Civilinė byla Nr. e2A-383-553/2024

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00157-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1;

 (S)

2.6.16.4  

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ ir atsakovų G. A. ir V. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ ieškinį atsakovams G. A. ir V. A. dėl naudojimosi infrastruktūra tvarkos ir servituto žemės sklypui nustatymo, atsakovo G. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršėnų vandenys“ dėl naudojimosi infrastruktūra tvarkos nustatymo bei atsakovės V. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršėnų vandenys“ dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Šiaulių rajono savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kuršėnų vandenys“ prašė nustatyti atsakovui G. A. nuosavybės teise priklausančių nuotekų valymo įrenginių, kurių ilgis 119,76 m, ir nuotekų tinklų, kurių ilgis 1676,26 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Infrastruktūros objektai), tokias naudojimo sąlygas ir tvarką:

1.1.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ Infrastruktūros objektais naudojasi atlygintinai neterminuotos nuomos teisinių santykių pagrindu;

1.2.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ Infrastruktūros objektais naudojasi viešajam nuotekų tvarkymui;

1.3.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ moka atsakovui G. A. 248,68 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM)) Infrastruktūros objektų nuomos mokestį per mėnesį. Nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį bus atliktas kapitalinis remontas, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, ir surašytas statybos užbaigimo aktas bei teisės aktų nustatyta tvarka ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ bus išduotas taršos leidimas nuotekų valymo įrenginių eksploatavimui. Nuomos mokestis mokamas kas mėnesį iki kiekvieno ataskaitinio mėnesio pabaigos;

1.4.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, pagal pateikiamą darbų sąmatą, turi teisę patirtas išlaidas įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį;

1.5.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus;

1.6.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kitais atvejais, negu nustatyta šio ieškinio 82.2.4 papunktyje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į infrastruktūros objektų nuomos mokestį;

1.7.                      atsakovas G. A. įpareigojamas netrukdyti esamiems ir būsimiems nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams bei abonentams neatlygintinai prijungti savo nuotekų tinklus prie Infrastruktūros objektų.

Teismui tenkinus 1 punkte išdėstytą ieškinio reikalavimą, ieškovė taip pat prašė nustatyti atsakovei V. A. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas – (duomenys neskelbtini) k. v., 679 kv. m ploto neterminuotą servitutą, suteikiantį ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas) pagal UAB „Imposta“ parengtą žemės sklypo, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), servituto planą, koordinačių sistemoje tarp taškų nuo 1 iki 4: taško 1 koordinatės (duomenys neskelbtini), priteisiant iš ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ atsakovei V. A. 7,00 Eur metinę piniginę kompensaciją už teismo sprendimu nustatytą servitutą. Ieškiniu taip pat prašoma priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė, jos atstovai nurodė, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju Šiaulių rajono savivaldybėje. Atsakovui G. A. nuosavybės teise priklauso buitinių nuotekų šalinimo tinklai, kurių ilgis 1 676,26 m ir nuotekų valymo įrenginiai, kurių ilgis 119,71 m, esantys Šiaulių r. sav. Teigė, kad atsakovo Infrastruktūros objektai nėra prijungti prie savivaldybei ar viešajam geriamojo vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Pažymėjo, kad dalis Infrastruktūros objektų – nuotekų valymo įrenginiai, yra atsakovės V. A. žemės sklype. Gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame įrengti infrastruktūros objektai, yra priskirtas viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijai Šiaulių rajone. Tvirtino, kad atsakovas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su prašymu išpirkti jam nuosavybės teise priklausančius Infrastruktūros objektus, tačiau Šiaulių rajono savivaldybės taryba atsisakė pirkti Infrastruktūros objektus ir žemės sklypą už atsakovų pasiūlytą kainą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovei nepavyko susitarti su atsakovais dėl Infrastruktūros objektų ir žemės sklypo perleidimo, naudojimosi tvarkos.

3.       Atsakovas G. A. su ieškovės ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, prašydamas:

3.1.                      nustatyti, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsakovui G. A. nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu – nuotekų šalinimo tinklais (lietaus šalinimo tinklais L= 698,10 m, buitinių nuotekų šalinimo tinklais L = 1676,26 m, nuotekų valymo įrenginiais L = 119,71 m), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), naudojasi atlygintinai, bei nustatyti ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ pareigą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2027 m. gruodžio 31 d. mokėti atsakovui G. A. naudojimosi jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu – nuotekų šalinimo tinklais (lietaus šalinimo tinklais, buitinių nuotekų šalinimo tinklais, nuotekų valymo įrenginiais), 1 440,00 Eur mokestį per mėnesį. Pridėtinės vertės mokestis į šią sumą neįskaičiuotas, jis apskaičiuojamas papildomai teisės aktų nustatyta tvarka. Šį mokestį ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsakovui G. A. moka už kiekvieną einamąjį mėnesį, kuris turi būti sumokėtas iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos. Šis mokestis indeksuojamas kiekvienais kalendoriniais metais pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vartotojų kainų indeksų metinį pokytį, jis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, tų metų gruodžio mėnesį paskelbtą vartotojų kainų indeksą lyginant su prieš tai buvusiu kalendorinių metų gruodžio mėnesį skelbtu vartotojų kainų indeksu;

3.2.                      nustatyti ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ pareigą savo sąskaita eksploatuoti, prižiūrėti nekilnojamąjį daiktą – nuotekų šalinimo tinklus, taip pat savo sąskaita atlikti nekilnojamojo daikto – nuotekų šalinimo tinklų, einamąjį, kapitalinį remontą bei modernizavimą, taip pat savo sąskaita likviduoti nuotekų šalinimo tinklų (lietaus šalinimo tinklų, buitinių nuotekų šalinimo tinklų, nuotekų valymo įrenginių), gedimus bei atsakyti už žalą dėl šio nekilnojamojo turto gedimo ar panašių aplinkybių; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovas, jo atstovas nurodė, kad atsakovas nuolat kėlė klausimą dėl nurodytų objektų perėmimo Šiaulių rajono savivaldybės ar ieškovės nuosavybėn, tačiau turtas nebuvo išpirktas. Atsakovas nesutiko su ieškovės nurodyta infrastruktūros kaina. Teigė, kad ieškovė neįvertino lietaus šalinimo tinklų kainos. Atsakovo manymu, ieškovei turi kilti pareiga savo sąskaita eksploatuoti, prižiūrėti infrastruktūrą, atlikti jos einamąjį, kapitalinį remontą bei modernizavimą.

5.       Atsakovė V. A. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, prašydama:

5.1.                      nustatyti, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ už jos teisę į atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini) k. v., adresas (duomenys neskelbtini), suteikimą naudotis šiuo visu žemės sklypu, siekiant užtikrinti kito nekilnojamojo daikto – nuotekų šalinimo tinklų (lietaus šalinimo tinklai L= 698,10 m, buitinių nuotekų šalinimo tinklai L = 1676,26 m, nuotekų valymo įrenginiai L = 119,71 m), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), – sudedamosios dalies – nuotekų valymo tinklų L = 119,71 m – tinkamą naudojimą, atsakovei V. A. nuo bylos iškėlimo teisme iki žemės sklypo išpirkimo moka 502,50 Eur piniginę kompensaciją per mėnesį. Pridėtinės vertės mokestis į šią sumą neįskaičiuotas, jis apskaičiuojamas papildomai teisės aktų nustatyta tvarka. Šį mokestį ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsakovei V. A. moka už kiekvieną einamąjį mėnesį, kuris turi būti sumokėtas iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos. Ši piniginė kompensacija indeksuojama kiekvienais kalendoriniais metais pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vartotojų kainų indeksų metinį pokytį, jis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, tų metų gruodžio mėnesį paskelbtą vartotojų kainų indeksą lyginant su prieš tai buvusiu kalendorinių metų gruodžio mėnesį skelbtu vartotojų kainų indeksu;

5.2.                      priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Atsakovė nurodė, kad didžiąją atsakovės žemės sklypo dalį užima jame pastatyti nuotekų valymo įrenginiai. Atsakovės manymu, ieškovės reikalavimas dėl servituto nustatymo esmingai suvaržo jos nuosavybės teisę į žemės sklypą. Atsakovė nesutinka su ieškovės nurodytos kompensacijos dydžiu.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Šiaulių apygardos teismas 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ ieškinį ir atsakovo G. A. priešieškinį tenkino iš dalies, atsakovės V. A. priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovui G. A. nuosavybes teise priklausančių Infrastruktūros objektų tokias naudojimo sąlygas ir tvarką:

7.1.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ Infrastruktūros objektais naudojasi atlygintinai neterminuotos nuomos teisinių santykių pagrindu;

7.2.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ Infrastruktūros objektais naudojasi viešajam nuotekų tvarkymui;

7.3.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ moka atsakovui G. A. 247,68 Eur (be PVM) Infrastruktūros objektų nuomos mokestį per mėnesį. Nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo tada, kai ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ bus išduotas taršos leidimas infrastruktūros nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti. Pirmą mėnesį nuomos mokestis skaičiuotinas proporcingai iki mėnesio pabaigos likusių (po leidimo išdavimo) dienų skaičiui. Vėliau nuomos mokestis mokamas kas mėnesį iki kiekvieno ataskaitinio mėnesio pabaigos;

7.4.                      ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsako už žalą, kilusią dėl infrastruktūros objektų gedimo.

7.5.                      atsakovas G. A. įpareigojamas netrukdyti esamiems ir būsimiems nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams bei abonentams neatlygintinai prijungti savo nuotekų tinklus prie Infrastruktūros objektų. Nustatyti atsakovei V. A. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas –(duomenys neskelbtini)k. v., 679 kv. m ploto neterminuotą servitutą, suteikiantį ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas) pagal UAB „Imposta“ parengtą žemės sklypo, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), servituto planą, koordinačių sistemoje tarp taškų nuo 1 iki 4: taško 1 koordinatės (duomenys neskelbtini), priteisiant iš ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ atsakovei V. A. 7,00 Eur metinę piniginę kompensaciją už teismo sprendimu nustatytą servitutą.

Kitas ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ ieškinio ir atsakovo G. A. priešieškinio dalis pirmosios instancijos teismas atmetė ir priteisė ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ iš atsakovo G. A. 6 203,20 Eur, o iš atsakovės V. A. 4 828,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8.       Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovės galimybės reikšti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 16 straipsnio 6 dalimi. Teismas įvertino tai, kad kai vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo infrastruktūra priklauso ne viešajam tiekėjui ar tvarkytojui, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus, iki 2027 metų gruodžio 31 d. ji turi būti perimta arba išpirkta pagal nustatytą tvarką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, nes teritorija, kurioje yra Infrastruktūros objektai, buvo įtraukta į viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją, o ieškovė yra laikytina geriamojo vandens tiekėju Šiaulių rajono savivaldybėje, be to, šalis jau anksčiau siejo santykiai, susiję su neįvykusiu Infrastruktūros objektų pirkimu.

9.       Pirmosios instancijos teismas, vertinant priešieškinio reikalavimo dėl ieškovės atlygintinio naudojimosi ir eksploatavimo savo sąskaita atsakovui priklausančiais lietaus šalinimo tinklais pagrįstumą, nurodė, kad šis atsakovo reikalavimas negalėtų būti tenkintas, nes ieškovė, inicijavusi bylą, nereiškė reikalavimų dėl naudojimosi minėtais tinklais. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinio pateikimą nagrinėjamoje byloje lėmė poreikis kuo skubiau suteikti gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams nuotekų (buityje, ūkio veikloje naudoto vandens) tvarkymo paslaugas, o ne paviršutinių nuotekų (kritulių) tvarkymo paslaugas.

10.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad GVTNTĮ nuostatos nenustato ieškovei pareigos suteikti vartotojams paviršutinių nuotekų tvarkymo paslaugas, o byloje nepaneigta aplinkybė, jog ginčo teritorijoje (gyvenamajame namų kvartale), kuriame įrengti ginčo objektai, nėra abonentų ir yra tik vartotojai.

11.       Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 30 dalimi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas negali pats savarankiškai užsiimti nuotekų tvarkymo veikla. Ieškovė, kaip viešojo geriamojo vandens tiekėja Šiaulių rajono savivaldybėje, turi užtikrinti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą vartotojams ginčo teritorijoje, t. y. taip pat ir asmenims, kurių gyvenamųjų namų nuotekų vamzdynai (tinklai) prijungti prie atsakovui priklausančios nuotekų infrastruktūros.

12.       Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas ginčo infrastruktūros ir šalių reikalavimų pobūdį, nusprendė, kad šiuo atveju taikomas neterminuotos nuomos teisės normų institutas, nes ieškovė Infrastruktūros objektus turi naudoti viešajam nuotekų tvarkymui.

13.       Siekiant nustatyti atsakovo nuotekų valymo įrenginių kainą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į 2022 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 22042744 (joje nurodoma įrenginių kaina yra 190 343 Eur, iš kurių 41 737 Eur yra lietaus šalinimo tinklų kaina), nesivadovaujant atsakovo teikta 2024 m. sausio 1 d. turto vertintojo išvada (joje nurodoma, kad įrenginių kaina yra 225 100 Eur, įskaitant 45 500 Eur lietaus šalinimo tinklų kainą).

