Civilinė byla Nr. 2-15975-996/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09696-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.3; 1.3.5.4; 1.3.9.2; 3.2.6.1; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ atstovui uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ vadovui L. I.,

atsakovės V. K. atstovui advokatui Mansurui Muksinovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ ieškinį atsakovei V. K. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

uždaroji akcinė bendrovė „KLAISTA“ (toliau – ieškovė, įmonė, darbdavė) kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2–3), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017-01-31 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) dalį, kuria pripažinta, jog darbo sutartis su V. K. (toliau – atsakovė, darbuotoja) nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 2 dalį ir darbuotojai iš įmonės išieškota išeitinė išmoka.

Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija išnagrinėjo ginčą, kurio nagrinėjimas priskiriamas teismo kompetencijai, todėl, jos manymu, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo skundžiamą dalį. Paaiškino, kad nors vykdant darbo sutartį tarp jos ir atsakovės pasitaikydavo atsiskaitymo vėlavimų, tačiau tai darbuotojai nesukeldavo esminių nepatogumų, įmonė visada paaiškindavo darbuotojai vėlavimo atsiskaityti priežastis, kurias nulemdavo užsakovų vėlavimas atsiskaityti su įmone, darbuotoja esminių prieštaravimų per visą darbo sutarties vykdymo laikotarpį dėl tokios atsiskaitymų praktikos nereiškė, nes suprato, kad įmonė yra patikima darbdavė ir visada, nors ir vėluodama, atsiskaito su darbuotojais.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (b. l. 25–27).

Atsakovė paaiškino, kad ieškovė nuolat vėluodavo mokėti darbo užmokestį, Darbo ginčų komisija nustatė, kad su ja 2016-11-17 įmonė nebuvo atsiskaičiusi už 2016 m. kovo, birželio, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius, kas, atsakovės teigimu, paneigia ieškovės teiginį, jog vėlavimai buvo trumpi ir mažareikšmiai, pati ieškovė neneigė, kad nuolat vėluodavo mokėti darbo užmokestį ne tik jai, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. Teigė, jog Darbo ginčų komisijai ji skundė ne atleidimo iš darbo veiksmą, o atleidimo iš darbo formuluotę, ji atleidimo iš darbo teisėtumo neginčijo, todėl tokiam ginčui pagrįstai buvo taikomas išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teisme. Atsakovės manymu, Darbo ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-01-05 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1098, pagal kurią atsakovė nuo 2012-01-09 įmonėje dirbo ekonomiste (b. l. 38–40), darbuotoja 2016-11-17 pateikė įmonei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl laiku jai neišmokamo darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos išmokėjimo (b. l. 50), įmonės direktorius 2016-12-05 priėmė įsakymą Nr. 143 „Dėl atleidimo iš darbo“, kurio 2 punktu darbuotoją atleido iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 41), Darbo ginčų komisija 2017-01-31 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatavo, jog darbuotojos darbo sutartis su įmone nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nurodė išieškoti darbuotojos naudai iš įmonės 3 127,13 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą darbo užmokestį už 2016 m. kovo, birželio, rugpjūčio–gruodžio mėnesius, 760 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 380 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu (b. l. 4–5).

DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju; DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų, jeigu jis įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.

DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip.

DK 201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė nuo 2012-01-09 įmonėje dirbo ekonomiste (b. l. 38–40), 2016-11-17 darbuotoja pateikė įmonės vadovui prašymą nutraukti su ja sudarytą darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nemokamo darbo užmokesčio, išmokėti jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir atsiskaityti su ja atleidimo dieną (b. l. 50), darbdavė darbuotoją iš darbo atleido 2016-12-05 DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 38–40, 41).

Įmonė Darbo ginčų komisijai nurodė, kad dėl sunkios ekonominės padėties įmonėje neišmokami darbo užmokesčiai ne tik V. K., bet ir kitiems darbuotojams (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 16), ieškinyje įmonė patvirtino, kad atsiskaitant su atsakove pasitaikydavo vėlavimų, teismo posėdžio metu įmonės vadovas taip pat nurodė, kad atsakovei darbo užmokestis laiku nebuvo mokamas, darbuotojos Darbo ginčų komisijai pateiktas jos banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad iki jos kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, įmonė jai nebuvo išmokėjusi darbo užmokesčio už 2016 m. kovo, birželio, rugpjūčio–gruodžio mėnesius (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 8),  Darbo ginčų komisija sprendime konstatavo, kad darbdavė darbuotojai darbo užmokesčio darbo sutartyje nustatytais terminais nemokėjo ir nurodė išieškoti darbuotojai 3 127,13 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą darbo užmokestį už 2016 m. kovo, birželio, rugpjūčio–gruodžio mėnesius (b. l. 4–5), šios sprendimo dalies darbdavė neginčija, vadinasi, laiko ją pagrįsta, teisėta ir pripažįsta, kad iki 2016-11-17 darbuotojos kreipimosi dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojai nebuvo laiku išmokėtas darbo užmokestis už 2016 m. kovo, birželio, rugpjūčio–spalio mėnesius. Taigi, pagal nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad darbuotoja turėjo teisę teikti darbdavei prašymą dėl jos atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl darbo apmokėjimo sąlygų pažeidinėjimo ir tinkamai savo teise pasinaudojo pateikdama darbdavei pagrįstą ir motyvuotą prašymą (b. l. 50), taip aiškiai išreikšdama savo valią.

