklypą nuosavybėn. Atsakovės nuomone, neturėdama teisinio pagrindo įsigyti valstybinės žemės sklypą nuosavybėn, A. M. neturėjo pagrindo ir perleisti A. B. reikalavimo teisę į kito alternatyvaus žemės sklypo gavimą. Šiuo atveju turi būti atlikta tik 2004 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta restitucija.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu priteisė pareiškėjai J. B. iš Lietuvos valstybės 238 200 Lt žalos atlyginimo. Priteisė pareiškėjų J. B. ir A. B. naudai iš Lietuvos valstybės 2748,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia, kad asmuo, patyręs žalą, turi teisę į visišką žalos atlyginimą, kuri sugrąžintų jį į tokią padėtį, kokia egzistuotų, jei žala nebūtų atsiradusi, padarė išvadą, kad teisinga yra taikyti žalos dydį nustatytą žalos atsiradimo dieną, t. y. 240 000 Lt, nes taikant kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dienai, aukščiau nurodytas principas būtų pažeistas. Įvertinęs aplinkybę, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, taikant restituciją, J. B. iš A. B. buvo priteista 1800 Lt už žemės sklypą, šia dalimi J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistiną žalos dydį mažino ir galutinai pareiškėjai J. B. iš Lietuvos valstybės yra priteisė 238 200 Lt žalos atlyginimo.

Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo dalis dėl dalies bylos nutraukimo ir priteisimo pareiškėjams po 890,90 Lt žalos atlyginimo įsiteisėjo ir padarė išvadą, kad teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi abu pareiškėjai. Teismas vertino, kad pareiškėjams gali būti atlyginta 80 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų bei sumokėto žyminio mokesčio, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų kiekį bei pobūdį.

 

III.

 

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymo dalį dėl žalos atlyginimo atmesti.

Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkintas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas nagrinėjo tik padarytos žalos dydį, netikrindamas, ar yra visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos. Teismas netyrė paties žalos padarymo fakto. Pažymi, kad žemės sklypo pardavimas ne aukciono tvarka A. M. prieštaravo tuo metu galiojusioms teisės aktų nuostatoms, A. M. turėjo žinoti teisės aktus ir negalėjo tikėtis nusipirkti valstybinės žemės sklypą. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2005 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, jog dėl susidariusios situacijos kaltė tenka tiek valstybinės žemės sklypo pardavėjui, tiek pirkėjai. Pažymi, kad teismas netyrė kiekvienos iš bylos šalių kaltės, kaip sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei atsirasti. Šis pažeidimas lėmė netinkamą žalos atlyginimo paskirstymą, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas valstybinės žemės pirkėjos kaltės faktas turėjo lemti proporcingą žalos atlyginimo dydžio sumažinimą. Mano, kad teismas netinkamai taikė nuostolių apskaičiavimą reglamentuojančias nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad visiško žalos atlyginimo principas būtų pažeistas neatlyginus 2005 metais buvusios žemės sklypo vertės. Taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl teismo išlaidų priteisimo, mano, kad bylinėjimosi išlaidų dydis turėtų būti mažinamas ne tik atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį, bet ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2punktą.