14.       Aptariant atsakovo byloje teiktą 2024 sausio 1 d. turto vertintojo išvadą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šiame dokumente nurodoma, jog tai rekomendacinio pobūdžio dokumentas, be to, išvadoje taip pat nurodyta, kad buvo atsižvelgta į užsakovo nurodymus, jog planuojama perleisti visą nuotekų šalinimo tinklų kompleksą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės pateiktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje pateiktas infrastruktūros įkainojimas pagal realią turto būklę, turto vertintojas įvertino objektų buvimo vietos socialinius ir ekonominius rodiklius, rinkos konjunktūrą, nekilnojamojo turto rinkos kriterijus, atsižvelgė į vertinto turto vietovę.

15.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pats atsakovas, kai trečiasis asmuo pradėjo ginčo turto išpirkimo procesą, sutiko su 190 300 Eur kaina už buitinių nuotekų, lietaus nuotekų ir nuotekų valymo įrenginius. Be to, atsakovo pateiktos išvados apskaičiavimo kriterijai yra netikslūs ir prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai. Išvadoje nurodyta, kad tinklų tarnavimo laikotarpis yra 30 metų, likęs laikotarpis – tik 13 metų, nes tinklai jau tarnavo 17 metų. Pagal teismų praktiką, pastatams ir vamzdynams nusidėvėjimo normatyvai (metais) yra 50 metų, tai taip pat patvirtina ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų įmonių apskaitos atskyrimo taisyklių ir susijusių reikalavimų sąvado, reglamentuojančio apskaitos atskyrimo taisykles, sąnaudų paskirstymą bei su apskaitos atskyrimu ir sąnaudų susijusius reikalavimus (1 punktas), patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu, 1 priedas (toliau – Sąvadas).

16.       Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo nuotekų infrastruktūros neterminuotos nuomos mėnesinė kaina nustatytina, įvertinant šios infrastruktūros 50 metų (600 mėnesių) amortizacijos laikotarpį, t. y. 148 606,00 Eur (nuotekų infrastruktūros kaina) / 600 mėn. (amortizacijos laikotarpis) = 247,68 Eur.

17.       Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl atskiro nuotekų tinklų elektros įrangos ir jos montavimo darbų vertinimo, nes ši įranga yra nuotekų infrastruktūros dalis ir negali būti vertinama atskirai. Teismas tenkino atsakovo prašymą dėl PVM apskaičiavimo, nes ieškovė prašė skaičiuoti kasmėnesinį 248,68 Eur nuomos mokestį be PVM. Teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl indeksavimo, kadangi teisinis reglamentavimas nenustato galimybės indeksuoti infrastruktūros nuomos mokestį.

18.       Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pradėti skaičiuoti nuotekų infrastruktūros nusidėvėjimą nuo 2007 m., kai tinklai buvo pripažinti tinkami naudoti ar kai gyventojai jungėsi prie jų skirtingais laikotarpiais dėl to, kad atsakovo infrastruktūra niekada neveikė pagal paskirtį ir nustatytus reikalavimus, taip pat nėra įrašų apie vamzdyno apkrovas. Be to, ieškovė nesinaudoja atsakovo infrastruktūra viešajai nuotekų tvarkymo paslaugai teikti, nes tinklai turi būti modernizuoti pagal naujus aplinkosaugos reikalavimus. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovui priklausantys nuotekų valymo įrenginiai neatitinka Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, reikalavimų dėl azoto ir fosforo valymo. Todėl šiuos įrenginius ateityje bus galima naudoti tik gavus taršos leidimą pagal nustatytą tvarką. Nors ieškovei teismo nutartimi yra laikinai leista pašalinti nuotekas, tai vyksta ne centralizuotai, o naudojant asenizacijos mašiną, todėl mokestis turėtų būti siejamas su faktišku infrastruktūros naudojimu pagal jos paskirtį.

19.       Teismas nusprendė, kad nuomos mokestis už atsakovo nuotekų infrastruktūros naudojimą bus pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai ieškovė gaus taršos leidimą naudoti šią infrastruktūrą. Po leidimo gavimo nuomos mokestis bus apskaičiuojamas proporcingai iki mėnesio pabaigos likusių (po leidimo išdavimo) dienų skaičiui. Vėliau mokestis mokamas iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą nustatyti ieškovei pareigą nuomos mokestį mokėti nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2027 m. gruodžio 31 d.

20.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą, kad ji galėtų išlaidas už atsakovo infrastruktūros kapitalinį remontą (pritaikymą aplinkosaugos reikalavimams) įskaityti į nuomos mokestį. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog šis pritaikymas atitiktų kapitalinį remontą, taip pat neatskleidė darbų masto, kainos ar kitų detalių. Be to, ieškovė savo ieškinyje prašo jai nustatyti pareigą prižiūrėti infrastruktūrą, įskaitant pareigą atlikti kapitalinius ir einamuosius remontus, o tai rodo prieštaringą poziciją. Atsakovas taip pat pateikė duomenis, kad fosforo šalinimui pakanka įdiegti papildomą įrangą, be būtinybės atlikti kapitalinį remontą, šios aplinkybės ieškovė neginčijo.

21.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad trečiojo asmens ilgalaikis neveikimas sprendžiant nuotekų tvarkymą negali lemti atsakovo pareigos savo lėšomis nuolat modernizuoti nuotekų valymo įrenginius. Todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimus, kad atlikusi kapitalinį remontą ji galėtų reikalauti iš atsakovo kompensuoti išlaidas arba įskaityti jas į nuomos mokestį. Teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovės reikalavimas yra nekonkretus, nenurodyta, kokius darbus, už kokią kainą ir dėl kokių priežasčių reikėtų atlikti. Tokio reikalavimo tenkinimas leistų ieškovei piktnaudžiauti infrastruktūros sistemos remonto būtinumo kriterijais.

22.       Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo reikalavimą nustatyti, kad atsakovė būtų atsakinga už žalą dėl šios infrastruktūros gedimo, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis iš ieškovės pareigos savo lėšomis organizuoti tinkamą infrastruktūros eksploataciją ir priežiūrą. Remiantis teismų praktika, tinklų naudotojas savo lėšomis užtikrina tinklų tinkamą būklę. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą netrukdyti esamiems ir būsimiems nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams ir abonentams neatlygintinai prijungti savo nuotekų tinklus prie Infrastruktūros objektų, siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

23.       Pasisakant dėl servituto nustatymo per atsakovei priklausantį sklypą, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir bylos šalių procesinių dokumentų motyvus, nusprendė, kad nustatytinas atlygintinas neterminuotas atsakovės žemės sklypo servitutas.

24.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimus, nuspręndė, kad servituto nustatymas yra būtinas, jog ieškovė galėtų tinkamai eksploatuoti nuotekų valymo įrenginius, esančius atsakovės sklype. Teismas pažymėjo, kad servitutas nustatytinas tik tam sklypo plotui, kurio reikia nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti, ir jog atsakovė nepatirs didelių suvaržymų, nes iki servituto nustatymo sklype nebuvo vykdoma jokios kitos veiklos, nustačius servitutą pasikeis tik nuotekų valymo įrenginius valdantis asmuo, paties sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijos, t. y. nei žemės ūkio, nei komercinės paskirties.

25.       Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės siūloma 7,00 Eur metinė kompensacija yra teisinga, nes yra pagrįsta objektyviais duomenimis apie žemės sklypo vertę ir naudojimo paskirtį. Atsakovės pateikti duomenys apie didesnę žemės sklypo vertę buvo atmesti, nes jie yra rekomendacinio pobūdžio, išvadoje nurodyti lyginamieji objektai yra skirtingose šalies savivaldybėse.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

26.       Atsakovai G. A. ir V. A. apeliaciniuose skunduose (skundų argumentai yra pateikiami viename dokumente) prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atsakovams atmesti, atsakovų priešieškinius ieškovei tenkinti. Taip pat atsakovai prašo iš ieškovės atsakovams priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, įskaitant kiekvienam iš atsakovų po 1 633,50 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas paruošiant apeliacinius skundus. Atsakovo G. A. apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1.                      Ieškovė neatliko Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų perėmimo ir išpirkimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 4440 (toliau – Aprašas), išvardintų būtinų veiksmų (procedūrų), įskaitant Aprašo 4, 5, 6 punktuose nurodytų veiksmų, prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, todėl teismas nepagrįstai jos ieškinį tenkino.

26.2.                      Turto sudėtis, dėl kurio išpirkimo Šiaulių rajono savivaldybės administracija įvykdė procedūras, buvo skirtinga nuo tos turto sudėties, dėl kurio naudojimosi tvarkos nustatymo kreipėsi ieškovė su ieškiniu. Šalys tarėsi ne tik dėl buitinių nuotekų šalinimo tinklų, kurių ilgis 1 676,26 m., pirkimo – pardavimo, tačiau ir nuotekų valymo įrenginių, kurių ilgis 119,71 m., taip pat ir lietaus šalinimo tinklų, kurių ilgis 698,10 m.

26.3.                      Civilinio proceso teisės normos nenustato skirtumo tarp reikalavimo, kuris pareikštas ieškiniu ar priešieškiniu – šiais procesiniais dokumentais (tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu) pareikšti visi reikalavimai teismo sprendimu turi būti išspręsti. Atsakovui priklausantys paviršinių nuotekų surinkimo tinklai ieškovei yra būtini, kadangi jais nesinaudodama ji negalėtų teikti (užtikrinti) būtinos viešosios paslaugos – paviršinių nuotekų tvarkymo (o tai jai ir yra pavesta).

26.4.                      Nėra aišku, kodėl ir kokiais faktiniais duomenimis remdamasis teismas turto vertinimo ataskaitą, atliktą dar 2022 m., laikė pakankama, spręsdamas klausimus 2024 m., esant esminiams skirtumams tarp 2022 m. turto vertinimo ataskaitos bei turto vertintojo pateiktų išvadų 2024 m. Teismas, remdamasis 2022 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 22042744 bei nustatydamas atlyginimą už naudojimąsi Infrastruktūros objektais, nepagrįstai nevertino, kad joje neįvertintas kilnojamas turtas (elektros įranga, debimatis, siurblinės siurbliai, plūdės, siurblinės, orapūtės, difuzoriai ir kitas kilnojamasis turtas) bei montavimo darbai, esantys nuotekų šalinimo tinkluose. Turto vertintojo D. M. 2024 m. vasario 8 d. konsultacinėje išvadoje dėl tikėtinų kilnojamojo turto sukūrimo sąnaudų padaryta išvada, kad šio turto kaina pagal 2023 m. spalio kainas yra 24 000 Eur.

26.5.                      Be to, nustatydamas atlyginimą už naudojimąsi atsakovui nuosavybės teise priklausančiais Infrastruktūros objektais, teismas nepagrįstai taikė 50 metų (600 mėnesių) amortizacijos laikotarpį. 30 metų amortizacijos laikotarpis nustatytinas pagal SISTELA programą, o SISTELA sudarytais duomenimis (normatyvais) remiasi ir Registrų centras. Jie yra ekonomiškai motyvuoti, pagrįsti, aktualūs bei taikytini šiam šalių konkrečiam ginčui – o teismo taikytas Sąvadas, kuriuo remiantis teismas nustatė 50 metų amortizacijos laikotarpį, reglamentuoja apskaitos atskyrimo taisykles, sąnaudų paskirstymą bei su apskaitos atskyrimu ir sąnaudų paskirstymu susijusius reikalavimus – taigi visai kitus nei nagrinėjamas šalių ginčas klausimus.

26.6.                      Teismo sprendimu buvo neteisingai nuspręsta, kad ieškovė gali neterminuotai naudotis atsakovui priklausančiais Infrastruktūros objektais. GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad iki 2027 m. gruodžio 31 d. šie objektai turi būti išpirkti. Teismas taip pat be pagrindo atmetė atsakovo argumentus dėl naudojimosi kainos indeksavimo, kuris padėtų suvaldyti infliacijos poveikį. Atsakovo interesai buvo pažeisti dvigubai: (i) nustatant neteisingą ir nesąžiningą atlyginimą; (ii) nesuteikiant galimybės indeksuoti neterminuotai nustatyto atlyginimo. Galiausiai, teismas nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą, kad ieškovė turi mokėti už infrastruktūros naudojimą nuo bylos iškėlimo dienos, nors dar prieš bylos pradžią ieškovė naudojosi atsakovo turtu neatlygintinai, o tai yra aiškiai neteisinga.

26.7.                      Atsakovas pateikė 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutartį su banku „Snoras“, kurioje nurodyta, kad mažiausiai 1,5 mln. litų buvo skirta 8,4622 ha žemės sklypo inžinerinei infrastruktūrai finansuoti su 4,7 proc. metinėmis palūkanomis iki 2008 m. kovo 23 d. Pagal 2013 m. balandžio 15 d. banko „Snoras“ raštą, atsakovas visiškai atsiskaitė su banku. Faktiška infrastruktūros statybos kaina buvo 1,7 mln. litų (492 354,03 Eur). Teismas atsakovo teiktų dokumentų nei aptarė, nei įvertino, ir neskaičiavo konkrečių sumų, tik nurodė, kad atsakovas negali tikėtis susigrąžinti visas investicijas ar gauti pelno. Nors teismas rėmėsi liudytojo T. P. teiginiu, kad sklypo vertė su infrastruktūra buvo didesnė, tai nereiškia, jog atsakovas nepatyrė nuostolių, investuodamas reikšmingas sumas į infrastruktūrą.

