Administracinė byla Nr. eA-1308-492/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01518-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei S. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir Telšių RATC) su prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. K. 145,25 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei 52,57 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad UAB Telšių RATC yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administruojantis subjektas, turintis įgaliojimus kreiptis į teismą dėl šios rinkliavos įsiskolinimo išieškojimo.
UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras pažymėjo, kad remiantis Mažeikių rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-391, vietinę rinkliavą moka visi Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintys asmenys. Atsakovė S. K. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė šios prievolės nevykdė, todėl už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidarė vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Kadangi mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. 145,25 Eur.
Telšių RATC taip pat prašė priteisti jam iš atsakovės patirtas 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra ženkliai mažesnė, nei maksimalus dydis, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), todėl nemažintina.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino ir pareiškėjui iš S. K. priteisė 145,25 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų teismas tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės priteisė 14 Eur.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtintais Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais su vėlesniais pakeitimais ir nurodė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai buvo ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus).
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų teismas nustatė, kad S. K. ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo mokėti Mažeikių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. Atsakovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio
31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, todėl susidarė 145,25 Eur įsiskolinimas. Konstatavęs, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas nusprendė Telšių RATC iš S. K. priteisti 145,25 Eur.
Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nustatė, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų dydžių, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla nebuvo sudėtinga, atsakovė buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo, pareiškėjo atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat, teisminė praktika šio pobūdžio ginčuose suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; be to prašymas buvo paduotas elektroninėmis ryšio priemonėmis, teismas sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 14 Eur dydžio.
III.
Pareiškėjas UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti sprendimą priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas paaiškino, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, jos priteistinos visos. Pareiškėjas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu prašymas buvo patenkintas visiškai, o bylinėjimosi išlaidų dydis yra ženkliai mažesnis, nei numatyti maksimalūs rekomenduojami dydžiai, todėl išlaidų sumažinimas iki 14 Eur yra neproporcingas, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja apelianto teisę į teisėtą gynybą. Telšių RATC pažymėjo, kad skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis, todėl skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, viešojo pirkimo būdu įsigijo teisinio atstovavimo, išieškant vietinę rinkliavą iš skolininkų, paslaugas. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro nuomone, paslaugų kaina negali būti vertinama kaip per didelė, be to, viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį, be kita ko, paslaugų kainą, draudžiama keisti. Šiuo atveju dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo sumažintas išlaidas privalės patirti apeliantas, o ne atliekų turėtojas ir tai pažeidžia principą „teršėjas moka“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės S. K..
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“. Pagal to paties įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, jog net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, pačios savaime nepatvirtina Telšių RATC teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).
Aplinkybės, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir kad ši suma yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išnagrinėto pobūdžio administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais, taigi, kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Taigi, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję su principo „teršėjas moka“ pažeidimu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju paminėtų svarbių aplinkybių visumą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 14 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai.
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė