Civilinė byla Nr. 2-436-798/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00723-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos aruodas“, S. B., J. K., K. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo taktika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Verslo taktika“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu pripažino BUAB „Verslo taktika“ bankrotą tyčiniu ir iš atsakovui BUAB „Verslo taktika“ skirtų administravimo lėšų priteisė po 857,77 Eur bylinėjimosi išlaidų už ekspertizę kiekvieno iš trečiųjų asmenų A. Z., žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „TRAKŲ ARTOJAS“, ŽŪB „EKOGRIKIS“ naudai.

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog:

3.1.                      Nors bendrovė įsteigta 2014 metų pabaigoje, jau nuo 2015 m. BUAB „Verslo taktika“ buvo nemoki ir nuo tada bendrovės finansinė padėtis nuolat blogėjo, tačiau jos valdymo organai ir dalyviai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2017 m. balandžio mėn. Bendrovė 2015 m. birželio 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 1 d. pasiskolino dalimis iš A. D. iš viso 52 000 Eur. Teismo vertinimu, didelių sumų skolinimasis akivaizdžiai patvirtina, kad bendrovė buvo susidūrusi su sunkumais ir apyvartinių lėšų trūkumų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonė nusipirko 2015 m. derliaus 42 320 kg grūdų už bendrą 8 306,40 Eur sumą, tačiau už juos liko nesumokėta 1 021,24 Eur iki pat bankroto bylos iškėlimo. Didžioji dalis BUAB „Verslo taktika“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų susidarė 2016 m., neapmokėjus ūkininkams ir pervežėjams už to sezono grūdų supirkimą ir pervežimą, todėl akivaizdu, kad po 2015 m. finansinės atskaitomybės sudarymo bendrovės valdymo organams turėjo būti žinoma apie bendrovės tolimesnės veiklos perspektyvas, tačiau nepaisant 2015 m. atsiradusio nemokumo bendrovė ir toliau didino savo įsipareigojimus kreditoriams, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.

3.2.                      2015 m. gegužės 6 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir BUAB „Verslo taktika“ sudaryta automobilio Audi Q7, kuriuo naudojosi išimtinai buvęs bendrovės vadovas T. K., lizingo sutartis turėjo neigiamos įtakos įmonės nemokumo atsiradimui. Teismas pažymėjo, kad prie įmonės turtinės padėties pablogėjimo prisidėjo ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. tarp Psichologijos akademija, UAB, J. K. ir BUAB „Verslo taktika“ sudaryta studijų sutartis, pagal kurią BUAB „Verslo taktika“ mokėjo už J. K. organizacinės psichologijos studijas. Tokios sutarties sudarymas, esant įmonei nemokiai, yra ekonomiškai nenaudingas, o įmonei, būnant nemokumo būsenoje, naujų įsipareigojimų priėmimas tik dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį.

3.3.                      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad BUAB „Verslo taktika“ darbuotojų             13 586,18 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai ?susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., t. y. iš esmės iki bendrovės akcininkų kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Byloje nekilo ginčo, kad bendrovė 2016 m. pabaigoje visiškai nutraukė veiklos vykdymą. Vadinasi, mažiausiai trečdalis bankroto byloje patvirtintų BUAB „Verslo taktika“ pirmos eilės (darbuotojų) kreditorių reikalavimai susidarė dėl bendrovės valdymo organų delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ????????

3.4.                      2017 m. vasario 3 d. BUAB „Verslo taktika“ ir „Proherus“, UAB sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią BUAB „Verslo taktika“ pardavė „Proherus“, UAB lizingo būdu įgytą automobilį Audi Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 36 500 Eur. Galutinai atsiskaičius su lizingo bendrove, šalys nutarė sudaryti tarpusavio atsiskaitymo aktą, pagal kurį „Proherus“, UAB iš likusios sumos užskaitė BUAB „Verslo taktika“ skolą ir pervedė BUAB „Verslo taktika“ 3 648,31 Eur. Tuo pat metu bankrutuojanti bendrovė jau turėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams: ūkininkui R. K. – 1 021,24 Eur, ūkininkei G. J. – 11 093,04 Eur, ŽŪB „EKOGRIKIS“ – 13 147,62? Eur bei kitiems kreditoriams. Tai reiškia, kad ne tik automobilio lizingo sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei, bet ir siekis už jį atsiskaityti su lizingo bendrove ir apmokėti kito kreditoriaus vėliau atsiradusią skolą, patvirtina, jog bendrovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 str. nuostatų reikalavimų, t. y. atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.??????

3.5.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. BUAB „Verslo taktika“ eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovės akcininkė J. K. pasiūlė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau bendrovės vadovas ir akcininkas T. K. pasiūlė atidėti bankroto svarstymą, nes turi investuotojų ir vyksta derybos dėl investicijų pritraukimo, tačiau byloje nepateikti duomenys, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonei T. K. būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekiant atstatyti įmonės mokumą. Priešingai, T. K. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. įnešė į bendrovės sąskaitas 153 500 Eur, o išsigrynino 191 988,48 Eur sumą, t. y. skirtumas tarp BUAB „Verslo taktika“ vadovo T. K. įneštų ir išgrynintų įmonės lėšų sudaro 38 488,48 Eur. Vadovas negalėjo pagrįsti lėšų panaudojimo paskirties. Teismas pažymėjo, kad nors    2016 m. vasario 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo nuspręsta padidinti BUAB „Verslo taktika“ įstatinį kapitalą nuo 2 896 Eur iki 31 856 Eur, tačiau pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis (kasos pajamų orderius) įstatinis kapitalas buvo padidintas 7 963,36 Eur suma. Teismas padarė išvadą, kad įstatinio kapitalo padidinimas neturėjo įtakos įmonės mokumo atstatymui.

3.6.                      Įmonės vadovams nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir iš esmės nuo 2015 m. ir tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, buvo ženkliai padidinti kreditoriniai įsipareigojimai, o tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius, nes tokiais bendrovės valdymo organų veiksmais buvo suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės, kaip skolininkės, turtą.

3.7.                      Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis, kuria BUAB „Verslo taktika“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas R. P. ir įmonės valdymo organams nustatytas 10 dienų terminas po nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 13 d. Visi dokumentai ir turtas turėjo būti perduoti bankroto administratoriui iki 2017 m. birželio 26 d. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, tarp perduotų dokumentų nebuvo apskaitos registrų, avansinių apyskaitų, sąskaitų registracijos žurnalų. Šie duomenys pagrindė, kad buvo sąmoningai siekiama nuslėpti BUAB „Verslo taktika“ turto iššvaistymą ar pažeidimus, atsiskaitant su pasirinktais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nustačius byloje kitas aplinkybes, pagrindžiančias siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto ir nuslėpti įmonės turtinę padėtį ir galimą turto iššvaistymą, yra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu

3.8.                      Teismas taip pat padarė išvadą, kad bendrovės valdymo organai, kuriems geriausiai buvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį, sąmoningai siekė tęsti įmonės veiklą bet kokia kaina, organizavo įmonės veiklą taip, kad šios kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo faktiškai panaikintos. Dėl įmonės valdymo organų sąmoningų tyčinių veiksmų nebelikus apyvartinių lėšų ir kreditoriams atlikus aktyvius skolų išieškojimo veiksmus, bendrovės tolimesnė veikla tapo neįmanoma ir buvo perkelta į kitą įmonę. Teismas konstatavo tiesioginį priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Todėl bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2,      4 punktuose ir 3 dalies 1 punkte numatytais pagrindais.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4.       Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 2019 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pakeisti šiuos motyvus: „jau 2015 m. UAB „Verslo taktika“ buvo nemoki“ (Sprendimo 73 punktas) ir „bendrovės nemokumas faktiškai atsirado 2015 m. pabaigoje“ (Sprendimo 73 punktas), konstatuojant, kad BUAB „Verslo taktika“ tapo nemoki 2016 m. lapkričio mėnesį; „akivaizdu, kad nuo 2015 m. bendrovės finansinė padėtis nuolat blogėjo, tačiau bendrovės valdymo organai ir dalyviai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2017 m. balandžio mėnesį“ (Sprendimo73 punktas), konstatuojant, kad nėra nustatyta bendrovės dalyvių (K. K.) neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; „Teismas kritiškai vertina bendrovės dalyvių ir buvusių valdymo organų argumentus, kad jie norėjo pagerinti bendrovės finansinę būklę“ (Sprendimo 78 p.), konstatuojant, kad bendrovės dalyvis K. K. ėmėsi veiksmų, siekdamas pagerinti bendrovės finansinę būklę; panaikinti 2019 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime motyvuojamoje dalyje išdėstytus žemiau nurodytus motyvus, konstatuojant, kad byloje nebuvo nustatyta BUAB „Verslo taktika“ veiklos perkėlimo į UAB „Baltijos aruodas“: „bendrovės tolimesnė veikla tapo neįmanoma ir buvo perkelta į kitą įmonę“ (Sprendimo 88 punktas); „Bendrovės valdymo organai ir dalyviai bei trečiasis asmuo UAB „Baltijos aruodas“, bendrovės kreditorių argumentų dėl tyčinio bankroto ir veiklos perkėlimo nepaneigė, įrodymų, pagrindžiančių siekį išsaugoti bendrovės veiklą ir turto (lėšų) panaudojimą veiklos tikslais, nepateikė“ (Sprendimo 89 punktas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