26.8.                      Teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes atlyginimas atsakovui būtų mokamas tik nuo to momento, kada ieškovei bus išduotas taršos leidimas nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti, tačiau ieškovė jau nuo 2014 m. naudojasi Infrastruktūros objektais ir nuotekas traukia iš techninio šulinio. Ieškovė gali ir toliau elgtis taip pat, kaip elgėsi iki šiol – nuotekas traukti iš techninio šulinio bei nesikreipti dėl leidimo išdavimo. Teismo sprendimas yra ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas atsakovo atžvilgiu. Gyvenamojo namo kvartalo gyventojai jau nuo 2007 m. naudojasi Infrastruktūros objektais, įskaitant nuotekų sistemas, ir tai tęsiasi 17 metų, per kuriuos objektai dėvisi. Todėl nebuvo jokio pagrindo susieti mokėjimą už naudojimąsi šiais objektais su taršos leidimo nuotekų valymo įrenginiams išdavimu.

26.9.                      Teismas sprendime nurodė proporcijas, pagal kurias ieškovės reikalavimai buvo patenkinti 80 proc., o atsakovo – 20 proc. Tačiau nėra paaiškinta, kodėl tokios proporcijos buvo nustatytos. Teismas nepateikė motyvų, argumentų ar skaičiavimų, neįvertino nei reikalavimų vertės, nei jų santykio, todėl proporcijų pagrindimas lieka neaiškus. Atsakovo vertinimu, pagal šios bylos faktines aplinkybes, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą šalims nesusitarus yra abiejų vienoda (jeigu net nevertinti trečiojo asmens ir ieškovės teisės normose nustatytų pareigų nevykdymo, kurie konstatuoti ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais) ir tokiu atveju sąžininga bei teisinga bylinėjimosi išlaidų neskirstyti, o palikti pačioms šalims.

26.10.                      Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, nes dėl jų atsakinga turėtų būti ieškovė ir trečiasis asmuo. Atsakovas įrodė, kad sąžiningai bendradarbiavo su ieškove ir trečiuoju asmeniu dėl infrastruktūros naudojimo sąlygų dar prieš ieškinio pareiškimą. Tačiau tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo atsisakė spręsti šį klausimą sąžiningomis kainomis. Be to, trečiasis asmuo nesąžiningai atsitraukė nuo susitarimo, nors buvo suderinta infrastruktūros kaina. Teismas pripažino, kad trečiasis asmuo ilgą laiką nesprendė nuotekų tvarkymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidas sukėlė būtent ieškovės ir trečiojo asmens netinkamas elgesys, todėl nėra teisinga jas priteisti iš atsakovo.

26.11.                      Ieškovė pateikė informaciją, kad jos teisinės paslaugos kainavo daugiau nei dvigubai brangiau už atsakovo. Tačiau teisinio darbo apimtis abiejų šalių atstovų buvo panaši, o tai nebuvo tinkamai įvertinta sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

27.       Atsakovės V. A. apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Ieškovė nėra inžinerinių tinklų – nuotekų šalinimo tinklų savininkė, atitinkamai nėra ir nuotekų valymo įrenginių savininkė, todėl pagal teisinį reguliavimą ir formuojamą teismų praktiką ji neturi teisinio materialinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą atsakovei dėl servituto atsakovės žemės sklypui nustatymo. Ieškovė ieškinyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1120/2023, toks rėmimasis nepagrįstas. Ginče, kurį išnagrinėjo kasacinis teismas, ieškovė faktiškai pareiškė prevencinį ieškinį dėl atsakovės sudarytų kliūčių ieškovei naudotis jau nustatytu servitutu, o šiame ginče ieškovė nėra inžinerinių tinklų savininkė. Be to, nors iš ieškinio turinio galima suprasti, kad ieškovė tokio reikalavimo pareiškimą grindžia ir viešojo intereso gynimu, tačiau tokio pobūdžio įgaliojimų ieškovė neturi.

27.2.                      Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes kaip teigė ieškovė, servituto nustatymo klausimas turėtų būti sprendžiamas su sąlyga, kad ieškinio reikalavimai bus tenkinti, tačiau šiuo atveju ieškinio reikalavimai buvo tenkinti nepilna apimtimi.

27.3.                      Didžiąją atsakovei priklausančio žemės sklypo dalį užima jame pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, su tuo sutiko ir ieškovė. Ieškovė faktiškai naudosis visu atsakovei priklausančiu žemės sklypu, kadangi reikės įvažiuoti spec. transportui ištraukti susikaupusį dumblą – šiam tikslui ir buvo suformuotas būtent tokio dydžio žemės sklypas. Atsakovė tos sklypo dalies, į kurią teismo sprendimu nenustatytas servitutas, vis tiek negalės naudoti. Visų šių aplinkybių teismas nepagrįstai neįvertino.

27.4.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad teisinga metinė piniginė kompensacija yra 7,00 Eur už nustatytą servitutą. Tai reiškia, kad už 50 metų naudojimąsi žemės sklypu piniginės kompensacijos dydis pagal skundžiamą teismo sprendimą lygus 350 Eur, už 100 metų naudojimąsi žemės sklypu piniginės kompensacijos dydis – 700 Eur. Tokia piniginė kompensacija už naudojimąsi privačiu nekilnojamuoju daiktu yra aiškiai neadekvati, neteisinga, nesąžininga bei laikytina faktiškai neatlygintiniu naudojimusi ieškovei svetimu ir atsakovei privačios nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Faktiškai tai yra nekilnojamojo daikto nusavinimas.

27.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir atsakovės argumentus dėl žemės sklypo naudojimo kainos indeksavimo. Nustačius neterminuotą naudojimąsi žemės sklypo dalimi, atsakovės teisėti interesai bei lūkesčiai pažeidžiami dvigubai: pirma, nustatant aiškiai neadekvačią, nesąžiningą ir neteisingą piniginę kompensaciją; antra, neįtvirtinus piniginės kompensacijos indeksavimo, esant nustatytam neterminuotam naudojimuisi nekilnojamuoju daiktu. Be to, ginčas dėl žemės sklypo naudojimosi tęsėsi jau daug metų ir visą tą laiką atsakovės teisės į žemės sklypą faktiškai buvo suvaržytos, nes Šiaulių rajono savivaldybė bei ieškovė žemės sklypą faktiškai naudojo, neturėdama tam atsakovės sutikimo ir ne tik, kad neatlygintinai naudojosi žemės sklypu, bet tokiu naudojimusi jį ir sugadino (važiavimas sunkiuoju transportu).

27.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė atsakovės gaunamomis pajamomis iš kito žemės sklypo nuomos, o taip pat turto vertintojo D. M. išvadomis. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų turto vertintojo D. M. išvadas dėl nuomos mokesčio už pirmiau aptartą žemės sklypą. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-313 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo 2023“, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, šiame ginče netaikytinas, nes juo nėra reguliuojamos privačių žemės sklypų nuomos kainos Šiaulių rajono savivaldybėje.

27.7.                      Pagrindinis ginčas buvo tarp ieškovės ir atsakovo ir tik nuo jo išsprendimo rezultato priklausė, koks bus priimtas sprendimas atsakovės atžvilgiu – taigi faktiškai atsakovė net susitarti su ieškove iki ieškinio pareiškimo negalėjo, nes pati ieškovė aiškiai deklaravo, kad jai interesas į atsakovei priklausantį žemės sklypą atsiras tik tokiu atveju, jei bus visiškai tenkinti jos reikalavimai į atsakovą. Šių aplinkybių, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pirmosios instancijos teismo neįvertino. Be to, ieškovės prašytos iš atsakovės priteisti 4 719,00 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti už sąlyginio reikalavimo tenkinimą, atsižvelgiant į šalių ginčo pobūdį, į bylos sudėtingumą, laikytinos per didelėmis.

28.       Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ taip pat pateikė apeliacinį skundą

28.1.                       Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį – teismo sprendimu nustatytas Infrastruktūros objektų naudojimo sąlygas ir tvarką – papildyti, įtvirtinant, kad: ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę patirtas išlaidas įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį. Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą kitais atvejais, negu nustatyta šiame punkte, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį.

28.2.                      Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo 41.1 papunktyje numatyto prašymo, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį – teismo sprendimu nustatytų atsakovui G. A. nuosavybes teise priklausančių Infrastruktūros objektų naudojimo sąlygų ir tvarkos 1.4 papunktį pakeisti, išbraukiant iš jo ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ pareigą atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą ir šį punktą išdėstant taip: ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti einamąjį remontą) ir prižiūrėti infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsako už žalą, kilusią dėl infrastruktūros objektų gedimo;

28.3.                      Kitą Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą;

28.4.                      Priteisti ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ iš atsakovo G. A. 669,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir išlaidas advokato pagalbai.

29.       Ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 21 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.492 straipsnio 1 dalį, būtent atsakovas kaip Infrastruktūros objektų savininkas ir nuomotojas, o ne apeliantė kaip nuomininkė, privalo savo sąskaita atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą. Pirmosios instancijos teismui nustačius apeliantei pareigą Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą atlikti savo sąskaita, buvo pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra apeliantės nenaudai – atsakovui kaip nuomotojui liko esminės teisės, be kita ko, nuosavybės teisė į ginčo inžinerinius tinklus, teisė gauti nuomos mokestį, o esminė pareiga daryti kapitalinį remontą savo sąskaita buvo perkelta apeliantei, mokančiai nuomos mokestį.

29.2.                      Pagal apeliantės ieškinio reikalavimą, išlaidos už Infrastruktūros objektų pritaikymą galėtų būti įskaičiuotos į nuomos mokestį tik tuo atveju, jei atlikti darbai būtų laikomi kapitaliniu remontu. Todėl, pirma, apeliantė neturėjo įrodinėti, kad pritaikymo darbai atitinka kapitalinio remonto išlaidas, priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas. Antra, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, kad papildoma įranga galėtų būti sumontuota be kapitalinio remonto. Jei modernizavimo darbai nebūtų laikomi kapitaliniu remontu, apeliantė neturėtų teisės įskaityti patirtų išlaidų į nuomos mokestį.

29.3.                      Apeliantės pozicija (reikalavimai) nėra prieštaringa, jei teismas tenkintų apeliantės reikalavimus, ji galėtų įskaityti išlaidas už Infrastruktūros objektų modernizavimą į nuomos mokestį tik tada, jei tie darbai būtų laikomi kapitaliniu remontu. Kitais atvejais, jei apeliantė atliktų kapitalinį remontą, ji galėtų arba reikalauti iš atsakovo padengti išlaidas, arba jas įskaityti į nuomos mokestį. Apeliantė atskyrė šiuos reikalavimus, kad galėtų pasirinkti, kaip elgtis su išlaidomis – arba įskaityti jas į nuomos mokestį, arba reikalauti atlyginimo iš atsakovo. Nei teisės aktai, nei teismų praktika to nedraudžia.

29.4.                      Jeigu apeliantė, teismui tenkinus ieškinio 83.2.6 papunkčio reikalavimą, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, nuolat tobulintų infrastruktūros objektus, tai nebūtų per se (savaime) laikoma kapitaliniu remontu. Išlaidų atlyginimo klausimas būtų sprendžiamas, be kita ko, atsižvelgiant į CK 6.501 straipsnio, 6.493 straipsnio bei STR 1.01.08:2002 1 priedo „Vandentiekio ir nuotekų šalinimo statybos rūšys“ nuostatas – jeigu be atsakovo kaip nuomotojo valios atlikti ginčo tinklų modernizavimo darbai būtų priskirti einamajam remontui arba pagerinimams CK 6.501 straipsnio prasme, apeliantės patirtos išlaidos nebūtų atlyginamos atsakovo sąskaita.

29.5.                      Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės reikalavimas (dėl išlaidų atlyginimo arba įskaitymo į nuomos mokestį po kapitalinio remonto) yra neaiškus ir nepakankamai detalizuotas. Teismas neteisingai reikalavo, kad būtų nurodyti konkretūs darbai, priežastys ir jų kaina, nors šie dalykai paaiškės tik naudojantis infrastruktūra. Todėl tokios detalės negalėjo būti iš anksto nurodytos ieškinyje, teismas neturėjo to reikalauti.

30.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą tenkinti. Šiaulių rajono savivaldybė nurodo, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pareiga daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą savo lėšomis tenka nuomotojui, o ne nuomininkui.

31.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą atsakovai G. A. ir V. A. prašo atmesti apeliantės (ieškovės) UAB “Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 9 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalį, kurią apeliantė prašė pakeisti, palikti nepakeistą, atmesti ieškovės prašymą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1.4 papunktį, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo 41.1 papunktyje numatyto prašymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimą – 847,00 Eur. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Ieškovė, prašydama pakeisti teismo sprendimą, nepagrįstai remiasi CK 6.492 straipsniu. Ši teisės norma šiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė tarp šalių, nėra taikoma, nes šiuos santykius reguliuoja specialus įstatymas – GVTNTĮ. Šiuo atveju nuomos santykiai, taip kaip juos reguliuoja CK XXVII skyrius, tarp šalių nesusiklostė, nes nuomos sutartis tarp šalių nėra sudaryta. CK normos reglamentuoja sutartinius šalių santykius, atsirandančius iš sutarties, kurią sudaro sutarties šalys savanoriškai. Šiuo atveju atsakovui nuosavybės teise priklausanti nuotekų tinklų infrastruktūra yra teismo sprendimu perduota ieškovui naudotis nuomos teise, nustatant atlyginimą už naudojimąsi nuotekų tinklų infrastruktūra t. y. priverstine tvarka, taikant specialų įstatymą – GVTNTĮ.