Pareiškėja J. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai neigia esant visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nekvestionavo apelianto neteisėtų veiksmų. Teigia, kad patirtos žalos dydis teismo sprendime nustatytas teisingai ir pagrįstai. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pažymi, kad teismas išsamiai pagrindė bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimą, jos neviršija Rekomendacijose nurodomų dydžių ir yra proporcingos patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai J. B. iš Lietuvos valstybės 238 200 Lt žalos atlyginimo. Priteisė pareiškėjų J. B. ir A. B. naudai iš Lietuvos valstybės 2748,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Byloje nustatyta, kad tarp Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir A. M. 2000 m. gegužės 23 d. buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282, kuria A. M. įsigijo 1506 kv.m. žemės sklypą Nr. 49, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. A. M. minėtą žemės sklypą 2000 m. birželio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė pareiškėjui A. B. , kuris 2000 m. lapkričio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šį sklypą pardavė sutuoktinei J. B. . Paaiškėjus, jog įsigytas žemės sklypas faktiškai visose savo ribose sutampa su A. D. priklausančiu žemės sklypu (sklypo Nr. 49, kadastro numeris (duomenys neskelbtini)), kurį pastarasis įsigijo 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutarties Nr.P41/99-0099 su VAVA pagrindu, J. B. 2002 m. birželio 12 d. kreipėsi su prašymu į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl padarytų klaidų ištaisymo. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 4524 pasiūlė abiem to paties žemės sklypo savininkams kilusį ginčą išspręsti teismine tvarka.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 30 d., išnagrinėjęs civilinę bylą, nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, pripažinti negaliojančia taikant dalinę restituciją, tai yra grąžinant A. M. iš VAVA 729,75 Lt, negrąžinant 1506 kv. m. žemės sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiais buvo pripažinti sandoriai: 2000 m. birželio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. (taikant restituciją grąžinta A. B. jo sumokėta 1789 Lt suma); 2000 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir J. B. (taikant restituciją grąžinta J. B. jos sumokėta 1800 Lt suma). Teismas taip pat įpareigojo VĮ „Registrų centras“ panaikinti žemės sklypo Nr. 49, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą kasacine tvarka, nutarė palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimą.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, neteisėtai pardavė ginčo sklypą, nebūdama jo savininku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacine tvarka nurodytą bylą, konstatavo, kad pardavėjas – Vilniaus apskrities viršininko administracija – privalėjo garantuoti, jog parduodamas daiktas yra jo nuosavybė (1964 m. CK 253 str., 257 str., 2000 m. 6.317 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad pardavėjas privalo patikrinti, patikrindamas viešus registrus arba kitokiu būdu, ar parduodamas daiktas tikrai priklauso jam nuosavybės teise ir ar kiti asmenys neturi į jį daiktinių teisių; galimybę bei atitinkamais atvejais prievolę išaiškinti dėl parduodamo daikto priklausomybės nuosavybės teisėmis ir atitinkamai dėl tokio daikto galėjimo būti teisėtu civilinės apyvartos objektu turi ir asmenys, siekiantys daiktą įgyti nuosavybėn, nes nekilnojamojo turto teisinės registracijos duomenys yra vieši.

A. M. ir A. B. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido pareiškėjui reikalavimo teisę į kito alternatyvinio žemės sklypo gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos arba iš Vilniaus rajono savivaldybės, arba iš šios savivaldybės tarybos.

Pareiškėjai turtinę žalą kildina iš VAVA neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad VAVA 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartimi A. M. pardavė ginčo sklypą, kuris 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutartimi jau buvo parduotas, t. y. nebūdama jo savininku.

Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴– 619/2008).

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (sprendimo res judicata galia). Nagrinėjamu atveju res judicata galią turi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nustatyti faktai. Todėl neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai, sudarant 2000 m. gegužės 23 d. ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, laikomi nustatytais ir iš naujo nebeįrodinėjami.

Tačiau, kaip minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu buvo taikoma restitucija ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. priteista 729,75 Lt suma. Pažymėtina, jog tai, kad pripažinus negaliojančia žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokia atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų.