Įmonės teiginiai, kad ji darbuotojai visada paaiškindavo vėlavimo išmokėti darbo užmokestį priežastis, kurias nulemdavo užsakovų vėlavimas atsiskaityti su įmone, darbuotoja esminių prieštaravimų dėl atsiskaitymo su ja praktikos niekada nereiškė, bylai reikšmės neturi, kadangi darbo užmokestį apskaičiuoti ir laiku išmokėti privalo darbdavė, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą ir konkretų išmokėjimo laiką reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o reikalavimus susitarimo esmei, todėl nustačius, kad darbdavė pažeidė pareigą laiku atsiskaityti su darbuotoja yra pagrindas darbo sutartį nutraukti DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu esant darbuotojos prašymui.

Pabrėžtina, kad darbdavei sutikus, jog yra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbo sutartis turėjo būti nutraukta DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau darbdavei nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojos ir darbdavės darbo santykiai turėjo tęstis, o kilus darbuotojos ir darbdavės nesutarimams dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas turėjo būti konstatuotas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-390/2011; 2010-06-22 nutartis byloje Nr. 3K-3-282/2010).

Teismas pažymi, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, todėl darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu. Byloje įrodymų, kad darbuotoja būtų savo 2016-11-17 prašymą darbdavei atšaukusi ar pateikusi kitokio turinio prašymą, pakeitusi savo valią, nėra, teismo posėdžio metu įmonės vadovas patvirtino, kad buvo gavęs tik vieną 2016-11-17 atsakovės prašymą atleisti ją iš darbo dėl nemokamo darbo užmokesčio, todėl įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotojos, turinčios teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir aiškiai išreiškusios atitinkamą valią, atleidimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį yra pažeidžiantis jos teises, Darbo ginčų komisija sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog darbdavė darbuotojos prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neturėjo, vadinasi, neturėjo jokio pagrindo darbo sutartį nutraukti minėtu pagrindu, įmonės vadovas teismo posėdžio metu nepajėgė paaiškinti, kodėl darbo sutartį su atsakove nutraukė ne DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, o pagal DK 127 straipsnio 1  dalį, taigi, Darbo ginčų komisija pagrįstai pakeitė darbuotojos atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį.

Pagal DK 140 straipsnio 3 dalį, nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Pažymėtina, kad DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra viena garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Taigi, nutraukiant darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu darbuotojui turi būti išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, teismo posėdžio metu įmonės vadovas patvirtino, kad išeitinė išmoka darbuotojai neišmokėta, todėl Darbo ginčų komisija, įvertinusi aplinkybę, jog nuo 2016-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-06-22 nutarimu Nr. 644 minimali mėnesinė alga nustatyta 380 Eur, pagrįstai nurodė išieškoti darbuotojos naudai iš darbdavės jos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 760 Eur.

Kartu pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog Darbo ginčų komisija išnagrinėjo ginčą, kurio nagrinėjimas priskiriamas teismo kompetencijai, todėl, jos manymu, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo skundžiamą dalį. Pažymėtina, kad DK 299 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami individualūs darbo ginčai: 1) dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva; 2) dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo pareigūnų ar organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, iniciatyva; 3) dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo; 4) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais kitais atvejais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka – kreipimasis į darbo ginčų komisijas, kurios veikia nuolat prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių (DK 287 straipsnis). Nagrinėjamu atveju darbuotoja neginčijo paties atleidimo iš darbo teisėtumo, neprašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, ji kėlė ginčą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Pastebėtina, kad atvejų, kai ieškovas gali kreiptis tiesiogiai į teismą, nepasinaudodamas ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, sąrašas nuo 2013-01-01 DK įtvirtintoje darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos redakcijoje yra susiaurintas, tokiu būdu nuo 2013-01-01 suteikiant platesnius įgaliojimus Darbo ginčų komisijai. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013-01-01 įsigaliojusioje DK redakcijoje (priešingai nei galiojusioje iki 2013-01-01) nėra įtvirtinta išimtis nesikreipiant į Darbo ginčų komisiją tiesiogiai kreiptis į teismą tais atvejais, kai kreipiamasi dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju darbuotojai buvo privalu kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, netaikant išimties, kai ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra privaloma, ir ji savo teise tinkamai pasinaudojo.

Taigi, pagal teismo aukščiau padarytas išvadas, nėra pagrindo tenkinti įmonės reikalavimą ir panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria pripažinta, jog darbo sutartis su darbuotoja nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir darbuotojai iš įmonės išieškota išeitinė išmoka.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovė teismo prašė priteisti jai iš ieškovės ją atstovavusiam advokatui Mansurui Muksinovui sumokėtas jos patirtas 200 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b. l. 28, 53, 54). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš ieškovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos 2,90 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ (į. k. 140984775) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                         Ieva Stanislovaitienė