Administracinė byla Nr. A-4241-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00097-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-922 ir grąžinti pareiškėją į tarnybą; 2) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėja teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir prašė šioje dalyje bylą nutraukti.
Pareiškėjos teigimu, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės panaikinimas nebuvo realus, todėl atsakovo veiksmais buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir įstatymo jai numatytos garantijos. Paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtinta nauja savivaldybės administracijos struktūra ir nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius – 122, kuris anksčiau siekė 125. Neatsižvelgiant į tai, kad naujoji struktūra yra mažesnė tik 3 pareigybėmis, buvo atleisti 24 darbuotojai ir valstybės tarnautojai. Be to, naujoje struktūroje nenumatyta esminių pakeitimų, t. y. tam tikri administracijos skyriai buvo sujungti, kitų skyrių pakeisti pavadinimai bei įkurtas vienas naujas skyrius bei trys naujos pareigybės. Seniūnijos išliko tokios pačios. Pareiškėjos teigimu, visos funkcijos, kurios priskirtos savivaldybės kompetencijai, liko nepakitusios. Joks pareigybių sąrašas kartu su nauja savivaldybės administracijos struktūra nebuvo patvirtintas, todėl neaišku, kaip bus perskirstytos pareigybės, kiek konkrečiai darbuotojų planuojama palikti dirbti, kiek iš jų – atleisti, kaip bus vykdoma darbuotojų atranka. Pareiškėja nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai atitinkama pareigybė panaikinama, būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau ar jų realiai atsisakoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-247/2010, Nr. A756-346/2011, Nr. A143-1086/2011, Nr. A662-674/2011, Nr. A662-348/2012, Nr. A662-670/2013 ir kt.). Naujoje struktūroje Socialinės paramos ir sveikatos skyrius iš esmės išliko, tik buvo sujungtas su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir tapo Socialinės paramos ir vaiko teisių skyriaus Socialinės paramos poskyriu, tačiau darbuotojų vykdomos funkcijos nepasikeitė. Taigi pareiškėjos vykdytos funkcijos nebuvo panaikintos, jos tiesiog buvo perskirstytos kitiems darbuotojams. Pareiškėjos nuomone, tai įrodo, kad realių struktūrinių pertvarkymų nebuvo atlikta, todėl ir naikinti pareigybės nebuvo pagrindo.
Pareiškėja pažymėjo, kad tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1966/2012, Nr. A261-212/2014). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimą iki jos panaikinimo dienos atsiranda laisva pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį siūlyti kitas laisvas pareigas, tarnautojui sutikus, paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Šios darbdavio pareigos nevykdymas yra pagrindas tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad darbdavys privalo suteikti tarnautojui informaciją apie esamas laisvas pareigas ir pareigas, kurias numatoma įsteigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A261-212/2014). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas šią pareigą ignoravo ir iki pat pareiškėjos atleidimo dienos nepateikė jokių pasiūlymų dėl kitų pareigybių, nesuteikė informacijos, ar yra kitų laisvų pareigybių, kurias ji galėtų užimti.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, nesilaikydamas Darbo kodekso 47 straipsnio nuostatų, neinformavo darbuotojų apie savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo priežastis, planuojamus pokyčius, kaip bus perskirstytos pareigybės, kurie darbuotojai bus atleisti, kokiais kriterijais remiantis kiti bus paliekami dirbti.
Širvintų rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagrindinis Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, kuriuo patvirtinta nauja savivaldybės administracijos struktūra ir nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius, tikslas buvo optimizuoti administracijoje dirbančių darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį ir išvengti funkcijų dubliavimo. Atsakovas nesutinka, kad savivaldybės taryba, tvirtindama naują administracijos struktūrą, turėjo pasisakyti ir dėl pareigybių paskirstymo bei patvirtinti pareigybių sąrašus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracijos struktūrą ir didžiausią leistiną pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina administracijos direktorius, taigi tai yra jo diskrecijos teisė. Patvirtinus naują administracijos struktūrą, iš 14 skyrių likus 11, buvo būtina naikinti dalį pareigybių.
Administracijos struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina sumažėjęs dirbančių asmenų skaičius, buvo įsteigtos tik kelios pareigybės. Atsakovas pažymėjo, kad tokios praktikos, vertinant, ar struktūriniai pertvarkymai yra realūs, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012). Nagrinėjamu atveju buvusio Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus funkcijas perėmė Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius, jo funkcijos buvo išplėstos. Atsakovas nurodė, kad po pertvarkos Socialinės paramos poskyryje A lygio 7 kategorijos specialisto pareigybė liko viena, ji nėra tapati pareiškėjos buvusiai pareigybei. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas negali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja atleista laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai apie atleidimą pranešta prieš 4 mėnesius, jai skirta 6 mėnesių išeitinė išmoka. Atsakovas pažymėjo, kad pasiūlyti pareiškėjai užimti kitas pareigas nebuvo galimybės: pareiškėjos atleidimo dieną naujai įsteigtame Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje laisvų tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybių nebuvo, o siūlyti užimti aukštesnės kategorijos pareigybės atsakovas neprivalėjo. Pažymėjo, kad prieš savivaldybei priimant 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dėl naujos struktūros, viešai apie šį siūlymą bei jo priežastis buvo skelbiama savivaldybės internetiniame puslapyje, apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo informuota nedelsiant, taigi buvo sudarytos galimybės gauti visą reikalingą informaciją apie vykstančius struktūrinius pasikeitimus.
Atsakovo teigimu, pareiškėjos atleidimas iš darbo yra teisėtas, todėl pareiškėjos reikalavimų tenkinti nėra pagrindo. Be to, net ir pripažinus jos atleidimą iš tarnybos neteisėtu, pareiškėjos reikalavimas grąžinti ją į tarnybą negalėtų būti tenkinamas, nes tokia pareigybė šiuo metu neegzistuoja ir grąžinimas būtų objektyviai neįmanomas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-922 ir grąžino pareiškėją į Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygio 7 kategorijos) arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas, įpareigojo Širvintų rajono savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti pareiškėjai iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 950 Eur bylinėjimosi išlaidų; bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nauja Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūra buvo patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 4 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-103, o naujos pareigybės bei pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2015 m. gruodžio 7 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais. Teismas sutiko su atsakovu, kad visi savivaldybės administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Savivaldybės taryba nėra subjektas, sprendžiantis dėl konkrečių pareigybių steigimo ir panaikinimo, konkretaus jų skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymo, taryba tik tvirtina struktūrą bei maksimalų leistiną pareigybių skaičių, tačiau savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, turi teisę savarankiškai nustatyti, kiek konkrečiai įstaigoje bus valstybės tarnautojų, kiek darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, ir patvirtinti jų sąrašą.
Teismas nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijoje skyrių skaičius buvo sumažintas nuo 14 iki 11, perskirstytos padalinių funkcijos, sukurti nauji padaliniai, nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažinta pareigybių. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti administracijos darbą, vykdomas funkcijas paskirstyti vengiant funkcijų dubliavimosi, efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, jog valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-884/2013, 2014 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad, nustačius, jog Širvintų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų skaičius sumažėjo, faktas, kad buvo naujai įsteigtos kelios pareigybės, esant sumažėjusiam darbuotojų skaičiui ir pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų perskirstymui, pats savaime nepaneigia pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo realumo.
Teismas, remdamasis panaikinto Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus nuostatais, sprendė, kad šis skyrius atlieka valstybinių ir kitų išmokų skyrimą ir mokėjimą, administruoja socialinės paramos ir kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui ir kt.) skaičiavimą ir mokėjimą, socialinės paramos mokiniams teikimą ir kitas su socialine parama susijusias funkcijas. Pagrindinės iki pertvarkymo galiojusios pareiškėjos pareigybės funkcijos buvo tikrinti asmenų dokumentus, testuoti pajamas ir turtą dėl socialinių išmokų skyrimo, registruoti prašymus dėl socialinio pobūdžio išmokų, įvesti duomenis į sistemas. Teismas nustatė, kad naujasis Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius susideda iš dviejų atskirų poskyrių: Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės paramos. Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantiems asmenims nustatyta, be kita ko, vykdyti su vaiko teisių apsauga susijusias funkcijas, todėl, teismo vertinimu, naujai įsteigtam skyriui iš esmės priskirtos platesnės funkcijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad panaikintame Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje dirbo 15 asmenų, o naujai įsteigtame Socialinės paramos poskyryje numatyta 10 pareigybių. Vertindamas Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyryje įsteigtų pareigybių aprašymus, teismas nustatė, kad jas einantis valstybės tarnautojas įgyvendina specialias veiklos sritis – socialinės paramos mokiniams skyrimas, išmokų vaikams, piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims skyrimas ir mokėjimas; vykdo funkcijas, kurių sritis – socialinis darbas ir socialinės paslaugos; vykdo specialios veiklos srities funkcijas, siekiant užtikrinti socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo teisėtumą ir kontrolę; administruoja šalpos išmokų, laidojimo pašalpų, išmokų vaikams teikimą; šių pareigybių kategorija yra aukštesnė nei pareiškėjos. Pareigybės, kuri atitinka pareiškėjos užimtos pareigybės lygį ir kategoriją (B7), aprašyme numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, be pareiškėjos vykdytų funkcijų, taip pat konsultuoja gyventojus bei institucijas socialinės paramos mokiniams, išmokų vaikams ir kitų socialinio pobūdžio išmokų klausimais, kontroliuoja ir tikrina socialinio darbo organizatorių priimtus prašymus, rengia sprendimus; veiklos sritis – administruoti paramos, išmokų teikimą.
Įvertinęs tai, kad pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms atlikti po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos teiginius, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.
Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas darė išvadą, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, Nr. A143-247/2010, Nr. A146-2643/2011). Teismas nurodė, kad aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu (plačiąja prasme)) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015 m. gruodžio 7 ir 11 dienomis, o įspėjimai apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautojams buvo įteikti iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Taigi įspėjus pareiškėją, kad jos pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas. Dėl to teismas darė išvadą, kad atsakovas, įspėdamas pareiškėją, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėja atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, dėl ko pareiškėjos atleidimas pripažintinas neteisėtu.
Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjos atleidimas yra neteisėtas, vadovaudamasis Darbo kodekso 300 str. 3-4 dalių nuostatomis, sprendė klausimą dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą. Nesant objektyvių duomenų, rodančių, jog yra Darbo kodekso 300 straipsnyje numatytos priežastys negrąžinti pareiškėjos į tarnybą, teismas konstatavo, jog yra pagrindas pareiškėją grąžinti į eitas arba, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, siekiant nesuvaržyti atsakovo diskrecijos spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra, į lygiavertes pareigas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas panaikino Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-922 ir pareiškėją grąžino į tarnybą, įpareigodamas atsakovą išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2015 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjai teismo posėdyje atsisakius reikalavimo priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo 950 Eur.
III.
Širvintų rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu.
Atsakovas nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nesibaigė, todėl ji turi būti aiškinama kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje (žr., pvz., 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-275/2013). Šios normos pažeidimo konstatavimui nepakanka vien formalaus nustatymo, kad atleistas valstybės tarnautojas nebuvo perkeltas į kitas pareigas, t. y. turi būti nustatyta, kad iš tiesų egzistavo laisvos pareigos, kurios galėjo būti pasiūlytos atleidžiamam tarnautojui. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakovas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įspėjant pareiškėją nebuvo priimta jokių konkrečių sprendimų dėl naujų pareigybių steigimo, taip paneigiant teisę būti perkeltam į kitas pareigas, tačiau tokio reikalavimo nenumato nei teisės aktai, nei teismų praktika. Atsakovo teigimu, šiuo atveju sprendimas dėl konkrečių būsimų pareigybių įsteigimo nebuvo būtinas, kad valstybės tarnautojams galėtų būti įteikiami įspėjimai apie pareigybių panaikinimą. Priėmus savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, atsakovui jau buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 11 d. pradės veikti naujos struktūros ir nesamos pareigybės turės būti naikinamos bei steigiamos naujos pareigybės. Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas pareiškėjai reiškė ir leido pareiškėjai suprasti, kad praėjus įspėjime numatytam terminui, jei nebus galimybės perkelti ją į kitas pareigas, ji bus atleista iš tarnybos. Analogiško turinio įspėjimai buvo įteikti ir kitiems valstybės tarnautojams. Taigi, teigiant, jog iki atleidimo dienos pareigybės nebuvo įsteigtos, atsakovas nebūtų galėjęs pasiūlyti naujų pareigybių ir kitiems tarnautojams, tačiau tai paneigia faktinės aplinkybės. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pareiškėjos faktinio atleidimo iš pareigų bei naujų pareigybių aprašymų patvirtinimo momentus. Nors sprendimas atleisti pareiškėją priimtas 2015 m. gruodžio 7 d., faktinė jos atleidimo iš valstybės tarnybos diena numatyta tik 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. pareiškėja faktiškai nebedirbo ir pareigybė panaikinta nuo 2015 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo naujai įsteigtos pareigybės. Pažymėtina, kad būtent pareigybių aprašymų, bet ne pareigybių sąrašo patvirtinimas yra reikšmingas įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją. Tai, kad pareigybių aprašymai buvo patvirtinti prieš faktinį pareiškėjos pareigybės panaikinimą bei prieš priimant ginčijamą įsakymą dėl jos atleidimo, įrodo ir 2015 m. gruodžio 7 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų numeracija. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negalėjo pareiškėjai pasiūlyti kitų laisvų pareigų, kurias pareiškėja būtų galėjusi užimti pagal savo išsilavinimą bei kvalifikaciją, pareiškėja teisėtai atleista iš tarnybos.
Atsakovas pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktorius, turėdamas diskrecijos teisę spręsti dėl konkrečių pareigybių steigimo, buvo apribotas savivaldybės tarybos sprendimu numatytų terminų.
Atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėjos turima aukštojo universitetinio sociologijos bakalauro laipsnio mokytojo kvalifikacija neatitiko 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-908 patvirtintos Teisės personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo reikalavimų – turėti ne žemesnį kaip aukštąjį neuniversitetinį socialinių mokslų srities, teisės krypties išsilavinimą.
Be to, atsakovo teigimu, pareiškėja negali būti grąžinta į pareigas dėl priežasčių, numatytų Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje, t. y. dėl organizacinių priežasčių, todėl pareiškėjos teisės galėtų būti ginamos priteisiant atitinkamo dydžio kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o tik sprendžia, ar jie realūs, ar nėra fiktyvūs (žr., pvz., 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-929/2011). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareigybė buvo panaikinta realiai, neturėjo pagrindo grąžinti pareiškėjos į panaikintas Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Be to, teismas nevertino, ar pareiškėjos grąžinimas į tarnybą objektyviai įmanomas, ar pareiškėja atitinka kurioms nors šiuo metu laisvoms pareigoms keliamus specialiuosius reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nesuteikia darbdaviui teisės atleisti darbuotoją iš pareigų tuo pagrindu, kad teismo sprendimu į darbą buvo grąžintas kitas asmuo. Atsakovo nuomone, nurodymas grąžinti pareiškėją į kitas lygiavertes pareigas yra neaiškus ir sudarantis teisinio neapibrėžtumo situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas yra galiojantis, atsakovas negali įsteigti naujų pareigybių, į kurias pareiškėja galėtų būti paskirta. Šiuo atveju visos atsakovui deleguotos funkcijos vykdomos kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, todėl pareiškėjos grąžinimas į pareigas lemtų jos nuolatinę prastovą bei atsakovo nuostolius.
Pareiškėja L. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas subjektyviu vertinimu. Pažymėtina, kad atsakovas, siekdamas įrodyti, jog pareiškėja buvo atleista teisėtai, privalėjo teikti tai patvirtinančius įrodymus, be kita ko, įrodymus, kurie patvirtintų, kad atsakovas neturėjo laisvų pareigų, kurias būtų galėjusi užimti pareiškėja. Naujai sukurtame Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo įsteigta nauja pareigybė, kurios funkcijos identiškos vykdytoms pareiškėjos. Vis dėlto šioms funkcijoms nustatyta ne 7, o 9 kategorija, taip užkertant kelią į šią pareigybę perkelti pareiškėją. Pareiškėjos nuomone, taip atsakovas dirbtinai sukūrė sąlygas, kuriomis buvo siekiama būtent konkrečiam darbuotojui sukliudyti tęsti darbą vykdant tas pačias funkcijas. Jas atsakovas pavedė vykdyti pagal darbo sutartį įdarbintam asmeniui.