Pagal CK 6.145 straipsnį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Remiantis CK 6.146 straipsniu restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnis numato, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (1 dalis); kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (2 dalis). Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje taikant restituciją trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. grąžinta sudarant sandorį sumokėta 729,75 Lt suma. Restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kuomet atkuriama buvusi iki teisės pažeidimo padėtis. Taigi teismui pripažinus negaliojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, bei taikius restituciją, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens A. M. teisės ir ji grąžinta į padėtį, buvusią iki neteisėto žemės sklypo įgijimo. Kaip minėta, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu taip pat negaliojančiomis buvo pripažintos 2000 m. birželio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. ir 2000 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir J. B. . Taikant restituciją grąžinta A. B. jo sumokėta 1789 Lt suma, J. B. grąžinta jos sumokėta 1800 Lt suma. Taigi tiek A. M. , tiek A. B. ir J. B. teisės buvo apgintos bei buvo atkurta buvusi iki teisės pažeidimo padėtis. Kaip minėta, piniginio ekvivalento skaičiavimo taisyklės įtvirtintos CK 6.147 straipsnyje, ir asmenys, kurių atžvilgiu taikyta restitucija, sumokant ekvivalentą pinigais, manydami, jog piniginio ekvivalento priteisimas neatkuria padėties buvusios iki ginčijamų sandorių sudarymo, galėjo ginčyti šias aplinkybes civilinėje byloje. Pažymėtina, kad pareiškėjai žalos atsiradimą sieja būtent su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo įsiteisėjimu (Lietuvos Aukščiausiajam Teismui palikus 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi palikus galioti minėtą sprendimą). Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, minėtu sprendimu buvo apgintos tiek A. M., tiek A. B. ir J. B. teisės bei buvo atkurta buvusi iki teisės pažeidimo padėtis. Kadangi šie klausimai išspręsti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais civilinėje byloje, taikant restituciją, todėl nustatytų faktų teisėjų kolegija nebevertina. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai neįrodė padarytos žalos fakto. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjų patirtos išlaidos, susijusios su elektros įrenginių prijungimu prie tinklų, buvo atlygintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimu, kuris šioje dalyje paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi.

Kaip minėta, A. M. ir A. B. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido pareiškėjui reikalavimo teisę į kito alternatyvinio žemės sklypo neatlygintiną gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos arba iš Vilniaus rajono savivaldybės, arba iš šios savivaldybės tarybos. Nei nagrinėjamoje byloje, nei minėtoje civilinėje byloje nebuvo konstatuota A. M. teisė gauti neatlygintinai iš valstybės alternatyvinį žemės sklypą ar valstybės institucijų pareiga tokį sklypą A. M. neatlygintinai perleisti. Asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi, todėl minėta 2006 m. birželio 23 d. sutartis negali sukurti kitiems asmenims papildomų teisių ir pareigų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu teisinė sandorio šalių padėtis yra atkurta ir A. M. teisės yra apgintos. Todėl 2006 m. birželio 23 d. sutarties pagrindu nėra pagrindo reikalauti papildomai ginti teises, atsiradusias pripažinus sandorį negaliojančiu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta padaryta žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-99/2011.

Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 straipsnis), o nesant bent vieno iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos priteisė pareiškėjos J. B. naudai 238 200 Lt žalos atlyginimo, taip pat atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo dalis dėl dalies bylos nutraukimo ir priteisimo pareiškėjams po 890,90 Lt žalos atlyginimo įsiteisėjo, bei vertino, kad pareiškėjams gali būti atlyginta 80 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų bei sumokėto žyminio mokesčio, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų kiekį bei pobūdį. Todėl priteisė pareiškėjų J. B. ir A. B. naudai iš Lietuvos valstybės 2748,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, keistina ir priteista bylinėjimosi išlaidų suma.

Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimu buvo priteista po 890,90 Lt žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo dalis palikta nepakeista. Kiti pareiškėjų reikalavimai atmesti, taigi patenkintų reikalavimų dalis sudaro apie 0,5 procento nuo visų pareikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, kad pareiškėjams priteistina 80 procentų nuo 3336 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 80 procentų nuo sumokėto 100 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimais, tačiau atsižvelgdama į tai, kad patenkinta apie 0,5 procento nuo visų pareikštų reikalavimų, priteistų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir pareiškėjams priteistina 16,68 Lt (3336 Lt x 0,5 %) bylinėjimosi išlaidų ir 0,5 Lt (100 x 0,5 %) žyminio mokesčio, iš viso 17,18 Lt.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl turtinės žalos nepriteisimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas nauja sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai J. B. iš Lietuvos valstybės priteista 238 200 Lt žalos atlyginimo, panaikinti ir pareiškėjų A. B. ir J. B. skundą atmesti. Priteisti pareiškėjų J. B. ir A. B. naudai iš Lietuvos valstybės 17,18 Lt (septyniolika litų ir aštuoniolika centų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai	Antanas Ablingis
	Ričardas Piličiauskas
	Virgilijus Valančius