Administracinė byla Nr. eA-942-602/22

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00678-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Lanx“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-19(7-158/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1.                      Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjo ūkinės operacijos įformintos ne su tuo ūkio subjektu; buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės operacijos tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko, todėl naftos produktų (dyzelino) pirkimo dokumentus iš UAB „Togesta“ už 1 475 822,27 Lt ir iš UAB „EEFC“ už 402 755 Lt pripažino neturinčiais juridinės galios. Kauno AVMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir pelno mokestį (toliau – ir PM) ir su juo susijusias sumas. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o Komisija patvirtino VMI sprendimą. Komisijos sprendimas yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes ir grindžiamas išimtinai tik VMI suformuotomis išvadomis, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą.

1.2.                      Komisijos sprendimo išvados neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) pateikiamų išaiškinimų, pagal kuriuos ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus. Pareiškėjas įsitikino, jog įmonės įregistruotos juridinių asmenų registre, įregistruotos PVM mokėtojais, turi išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, neįtrauktos į asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, atidarę atsiskaitomąsias banko sąskaitas bankuose. Patikrinęs šiuos duomenis, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo suabejoti jų patikimumu. Tuo metu, kai UAB „Lanx“ sudarė sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, nebuvo jokių oficialių rekomendacijų, kas laikytina tinkamu būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimu, kokių konkrečiai priemonių turi būti imamasi, siekiant įsitinkinti būsimų verslo partnerių patikimumu. Net ir nesant parengtų rekomendacijų, pareiškėjas 2012 m. ir 2013 m. surinko ir patikrino informaciją apie būsimus verslo partnerius.

1.3.                      Teisingumo Teismo suformuota praktika aiškiai įtvirtina, jog tik išimtiniais atvejais, kuomet objektyviais ir neginčijamais įrodymais yra patvirtinamas faktas, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ir negalėjo nežinoti, kad atitinkamu sandoriu tiekėjas sukčiauja, pirkėjas praranda teisę atskaityti tiekėjui sumokėtą PVM. Pareiškėjo veiksmuose nėra jokių nesąžiningumo požymių, nėra jokių aplinkybių, kurios leistų kilti abejonei, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie kito sutarties kontrahento vykdomą PVM sukčiavimą. Nei mokestinio tyrimo metu, nei ikiteisminio mokestinio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas joks objektyvus įrodymas, kad prekę tiekiantys subjektai veikia neteisėtai ir sukčiauja. Kad ir kokių veiksmų pareiškėjas būtų ėmęsis būsimų partnerių patikimumui patikrinti, VMI tokius veiksmus vis tiek galėtų laikyti nepakankamais. Komisija neteisingai teigia, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo – byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią 2012 m. gegužės 23 d., o ne vėliau, o informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., nes su šia įmone buvo sudaryti tik du sandoriai 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. kovo 26 d.

1.4.                      Tiek VMI, tiek Komisija nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ užėmė tik 15 proc. pareiškėjo įsigytų degalų rinkos. Sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie kaip ir kiti kuro tiekėjai pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos tuo metu buvo palankiausios. Prieš priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo, pareiškėjas patikrino potencialių sutarties partnerių veiklos teisėtumą ir leistinumą. Tik patikrinus atsakingų valstybės institucijų viešai skelbiamą informaciją bei įmonių steigimo dokumentus buvo priimti sprendimai dėl bendradarbiavimo. Pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kokie tolimesni veiksmai buvo atliekami su jo už įsigytą kurą į tiekėjų banko sąskaitas pervestais pinigais. Abejones dėl sukčiavimo sukėlusių pavedimų kontrolė priklauso bankams. Šis faktas taip pat patvirtina neteisėtą VMI išvadą, kad kontrahentai neturėjo resursų veiklai vykdyti. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais, buvo tik 0,42 proc., o tai nėra ženklus kainų skirtumas.

1.5.                      Kontrahentų patikimumas taip pat įvertintas ir valstybės kompetentingų institucijų – pats mokesčių administratorius, įvertinęs turimą informaciją, priima sprendimą įregistruoti PVM mokėtoju. VMI, gavusiai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ įgaliotų asmenų prašymą įregistruoti PVM mokėtoju, patikrinusiai pateiktus papildomus duomenis, įvertinusiai jų teisingumą ir pagrįstumą, nekilo jokių abejonių, nei dėl įgalioto asmens tapatybės, nei dėl įmonių veiklos teisėtumo, nei dėl pagrindo įregistruoti PVM mokėtojais. Pareiškėjas prieš sudarant sandorius pasitikrino ir VMI skelbiamą informaciją, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ nebuvo įtrauktos į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą. VMI svetainėje buvo skelbiami duomenys, kad tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ yra PVM mokėtojai, vykdantys visus mokesčių administratoriaus nurodymus, todėl pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai tikėjosi sudaręs su jais PVM apmokestinamą sandorį pasinaudoti įstatymo suteikiama atskaitos teise.

1.6.                      Pareiškėjas prieš sudarydamas sandorius dėl kuro įsigijimo įsitikino, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ turi išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 patvirtintas Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisykles tokie leidimai išduodami asmenims, turintiems technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus, leidžiančius tinkamai įvykdyti reguliuojamos veiklos sąlygas. VMI nesurinko jokių įrodymų, kad išduodant licencijas kontrahentams jų galimybės vykdyti licencijuojamą veiklą nustatytos neteisingai. Faktas, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti leidimai verstis didmenine prekyba nefasuotais natos produktais, leido UAB „Lanx“ pagrįstai spręsti dėl šių potencialių partnerių patikimumo, nes prieš išduodant leidimą, remiantis paminėtu Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu, kompetentingos institucijos privalėjo nuodugniai įvertinti ir įvertino šių įmonių būsimos veiklos potencialą, pajėgumus ir netgi juridinių asmenų steigėjų nusikalstamumą. Visiškai nepagrįstas ir jokios teisinės reikšmės neturintis Komisijos argumentas, jog įtarimų pareiškėjui turėjo sukelti aplinkybė, jog UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ buvo palyginti nauji tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais produktais jiems buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas. Šis Komisijos argumentas yra diskriminacinis naujai įsteigtų ar trumpai veiklą vykdžiusių įmonių atžvilgiu, be to, Komisija nenurodo, kokių įtarimų turi kelti naujai įsteigiamos įmonės ir kokius papildomus kontrahentų tikrinimo veiksmus turi atlikti pirkėjas šiuo atveju.

1.7.                      Pareiškėjas, teikdamas skundą Komisijai, pateikė įrodymus, paneigiančius VMI nustatytas aplinkybes, jog sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012 m. gegužės 23 d.) įdarbintų asmenų nebuvo. UAB „Togesta“ dirbo vienas darbuotojas. Be to, pati VMI nurodo, jog nuo 2012 m. kovo 23 d. UAB „Togesta“ vadovu buvo R. K. (R. K.). Įmonės vadovas yra samdomas darbuotojas, todėl VMI argumentas, kad įmonėje nebuvo samdomų darbuotojų, yra klaidingas. Tiek VMI, tiek Komisija akcentuoja aplinkybes, jog pareiškėjui buvo pateikiamos PVM sąskaitos faktūros su jau mirusio UAB „Togesta“ direktoriaus parašais. Tai, kad praėjus pusmečiui po sandorio su UAB „Togesta“ sudarymo mirė jos direktorius R. K., UAB „Lanx“ neturėjo ir negalėjo būti žinoma. Ši informacija viešai neskelbiama gyventojų registre, o UAB „Togesta“ PVM sąskaitos faktūros buvo atvežamos kartu su kroviniu ir nebuvo jokių prielaidų abejoti parašais ant faktūrų. Komisija ir VMI piktnaudžiauja savo įgaliojimais ir nepagrįstai, kaip pareiškėjo neatidumą, nurodo aplinkybes, jog važtaraščiuose skiriasi krovinius pristačiusių vairuotojų parašai. Visų pirma, pareiškėjo darbuotojai, operatoriai gaudavo pavienius važtaraščius ir jų tarpusavyje nelygino kaip VMI. Antra, pareiškėjo darbuotojai neturi nei kompetencijos, nei pareigos vertinti parašų autentiškumą ir identiškumą ant sąskaitų faktūrų ar krovinių važtaraščių.

