Civilinė byla Nr. 2A-670-661/2012
Procesinis bylos Nr. 2-48-3-02516-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 37.; 121.14; 121.18; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir
n u s t a t ė :
I Ginčo esmė
Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, pareiškė ieškinį atsakovui A. B. dėl 512,75 Lt skolos, 184,59 Lt delspinigių, 5 procentų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsakovui ieškovo procesiniai dokumentai įteikti įstatymo nustatyta tvarka (pagal CPK 130 str. galiojusią įteikimo metu redakciją). Atsakovas neįvykdė CPK 142 straipsnio reikalavimų ir nepateikė atsiliepimo į ieškinį be pateisinamų priežasčių, todėl ieškovui prašant pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas ir pradinis kreditorius UAB „Bitė Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „Bitė GSM“) sudarė 2000-12-15 sutartį Nr. 003995 (toliau – Sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius įsipareigojo teikti atsakovui judriojo telefoninio ryšio paslaugas, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su pradine kreditores Sutartyje nustatyta tvarka (b.l. 4). Pradinis kreditorius suteikė atsakovui paslaugų už bendrą 512,75 Lt sumą (b.l. 5).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės priteisti iš atsakovo skolą pagal perleidimo sutartį, nes ieškovas neįrodė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pradinė kreditorė UAB „BITĖ Lietuva“ reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui reikalavimo teisę dėl skolos bei skolininkui nebuvo tinkamai pranešta apie perleidimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, pateikė apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo už akių. Ieškovas prašo panaikinti šį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliantas nurodė, kad atsakovas neginčijo ieškovo kaip netinkamos proceso šalies, neginčijo savo prievolės, todėl apeliantas neturėjo objektyvaus pagrindo atsikirsti į tas aplinkybes, kurių atsakovas neginčijo, taip pat negalėjo įvertinti to, kad teismui pateiktų įrodymų apie reikalavimo teisės perleidimą nepakako įsitikinti, kad Lindorff Oy yra tinkamas ieškovas civilinėje byloje. Apeliantas taip pat nurodė, kad jis atsakovui pateikė dokumentus, kurie patvirtina ieškovo reikalavimo teisę, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nėra tai patvirtinančių įrodymų yra nepagrįstas.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų bus pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str.). Taip pat patikrinama ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 329 str.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, kuriame, be kita ko, buvo svarstomi tam tikrų CPK nuostatų, sudarančių sprendimo už akių institutą, konstitucingumo klausimai, pažymėjo, kad sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai. Šiuo institutu siekiama sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese įgyvendinti ekonomiškumo ir koncentracijos principus, užkirsti kelią proceso vilkinimui ir neleisti jo šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Kartu aptariamoje konstitucinės justicijos byloje buvo ne kartą pabrėžta, kad net ir tuo atveju, kai yra visos nurodytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti. Tokia teismo teisė kildinama iš konstitucinės teisingumo sampratos, kuri suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismo vertinimu, nurodytos principinės Konstitucinio Teismo nuostatos yra aktualios ir šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pradinė kreditorė UAB „Bitė Lietuva“ reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui reikalavimo teisę dėl 512,75 Lt skolos pagal Sutartį (b.l. 4) ir pagal 2001-03-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 00000330630401 (b.l. 5) priteisimo iš atsakovo; nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pradinė kreditorė UAB „Bitė Lietuva“ ar ieškovas CK 6.109 straipsnio nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad byloje ieškovas neįrodė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas ir pradinis kreditorius UAB „Bitė Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „Bitė GSM“) sudarė 2000-12-15 sutartį Nr. 003995 (toliau – Sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius įsipareigojo teikti atsakovui judriojo telefoninio ryšio paslaugas, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su pradine kreditores Sutartyje nustatyta tvarka (b.l. 4). Pradinis kreditorius suteikė atsakovui paslaugų už bendrą 512,75 Lt sumą (b.l. 5). 2006 m. rugsėjo 25 d. buvo sudaryta skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Bitė Lietuva“ ir Lindorff Oy filialo. Šios sutarties 2.1 punkte nurodoma, jog įsigijimo objektas yra pardavėjui priklausančio teisės į pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš pardavėjo sudarytų rašytinių sutarčių su fiziniais ar juridiniais asmenimis pagal rašytinius susitarimus, kurios buvo perduotos pirkėjui įvertinimui pagal 2006 m. rugsėjo 1 d. sutartį Nr. 2006/09/K-005. Taip pat iš 2006-09-25 patvirtinimo apie teisę į skolas matyti, kad ieškovas gavo iš pradinės kreditoriaus pilnas ir neribotas teises į skolas ir visus su jomis susijusius dokumentus įskaitant, bet neapsiribojant, teismo sprendimus, nuosprendžius, nutartis, kitus priverstinai vykdytinus dokumentus, susitarimus, sutartis, pasižadėjimus, įkeitimus, mokėjimų grafikus, nuskaitymus nuo atlyginimo ir kt. pagal Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2006-09-25 tarp UAB „Bitė Lietuva“ ir Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, pagal kurią naujasis kreditorius, t. y. ieškovas, įsigijo pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš pradinės kreditorės suteiktų paslaugų fiziniams ar juridiniams asmenims (skolininkams) pagal rašytinius susitarimus, kurios buvo perduotos skolų portfelio įvertinimui pagal 2006-09-01 sutartį Nr. 2006/09/K-005. Todėl teismas konstatuoja, jog Lindorff Oy įgijo visas ir neribotas reikalavimo ir su tuo susijusias teises į atsakovo skolą. Todėl teismo išvada, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės yra nepagrįsta.
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Kasacinis teismas cesijos klausimu yra pasisakęs, kad skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010). Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas įvertina tą įstatymo leidėjo nuostatą, jog CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Teismas pažymi, jog skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.
Nagrinėjamo ginčo atveju apelianto įgytas reikalavimas kildinamas iš atsakovo ir pirminio kreditoriaus sudarytos paslaugų teikimo sutarties, kuria atsakovui atsakomybė kilo dėl prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas nevykdymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui pranešimas apie reikalavimo perleidimą buvo išsiųstas neregistruotu laišku. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė tą faktinę aplinkybę, jog apie reikalavimo perleidimą atsakovą ieškovas Lindorff Oy informavo pareiškęs ieškinį teisme ir atsakovui pranešus apie bylos iškėlimą teisme Taigi atsakovas apie reikalavimo perleidimą informuotas procesine forma pagal civilinio proceso taisykles (CPK 135, 142 straipsniai). Teismas nurodo, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimo sutarties buvimą ir jos pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai). Po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio ir jo priedų gavimo momento. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą atitiko įstatymo leidėjo nustatytą procesinį pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą reglamentavimą, todėl buvo galimas.
Teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Trakų rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisės perleidimo sutarčių ypatumus, civilinės teisinės atsakomybės atsirandančios pagal perleidimo sutartis pagrindus, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, dėl ko buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas naikintinas, o kadangi apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, byloje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas (CPK 178 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Patenkinus ieškinį ieškovui iš atsakovo priteistinos jo turėtos 307,41 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą už akių. Byloje priimti naują sprendimą.
Ieškovo ieškinį patenkinti pilnai.
priteisti ieškovui Lindorff Oy, veikiančiam per Lindorff Oy filialą iš A. B. (a/k (duomenys neskelbtini) 512,75 Lt skolos, 184,59 Lt delspinigių, 5 procentų procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 307,41 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjas Alvydas Barkauskas