Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-231-606/2019

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01490-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.14; 21.11.10

 (S)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. ir jo atstovo advokato D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutarties,

n u s t a t ė :

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus (toliau – Institucija) vyresnioji tyrėja V. L. 2018 m. lapkričio 6 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 31-ANR_P-1989-2018 F. V. už tai, kad 2018 m. spalio 8 d., apie 16 val., F. V. šuo vokiečių aviganis, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), privačioje teritorijoje, kuri aptverta tvora ir ant vartelių pakabintas informacinis užrašas „Piktas šuo“, būdamas palaidas, be pavadėlio ir antsnukio, įkando mažametei G. R., gim. (duomenys neskelbtini) m., taip pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus vyresniojo teismo eksperto R. P. P. specialisto išvadą Nr. G 1810/2018 (3) G. R. buvo padaryti nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimai, be to, šuo ją išgąsdino. Taigi F. V. kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 4 punktą (gyvūno laikytojas privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja A. G. 2018 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 31-ANR_N-2066-2018 F. V. už anksčiau minėtą nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalį paskyrė 150 Eur baudą.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose 2018 m. lapkričio 23 d. gautas F. V. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2018 m. lapkričio 6 d. priimto nutarimo Nr. 31-ANR_N-2066-2018. Skundu buvo nesutinkama su pareiškėjui paskirta administracine nuobauda ir nurodyta, kad jam nepagrįstai taikytas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 punktas. Pareiškėjas nesutiko, kad jo šuo būtų kam įkandęs, nes tada būtų buvę klyksmo, riksmo ir kažkas tikrai būtų girdėjęs triukšmą. F. V. taip pat nesutiko ir su eksperto išvada, nes G. R. padaryti kūno sužalojimai nepanašūs į didelio šuns įkandimą, be to, pareiškėjui kilo klausimų, kaip ekspertas nustatė, kad sužalojimai atsirado nuo šuns įkandimų. F. V., be kita ko, nurodė, kad pati nukentėjusioji į privačią valdą pateko savavališkai.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2018 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 31-ANR_N-2066-2018 paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. skundas netenkintas. Nutartyje nurodyta, kad byloje esantys įrodymai prieštarauja F. V. skunde išdėstytai pozicijai ir yra pakankami konstatuoti jo veikoje esant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, požymius. Padaryta išvada, jog F. V. kaltė padarius šį administracinį nusižengimą yra įrodyta.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas F. V. ir jo atstovas advokatas D. P. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Taip pat prašoma apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, rėmėsi tik nepilnamečių liudytojų A. K., T. K. bei nepilnametės nukentėjusiosios G. R. prieštaringais paaiškinimais, nepagrįstai atmesdamas kitus bylos duomenis. A. K. paties įvykio nematė, tačiau, prieš įkąsdamas G. R., šuo įkando jai, tai ją labai išgąsdino, o po to ji, sulaukusi mamos, išvyko namo. Ji nematė, kaip šuo įkando G. R., o apie įvykį po kurio laiko jai papasakojo pati nukentėjusioji. T. K. taip pat nematė, kaip G. R. įkando F. V. šuo. Jai apie tai iš karto po įvykio pasakė G. R., kuri namuose jai parodė po įkandimo likusias žaizdas, kurios kraujavo. Vienintelė G. R. parodė, kad jai du kartus įkando F. V. šuo. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog šiuo atveju sunku logiškai paaiškinti nepilnamečių T. K. ir G. R. veiksmus, nes po to, kai vokiečių aviganis galbūt įkando A. K., vaikai, matydami, kad šuo agresyvus, nėjo į namus, kur jie būtų saugūs, nepranešė apie tai namuose buvusiems F. V., V. Š. ar E. V., tačiau liko lauke ir toliau suposi bei žaidė. Be to, šiems prieštaringiems, nelogiškiems G. R. ir T. K. parodymams prieštarauja bylos duomenys, t. y. 2018 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 1810/2018 (03) užfiksuoti duomenys, fotonuotraukose užfiksuoti G. R. padaryti sužalojimai, fotonuotraukose užfiksuoti vokiečių aviganio N. viršutinių ir apatinių iltinių dantų pėdsakai bei liudytojos veterinarės D. K. parodymai.

Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, jog 2018 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 1810/2018 (03) konstatuota, kad apžiūrint G. R. kūną nustatyta: dešinio žasto vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje puslankio formos nelygiais kraštais 0,8 x 0,1 cm dydžio žaizda, pasidengusi rusvai raudonos spalvos plutele, bei krūtinės ląstos dešiniame nugariniame paviršiuje apatinių šonkaulių aukštyje užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje puslankio formos taip pat nelygiais kraštais 2,5 cm ilgio žaizda, pasidengusi analogiška plutele, sutepta briliantine žaluma. Šie sužalojimai fiksuoti fotonuotraukose, tačiau ir vizualiai matyti, kad jų negalėjo padaryti vokiečių aviganis, kurio dantų pėdsakų fotonuotraukos buvo pateiktos prijungti prie bylos medžiagos. Tokią išvadą patvirtino veterinarė D. K., kuri, apžiūrėjusi fotonuotraukose fiksuotus G. R. padarytus sužalojimus bei juos įvertinusi, nurodė, kad pagal dantų struktūrą suaugęs vokiečių aviganis turėtų kąsti plačiau nei užfiksuota nuotraukose, o matomas lankelis yra labai mažų dantukų ir per daug išlinkęs, lyginant su vilkšunio įkandimais. Raselo terjero ar panašaus dydžio šuns dantų struktūra galėtų atitikti tokį įkandimą. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog, priešingai nei nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, veterinarijos gydytoja kategoriškai paneigė labai svarbią aplinkybę, kurios pagrindu F. V. ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, t. y. aplinkybę, kad F. V. priklausantis šuo įkando G. R.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių F. V. kaltę, padarius administracinį nusižengimą, byloje nėra. Teigiama, jei pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių veterinarės D. K. parodymai, siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus, teismas privalėjo į posėdį kviesti specialisto išvadą pateikusį medicinos ekspertą R. P. P., kad pastarasis paaiškintų, ar sužalojimus G. R. padarė suaugęs šuo – vokiečių aviganis. Jei specialistas negalėtų atsakyti į šį klausimą be specialaus tyrimo, byloje turėtų būti skiriama gyvulio dantų pėdsakų trasologinė ekspertizė.

Apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog byloje nenustatyta, kad dėl F. V. veikimo ar neveikimo buvo padaryta žala G. R. sveikatai, kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Argumentai ir motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia nutartį, paremti subjektyvia teismo nuomone bei prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes, susijusias su teisiškai reikšmingais padariniais – padaryta žala, nors iš esmės F. V. skundas ir buvo argumentuojamas tuo, jog jo šuo jokios žalos niekam nepadarė, o vaikus sužalojo T. K. mamai priklausantis šuo. Vis dėlto šios aplinkybės, surašant administracinio nusižengimo protokolą bei priimant nutarimą administracinio nusižengimo byloje, nebuvo ištirtos ir įvertintos.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos A. G. 2018 m. lapkričio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. ir jo atstovo advokato D. P. apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, jog byloje buvo atsižvelgta į ANK 617 straipsnio l dalies reikalavimus, išsamiai ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyvių visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone bei ANK 569 straipsnyje nurodytais kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikius materialines ir procesines teisės normas, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, kuriuo konstatuota, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog F. V. veiksmais yra padarytas administracinis nusižengimas.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmiausia būtina pažymėti, jog apeliaciniame skunde bylą prašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka. ANK 651 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija ar institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (ANK 651 straipsnio 4 dalis). Apygardos teismas nurodo, jog apeliaciniame skunde prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvuotas, t. y. apeliaciniame skunde pateiktas prašymas negali būti laikomas motyvuotu, kadangi tik formaliai nurodoma, jog skundą prašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, jog jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ar nebūtų ištirtos tyrėjo, priėmusio nutarimą ir paskyrusio administracinę nuobaudą, apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo F. V. ir jo atstovas advokatas D. P. nenurodė, todėl kyla tik jau ištirtų ir žinomų įvykio aplinkybių vertinimo klausimas. Visus reikšmingus argumentus ir motyvus tiek F. V., tiek jo atstovas galėjo nurodyti apeliaciniame skunde ir šia procesine teise pasinaudojo. Taip pat pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo F. V. dalyvavo 2019 m. sausio 29 d., 2019 m. vasario 25 d., 2019 m. kovo 18 d., 2019 m. balandžio 29 d. teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, taigi galėjo pateikti prašymus, užduoti ir atsakyti į klausimus, teikti savo paaiškinimus. Kaip matyti iš informacinių pažymų (b. l. 55, 66–67, 89–92, 103–105) ir posėdžių garso įrašų, F. V. šiomis procesinėmis teisėmis taip pat pasinaudojo. Taigi, atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, bei įvertindamas aplinkybę, jog prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas, apygardos teismas nutaria administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. ir jo atstovo advokato D. P. apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes tai niekaip nepadarys įtakos reikšmingų duomenų analizei ir vertinimui. Apygardos teismo manymu, nesama jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų būti nustatytos, nagrinėjant skundą žodinio proceso tvarka.

Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių, neobjektyviai išnagrinėjęs byloje esančius duomenis ir nepašalinęs tarp jų esančių prieštaravimų. Taigi apygardos teismas nutartyje pasisako būtent dėl pagrindinio apeliacinio skundo klausimo, ar nagrinėjamu atveju F. V. veiksmuose yra visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymiai. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek įrodymų, kad pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį nagrinėjamoje byloje, tinkamai ir visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, įrodymai įvertinti nesilaikant administracinių nusižengimų teisenos nuostatų.

Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). ANK 346 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Aptariamos teisės normos blanketinė dispozicija nukreipia į konkretų įstatymą, todėl jos pažeidimas galimas tik tada, kai konstatuojamas minėto teisės akto pažeidimas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 5 d.) 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos gyvūnų laikytojų pareigos: 1) nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; 2) laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų; 3) užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; 4) nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamą nutartį ir apeliacinį skundą, sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, rėmėsi išskirtinai tik nepilnamečių liudytojų A. K., T. K. ir nepilnametės nukentėjusiosios G. R. parodymais, nepagrįstai atmesdamas kitus byloje esančius duomenis. Teismo posėdžio metu liudytoja A. K. parodė, kad po mokyklos susitiko su draugėmis. Visos susitiko pas T. K., kurios seneliui priklausė vokiečių aviganis. Kai jos atėjo, tas didelis kaimynų šuo jau buvo paleistas lakstyti kieme, o T. K. šuo buvo kambary. T. K. šnekėjosi su G. R., o A. K. suposi ant supynės ir nesupranta, ką padarė, kad jai tas šuo ėmė ir įkando. Šuo gulėjo A. K. už nugaros, gal kad ji prilietė šunį, nors to nejuto, bet tas šuo ėmė ir jai įkando. Tada A. K. suklykė ir pradėjo bėgti, o T. K. pasakė, kad reikia stovėti ir ramiai būti, tada šuo „atsikabins“. Taip A. K. ir padarė, tai šuo daugiau prie jos nebelindo. A. K. po to paskambino mamai ir pasakė, kad jai įkando šuo, o mama liepė eiti namo. Apie tai, kad G. R. įkando T. K. kaimynų šuo, sužinojo, kai per kūno kultūros pamoką pamatė žaizdas ant G. R. rankos ir nugaros. G. R. pasakė, kad jai įkando T. K. kaimynų šuo, bet kai G. R. įkando, A. K. šalia nebuvo (b. l. 103). Taigi vien iš pačios nepilnametės liudytojos A. K. parodymų yra akivaizdu, kad ji nematė paties įvykio, nes tuo metu jau buvo išvykusi iš T. K. namų, ir negali paliudyti, jog būtent F. V. šuo įkando G. R. 