1.8.                      Jokios teisinės reikšmės neturi Komisijos abejonės dėl pareiškėjui pagal sutartį nepritaikytų sankcijų vėluojant atsiskaityti už kurą. Pareiškėjas už kurą pilnai atsiskaitė, o tai, kad nežymiai pradelsus mokėjimus kontrahentas nepareikalavo sumokėti baudos, niekaip neturi įtakos išvadoms dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. Kaip minėta, VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais buvo tik 0,42 proc. Tai nėra ženklus kainų skirtumas.

1.9.                      Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų, kad UAB „Lanx“ realiai įsigijo kurą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ ir atsiskaitė už jį pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Beveik visi mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo atlikti bankiniais pavedimais į kontrahentų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas. Tik labai maža dalis mokėjimų yra atlikta UAB „Togesta“ grynaisiais, nes tokie mokėjimai nebuvo draudžiami ir buvo vykdomi pagal poreikį su daugeliu partnerių. Pareiškėjas faktiškai patyrė kuro įsigijimo sąnaudas, todėl turi teisę sumažinti apmokestinamą pelną. Aplinkybę, kad sandoriai realiai įvyko, patvirtina ir VMI surinkti duomenys, jog kuras į UAB „Lanx“ degalines pristatytas UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ samdytų trečiųjų asmenų, kurie užsiima tik transporto paslaugomis.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Ginčas vyksta dėl pareiškėjo teisės įtraukti į atskirų 2012–2013 m. mokestinių laikotarpių PVM atskaitą 94 425,96 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, jog UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras. VMI visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo prekių pardavėjai (tiekėjai) , t. y. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas. Pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus, jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir (ar) nemokėjo. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Dėl šių ūkinių operacijų (ginčo dyzelino pardavimo pareiškėjui) ginčo byloje yra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti), jog jo kontrahentai sukčiauja PVM.

2.2.                      Pareiškėjo elgesys neatitiko protingo rūpestingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidus UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atžvilgiu ir skirti daugiau dėmesio domėjimuisi naujais tiekėjais, nei domėtųsi, vykdydamas sandorius su pastoviais ir ilgalaikiais tiekėjais. Pareiškėjas, prieš sudarydamas sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, tokių veiksmų neatliko ir apie minėtas įmones informacijos, pagrindžiančios pakankamą domėjimąsi šiais verslo partneriais, nesurinko. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Be to, pareiškėjas tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

2.3.                      Pareiškėjas turėjo būti itin atidus sudarydamas didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo nauji kuro tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais naftos produktais UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas iki sutarčių su pareiškėju pasirašymo (leidimai išduoti 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. vasario 6 d., sutartys pasirašytos atitinkamai 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. vasario 10 d.). Mokestinės bylos dokumentuose nepateikta informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – pareiškėjo savininkas paaiškinimuose VMI nurodė tik kontrahentų el. pašto adresus, kuriais buvo bendrauta su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovais, tačiau nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. UAB „Togesta“ direktorius R. K. mirė, tačiau dokumentai jo vardu buvo išrašomi ir toliau. Pareiškėjo su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, tik nurodyta, kad už kiekvieną prekę pirkėjas pagal pardavėjo pateiktą sąskaitą faktūrą sumoka po prekės iškrovimo į kliento talpas bankiniu pavedimu. Pareiškėjas nesidomėjo, ar tikrai tos bendrovės, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes iškrauna pareiškėjo nurodytose vietose.

2.4.                      Pareiškėjo vengimas mokesčių administratoriui nurodyti kontrahentų atstovus, su kuriais buvo bendrauta, pats savaime sukelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu. R. K. (UAB „Togesta“ direktoriaus) parašai pase ir sutartyje su pareiškėju vizualiai akivaizdžiai skiriasi. Net 41 proc. (66 588,76 Lt) mokėtinos sumos už dyzeliną pareiškėjas UAB „Togesta“ sumokėjo grynaisiais pinigais pagal 3 kasos pajamų orderius, išrašytus po R. K. mirties. Todėl UAB „Togesta“ vardu dyzeliną parduodavo kiti, nenustatyti asmenys, tačiau ne UAB „Togesta“ atstovai, nes po direktoriaus R. K. mirties bendrovėje darbuotojų neliko, o naujas direktorius paskirtas nebuvo.

2.5.                      Pareiškėjo su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse (4.3 p.) tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad sąskaitas prašoma apmokėti per 20 kalendorinių dienų. Vien iš sutarčių turinio negalima spręsti, ar kontrahentų pasiūlytos atsiskaitymo sąlygos buvo palankesnės. Neaiškus yra ir sankcijų už pavėluotą mokėjimą dydis: sutartyse nurodyta, kad pažeidus atsiskaitymo tvarką ir terminus, nurodytus 4.3 punkte, pirkėjas moka 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas 0,02 proc. delspinigių dydis. Pareiškėjas atsiskaitė su dyzelino tiekėjais pažeisdamas PVM sąskaitose faktūrose nurodytus terminus: paskutinė UAB „Togesta“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra išrašyta 2013 m. gegužės 10 d., galutinis atsiskaitymas – 2013 m. liepos 22 d., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų pritaikytos sankcijos už atsiskaitymo terminų pažeidimą (bendra kontrahentams sumokėta pinigų suma sutampa su bendra PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma).

2.6.                      Mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jam negali būti suformuota mokestinė prievolė.

2.7.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (liet. pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti juridinius faktus), kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, viena vertus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų, dyzelino kilmės ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Mokesčių administratoriui surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo kontrahentai sukčiavo PVM, o pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų nedalyvaujantis PVM sukčiavime, pareiškėjas tai paneigiančių argumentų (įrodymų) nepateikė.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrindė jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovaudamiesi teisės aktais ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamų Komisijos, VMI, Kauno AVMI sprendimų nėra pagrindo naikinti.

5.       Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti atlyginti UAB „Lanx“ patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes, yra be motyvų, t. y. grindžiamas išimtinai VMI suformuotomis, Komisijos perrašytomis išvadomis, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas nukrypstant nuo Teisingumo Teismo išaiškinimų ir LVAT praktikos. Ne objektyviais įrodymais grįstas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius realiai įvykdžius kuro įsigijimo sandorį, įsigytą kurą apskaičius ir pardavus per mažmeninės prekybos tinklą ir sumokėjus visus su kuro pardavimu susijusius mokesčius, įtraukti į atskaitą kuro pirkimo PVM, o realiai patirtomis sąnaudomis sumažinti apmokestinamąjį pelną. Toks teismo sprendimas, kuriuo pažeidžiami sąžiningo mokesčių mokėtojo teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai, yra netoleruotinas teisinėje valstybėje.