4.1.                      Trečiasis asmuo K. K. yra mažasis BUAB „Verslo taktika“ akcininkas, turintis 13 % akcijų ir buvo jos darbuotoju, UAB „Baltijos aruodas“ direktoriumi paskirtas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo motyvuojančioje dalyje nepagrįstai teigiama, kad bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu sąlygojo bendrovės dalyvių (tai reiškia ir K. K.) veiksmai, dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei verslo perkėlimas. Tokios teismo padarytos išvados sudaro nepagrįstą prielaidą spręsti, kad K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ yra atsakingi už bendrovės tyčinį bankrotą ir sukuria teisinę prezumpciją priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų ir bendrovės kreditorių žalos. Sprendime nėra konkretizuojami konkretūs bendrovės dalyviai, kurių veiksmai sąlygojo bendrovės bankrotą pripažinimu tyčiniu. Bendrovėje buvo keturi akcininkai: J. K. (37 procentai), T. K. (37 procentai), K. K. (13 procentų) ir V. R. (13 procentų). Sprendime nėra išskiriama nei vienas iš akcininkų ir apsiribojama bendru teiginiu dėl bendrovės dalyvių (akcininkų) veiklos (neveikimo), lėmusio bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu. Apeliantai neginčija teismo išvadų dėl bendrovės valdymo organų neteisėtų veiksmų, o ginčija teismo padarytas išvadas, kad bankroto pripažinimo tyčiniu lėmė ir bendrovės dalyvių (akcininkų), t. y. ir K. K., veiksmai ar neveikimas. Jokie jo ir V. R., kaip akcininkų veiksmai, neįtakojo bendrovės nemokumo atsiradimo ar bendrovės būklės pablogėjimo, jie nenustatė tvarkos ir nepriiminėjo sprendimų dėl atsiskaitymų ir jų eiliškumo, kadangi turėjo per mažai akcijų.

4.2.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, kuris valdymo organų (bendrovėje jų buvo du – direktorius (vadovas) ir valdyba) ir kuris konkrečiai asmuo (bendrovėje buvo keli direktoriai) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir konstatavo, kad pareigą pažeidė bendrovės valdymo organai. Akivaizdu, kad šiuo atveju pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei sietina, su faktu, kad bendrovė tapo nemoki. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad bendrovė tapo nemoki 2015 metų pabaigoje. Teismas, konstatuodamas bendrovės nemokumą 2015 metais, nepagrįstai rėmėsi byloje paskirtos ekonominės ekspertizės išvadomis, kadangi ekspertizės akte yra nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, kada įmonė tapo nemoka. Pats teismas ginčo sprendime nurodė, kad didelė dalis bendrovės skolų susidarė 2016 metais. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus bendrovės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, byloje (kaip ir ekspertizės akte) nebuvo tiriami ir nustatyti. Atliekant ekspertizę iš bendrovės nebuvo prašoma jokių papildomų duomenų, ekspertė pritaikė ekspertizės atlikimui netinkamą metodą ir net nenurodyta, kokia bendrovės absoliutaus likvidumo koeficiento reikšmė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų argumentus dėl nebuvimo jų atsakomybės už nesavalaikį kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, privalėjo nustatyti, kad bendrovės akcininkai žinojo bei kada sužinojo apie bendrovės nemokumą.

4.3.                      Ginčo sprendime (73 punktas) yra nurodyta tik keletas bendrovės įsiskolinimų, kurie buvo dengiami daliniais atsiskaitymais. Tai, kad bendrovė skolinosi dideles sumas nepatvirtina teismo išvados, kad bendrovė buvo susidūrusi su sunkumais ir apyvartinių lėšų trūkumu. Net ir visiškai mokių įmonių įsiskolinimai tiekėjams yra įprastinė verslo praktika Lietuvoje, kaip ir skolinimasis nerodo, kad paskolą gavęs asmuo susiduria su verslo sunkumais. Pagaliau teismas nekonstatavo būtino tokio pradelstų įsiskolinimų dydžio (pradelsti įsiskolinimai turi viršyti pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės).

4.4.                      Apeliantų teigimu, bendrovė nemokumo būsenoje atsidūrė tik 2016 m. rudenį (lapkričio mėnesį), o iki to laiko bendrovė normaliai vykdė veiklą. Tai parodo darbuotojams neišmokėti atlyginimai bei įmonės kreditoriai informuoti apie laikinus atsiskaitymų su jais sutrikimus.

4.5.                      K. K.

4.6.                      Vertinant formaliai, K. K., kaip bendrovės akcininkas, apie bendrovės nemokumo būseną galėjo sužinoti tik tvirtinant bendrovės 2016 metų metinę finansinę atskaitomybę. Nėra duomenų, kada ši metinė finansinė atskaitomybė buvo sudaryta ir kad ji iš vis buvo teikta akcininkams tvirtinti.

4.7.                      Nuo 2016 metų lapkričio pabaigos K. K. savo ateities nebesiejo su bendrove ir 2016 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas kitos įmonės (UAB „Baltijos aruodas“) direktoriumi. Tuo metu bendrovė iš esmės jokios veiklos nebevykdė (neturėjo net savo patalpų) ir darbuotojai liko bendrovėje iš esmės tik vienu tikslu – siekdami gauti atlyginimus iš garantinio fondo, bendrovei iškėlus bankroto bylą. Apie T. K. atliktus pinigų išėmimus, automobilio įsigijimą ir sandorį dėl J. K. mokslų K. K. iki bankroto bylos iškėlimo nieko nežinojo.

4.8.                      Į UAB „Baltijos aruodas“ trečiasis asmuo atėjo pakviestas visiškai su bendrovės akcininkais ir valdymo organų nariais nesusijusio asmens – Lenkijos ūkininko G. G., kuris, stojant bendrovei, siekė ir toliau vykdyti veiklą, susijusią su prekyba žemės ūkio produkcija Lietuvoje. G. G. įsigijo UAB „Baltijos aruodas“ (tuo metinis pavadinimas UAB „Verslo platforma“) akcijas, tuo metu (2016 m. lapkričio 30 d.), kai bendrovė praktiškai nebevykdė jokios veiklos iš I. P. (įsigijo akcijas iš J. K. 2014 m. spalio 13 d.). G. G. niekaip nėra susijęs nei su bendrove, nei su jos akcininkais, ar valdymo organo nariais. G. G. įsigijus BUAB „Verslo taktika“ akcijas, 2016 m. gruodžio 23 d. buvo pakeistas šios įmonės pavadinimas į UAB „Baltijos aruodas“. Bendrovė niekuomet nevykdė veiklos tuo pačiu adresu, kuriuo buvo registruota ir BUAB „Verslo taktika“. Bendrovės turtas, sutartys ir reikalavimo teisės nebuvo perkelti į UAB „Baltijos aruodas“ (kaip ir niekur kitur). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankrutuojančios įmonės veikla buvo perkelta į BUAB „Verslo taktika“. UAB „Baltijos aruodas“ neperėmė jokių bendrovės nebaigtų vykdyti sutarčių ar (arba) reikalavimų teisių. Apeliantai neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad keli BUAB „Verslo taktika“ darbuotojai dirba UAB „Baltijos aruodas“, tačiau kalbant apie grūdų tiekimą, tai turėtų būti minusu tiekėjų akyse, kadangi bendrovėje dirba darbuotojai įmonės, iš kurios atsiskaitymo tiekėjai negavo. Todėl akivaizdu, kad UAB „Baltijos aruodas“ neturi tų pačių tiekėjų kaip bankrutuojanti bendrovė. Pažymėjo, kad skyrėsi darbuotojų bendrovėje ir UAB „Baltijos aruodas“ atliekamos pareigos bei atsakomybė.

4.9.                      Nėra jokio priežastinio ryšio tarp bendrovės bankroto, ar jos padėties pasunkėjimo, jai tapus nemokiai ir K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ vykdytos veiklos: UAB „Baltijos aruodas“ ir bendrovė tarpusavyje nekonkuravo; nesutapo šių bendrovių veikla laiko atžvilgiu – bendrovė veiklą baigė iš esmės 2016 m. lapkritį, o UAB „Baltijos aruodas“ savo veiklą pradėjo tik 2017 m. vasarį; UAB „Baltijos aruodas“ neperėmė jokio bendrovės turto ar reikalavimo teisių; bendrovė bankrutavo ne dėl to, kad UAB „Baltijos aruodas“ užsiėmė žemės ūkio produkcijos supirkimu, o todėl, kad bendrovės vadovai nesugebėjo rasti finansavimo, būtino bendrovės veiklai vystyti. Nėra jokio paaiškinimo, kaip ieškovų nuomone, pablogėjo bendrovės padėtis, UAB „Baltijos aruodas“ pradėjus vystyti savo veiklą. 2016 metų rudenį bendrovė neturėjo lėšų supirkinėti grūdus ir sudaryti naujas sutartis bei vykdyti senas.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo BUAB „Verslo taktika“ bankrotas pripažintas tyčiniu bei konstatuoti, kad apeliantės J. K. veiksmai neįtakojo BUAB „Verslo taktika“ privedimo prie bankroto tyčia ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

