Civilinė byla Nr. 3K-3-599-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01390-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8;

                                          2.5.8.4; 2.5.11.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „Nemunas“, trečiasis asmuo P. S., dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atribojimo nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.

Ieškovas E. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ŽŪB ,,Nemunas“, prašydamas patvirtinti 2008 m. rugpjūčio 25 d. šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė už 5000 Lt pardavė ieškovui sandėlį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. šalys susitarė, kad atsakovė parduoda ieškovui nurodytą sandėlį, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis bus pasirašyta atlikus pastato inventorizaciją. Ieškovas sumokėjo atsakovei sutartą kainą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovo nuomone, faktinis sandėlio perdavimas jam ir visos kainos sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sutartis, kuri turėtų būti teismo patvirtinta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. šalys pasirašė susitarimą, kad ŽŪB „Nemunas“ parduoda ieškovui sandėlį už 5000 Lt, o pirkimo–pardavimo sutartis bus pasirašyta tada, kai bus atlikta pastato inventorizacija. Susitarimo sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovei 5000 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad šio susitarimo pasirašymo metu atsakovė ŽŪB „Nemunas“ neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatą; šią teisę ji įgijo tik Kėdainių rajono apylinkės teismui 2013 m. spalio 14 d. sprendimu nustačius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Teismas šalių 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą pripažino preliminariąja sutartimi pagrindinei nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai ateityje sudaryti (CK 6.165 straipsnis), todėl sprendė, kad sutartis negali būti patvirtinta CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad šalys suvokė sudarančios preliminariąją sutartį ir jos padarinius: susitarė, jog pagrindinė sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje tik po to, kai bus atlikta šio sandėlio inventorizacija; ieškovo sumokėti 5000 Lt buvo reikalingi atsakovei atlikti ginčo sandėlio inventorizaciją ir teisinę registraciją, t. y. atsakovė iš esmės įsipareigojo parengti ir pateikti visus dokumentus, reikalingus sandėlio pirkimo–pardavimo sutarčiai ateityje sudaryti. Jokie ginčo sandėlio dokumentai ieškovui nebuvo perduoti, šalys taip pat nebuvo pasirašiusios jokio CK 6.398 straipsnio reikalavimus atitinkančio nekilnojamojo daikto perdavimo–priėmimo akto. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčo sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius (CK 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas sprendė, kad prievolė sudaryti pagrindinę pastato pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė, nes šalys nenustatė termino pagrindinei sutarčiai sudaryti ir tokios sutarties nesudarė per metus nuo preliminariosios sutarties pasirašymo, šio termino nepratęsė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, tai, kad šalys atliko pagrindinei sutarčiai būdingus veiksmus (pardavėjas perdavė pirkėjui turtą, o pastarasis jį priėmė, atsiskaitė už jį ir pradėjo valdyti bei juo naudotis), nepaneigia to, jog 2008 m. rugpjūčio 25 d., atsakovei neturint subjektinės nuosavybės teisės į ginčo sandėlį ir nesant šio daikto inventorinių dokumentų, buvo sudaryta preliminarioji sutartis, siekiant vėliau, kai bus atlikta pastato inventorizacija ir viešame registre įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į daiktą, sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

Pripažinęs sutartį preliminariąja, teismas laikė neaktualiu klausimą, dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, ir sprendė, kad CK 6.309 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 4 dalis netaikytinos. Teismo vertinimu, nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos ir aplinkybės dėl ieškovo atlikto ginčo sandėlio pagerinimo, nes bylos nagrinėjimo teisme ribas sudaro tik 2008 m. rugpjūčio 25 d. sutarties kvalifikavimo ir su juo susijusių teisinių padarinių klausimai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo E. J. apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 3 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.              

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą ginčo susitarimą, įvertino teismų praktikoje suformuotus pagrindinės ir preliminariosios pirkimo– pardavimo sutarties atribojimo aspektus, tinkamai išaiškino tikrąją šalių valią, todėl pagrįstai sprendė, jog buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Kolegija taip pat nurodė, kad pasirašydamos ginčo susitarimą šalys negalėjo pasirašyti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, nes pardavėja (atsakovė) tuo metu dar neturėjo subjektinės teisės į daiktą, ją įgijo tik 2013 m. spalio 14 d. teismui nustačius įgyjamosios senaties faktą. Be to, ginčo nekilnojamasis daiktas įstatymuose nustatyta tvarka nebuvo perduotas ieškovui (CK 6.393 straipsnio 3 dalis, 6.398 straipsnis), todėl negalima teigti, kad buvo įvykdyta CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta būtinoji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sąlyga – įsipareigojimas parduoti daiktą kartu jį perduodant būsimajam pirkėjui valdyti taip, kaip nustato įstatymas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, pažeidus preliminariąją sutartį, yra nustatytas nuostolių atlyginimas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai, neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo bylą, neteisingai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 6.193–6.195, 6.309 straipsnius, 3.165 straipsnio 5 dalį, priėmė teisės normas pažeidžiantį, faktinių aplinkybių neatitinkantį ir prieštaringą procesinį sprendimą. Kasatoriaus teigimu, jis įvykdė visas 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarime nurodytas sąlygas: sumokėjo atsakovei sutartą kainą už perkamą sandėlį, perėmė pastatą savo žinion. Kasatorius (pirkėjas) nėra kaltas dėl to, kad atsakovė jai priklausantį pastatą įteisino tik 2014 m. kovo 24 d. Kasatorius nepažeidė jokių įstatymų normų, elgėsi sąžiningai, tačiau dėl pardavėjos nesąžiningumo patyrė daug materialinių nuostolių, nes į pastatą investavo lėšų, jį pagerino. Be to, atsakovė negrąžino kasatoriui už parduotą pastatą gautų 5000 Lt.

Atsiliepimo į šį kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių atribojimo

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra pakankamai gausi ir nuosekliai išplėtota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Suchodolski firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-233/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis įvardijama kaip organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Taigi, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Aiškinant sutarčių požymius ir skirtumus kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. J. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-395/2014, ir kt.). Tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

Nurodyta kasacinio teismo jurisprudencija patvirtina, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį; kad tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai; kad preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai esminis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminariojoje sutartyje nurodyto sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės – atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu.

Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties.

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius prašė patvirtinti 2008 m. rugpjūčio 25 d. šalių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; bylą nagrinėję teismai šią sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją.

Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, nes prievolės dalyku gali būti ir turtas, kuris bus sukurtas ateityje (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Taigi, pardavėju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra parduodamo daikto savininkas arba daiktą įgis ar sukurs ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis), t. y. nuosavybės teisę paprastai gali perduoti tik tas asmuo, kuris ją turi pats, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (pvz., komisionierius, turto patikėtinis, antstolis, administratorius ir pan.).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012). 

Nagrinėjamoje byloje kasatorius savo reikalavimą grindė pinigų sumokėjimo ir pastato perėmimo savo žinion faktais. Kaip jau minėta, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sudėties elementai. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nuosavybės teisę apibrėžia per jos turinį: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi, galima teigti, kad nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Nuosavybės teisė yra įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Taigi, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo sutarties pasirašymo metu neturėjo subjektinės teisės į daiktą; šios teisės įgijimas buvo patvirtintas tik 2013 m. spalio 14 d. teismui nustačius įgyjamosios senaties faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Viena iš sąlygų nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti – daikto valdymas turi tęstis CK 4.68 straipsnio dalyje nustatytą terminą, t. y. nekilnojamojo turto valdymo atveju ne mažiau kaip dešimt metų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuosavybės teisė į daiktą šiuo pagrindu atsiranda nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Nurodytų bylos aplinkybių kontekste aktuali kasatoriaus prašomos patvirtinti šalių sudarytos sutarties sąlygų lingvistinė reikšmė, padedanti atskleisti šalių valią ir ketinimus bei sutarties sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamos bylos šalys aiškiai susitarė, kad sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis bus pasirašyta, kai bus atlikta pastato inventorizacija. Taigi, susitarimo pasirašymo metu egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta: atsakovė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, kuris nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suformuotas ir identifikuotas kaip atskiras civilinės apyvartos objektas; tą patvirtina jau minėtas teismo sprendimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Šios aplinkybės atitinka kasacinio teismo praktiką, aiškinančią preliminariųjų sutarčių sudarymo priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. įmonė v. BUAB ,,Atolas“, bylos Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys, todėl, nors ir buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, tačiau tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nustatė ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir teisingai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją; priimti procesiniai sprendimai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 9,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo E. J. (a. k. duomenys neskelbtini) 9,57 Eur (devynis Eur 57 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Vincas Verseckas