Pareiškėja nurodo, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas neleido pareiškėjai aiškiai suprasti, kad suėjus terminui, nesant galimybės perkelti į kitas pareigas, ji bus atleista. Kaip minėta, visos pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko, maksimalus darbuotojų skaičius buvo sumažintas nuo 125 iki 122, įspėjimus apie galimą atleidimą 2015 m. rugpjūčio mėnesį gavo visi darbuotojai, išskyrus vadovybę, iki pat atleidimo nebuvo žinoma, kokios pareigybės bus naikinamos, kokie bus naujos struktūros pareigybių aprašymai ir pan. Pareiškėjos teigimu, nepateikti įrodymai, kurie leistų spręsti, jog 2015 m. gruodžio 7 d. realiai egzistavo ir buvo patvirtinti visų naujų struktūrinių padalinių pareigybių aprašymai. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad baigtinis pareigybių sąrašas patvirtintas tik administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 10-1022. Be to, pagal savivaldybės administracijos nuostatų 29 punktą pareigybių aprašymus rengia skyrių vadovai, tačiau naujų skyrių vadovai buvo skiriami tik po 2015 m. gruodžio 11 d., kai kurie iki šiol nepriimti. Pareiškėja faktiškai atleista buvo 2015 m. gruodžio 10 d., o naujos pareigybės įsteigtos tik kitą dieną. Pabrėžtina, kad tai, jog atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas kitų darbuotojų atžvilgiu, nėra reikšminga ginčo atveju. Pareiškėja pabrėžė, kad neaišku, kodėl atsakovas nesiūlė jai užimti Socialinės paramos poskyrio B7 vyresniojo specialisto pareigybės, ją pasiūlė kitam asmeniui, nors pareiškėja turėjo pirmenybės teisę. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja, vertinant jos patirtį ir kvalifikaciją, negalėjo būti perkelta į naujai įsteigtas pareigybes, į kurias buvo perkelti kiti darbuotojai, ar kad kiti asmenys turėjo pirmenybę ar prioritetą pareiškėjos atžvilgiu. Priešingai, byloje pateikti duomenys įrodo, kad pirmenybės teisę turėjo būtent pareiškėja.
Pareiškėja pažymėjo, kad teismų yra konstatuota, jog atsakovas, prisidengdamas struktūriniais pertvarkymais, siekė atleisti savo darbuotojus ir neperkelti jų į kitas pareigas, nes atsakovas laisvai keičia patvirtintą pareigybių sąrašą ir priima naujus žmones vykdyti atleistų asmenų funkcijas (žr., pvz., Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-84-880/2016); be to, atsakovas naujai steigiamoms pareigybėms nepagrįstai nustatinėjo tam tikrus reikalavimus (žr., pvz., Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-82-880/2016).