31.2.                      Ieškovė yra atsakinga už viešą nuotekų tvarkymą ir privalo užtikrinti nepertraukiamą bei kokybišką paslaugų teikimą, nepaisant to, kam priklauso nuotekų infrastruktūra. Todėl nepagrįstas ieškovės reikalavimas, kad atsakovas turėtų kompensuoti kapitalinio remonto išlaidas, kurias ieškovė ketina atlikti arba kad ieškovė jų neturėtų atlikti. Pagal teismų praktiką, būtent viešasis nuotekų tvarkytojas privalo atlikti kapitalinį remontą, o jei ieškovė imtųsi šių darbų, ji neturi teisės reikalauti kompensacijos iš atsakovo.

31.3.                      Natūralu, kad dėl trečiojo asmens ir ieškovės nepagrįsto delsimo įvykdyti GVTNTĮ reikalavimą ir perimti savo nuosavybėn nuotėkų tinklus (tinklai turėjo būti perimti dar 2014 m.) galėjo pasikeisti ir aplinkosauginiai reikalavai, atsakovas negali už tai atsakyti ir savo sąskaita atlikti nuotekų tinklų rekonstrukciją tam, jog jie tenkintų išimtinai ieškovės interesus ateityje, o atsakovas dėl to patirtų papildomas išlaidas.

32.       Atsiliepime į atsakovų G. A. ir V. A. apeliacinius skundus ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ prašo atsakovo G. A. ir atsakovės V. A. apeliacinius skundus atmesti, tenkinti ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą, priteisti ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ iš atsakovo G. A. ir atsakovės V. A. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atsakovo G. A. apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Prasidėjus deryboms dėl Infrastruktūros objektų ir žemės sklypo išpirkimo, į apeliantų siūlomo parduoti turto sudėtį apelianto iniciatyva buvo įtraukti ir lietaus nuotekų šalinimo tinklai. Tačiau tai nepanaikino aplinkybės, kad lietaus nuotekų šalinimo tinklų Šiaulių rajono savivaldybė derybų pradžioje neketino įsigyti. Be to, apeliantas yra neteisus, argumentuodamas, kad ieškovė neatliko Apraše išvardintų būtinų veiksmų (procedūrų) prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu. Ieškovė apelianto nurodomo teisės akto nuostatomis neprivalėjo vadovautis, kadangi infrastruktūros objektų išpirkimo procedūros buvo pradėtos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7  d. nutarimo Nr. 440 įsigaliojimo.

32.2.                      Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto reikalavimo nustatyti naudojimosi lietaus nuotekų šalinimo tinklais tvarką, nereiškia, jog teismas neišsprendė šio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl to, kodėl apelianto priešieškinio reikalavimas dėl atlygintino ieškovės naudojimosi lietaus šalinimo tinklais nebuvo patenkintas. Ginčo gyvenamajame namų kvartale yra tik vartotojai, o abonentų, kuriems pagal GVTNTĮ nuostatas ieškovė privalo teikti paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, nėra.

32.3.                      Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl specialisto D. M. pateiktos konsultacinės išvados. Apeliantas, nesutinkantis su ieškovės į bylą pateikta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 22042744, galėjo teismui pateikti analogiško pobūdžio (t. y. ne rekomendacinio) vertinimą, kuriame skaičiavimai būtų tikslūs, atitinkantys teisės aktų ir teismų praktikos nuostatas. Apeliantas taip pat nesinaudojo teise byloje prašyti skirti ekspertizę, nors tai pirmosios instancijos teismas padaryti siūlė.

32.4.                      Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 22042744 neįvertintas kilnojamas turtas (elektros įrangos įranga (debitmatis, siurblinės siurbliai, plūdės, siurblinės, orapūtės, difuzoriai ir kitas kilnojamasis turtas) bei montavimo darbai, esantys nuotekų šalinimo tinkluose, ignoruoja aplinkybę, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 22042744 vertinamas visas turtas, o ne jo dalys ir kiti susiję dalykai.

32.5.                      Ieškovė apeliantui priklausančiais Infrastruktūros objektais nesinaudojo ir šiuo metu nesinaudoja, t. y. jais jokių paslaugų neteikė ir neteikia. Apeliantas, tvirtindamas, kad Infrastruktūros objektais neatlygintinai naudojamasi jau 17 metų, apeliacinės instancijos teismą klaidina. Reikšminga tai, kad apeliantui priklausantys nuotekų valymo įrenginiai neveikia. Nors jų statyba buvo baigta 2007 m., jie niekada faktiškai nebuvo pradėti naudoti, nes nevalo nuotekų.

32.6.                      Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo tinklų nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpio, su kuriomis apeliantas nesutinka, atitinka teismų praktiką. Nors SISTELA programa gali būti naudojama tam tikrais turto vertinimo atvejais, tačiau tai nereiškia, kad ji yra tinkama ar privaloma naudoti visais atvejais. Nuomos mokesčio privalomo indeksavimo galiojantys įstatymai nenumato. Teismų praktikoje nurodoma, kad tokiais atvejais šalis, siekianti teismo nustatomo atlyginimo už viešajam vandens tiekimui reikalingos infrastruktūros naudojimą indeksavimo, turi įrodyti indeksavimo poreikį, o apeliantas tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

32.7.                      Nuomos mokesčio mokėjimas nuo momento, kai infrastruktūra tampa tinkama naudoti nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokiu atveju ieškovei neteks mokėti už infrastruktūros naudojimą, kurio faktiškai nėra. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu nebuvo paneigta, kad Infrastruktūros objektai turi būti modernizuojami, todėl laikytina, jog teismo sprendimu buvo teisingai nustatyta, kad nuomos mokestis skaičiuotinas nuo momento, kai ieškovei bus išduotas taršos leidimas, nes tik nuo šio momento Infrastruktūros objektais bus galima naudotis pagal paskirtį ir teisėtai.

32.8.                      Ieškovė negali būti įpareigojama mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo infrastruktūra, kai faktiškai tokio naudojimo nėra ir jis šiuo metu nėra įmanomas. Kadangi ieškinį šioje byloje pareiškė ieškovė, teigti, kad ji vengs modernizuoti Infrastruktūros objektus arba gauti taršos leidimą, nėra jokio pagrindo. Juo labiau kad toks ieškovės neveikimas nagrinėjamu atveju reikštų ne tik teismo sprendimo nevykdymą bei ginčo teritorijos gyventojų teisių pažeidimą, bet ir sąlygotų normalią ūkinę riziką viršijančius ieškovės nuostolius.

32.9.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino ieškovės reikalavimus, atmesdamas tik nežymią jų dalį. Kadangi nagrinėjamu atveju neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis ieškinio ir priešieškinio reikalavimų buvo tenkinta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimai dėl infrastruktūros objektų neterminuotos nuomos nustatymo buvo patenkinti apie 80 proc., o apelianto priešieškinio reikalavimai apie 20 proc. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nepateikia skaičiavimų, kurie, jo manymu, labiau atitinka patenkintų bei atmestų materialinių reikalavimų proporciją.

32.10.                      Tai, kad apeliantas nurodo visapusiškai ir sąžiningai bendradarbiavęs dėl jam priklausančios infrastruktūros perleidimo ir naudojimo sąlygų nustatymo iki ieškinio pareiškimo, nereiškia, jog ieškovė ir Šiaulių rajono savivaldybė buvo nesąžiningos ir nebendradarbiavo. Teisinių paslaugų kaina priklauso ne tik nuo darbo apimties. Nors byla gali būti panašiai sudėtinga, o advokatų laiko sąnaudos panašios, skirtingi advokatai ar kontoros nustato skirtingus įkainius, atsižvelgdami į patirtį, kvalifikaciją, reputaciją ir kompetenciją. Be to, paslaugos gali būti teikiamos pagal įvairius honorarų skaičiavimo būdus, pavyzdžiui, valandinį įkainį ar išlaidų kompensavimą.

33.       Atsiliepimą į atsakovės V. A. apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:

33.1.                      Pati apeliantė priešieškiniu prašė teismo suteikti ieškovei teisę naudotis visu atsakovės žemės sklypu. Apeliantės pozicija šioje byloje nėra nuosekli. Priešieškiniu ji pripažino ieškovės suinteresuotumą, o apeliaciniu skundu ji iš esmės tą patį suinteresuotumą neigia, nors kartu ir vėl patvirtina, nes laiko, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jos priešieškinį ir servitutą nustatyti visam žemės sklypui. Kitas svarbus dalykas – ieškovės reikalavimas nustatyti servitutą žemės sklypui nėra susijęs su privačiu ieškovės interesu. Šis reikalavimas kyla iš GVTNTĮ reguliavimo bei poreikio ginčo gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams užtikrinti nuotekų tvarkymo paslaugas. Šios bylos teisinių santykių specifika, nulemta viešojo intereso, neleidžia sprendimo dalies, kuria buvo nustatytas servitutas žemės sklypui, vertinti per privačių santykių prizmę, kaip tai daro apeliantė. Ieškovė niekada netvirtino, kad ieškovė yra visuomenės interesus ginantis subjektas. Ieškinys apeliantui buvo pareikštas vadovaujantis GVTNTĮ.

33.2.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino ieškovės reikalavimus apeliantui, atmesdamas tik nežymią jų dalį. Apeliantės tvirtinimai, kad servituto nustatymo klausimas pagal tai, kaip suformuluoti ieškinio reikalavimai, turėtų būti sprendžiamas su sąlyga, jei ieškinio reikalavimai bus tenkinti, būtų pagrįsti tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos atmestų ieškovės reikalavimą apeliantui dėl naudojimosi ginčo infrastruktūra tvarkos ir sąlygų nustatymo. Tačiau taip nėra.

33.3.                      Apeliantė nepagrįstai kaltina Šiaulių rajono savivaldybę ir ieškovę nesąžiningumu. Tai, kad su apeliantų iškeltomis sąlygomis nebuvo sutikta, nereiškia, jog ieškovė ir Šiaulių rajono savivaldybė elgėsi nesąžiningai. Nors servitutas tam tikra apimtimi suvaržo savininko teises, tačiau jis nėra kliūtis naudoti daiktą pagal paskirtį taip, kaip tai buvo daroma iki servituto nustatymo. Svarbu tai, kad nustačius servitutą faktinė padėtis esmingai nepasikeis. Žemės sklypo dalis, kuriai jis nustatytas, ir toliau bus naudojama pagal tą pačią paskirtį. Nėra poreikio apeliantės nuosavybės teisę į žemės sklypą varžyti didesne apimtimi nei to realiai reikia.

33.4.                      Apeliantė yra neteisi, tvirtindama, kad iš jos faktiškai neatlygintinai buvo siekiama neterminuotai perimti jos žemės sklypo naudojimosi teisę. Žemės sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo inžinerinių tinklų koridorių teritorijos ir žemės sklype buvo planuota turėti nuotekų valymo įrenginius. Žemės sklype apeliantė nevykdė jokios kitos veiklos.

33.5.                      Apeliantė pabrėžia savo kaip savininkės teisių suvaržymus, tačiau nepaiso teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurių apeliaciniame skunde ji nepaneigė. Pirma, žemės sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Antra, apeliantė nenaudoja šio sklypo jokiai kitai veiklai, todėl servituto nustatymas nepadarys didelės žalos. Trečia, servituto atveju pasikeis tik nuotekų valymo įrenginius valdantis asmuo. Ketvirta, apeliantė nepateikė įrodymų, kad dėl servituto patirs nuostolių. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuotekų infrastruktūra buvo įrengta komerciniais tikslais, siekiant padidinti šalia esančių sklypų vertę, todėl siekis gauti finansinę naudą negali nusverti viešojo intereso užtikrinimo. Apeliantės argumentai dėl sklypo naudojimo kainos indeksavimo nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, be to, teisinis reguliavimas nenumato tokio indeksavimo dėl servituto nustatymo tvarkos.

33.6.                      Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įpareigojo apeliantą netrukdyti ieškovei iš apelianto nuosavybės teise priklausančių buitinių nuotekų šalinimo tinklų ištraukti ir išvežti nuotekas į ieškovei priklausančias (eksploatuojamas) nuotekų valyklas. Šis nuotekų išvežimas nėra vykdomas per atsakovės žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo nutartimi ieškovei buvo leista ištraukti nuotekas iš konkrečios vietos (šulinio, esančio ties (duomenys neskelbtini).), tačiau tai nereiškia, kad nuotekų ištraukimo ir išvežimo veikla vykdoma per apeliantei priklausantį žemės sklypą, be kita ko, jį neva gadinant.

33.7.                      Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos gaunamas pajamas iš kito žemės sklypo nuomos ir specialisto D. M. išvadas. Teismas nesivadovavo apeliantės pateikta 2024 m. sausio 4 d. specialisto išvada dėl žemės sklypo vertės, nes ji buvo tik rekomendacinio pobūdžio, o lyginamieji objektai buvo iš skirtingų savivaldybių. Apeliantė taip pat nepateikė pagrindimo, kodėl ši išvada būtų patikimesnė nei ieškovės pateikta ataskaita, kurios duomenys lyginant objektus buvo iš tos pačios Šiaulių rajono savivaldybės. Be to, sklypo nuoma ir servitutas yra skirtingi teisiniai santykiai, todėl jų negalima tiesiogiai sulyginti.

33.8.                      Nesutiktina ir su apeliantės teiginiu, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos priimtu sprendimu Nr. T-313 nėra reguliuojamos privačių žemės sklypų nuomos kainos Šiaulių rajono savivaldybėje, nes tokį apeliantės vertinimą paneigia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).

33.9.                      Kaip minėta, net jei bylos sudėtingumas ir advokato darbo bei laiko sąnaudos yra panašios, teisinių paslaugų kaina nebus ta pati. Apeliantė tvirtina, kad pagrindinis ginčas buvo tarp ieškovės ir apelianto, ir apeliantė neturėjo galimybės susitarti su ieškove iki ieškinio pareiškimo. Tačiau apeliantė turėjo galimybę su apeliantu susitarti dėl servituto nustatymo. Tokiu atveju apeliantė būtų išvengusi dalyvavimo byloje. Be to, derybos su apeliante dėl teisių į žemės sklypą buvo nesėkmingos, be kita ko, dėl to, kad ji kartu su apeliantu iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, nesutikdami su jiems siūlomomis sąlygomis. Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, kurie patikimai patvirtintų ieškovės ir savivaldybės nesąžiningą elgesį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

35.       Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-278 yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju Šiaulių rajono savivaldybėje.

36.       Atsakovui G. A. nuosavybės teise priklauso buitinių nuotekų šalinimo tinklai, kurių ilgis 1 676,26 m, taip pat nuotekų valymo įrenginiai, kurių ilgis 119,71 m. Šie Infrastruktūros objektai nėra prijungti prie savivaldybei ar viešajam geriamojo vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Dalis Infrastruktūros objektų – nuotekų valymo įrenginiai, kurių ilgis 119,71 m, yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas – (duomenys neskelbtini) k. v. Šis žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei V. A..

37.        Gyvenamųjų namų kvartalas, apimantis (duomenys neskelbtini), kuriame įrengti Infrastruktūros objektai, yra priskirtas viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijai Šiaulių rajone.

38.       Atsakovas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su prašymu išpirkti jam nuosavybės teise priklausančius Infrastruktūros objektus. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. A-1477 „Dėl nuotekų šalinimo tinklų (buitinių nuotekų šalinimo tinklų, kurių ilgis L=1676,26 m, nuotekų valymo įrenginių, kurių ilgis L=119,71 m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), ir 0,1005 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo komisijos sudarymo ir komisijos darbo reglamento patvirtinimo“ buvo inicijuotas Infrastruktūros objektų ir atsakovei priklausančio Žemės sklypo išpirkimas. UAB „STIVVF“ atliko numatomo pirkti turto vertinimą ir pateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas Nr. 22042743, Nr. 22042744.

39.       2022 m. rugsėjo 2 d., 2022 m. rugsėjo 29 d., 2022 m. spalio 28 d. vyko Nekilnojamojo turto pirkimo komisijos, sudarytos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. A-1477, posėdžiai. Juose, be kita ko, buvo svarstyta Infrastruktūros objektų ir atsakovei priklausančio žemės sklypo įsigijimo kaina ir kitos pirkimo – pardavimo sąlygos.

40.       Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-368 „Dėl atsisakymo pirkti nekilnojamąjį turtą“ atsisakė pirkti Infrastruktūros objektus ir atsakovei priklausantį žemės sklypą už atsakovų pasiūlytą kainą.

41.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos sprendimas dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančių perduodamų ieškovei naudoti Infrastruktūros objektų perdavimo tvarkos ir sąlygų, nustatomos nuomos kainos dydžio, išnuomojamų objektų apimties (keliamas klausimas, ar lietaus šalinimo tinklų naudojimas atlygintinai turėtų būti perleisti ieškovei), Infrastruktūros objektų kapitalinio remonto išlaidų paskirstymo bei servituto apimties ir kompensacijos sumos atsakovei už nustatomą servitutą jai priklausančiame žemės sklype, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl ieškovės galimybės reikšti ieškinį

42.       Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 4 dalį, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, skirta viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6 ir 8 dalyse ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje.

43.       GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso ne viešajam vandens tiekėjui arba regioniniam viešajam vandens tiekėjui ar paviršinių nuotekų tvarkytojui ir atitinka šio straipsnio 11 dalyje nurodytus tinkamumo ir 12 dalyje nustatytus (abu) reikalingumo kriterijus, turi būti: 1) iki 2027 m. gruodžio 31 d. perimta arba išperkama viešojo vandens tiekėjo, regioninio viešojo vandens tiekėjo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų perėmimo ir išpirkimo tvarkos apraše nustatyta tvarka, o tuo atveju, kai jau sudarytos ilgesnės negu iki 2027 m. gruodžio 31 d. galiojančios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) sutartys, nedelsiant po jų galiojimo pabaigos (sutarčių galiojimo negalima pratęsti), bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius po tokių sutarčių galiojimo pabaigos; 2) jeigu dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba perdavimo viešojo vandens tiekėjo, regioninio viešojo vandens tiekėjo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn susitarti nepavyksta, viešojo vandens tiekėjo, regioninio viešojo vandens tiekėjo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo iniciatyva sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos), geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo.

44.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo klaidingai nuspręsta, jog ieškovė gali neribotą laiką naudotis atsakovui priklausančiais Infrastruktūros objektais, kadangi pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalį, šie objektai turi būti išpirkti iki 2027 m. gruodžio 31 d. Pastebėtina, kad ta pati GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalis, konkrečiai jos antrasis punktas, nustato tvarką, jei dėl išpirkimo šalys nepasiekia susitarimo, t. y. turi būti sudaromos nuomos, panaudos, jungtinės veiklos sutartys, todėl nurodyti atsakovo argumentai yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodoma, kad ieškovė neatliko Apraše išvardintų būtinų veiksmų (procedūrų), įskaitant Aprašo II skyriuje 4, 5 ir 6 punktuose nurodytų veiksmų, prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, kada ieškovei ir atsakovams nepavyko susitarti dėl Infrastruktūros objektų perdavimo.

45.       Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2023 m. sausio 13 d. raštu Nr. S-187(3.39E) „Dėl ne viešajam nuotekų tvarkytojui priklausančios infrastruktūros Aukštelkės kaime“, adresuotu ieškovei, nurodė inicijuoti sutarties sudarymą dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Taip pat spręsti, ar viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje esantys privatūs nuotekų tvarkymo Infrastruktūros objektai reikalingi ir tinkami viešajam nuotekų tvarkymui, kreiptis į nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininką dėl šių objektų perėmimo, išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo. Nepavykus susitarti dėl nuotekų infrastruktūros naudojimo, įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl naudojimo sąlygų ir naudojimo tvarkos nustatymo.

46.       Aprašo 2 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo, perdavimo procedūros, pradėtos iki šio nutarimo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusias Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo nuostatas.

47.       Byloje nustatytos aplinkybės nuosekliai patvirtina, kad ieškovui priklausančių nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo, perdavimo procedūros buvo pradėtos dar iki Aprašo įsigaliojimo (2023 m. birželio 9 d.), todėl ieškovė nagrinėjamu atveju neprivalėjo vadovautis Aprašo nuostatomis. Pagal aptartą Aprašo 2 punktą, ieškovė pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 88 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, pagal kurio 22 punktą, jeigu infrastruktūros objekto savininkas atsisako parduoti infrastruktūros objektą arba kai tarp šalių kyla ginčas dėl kainos ar kitų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, savivaldybės institucijos iniciatyva sudaromos sutartys dėl infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo.

48.       Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini nepagrįstais atsakovų argumentai, kad ieškovė prieš kreipiantis į teismą turėjo atlikti, be kita ko, Aprašo II skyriuje 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus veiksmus. Taip pat pripažintini nepagrįstais atsakovų argumentai, kad ieškovė netinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą dėl to, kad turto sudėtis, dėl kurio išpirkimo Šiaulių rajono savivaldybės administracija įvykdė procedūras, buvo skirtinga nuo tos turto sudėties, dėl kurio naudojimosi tvarkos nustatymo į teismą kreipėsi ieškovė su ieškiniu. Ieškovė šiuo atveju nereiškia reikalavimų perimti ieškovui priklausančių objektų, dėl kurių perėmimo nebuvo vykdomos derybos, o tai, kad vienas iš derybų objektų (lietaus šalinimo tinklai) nebuvo įtrauktas į ieškinio reikalavimus, ieškovei nustačius, kad pastaroji neturi pareigos jo perimti, nelemia ieškovės atliktų veiksmų (procedūrų) dėl Infrastruktūros objektų perėmimo netinkamumo. Atsakovai nepaneigė aplinkybės, kad esminis derybų objektas šiuo atveju buvo Infrastruktūros objektai, dėl kurių kainos nustatymo, pareigos vykdyti kapitalinį remontą ir eksploatavimo išlaidų prisiėmimo iš esmės skiriasi bylos šalių nuomonė, tačiau ne lietaus šalinimo tinklai. Taigi, teiginys, kad ieškovė iš naujo turėtų įvykdyti visas procedūras dėl tų pačių Infrastruktūros objektų perėmimo, yra nepagrįstas ir formalus.

Dėl lietaus šalinimo tinklų

49.       Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl atlygintinio lietaus šalinimo tinklų naudojimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo sprendimas negali būti priimtas dėl to, ko bylą inicijavęs asmuo nesiekė, t. y. atlygintinai naudotis lietaus šalinimo tinklais.

50.       Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo atsakovo reikalavimo dėl atlyginimo už lietaus šalinimo tinklų naudojimą ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, nors pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi tuo, kad tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio nėra tarpusavio ryšio, tačiau tai nebuvo vienintelis ir pagrindinis motyvas, kuriuo remiantis atsakovo priešieškinio reikalavimas buvo atmestas. Konkrečiai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad GVTNTĮ nuostatos neįpareigoja ieškovės teikti vartotojams paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų, byloje nenuginčyta, jog teritorijoje (gyvenamųjų namų kvartale), kurioje įrengti ginčijami Infrastruktūros objektai, nėra abonentų, o yra tik vartotojai.

51.       Apeliantas, analizuodamas GVTNTĮ 3 straipsnio 36, 37, 39 punktus, 16 straipsnio 5 dalį bei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktą, teigia, kad ieškovei Šiaulių rajono savivaldybės yra pavesta eksploatuoti paviršinių nuotekų tinklus, atlikti paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros, esamų tinklų rekonstrukcijos ir renovacijos, paviršinio nuotakyno statybų priežiūrą, kitas teisės aktuose nustatytas paviršinių nuotekų tvarkytojo funkcijas, teises ir pareigas. Apeliantas taip pat teigia, kad pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalį, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra iki 2027 m. gruodžio 31 d. turi būti perimta arba išperkama viešojo vandens tiekėjo. Ieškovei kyla viešojo pobūdžio būtinybė (kuri tiesiogiai įtvirtinta kaip savivaldybės pareiga, kurią ji delegavo (pavedė) ieškovei) užtikrinti tinkamą ir paviršinių nuotekų šalinimą gyventojams (vartotojams) Gyvenamųjų namų kvartale nepriklausomai nuo to, kad jie nėra abonentai, kaip tai apibrėžta GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje.

52.       Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, abonentas, tai fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas tikslais, nesusijusiais su fizinio asmens asmeninėmis, šeimos ar namų ūkio reikmėmis, ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju arba viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, arba regioniniu viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, arba garantiniu geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, arba paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu minėta sutartis nesudaryta, prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, arba regioniniam viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, arba garantiniam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius prie paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.

53.       Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 36 dalį, paviršinės nuotekos, tai ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ir panašiai) vanduo, kurį teritorijos valdytojas (abonentas), naudodamas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, surenka ir pašalina į aplinką arba išleidžia į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoda paviršinių nuotekų tvarkytojui) (GVTNTĮ 3 straipsnio 36 dalis). Paviršinių nuotekų atidavimo riba – paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui nuosavybės teise priklausančio ar jo kitaip valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto riba (žemės sklypo riba) ir prasideda paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip jo valdoma ir (arba) naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir kurioje abonento paviršinės nuotekos atiduodamos paviršinių nuotekų tvarkytojui ir pastarajam tenka atsakomybė už jų tvarkymą (GVTNTĮ 3 straipsnio 37 dalis). Urbanizuotos teritorijos paviršiaus valdytojas, tai abonentas, nuosavybės teise valdantis ar kitaip naudojantis teritoriją, kurioje susidaro paviršinės nuotekos (GVTNTĮ 3 straipsnio 52 dalis).

54.       Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 53 dalį, vartotojas, tai fizinis asmuo, perkantis geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms ir sudaręs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu minėta sutartis nesudaryta, prijungęs nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, arba regioniniam viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, arba garantiniam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros.

55.       Nagrinėjamu atveju, įvertinus aptartus GVTNTĮ straipsnius, galima daryti išvadą, kad paviršinių nuotekų tvarkymas yra susijęs ne su vartotoju, tačiau su urbanizuotos teritorijos valdytoju (abonentu). Ginčo gyvenamųjų namų kvartale yra tik vartotojai, o abonentų, kuriems pagal anksčiau cituotas GVTNTĮ nuostatas ieškovė privalo teikti paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, nėra. Kadangi nėra abonentų, atitinkamai ieškovė neturi su lietaus (paviršinių) nuotekų tvarkymu susijusių prievolių. Todėl nusprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino GVTNTĮ nuostatas ir priėjo teisingas išvadas atmetant atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės atlygintinio naudojimosi atsakovo lietaus šalinimo tinklais.