5.1.                      Apeliantės vadovavimo metu BUAB „Verslo taktika“ veikė pelningai, jokių finansinių sunkumų nepatyrė. 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo surengtas bendrovės akcininkų susirinkimas, kuriame buvo sprendžiami klausimai dėl bendrovės veiklos rezultatų vertinimo ir pasiūlymo kelti bankroto bylą. Jokie finansiniai dokumentai bendrovės akcininkams pateikti nebuvo. Tuometinis bendrovės vadovas ir akcininkas T. K. pasiūlė atidėti bankroto bylos iškėlimą, nurodęs, kad derasi su investuotojais. Per trijų mėnesių laikotarpį bendrovė jokių investicijų negavo. Priešingai, bendrovės vadovas išėmė iš bendrovės sąskaitos 26 436,24 Eur. Dėl tokio vadovo T. K. elgesio 2016 m. gruodžio 3 d. buvo surengtas bendrovės akcininkų susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta panaikinti bendrovės valdybą, pakeisti įstatus, atšaukti direktorių T. K. iš pareigų. 2016 m. gruodžio 7 d. T. K. buvo oficialiai atšauktas iš direktoriaus pareigų. 2016 m. gruodžio 8 d. buvo pastebėta, kad iš bendrovės buveinės dingo visi dokumentai, antspaudai, todėl buvo kreiptasi į policiją. 2017 m. sausio 3 d. taip pat buvo kreiptasi į policiją dėl automobilio, kurio negrąžino T. K., vagystės. Ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės nebuvo pradėtas, nes T. K. automobilį grąžino. 2017 m. kovo 7 d. buvo surengtas dar vienas UAB „Verslo taktika“ akcininkų susirinkimas, kuriame buvo sprendžiami bendrovės finansinės situacijos ir galimo bankroto iškėlimo klausimai, po ko trys iš keturių akcininkų kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Bendrovė ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdama susigrąžinti bendrovės turtą ir dokumentus, nes neturint jų spręsti dėl finansinės bendrovės būklės nebuvo jokios objektyvios galimybės. Apeliantė J. K. niekuomet nevaldė bendrovės sąskaitos, nedisponavo elektronine mokėjimo kortele, nevykdė mokėjimų BUAB „Verslo taktika“ finansinių instrumentų pagrindu, bendrovės finansinės būklės iš jokių bendrovės šaltinių žinoti neturėjo galimybės.

5.2.                      Finansų ekspertizę atlikusi ekspertė apklausiama teismo posėdžio metu dėl jos atlikto ekspertinio vertinimo nurodė negalinti patikslinti BUAB „Verslo taktika“ nemokumo atsiradimo momento, t. y. net apytiksliai negalėjo pasisakyti dėl BUAB „Verslo taktika“ mokumo 2015 metų sausio mėnesiui, 2015 m. birželio mėnesiui ar 2015 m. gruodžio mėnesiui. Todėl neapibrėžtas laike, nekonkretizuotas teiginys, kad BUAB „Verslo taktika“ tapo nemoki „2015 metų pabaigoje“ negali būti laikomas tinkamu ir patikimu bendrovės finansinės būklės vertinimu, kurį neva netinkamai įgyvendino inter alia ir akcininkė J. K.. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo teiginio dėl to, kad bendrovė tapo nemokia 2015 metų pabaigoje, o išanalizavęs bendrovės dokumentus dėl susidariusių skolų nustatė pradelstus įsipareigojimus 2016 m. spalio     17 d. Netinkamai nustatytas įmonės nemokumo momentas leidžia daryti išvadą, jog pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymas pagal byloje esančius duomenis konstatuotas be pakankamo pagrindo. Pažymėjo, jog nenustačius, kad įmonė nemokia tapo dar 2015 metų pabaigai (be kita ko, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento) nėra pagrindo išvadai, jog BUAB „Verslo taktika“ valdymo organai ir dalyviai pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

5.3.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės sandorio sudarymas su „Proherus“, UAB pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Apeliantė su tokia išvada nesutinka. Byloje nėra duomenų, kad ūkininkas R. K., ūkininkė G. J. ir ŽŪB „EKOGRIKIS“ ėmėsi teisinių veiksmų skolų iš BUAB „Verslo taktika“ išieškojimui, tuo tarpu CK 6.9301 str. nurodytas reikalavimų tenkinimo eiliškumas, kurio pažeidimo teismas nekonstatavo, o apsiribojo bendru teisinės normos įvardinimu, eliminuoja galimybę suprasti įkaltinto pažeidimo turinį. Vertintina, kad nurodyti skundžiamo sprendimo argumentai neatitinka sprendimui keliamų reikalavimų, t. y. neidentifikuotas neva konstatuotas pažeidimas. Be to, nekonstatavus konkretaus bendrovės nemokumo momento, nėra tikslinga daryti išvadą, kad transporto priemonės Audi Q7 pirkimas ir vėlesnis jos pardavimas, o taip pat ir apeliantės studijų apmokėjimo sutartis turėjo neigiamos įtakos įmonės mokumui. Apeliantė J. K. pažymėjo, jog vien įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas tam tikru laikotarpiu savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto (kaip sąmoningo privedimo prie bankroto) fakto.

5.4.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, finansinė ekspertizė parodė neatitikimus įmonės balansuose. Apeliantės teigimu jos veiksmuose nenustatyta jokia veikos sudėtis, dėl jos veiksmų atitikimo buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojantiems teisės aktams teismas nepasisakė, todėl skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria nuspręsta pareiškėjų ieškinį tenkinti visiškai, kai pastarieji dėl BUAB „Verslo taktika“ bankroto pripažinimo tyčiniu argumentavo ir apeliantės J. K. veiksmais, keistina ir apeliantės J. K. atsakomybė dėl bendrovės privedimo prie bankroto tyčia iš sprendimo aprašomosios šalintina bei atitinkamai keistina rezoliucinė skundžiamo sprendimo dalis dėl ieškinio tenkinimo pilna apimtimi.

5.5.                      Pirmosios instancijos teismas bankrotą pripažino tyčiniu ir tuo pagrindu, kad bankrutuojančios įmonės veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“. Teismas visiškai nenurodė kokias pareigas pažeidė apeliantė J. K. ir kokiu pagrindu pastaroji privalėjo ir galėjo žinoti apie pašalinio asmens UAB „Baltijos aruodas“ vykdomą veiklą. Išnagrinėtoje byloje nėra jokių duomenų ar dokumentų, kurie patvirtintų apeliantės sąsajas su UAB „Baltijos aruodas“ ir esą BUAB „Verslo taktika“ vykdytos veiklos perkėlimą į šią įmonę. Maža to, priešingai, perleisdama dalį BUAB „Verslo taktika“ akcijų K. K., apeliantė J. K. užsitikrino žalos atlyginimą dėl UAB „Baltijos aruodas“ akcininko ir vadovo K. K. atsakomybės veiklos perėmimo, ar veiklos perkėlimo atveju. Analizuojamu atveju nebuvo net įvardinti konkretūs perimti vykdyti sandoriai ir jų turinys, tad vertintina, kad nustatytas BUAB „Verslo taktika“ ir trečiųjų asmenų sąsajumas, juolab toks, jog būtų pakankamas pagrindas konstatuoti veiklos perkėlimą, kaip jis apibūdinamas ĮBĮ  20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

5.6.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bankrotą tyčiniu dėl nenaudingų bendrovei sandorių sudarymo nedetalizavo ir konkrečiai jų neįvardino. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės akcininkų buvo svarstomas atsiliepiant į sužinotas faktines aplinkybes apie savalaikį neatsiskaitymą ne dagiau kaip dviem tiekėjams, ką nustatė ir teismas (Skundžiamo sprendimo 14 punktas). Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių dėl bendrovės vadovui T. K. pareikštų civilinių ieškinių dėl reikšmingų piniginių lėšų BUAB „Verslo taktika“ naudai priteisimo civilinėse bylose Nr. e2-6117-984/2018 ir Nr. e2-5246-820/2019. Apeliantės manymu, teismas privalėjo įvertinti aukščiau nurodytus BUAB „Verslo taktika“ direktoriaus T. K. sudarytus sandorius bei dėl jų priimtus įsiteisėjusius teismų sprendimus bei jų kontekste įvertinti BUAB „Verslo taktika“ nemokumo priežastis bei nemokumo kilimo momentą. Kaip matyti iš byloje ištirtų dokumentų, apeliantei J. K. bendrovės direktoriaus T. K. vardu sudaryti sandoriai nebuvo žinomi, pastarasis nebuvo gavęs jos, kaip akcininkės pritarimo sudaryti tokius sandorius. Tokiu būdu skundžiamame sprendime padaryta išvada dėl BUAB „Verslo taktika“ bendrovės valdymo organų ir dalyvių, tame tarpe ir J. K. veiksmais, privedimo prie bankroto tyčia yra nepagrįsta ir šalintina iš skundžiamo sprendimo argumentų.

6.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo yra visiškai tenkintas pareiškėjų ieškinys ir BUAB „Verslo taktika“ bankrotas pripažintas tyčiniu bei konstatuoti, kad apeliantės S. B. veiksmai neįtakojo BUAB „Verslo taktika“ privedimo prie bankroto tyčia. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į šioje civilinėje byloje esančių įrodymų visumą ir neteisingai išaiškino bei pritaikė ĮBĮ nuostatas, įrodinėjimo pareigos taisykles, todėl priimta skundžiama nutartis yra iš esmės neteisėta ir naikintina. Kadangi pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl apeliantės S. B. veiksmų, kuriais BUAB „Verslo taktika“ prie bankroto buvo privesta tyčia, todėl apeliantė nesutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, kuriais teismas grindžia sprendimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

7.       Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, A. Z., ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“, ŽŪB „EKOGRIKIS“ pateikė atsiliepimą į apeliantų K. K., UAB „Baltijos aruodas“, J. K. ir S. B. apeliacinius skundus, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-2274-567/2019, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

7.1.                      Apeliantai kritikuoja byloje pateiktą Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. birželio 20 d. ekspertizės aktą Nr. 11-338 (19), nurodydami, kad jis neišsamus, nes neatsakyta į eilę reikšmingų klausimų / aplinkybių. Tačiau nei vienas iš apeliantų, kai teismas sudarė galimybę prieš paskiriant ekspertizę užduoti klausimus ekspertams, nepateikė nei vieno klausimo, į kuriuos pageidauja atsakymų. Net ir gavus byloje atliktos ekspertizės aktą, apeliantai įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė jame nurodytų ir konstatuotų išvadų, o tik teikė savo samprotavimus. 

7.2.                      Nors apeliantai ir nurodo, kad atšaukė T. K. iš direktoriaus pareigų, tačiau taip ir nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi patys, kad grąžintų jo savavališkai pasisavintus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, sąskaitų registracijų žurnalus, antspaudus, slaptažodžių generatorius. Aplinkybės, kad 2015 m. įmonė jau buvo nemoki, patvirtina įsiteisėjusi 2017 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis. Teismas savo iniciatyva, atsižvelgdamas į šiose bylose aktualų viešąjį interesą, buvo aktyvus, išsireikalavo (kadangi įmonės akcininkai teismui tokių duomenų nepateikė) 2015 ir 2016 metų BUAB „Verslo taktika“ finansinės atskaitomybės dokumentus ir nustatė, kad įmonė jau 2015 metais buvo nemoki. Teismas nurodė, kad įmonės finansinė padėtis toliau blogėjo ir 2016 metais. Pagal 2017 m. kovo 13 d. balanso duomenis įmonės nemokumo būklė išliko. Teismas nurodė, kad įmonės finansinė padėtis nuolatos blogėjo, todėl konstatavo, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio ir yra prasidėję dar 2015 metais. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo (neturėjo / neturi jokios objektyvios galimybės) vertinti kitų įmonės dokumentų, pvz., apskaitos registrų, kadangi tokių dokumentų paprasčiausiai nėra, jie iš įmonės dingo arba tokie registrai iš viso nebuvo vedami. Tokiu būdu nėra galimybės nustatyti tuomečio nuosavo kapitalo sandaros, įmonės turto struktūros, realios vertės, pradelstų įsipareigojimų. 

7.3.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įmonei jau esant nemokiai, turint ne laikinų finansinių sunkumų buvo įgyta prabangi transporto priemonė lizingo būdu, kas dar labiau pablogino esamą padėtį. Atlikta bendrovės finansinė ekspertizė taip pat patvirtino, kad lizingo sandoris bendrovei nebuvo naudingas. 2015 m. pabaigoje, už BUAB „Verslo taktika“ steigėjos, akcininkės ir valdybos narės J. K. (buvusios K.) psichologijos studijas taip pat buvo mokama iš bendrovės lėšų. Su grūdų supirkimo veikla tokios išlaidos negali būti laikomos susijusiomis. Logiško paaiškinimo, kodėl būtent teisininkei J. K. (psichologijos studijų dalykas dėstomas ir universitete studijuojant teisę) grūdų supirkimo veikla besiverčiančioje įmonėje ir jos veikloje prireikė psichologinių žinių, negalėjo pateikti nei įmonės vadovas, nei pati J. K.. Tai esmingai įmonės turtinės situacijos nepakeitė, tačiau bendrame bankroto pripažinimo tyčiniu kontekste šie duomenys taip pat reikšmingi, kadangi toks sandoris (mokėjimai) mažino ir taip jau nemokios įmonės turimą turtą / pinigines lėšas. Ir nors apeliantė J. K. ne kartą pabrėžė apeliaciniame skunde, kad ji neturėjo prieigos prie įmonės sąskaitos, šie teiginiai negali būti laikomi teisingais. Kadangi tiek ji, tiek buvęs jos sutuoktinis T. K. naudojosi atskiromis kortelėmis ir lengvai galėjo kontroliuoti sąskaitoje esančias lėšas bei jomis disponuoti.

7.4.                      Pažymėjo, kad pati akcininkė J. K. 2016 m. rugsėjo 1 d. eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu pasiūlė akcininkams nepriimti sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei teismine tvarka, kadangi T. K. susirado investuotoją. Akcininkams prabalsavus prieš kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors ir žinojo, kad bendrovė turi finansinių sunkumų, T. K. su įmonės turtu elgiasi kaip su savo asmeniniu ir pasisavina 23 250 Eur iš įmonės sąskaitos. Kur nurodyta suma buvo panaudota, buvęs vadovas paaiškinti negalėjo. Įmonės buhalterei nebuvo perduoti išlaidų pagrįstumą patvirtinantys dokumentai. Nors apeliantas K. K. nurodo, kad jis niekaip nedalyvavo bendrovės veikloje, bendrovės finansinės padėties nežinojo, o įmonės valdyba buvo tik simbolinis valdymo organas, kuris niekada neveikė, tačiau byloje yra ne vienas bendrovės valdybos protokolas su K. K. parašais, o pats K. K., dar atsiliepime į prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu nurodė, kad įmonės lėšos buvo švaistomos. Byloje yra pateiktas 2016 m. gruodžio 2 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 3. Šiame protokole nurodyta, kad 3 darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta T. K. atšaukti iš įmonės direktoriaus pareigų; to priežastis – T. K. negalėjo paaiškinti, kur padėjo išgrynintus įmonės pinigus. Taigi bendrovės akcininkams ir valdybai buvo aišku, kad įmonės lėšos iššvaistytos. Byloje nėra nei vieno dokumento ar kito įrodymo, kad bendrovės valdyba būtų ėmęsi kokių nors teisinių veiksmų, kad ši iš tikrųjų ženkli jau nemokios įmonės apyvartinių lėšų suma būtų susigrąžinta iš jas iššvaisčiusio bendrovės vadovo.

7.5.                      Nors pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime išsamiau nepasisakė dėl antrojo (eilės tvarka) įmonės vadovo R. C. duotų parodymų teisme, atkreipia dėmesį, kad jis į įmonę buvo pakviestas dirbti akcininkės J. K. iniciatyva ir verslo plėtros perspektyvas aptarinėjo su K. K., kuris save pristato mažuoju akcininku. Labai svarbu tai, kad buvęs įmonės vadovas R. C. patvirtino, kad jam susidarė įspūdis, kad K. K. yra įmonės savininkas. Taigi, R. C. parodymai tik dar kartą patvirtina, kad ir K. K. kuo puikiausiai žinojo apie įmonės veiklą bei aktyviai joje dalyvavo.

7.6.                      Po R. C. bendrovės veiklai vadovavo S. B., kuri yra J. K. draugė ir pas kurią galimai yra visi dingę bendrovės dokumentai, kadangi būtent ji iš advokatų kontoros atsiėmė dėžę su dokumentais, kurią K. K. nuvežė bankroto administratoriui. Bankroto administratorius dar kartą patvirtino, kad jam perduotuose dokumentuose nebuvo apskaitos registrų, avansinių apyskaitų, sąskaitų registracijos žurnalų ir pan.

7.7.                      Visi apeliantai sutartinai nurodo, kad automobilio pardavimas „Proherus“, UAB ir atsiskaitymas su šiuo kreditoriumi negali būti laikomas kaip pažeidžiantis atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Tuo tarpu A. Z. vykdytiną reikalavimo teisę turėjo dar nuo 2016 m. rugsėjo 15 d., ŽŪB „EKOGRIKIS“ – nuo 2016 m. rugsėjo 2 d., o ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“ – nuo 2016 m. rugsėjo 7 d., t. y. anksčiau, negu „Proherus“, UAB. Šias aplinkybes visiškai teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

7.8.                      Buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma aplaidžiai. Esant tokiai situacijai bei įmonėje nesant iš esmės jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, teismo ekspertė, atlikdama jai pavestą finansinę ekspertizę, įmonės mokumo būseną galėjo nustatyti tik vadovaudamasi likvidumo rodikliu, bendruoju, kritiniu ir absoliučiu likvidumo koeficientais. Būtent dėl to byloje nėra galimybės nustatyti tikslios dienos, kada įmonė tapo nemoki bei nustatyti kitų reikšmingų aplinkybių. Buvę vadovai T. K., R. C. ir S. B. bylos nagrinėjimo metu galėjo įrodinėti ir paneigti, kad nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, vis tik egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį, ar struktūrą.

7.9.                      Apeliaciniuose skunduose ypatingai akcentuojama, kad iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad įmonės veikla ir turtas buvo perkelti iš BUAB „Verslo taktika“ į UAB „Baltijos aruodas“. Negalima sutikti ir su šiais apeliantų teiginiais. K. K. argumentai, kad bendrovė faktiškai nevykdė veiklos nuo 2016 metų rudens yra negrįsti, kadangi bendrovėje įvyko daug įvykių ir lieka neaišku, kam tuomet K. K. su J. K. susitiko su R. C., kuris vėliau buvo paskirtas bendrovės vadovu.

7.10.                      V. R. nurodė, kad vienas iš pagrindinių BUAB „Verslo taktika“ tiekėjų buvo Lenkijos pilietis G. G., tas pats tiekėjas, kuris 2016 m. lapkričio mėnesį įsigijo UAB „Verslo platforma“, ir iš karto pakeitė pavadinimą į UAB „Baltijos aruodas“, ir per šią įmonę pradėjo verslą, į kurį ir susikvietė visus buvusius BUAB „Verslo taktika“ darbuotojus ir akcininkus bei patį K. K. paskyrė UAB „Baltijos aruodas“ vadovu. UAB „Baltijos aruodas“ savo veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2016 m. gruodžio mėnesio. 2017 metų finansinė atskaitomybė rodo, kad UAB „Baltijos aruodas“ sėkmingai vykdė analogišką veiklą kaip ir bankrutavusi bendrovė ir generavo didelę apyvartą. Į UAB „Baltijos aruodas“ perėję dirbti darbuotojai tapo bankrutuojančios bendrovės kreditoriais, dėl to, kad jiems nebuvo išmokėtas darbo užmokestis ir taip jie gavo naudos.

8.       Atsakovė BUAB „Verslo taktika“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. P., pateikė atsiliepimą į K. K., UAB „Baltijos aruodas“, J. K. ir S. B. apeliacinius skundus, kuriame nurodo, kad sutinka su apeliantų argumentais ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas bendrovės nemokumo momentą, vadovavosi atlikta ekspertize. Bankroto administratoriaus teigimu ekspertizės aktas yra niekinis, kadangi neatsakė į pagrindinį klausimą – nuo kada bendrovė yra nemoki. Ekspertė naudojo metodiką, kuria yra naudojama įmonės veiklai prognozuoti. Bankroto administratorius taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl to, kad BUAB „Verslo taktika“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“. Vien faktas, kad UAB „Baltijos aruodas“ pradėjo dirbti dauguma BUAB „Verslo taktika“ neįrodo, kad įmonės veikla buvo perkelta. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti.

9.       Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ pateikė atsiliepimą į J. K. ir S. B. apeliacinius skundus, kuriame nurodo, kad sutinka su apeliančių skunduose nurodytais motyvais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ nustatyta tvarka, klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra išnagrinėjamas priimant nutartį (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), skundams nagrinėti taikomos taisyklės, numatančios atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarką. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundas yra paduoti iki JANĮ įsigaliojimo, jo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu taikomos ĮBĮ, galiojusio iki JANĮ įsigaliojimo, nuostatos.

Dėl dokumento pridėjimo prie bylos

12.       Kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, A. Z., ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“, ŽŪB „EKOGRIKIS pateikė – 2014 m. lapkričio 12 d. „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo sąskaitos sutarties specialiosios dalies Nr. ECMC_B_ 6908 nuostatas.

13.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad trečiųjų asmenų pateiktas dokumentas nėra naujas įrodymas, nes jis buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl atsisakytina priimti pakartotinai teikiamą įrodymą. Byloje nėra duomenų, kad šio įrodymo pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti.

Dėl atskirųjų skundų argumentų

14.       Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Verslo taktika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo klausimas.

15.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi iškelta bankroto byla BUAB „Verslo taktika“ pagal ieškovų (bendrovės akcininkų) K. K., J. K. ir V. R. pareiškimą, bankroto administratoriumi paskirtas R. P., nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo patvirtinti BUAB „Verslo taktika“ kreditoriniai reikalavimai (patikslinti 2017 m. gruodžio 5 d., 2018 m. vasario 9 d., 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. gruodžio 11 d., 2019 m. sausio 4 d., 2019 m. sausio 9 d., 2019 m. vasario 18 d. nutartimis). 2018 m. kovo 22 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu.

16.       CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, vykdant įmonės bankroto procedūras

17.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

18.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

19.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

20.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

21.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“, S. B., J. K., K. K. apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB „Verslo taktika“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

22.       Pirmosios instancijos teismas BUAB „Verslo taktika“ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ                20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose ir 3 dalies 1 punktu nustatytais pagrindais, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas; veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.

23.       Nors atskiruosiuose skunduose apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojama dalimi, prašydami pašalinti iš jos / pakeisti nustatytas faktines aplinkybes, susipažinus su apeliaciniais skundais akivaizdu, kad apeliantai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatytais tyčinio bankroto pagrindais bei teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti bendrovės akcininkų bei paskutiniųjų dviejų įmonės buvusių vadovų veiksmų tyčia privedant įmonę prie bankroto teismo nustatytais pagrindais.

Dėl įmonės nemokumo momento

24.       2017 m. balandžio 5 d. akcininkai K. K., J. K. ir V. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto BUAB „Verslo taktikta“ iškėlimo. Pareiškėjai nurodė, kad bendrovė 2016 metais patyrė 130 551 Eur nuostolių, tuo tarpu jos turimas turtas sudarė vos 37 231 Eur. Pareiškimo padavimo dieną bendrovės kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 147 228,59 Eur. 

25.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus į bylą pateiktus šalių dokumentus bei paties surinkus įrodymus konstatavo įmonės nemokumą dar 2015 metais. Apeliantai, nesutikdami su teismo nustatyta aplinkybe nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečios bendrovės nemokumo datos bei neatsižvelgė į tai, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai atsirado 2016 metų pabaigoje. Taip pat teismas nenustatinėjo koks yra konkretus pradelstų įsipareigojimų dydis. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad įmonė buvo nemoki dar 2015 metais.

26.       Išanalizavus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014-2015 metus yra akivaizdu, kad nuo pat jos įsteigimo pradžios ji neveikė pelningai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jau 2015 metais bendrovė turėjo finansinių problemų, kurios akivaizdu, kad nebuvo laikinos. Jau 2015 metais bendrovės turima bendra turto vertė buvo beveik lygi jos įsipareigojimams, o grynojo pelno bendrovė 2015 metais gavo vos 5 880 Eur. Išanalizavus BUAB „Verslo taktika“ 2015 metų Pelno (nuostolių ataskaitą) nustatyta, kad bendrovės veiklos sąnaudos buvo beveik lygios jos bendrajam pelnui. Kaip teisingai nurodo apeliantai, įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ir nors 2015 metais po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai neviršijo pusės viso į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau jau tuo metu pradelsti įsipareigojimai buvo beveik lygus bendrovės turimam nekilnojamajam turtui, o beveik visą bendrovės turtimą turtą sudarė per vienerius metus gautinos sumos pinigai ir jų ekvivalentai. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog įmonės gauti išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys vien pagal balanse nurodytus duomenis, be kitų įrodymų, taip pat negali būti laikomas realiu ir tikru juridinio asmens turtu (pvz. žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1713-464/2015). Kaip yra nustatyta šioje nagrinėjamoje byloje bei bankroto administratoriaus patvirtinta, jam nebuvo perduoti visi bendrovės buhalterinės atskaitomybės dokumentai. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti viso bendrovės turimo turto sudėties, pradelstų ir nepradelstų įsipareigojimų dydžio. Pagal 2016 metų bendrovės balansą pinigai ir jų ekvivalentai sumažėjo nuo 238 169 Eur iki 15 472 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos medžiaga, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

27.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bankroto byla BUAB „Verslo taktika“ iškelta 2017 m.   birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pagal ieškovų K. K., J. K. ir V. R. pareiškimą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 13 d. Nei pareiškėjai, nei bankrutavusios bendrovės kreditoriai teismo nutarties dėl bankroto iškėlimo neskundė. Pažymėtina, kad įmonės nemokumo momentas buvo nustatytas būtent įsiteisėjusioje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau įmonės akcininkai šios nutarties neskundė ir nebandė įrodinėti, kad teismas visiškai neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momento, kad 2015 metais bendrovės finansiniai sunkumai buvo laikini (nors akivaizdu, kad buvo priešingai). Kadangi nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos argumentais dėl nemokumo momento, laikytina, kad apeliantai nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka nepateikė įrodymų ir / arba argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

28.       Visiškai sutiktina su trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentais, ir kaip aukščiau jau paminėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokios objektyvios galimybės vertinti kitų įmonės dokumentų, pvz., apskaitos registrų, kadangi tokių dokumentų paprasčiausiai nėra, jie iš įmonės dingo arba tokie registrai iš viso nebuvo vedami. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai duomenų, kad galėtų nurodyti konkrečią datą (kaip to pageidauja apeliantai), nuo kurios bendrovė laikytina nemokia, kadangi nepateikus visų įmonės dokumentų, nebuvo galimybės nustatyti tuomečio nuosavo kapitalo sandaros, įmonės turto struktūros, realios vertės, pradelstų įsipareigojimų. Tai, kad teismo įsakymais ar kitais procesiniais sprendimais buvo nuspręsta išieškoti bendrovės skolas 2016 metais, nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovės nemokumo momentas atsirado 2016 metais. Priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismui leistų suponuoti duomenys, kad bendrovė daugelį 2015 metų įsiskolinimų būtų padengusi. Vietoj to, bendrovė ir toliau supirkinėjo žemės ūkio produkciją neturėdama galimybių už ją atsiskaityti. Tačiau pastebėtina ir tai, kad valstybinei įmonei (toliau – VĮ) Registrų centras pateiktose ataskaitose ir į bylą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenys apie bendrovės įsiskolinimus skiriasi. Pavyzdžiui, šalių pateiktame 2017 m. kovo 13 d. balanse, sudarytame už 2016 metus yra nurodoma, kad praėjusiais ataskaitiniais metais (2015 m.) po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 92 192 Eur, o VĮ Registro centro Juridinių asmenų registrui pateiktose ataskaitose – 35 034 Eur. Atitinkamai nesutampa ir per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai. 

29.       Apeliantai ir bankroto administratorius taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi į bylą pateiktu ekspertizės aktu, kadangi ekspertizę atlikusi ekspertė netinkamai parinko metodiką, ekspertizės akte neatsakyta į pagrindinį klausimą – nuo kada bendrovė tapo nemokia. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

30.       Pirma, teismo ekspertų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas (toliau – Teismo ekspertizės įstatymas), kuriame yra nurodyti kvalifikacijos reikalavimai teismo ekspertams bei jų pareigos. Be kitų įstatyme numatytų pareigų yra nustatyta, kad teismo ekspertas turi teismo ekspertizes ir kitus ekspertinius tyrimus atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (Teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo ekspertas atsako už savo padarytos ekspertizės akto pagrįstumą ir tikrumą (Teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio      1 dalis). Teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teismo eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų. Teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmė (Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tyrimo metodikos parinkimas yra teismo eksperto prerogatyva.

31.       Antra, apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus argumentais, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepasinaudojo teismo jiems suteikta teise atliekant ekspertizę užduoti ekspertams savo klausimus.

32.       Trečia, nesutikdami su ekspertizės akte nustatytais rezultatais (bankroto administratoriaus teigimu ekspertizės aktas buvo niekinis), bylos šalys galėjo pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise ne tik prašyti pirmosios instancijos teismo paskirti pakartotinę ekspertizę, bet ir siūlyti savo eksperto kandidatūrą.

Dėl bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

33.       Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrovės nemokumas atsirado 2015 m., bendrovė, prisiėmė vis naujus įsipareigojimus, siekdama atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Bendrovės valdymo organai privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą po 2015 m. finansinės atskaitomybės sudarymo, tačiau to nepadarė ilgą laiką, t. y. iki kol bendrovės nustojo visiškai atsiskaitinėti su naujais kreditoriais (atsižvelgiant į bendrovės veiklos specifiškumą, t. y. derliaus supirkimą) ir bendrovės dalyviams sužinojus apie bendrovės akcininko ir vadovo T. K. veiksmus dėl lėšų išgryninimo neaiškiais tikslais. Akcininkai nesiėmė jokių veiksmų, siekdami išieškoti iš T. K. jo išgrynintas įmonei priklausančias lėšas.

34.       Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje nurodė, kad akcininkai nežinojo ir negalėjo žinoti apie prastą įmonės būklę ir tik sužinoję ėmėsi veiksmų, kad bendrovei būtų iškelta bankroto byla. K. K. buvo mažasis akcininkas, turėjęs    13 procentų akcijų, todėl jo balsas priimant sprendimus nebuvo lemiamas. Akcininkė J. K. neturėjo prieigos prie įmonės banko sąskaitos, o finansinės atskaitomybės dokumentų vadovas akcininkams nepateikė. J. K. teigimu 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo surengtas bendrovės akcininkų susirinkimas, kuriame buvo sprendžiami klausimai dėl bendrovės veiklos rezultatų vertinimo ir pasiūlymo kelti bankroto bylą. Jokie finansiniai dokumentai bendrovės akcininkams pateikti nebuvo. Tuometinis bendrovės vadovas ir akcininkas T. K. pasiūlė atidėti bankroto bylos iškėlimą, nurodęs, kad derasi su investuotojais. Per trijų mėnesių laikotarpį bendrovė jokių investicijų negavo. Abu apeliantai prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą šioje dalyje nekonstatuojant akcininkų veiksmų dėl tyčinio bankroto. Apeliantų teigimu nagrinėjamoje byloje buvo neteisingai įvertinti įrodymai, neatskleista bylos esmė ir teismo padarytos neteisingos išvados, todėl yra pagrindas pakeisti sprendimo motyvuojamąjį dalį. Apeliacinės instancijos teismas negali visiškai sutikti su apeliantų argumentais.

35.       Pirmiausia, kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio   31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

36.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

37.       Visgi, kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu reiškia, kad kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 50 punktą, kt.). Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo (nagrinėjamu atveju valdymo organų) civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo (akcininkų) civilinės atsakomybės (jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 49 punktas).

38.       Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra akivaizdu, kad pripažinus bankrotą tyčiniu, žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Vis dėlto, taikant bendrąsias juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, iš tiesų turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

39.       Paminėtina ir tai, kad išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 (48 punktas) suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas.

40.       Išanalizavus nagrinėtinam klausimui aktualią teismų praktiką, darytina išvada, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (būdami bendrovės kreditoriais) reikšdami tiesioginį ieškinį bankrutavusios bendrovės BUAB „Verslo taktika“ valdymo organams – S. B., R. C., T. K., J. K., K. K. ir V. R. – nebūtų atleisti nuo pareigos įrodyti, kad šie asmenys, kaip bankrutavusios bendrovės valdymo organai, padarė jiems, kaip bankrutavusios bendrovės kreditorei (kreditoriams), individualią žalą. Kadangi, spręsdamas klausimą dėl tyčinio bankroto, pirmosios instancijos teismas nustatė valdymo organų veiksmų visumą, kuri lėmė sprendimą nustatyti, jog bankrotas buvo tyčinis, apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir padarė neteisingas išvadas, juolab, kad apeliantai su galutine teismo padaryta išvada, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš dalies sutiko ir neprašė pakeisti nutarties rezoliucinės dalies, visi sutartinai teigdami, kad dėl T. K. veiksmų bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu. 

41.       Akcininkės J. K. teiginį, kad ji neturėjo prieigos prie įmonės banko sąskaitos ir negalėjo žinoti apie prastą įmonės būklę paneigia 2014 m. lapkričio 12 d. „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo sąskaitos sutarties specialiosios dalies Nr. ECMC_B_ 6908 sąlygos, kuriuose yra nurodyta, kad MC Business kortele naudojosi tiek T. K., tiek J. K. (dabar – K.). Abiejų kortelės turėtojai ją galėjo naudotis iki 2016 m. lapkričio 30 d., o BUAB „Verslo taktika“ sąskaitos išraše yra matoma, kad ir pati J. K. ne vieną kartą yra gavusi pinigų iš įmonės sąskaitos, apmokėdavo apsistojimus viešbučiuose, apsipirkimus Rimi parduotuvėse ir kt.

42.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktos išvados duomenys patvirtina, kad T. K. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. įnešė į bendrovės sąskaitas 153 500 Eur, o išsigrynino 191 988,48 Eur sumą, t. y. skirtumas tarp BUAB „Verslo taktika“ vadovo T. K. įneštų ir išgrynintų įmonės lėšų sudaro  38 488,48 Eur. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad jokios paskolos sutarties tarp BUAB „Verslo taktika“ arba nebuvo sudaryta, arba ji dingo kartu su kitais nagrinėjamam klausimui nenaudingais dokumentais. Nei ekspertizės metu, nei bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys nurodytos sumos panaudojimą. Kadangi bendrovės akcininkai, žinodami šią situaciją nesiėmė veiksmų susigrąžinto buvusio vadovo pasisavintų lėšų, darytina išvada, kad jie tokiais savo veiksmais nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tyčinis įmonės bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Kaip jau minėta, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

43.       Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo       2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Tyčinio bankroto faktą galima konstatuoti tada, kai byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių duomenų pagrindu būtų galima spręsti apie tyčinį bankrotą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-890-381/2017).

44.       Taigi, pagal formuojamą teismų praktiką yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, bankrotą pripažino tyčiniu išanalizavęs ir įvertinęs visų byloje esančių dokumentų bei valdymo organų veiksmų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pripažinti įmonės bankroto tyčiniu. Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo detaliai išanalizuoti visų valdymo organų veiksmus ir nutartyje nurodyti kiekvieno iš jų konkretų veiksmą, kuris lėmė pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

45.       Apliantas K. K. ginčydamas teismo sprendimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad apie bendrovės finansinę padėtį nieko nežinojo, kad tarpinė atskaitomybė akcininkams nebuvo teikiama, todėl jam nekilo pareiga kreiptis dėl bankroto įmonei iškėlimo. Šiuos apelianto argumentais visiškai paneigia į bylą pateikta 2016 m. vasario 17 d. Akcijų dovanojimo sutartis, kuria BUAB „Verslo taktika“ akcininkė J. K. neatlygintinai perleido K. K. 13 vnt. bendrovės akcijų. Sutarties 3.2.2 punkte yra nurodyta, kad įgijėjas, prieš sudarydamas sutartį, susipažino su bendrovės vykdoma ūkine-komercine veikla, finansinės atskaitomybės ir kitais su bendrovės vykdoma veikla susijusiais dokumentais, juos pilnai suprato ir / arba turėjo galimybę konsultuotis su atitinkamos srities specialistais, todėl visa informacija jo buvo suprasta. Šias ir kitas nuostatas K. K. patvirtino savo parašu, todėl laikytina, kad dar perleidžiant neatlyginai akcijas jis buvo supažindintas su visa BUAB „Verslo taktika“ 2015 metų finansine atskaitomybe, todėl tai, kad bendrovės skolos yra artimos jos turimo turto vertei, akcijų įgijėjui turėjo būti žinomos.

46.       Pažymėtina ir tai, kad bankrutavusios bendrovės akcininkai tikėtina buvo įdarbinti įmonėje ir pasirašinėjo dokumentus, t. y. aktyviai dalyvavo ne tik jos valdyme bet ir veikloje. Pavyzdžiui, su tiekėjais A. Z., ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“ ir ŽŪB „EKOGRIKIS“ sutartis pasirašinėjo V. R., kuris buvo bendrovės akcininkas ir pirkimų ir logistikos direktoriumi, vėliau įsidarbinęs UAB „Baltijos aruodas“ vadybininko pareigose. K. K. bankrutavusioje bendrovėje ėjo komercijos direktoriaus pareigas ir kaip pats nurodė, buvo atsakingas už tiekėjus iš užsienio. Nurodytas asmuo, nuo 2016 m. lapkričio 30 d. įsidarbino UAB „Baltijos aruodas“ direktoriumi, kurios akcininku buvo vienas iš BUAB „Verslo taktika“ teikėju, t. y. G. G.. Patys bankrutavusios įmonės akcininkai ne vieną kartą procesiniuose dokumentuose nurodė, kad buhalterė A. P. dirbo BUAB „Verslo taktika“, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio – UAB „Baltijos aruodas“. Galiausiai tikėtina, kad BUAB „Verslo taktika“ akcininkas S. P. (nuo 2016 m. vasario 15 d.) ir buvusi UAB „Baltijos aruodas“ akcininkė laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. I. P. yra susiję giminystės ryšiais. Tiek bendrovės įstatai, tiek Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas įtvirtina akcininkams teisę gauti informaciją apie bendrovę, išskyrus numatytas išimtis. Taigi, labiau tikėtina, kad akcininkai, būdami ir įmonės darbuotojais, gana aktyviai dalyvavo įmonės valdyme ir jos vykdomoje veikloje, todėl negalėjo nežinoti tikrosios jos turtinės padėties. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teko ne vien įmonės vadovui ir akcininkui T. K., o ir visiems bendrovės valdymo organams, neįrodžius, kad jie apie prastą įmonės finansinę padėtį nieko nežinojo.

47.       Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Verslo taktika“ valdymo organai, tiek jos vadovai, tiek akcininkai, turėdami pareigą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

Dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo

48.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

49.       Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nurodė, kad bankroto administratorius paaiškino, jog tarp perduotų dokumentų nebuvo apskaitos registrų, avansinių apyskaitų, sąskaitų registracijos žurnalų ir kitų dokumentų. Byloje atlikta ekspertizė parodė, kad bankrutavusios bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkomas nesilaikant įstatymų keliamų reikalavimų. Apeliantai su šiais argumentais nesutiko, nurodė, kad ne jų veiksmai lėmė netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

50.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio    20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio        2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).

51.       Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014). Pažymėtina ir tai, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

52.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

53.       Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankrutavusios bendrovės valdymo organai, vengdami bankroto administratoriui perduoti visus bendrovės dokumentus ir jų perdavimo aplinkybės, pagrindžia, kad BUAB „Verslo taktika“ visų dokumentų neperdavimu bankroto administratoriui buvo sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar pažeidimus, atsiskaitant su pasirinktais kreditoriais. Pastebėtina ir tai, kad į bylą pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2018 m. kovo 22 d. raštas Nr. 10-S-32469(1.39E-1), kuriame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 8 d. buvo užregistruotas A. P. pranešimas, kad atvykus į darbą pastebėta, jog dingo įmonės finansiniai dokumentai – įmonės protokolai, įmonės antspaudai, teismo dokumentai, teismo šaukimai ir sutartys su tiekėjais. Buhalterės teigimu juos pasisavino T. K.. Vertintina, kad bendrovės valdymo organams nėra paranku pateikti teismui dingusius buhalterinės apskaitos dokumentus nagrinėjant klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto, kad būtų apsunkintas įrodymų tyrimas nagrinėjamo klausimo kontekste.

54.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2019 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė skirti byloje ekonominę ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, pavedant ekspertams atsakyti į suformuluotus klausimus. Atlikta ekspertizė patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad tvarkant 2014–2017 m. BUAB „Verslo taktika“ apskaitą, buvo nesilaikyta įmonės finansinės atskaitomybės reglamentuojančių įstatymų, o įmonės balanso duomenys nesutampa. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas teigti, kad buhalterinės apskaitos vedimas taip pat tapo viena esminių tyčinio bankroto priežastimi. Pažymėtina, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu paprastai pripažįstami veiksmai, kurie įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus, ar įvertinti turtą. Todėl šiuo atveju yra pagrindas išvadai, kad būtent netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta esminė žala įmonės kreditoriams, kadangi yra priežastinis ryšys tarp sąmoningo netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

55.       Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Verslo taktika“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies      5 punkto pagrindu.

Dėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą apribojimo

56.       Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

57.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 3 d. BUAB „Verslo taktika“ ir „Proherus“, UAB sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią BUAB „Verslo taktika“ pardavė „Proherus“, UAB automobilį Audi Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 36 500 Eur sumą (automobilis buvo įgytas lizingo būdu). Šalys sutarė, kad pirkėjas „Proherus“, UAB  24 969,69 Eur sumą sumokės lizingo davėjui AB „Citadele“ bankui, o likusią 11 530,31 Eur sumą – BUAB „Verslo taktika“. 2017 m. vasario 7 d., t. y. „Proherus“, UAB atsiskaičius su lizingo bendrove už BUAB „Verslo taktika“ prievoles (24 969,69 Eur), šalys nutarė sudaryti tarpusavio atsiskaitymo aktą, pagal kurį „Proherus“, UAB užskaitė BUAB „Verslo taktika“ skolą ir pervedė BUAB „Verslo taktika“ 3 648,31 Eur. Teismas pažymėjo, kad „Proherus“, UAB reikalavimai į BUAB „Verslo taktika“ susidarė 2016 m. rugsėjo mėn. (perimtas ūkininko R. N. reikalavimas už parduotus grūdus) ir 2016 m. lapkričio mėn. (už krovinių pervežimą), tačiau iki tol bendrovė jau turėjo pradelstų (vykdytinų) įsipareigojimų kitiems kreditoriams (2016 m. balandžio mėn. ūkininkui R. K. 1 021,24 Eur, 2016 m. liepos mėn. ūkininkei G. J. 11 093,04 Eur, 2016 m. rugsėjo mėn. ŽŪB „EKOGRIKIS“ ?13 147,62? Eur). Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad 2015 m. gegužės 6 d. tarp UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir BUAB „Verslo taktika“ sudaryta automobilio Audi Q7, kuriuo naudojosi išimtinai buvęs bendrovės vadovas T. K., vengęs daugiau nei mėnesį perduoti automobilį bendrovei, lizingo sutartis turėjo neigiamos įtakos įmonės nemokumo atsiradimui. Su tokia išvada apeliantai nesutiko. ?

58.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek ekspertė, atlikusi įmonės finansinį vertinimą, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes dėl sutarčių įtakos bendrovės mokumui. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 metais bendrovė turėjo finansinių sunkumų ir jau pirmaisiais ataskaitiniais metais (neskaitant 2014 metų) ji turėjo gana didelių įsiskolinimų. Nepaisant to didelė dalis ilgalaikio įmonės turto buvo įgyta būtent 2015 metais (pavyzdžiui, skaitmeninis aparatas, automobilio paieškos sistemos, du nešiojamieji kompiuteriai ir kt.). Tais pačiais metais buvo įgytos dvi transporto priemonės – Audi Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė 47 027,79 Eur), ir Smart Fortwo Coupe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)  (vertė 4 000 Eur). Manytina, kad įmonei, turinčiai daugiau nei 500 000 Eur įsiskolinimą, šie pirkiniai nebuvo būtini, atsižvelgiant ir į tą faktą, kad Audi Q7 transporto priemonei buvo reikalingas techninis aptarnavimas, priežiūra, KASKO draudimas (šios sąlygos buvo nustatytos lizingo sutartyje), taip pat – degalai, kas tik dar labiau padidina bendrovės išlaidas. O nurodytu automobiliu naudojosi tuometiniai sutuoktiniai – J. ir T. K.. Bendrovei priklausančios banko sąskaitos, esančios „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, taip pat parodo, kad įmonės lėšos nebuvo naudojamos pagal paskirtį – didelė dalis lėšų buvo išgryninta (pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ne visos lėšos buvo grąžintos bendrovei), iš įmonės sąskaitos buvo apmokamos sąskaitos restorane, parduotuvėse, viešbučiuose ir kt. (pvz., Manami, Maxima, Senukuose, UAB Grand SPA, Operos ir baleto teatrui ir t. t.). Nekilnojamojo turto bendrovė neturėjo. Taip pat bendrovė sudarė dvi panaudos sutartis, pagal kurias įgijo teisę naudotis akcininkams V. R. ir J. K. (dabar K.) priklausančiomis transporto priemonėmis. Tais pačiais metais, t. y. 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo sudaryta akcininkės J. K. studijų sutartis, už kurias mokėjo bankrutavusi bendrovė. Šias aplinkybes patvirtina ir bankroto administratoriaus pateikta ataskaita Nr. 1, iš kurios galima daryti išvadas, kad bendrovei susiduriant su finansiniais sunkumais, jos lėšos nebuvo naudojamos taupiai, taip pat jas nebuvo siekiama investuoti, plėsti veiklą, kaip įmanoma greičiau atsiskaityti su tiekėjais (patvirtintų kreditorinių reikalavimų sąraše pirma eile yra patvirtinti tiekėjų, t. y. ūkininkų, žemės ūkio bendrovių, 10 iš 16 pirmos eilės kreditorių reikalavimai), o daugiausiai buvo skirtos valdymo organų poreikiams tenkinti. Taigi, darytina išvada, kad nors tiesiogiai įmonės sudaromi sandoriai savaime nebuvo bankroto priežastimi, tačiau turėjo tiesioginės įtakos bendrovės mokumui, didino jos įsiskolinimus bei nebuvo būtini.

59.       Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad „Proherus“, UAB kreditorinis reikalavimas į BUAB „Verslo taktika“ atsirado vėliau, kuomet įmonė jau turėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų savo tiekėjams – ūkininkams. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad įmonei esant nemokiai, turint pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, siekimas atsiskaityti su pasirinktu kreditoriumi ir vengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais, yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl įmonės veiklos perkėlimo

60.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.

61.       Kaip jau minėta, bankrutavusios bendrovės kai kurie akcininkai buvo įdarbinti įmonėje ir aktyviai dalyvavo ne tik jos valdyme bet ir ūkinėje komercinėje veikloje. Pavyzdžiui, su tiekėjais A. Z., ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“ ir ŽŪB „EKOGRIKIS“ sutartis pasirašinėjo V. R., kuris buvo bendrovės akcininkas ir pirkimų ir logistikos direktorius, vėliau įsidarbinęs UAB „Baltijos aruodas“ vadybininko pareigose. K. K. bankrutavusioje bendrovėje ėjo komercijos direktoriaus pareigas ir kai pats nurodė, buvo atsakingas už tiekėjus iš užsienio. Nurodytas asmuo, nuo 2016 m. lapkričio 30 d. įsidarbino UAB „Baltijos aruodas“ direktoriumi, kurios akcininku buvo vienas iš BUAB „Verslo taktika“ teikėju, t. y. G. G.. Patys bankrutavusios įmonės akcininkai ne vieną kartą procesiniuose dokumentuose nurodė, kad buhalterė A. P. dirbo BUAB „Verslo taktika“, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio – UAB „Baltijos aruodas“. Galiausiai tikėtina, kad BUAB „Verslo taktika“ akcininkas S. P. (nuo 2016 m. vasario 15 d.) ir buvusi UAB „Baltijos aruodas“ akcininkė laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. I. P. yra susiję giminystės ryšiais. Tai, kad įmonės akcininkai J. K., K. K. buvo susiję su bankrutavusia įmonė darbo santykiais, įrodo ir jų pateikti prašymai dėl kreditorinių reikalavimų BUAB „Verslo taktika“ bankroto byloje, kuriuose yra nurodoma, kad kreditorinis reikalavimas atsirado iš darbo santykių. Tai patvirtina ir J. K. atsiliepimas į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame ji nurodo, kad bendrovėje ėjo teisininkės pareigas, vėliau nusprendusi eiti vadybininkės pareigas. Galiausiai į UAB „Baltijos aruodas“ buvo priimtos dirbti M. V., E. V. ir A. P. (buvusios BUAB „Verslo plėtra“ darbuotojos), kurios net nebuvo nutraukusios darbo santykių su bankrutavusia bendrove. K. K. sudaryta suvestinė rodo, kad V. R., E. M. ir M. V. į UAB „Baltijos aruodas“ buvo įdarbinti 2017 metų sausio mėnesį, o iš BUAB „Verslo taktika“ V. R. atleistas 2016 m. rugpjūčio 29 d., o likusios dvi darbuotojos – 2017 m. kovo mėnesį, t. y. prieš pat pareiškimo dėl bankroto iškėlimo pateikimą (2017 m. balandžio 5 d.). Analogiškai K. K. ir A. P. UAB „Baltijos aruodas“ įdarbinti 2016 m. gruodžio 27 d., o iš BUAB „Verslo taktika“ atleisti 2017 m. kovo mėnesį. Lieka neaišku, kodėl bendrovės valdymo organai, sukūrė situaciją, kuomet anot jų neveikiančioje nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio įmonėje, kurios finansinė padėtis nuo 2015 metų tik blogėjo, darbo sutartys su darbuotojais nebuvo nutrauktos, siekiant, kad jų kreditoriniai reikalavimai bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu didėtų. Kas lėmė bendrą darbuotojams įsiskolinimą 13 586,18 Eur sumai.

62.       Apeliacinio teismo vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog BUAB „Verslo plėtra“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“. Nagrinėjamo klausimo kontekste neturi reikšmės apeliantų argumentai apie tai, kad į UAB „Baltijos aruodas“ priimti BUAB „Verslo plėtra“ vykdo kitokias funkcijas, anot apeliantų, visai nesusijusias su tomis, kurias jie vykdė BUAB „Verslo plėtra“. Kadangi bankrutavusi bendrovė neturėjo jokio nekilnojamojo turto, o jos ilgalaikis turtas buvo 2016 metų pabaigoje parduotas, tai bankrutavusios bendrovės turtas negalėjo būti perkeltas į UAB „Baltijos aruodas“.

63.       Apeliantai teigia, kad viena iš tyčinio bankroto prezumpcijos sąlygų yra ta, kad UAB „Baltijos aruodas“ turėjo perimti visas BUAB „Verslo plėtra“ nebaigtas vykdyti sutartis. Teigė, kad UAB „Baltijos aruodas“ tiekėjai yra kiti, nei BUAB „Verslo plėtra“. Tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Bankroto administratorius, išanalizavęs su tiekėjais sudarytas BUAB „Verslo plėtra“ sutartis, ataskaitoje paminėjo pasirinktinai tik dalį jų, kurios kelia abejonių dėl įsigijimo bei pardavimo kainų neatitikimo. Pažymėtina, kad bankroto administratorius pateikęs atsiliepimą, tik deklaratyviai nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl verslo perkėlimo į kitą įmonę, tačiau nepateikė į bylą analizės, ar konkrečių argumentų, kodėl su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, kaip beje ir teikdamas visus kitus procesinius dokumentus. Nepateikė į bylą suvestinės apie BUAB „Verslo plėtra“ tiekėjus, iš kurios būtų matyti, kad UAB „Baltijos aruodas“ negalėjo perimti bankrutavusios įmonės nebaigtas vykdyti sutartis. Sutiktina su apelianto K. K. argumentu, kad bankrutavusi įmonė nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio nesudarinėjo su tiekėjais pirkimo pardavimo sutarčių, tačiau tai neeliminuoja aplinkybės, kad bendrovė priėmė į darbą kitus direktorius, išpardavinėjo turimą turtą, rugsėjo mėnesį vyko išplėstinė grūdų realizacija už mažesnę nei pirkimo kainą bei prieš pat pareiškimo dėl bankroto iškėlimą padavimą teismui buvo atleisti visi darbuotojai. Manytina, kad bendrovės valdymo organai veikė kryptingai siekdami užbaigti įmonės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, išparduoti jai priklausantį turtą, atsargas (grūdus), perkelti į kitą įmonę darbuotojus, kurie gali gauti naudos pareiškę pirmos eilės kreditorinius reikalavimus bankrutavusiai bendrovei ir tik tuomet kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

64.       Kaip jau aukščiau yra minėta, vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

65.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, išvadą apie tai, kad BUAB „Verslo taktika“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“ padarė išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, t. y. įvertinęs tai, kad valdymo organai veikė ne įmonės, o labiau savo, interesais, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, netaupiai ir neekonomiškai naudojo įmonės lėšas, vengia perduoti bankroto administratoriui dingusius įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, pagrindiniai įmonės skolininkai buvo žemės ūkio subjektai, kurie tiekdami bendrovei grūdus negaudavo už juos atsiskaitymus, tai, kad UAB „Baltijos aruodas“ veikia tuo pačiu adresu, buvo įsteigta beveik tuo pačiu metu kaip ir bankrutavusi bendrovė, to paties asmens ir vykdo veiklą identišką bankrutavusiai įmonei. Taigi, vertinant bankrutavusios įmonės valdymo organų sąžiningumą nagrinėjamo klausimo kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad BUAB „Verslo taktika“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66.       Byloje gautas UAB „Baltijos aruodas“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo apeliantas prašo iš A. Z., ŽŪB „TRAKŲ ARTOJAS“, ŽŪB „EKOGRIKIS“ ir UAB „Skolų reguliavimo tarnyba“ priteisti 2 686,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą bei už atsiliepimo į J. K. ir S. B. apeliacinius skundus parengimą.

67.       Pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą UAB „Baltijos aruodas“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

68.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

69.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                        Antanas Rudzinskas