Pareiškėja nurodė, kad per laiko tarpą nuo įspėjimo apie pareigybės naikinimą iki atleidimo dienos pareiškėjai nebuvo suteikta jokia informacija, susijusi su pareigybės panaikinimu. Iki 2015 m. gruodžio 11 d. nei pareiškėjai, nei kitiems darbuotojams, išskyrus tuos, kuriems buvo pasiūlytos pareigos, nebuvo žinoma, kokios pareigybės bus naikinamos ar steigiamos, kokie bus reikalavimai ir kt. Pareiškėja nebuvo supažindinta su 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymais ar su nuo 2015 m. gruodžio 11 d. steigiamomis pareigybėmis, įsakymai nebuvo skelbiami viešai. Pareiškėjos nuomone, įspėjimas apie pareigybės panaikinimą šiuo atveju nebuvo tinkamas, jam nepateikta būtina informacija, įspėjime nurodytas tik abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas. Atsakovas jokių konsultacijų, kaip numatyta Darbo kodekso 1301 straipsnyje, su darbuotojų atstovais nevykdė, apie numatomą atleidimą teritorinei darbo biržai nepranešė. Visa tai turėjo esminės įtakos pareiškėjos atleidimui, nes ji, būdama informuota, būtų galėjusi aktyviau ginti savo pažeistas teises, reikalauti išsamios informacijos ir pati aktyviais veiksmais ją rinkti. Minėtos darbdavio pareigos pažeidimas buvo konstatuotas ir Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimuose (žr., pvz., 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-82-880/2016, 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-84-880/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teigimu, atsakovas neteisėtai ir nesąžiningai elgėsi ne tik pareiškėjos, bet ir kitų savo darbuotojų, atleidžiamų analogiškomis sąlygomis kaip ir pareiškėja, atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos, karjeros valstybės tarnautojos, atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-07 įsakymas Nr. 10-922, kuriuo pareiškėja atleista iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) pareigų, taip pat prašoma pareiškėją grąžinti į tarnybą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad priimant įsakymą dėl atleidimo buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, šiuo įsakymu pareiškėja atleista iš pareigų pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjos skundas tenkintas ir L. S. grąžinta į eitas arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas. Teismas taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylą dalyje (dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo) nutraukė bei priteisė pareiškėjai 950 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas konstatavo, jog nebuvo užtikrinta garantija būti paskirtai į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
Sprendimą byloje priimti negalima, trūkstant įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas įpareigoja teisėjus, nagrinėjant administracines bylas, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).
Siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti administracinę bylą, būtina kreiptis į Širvintų rajono savivaldybės administraciją, kad pateiktų įrodymus (pareigybių aprašymus) dėl valstybės tarnautojų priėmimo 2015 m. gruodžio–2016 m. balandžio mėnesiais, nurodant struktūrinį padalinį, pareigybės pavadinimą, lygį ir kategoriją bei paaiškinti, ar L. S. atitiko šių pareigybių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, t. y. aptariamu laikotarpiu naujai steigiamos pareigybės galėjo būti siūlomos užimti pareiškėjai. Taip pat įpareigoti atsakovą pateikti duomenis apie pareiškėjai atleidimo dieną išmokėtas išmokas (pavyzdžiui, kokio dydžio išeitinė išmoka buvo apskaičiuota ir, ar išmokėta). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atleidimo dieną laisvų pareigybių, kurios pareiškėjai pagal jos išsilavinimą ir kvalifikaciją galėjo būti pasiūlytos, nebuvo, išsamiau paaiškinti, kokių būtent naujai patvirtintuose pareigybių aprašymuose (to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos) nustatytų reikalavimų L. S. neatitiko (pavyzdžiui, pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad neaišku, kodėl atsakovas nesiūlė jai užimti Socialinės paramos poskyrio vyr. specialisto pareigybės (B lygis 7 kategorija), ją pasiūlė kitam asmeniui, nors pareiškėja turėjo pirmenybės teisę).
Pareiškėją įpareigoti pateikti informaciją apie tai, ar ji po atleidimo iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) pareigų (po 2015 m. gruodžio 10 d.) buvo kur nors įsidarbinusi (jei taip, tai nuo kada ir kokio dydžio darbo užmokestis buvo išmokėtas (pažymą iš darbdavio)).
Aptartų faktinių aplinkybių vertinimas nulemia teisės aktų taikymą ir, atitinkamai, sprendimus dėl pažeistų teisių gynimo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje surinktų duomenų nepakanka vienokioms ar kitokioms išvadoms pagrįsti. Tik išsiaiškinus šias svarbias bylai aplinkybes, pateikiant rašytinius įrodymus, galima bylą išnagrinėti iš esmės. Taigi siekiant surinkti bylai svarbius įrodymus, kolegijos manymu, yra būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, įpareigojant atsakovą ir pareiškėją nurodytą informaciją (duomenis) ir dokumentus pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 29 d.
Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimas atnaujintinas iš esmės ir bylos nagrinėjimas atidėtinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 8 dalimi, 133 straipsniu, 137 straipsniu,
n u t a r i a:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir atidėti bylos nagrinėjimą.
Įpareigoti Širvintų rajono savivaldybės administraciją ir pareiškėją L. S. šioje nutartyje nurodytą informaciją ir įrodymus pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 29 d.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė