Civilinė byla Nr. e2-852-516/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00431-2025-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų M. K. (M. K.) ir J. K. (J. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų M. K. (M. K.) ir J. K. (J. K.) patikslintą ieškinį atsakovui H. G. (H. G.) dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo, įpareigojimo vykdyti sutartinę prievolę (perduoti nekilnojamąjį daiktą) natūra, nuostolių atlyginimo ir sumokėtos kainos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. K.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai M. K. ir J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašo:

1.1.       pripažinti ieškovo M. K. nuosavybės teisę į 60/100 dalį, ieškovo J. K. nuosavybės teisę į 40/100 dalį 0,06 ha ploto dalyje 0,0821 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas, turtas), remiantis ieškovų, kaip pirkėjų, ir atsakovo H. G., kaip pardavėjo, 2024 m. vasario 4 d. sudaryta ir Vilniaus miesto 5-ojo biuro notaro pavirtinta sutartimi;

1.2.       įpareigoti atsakovą per 10 kalendorinių dienų nuo byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovams 0,06 ha dalį 0,0821 ha ploto žemės sklypo, ieškovui M. K. – 60/100 dalį šio turto, ieškovui J. K.– 40/100 dalį šio turto, ir pasirašyti su ieškovais M. K., J. K. 0,06 ha dalies 0,0821 ha ploto žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą;

1.3.       skirti atsakovui 300 Eur dydžio baudą, lygiomis dalimis išieškotiną ieškovams, už kiekvieną pradelstą dieną įvykdyti teismo sprendimą, įpareigojantį atsakovą perduoti ieškovams 0,06 ha dalį 0,0821 ha ploto žemės sklypo bei pasirašyti su ieškovais nurodyto turto priėmimo–perdavimo aktą;

arba

1.4.       priteisti iš atsakovo ieškovams 660 000 Eur dydžio nuostolius, iš jų: ieškovui M. K. – 396 000 Eur nuostoliams atlyginti, ieškovui J. K. – 264 000 Eur nuostoliams atlyginti;

1.5.       priteisti iš atsakovo ieškovams 70 000 Eur gautą ir negrąžintą sutartinę turto pardavimo kainą, iš jų: ieškovui M. K. – 42 000 Eur sutartinės kainos dalį, ieškovui J. K. – 28 000 Eur sutartinės kainos dalį;

1.6.       priteisti iš atsakovo ieškovui M. K. 5 proc. dydžio procesinės palūkanas už 438 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o ieškovui J. K. – 5 proc. metines procesines palūkanas už 292 000 Eur sumą tuo pačiu laikotarpiu;

1.7.       priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti visą atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, jo banko sąskaitose ir (ar) pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovui šiuo turtu disponuoti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turtą. Atsakovo turto suradimą ir areštą pavesti ieškovų pasirinktam antstoliui.

3.       Ieškovai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pranešė Nekilnojamojo turto registrui apie nagrinėjamą bylą, kuri susijusi su daiktinėmis teisėmis į 0,06 ha dalį 0,0821 ha ploto žemės sklypą. Nepaisant pranešimo Nekilnojamojo turto registrui apie nagrinėjamą bylą, susijusią su teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, po šios nutarties priėmimo atsakovas faktiškai perleido žemės sklypą trečiajam asmeniui I. K. Šis perleidimas buvo įvykdytas prisidengiant Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-22-910/2025 (prašyme nurodytas bylos numeris pirmosios instancijos teisme Nr. e2VP-1918 863/2025), kuria buvo patvirtinta atsakovo ir I. K. sudaryta taikos sutartis. Prieš pasirašant taikos sutartį, atsakovui buvo žinoma, kad su ieškovais sudaryta preliminarioji sutartis nebus įvykdyta, kadangi atsakovas neturėjo lėšų sumokėti taikos sutartyje nurodytas sumas, tad buvo akivaizdu, jog išieškojimas bus nukreiptas į turtą. Šie atsakovo veiksmai ieškovų atžvilgiu yra nesąžiningi, buvo pažeistas ieškovų teisėtas lūkestis dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

4.       Ieškovų ieškinio reikalavimai yra pagrįsti pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina tarp šalių egzistuojančias ir vykdytinas sutartines prievoles, todėl egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, t. y. ieškinio reikalavimai yra prima facie (tikėtinai, preliminariai) pagrįsti.

5.       Ieškovų pareikšto ieškinio suma yra didelė, sudaranti apie 730 000 Eur, todėl mano, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Taikos sutarties pagrindu žemės sklypo dalį atsakovas faktiškai perleido I. K., tačiau atsakovas turi jam priklausančio nekilnojamojo turto (butą (duomenys neskelbtini), taip pat du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)), kurio bendra vertė yra 128 340 Eur. Tikėtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovui priklausantis vienintelis ir kartu paskutinysis būstas, kuriame atsakovas gyvena, todėl skolos išieškojimui iš šio atsakovui priklausančio turto būtų taikomi išieškojimo apribojimai, nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 663 straipsnyje. Atsakovas turi realias galimybes šį turtą perleisti ar apsunkinti, todėl egzistuoja būtinybė areštuoti visą jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Atsakovas sąmoningai siekia apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškovų M. K. ir J. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

7.       Teismas nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pagal patikslintame ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus teismas neturi pagrindo nuspręsti, jog ieškovų reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo ir sumokėtos kainos priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovai pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą (preliminarų ieškinio pagrįstumą) reiškiamų alternatyvių piniginių reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo ir sumokėtos kainos grąžinimo, pripažino nustatyta.

8.       Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui teismas pažymėjo, kad ji grindžiama didele ieškinio suma, o atsakovo nesąžiningumas argumentuojamas išimtinai jo su trečiuoju asmeniu I. K. sudaryta taikos sutartimi bei faktišku ginčo turto perleidimu I. K. vykdant taikos sutartį.

9.       Dėl didelės ieškinio sumos, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nuoseklia praktika, vien ši aplinkybė (didelė ieškinio suma) nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio.

10.       Dėl atsakovo nesąžiningumo, kaip aplinkybės, pagrindžiančios grėsmę galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas pažymėjo, kad taikos sutartis yra patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-22-910/2025; teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnis), kuris vykdomas CPK reglamentuota tvarka (CPK 584 straipsnio 1 punktas). Taigi atsakovui pareiga vykdyti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį kyla pagal įstatymą, todėl ši aplinkybė (teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymas) negali būti vertinama kaip atsakovo nesąžiningumas.

11.       Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad CPK 137 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pareiga teismui, priėmus pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, apie tai pranešti viešo registro tvarkytojui, yra informacinio pobūdžio ir tokios informacijos išviešinimas jokių teisinių apribojimų disponavimui turtu nesukuria. CPK 137 straipsnio 6 dalies nuostata savo esme ir pobūdžiu nėra laikinoji apsaugos priemonė, sukurianti tiesioginius ribojimus disponuoti nekilnojamuoju turtu. Teismas nesutiko, kad atsakovas, disponuodamas nekilnojamuoju turtu, kurio atžvilgiu teismas nebuvo pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidė kokius nors teisinius apribojimus. Ieškovų argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo teismas įvertino kaip nepagrįstus, todėl konstatavo, kad nenustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovai M. K. ir J. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą patenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktame prašyme nurodyta apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Žemės sklypo dalis faktiškai perleista trečiajam asmeniui, t. y. I. K. apie kurį viešoje erdvėje skelbiamame žurnalistiniame tyrime yra nurodoma, kad jis kaltinamas sukčiavimu. 

12.2.       Turtinis ginčas yra dėl didelės pinigų sumos (apie 730 000 Eur). Atsakovas neįrodė (net nebandė įrodyti) savo geros turtinės padėties ir tuo pačiu nepaneigė prezumpcijos, kad ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika egzistavo ieškovams pirmą kartą prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jų nepritaikius, atsakovas perleido turtą (žemės sklypą), t. y. ieškovų nurodyta rizika pasiteisino. Ji tebeegzistuoja ir šiuo metu (kad atsakovas paslėps, perleis ar kitaip apsunkins savo likusį turimą turtą), kadangi atsakovo elgesys ieškovų atžvilgiu yra nesąžiningas.

12.3.       Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, kadangi tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai susiję su sandorių, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, galiojimu, laikinosios apsaugos priemonės šiam ginčo turtui gali būti taikomos net ir nesant realios grėsmės (pavyzdžiui, nesąžiningumo ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017). Nagrinėjamu atveju iš esmės net nėra būtina nustatyti realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

12.4.       Pirmosios instancijos teismas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą pripažino įrodyta, tai reiškia, kad teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėjo ir net pasidarė nebeįmanomu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atsakovui priklausantis likęs dar neperleistas turtas yra nepakankamas būsimam teismo sprendimui realiam įvykdymui. Ieškovai neatmeta galimybės imtis teisnių priemonių ir veiksmų, kad jų patirtą žalą atlygintų valstybė, nes būtent dėl pirmosios instancijos teismo, (ne)veikiančio valstybės vardu, priimtų nutarčių jau susiklostė esama faktinė padėtis ir grėsmė tapo realybe.

13.       Atsakovas H. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovų M. K. ir J. K. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.       Atsakovas savanoriškai neperleido žemės sklypo, į jį vykdymo procese buvo nukreiptas išieškojimas pagal taikos sutartį. Priešingai nei teigia ieškovai, ginčo žemės sklypas nebuvo perleistas, atsakovui siekiant sumažinti atsakovo turimo turto vertę. Iš šio turto buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, ir vykdymo procese, neatsiradus žemės sklypo pirkėjų, pastarasis buvo perimtas išieškotojo (trečiojo asmens). Būtent ieškovai nesąžiningais veiksmais įkalbėjo atsakovą nutraukti su trečiuoju asmeniu 2019 m. spalio 11 d. sudarytą preliminariąją sutartį ir dėl to paties žemės sklypo pardavimo 2024 m. vasario 7 d. sudaryti naują sutartį su ieškovais, taip siekdami pasipelnyti atsakovo turtinių teisių sąskaita. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro pranešimas dėl turto arešto akto pakeitimo įregistravimo Turto arešto aktų registre patvirtina, kad vykdant priverstinį išieškojimą trečiasis asmuo perėmė ginčo žemės sklypą. Šios aplinkybės niekaip nepriklausė nuo atsakovo valios. Taikos sutartis yra teisėta ir galiojanti, todėl ją vykdant atliktas priverstinis išieškojimo iš turto negali būti vertinama kaip atsakovo nesąžiningumas. Jokių kitų sandorių, susijusių su turto perleidimu, atsakovas nėra sudaręs.

13.2.       Ieškovų pareikšti alternatyvaus pobūdžio ieškinio reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo ir sumokėtos kainos priteisimo, kurių suma viršija 700 000 Eur, nesudaro teisinių pagrindų taikyti atsakovo turto areštą. Didelė ieškinio suma ir atsakovo finansinė padėtis taip pat nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13.3.       Ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau patys nepaneigė atsakovo ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl savo pačių nesąžiningumo. Ieškovams kyla pareiga paneigti ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl ieškovų nesąžiningumo, susijusio su 2019 m. spalio 11 d. preliminariosios sutarties nutraukimu ir 2024 m. vasario 7 d. preliminariosios sutarties sudarymu. Patys ieškovai nei pareikštu pakartotiniu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskiruoju skundu nepaneigė, jog yra nesąžiningi asmenys. Vien tai, kad ieškovai pareiškė alternatyvius ieškinio reikalavimus, prašydami priteisti iš atsakovo nuostolius, išreikštus žemės sklypo pinigine verte, nereiškia, kad ieškovų tariamos teisės turėtų būti ginamos automatiškai taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

13.4.       Žiniasklaidos publikacija nelaikytina įrodymu vertinant teismo sprendimo (ne)įvykdymo riziką. Ieškovų pateiktoje publikacijoje nurodytos kelių metų senumo ir nepatvirtintos aplinkybės, kurios neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo veiksmus ar realią būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

17.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Toks draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

18.       Apeliantai atskirajame skunde ir atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformulavo prašymų priimti naujus įrodymus ir nenurodė, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo pateikiant atskirąjį skundą bei atsiliepimą į atskirąjį skundą, t. y. nemotyvavo išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo poreikio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantų ir atsakovo pateiktų įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

19.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

20.       Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).

21.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio (prašymo) reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali nuspręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu.

22.       Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį, kurio alternatyvūs reikalavimai suformuluoti kaip prašymas priteisti iš atsakovo nuostolių, kilusių iš preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, atlyginimą bei priteisti sumokėtą kainos dalį ir palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė, kad jis būtų akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovai savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje yra suformuluoti reikalavimai, ieškinys grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovų poziciją pagrindžiančiais teisiniais argumentais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas.

23.       Minėta, kad šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovams palankus sprendimas. Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi prejudicinės galios bylos išsprendimui. Todėl atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad patys ieškovai nepaneigė jo (atsakovo) ieškinyje (kuris, sujungus bylas, vertintinas kaip priešieškinis) nurodomų aplinkybių dėl jų nesąžiningumo tiek nutraukiant su I. K. sudarytą preliminariąją sutartį, tiek sudarant preliminariąją sutartį su ieškovais, šioje proceso stadijoje nėra vertinami, dėl jų bus pasisakyta tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

24.       Savo ruožtu apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus preliminarų pareikšto ieškinio pagrįstumą, tačiau nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo, apeliantams palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėjo ir net pasidarė nebeįmanomu. Šis apeliantų argumentas nepagrįstas. Minėta, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui svarbu nustatyti abi būtinas sąlygas joms taikyti, todėl vien preliminarus ieškinio pagrįstumo įvertinimas savaime nereiškia, kad egzistuoja ir grėsmė, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas taps neįmanomu. Nenustačius bent vienos aptartos sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti pritaikytos.

25.       Konstatavus, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovų pateiktas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, toliau vertinama antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. 

26.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

27.       Argumentuodami antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą ieškovai akcentuoja tai, kad ieškinio suma (apie 730 000 Eur) yra didelė, atsakovo turimo nekilnojamojo turto vertė nedidelė (128 000 Eur), dalis šio turto (butas) galimai yra vienintelis atsakovo gyvenamasis būstas, į kurį išieškojimo nukreipimas yra komplikuotas, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra gera, t. y. jog jis turi pakankamai turto, kad galėtų įvykdyti ieškovams palankų teismo sprendimą, o atsakovo elgesys, perleidžiant vienintelį vertingą turtą I. K., yra nesąžiningas, kadangi jau sudarydamas su I. K. taikos sutartį, atsakovas žinojo, jog neturi lėšų sumokėti taikos sutartyje nurodytus mokėjimus, o tai iš karto lėmė, kad išieškojimas bus nukreiptas į ginčo turtą, savo ruožtu su ieškovais sudaryta preliminarioji sutartis nebus įvykdyta.

28.       Visų pirma pažymėtina tai, kad pasisakant apie didelę ieškinio sumą bei atsakovo turtinę padėtį, kaip galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui konstatuoti, atsižvelgtina į aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).

29.       Apeliantai atskirajame skunde remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-782-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2200/2013 ir kt. (atskirojo skundo 14, 15 punktai), kuri yra pasikeitusi ir dėl to nebeaktuali. Naujausioje praktikoje atsisakyta didelės ieškinio sumos, kaip aplinkybės, pagrindžiančios grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, prezumpcijos ir vadovaujamasi nuostata, kad vien ši aplinkybė nevertintina kaip pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

30.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

31.       Taigi grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie asmens nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

32.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovų nurodomas taikos sutarties įvykdymas dėl jos res judicata galios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste negali būti vertinamas kaip atsakovo nesąžiningumo patvirtinimas. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta.

33.       Pažymėtina, kad apeliantų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – viešajame registre įrašyti įrašą, kuriuo atsakovui draudžiama perleisti nuosavybės teisę į 0,06 ha dalį 0,0821 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); uždrausti atsakovui sudaryti pirmiau nurodyto žemės sklypo dalies hipotekos ar kitą sandorį, pagal kurį atsakovo nuosavybės teisė į nurodytą sklypo dalį būtų apsunkinta; sustabdyti išieškojimą iš atsakovui nuosavybės teise priklausančios nurodytos žemės sklypo dalies vykdymo procese pagal Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą – kuris pirmosios instancijos teismo buvo atmestas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi, buvo grindžiamas tuo pačiu argumentu, kaip ir prašymas, išnagrinėtas skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi: kad atsakovas sudarė su I. K. taikos sutartį, jos sudarymu siekia pastarajam perleisti ginčo turtą, o tai liudija atsakovo nesąžiningumą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nutarties, 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-564-912/2025 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

34.       Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartyje išsamiai pasisakyta dėl minėtos taikos sutarties vertinimo ir jos vykdymo aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste. Šioje nutartyje nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi išdavė vykdomąjį raštą, tačiau net teismo patvirtintos taikos sutarties nevykdymas savaime nėra pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Antstolis M. D. 2025 m. rugpjūčio 27 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino teismui įvykdytą vykdomąjį dokumentą pagal taikos sutarties 2.3 papunktį (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2VP-1918-863/2025). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovo nesąžiningų veiksmų, kuriais jis būtų siekęs sumažinti savo turto vertę, kad išvengtų galbūt palankaus apeliantams teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo turto apimtis sumažėjo dėl to, kad buvo įvykdyta teismo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-564-912/2025 35–37 punktai).

35.       Kadangi apeliantų atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovo ir trečiojo asmens I. K. sudaryta taikos sutartimi ir dėl to galimu atsakovo nesąžiningumu, jau buvo įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tuos pačius apeliantų argumentus, neturi pagrindo kitaip vertinti tų pačių, įsiteisėjusia teismo nutartimi jau įvertintų, argumentų (CPK 18 straipsnis), todėl analogiškas pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas skundžiamoje nutartyje, dėl kurių apeliantai nesutinka, pripažįsta pagrįstomis ir teisingomis. 

36.       Atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei atsakovo nesąžiningumą, kadangi ieškinio reikalavimai susiję su sandorių, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, galiojimu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais. Visų pirma, skundžiama nutartimi atsisakyta taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę, skirtą alternatyviems patikslintame ieškinyje nurodytiems piniginiams ieškovų reikalavimams užtikrinti (dėl nuostolių, sumokėtos turto kainos dalies, palūkanų priteisimo), taigi prašomi užtikrinti ieškinio reikalavimai yra piniginio pobūdžio, o ne susiję su nekilnojamojo turto sandorio galiojimu bei, atitinkamai – prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – su esamos padėties išsaugojimu (dėl tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus apygardos teismas nusprendė 2025 m. gegužės 30 d. nutartimi). Dėl šios priežasties apeliantų nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017) nagrinėjamu atveju yra neaktuali. Antra, minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas turi būti nustatomas kiekvienoje individualioje situacijoje, sprendžiant ar egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Šiuo aspektu paminėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 8 punktas).

37.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su trečiojo asmens I. K. nesąžiningumu, kadangi laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti ne šio asmens, o atsakovo turtui. Todėl trečiojo asmens sąžiningumo bei jo reputacijos klausimas šiuo atveju nėra reikšmingas.

38.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių atsakovo elgesį ar veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to sukeliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl pripažįstama, kad šį procesinį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Atsirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                           Rasa Gudžiūnienė