Teisme liudytoja T. K. paaiškino, kad po pamokų su draugėmis G. R. ir A. K. atvažiavo pas ją į namus. Šiek tiek pažaidusios namie, išėjo pasisupti į lauką. Kieme lakstė palaidas šuo N. Iš pradžių N. įkando A. K., kuri paskambino mamai, o mama liepė važiuoti namo. Išvažiavus A. K., ant sūpynių suposi G. R. ir besisupdama įspyrė N., tada N. puolė G. R. G. R., nušokusi nuo sūpynių, pradėjo bėgti, o N. ją vytis. T. K. liepė G. R. gultis ir nejudėti, tik negali pasakyti, ar po šių žodžių pati G. R. atsigulė, ar ją parvertė šuo. Kai G. R. atsigulė, šuo daugiau nebepuolė. Ir G. R., ir A. K. N. įkando tą pačią dieną ir beveik tuo pačiu laiku. T. K. nematė, kuriuo momentu šuo grybštelėjo G. R., bet kai šuo atsitraukė, G. R. verkė. Tada jos nuėjo į namus ir T. K., kad draugė nusiramintų, kol atvažiuos G. R. mama, davė paglostyti savo mažą šuniuką. N. dažnai palaida bėgioja po kiemą, bet po šio įvykio N. nebepaleidžia. Mažas šuniukas nėra T. K. draugams įkandęs, bet kai įsižaidžia ar labai išerzini gali įkąsti (b. l. 103–104). Nepaisant to, jog liudytoja T. K. pakankamai detaliai aptarė įvykio aplinkybes, tačiau pati pripažino, jog to momento, kai neva F. V. šuo įkando (grybštelėjo) G. R., ji nematė. Šią išvadą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta T. K. mama N. V., kuri pažymėjo, jog pati apie įvykį nieko nežinojo, jai viską papasakojo dukra T. K. N. V. taip pat patvirtino, kad T. K. nematė, kas įvyko, tik atsisukusi išvydo, jog didysis šuo uostinėja G. R. (b. l. 91–92). Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tiek nepilnametės liudytojos T. K., tiek jos mamos parodymais, daro išvadą, kad T. K. nematė ir negali patvirtinti, jog būtent administracinėn atsakomybėn traukiamo F. V. šuo įkando nukentėjusiajai G. R., nes liudytoja tuo metu buvo nusigręžusi. Tokią išvadą patvirtina ir prie bylos medžiagos prijungtas 2018 m. spalio 15 d. N. V. rašytinis paaiškinimas, kurį ji surašiusi iš dukros T. K. žodžių ir kuriame nurodoma, jog dukra fiziškai nematė, kad šuo būtų kandęs, nes tuo metu, kai G. R. suposi, ji buvo nusisukusi skinti obuolių (b. l. 26).

Nukentėjusioji G. R. teismo posėdžio, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, metu paaiškino, kad įvykio dieną, po pamokų, ji su A. K. ir T. K. nuvažiavo į T. K. namus. Priėjus prie namo vartų, ji pamatė didelį šunį ir išsigando, bet jai buvo pasakyta, kad nebijotų, nes tas šuo nieko jai nepadarys. Pradžioje visos trys žaidė T. K. namuose, po kurio laiko, kai atsibodo būti namuose, išėjo į lauką pasisupti. Kai A. K. suposi, nežino, kas atsitiko tam šuniui, bet jis puolė mergaitę, A. K. pradėjo cypti, verkė, o kažkuriuo momentu A. K. pasakė, kad jai įkando šuo, ir paskambinusi savo mamai laukė, kol jos atvažiuos pasiimti. Po kurio laiko G. R. suposi ir tas šuo prie jos priėjo, todėl ji supdamasi galėjo jam įspirti, nes šuo pradėjo pykti ir puolė ją. Ji verkė, nes labai išsigandusi buvo. Tas šuo norėjo šokti ant jos ir įkando į šoną. Įkando pirmą kartą ant supynės ir ji tada nušokusi nuo sūpynių pradėjo bėgti. Šuo puolė ją vytis, tada G. R. išgirdo, kaip jai liepė kristi ant žemės ir nejudėti, tai ji negali tiksliai pasakyti, ar pati krito, ar ją parvertė šuo. Kai gulėjo, jautė priėjusį šunį šalia savęs. Šuo jai įkando į ranką ir į dešinį šoną. Kuriuo momentu antras įkandimas buvo, ji nebeatsimena, nes buvo labai išsigandusi. Rankoje paprastas įkandimas buvo, bet irgi skaudėjo. T. K. namuose laukė, kol jos atvažiuos pasiimti mama. Atvažiavusiai mamai G. R. papasakojo, kad įkando šuo, bet mama nelabai kreipė į tai dėmesį. Namuose mama apžiūrėjo žaizdas, bet nieko nedarė. Kitą dieną mama pasakė viską tėčiui. Anksčiau pas T. K. buvo buvusi, bet nepamena, ar tas šuo buvo palaidas (b. l. 104). Taigi matyti, jog pirmosios instancijos teismas F. V. kaltę dėl netinkamos gyvūno priežiūros, dėl kurios neva buvo pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, grindė būtent tik pačios nukentėjusiosios parodymais. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog apeliaciniame skunde yra visiškai pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad mergaičių elgesys neatrodo logiškas ir atitinkantis situaciją. Jei, kaip nurodė pati nukentėjusioji, bijojo kieme lakstančio palaido šuns, nesuprantama, kodėl pas T. K. susirinkusios mergaitės išėjo į kiemą žaisti ir suptis ant sūpynių. Taip pat neaišku, kodėl mergaitės, būdamos neva itin išsigandusios, liko kieme po to, kai galbūt šuo įkando A. K. – neleido laiko saugiai namie, nėjo kviesti pagalbos ar ieškoti suaugusių asmenų, kurie galėtų padėti tokioje situacijoje. Be to, neaišku, ar pačių mergaičių elgesys neišprovokavo gyvūno, galbūt sužalojusio G. R., įkandimų. Bylos medžiagoje esančiame E. Š. paaiškinime nurodyta, jog 2018 m. spalio 8 d., būdama namuose, pro langą matė, kaip kieme mergaitės tąsė, stumdė gulintį šunį (b. l. 28). Vis dėlto, net ir šie parodymai nepatvirtina, kad G. R. įkando būtent F. V. priklausantis vokiečių aviganis. Pastebėtina, kad G. R. parodymai nevisiškai atitinka tas faktines aplinkybes, kurias, apklausiamas teisme, nurodė jos tėvas T. R. 

Nukentėjusysis T. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad po įvykio kitą rytą, ruošdamasi į mokyklą, dukra pasakė, kad vakar buvo pas draugę svečiuose ir ją žaidžiant lauke sukandžiojo šuo – įkando į ranką ir į nugarą. Tada jis pasižiūrėjo, kur tos žaizdos yra, užfiksavo jas. Buvo pasimetę, kodėl dukra nesakė iš karto, bet dukra sakė, kad bijojo pasisakyti. Dukrai išvykus į mokyklą, jis nuvažiavo į darbą ir darbe pradėjo analizuoti situaciją, ką tokiu atveju daryti, kad iš šuns savininko sužinotų, kada šuo buvo vakcinuotas nuo pasiutligės. Pasibaigus pamokoms, pasiėmė dukrą, kad nuvažiuotų į įvykio vietą ir susižinotų daugiau informacijos. Atvykus pasitiko F. V., o po kiemą lakstė palaidas vilkšunis. Dukra, pamačiusi šunį, iškart vėl pradėjo klykti iš baimės ir slėptis tėvui už nugaros. Dukra aiškiai išreiškė, kad tai tas pats aviganis, kuris ją sukandžiojo, ir tą šunį nurodė. T. R. pasistengė sužinoti dėl vakcinacijos. Šuns savininkai per tą laiką nė karto neatėjo jų atsiprašyti, paklausti, kokia dukters sveikata. Dukrai 10 metų, nepasakė dėl to, kad jautėsi esančios kaltos, jog šuo užpuolė jas, o kodėl, nežino. G. R. su T. K. mokosi toje pačioje klasėje, bendrauja 2 metus. Po įvykio sužinojo, kad T. K. laiko mažą šuniuką. T. R. neklausė, ar tą dieną dukra žaidė su T. K. šuniuku (b. l. 91). Iš to, kas yra aptarta, matyti, jog T. R. nėra žinomos visos įvykio faktinės aplinkybės, paties įvykio eigos mechanizmas, nes net neužsiminta apie neva įvykusį A. K. sukandžiojimą, kurį nepilnametės liudytojos ir nukentėjusioji G. R. savo parodymuose itin detaliai aptarė. Be to, nors jis tvirtina, kad dukra nurodžiusi F. V. priklausantį šunį kaip tą, kuris jai įkando, tačiau pats T. R. įvykio nestebėjo ir šių dukros žodžių jo parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti.

Išvadą, kad T. R. nėra tiksliai žinomos įvykio aplinkybės ir jo eiga, patvirtina prie bylos medžiagos prijungtas jo 2018 m. spalio 17 d. rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodė, kad, dukrai besisupant T. K. namo kieme esančiose sūpynėse, šuo bėgo pasiimti nukritusį obuolį, prasilenkdami jie abu susitrenkė. Po to šuo puolė dukrą ir jai įkando į dešinę ranką bei nugarą (b. l. 32). Taigi matyti, jog šiame paaiškinime taip pat nėra užsiminta apie aplinkybę, kad neva šuo pirmiausia įkando nepilnametei A. K. Be to, nurodyta, kad šuo dukrai įkando ne tik į ranką, bet ir į nugarą, t. y. nepažymėta, kad į dešinį šoną. Jau anksčiau padarytą išvadą patvirtina ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos V. L. 2018 m. spalio 18 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuoti T. R. parodymai, kad visos trys mergaitės žaidė privataus namo kieme ir, kaip pasakojo duktė, ji suposi ant sūpynės. Vienu metu, šuniui bėgant pro besisupančią dukterį, šuo lodamas puolė G. R., dėl to dukra bandė pabėgti, bet buvo pargriauta ar nugriuvo pilvu ant žemės. Po to šuo pradėjo dukrą draskyti dantimis ir įkando į nugarą bei dešinę ranką. G. R. gulėjo ant žemės tol, kol visa tai pamačius A. K. ir jai pradėjus klykti, šuo puolė prie A. K. ir įkando mergaitei į koją. Vėliau šuo atsitraukė ir mergaitės sugebėjo užsidaryti namuose (b. l. 36–38). Taigi akivaizdu, jog tarnybiniame pranešime užfiksuoti T. R. parodymai prieštarauja nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiosios nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Šiuo atveju buvo tvirtinama, kad šuo pirmiausia užpuolė G. R., o iš karto po to A. K. Tuo tarpu mergaitės tvirtino, jog buvo atvirkščiai ir tuo metu, kai šuo užpuolė G. R., A. K. jau buvo išvykusi namo.

Pastebėtina ir dėl T. R. nurodomo streso bei išgąsčio, kad G. R. pas T. K. lankėsi jau ne pirmą kartą (pažįstamos apie vienerius metus laiko) ir F. V. šunį anksčiau buvo mačiusi, taigi įvykio dieną jis mergaitei neturėjo kelti išskirtinės baimės. Taip pat nesutiktina su tvirtinimu, kad G. R. tėvai apie mergaitės sužalojimus sužinojo tik kitą dieną po įvykio, nes 2018 m. spalio 8 d. mergaitė tėvams apie šuns įkandimą nepasisakė. Pati G. R. mama S. R., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog tą dieną į darbą paskambino dukra ir paklausė, ar po pamokų gali nuvažiuoti pas T. K. Ji leido, pasakė, kad po darbo atvažiuos pasiimti. S. R. tą dieną gerai atsimena, nes dėl dukros už telefoną gavo mokėti didelės sumos sąskaitą. Taigi važiavo pasiimti jau supykusi ant dukros. Kai dukra pasakė, kad jai įkando šuo, S. R. nelabai sureagavo, dar apšaukė dėl tos sąskaitos (b. l. 104). Taigi matyti, jog bent jau G. R. mamai įvykis buvo žinomas tą pačią dieną. Pažymėtina, kad visų kitų liudytojų ir paties administracinėn atsakomybėn traukiamo F. V. parodymai jau buvo detaliai aptarti pirmosios instancijos teismo nutartyje, taigi apygardos teismas nebesikartoja ir dėl jų atskirai nepasisako, pažymėdamas, jog jie taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad F. V. šuo įkando nukentėjusiajai G. R., nes įvykio nė vienas iš jų tiesiogiai nematė. Apibendrinant visa tai, kas kol kas aptarta, darytina išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, negali būti grindžiama vien nukentėjusiosios G. R. parodymais, o kiti liudytojai savo parodymuose negali pateikti duomenų, pagrindžiančių F. V. kaltę, nes paties įvykio, t. y. kaip F. V. priklausantis vokiečių aviganis įkando nukentėjusiajai G. R., nematė. Konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog F. V. paleido po aptvertą sklypą, kuriuo bendrai naudojasi dar viena šeima, šunį be priežiūros, neleidžia daryti išvados, kad jis neužtikrino, jog jo laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės kitų žmonių sveikatai ir nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, ir taip būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 5 d.) 20 straipsnio 2 dalies 3 bei 4 punktus. 

Abejones dėl to, jog nukentėjusiajai galėjo įkąsti ir ne administracinėn atsakomybėn traukiamo F. V. šuo, sustiprina liudytojos D. K. parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teisme, veterinarė nurodė, kad ji operavo tą šunį balandžio mėnesį, buvo rimta operacija – gimda pašalinta, šuo turėjo labai daug auglių, bet jis labai gero charakterio ir buvo gaila tokį šunį migdyti. Dėl šio gyvūno ji pasižymėjo, kad labai geras šuo. Pagal dantų struktūrą suaugęs vokiečių aviganis plačiau turėtų kąsti, nei užfiksuota nuotraukose, ir tas lankelis yra labai mažų dantukų, per daug išlinkęs, jei lygintumėm su vilkšunio įkandimais. Raselo terjero ar panašaus dydžio šuns dantų struktūra galėtų atitikti tokį įkandimą (b. l. 91). Atsižvelgiant į tokius liudytojos parodymus, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ši liudytoja kategoriškai negalėjo paneigti, jog tokių įkandimų apskritai negalėjo padaryti vokiečių aviganis. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog liudytoja aiškiai patvirtina, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai neatitinka tokių, kokie būna įkandus vokiečių aviganiui. Šios išvados nepaneigia ir bylos medžiagoje esanti specialisto išvada Nr. G 1810/2018 (03), kadangi joje konstatuota, jog G. R. buvo padarytos kąstinės žaizdos dešinio žasto vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje bei krūtinės ląstos dešiniame nugariniame paviršiuje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (b. l. 29–30). Taigi akivaizdu, jog specialisto išvadoje yra tik nustatyta, kad G. R. sužalojimus padarė šuo, t. y. nekonstatuota, kad G. R. sukandžiojo būtent vokiečių aviganis. Prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalina ir papildomų abejonių įneša aplinkybė, jog T. K. tėvai augina mažesnės veislės šunį, būtent Raselo terjerą, kurio kandimo ypatybės labiau atitiktų sužalojimus, nustatytus G. R. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad jei pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl liudytojos D. K. parodymų teisingumo ir pagrįstumo, tai buvo galima išsikviesti apklausti specialisto išvadą pasirašiusį Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus vyresnįjį teismo medicinos ekspertą R. P. P., kad jis paaiškintų, ar nukentėjusiajai G. R. užfiksuotus sužalojimus galėjo padaryti vokiečių aviganių veislės šuo, jei jam informacijos nepakaktų – buvo galima skirti byloje užduotį atlikti ekspertinį tyrimą. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo vertinimu, G. R. padaryti sužalojimai (užfiksuotos įkandimo žymės) (b. l. 33, 82–84) neatitinka prijungimui prie rašytinės bylos medžiagos pateiktose fotonuotraukų kopijose užfiksuotų F. V. priklausančio vokiečių aviganio N. iltinių dantų pėdsakų (b. l. 53–54). Taigi ir objektyvūs bylos medžiagoje esantys duomenys nepatvirtina F. V. kaltės padarius administracinį nusižengimą.

ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas). ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis nusižengimas – Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Šio administracinio nusižengimo sudėtis yra materiali, o tai reiškia, kad turi būti nustatyta ne tik veika, kuri pasireiškia atitinkamų teisės aktų pažeidimu, bet taip pat turi kilti teisiškai reikšmingi padariniai – padaryta žala asmens sveikatai ar turtui, be to, turi būti konstatuotas priežastinis ryšys tarp jų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad būtent dėl F. V. veikimo ar neveikimo būtų padaryta žala G. R. sveikatai ar kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad nusižengimą galėjo padaryti F. V. (remiantis, kuriais tik galima manyti, jog nukentėjusiajai G. R. galėjo įkasti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. šuo), nepakanka išvadai apie F. V. kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Vien nustatytos abstrakčios aplinkybės, kad nukentėjusiąją G. R. 2018 m. spalio 8 d. sukandžiojo šuo, kai ji buvo svečiuose pas T. K., adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), privačioje teritorijoje, kuri aptverta tvora ir ant vartelių pakabintas informacinis užrašas „Piktas šuo“, kieme lakstant palaidam ir be antsnukio F. V. šuniui, nepakanka konstatuoti F. V. kaltei dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, padarymo.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, neįvertino byloje esančių įrodymų (ANK 569 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismo nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl yra pagrindas ją panaikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, o administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

tenkinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens F. V. ir jo atstovo advokato D. P. apeliacinį skundą:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartį, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną F. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 4 dalį nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.

Teisėja                                                                              Edita Lapinskienė