7.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

8.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjo Bendrovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

9.       LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamuose Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimuose padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju Bendrovė veikė nesąžiningai, nes nesiėmė visų priemonių, kurių imtis buvo pagrįstai iš jos reikalaujama, jog įsitikintų, kad jos sudaryti ginčo sandoriai nebuvo įtraukti į sukčiavimą mokesčių srityje, pritarė iš esmės nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą.

10.       Atsakovas VMI pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė, kad nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šios įmonės vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų. VMI taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, jog LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovus, akcininkus) individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra ir nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“; PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“ sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

III.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Bendrovės skundą atmetė.

12.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, be kita ko, apribojo Bendrovės teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu 2012–2013 m. išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelino) pirkimą. Mokesčių administratorius teigė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog Bendrovės 2012–2013 m. su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti kuro (dyzelino) tiekimo sandoriai buvo įtraukti į mokestinį sukčiavimą ir Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama ginčo kurą (dyzeliną) ji tame dalyvauja.

14.       Teismas pabrėžė, kad, kaip nurodė LVAT, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, dėl Bendrovės kontrahentų (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) nesąžiningumo ginčo šioje mokestinėje byloje nėra. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovą ir akcininką A. K.) IĮ „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abiejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“, sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Pagal internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) duomenis IĮ „Tormenta“ vadovas – A. K., o Bendrovės vadovas ir vienas iš akcininkų taip pat yra A. K. Taigi tarp UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ yra sąsajumas per vadovus, akcininkus, todėl neabejotinai šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. LVAT minimoje nutartyje nurodė, kad teismas yra įsitikinęs, jog įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Nagrinėjamu atveju mokestinės bylos dokumentuose nėra informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – laikinai einančio direktoriaus pareigas M. L. (kuris pasirašė sutartį) paaiškinime teigiama, kad nekilo jokių abejonių, jog pareiškėjas bendrauja su UAB „Togesta“ įgaliotu asmeniu, tačiau negalėjo patvirtinti įgalioto asmens vardo ir pavardės, nepateikė direktoriaus R. K. įgaliojimo, suteikiančio teisę atstovauti UAB „Togesta“. Teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir teismo posėdyje apklausė liudytojais – G. M. (buvusį UAB „Lanx“ vadovą 2005–2016 m.), V. Č. (buvusį UAB „Vakoil“ direktorių), UAB „Saitema“ vairuotoją K. Š. ir Kauno AVMI darbuotoją J. V., tačiau šių asmenų parodymai, teismo vertinimu, nėra reikšmingi ir negali turėti įtakos mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių vertinimui. Nei vienas iš šių asmenų nenurodė konkrečių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų, su kuriais buvo bendrauta, asmenų vardų ir pavardžių. G. M. nurodė, kad visas bendravimas su šiomis įmonėmis vyko tik el. paštu, kuris nėra išsaugotas. Nors V. Č. paminėjo, jog teko bendrauti su UAB „EEFC“ atstovais, tačiau konkrečiai nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. Taigi, liudytojų parodymai nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas neatskleidė tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų tapatybes, kadangi nustatyti asmenų, veikusių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu, tapatybes sudarant sandorius, mokant pinigus buvo tiesioginė pareiškėjo, o ne mokesčių administratoriaus pareiga.

15.       Teismas dėl aplinkybių, kad Bendrovė prieš sudarydama ginčo sandorius turėjo informacijos, jog ginčo laikotarpiu jos kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė teisėtai, buvo įregistruoti PVM mokėtojais, nebuvo įtraukti į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, turėjo nustatyta tvarka išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, pažymėjo, kad šias aplinkybes įvertinus kartu su jomis tiesiogiai susijusiais, patikrinimo metu surinktais įrodymais, padaryta pagrįsta išvada apie Bendrovės žinojimą dalyvaujant sukčiavime. Nors pareiškėjas tvirtina surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus (ar yra registruoti PVM mokėtojais, ar turi licencijas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) viešai skelbiamą informaciją apie įmones), tačiau iš Bendrovės pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. užklausa VMI puslapyje dėl UAB „Togesta“ registracijos PVM mokėtojų registre atlikta 2014 m. kovo 3 d., t. y. pradėjus vykdyti Bendrovės atžvilgiu kontrolės veiksmus (operatyvus patikrinimas atliktas 2013 m. gruodžio 2 d.), o sandoriai su UAB „Togesta“ įforminti laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. gegužės 10 d., užklausa (duomenys neskelbtini) dėl skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžetui dėl UAB „Togesta“ atlikta taip pat 2014 m. kovo 3 d., dėl UAB „EEFC“ ? 2013 m. gegužės 16 d., t. y. jau po sandorių su šiuo prekių teikėju vykdymo (sandoriai vykdyti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. kovo 26 d.). Be to, pareiškėjas tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

16.       Teismas pabrėžė, kad internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu skelbiama informacija, kad UAB „Togesta“ veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmeninė prekyba. Mokesčių mokėtojų registre nuo 2013 m. sausio 9 d. UAB „EEFC“ deklaruota nekilnojamojo turto agentūrų veikla (EVRK 683100) ir konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla (EVRK 702200). Sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012 m. gegužės 23 d.) bendrovėje įdarbintų asmenų nebuvo, UAB „EEFC“ buvo įdarbinti du užsienio asmenys. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo būti itin atidus, sudarydamas didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Dėl kuro tiekimo aplinkybių, kaip matyti iš Komisijos bylos duomenų, mokestinio patikrinimo metu apklausti vairuotojai V. J., K. Š. ir T. N., gabenę pareiškėjui dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Saitema“ vairuotojas K. Š. nenurodė konkretaus kuro pasikrovimo adreso, tačiau paaiškino, jog duomenis iš kur pasikrauti ir kur reikia nuvežti kurą nurodydavo transporto direktorius. Kurą kraudavosi tik iš specializuotų kuro bazių. Krovinio siuntėjas duodavo važtaraštį ir krovinio sertifikatą. Nematydavo, kas pasirašė dokumentus, jam tik paduodavo krovinį lydinčius dokumentus. 

17.       Teismas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Bendrovės vadovas G. M. buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje, pažymėjo, jog mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jai negali būti suformuota mokestinė prievolė. Sukčiavimas PVM srityje nėra siejamas su mokesčio mokėtojo sukčiavimu baudžiamosios teisės požiūriu. Analizuojamu atveju yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad vertinti Bendrovės sandoriai buvo susiję su sukčiavimu PVM srityje, o pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ dalyvavimą juose, kas sudaro pagrindą Bendrovei nepripažinti pirkimo PVM sumų. Todėl ikiteisminių tyrimų, atliekamų Bendrovės direktoriaus ar kontrahentų atžvilgiu, baigtis, mokesčių administratoriui pareiškėjo kontrolės veiksmų metu surinkus pakankamus įrodymus dėl Bendrovės netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, šiam mokestiniam ginčui įtakos neturi. Bylos nagrinėjimo metu VMI papildomai 2021 m. spalio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šių įmonių vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje ir nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų.

