Administracinė byla Nr. P-106-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02467-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 28; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 16  d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 17“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 17“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-150(AG-124/02-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigoti priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „AgroSaulė 17“ skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3505 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas skunde nurodė, kad VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-150(AG-124/02-2014) tenkino pareiškėjo UAB „AgroSaulė 17“ skundą ir panaikino Komisijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3505 dalį dėl žemės nuomos mokesčio bei įpareigojo Komisiją pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymą Nr. 15R-820 išnagrinėti pakartotinai. Paaiškino, kad pareiškėjas, be kita ko, prašė kompensuoti ir 5 000 Lt išlaidas už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. VAGK tenkino pareiškėjo skundo dalį ir panaikino Komisijos sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio išlaidų nepripažinimo kompensuotinomis. Inspekcija pažymėjo, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos  energijos elektrinės  projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) reikalavimus. Komisija nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto reikalavimų. Komisija neturėjo teisės kompensuoti šių išlaidų, nes priešingu atveju, Komisija būtų peržengusi Aprašo Komisijai suteiktus įgaliojimus ir toks sprendimas būtų neteisėtas. Inspekcija nesutiko su VAGK padaryta išvada, kad vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu, nes Aprašo 4 punkto nuostata išlaidų patyrimą tiesiogiai sieja su išlaidų apmokėjimu. Akcentavo, kad sąskaita faktūra Nr. ŽŪB2540 už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį  išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt mokėjimas  atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. ir konstatavo, kad pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 5 000 Lt suma, todėl jos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Komisijos skundą tenkino iš dalies, panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-150(AG-124/02-2014) dalį dėl  Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3505 dalies dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas su 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymu Nr. 15R-820 kreipėsi į Komisiją, prašydamas kompensuoti 3 750 Lt už prašymo išduoti leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą, 100 Lt už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 5 000 Lt už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, 392,94 Lt darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų, 166,19 Lt virtualaus ofiso paslaugos mokesčio ir 51,24 Lt antspaudo gamybos išlaidas. Komisija 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 17R-447 nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas ir kompensavo 1 350 Lt.

VAGK 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-431(AG-366/01-2013), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, panaikino Komisijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 17R-447 bei įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymą Nr. 15R-820 iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. VAGK konstatavo, kad Komisijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3505, atsižvelgdama į VAGK 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 3R-431, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymą Nr. 15R-820 ir nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. kompensavo 1 350 Lt. Minėtame sprendime VAGK, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, be kita ko pripažino nekompensuotinos išlaidas už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-150(AG-124/02-2014), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo panaikinimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsniu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.1, 44.2  ir 44.3 punktais, panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3505 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo bei įpareigojo Komisiją UAB „AgroSaulė 17“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-820 dalį nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Likusioje dalyje VAGK skundą atmetė.

Atsižvelgdamas į atsakovo skundo reikalavimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje nagrinėjo, ar pagrįstai VAGK ginčijama sprendimo dalimi 5 000 Lt nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą išlaidas vertino kaip kompensuotinas ir šioje dalyje panaikino Komisijos sprendimą.

Teismas atsižvelgdamas į VAGK veiklą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, pabrėžė, jog Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3505 nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą išlaidas pripažino nekompensuotinomis dėl to, kad jos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., o VAGK jas įvertino priešingai.

Teismas analizavo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas su žemės ūkio bendrove (toliau – ir ŽŪB) „Agrowill Vėriškės“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis). Pareiškėjas pagal šią Sutartį išsinuomojo karvidę ir žemės sklypą. Teismas pabrėžė, jog kaip matyti iš Sutarties, minėto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Pagal Sutarties 3.1 punktą, turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 3.1 p.). Turto nuomos mokestis yra lygus 1 000 Lt + PVM per vieną mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 4.1 p.). Pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą, kurį sudaro 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (Sutarties 4.2 p.).

Minėta Sutartis 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota Nekilnojamo turto registre. Priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjos ir ŽŪB „Agrowill Vėriškės“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŽŪB2540 už 2012 m. rusėjo–2013 m. sausio mėn. laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt apmokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. VAGK, įvertinusi anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymas atitiko Aprašo 5.4.4 punkto bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensuotinumo.

Teismas analizavo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas), priimto 2013 m. sausio 17 d., 3 straipsnio, Aprašo 3 punkto nuostatas ir pabrėžė, jog galėjo būti kompensuojamos tik tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Įvertinęs Aprašo 4 punkte, 5.4.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismas pažymėjo, jog kompensuotinomis išlaidomis pripažįstamos iki 2013 m. vasario 1 d. realiai patirtos išlaidos. Teismas nesutiko su VAGK išvada, kad vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Akivaizdu, kad tokios išlaidos turėjo būti patirtos, t. y. apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Taigi, išlaidų patyrimas siejamas tiesiogiai su jų apmokėjimo momentu. Nors pareiškėjui 2013 m. sausio 31 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. ŽŪB2540 ir jis iki Aprašo 5.4.4 punkte nustatyto  termino buvo įregistravęs Sutartį, tačiau nuomos mokestį apmokėjo tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, pareiškėjas tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. ji patyrė realias nuomos mokesčio išlaidas, todėl nesutiktina su VAGK vertinimu, kad pareiškėjas ginčo išlaidas patyrė nuomotojui pateikus 2013 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. ŽŪB2540. Teismas taip pat atkreipė dėmesį  į tai, jog minėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyta apmokėjimo data iki 2013 m. kovo 2 d., o pareiškėjas apmokėjo ją praėjus daugiau nei pusei metų nuo nurodytos apmokėjimo datos. Be to, nors ir nuomos mokestis buvo sumokėtas iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo pateikimo, tačiau Aprašas išlaidų patyrimą sieja su realiu jų patyrimu iki 2013 m. vasario 1 d. Vien tik Sutarties laisvės principas negali paneigti Aprašo nuostatų, kurios imperatyviai Komisiją įpareigoja kompensuotinomis pripažinti išlaidas, patirtas iki 2013 m. vasario 1 d.

Įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes ir Komisijos padarytą išvadą, kad pareiškėjui nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d., teismas konstatavo, jog Komisija iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei taikė Aprašo nuostatas. Tai, kad Komisija iš naujo įvertinusi ginčijamą sprendimo dalį, jame išsamiau ir detaliau įvertintų tas pačias faktines aplinkybes bei pateiktų išsamesnį teisės normų aiškinimą, nepakeistų ginčo esmės. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui naujų duomenų, pagrindžiančių nuomos išlaidų patyrimą iki 2013 m. vasario 1 d. nepateikė. Taigi teismas darė išvadą, kad ginčijama VAGK sprendimo dalis naikinama, VAGK netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir netinkamai aiškinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Teismas pažymėjo, kad negali būti tenkintas antrasis Komisijos skundo reikalavimas įpareigoti VAGK priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, nes jis būtų perteklinis. Teismui dėl anksčiau nustatytų aplinkybių panaikinus ginčijamą sprendimo dalį, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3505, t. y. ir ginčijama jo dalis dėl nuomos išlaidų kompensavimo, yra teisėta. Taigi, pareiškėjo skundas dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3505 panaikinimo yra atmestas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 5 d.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „AgroSaulė 17“ 2014 m. liepos 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 (b. l. 95–101).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Pareiškėjas nurodo, jog 2014 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė galutinį sprendimą kitoje administracinėje byloje Nr. I-7997-968/2014 (UAB „AgroSaulė 5“ v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos), kuris yra visiškai priešingas šios bylos sprendimui, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nusprendė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą ir atmetė atsakovo apeliacinį skundą. 2015 m. gegužės 11 d. atsakovas pateikė prašymą atnaujinti procesą, motyvuodamas tuo, jog Lietuvos vyriausiasis teismas nukrypo nuo iki tol vieningai formuojamos administracinių teismų praktikos aiškinant Aprašo 4 punkto nuostatas. 2015 m. birželio 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu teismas nenustatė ir prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuomone, vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t.y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31d. buvo įregistruota viešame registre įstatymu nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d. savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų. Aprašo 4 punktas aiškintinas taip, kad realus nuomos pinigų sumokėjimas po 2013 m. vasario 1 d. nepaneigia teisės į kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Ta aplinkybė, kad už nuomą atsiskaityta 2013 m. rugpjūčio 13 d. situacijos nekeičia. Pareiga sumokėti nuompinigius išliko ir ji buvo, kad ir vėliau nei numatyta nuomos sutartyje, įvykdyta, o tai reiškia išlaidos patirtos, kurios pagal teisėkūros subjekto valią turi būti kompensuotos. Teisę į kompensaciją nuomos mokesčio aspektu buvo galima paneigti, jei nuomos sutartis būtų įregistruota iki 2013 m. sausio 31 d. Bet Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., o tai reiškia, jog ir ši aplinkybė negalėjo nulemti teisės į kompensaciją už nuomą paneigimo. Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo turto nuomos išlaidų patyrimas negali būti siejamas su jų apmokėjimo momentu. Nuomos mokestis, nors ir sumokėtas po 2013 m. vasario 1 d., pripažintinas kompensuotinomis išlaidomis ir atsakovas privalėjo atlyginti šias išlaidas pareiškėjui. Būtent su nuomos sutarties įregistravimu yra siejamos teismo išvados dėl teisės į kompensaciją.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas daro išvadą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė išsamų ir galutinį ginčijamo Aprašo 4 punkto išaiškinimą, privalomą atsakovui. Galutinai išsprendus ginčą dėl nuomos už žemės sklypą ir kitą nekilnojamąjį turtą kompensavimo klausimą, atsakovui kyla pareiga vadovautis šia neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimų, t. y. kompensuoti 100 % pareiškėjo patirtas nekilnojamojo turto nuomos išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtų administracinių bylų Nr. I-8003-463/2014 ir Nr. I-7997-968/2014 ralio decidendi yra tapatūs. Abejose bylose pareiškėjai, remdamiesi Aprašo nuostatomis, pateikė Komisijai prašymą, kuriuo prašė kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu inter alia išlaidas už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą. 2013 m. spalio 1 d. Komisija, vadovaudamasi Įgyvendinimo įstatymu ir Aprašu, Komisijos posėdyje, vykusiame 2013 m. rugsėjo 24 d., išnagrinėjo pareiškėjų prašymus ir vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjų patirtas išlaidas. Kompensuotina kiekvienam iš pareiškėjų išlaidų suma – 1 350 Lt. Nesutikdami su Komisijos sprendimais, abu pareiškėjai 2013 m. lapkričio 11 d. pateikė VAGK skundą dėl sprendimų panaikinimo. 2013 m. gruodžio 13 d. VAGK priėmė sprendimus, kuriais nusprendė panaikinti Komisijos sprendimus bei įpareigoti ją pareiškėjų 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymus nagrinėti iš naujo ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. 2013 m. sausio 24 d. Komisija priėmė naujus sprendimus, kuriais, analogiškai kaip ir pirmųjų sprendimų atveju, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjų patirtas išlaidas. Kompensuotina pareiškėjams išlaidų suma – 1 350 Lt. 2014 m. kovo 12 d. nesutikdami su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiais bei pareiškėjų teises ir teisėtus interesus pažeidžiančiais naujaisiais sprendimais, pareiškėjai pateikė skundą VAGK dėl antrųjų sprendimų panaikinimo. 2014 m, balandžio 11 d. ir 2014 m. balandžio 22 d. VAGK nusprendė panaikinti Komisijos sprendimus dalyje dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigoti pareiškėjų prašymus šioje dalyje nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Taigi abiejose bylose faktinės aplinkybės yra iš esmės identiškos, keliama teisinė problema ta pati – išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo tvarka ir pagrindai, konkrečiai, pareiškėjų nurodytų patirtų išlaidų dėl žemės ir nekilnojamojo turto nuomos kompensavimas, t. y. abiejų bylų faktinės aplinkybės yra itin panašios, tačiau minėtuose priimtuose teismų sprendimuose, jos yra vertinamos skirtingai.

Be to, pareiškėjo teigimu, aptariamose bylose yra priimti visiškai priešingi sprendimai, teismui skirtingai aiškinant bei taikant ginčui aktualias teisės normas. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 aiškino, jog Aprašas išlaidų patyrimą sieja su realiu jų patyrimu iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau administracinėje byloje Nr. I-7997-968/2014 teismas iš esmės paneigė šį argumentą, nurodydamas, kad atsakovas skunde nepagrįstai teigia, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.48 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise, konstatuotina, kad pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 4 000 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. Tai reiškia, kad tas pats atsakovo argumentas minėtose bylose yra vertinamas visiškai skirtingai. Be to, administracinėje byloje Nr. I-7997-968/2014 teismas nurodė, kad Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas yra specialusis teisinio reguliavimo, įtvirtino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.48 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu. Esant bendrojo ir specialaus teisinio reguliavimo konkurencijai, turi būti taikomas specialusis teisinis reguliavimas. Nepaisant to, administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 iš esmės buvo taikomas ne specialusis teisinis reguliavimas, tačiau CK 2.48 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjas teigia, kad egzistuoja ir kitos proceso atnaujinimui būtinos sąlygos, pabrėžia, jog ginčijamas sprendimas prieštarauja aukštesnio teismo sprendimui, juo paneigiama teisė į kompensaciją, kas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir turtinius interesus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio saugumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, laikymąsi. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų  būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).

Taigi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjo nuomone, aptariamoje administracinėje byloje procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).

Savo prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas argumentuoja tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skirtingai vertino tas pačias faktines aplinkybes ir skirtingai aiškino Aprašo 4 punkto nuostatos taikymą nei to paties teismo sprendime kitoje byloje – Nr. I-7997-968/2014 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015.

Visų pirma, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo išaiškinimų ir išvadų atitikties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo motyvams administracinėje byloje Nr. I-7997-968/2014, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis aukštesnės instancijos administracinis teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), todėl pareiškėjo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla šiuo atveju negali būti nagrinėjama, nustatant teisminės praktikos neatitikimą tarp jo ir pareiškėjo prašomos atnaujinti administracinės bylos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-58-438/2015).

Taigi, nagrinėjant klausimą dėl galimo administracinių teismų praktikos išsiskyrimo iš pareiškėjo nurodomų teismų sprendimų aktuali tik aukštesnės instancijos teismo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015.

Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog kompensuotinomis išlaidomis pripažįstamos iki 2013 m. vasario 1 d. realiai patirtos išlaidos. Teismas nesutiko su VAGK išvada, kad vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu.

Tuo tarpu atsakovo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad prašomos kompensuoti išlaidos (nuompinigiai) buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Aprašo 4 punktą šiuo atveju aiškino taip, kad realus nuomos pinigų sumokėjimas po 2013 m. vasario 1 d. nepaneigė teisės į kompensaciją.

Teisėjų kolegija, pabrėžia, kad pagal administracinių teismų praktikoje vyraujančią poziciją, naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit, kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atitinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje suformuota kitokia nei pirmiau egzistavusi teismo praktika, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, be to, ir sužinojimas apie šią nutartį nėra aktualus tikrinant, ar prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų (pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012).

Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 pateiktas teisės aiškinimas nėra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas, kuriame, pareiškėjo manymu, suformuluotas kitoks tapačių faktinių aplinkybių vertinimas bei skirtingas Aprašo 4 punkto nuostatų aiškinimas, priimtas vėliau, t. y. jau po 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 įsiteisėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, ir atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 vienodos administracinių teismų praktikos formavimo tikslu atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 17“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. I-8003-463/2014 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                         Laimutis Alechnavičius

                            Artūras Drigotas

                            Dalia Višinskienė