Civilinė byla Nr. 2-306/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00325-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ įgalioto asmens I. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-298-198/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administravimo paslaugos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ įgaliotam asmeniui I. J. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Šiaulių banko lizingas“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ įgaliotam asmeniui I. J., kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir I. J. 896 008 Lt nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bankrutavusios UAB „Dravinė“ naudai.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - pareikšto reikalavimo ribose (neviršijant ieškinio sumos) areštuoti UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir I. J. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant ieškinio užtikrinimui - pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Ieškovo teigimu, prašoma priteisti suma atsakovams laikytina žymia, todėl yra reali grėsmė, kad ieškovui galimai palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas, atsakovams turtą paslėpus ar perleidus tretiesiems asmenims. Taip pat nurodė, kad administratoriaus finansinė padėtis yra nestabili, o reikalaujamos žalos dydis yra daug didesnis nei administratoriaus civilinės atsakomybės draudimo suma. Administratoriaus įgaliotas asmuo I. J. yra fizinis asmuo, kuris vertinamas kaip didinantis teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi prašymą tenkino ir ieškovo UAB „Šiaulių banko lizingas“ ieškinio užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo 896 008 Lt vertės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o turto neradus ar radus nepakankamai, trūkstamai ieškinio sumos daliai areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas bankų įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant mokėti įstatymu nustatytus mokėjimus, susijusius su darbo teisiniais santykiais, į valstybės bei socialinio draudimo biudžetus. Taip pat areštavo 896 008 Lt vertės I. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o turto neradus ar radus nepakankamai, trūkstamai ieškinio sumos daliai areštavo pinigines lėšas bankų įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei kas mėnesį pragyvenimo reikmėms panaudoti po 2 000 Lt (b.l. 50). Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovų suma yra labai didelė, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimam teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui yra pagrįstas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ įgaliotas asmuo I. J. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui yra būtina, apeliantai prašo: 1) pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir panaikinti taikomą areštą atsakovų banko sąskaitoms, paliekant galioti taikomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės nekilnojamajam turtui ieškinio reikalavimo sumos ribose; 2) atsakovo nuostolių užtikrinimui įpareigoti ieškovą sumokėti 10 proc. nuo ieškinio sumos, t.y. 89 600,80 Lt užstatą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 146 str. 1 d.). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas neargumentavo ir nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, o motyvų nebuvimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Be to, laikinosios apsaugos priemonės apeliantų turtui pritaikytos nepranešus apeliantams, todėl neišklausius jų argumentų, teismas negalėjo teisingai spręsti apie pareikšto prašymo pagrįstumą.
- Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiurkščiai pažeidžia proporcingumo ir protingumo principus, nes jų taikymo pasėkoje areštavus bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ turtą, bus pažeistos ne tik ieškovo bet ir kitų įmonių, kurias administruoja atsakovas, kreditorių teisės ir teisėti interesai.
- Teismas turėjo preliminariai įvertinti pareikšto ieškinio pagrįstumą, o iš ieškinio turinio galėjo įsitikinti, kad ieškovas ieškinio reikalavimus grindžia bankroto procese nedalyvaujančio asmens pateiktomis abejotino patikimumo aplinkybėmis. Apeliantai nurodo, kad ieškinyje pateikiami teiginiai neatitinka tikrovės, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantų turtui. BUAB „Dravinė“ priklausantis turtas yra išnuomotas pačių kreditorių susirinkimo sprendimu, o šiuo metu nuomininkas ne tik vykdo veiklą BUAB „Dravinė“ turto komplekse ir moka nuomą už turto naudojimą, bet ir papildomai vykdo likusio, neišnuomoto BUAB „Dravinė“ turto apsaugą.
- Teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantų turtinė padėtis yra pakankama galimam teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. Atsakovo, kaip bankroto administratoriaus, procesinė civilinė atsakomybė yra apdrausta maksimalia 500 000 draudimo suma, todėl įvykus keliems draudiminiams įvykiams draudimo bendrovė kompensuotų iki 500 000 Lt šių nuostolių vertės. Atsakovei I. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 1 022 244 Lt vertės, o asmeninės nuosavybės teise - 10 100 Lt vertės nekilnojamasis turtas. Be to, atsakovės profesinė civilinė atsakomybė taip pat yra apdrausta maksimalia 500 000 Lt draudimo suma. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės turtui yra akivaizdžiai neproporcingas ir neteisėtas, o piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose areštas ypač skausmingai pažeidžia jos turtines teises.
- Teismas nevertino ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, kurių visuma prima facie nepatvirtina net hipotetinės galimybės ex lege tenkinti ieškinį, t.y. nepatvirtina apeliantų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos fakto.
Ieškovas UAB „Šiaulių banko lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarti palikti nepakeistą (b.l. 51-57). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė dėl to, jog teismo vertinimu pareikšto ieškinio suma objektyviai yra labai didelė, todėl kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismas taip pat sutiko su ieškovo prašyme išdėstytais argumentais bei pateiktais įrodymais, todėl tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismo nutartis yra motyvuota. Teismas, nepranešęs apeliantams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir nenurodęs nepranešimo motyvų nutartyje, nepažeidė CPK 147 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
- Bankroto administratoriaus padėtis yra prasta, jam pareikšto ieškinio suma yra didelė, todėl negalima teigti, jog teismas priimdamas skundžiamą nutartį nevertino administratoriaus turtinės padėties ir ieškovo pateiktų įrodymų. Apelianto argumentas, kad administratoriaus turtinę padėtį patvirtina turimas profesinės civilinės atsakomybės draudimas, yra nepagrįstas. Ieškovas nurodo, kad bankroto administratoriaus padaryta žala dėl visų jo veiksmų ir neveikimo būtų pripažinta vienu draudžiamuoju įvykiu, todėl draudimo bendrovė galimai išmokėtų iki 200 000 Lt, o ne iki 500 000 Lt. Tai, kad administratorius yra apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog jo turtinė padėtis yra gera, o kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas.
- Atsakovės turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktiniu, vertė yra 966 618 Lt, o ne 1 022 244 Lt, tik dalis šio turto, t.y. 483 309,50 Lt priklauso atsakovei, todėl bendra atsakovės turto vertė yra 493 409 Lt. Ieškovas nurodo, kad atsakovės turimo turto įvertinimas atliktas 2007-2009 metais, todėl tai neatspindi realios turto vertės. Draudimo bendrovė iš viso išmokėtų iki 200 000 Lt už administratoriaus ir įgalioto asmens bendrai padarytą žalą ir tik tuo atveju, jei nagrinėjamas atvejis būtų pripažintas draudiminiu įvykiu. Be to, atsakovė neįrodė, jog pareikšto ieškinio suma nėra didelė, todėl kyla rizika, jog teismo sprendimas liks neįvykdytas.
- Teismas įvertinęs pareikšto ieškinio argumentus bei pateiktus įrodymus, nenustatė akivaizdžių ieškinio nepagrįstumo požymių. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nebuvo pažeistas proporcingumo principas, nes taikyti suvaržymai yra minimalūs ir tik tokie, kokių būtina teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
- Apeliantų prašymas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, nes tokio prašymo išnagrinėjimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija. Be to, apeliantai nepagrindė nei nuostolių realumo, nei dydžio, nei aplinkybės, jog nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas dėl ieškovo turtinės padėties, todėl toks reikalavimas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, jog teismas neargumentavo, nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis padarė išvadas, bei neįvertino pareikšto ieškinio pagrįstumo. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, joje trumpai yra išdėstyti motyvai (didelė ieškinio suma), dėl kurių teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl galima tik pastebėti, kad motyvacija nėra pakankamai išsami, tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliantu dėl nutarties nemotyvavimo kaip absoliutaus negaliojimo pagrindo.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką bei pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriais jis įrodinėja ieškinio nepagrįstumą ir pažymi, kad jie tirtini ir vertintini tik sprendžiant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taikant šias priemones yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai. Taigi, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.
Nepagrįstas apeliantų argumentas dėl nepranešimo jiems apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 147 straipsnio redakcija reglamentuoja prašymų susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis nagrinėjimo tvarką, kurios pirma dalis numato, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui (atsakovams) pranešama, kai teismas mano, kad tai būtina. Todėl teismas, nusprendęs, kad nėra būtina pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, neprivalo apie tokį savo sprendimą informuoti atsakovą (atsakovus) bei pranešti apie minėto prašymo nagrinėjimą.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš apeliantų 896 008 Lt nuostolių atlyginimą, o šio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti apeliantams priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises. Atsižvelgiant į tai, kad teismas yra saistomas ieškovo reikalavimo ir negali išeiti iš jo ribų, todėl esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jos taikytinos abiejų solidarių atsakovų atžvilgiu, tačiau bendras apeliantų turto arešto mastas negali viršyti pareikšto ieškinio sumos apskritai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumai kiekvieno iš solidarių atsakovų (apeliantų) atžvilgiu visai ieškinio sumai, tuo pažeisdamas CPK 145 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį pakeisti (CPK 329 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apeliantų nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo (atsakovų) atžvilgiu pripažintina didele ir ar ji sudaro realią grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas.
Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ bei jo įgaliotam asmeniui I. J.. Taigi, reikalavimai yra pareikšti bankroto administratoriams, kurių profesinė civilinė atsakomybė yra apdrausta bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iš byloje esančio UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo matyti, kad minimali civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 200 000 Lt vienam draudiminiam įvykiui ir 500 000 Lt visam draudimo sutarties galiojimo laikotarpiui (b.l. 24). Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad ieškinio patenkinimo atveju apeliantų padaryta žala būtų pripažinta vienu draudžiamuoju įvykiu, todėl draudimo bendrovė galimai išmokėtų 200 000 Lt draudimo išmoką. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareikšto ieškinio užtikrinimo sumą sumažinti draudimo išmokos suma ir apeliantų turtinę padėtį vertinti šios sumos atžvilgiu.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau, nei būtina tikslui pasiekti. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones visų pirma areštuotinas nekilnojamas turtas, jo nesant pakankamai - kitas atsakovų turtas, o nesant pakankamai areštuotino turto – gali būti areštuojamos atsakovo piniginės lėšos. Apeliantai nurodo, kad jų turtinė padėtis yra pakankama galimam teismo sprendimo vykdymui užtikrinti, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu nesutinka. Kaip minėta, pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, jog tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovų turtinė padėtis yra tokia gera, kad ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ turtinę padėtį, tačiau pateikė įrodymus apie atsakovei I. J. bei jos sutuoktiniui priklausantį nekilnojamąjį turtą (b.l. 26-41). Pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo bei sutinka, kad atsakovei I. J. priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 493 409 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, neturint duomenų apie apeliantui UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ nuosavybės teise priklausantį turtą, finansinius įsipareigojimus, taip pat neturint duomenų apie apeliantės I. J. gaunamas pajamas bei turimas lėšas banko sąskaitose, negalima vienareikšmiškai spręsti, kad apeliantų turtinė padėtis yra tiek gera, kad netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje nėra faktinių duomenų apie apeliantės ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, būtinybę areštuoti apeliantės turtą pagrindžia tai, kad jai yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantei nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti. Tokiu atveju, jei apeliantės disponavimo turtu teisė nebus apribota, išliks teorinė galimybė ateityje apsunkinti ar padaryti neįmanomą įvykdyti teismo sprendimą dėl nuostolių atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1327/2010). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimam teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui iš esmės yra pagrįstas.
Apeliantai atskirajame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą areštuoti jų pinigines lėšas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams bei nepagrįstai suvaržo apeliantų turtinių teisių daugiau nei reikia, norint užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimus. Piniginės lėšos yra ypač svarbus svertas tiek įmonės normaliai ūkinei-komercinei veiklai užtikrinti, tiek fizinio asmens minimalių poreikių tenkinimui, o jų areštas apsunkina įmonės veiklą, suvaržo fizinio asmens galimybę disponuoti teisėtai jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis savo ir šeimos būtiniausių poreikių tenkinimui, taip pat paliečia ir trečiųjų asmenų teises bei interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ pagrindinė veikla yra susijusi su bankrutuojančių įmonių administravimu bei jų likvidavimu, todėl areštavus jo pinigines lėšas gali nukentėti įmonių, kurias administruoja UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, kreditorių teisės ir teisėti interesai, kas sąlygotų viešojo intereso pažeidimą. Pažymėtina, kad piniginių lėšų areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu atsakovas juridinis asmuo neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o taip pat šio turto neturi kiti solidariosios prievolės skolininkai, jeigu ieškinio reikalavimai yra reiškiami atsakovams kaip solidariesiems skolininkams. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad pradiniame teisminio proceso etape lėšų areštas, stabdantis ar iš esmės trikdantis įmonės ūkinę veiklą, turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais ir tinkamai įvertinus jo pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-126/2009). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas ieškinyje teigia, kad siekiant tiksliai įvertinti BUAB „Dravinė“ padarytą žalą, yra tikslingas ekspertizės skyrimas, t.y. pats ieškovas nurodo, kad reiškiamo 896 088 Lt reikalavimo suma nėra tiksli. Taigi, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, ar apeliantams (solidariems skolininkams) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertės pakaks pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškinio patenkinimo atveju. Kaip minėta, proceso šalių interesų pusiausvyros principas reikalauja, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ir pagal šiuo metu turimus duomenis apie apeliantės nekilnojamąjį turtą, taip pat dar įvertinus minėtą galimą draudimo išmoką bei galimybę areštuoti apeliantų kilnojamąjį turtą, galima teigti, jog iš esmės jo gali pakakti ieškovo reiškiamiems reikalavimams užtikrinti. Todėl apeliantų atžvilgiu pritaikytas piniginių lėšų areštas naikintinas kaip nebūtina bei neatitinkanti proporcingumo ir ekonomiškumo principų laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis keistina (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Apeliantų prašymas apeliacinės instancijos teisme įpareigoti ieškovą sumokėti 10 proc. nuo ieškinio sumos, t.y. 89 600,80 Lt užstatą į teismo depozitinę sąskaitą atsakovo galimų nuostolių užtikrinimui yra nepagrįstas, nes tokio pobūdžio prašymo sprendimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijoje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti iš dalies.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administravimo paslaugos“ (duomenys neskelbtini) ir I. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, neviršijant bendros 696 088 Lt sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.
Kitoje dalyje prašymą atmesti”.
Nutarties kopijas siųsti šalims ir Centrinės hipotekos įstaigos Turto areštų registrui.
Teisėjai Audronė Jarackaitė
Nijolė Piškinaitė
Alvydas Poškus