18.       Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Pagal administracinėje ir Komisijos byloje surinktus įrodymus spręstina, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad, įsigydama prekes pagal tiekėjų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjų atliktu sukčiavimu PVM srityje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ 2012–2013 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelio) įsigijimą. 

19.       Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, nėra pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

IV.

20.       Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Bendrovės skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, kad:

20.1.                      VMI 2021 m. spalio 7 d. teismui pateikė naujus įrodymus, kurie anksčiau nagrinėjant mokestinius ginčus dėl UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teismams nebuvo teikti. Teismui buvo pateikta UAB „EEFC“ mokesčių apskaitos duomenys; UAB „EEFC“ PVM deklaracijos; UAB „EEFC“ operatyvaus patikrinimo ataskaita; UAB „Togesta“ mokesčių apskaitos duomenys; UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita; UAB „Togesta“ PVM deklaracijos. Tačiau teismas priėmė skundžiamą sprendimą ne tik visiškai neįvertinęs į bylą naujai pateiktų įrodymų, bet ir pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jų nevertino nagrinėjamai bylai reikšmingo teisinio reglamentavimo, Teisingumo Teismo ir LVAT praktikos kontekste, o tiesiog perrašė atsakovo suformuluotas išvadas bei LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje eA-2621-575/2021, nepagrįstai taikydamas prejudicinių faktų institutą.

20.2.                      Naujai teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nėra skolingos valstybei ir jokie nesumokėti mokesčiai iš jų nėra išieškomi, t. y. kontrahentai, kurių išrašytų sąskaitų neleidžiama įtraukti į apskaitą šioje byloje, neturi jokių mokestinių prievolių ir nelaikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje. VMI ir teismas Bendrovę laiko viena iš grandinėje sukčiaujant PVM srityje dalyvavusių asmenų, tačiau kontrahentai, kuriems UAB „Lanx“ sumokėjo prekės kainą su PVM, neturi valstybei vykdytinų prievolių, t. y. jos teisė į apskaitą įtraukti pardavimo PVM yra pripažįstama. Faktas, kad mokesčių administratorius nenustatė jokios UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokesčių nepriemokos, suponuoja, jog nėra pagrindo konstatuoti mokesčių vengimo schemos ir sukčiavimo, o tai savo ruožtu eliminuoja bet kokį teisinį pagrindą spęsti, kad UAB „Lanx“ įsigijusi iš šių įmonių itin neženklų, lyginant su visa šių įmonių kuro pardavimų apyvarta, kiekį kuro, dalyvavo sukčiavimo schemoje ir turėjo žinoti, kad sandorio kontrahentai sukčiauja PVM.

20.3.                      UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo ataskaitos duomenys atskleidžia, jog nedeklaruota buvo palyginus neženkli apmokestinamų tiekimų suma, t. y. 10 proc. nuo visų apmokestinamų tiekimų. Iš visų UAB „Togesta“ pardavimų, pardavimai UAB „Lanx“ sudarė tik 11,9 proc. visos UAB „Togesta“ pardavimų sumos. Mokesčių administratorius atsisakydamas UAB „Lanx“ suteikti teisę į PVM atskaitą privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti ir išanalizuoti kiekvieną tiekimą, išskiriant kokiai konkrečiai sumai galbūt yra pagrindas atsisakyti suteikti atskaitą į PVM, o ne abstrakčiais pagrindais neleisti į atskaitą įtraukti visų UAB „Lanx“ atliktų pirkimų PVM. Tačiau teismas šių duomenų nevertino.

20.4.                      Nors byloje yra neginčijami pačios VMI pateikti įrodymai, jog UAB „EEFC‘ taip pat bendradarbiavo ir su bankrutavusia UAB „Vakoil“, įmonės buvo sudariusios kuro pirkimo-pardavimo sandorius, tačiau teismas nevertino byloje apklausto buvusio UAB „Vakoil“ direktoriaus V. Č. parodymų, nurodydamas, jog jie nėra reikšmingi, nes direktorius negalėjo konkrečiai nurodyti UAB „EEFC“ atstovų vardų ir pavardžių. Tokia teismo išvada nelogiška ir nelaikytina pagrįsta, nes V. Č. patvirtino, jog buvo susitikęs pardavėjų atstovais, kalbančiais rusu kalba, tai, kad jis neprisimena pavardžių, yra logiška, nes praėjo apie 10 metų. Buvęs UAB „Vakoil“ direktorius patvirtino teismui, kad bendradarbiavo su UAB „EEFC“, įsigijo iš jos kurą, pirkimo PVM įtraukė į atskaitą ir VMI nuolat tikrino įmonę ir niekuomet nebuvo jokių pastabų. Teismas privalėjo atsižvelgti į faktą, kad VMI pozicija vertinant įmonių sandorius su tais pačiais kuro pardavėjais (šiuo atveju – UAB „EEFC“) yra kardinaliai skirtinga. Tikrinant UAB „Vakoil“ jokių pažeidimų nenustatė, o UAB „Lanx“ nesuteikia teisės įtraukti pirkimo PVM į atskaitą, nes vertina, jog įmonė turėjo žinoti, jog partneriai (UAB „EEFC“) dalyvauja sukčiavimo PVM schemoje.

20.5.                      Teismas klaidingai konstatavo, kad LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes UAB „Lanx“ ir ĮĮ „Tormenta“ yra tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovą, akcininką A. K.). Tuo laikotarpiu, kuomet buvo sudaryti ginčo sandoriai, UAB „Lanx“ direktorius buvo G. M.. Įmonės direktorius, kaip vienasmenis įmonės valdymo organas, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą. Bendrovės vadovas nėra pavaldus jį išrinkusiam organui, jis bendrovės veiklą organizuoja ir sprendimus priima savarankiškai. A. K. neturėjo jokios įtakos UAB „Lanx“ direktoriaus G. M. sudaromiems sprendimams. UAB „Lanx“ direktoriaus pareigas A. K. pradėjo eiti tik nuo 2016 m. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, jog per jo asmenį įmonės buvo tiesiogiai susijusios sudarant kuro įsigijimo sandorius iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abejose bylose įrodinėjama, kad tiek „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. Dėl šioje byloje paaiškėjusių naujų, anksčiau VMI neatskleistų faktinių aplinkybių IĮ „Tormenta“ yra pateikusi prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021. Todėl tikėtina, kad minėta LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis nėra galutinė, nes ją priimdamas teismas nežinojo esminių, šiai bylai itin svarbių aplinkybių. Teismas, remdamasis LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 kaip prejudicine šioje byloje, ir pabrėždamas, jog ir IĮ „Tormenta“ byloje nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, kurios yra ir šios bylos dalyku, ignoravo šiai bylai taip pat aktualią teismų praktiką, nes teismai jau yra įvertinę ir pasisakę dėl tomis pačiomis aplinkybėmis UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudarytų kuro pardavimo sandorių su kitais kontrahentais. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ tuo pačiu tikrinamu laikotarpiu, tokiomis pačiomis sąlygomis buvo sudariusios kuro pardavimo sandorius ne tik su UAB „Lanx“, IĮ „Tormenta“, UAB „Vakoil“, bet ir su UAB „Nostrada“. UAB „Nostrada“ buvo pagrindinis UAB „Togesta“ partneris, kurio degalų įsigijimai pagal VMI pateikiamus duomenis sudaro 81 proc. visų UAB „Togesta“ pardavimų apimties. Teismas, išnagrinėjęs UAB „Nostrada“ skundus dėl VMI sprendimų, galutiniu ir įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatavęs, jog, įvertinus tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis sudarytus kuro įsigijimo sandorius, nėra teisinio pagrindo atsisakyti suteikti UAB „Nostrada“ teisę į pirkimo PVM atskaitą ir spręsti, jog UAB „Nostrada“ žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavimo PVM schemoje. Taigi teismas ignoravo, kad yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje A-1562-602/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjęs 2020 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020 pagal pareiškėjo UAB „Nostrada“ skundus dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos teismų, tiek nuo Teisingumo Teismo praktikos ir dėl tų pačių aplinkybių formulavo priešingas išvadas.

20.6.                      Byloje įrodyta, kad kuras UAB „Lanx“ buvo realiai pristatomas, jį pristatydavo tretieji transporto paslaugas teikiantys asmenys, kuriuos samdė UAB „Togesta“ ir už suteiktas paslaugas atsiskaitė, už įsigytą kurą atsiskaityta pinigus pervedant į UAB „Togesta“ (ar UAB „EEFC“) einamąją banko sąskaitą Lietuvos banke, kuras buvo apskaitytas ir parduotas mažmeninėje prekyboje (degalinėse) per skaitiklius ir „EKA“ žurnalus bei sumokėti visi mokesčiai, taip pat pardavimo PVM. Pareiškėjui negalėjo ir neturėjo būti žinomos aplinkybės, ką UAB „Togesta“ ar kitas verslo partneris veikia su jo pervestais už kurą pinigais. Be to, pačios VMI pateikti papildomi įrodymai patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. UAB „Togesta“ yra pateikusi PVM deklaracijas ir deklaravo sumas artimas pirkimo PVM sumoms, tai patvirtina, kad įmonė vykdė veiklą, t. y. įmonėje buvo vykdomi tiek pirkimai, tiek pardavimai. Svarbiausia, kad mokesčių administratorius nėra nustatęs jokios UAB „Togesta“ neįvykdytos mokestinės prievolės, įmonė neturi jokios skolos valstybei. 

20.7.                      Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas yra pateikęs įrodymus, paneigiančius klaidingas mokesčių administratoriaus išvadas, jog informacija apie kontrahentus UAB „Togesta“ ir UAB „Lanx“ buvo tikrinta ne prieš sudarant sandorius, o tik pradėjus mokestinį patikrinimą. Į bylą buvo pateikti įrodymai, t. y. informacija, atspausdinta iš atitinkamų internetinių puslapių, ir ant kiekvieno lapo matyti data, kada užklausa buvo suformuota ir gauta informacija atspausdinta. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią 2012 m. gegužės 23 d., o ne vėliau, kaip klaidingai nurodo teismas. Informacija apie šią įmonę buvo tikslinta taip pat ir 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 18 d., 2012 m. liepos 2 d./3 d., 2012 m. liepos 11 d., 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 4 d., 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. kovo 3 d. Informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., nes su šia įmone buvo sudaryti tik du sandoriai. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai taip pat paneigia ir teismo perrašytą klaidingą išvadą, kad UAB „Lanx“ buvo neatidi, nes sudarė kuro įsigijimo sutartį su UAB „Togesta“, nors viešai skelbiama informacija, kad UAB „Togesta“ veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmeninė prekyba. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bendrovei sudarant kuro įsigijimo iš minėtų įmonių sandorius viešai nurodoma informacija apie įmonių veiklą buvo – kita veikla. Abi įmonės turėjo išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, pareiškėjui nekėlė ir neturėjo kelti jokių abejonių dėl jų veiklos pobūdžio. Be to UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo ataskaitos 6 puslapyje pati VMI nurodo, jog VMI informacinės bazės duomenimis UAB „Togesta“ įregistruota veikla – benzino didmeninė prekyba (EVRK kodas 467120), dyzelino kuro didmeninė prekyba (EVRK kodas 467140), dujinio kuro didmeninė prekyba (EVRK kodas 467130).

20.8.                      Nesutiktina ir su teismo argumentu, jog nereikšmingas faktas, kad pareiškėjo dalyvavimo sukčiavime nenustatė nei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nei Kauno apygardos teismas, o faktas, jog netaikyta baudžiamoji atsakomybė, nepanaikina pareiškėjo mokestinių pažeidimų. Lietuvos teismo ekspertizės centras pripažino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ PVM sąskaitas faktūras, tačiau Kauno VMI nepripažįsta. Be to, VMI patikrinimą atliekanti specialistė laukė baudžiamosios bylos baigties ir rezultatų, nes laikė tai svarbia aplinkybe vertinant UAB „Lanx“ veiklą, tačiau priėmus išteisinamąjį nuosprendį tiek mokesčių administratorius, tiek teismas skundžiamame sprendime nurodo, jog šis faktas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitymą.

21.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad:

21.1.                      Pareiškėjo teiginiai, jog UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ neturi jokių mokestinių prievolių ir nelaikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje, yra nepagrįsti. Nustatytos aplinkybės ne tik patvirtina pareiškėjo kontrahentų sukčiavimą PVM prasme, bet ir tai, jog iš šių įmonių neįmanoma išieškoti nedeklaruotų ir nesumokėtų PVM sumų. Pareiškėjo prašyme cituojami kontrahentų mokestinio balanso duomenis vertintini kritiškai, kadangi įmonės sukčiavo, teikė klaidingas deklaracijas. Be to, minėtų įmonių atžvilgiu nebuvo įmanoma atlikti mokestinių patikrinimų, nes nei UAB „EEFC“, nei UAB „Togesta“ nebuvo rastos. VMI pirmosios instancijos teismui papildomai pateiktų paaiškinimų, dokumentų apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokestines prievoles turinys buvo žinomas viso mokestinio ginčo metu (įskaitant mokestinį patikrinimą). VMI, pareiškėjo teigimu, pateikti nauji dokumentai negali būti vertinami kaip nauji įrodymai, nes jais buvo remiamasi pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu.

21.2.                      LVAT administracinė byla Nr. A-1562-602/2019 nėra galutinai išnagrinėta ir nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl ši byla negali formuoti teismų praktikos ginčui aktualiais klausimais (PVM atskaitos, sukčiavimo PVM). LVAT minėtą bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl proceso teisės normų pažeidimo, t. y. konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų reikšmės nustatytoms aplinkybėms, nepagrindė sprendimo teisės normomis, be to, LVAT įpareigojo pirmosios instancijos teismą įvertinti naujus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020, vadovaudamasis LVAT išaiškinimu, panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą PVM ir su juo susijusias sumas ir šiuo aspektu UAB „Nostrada“ skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, neatitinka tikrovės, todėl nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21.3.                      Teismas pagrįstai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavimą PVM srityje bei pareiškėjo žinojimą, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, vertino administracinės bylos Nr. eA-2621-575/2021 kontekste.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas. Teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

24.       Pareiškėjas Bendrovė pateikė prašymą: 1) iš Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus išreikalauti duomenis: i) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ padarytas galbūt nusikalstamas veikas? ii) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ veikė bendrininkų grupėje ar kitaip bendrininkavo su UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“?; iii) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx” ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ galbūt nusikalstamu būdu parduodamą kurą?; iv) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra nustatyta, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“, kaip galutinis kuro vartotojas, dalyvavo nusikalstamoje veikoje?; 2) Iš Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-85-966/2022 išreikalauti duomenis, ar šioje byloje yra pareikšti kaltinimai UAB „Lanx“ ar su ja susijusiems asmenims, ir duomenis apie VMI kaltinamiesiems pareikštą civilinį ieškinį.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovei 2022 m. sausio 24 d. tapo žinoma, jog dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vykdomo sukčiavimo mokesčių srityje Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriuje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-01014-14 ir ikiteisminis tyrimas Nr. 03-6-00034-15, o šiuose ikiteisminiuose tyrimuose VMI yra pareiškusi civilinius ieškinius. Šioje administracinėje byloje yra duomenų, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ neturi neįvykdytų prievolių biudžetui pagal sandorius, sudarytus su Bendrove. Šias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus VMI į bylą pateikė tik teismui nurodžius. VMI dar 2020 m. yra kreipusis į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl susipažinimo su ikiteisminiais tyrimais, kur tiriamos UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ veikos ir tai nurodžiusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje eI3-892-1066/2021, tačiau duomenų šioje byloje apie gautus atsakymus nepateikė, nors žino apie ikiteisminius tyrimus. Dėl duomenų gavimo buvo kreiptasi į Kauno apygardos prokuratūrą, siekiant išsiaiškinti, ar UAB „Lanx“ kokia nors forma dalyvavo sukčiavime. 2022 m. sausio 24 d. iš Kauno apygardos prokuratūros gautas atsakymas apie tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 03-6-00034-15 perduotas su kaltinamuoju aktu Kauno apygardos teismui. Teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-85-966/2022, o kaltinimai sukčiavus nei vienam asmeniui, susijusiam su UAB „Lanx“, nei vienoje byloje nepareikšti. Atsakymas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01014-14 negautas. Kadangi šioje byloje yra svarbu nustatyti, ar Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad UAB „Togesta" ir UAB „EEFC“ sukčiauja mokesčių srityje, būtina nustatyti, kokias apgaulės priemones naudojo šių įmonių atstovai, ar dėl sandorių su UAB „Lanx“, o ne su kitais kontrahentais VMI nesumokėti mokesčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

26.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-192 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, VMI 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 69-95 ir Komisijos 2020 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. S-19(7-158/2019) teisėtumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo perduotą iš naujo nagrinėti bylą pagal pareiškėjo skundą dėl minėtų sprendimų panaikinimo, konstatavo, kad ginčijami Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, t. y. pagrįstai padaryta išvada, kad UAB „Lanx“ žinojo (turėjo žinoti), jog, įsigydama prekes pagal tiekėjų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjų atliktu sukčiavimu PVM srityje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ 2012–2013 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelino) įsigijimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Bendrovės skundą tenkinti.

28.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

VI.

29.       Kauno AVMI atliko Bendrovės PVM ir PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurio metu nustatė, kad pareiškėjas: 1) nepagrįstai atskaitė 94 425,96 Eur iš mokėtino PVM, įforminus kuro (dyzelino) įsigijimą iš tiekėjų, kurių įforminti sandoriai atlikti sukčiaujant, o pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog jo vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių tiekėjų atliekamą sukčiavimą; 2) nepagrįstai 65 054,16 Eur sumažino PM, įtraukiant į leidžiamus atskaitymus kuro (dyzelino) įsigijimo išlaidas pagal tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios neatspindi tikrojo sandorių turinio ir neturi juridinės galios. Kauno AVMI 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (7.45) FR0680-231 (toliau – ir Patikrinimo aktas) papildomai apskaičiavo Bendrovei 94 425,96 Eur PVM ir 65 054,16 Eur PM (Komisijos byla, I t, b. l. 155–194).

30.       Kauno AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiuoti 94 425,96 Eur PVM ir 65 054,16 Eur PM, patvirtino apskaičiuotus 62 842,44 Eur PVM delspinigius ir 38 794,53 Eur PM delspinigius, 9 442 Eur PVM baudą ir 6 505 Eur PM baudą, atleido nuo 50 proc. apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių mokėjimo. Taigi nurodė Bendrovei sumokėti bendrą 135 289,18 Eur PVM, PVM delspinigių ir PVM baudos sumą bei 90 956,42 Eur PM, PM delspinigių ir PM baudos sumą, iš viso – 226 245,60 Eur (Komisijos byla, I t., b. l. 72–97). VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą (Komisijos byla, I t., b. l. 32–40).

31.       Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI ir VMI sprendimais su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Kauno AVMI sprendimą ir VMI sprendimą, motyvuodamas, kad šie sprendimai priimti ignoruojant bylai reikšmingas aplinkybes, paneigiančias Bendrovės sukčiavimą PVM ir pagrindžiančias Bendrovės, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą (Komisijos byla, I t., b. l. 1–11). Komisija sprendimu VMI sprendimą paliko nepakeistą, konstatavusi, kad VMI visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo prekių pardavėjai (tiekėjai) – UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ – sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti) (Komisijos byla, VI t., b. l. 168–187).

32.       Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teigia, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog Bendrovės 2012–2013 m. su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti kuro (dyzelino) tiekimo sandoriai buvo įtraukti į mokestinį sukčiavimą ir Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama ginčo kurą (dyzeliną) ji tame dalyvauja. 

VI.

33.       Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota į Europos Sąjungos teisę įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). Todėl, aiškinant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti į minėtų direktyvų nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).

34.       Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms PVMĮ, kuriuo yra įgyvendintos Šeštosios direktyvos bei ją pakeitusios PVM direktyvos nuostatos. Mokesčių mokėtojams įgyvendinant savo pagrindinę ir svarbiausią teisę – teisę atskaityti PVM, praktikoje atsiranda situacijos, kai sprendžiama, ar teisė į atskaitą įgyvendinama tinkamai.

35.       Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C 255/02, 71 p., 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling, C 439/04 ir C 440/04, 54 p., 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C 504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Europos Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr., pvz., minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 p., sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling 54 p.). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir David, C 80/11 ir C 142/11, 42 p.).

36.       PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1726-602/2019).

37.       Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2166-968/2021 pirmąjį kartą apeliacinio proceso tvarka nagrinėdamas šią bylą, Teisingumo Teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Litdana, C-624/15, kurioje, be kita ko, buvo vertinama situacija, kai apmokestinamasis asmuo, nors pats ir nesukčiauja, nepiktnaudžiauja teise ir neatlieka jokių kitų tiesiogiai su mokesčių vengimu susijusių veiksmų, tačiau jo sudaromi sandoriai yra įtraukiami į tokią veiklą, yra pažymėjęs, kad:

(1) Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad sąžiningas ūkio subjektas imtųsi bet kokių priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11, 48 p. (34 p.);

(2)        tačiau su PVM direktyvoje numatyta teisės į atskaitą sistema nesuderinamas sankcijos taikymas atsisakant suteikti šią teisę apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atitinkamas sandoris susijęs su tiekėjo vykdomu sukčiavimu ar kad kitas sandoris, ankstesnis ar vėlesnis nei šio apmokestinamojo asmens sudaromas, kuris yra tiekimo grandinės dalis, susijęs su sukčiavimu PVM srityje. Iš tiesų atsakomybės be kaltės sistemos nustatymas viršytų tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės iždo teises (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Bonik, C-285/11, 41 ir 42 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją (35 p.);

(3)        atsižvelgiant į tai, net jei visos tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM ar PVM atskaitos esminės sąlygos nėra įvykdytos, Teisingumo Teismas nusprendė, kad negalima atsisakyti suteikti šios teisės apmokestinamajam asmeniui, kuris veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių galima pagrįstai reikalauti, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 68 p. ir 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11, 47–50 ir 55 p. (36 p.);

(4)        priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama iš apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti PVM direktyvoje numatyta teise, siekiant įsitikinti, kad jo sudaryti sandoriai nesusiję su ūkio subjekto ankstesniame etape vykdytu sukčiavimu, nustatymas iš esmės priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11, 53, 54 ir 59 p. ir 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11, 53 p. (38 p.);

(5)        kai yra požymių, leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti įpareigotas pasidomėti kitu ūkio subjektu, iš kurio ketina pirkti prekes ar paslaugas, ir įsitikinti jo patikimumu (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11, 60 p. (39 p.). Iš tiesų mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus ūkio subjektų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje, ir taikyti sankcijas ūkio subjektui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11, 62 p. (41 p.).

38.       Pabrėžtina, kad mokesčių institucijos negali versti apmokestinamojo asmens, siekiančio neprarasti teisės į atskaitą, atlikti sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip de facto (lot. faktiškai; iš tikrųjų) perduodamos jam savo tyrimo funkcijas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo byloje SC Paper Consult, C-101/16, 51 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Pats LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019).

VII.

39.       Minėta, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teigia, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog Bendrovės 2012–2013 m. su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti kuro (dyzelino) tiekimo sandoriai buvo įtraukti į mokestinį sukčiavimą ir Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama ginčo kurą (dyzeliną) ji tame dalyvauja.

40.       Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą naujam nagrinėjimui, dėl paminėtų Bendrovės kontrahentų (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) nesąžiningumo ginčo šioje mokestinėje byloje nėra.

41.       Kauno AVMI ir VMI skundžiamuose sprendimuose pabrėžiama, kad pareiškėjo kontrahentų sukčiavimas yra grindžiamas tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis: 1) UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ negalima buvo patikrinti (UAB „Togesta“ vienintelis akcininkas ir vadovas miręs, kitų darbuotojų nėra, UAB „EEFC“ vadovo Latvijos piliečio gyvenamosios vietos adresas nežinomas) ir nustatyti, iš kokių įmonių buvo įforminti prekių įsigijimai; bendrovių veiklos vykdymo vietos nenustatytos, o nurodyti apskaitą tvarkantys asmenys nurodė neturėję jokių sandorių su pareiškėjo kontrahentais; taip pat nenustatyti asmenys, veikę minėtų bendrovių vardu – tiek pareiškėjas, tiek vežėjai su tariamais bendrovių atstovais bendravo tik telefonu ir el. paštu; 2) iš pareiškėjo banko sąskaitos į UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas pervestos piniginės lėšos tuoj pat, tą pačią dieną buvo pervestos užsienio įmonėms, kurios buvo įregistruotos pasinaudojant patikliais asmenimis už atlygį, kurie jokios veiklos nevykdė ir dokumentuose nepasirašinėjo; 3) po UAB „Togesta“ akcininko ir vadovo R. K. mirties 2012 m. gruodžio 16 d. UAB „Togesta“ neliko darbuotojų, naujas direktorius nebuvo paskirtas, tačiau R. K. vardu buvo išrašomi dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai), nustatyta, kad minėto asmens vardu pasirašinėjo kiti nenustatyti asmenys; 4) pareiškėjo iš kuro tiekėjų gauti kuro kokybės pažymėjimai (Nr. 91583, Nr. 91501, Nr. 97114, neva išrašyti AB „ORLEN Lietuva“) buvo suklastoti – juose nurodyti duomenys apie kurą bei pasirašiusių asmenų rekvizitai neatitinka AB „ORLEN Lietuva“ išduotų kokybės pažymėjimų tokiais pačiais numeriais, be to, nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ nepirko kuro iš AB „ORLEN Lietuva“; 5) UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ nedeklaravo sandorių su pareiškėju, pardavimo PVM nesumokėtas.

42.       Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) sukčiavo PVM – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Mokesčių administratoriaus vertinimu, dėl šių ūkinių operacijų (ginčo dyzelino pardavimo pareiškėjui) ginčo byloje yra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas žinojo / galėjo žinoti, jog jo kontrahentai sukčiauja PVM.

43.       Mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesidomėjo, ar tikrai tos bendrovės, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes iškrauna pareiškėjo nurodytose vietoje, pareiškėjas nesidomėjo savo kontrahentų vardu sutartis pasirašiusiųjų asmenų tapatybėmis, jų teise atstovauti bendrovėms, dalies informacijos apie kontrahentus buvo ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje vien tai, jog, kaip teigė pareiškėjas, surinko visą viešai prieinamą informaciją apie kontrahentus, nėra pakankama ir neatitinka rūpestingo bei apdairaus verslo subjekto kriterijų. Tokią išvadą patvirtina ir tęstinis komercinių santykių pobūdis.

44.       Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas žinojo / turėjo žinoti apie tai, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su tiekėjo sukčiavimu PVM srityje, todėl pareiškėjui teisė į PVM atskaitą pagrįstai buvo apribota.

45.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria šioms mokesčių administratoriaus išvadoms, kurios išsamiai buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Šiame mokestiniame ginče akcentuotina, kad mokesčių administratoriaus nustatytos minėtos aplinkybės dėl pareiškėjo kontrahentų veiklos aplinkybių, turėjo sukelti abejones pareiškėjui dėl sudaromų ginčo tiekimų, būtent pareiškėjas turėjo žinoti, kad dalyvauja į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Nustatyti dokumentų trūkumai dėl prekių, kurios buvo tiekimo objektu, nustatyti neatitikimai dėl asmenų veikusių ar galėjusių veikti pareiškėjo kontrahentų vardu, nustatyti neatitikimai (neaiškumai) dėl sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių, patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl pareiškėjo žinojimo apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Būtent mokestinėje byloje nustatyti: neaiškumai dėl pareiškėjo apsisprendimo sudaryti sandorius su naujais verslo partneriais netikrinant duomenų apie juos (tikrinant tik pradėjus kontrolės veiksmus), nepateiktos sutartys mokestinio patikrinimo pradžioje; kontrahentų skelbiamos veiklos neatitikimas su pareiškėjo su jais sudaromų sandorių pobūdžiu; jokių dokumentų neturėjimas apie bendravimą su kontrahentais (ir apie jų atstovus) duodant prieštaringus paaiškinimus apie susirašinėjimo elektroniniu paštu neišsaugojimo aplinkybes; paaiškinimų nepateikimas apie konkrečius asmenis (nurodant vardus ir pavardes), kurie bendravo su pareiškėju kontrahentų vardu; akivaizdūs dokumentų (kasos pajamų orderių) trūkumai, su mirusiojo asmens duomenimis; kontrahentų pateiktų dokumentų trūkumai (PVM sąskaitose faktūrose ir krovinio važtaraščiuose nurodytas skirtingas prekės pavadinimas negu krovinį lydinčiame kokybės pažymėjime, PVM sąskaitose faktūrose ir kokybės pažymėjime nesutampa prekės pavadinimas, kokybės pažymėjime nėra nurodyti būtini duomenys, PVM sąskaitose faktūrose ir krovinio važtaraščiuose nesutampa kokybės pažymėjimų numeriai).

VIII.