Dėl neterminuotos nuomos sutarties kainos, indeksavimo

56.       Apeliantas kelia klausimą, kodėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2022 m. turto vertinimo ataskaita, laikė ją pakankama, sprendžiant klausimus 2024 m., nepaisant esminių skirtumų tarp 2022 m. ataskaitos ir turto vertintojo išvadų, pateiktų 2024 m. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į turto vertintojo D. M. išvadas, kurios yra pagrįstos ir svarbios šalių ginčui, padarytas 2024 m. sausio 1 d.

57.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien tai, jog dalyvaujantis byloje asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

58.       Nagrinėjamu atveju, išskyrus deklaratyvius apelianto teiginius, byloje nepateikta jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliantas nepateikė priešingų įrodymų ieškovės teiktai UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitai Nr. 22042744. Priešingai nei ieškovės į bylą pateikta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 22042744, atsakovo pateikta specialisto D. M. konsultacinė išvada, kaip joje pačioje nurodoma, yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesivadovauti byloje esančia UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 22042744, nesant pagrindo spręsti, kad joje nurodomi duomenys yra neteisingi. Be to, specialisto D. M. konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad buvo atsižvelgta į užsakovo nurodymus, jog planuojama perleisti visą nuotekų šalinimo tinklų kompleksą, todėl manytina, kad kaina įvertinta ne tik dėl Infrastruktūros objektų, bet ir lietaus nuotekų šalinimo tinklų, kurie ieškovei šiuo atveju nėra perleidžiami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl papildomo nuotekų tinklų elektros įrangos ir jos montavimo darbų vertinimo, kadangi ši įranga yra nuotekų infrastruktūros dalis ir negali būti vertinama atskirai.

59.       Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensaciją už naudojimąsi atsakovui priklausančiais Infrastruktūros objektais, nepagrįstai pritaikė 50 metų amortizacijos laikotarpį. Apelianto vertinimu, vietoje to, turėjo būti taikomas 30 metų laikotarpis pagal SISTELA programą. Infrastruktūros objektais buvo naudojamasi nuo 2007 m., taigi neatlygintinai naudojamasi jau 17 metų, todėl nesąžininga bei neteisinga, 2024 m. nustatant atlyginimą už naudojimąsi šiais įrenginiais, skaičiuoti 50 metų amortizacijos laikotarpį ir 2022 m. nustatytą turto vertę, kuri nustatyta, jau įvertinus nusidėvėjimą, vis tiek dalinti iš 600 mėnesių (50 metų).

60.       Nagrinėjamu atveju nesutiktina su apeliantu, kad amortizacijos laikotarpis turi būti skaičiuojamas remiantis SISTELA programa, kadangi ji naudota surašant atsakovo teiktą rekomendacinę turto vertinimo išvadą. Pirmosios instancijos teismo taikytas 600 mėnesių (50 metų) nusidėvėjimo laikotarpis atitinka teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-317/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-838-910/2022). Pagal apelianto argumentus, yra siekiama, kad Infrastruktūros objektų nusidėvėjimo normatyvas būtų pritaikytas individualiai, t. y. įvertinus tai, jog, atsakovo teigimu, ieškovė jau 17 metų naudojasi šiais Infrastruktūros objektais.

61.       Paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-838-910/2022 teismas taikė fiksuotus normatyvus iš Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos priedo. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad skaičiuojant infrastruktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, nusidėvėjimo sąnaudas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai (metais), atsižvelgiant į praėjusį iki kainos skaičiavimo konkretaus turto naudojimo laikotarpį, neapskaičiuojami, o taikomas 1 priede nurodytas tam tikro ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvas (metais). Šią išvadą teismas grindė tuo, kad jeigu būtų vadovaujamasi aiškinimu, jog apskaičiuojant inžinerinių tinklų naudojimo kainą pagal metodikoje pateiktą formulę, turi būti taikomi ne fiksuoti tokio pobūdžio turto nusidėvėjimo normatyvai, nurodyti 1 priede, o pagal juos apskaičiuotas likęs inžinerinių tinklų naudingo tarnavimo laikas (metais), tai ginčo infrastruktūros naudojimo kaina atitinkamai turėtų būti perskaičiuojama kasmet, taigi teismo sprendimu negalėtų būti nustatyta konkreti atlyginimo už inžinerinių tinklų naudojimą suma. Šie teismo pateikti išaiškinimai yra svarbūs ir nagrinėjamam ginčui, kadangi atsižvelgimas į Infrastruktūros objektų individualias savybes, šiuo atveju tai, kad ieškovė jau 17 metų naudojasi Infrastruktūros objektais, nustatant normatyvą, lemtų tai, kad teismo sprendimu negalėtų būti nustatyta tiksli kompensacijos suma už inžinerinių tinklų naudojimą. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad atsakovas objektyvių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, taip pat duomenų, jog šie tinklai buvo naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį, nėra pateikęs, tuo labiau kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-695/2016 yra konstatavęs, jog atsakovo nuotekų tinklų ieškovė nenaudoja.

62.       Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl naudojimo kainos indeksavimo, kuris padėtų kontroliuoti infliacijos poveikį.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad indeksavimas – tai įstatymais arba sutartimis nustatomos priemonės, kuriomis siekiama suderinti ekonominį gyvenimą su infliacijos procesais, eliminuojant infliacinį pajamų perskirstymą. Tam tikrais atvejais indeksavimo taikymas yra tiesiogiai įtvirtintas įstatymuose. Pavyzdžiui, CPK 82 straipsnyje numatytas žyminio mokesčio, sprendimų vykdymo išlaidų ir teismo baudų indeksavimas; CK 3.72 straipsnio 11 dalyje, 3.78 straipsnio 6 dalyje, 3.78 straipsnio 6 dalyje, 3.208 straipsniu ir 6.288 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo ir žalos atlyginimo indeksavimas. Kita vertus, indeksavimas, kaip priemonė infliacijos padariniams sušvelninti ar eliminuoti, gali būti naudojamas ir sutarčių teisėje, jeigu dėl to šalys laisva valia susitaria (CK 1.5, 6.156 straipsniai). Šalių susitarimas indeksuoti pagal sutartį priklausančias mokėti periodines išmokas šalims tampa privalomas, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2013).

64.       Nagrinėjamu atveju įstatymas neįtvirtina indeksavimo privalomo taikymo nuomos teisiniuose santykiuose, o šalys (ieškovė ir atsakovas) laisva valia nesudarė susitarimo dėl Infrastruktūros objektų naudojimo kainos indeksavimo. Atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju ieškovė atsakovo Infrastruktūros objektais naudojasi neterminuotos nuomos teisinių santykių pagrindu, todėl, remiantis CK 6.204 straipsniu, jeigu nuomos teisinių santykių pagrindu nustatytų įsipareigojimų vykdymo metu iš esmės pasikeistų prievolių pusiausvyra, šiuo atveju reikšmingai sumažėjus atsakovo gaunamai naudai, atsakovas turėtų teisę kreiptis į kitą šalį, prašydamas pakeisti naudojimosi Infrastruktūros objektais kainą, remiantis CK 6.204 straipsnyje nustatyta tvarka.

65.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas pateikė 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutartį su banku „Snoras“, pagal kurią, bent 1,5 mln. litų buvo skirta 8,4622 ha žemės sklypo inžinerinės infrastruktūros finansavimui su 4,7 proc. metinėmis palūkanomis iki 2008 m. kovo 23 d. Pagal 2013 m. balandžio 15 d. banko „Snoras“ raštą, atsakovas visiškai grąžino paskolą. Faktinė infrastruktūros statybos kaina siekė 1,7 mln. litų (492 354,03 Eur). Teismas neaptarė atsakovo pateiktų dokumentų ir konkrečių sumų neskaičiavo, tik pažymėjo, kad atsakovas negali tikėtis atgauti visas investicijas ar gauti pelno.

66.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos atsakovo argumentus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovui priklausančių inžinerinių tinklų naudojimosi tvarkos nustatymo.

67.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį, inicijavo pats kasatorius, siekdamas versliškų, komercinių tikslų, taigi, infrastruktūros objektų statyba atitiko kasatoriaus privatų interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje toje pačioje byloje, konstatavo, kad, sprendžiant teisingo atlyginimo už naudojimąsi privačiam asmeniui priklausančiais inžineriniais tinklais viešajai paslaugai teikti ar tinklų išpirkimo klausimus, būtina atsižvelgti ir į teismų nustatytas aplinkybes, kad kasatorius (atsakovas), pastatydamas ginčo infrastuktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą. Komercinis inžinerinių tinklų įrengimo pobūdis turi būti įvertintas proporcingumo principo pagrindu kartu su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis.

68.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenimis, kasatorius, siekdamas komercinių tikslų, pardavė žemės sklypus su teise prisijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių tinklų, gavo už tai atitinkamą kainą. Komercinis kasatoriaus projekto pobūdis pasireiškė siekiu sukurti kuo didesnės vertės nekilnojamojo turto objektus – sklypus gyvenamiesiems namams statyti su visa reikalinga infrastruktūra – ir gauti pelno juos pardavus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje toje pačioje byloje, nurodė, kad siekis užtikrinti privačios nuosavybės apsaugą ir teisingai atlyginti už sukurtą viešosioms reikmėms naudojamą turtą neturi reikšti ir lemti pelno gavimo antrą kartą už tą patį objektą. Nuosavybės teisės gynimo klausimas spręstinas tik dėl tos dalies, kiek tokių tinklų perėmimas negali reikšti neteisėto turto nusavinimo ar naudojimo neatlyginant. Kiekvienu atveju turi būti siekiama nustatyti teisingą šių aplinkybių ir interesų balansą – savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas bei asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno.

69.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir aplinkybe, kad 2024 m. vasario 22 d. teismo posėdyje liudytojas T. P. (gyvenantis teritorijoje, kurioje yra atsakovo įrengta infrastruktūra) parodė, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, perkant žemės sklypą, buvo centralizuotas nuotekų tvarkymas. Jo nuomone, ši infrastruktūra turėjo įtaką didesnei sklypo vertei (garso įrašas: 2 val. 48 min. 35 sek. – 2 val. 48 min. 56 sek.).

70.       Taigi, pagal bylos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, atsakovas turėjo daugiau nei 8 hektarų žemės plotą, kuriame, pakeitus žemės sklypo paskirtį, suformavo gyvenamųjų namų kvartalą, įvykdydamas privalomą reikalavimą žemės sklypų paskirties pakeitimui – įrengti nuotekų valymo inžinierinius tinklus. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad tokiuose projektuose, kur parduodami sklypai su nuotekų valymo ir kita infrastruktūra, sklypų vertė paprastai yra žymiai didesnė, palyginti su tais, kuriuose nėra įrengtų inžinerinių tinklų. Sau priklausančiame žemės sklype atsakovas suformavo 64 sklypus gyvenamiesiems namams statyti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tikėtinai gavo reikšmingą finansinę naudą iš sklypų pardavimo su įrengta infrastruktūra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien rėmimasis aplinkybe, jog atsakovas investavo dideles pinigų sumas į Infrastruktūros objektų įrengimą, savaime nereiškia, kad atitinkamai turėtų būti padidinta tokių Infrastruktūros objektų nuomos kaina, ir jo pateikti argumentai nėra pakankami priešingai išvadai. Minėta, kad apeliantas veikė verslo tikslais, jeigu atsakovas tvirtina, jog kompensacija už naudojimąsi jo įrengtais tinklais yra nepagrįstai maža, jis privalėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jo teiginius ir leistų objektyviai įvertinti, kiek atsakovas gavo naudos iš sklypų pardavimo. Atsakovo teiginiai apie per mažą kompensaciją turi būti pagrįsti ne subjektyviais vertinimais, o objektyviais duomenimis ir faktiniais įrodymais, kurie padėtų nustatyti teisingą ir proporcingą atlyginimą už naudojimąsi Infrastruktūros objektais, tačiau šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismo pateiktos išvados dėl kainos nustatymo būtų neteisingos.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo sąlygiškumo

71.       CPK 267 straipsnis nustato, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą CPK 262 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 267 straipsnį draudžiama priimti sąlyginius sprendimus, sprendimai turi būti besąlyginiai. Sąlyginiai sprendimai negali būti priimami, nes jais neišsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas ir tuo taip pat paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis). Aptariamas draudimas taikomas ir priverstinio vykdymo nereikalaujantiems sprendimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 35 punktas).

72.       Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra sąlyginis dėl sprendimo rezoliucinės dalies 1.3 punkto, kuriame nustatyta, jog ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ moka atsakovui G. A. 247,68 Eur (be PVM) Infrastruktūros objektų nuomos mokestį per mėnesį. Nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo tada, kai ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ bus išduotas taršos leidimas Infrastruktūros nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti. Pirmą mėnesį nuomos mokestis skaičiuotinas proporcingai iki mėnesio pabaigos likusių (po leidimo išdavimo) dienų skaičiui. Vėliau nuomos mokestis mokamas kas mėnesį iki kiekvieno ataskaitinio mėnesio pabaigos.

73.       Pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies punkto išdėstymas iš tiesų pasižymi sąlygiškumu, kaip teisingai teigia atsakovas. Taip yra todėl, kad ieškovės pareiga mokėti atsakovui nuomos mokestį yra siejama su sąlyga, t. y. taršos leidimo išdavimu. Pagal CPK 267 straipsnį, toks sprendimas nėra galimas.

74.       Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovui priklausantys nuotekų valymo įrenginiai neatitinka Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, nuostatų dėl nuotekų užterštumo normų, nes jie nepritaikyti azoto ir fosforo valymui (Reglamento 2 lentelė), todėl šiuos valymo įrenginius ateityje bus galima eksploatuoti tik nustatyta tvarka gavus taršos leidimą. Ieškovė nesutinka, kad nuomos mokestis būtų nustatytas nuo atsakovo kreipimosi į teismą dienos, nurodo, jog tai pažeistų nuomos santykių esmę, nes įpareigotų ieškovę mokėti už infrastruktūrą, kurios ji faktiškai nenaudoja. Pažymėtina, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose neįrodinėjo, kiek laiko gali užtrukti procedūra dėl taršos gauti tokį leidimą ir kokius bei kiek laiko sąnaudų reikalaujančius veiksmus būtina atlikti, norint tinkamai paruošti Infrastruktūros objektus eksploatacijai. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad nuomos mokestis turi būti mokamas nuo tada, kai ieškovei UAB „Kuršėnų vandenys“ bus išduotas taršos leidimas infrastruktūros nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti, atsakovas laikosi pozicijos, jog atlyginimą už naudojimąsi Infrastruktūros objektais ieškovė privalo mokėti nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

75.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CPK draudžia priimti sąlyginį sprendimą, į tai, jog ieškovė nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl aiškaus termino, būtino Infrastruktūros objektų parengimui eksploatacijai ir taršos leidimo išdavimui, į tai, kad ieškovė turi viešą interesą kuo greičiau pradėti Infrastruktūros objektų eksploataciją, nusprendžia pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nustatant, jog nuomos mokestis turi būti mokamas nuo teismo sprendimo, suteikiančio teisę ieškovei naudotis Infrastruktūros objektais, įsiteisėjimo dienos. Akcentuotina, kad Infrastruktūros objektų parengimas eksploatacijai patenka į naudojimo teisės apimtį, todėl tokių objektų parengimas eksploatacijai vertintinas kaip naudojimo teisės realizavimas.

Dėl kapitalinio remonto išlaidų (ieškovės apeliacinis skundas)

76.       Ieškovė ieškiniu prašė nustatyti, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, pagal pateikiamą darbų sąmatą, turi teisę patirtas išlaidas įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį; UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus ir atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kitais atvejais, negu nustatyta ieškinio 82.2.4 papunktyje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį.

77.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus.

78.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo nustatyti, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę patirtas išlaidas įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį. Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą kitais atvejais, negu nustatyta ieškinio 82.2.4 papunktyje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį; jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti šio apeliacinio skundo 41.1 papunktyje numatyto prašymo, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį – teismo sprendimo rezoliucinės dalies nustatytą atsakovui G. A. nuosavybes teise priklausančių Infrastruktūros objektų naudojimo sąlygų ir tvarkos 1.4 papunktį pakeisti, išbraukiant iš jo ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ pareigą atlikti infrastruktūros objektų kapitalinį remontą ir šį punktą išdėstyti taip: - ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti einamąjį remontą) ir prižiūrėti infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ atsako už žalą, kilusią dėl infrastruktūros objektų gedimo.

79.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ ieškiniu reiškė reikalavimą nustatyti, jog ieškovė priprivalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus, apeliaciniame skunde pareikštas alternatyvus prašymas, netenkinus apeliacinio skundo 41.1 papunktyje numatyto prašymo, teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1.4 papunktį, kuriuo nustatytos atsakovui G. A. nuosavybes teise priklausančių Infrastruktūros objektų naudojimo sąlygos ir tvarka, pakeisti, išbraukiant iš jo ieškovės UAB „Kuršėnų vandenys“ pareigą atlikti infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, nes apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

80.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė UAB „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, atmesdamas ieškovės neatsiejamą reikalavimą, jog pagal pateikiamą darbų sąmatą ji, atlikusi kapitalinį remontą, turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į infrastruktūros objektų nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog Infrastruktūros objektų pritaikymui naujiems aplinkos apsaugos reikalavimams būtinas kapitalinis remontas, nepateikė duomenų apie tokių darbų mastą, kainą ir kitus kriterijus, neginčijo, kad fosforui šalinti pakanka sumontuoti papildomą įrangą, neatliekant kapitalinio remonto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokio neapibrėžto reikalavimo patenkinimas sudarytų galimybę ieškovei piktnaudžiauti ir išvengti nuomos mokesčio mokėjimo pareigos.

81.       Byloje abi ginčo šalys, pareikšdamos savo reikalavimus, siekė nuomos teisinių santykių (ginčas kilo tik dėl infostruktūros apimties), abi reiškė priešpriešinius reikalavimus nustatyti, kad kapitalinio remonto prievolė būtų nustatyta ieškovei (išsiskyrė tik pozicijos, kieno sąskaita turi būti atliekamas toks remontas). Pirmosios instancijos teismas patenkino tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu pareikštą reikalavimą nustatyti, kad Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą privalo atlikti ieškovė. Nors apeliantas, nukrypdamas nuo savo priešieškinio reikalavimų, prašo pirmosios instancijos sprendimą panaikinti visa apimtimi, tačiau toks nenuoseklus atsakovo elgesys nesudaro pagrindo nuspręsti priešingai, nei nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu, t. y. nenustatyti ieškovės prievolės atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą. Atsakovas neturi teisės apeliaciniame skunde kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

82.       Taigi, kilusio ginčo esmė yra tame, ar ieškovė nustatytų aplinkybių kontekste, turinti pareigą perimti Infrastruktūros objektų naudojimą, kapitalinį tokių objektų remontą privalo atlikti savo lėšomis be teisės kapitalinio Infrastruktūros objektų remonto atveju patirtas išlaidas išsireikalauti iš atsakovo G. A. arba šią išlaidų sumą įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį.

83.       Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovės apeliacinį skundą nagrinėjamu klausimu, nurodė, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių; GVTNTĮ tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas; kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas. Kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2015). 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-24-302/2017 Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kam tenka pareiga savo lėšomis atlikti infrastruktūros kapitalinį remontą.

84.       Taigi, atsakovas, remdamasis bendro pobūdžio teiginiais apie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo svarbą, viešąjį interesą bei GVTNTĮ tikslus, nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, sudarančių pagrindą jam nuosavybės teise priklausančių Infrastruktūros objektų kapitalinio remonto išlaidas perkelti ieškovei. Atsakovas be pagrindo remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-24-302/2017, nes nurodytos ir nagrinėjamosios bylos ginčo aplinkybės skiriasi, nurodytoje byloje ieškovė (viešasis geriamojo vandens tiekėjas) siekė tinklų eksploatacijos savo lėšomis, o atsakovė (infrastruktūros savininkė) nesutiko, kad infrastruktūra būtų patikėta eksploatuoti ieškovei, aplinkybės dėl kapitalinio remonto išlaidų naštos paskirstymo nesudarė ginčo esmės, jos nebuvo detaliai tiriamos, vertinamos ir šiuo klausimu nebuvo suformuota teismų praktika.

85.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai perkėlė ieškovei atsakovo, kaip Infrastruktūros objektų savininko, GVTNTĮ 16 straipsnio 21 dalyje ir nuomotojo CK 6.492 straipsnio 1 dalyje numatytą prievolę atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą savo lėšomis. GVTNTĮ 16 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis. Atitinkamai CK 6.492 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nuomotojas privalo savo lėšomis daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.

86.       Byloje pagrindo taikyti CK 6.492 straipsnio 1 dalies išimtį iš bendros taisyklės nėra, nes šalys gera valia dėl nuomos sąlygų nesusitarė, ir nėra įstatymo, kuris kapitalinio remonto atlikimo pareigą numatytų nuomininkui. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovei pareigą Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą atlikti savo sąskaita, kuomet atsakovui liko nuosavybės teisė į Infrastruktūros objektus bei užtikrinama teisė gauti nuomos mokestį, pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, pripažįstamas pagrįstu.

87.       Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nusprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nustatančią ieškovei pareigą atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą savo lėšomis, pakeisti, nustatant ieškovei teisę, atlikus Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, tokio remonto išlaidas išsireikalauti iš atsakovo arba šią išlaidų sumą įskaityti į infrastruktūros objektų nuomos mokestį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo procesiniu sprendimu yra tik nustatoma ieškovės teisė į kapitalinio remonto atlyginimą, klausimas dėl kapitalinio remonto poreikio ir išlaidų dydžio bei pagrįstumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tokie klausimai tarp šalių bus sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

88.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovės reikalavimai buvo patenkinti 80 proc., o atsakovo – 20 proc., bet nepaaiškino, kaip buvo nustatytos šios proporcijos. Neatsižvelgta nei į reikalavimų vertę, nei jų santykį, todėl toks sprendimas, atsakovo vertinimu, nėra pagrįstas. Atsakovas mano, kad šalys vienodai atsakingos už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, todėl šias išlaidas reikėtų padengti pačioms šalims, ypač atsižvelgiant į ieškovės ir trečiojo asmens veiksmus, kurie buvo netinkami ir buvo pagrindinė išlaidų priežastis. Be to, ieškovės teisinės išlaidos buvo nepagrįstai didelės, nors abiejų šalių teisinio darbo apimtis buvo panaši.

89.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

90.       Viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktas).

91.       Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).

92.       Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų proporcijas, tačiau nėra ginčijama, kad iš esmės, pagal šalių išdėstytas nuomones ir reikalavimus, kurių bylos nagrinėjimo metu laikėsi šalys, būtent ieškovė yra laikytina laimėjusia tarp šalių kilusį ginčą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis ieškinio ir priešieškinio reikalavimų buvo patenkinta (tariamai teisingų proporcijų siūlymo nepateikia ir atsakovas), teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl infrastruktūros objektų nuomos buvo patenkinti apie 80 proc., o apelianto – apie 20 proc., kadangi iš esmės pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimus, atmesdamas tik nedidelę dalį, susijusią su kapitalinio remonto išlaidų padengimu apelianto sąskaita, teismas taip pat pritarė tik mažai apelianto reikalavimų daliai dėl infrastruktūros naudojimosi tvarkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nusprendus pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, susijusią su nuomos mokesčio už Infrastruktūros objektų naudojimą mokėjimo termino pradžia, atsakovo naudai ir sprendimo dalį dėl Infrastruktūros objektų kapitalinio remonto išlaidų naštos paskirstymo ieškovės naudai, pirmosios instancijos teismo nustatyta bylinėjimosi išlaidų proporcija lieka nepakitusi.

93.       Taip pat nesutiktina su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

94.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktą).

95.       Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nesąžiningas šalių (ieškovės ir trečiojo asmens) elgesys, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, reikštų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą. Atsakovas teigia, kad trečiasis asmuo ilgą laiką nevykdė savo pareigų netinkamai organizuojant nuotekų tvarkymą, tačiau nepagrindžia kokią įtaką tai turi bylinėjimosi išlaidoms ir bylos šalių priešingoms nuomonėms byloje nagrinėjamiems klausimams. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą, vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Pirmosios instancijos teismas, tarp šalių paskirstydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tinkamai taikė ir aiškino CPK 93 straipsnį, teisingai nustatė ieškovo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją ir ja vadovaudamasis tinkamai – ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

Dėl atsakovės V. A. apeliacinio skundo argumentų

96.       CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

97.       Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

98.       CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

99.       Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

100.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

101.       Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad ieškovė nėra nuotekų šalinimo tinklų ar nuotekų valymo įrenginių savininkė, todėl pagal teisės aktus ir teismų praktiką, ji neturi teisės reikšti reikalavimo atsakovei dėl servituto nustatymo jos žemės sklypui. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes servituto nustatymo klausimas turėjo būti sprendžiamas tik jei ieškinys būtų pilnai patenkintas, tačiau jis buvo patenkintas tik iš dalies.

102.       Atkreiptinas dėmesys, kad nors pagal apeliacinio skundo turinį, apeliantė ginčija paties servituto nustatymo faktą, tačiau priešieškinyje, kurį apeliaciniu skundu atsakovė prašo tenkinti, yra išdėstytas reikalavimas nustatyti servitutą jai priklausančiame žemės sklype, todėl ieškovės pozicija yra nenuosekli. Nepaisant to, apeliantės teiginys, kad servitutas negali būti nustatomas, nes ieškovė nėra infrastruktūros objektų savininkė, yra nepagrįstas, nes pagal anksčiau cituotą teismų praktiką, nekilnojamasis daiktas, dėl kurio tinkamo naudojimosi yra siekiama nustatyti servitutą, gali būti valdomas ne tik nuosavybės, bet ir kitokiu teisiniu pagrindu. Be to, galimybė nustatyti servitutą išplaukia ir iš GVTNTĮ 10 straipsnio 2 dalies 5 punkto, kuriame nustatyta, jog savivaldybės vykdomoji institucija, be kita ko, teritorijų planavimo procedūrų metu organizuoja priežiūrą, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai ir jų apsaugos zonos būtų išdėstyti komunikacijų koridoriuose arba būtų užtikrintos galimybės naudotis servituto teise, kai reikia prižiūrėti, keisti ir kitaip naudoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus.

103.       Atitinkamai nėra pagrįstas atsakovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, tik iš dalies tenkinęs ieškovės ieškinį ir reikalavimą dėl servituto nustatymo, peržengė ieškinio ribas, nes reikalavimas dėl servituto nustatymo ieškinyje apibrėžtas kaip reikalavimas, kuris gali būti sprendžiamas tik tenkinus ieškinį. Pagal tai, kaip ieškinyje dėstomi reikalavimai, servituto nustatymo klausimas buvo sprendžiamas tik nustačius Infrastruktūros objektų naudojimosi tvarką, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Pagal bylos duomenis, šalys neginčija aplinkybės, kad nustačius Infrastruktūros objektų naudojimosi tvarką, yra objektyviai būtina nustatyti servitutą atsakovės žemės sklype.

104.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 32 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktas). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

105.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovei mokėtinos periodinės kompensacijos, atsižvelgė į kelis veiksnius. Pirma, žemės sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, o sklype buvo planuota turėti nuotekų valymo įrenginius. Servitutas nustatytas tik daliai žemės sklypo, todėl atsakovė iš esmės nepatirs didelių suvaržymų, nes iki servituto nustatymo sklype (toje dalyje, kurioje reikalinga eksploatuoti įrenginius) nebuvo vykdoma jokia kita veikla. Servituto nustatymu pasikeis tik nuotekų valymo įrenginius valdantis asmuo. Atsakovė taip pat nepateikė teismui duomenų apie kitokio pobūdžio nuostolius, kuriuos galėtų patirti dėl servituto nustatymo. Be to, nuotekų tvarkymo infrastruktūra, įskaitant valymo įrenginius atsakovės žemės sklype, buvo įrengta siekiant verslo tikslų – brangiau parduoti sklypus šalia tinklų. Todėl papildoma finansinė nauda už servituto nustatymą negali nusverti viešojo intereso užtikrinti nuotekų tvarkymo paslaugas.

106.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl servituto kainos nustatymo, remiantis 4 200 Eur sklypo rinkos verte pagal ieškovės teiktą nekilnojamojo turto ataskaitą, pagrįstai nesivadovaujant rekomendacine atsakovės pateikta 2024 m. sausio 4 d. turto vertintojo išvada. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti servitutą visam atsakovės žemės sklypui, kadangi kaip minėta, servituto santykiai reguliuojami vadovaujantis principu, kad savininko teisės turi būti ribojamos tik tiek, kiek tai yra būtina. Servitutas suteikia tik tas teises, kurios yra objektyviai reikalingos, kad viešpataujantis daiktas būtų naudojamas pagal jo paskirtį. Nagrinėjamu atveju nesant pagrindo nuspręsti, kad servituto nustatymas visam sklypui yra būtinas, kadangi nors atsakovė ir teigė, jog ieškovė faktiškai naudosis visu atsakovei priklausančiu žemės sklypu, tačiau jokių įrodymų tam pagrįsti nepateikė, vertinama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą nustatyti servitutą visam žemės sklypui.

107.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad nustatytas 7 Eur metinis atlyginimas už nustatytą servitutą yra aiškiai per mažas. Pirmosios instancijos teismas tokį atlygį nustatė, atsižvelgdamas į Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2023 m. gegužės 9 d. sprendimo  Nr. T-143 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo 2023 metams“ 1 priedą, kuriame nurodyta, kad ginčo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nustatytas 0,24 proc. žemės nuomos mokesčio tarifas už pramonės ir sandėliavimo paskirties žemę (45.11 punktas). Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs nurodytą tarifą, nustatė 7 Eur atlygį per metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skaičiavimas, nustatant servitutą, nėra objektyvus, nes minėtame priede kalbama apie žemės nuomą valstybinėje žemėje, o ne servituto nustatymo klausimus privačiame žemės sklype.

108.       Apeliantė (ieškovė), nurodydama kasacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011, teigia, kad tokia skaičiavimo tvarka pagrįsta teismų praktikoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu argumentu, nes nurodytoje byloje, perduodant bylą nagrinėti iš naujo, buvo tik pažymėta, kad, spręsdami kasatorei priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, teismai turėtų jį nustatyti atsižvelgdami pagal analogiją ir į kriterijų, įtvirtintų CK 6.198 straipsnyje, visumą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Vienas, bet ne vienintelis iš kriterijų taip pat galėtų būti Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2, 3 punkto pagrindu Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytas konkretus žemės nuomos mokesčio tarifas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiga įrodyti nepagrįsto atsakovės sutaupymo dydį tenka kasatorei (CPK 178 straipsnis). Be to, ji nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punkte nustatyto žemės nuomos mokesčio tarifo maksimaliu dydžiu, nes Palangos miesto savivaldybės taryba gali būti nustačius ir mažesnį konkretų valstybinės žemės Palangoje mokesčio tarifą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-196/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo nuspręsti, jog nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo suformuluota aiški teismų praktika nagrinėjamo ginčo klausimu.

109.       Taip pat nėra pagrindo vadovautis ir atsakovės įrodinėjamu 502,50 Eur mėnesiniu atlygiu už servituto nustatymą, kadangi jis paremtas konsultacine išvada. Nors apeliantė kartu teikė įrodymus dėl kito panašaus žemės sklypo nuomos, iš kurios ieškovė gauna 333 Eur nuomos mokestį per mėnesį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitoje vietoje esančio sklypo, pasižyminčio skirtingomis savybėmis, nuomos vertė, nepatvirtina ginčo sklypo vertės ir nepaneigia nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 22042743 išvados apie ginčo objekto vertę, reikšmingą teisingo atlygio už servituto nustatymui. Atsižvelgiant į nurodytą, spręstina, kad tiek atsakovės, tiek ieškovės pateikti atlygio dėl servituto nustatymo skaičiavimai nėra objektyvūs.

110.       Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Vykdydamas tokią pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar toks kompensavimas yra realus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33 punktas).

111.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos šalims tinkamai nepagrindus būtinybės taikyti periodines kompensacijas ir jų dydžio, nagrinėjamoje byloje, siekiant aiškumo ir poreikio geriausiai tenkinti abiejų šalių interesus, taikytina vienkartinė kompensacija dėl servituto atsakovės žemės sklype nustatymo, atsižvelgiant į nustatytą žemės sklypo vertę – 4 200 Eur, kuri byloje nėra paneigta. Kadangi prašoma nustatyti 679 kv. m servitutą iš bendro 1005 kv. m sklypo ploto, pagrįsta ir šalių interesų pusiausvyrą atitinkanti kompensacijos už servituto nustatymą suma yra 2 837,61 Eur. Ši vienkartinė kompensacija už naudojimąsi atsakovei priklausančiu žemės sklypu apskaičiuotina padauginus 4 200 Eur iš 679 kv. m ir padalinus iš 1 005 kv. m.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

112.       Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovės prašoma iš atsakovės priteisti 4 719,00 Eur suma už teisinę pagalbą, susijusią su sąlyginio reikalavimo tenkinimu, atsižvelgiant į ginčo esmę ir bylos sudėtingumą, yra laikytina pernelyg didelė (kalbant apie priteisimą iš atsakovės), ir to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino.

113.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neviršijo Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio, išlaidos yra detalizuotos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bylinėjimosi išlaidos būtų nepagrįstos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas nesąžiningas šalių (ieškovės) elgesys, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tačiau kasacinis teismas, pasisakydamas dėl žyminio mokesčio mokėjimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo servituto nustatymo bylose, nurodė, kad bylose dėl servituto nustatymo sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir formaliai taikant CPK įtvirtintą „pralaimėjęs moka“ principą galima situacija, kai yra tenkinamas ieškovo reikalavimas nustatyti servitutą ir tarnaujančiojo daikto savininkui (atsakovui) priteisiama kompensacija, tačiau pastarasis, įpareigotas atlyginti bylą laimėjusio viešpataujančiojo daikto savininko (ieškovo) atstovavimo išlaidas, pagal galutinį bylos rezultatą praranda visą ar didžiąją dalį jam priteistos kompensacijos. Minėta, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra, kuri pasiekiama, be kita ko, atlygintinumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirstant bylinėjimosi išlaidas pagal „pralaimėjęs moka“ principą, gali būti paneigta tarnaujančiojo daikto savininko teisė į nuosavybę, pažeistas atlygintinumo už nustatomą servitutą principas. Todėl bylose dėl servituto nustatymo, taikant viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), gali būti pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022  m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-611/2022).

114.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, įvertindama priteistino atsakovei atlyginimo už servituto nustatymą dydį, nusprendžia sumažinti iš atsakovės ieškovei priteisiamas pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas iki 1 500 Eur (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

115.       Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nusprendžia pakeisti pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuriomis buvo nustatyta ieškovo pareigos mokėti atlygį už naudojimąsi Infrastruktūros objektais termino pradžia, ieškovo pareiga atlikti Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą savo lėšomis, atlygio už servituto nustatymą atsakovei dydis ir iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis, likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 3 dalis).

116.       Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 669 Eur žyminio mokesčio ir 6 025,80 Eur atstovavimo išlaidas (2 541 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir po 1 742,20 Eur už atsiliepimus į atsakovų apeliacinius skundus), atsakovas – 1 422 Eur žyminio mokesčio ir 2 480,5 Eur atstovavimo išlaidas (1633,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 847 Eur už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė – 110 Eur žyminio mokesčio ir 1 633,50 Eur atstovavimo išlaidas (1 633,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą). Šalys pareiškė priešpriešinius prašymus jų patirtas bylinėjimosi išlaidas atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas patenkino po vieną tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliacinių skundų neturtinį reikalavimą, o atsakovės skundo dėl pagrindinio reikalavimo netenkino, išspręsdamas atlygio už nustatytą servitutą klausimą bei sumažindamas priteisiamas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai apeliaciniuose skunduose prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti visa apimtimi, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai buvo patenkinti apie 80  proc., o atsakovų – apie 20 proc., todėl pagal nurodytą proporciją turėtų būti sprendžiamas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytą patenkintų/nepatenkintų reikalavimų proporciją, į tai, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra detalizuotos, pagrįstos įbylą pateiktais įrodymais ir neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio, nusprendžia, atlikus priešpriešinį įskaitymą, priteisti ieškovei iš atsakovo 425 Eur žyminio mokesčio ir 2 930,46 Eur atstovavimo išlaidų, viso 3 355,46 Eur.

117.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 113 punkto argumentus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažina iš atsakovės ieškovei priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį ir joms atlyginti priteisia 500 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ ieškinį ir atsakovo G. A. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Atsakovės V. A. priešieškinį atmesti.

Nustatyti atsakovui G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių nuotekų valymo įrenginių, kurių ilgis 119,76 m, ir nuotekų tinklų, kurių ilgis 1676,26 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (Infrastruktūros objektai) tokias naudojimo sąlygas ir tvarką:

1.1.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ (juridinio asmens kodas 301507301) nuotekų valymo įrenginiais, kurių ilgis 119,76 m, ir nuotekų tinklais, kurių ilgis 1676,26 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini), naudojasi atlygintinai neterminuotos nuomos teisinių santykių pagrindu;

1.2.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ nuotekų valymo įrenginiais, kurių ilgis 119,76 m, ir nuotekų tinklais, kurių ilgis 1676,26 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., naudojasi viešajam nuotekų tvarkymui;

1.3.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ moka atsakovui G. A. 247,68 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt septynių eurų, šešiasdešimt aštuonių centų)(be PVM) infrastruktūros objektų nuomos mokestį per mėnesį. Nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

1.4.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kurio metu nuotekų valymo įrenginiai bus pritaikyti valyti nuotekas pagal 2021 m. balandžio 1 d. įsigaliojusius aplinkosauginius reikalavimus nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką, nustatytus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 2 lentelėje, pagal pateikiamą darbų sąmatą, turi teisę patirtas išlaidas įskaityti į Infrastruktūros objektų nuomos mokestį;

1.5.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ privalo savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti Infrastruktūros objektus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ atsako už žalą, kilusią dėl infrastruktūros objektų gedimo;

1.6.                      ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“, atlikusi Infrastruktūros objektų kapitalinį remontą, kitais atvejais, negu nustatyta ieškinio 82.2.4 papunktyje, pagal pateikiamą darbų sąmatą turi teisę reikalauti iš atsakovo G. A. atlyginti patirtas išlaidas arba šią išlaidų sumą įskaityti į infrastruktūros objektų nuomos mokestį;

1.7.                      atsakovas G. A. įpareigojamas netrukdyti esamiems ir būsimiems nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams bei abonentams neatlygintinai prijungti savo nuotekų tinklus prie Infrastruktūros objektų.

Nustatyti atsakovei V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas – (duomenys neskelbtini) k. v., 679 kv. m ploto neterminuotą servitutą, suteikiantį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršėnų vandenys“ teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas) pagal UAB „Imposta“ parengtą žemės sklypo, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), servituto planą, koordinačių sistemoje tarp taškų nuo 1 iki 4: (duomenys neskelbtini), priteisiant iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ atsakovei V. A. vienkartinę 2 837,61 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt septynių eurų, šešiasdešimt vieno cento) kompensaciją už teismo sprendimu nustatytą servitutą.

Kitas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Kuršėnų vandenys“ ieškinio ir atsakovo G. A. priešieškinio dalis atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršėnų vandenys“ iš atsakovo G. A. 6 203,20 Eur (šešių tūkstančių dviejų šimtų trijų eurų dvidešimties centų), o iš atsakovės V. A. 1 500  Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Įsiteisėjus sprendimui jo kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registrui.“

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kuršėnų vandenys“ iš atsakovo G. A. 3 355,46 Eur (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus, keturiasdešimt šešis centus) , o iš atsakovės V. A. – 500 Eur (penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.