46.       Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad byloje yra neįvertinti nauji esminę reikšmę mokestinei bylai turintys įrodymai dėl UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“. Pareiškėjo tvirtinimu, šių įmonių pateikti balansai, teiktos deklaracijos ir mokesčių administratoriaus paaiškinimai patvirtina, kad minėtos įmonės nėra skolingos valstybei ir jokie nesumokėti mokesčiai iš jų nėra išieškomi. Dėl pastarojo teiginio akcentuotina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose jis yra paimamas iš konteksto ir neteisingai aiškinamas pareiškėjui palankia prasme. Mokesčių administratorius pagrįstai nurodo, kad šie duomenys nėra nauji mokestinėje byloje, jais buvo remiamasi Patikrinimo akte, nurodant, kad šios įmonės nebuvo rastos, o mokesčiai nėra išieškomi (ar atliekant patikrinimą skaičiuojami administraciniu sprendimu) dėl to, kad iš šių įmonių neįmanoma išieškoti nedeklaruotų ir nesumokėtų PVM sumų. Tai nepaneigia, bet tik patvirtina minėtų įmonių sukčiavimo PVM faktą. Įmonių balansai yra pačios įmonės sudaryti finansinės apskaitos dokumentai, o pateiktos deklaracijos yra šių įmonių kaip mokesčių mokėtojų atliktas savarankiškas veiksmas, kurį mokesčių administratorius vertino kaip neteisingai atliktą, kiek tai yra susiję su ginčo tiekimais.

47.       Nepagrįstas yra pareiškėjo prašymas pateiktas apeliacinės instancijos teismui išreikalauti iš Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus duomenis, susijusius su tuo, ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ padarytas galbūt nusikalstamas veikas ir kt. Pirmiausiai akcentuotina, kad tai yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje mokestinėje byloje, kurioje VMI, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Kauno AVMI surinkti įrodymai šiuo klausimu yra pakankami, taigi reikalauti papildomus įrodymus byloje netikslinga. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo atstovo pateiktas prašymas apeliacinės instancijos teismui yra nesuderinamas su proceso koncentracijos principu, kurį įgyvendinant tam tikri procesiniai veiksmai turėtų būti atlikti iki tam tikros proceso stadijos, taigi įrodymai turėtų būti teikiami arba prašymai juos išreikalauti turėtų būti teikiami kuo ankstesnėje proceso stadijoje (ABTĮ 11 straipsnis, 142 straipsnio 3 dalis). 

48.       Be to, įrodinėjimas administraciniame procese vyksta nagrinėjant administracinę bylą institucijoje, kuri privalo surinkti įrodymus, reikalingus priimti administracinį sprendimą. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir minėta Teisingumo Teismo praktika, akcentuojanti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti administracinį sprendimą įrodymais. Administracinis teismas, nagrinėjantis klausimą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo (ABTĮ 3 straipsnis) vertina, ar šis surinko pakankamai įrodymų pagrįsto sprendimo priėmimui, ar teisingai vertino šiuos įrodymus. Taigi įrodinėjimas administraciniame teisme yra pagalbinio pobūdžio, kuris nesuponuoja teismo pareigos įvertinti visus viešojo administravimo subjekto surinktus įrodymus iš naujo, todėl, kad administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.

49.       Nepagrįsti yra pareiškėjo procesinių dokumentų motyvai, kad mokestinėje byloje turėjo būti/ turės būti konstatuotas pareiškėjo ar jo kontrahentų sukčiavimas baudžiamosios teisės požiūriu. Mokestinėje byloje yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo, todėl mokestinėje byloje yra reikšmingas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normų taikymas ir aiškinimas tokiu būdu, kad šis aiškinimas atitiktų PVM esmę bei PVM Direktyvos tikslus, neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes nustato nacionalinės baudžiamosios teisės normos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-704-602/2015).

50.       Dėl minėto skirtingo sukčiavimo reikšmės aiškinimo mokestinės teisės ir baudžiamosios teisės požiūriu teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, taigi nagrinėjamoje byloje nėra būtina reikalauti pareiškėjo nurodytus dokumentus iš baudžiamosios bylos.

51.       Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose, būtent neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019.

52.       Minėtoje byloje konstatuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pažymėta, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti koreguojama, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių mokėtojų teisių apsauga, Teisingumo Teismo praktikos vystymasis teisės į PVM atskaitą srityje, poreikis suvienodinti Teisingumo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vartojamas sąvokas, taip pat teisinio saugumo ir aiškumo principų mokestiniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimas pagrindžia objektyviai būtiną ir šioje nutartyje pateikiamą Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje inter alia 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A1-355/2004, suformuluotų taisyklių plėtojimą. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek mokesčių administratorius nepagrįstai teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis nurodė tai, ar turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019, 39, 40 punktai).

53.       Šiame kontekste akcentuotina, kad Kauno AVMI iš dalies klaidingai taikė teisę, t.y. rėmėsi 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje A1-355/2004 suformuotomis taisyklėmis, kurios buvo/yra išplėtotos vėlesnėje teismų praktikoje. Tačiau nagrinėjamai mokestinei bylai reikšmingas aplinkybes Kauno AVMI nustatė, teisingas išvadas teisės taikymo aspektu suformulavo VMI, Komisija bei pirmosios instancijos teismas. Todėl nagrinėjamoje mokestinėje byloje nėra pagrindo spręsti, kad mokestinis ginčas išnagrinėtas neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, t. y. nesivadovaujant bylai aktualiais teisės šaltiniais, taip pat pareiškėjo paminėta teismų praktika.

54.       Iš dalies pagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytais faktais kaip turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.

55.       ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi neįrodinėtinomis aplinkybėmis, t. y. prejudiciniais faktais laikomi kitoje administracinėje byloje nustatyti faktai, jeigu nagrinėjamoje byloje ir išnagrinėtoje byloje dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis šia norma, nes ginče su mokesčių administratoriumi dalyvavo skirtingi mokesčių mokėtojai (individuali įmonė „Tormenta“ ir pareiškėjas UAB „Lanx“). Taigi aplinkybėmis dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavimo PVM, kaip prejudicinias faktais nagrinėjamoje byloje negalima buvo remtis, tačiau tai ir nebuvo būtina, nes kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčo šiuo klausimu nėra.   

56.       Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog individualios įmonės „Tormenta“ vadovas A. K. yra taip pat ir pareiškėjo UAB „Lanx“ vadovas ir vienas iš akcininkų nekeičia minėto vertinimo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, tačiau pagrįstai buvo vertinama kaip aplinkybė papildomai patvirtinanti UAB „Lanx“ žinojimą apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Šiame kontekste akcentuotina, kad mokesčių administratoriaus sprendimuose ši ir kitos panašios aplinkybės – dėl asmenų, esančių kelių įmonių (sudarančių analogiškus sandorius su tais pačiais kontrahentais) dalyviais ar valdymo organais, tapatumo, turėtų būti išsamiau nagrinėjamos tuo požiūriu, kad mokesčių mokėtojas žinojo apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Tačiau minėta, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą padaryti išvadą, kad konkrečiu atveju yra įrodytas (mokesčių administratoriui surinkus pakankamai faktinių duomenų) pareiškėjo žinojimas apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas mokesčių mokėtojo skundas, nėra pagrindo.      

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:        

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Ričardas Piličiauskas

                Veslava Ruskan

                Arūnas Sutkevičius