Civilinė byla Nr. 3K-3-166-421/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01457-2013-8

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                44.8; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 27 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M.   (E. M.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autoangaras“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.

Ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Autoangaras“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. M. 90 490,03 Eur (312 444 Lt) žalai atlyginti, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovas teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „Autoangaras“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo konsultantai“, įmonės valdymo organai įpareigoti perduoti administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Tačiau bankroto administratoriui nebuvo perduotas nei turtas, nei įmonės dokumentai. Įmonės vadovu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio mėn. buvo atsakovas. Atsakovui pardavus savo akcijas, naujas vadovas nebuvo paskirtas. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis ieškovas nustatė, kad įmonėje buvo 90 490,03 Eur (312 444 Lt) vertės turto. Ieškovo nuomone, atsakovas netinkamai vykdė vadovo pareigas: neišsaugojo turto, perleisdamas akcijas, nesudarė įmonės balanso ir kitų finansinės apskaitos dokumentų, o iškėlus bankroto bylą – neperdavė turto ir dokumentų bankroto administratoriui, todėl turi atlyginti atsiradusią žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo E. M. ieškovui UAB „Autoangaras“ 90 490,03 Eur (312 444 Lt) žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 289,62 Eur (1000 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui neperduotas įmonės turtas; atsakovo, kaip įmonės vadovo, darbo santykiai su įmone tęsėsi iki 2011 m. lapkričio 30 d.; 2011 m. lapkričio 24 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas pardavė H. K. jam priklausančias įmonės akcijas; iki bankroto bylos iškėlimo kitas vadovas įmonėje nepaskirtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pardavęs akcijas ir nutraukęs darbo santykius su įmone jis  perdavė dokumentus naujam akcininkui. Nors atsakovas prašė iškviesti į teismo posėdį liudyti buvusią įmonės buhalterę L. Ž., bet nenurodė šios adreso, kuriuo galima būtų įteikti teismo šaukimą, nesiėmė iniciatyvos užtikrinti jos atvykimą į teismo posėdį, nesidomėjo bylos eiga, neatvyko į du paskutinius teismo posėdžius. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (jam  netinkamai vykdant įmonės vadovo pareigas apskaityti turtą, jį išsaugoti ir perduoti įmonei, nutrūkus darbo santykiams), įmonė patyrė turtinę žalą, jai negrąžinus turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų 2010 m. įmonės balanso duomenų teisingumą, taip pat duomenų, kad esamu turtu atsiskaitė su įmonės kreditoriais ar kitaip juo buvo disponuojama, todėl pripažino,  kad nėra pagrindo nesiremti vieninteliu įrodymu apie įmonės turtą – 2010 m. įmonės balansu, pagal kurio duomenis įmonė turėjo 90 490,03 Eur (312 444 Lt) vertės turto. Kadangi šis turtas pardavus akcijas neperduotas nei įmonės akcininkams, nei bankroto administratoriui, tai teismas sprendė, kad įmonė patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, pasireiškiančius tokios vertės turto netekimu. Dėl to teismas ieškinį tenkino. 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad keičiantis įmonės vadovui pareiga tinkamai pasirengti tiek dokumentų, tiek turto perdavimui, atlikti perdavimą tenka administracijos vadovui. Pažymėjo, kad atsakovas dirbo įmonėje iki 2011 m. lapkričio 30 d. ir byloje nėra duomenų apie tai, kad jis įmonės dokumentus ir turtą būtų perdavęs naujam akcininkui. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas atsakingas už turto bankroto administratoriui neperdavimą, todėl jis turi atlyginti savo neteisėtais veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padarytą žalą. Kolegija pažymėjo, kad nesutikdamas su ieškovo teiginiu, kad pagal paskutinius 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė turėjo 90 490,03 Eur (312 444 Lt) vertės turto, šis turtas administratoriui neperduotas, ir teigdamas, kad buvo likę tik maždaug 8688,60 Eur             (30 000 Lt) vertės turto, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo argumentą, kad naujasis akcininkas H. K. bankroto administratoriui buvo pateikęs kitą įmonės balansą, teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstu. Dėl to teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovo įmonei padaryta 90 490,03 Eur (312 444 Lt) žalos. Nustačiusi, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo pareigų, nesiėmė priemonių turtui išsaugoti ir jį perduoti naujajam įmonės savininkui, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, veikė priešingai įmonės interesams, tuo atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą ne tik įmonei, bet ir kreditoriams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, esant nustatytiems atsakovo neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo faktui ir dydžiui bei priežastiniam ryšiui, ir atsakovui nepaneigus kaltės prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, taikytina civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad nors atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu prašė iškviesti į teismo posėdį buvusią įmonės buhalterę L. Ž., tačiau jos atsakovo nurodytu adresu rasti nepavyko; atsakovas šios liudytojos adreso nepatikslino, nesiėmė aktyvių veiksmų informuoti liudytoją apie paskirtų teismo posėdžių laiką ir vietą. Atsižvelgusi į dispozityvumo bei rungimosi principus, nagrinėjamos bylos aplinkybes ir siekdama greičiau išnagrinėti bylą bei užkirsti kelią vilkinti procesą, kolegija šį prašymą atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus.

2. Kasatorius buvo pateikęs prašymą kaip liudytoją iškviesti buhalterę L. Ž., kuri patvirtintų, kad įmonėje nebuvo likę turto tokios vertės, kokia suma priteista skundžiamu sprendimu. Kasatorius dėjo visas pastangas, kad išsiaiškintų jos gyvenamąją vietą, tačiau jam nepavyko. 

3. Kasatoriui žinoma, kad naujasis akcininkas pateikė įmonės bankroto administratoriui įmonės balansą, kuris patvirtina kasatoriaus teiginius apie įmonės turtą, tačiau ieškovas apie tai nutylėjo ir byloje buvo remiamasi tik 2010 m. balansu. Pirmosios instancijos teismas  įmonės balanso bankroto iškėlimo dieną neišreikalavo, o apeliacinės instancijos teismas apie jį neužsiminė.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013, nes  joje nurodyta, kad  žalos faktui ir dydžiui nustatyti turi būti vertinamas ne tik įmonės balansas, bet ir kiti byloje esantys įrodymai.

5. Kasatoriaus nuomone,  apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius nepaneigė kaltės prezumpcijos. Nė vienas teismas nesuteikė kasatoriui galimybės kaip liudytojos iškviesti buvusios buhalterės, todėl nebuvo galima visapusiškai ištirti bylos aplinkybių. Taip buvo pažeisti rungimosi, kooperacijos principai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šį principą pažeidė, nevisiškai išnaudoję galimybę iškviesti liudytoją, kurios parodymų pagrindu būtų paneigta kasatoriaus kaltės prezumpcija.

6. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, proceso metu jis neturėjo atstovo, o ieškovui atstovavo advokatas. Dėl to jis mano, kad teismai turėjo pasiūlyti jam pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 straipsnio 1 dalis), tačiau tokios pareigos neįvykdė. Nesugebėjimas tinkamai ginti savo teises lėmė nevisapusišką, neišsamų ir neteisingą bylos išnagrinėjimą.

              Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Byloje nustatyta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas. Pagal paskutinį pateiktą įmonės balansą nustatyta, kad įmonė turėjo 90 490,03 Eur (312 444 Lt) turto. Kasatorius nepateikė duomenų apie tokio turto nebuvimą, perdavimą tretiesiems asmenims. Keičiantis įmonės administracijos vadovui, pareiga tinkamai parengti dokumentus, perduoti turtą tenka administracijos vadovui. Kadangi jis tokią pareigą vykdė netinkamai, tai jam taikytina civilinė atsakomybė.

2. Kasatorius ne kartą į teismo posėdį neatvyko be svarbios priežasties, nesidomėjo bylos eiga, nebendradarbiavo su teismu, netikslino liudytojos adreso, neinformavo pats apie vykstantį teismo posėdį. Ieškovas mano, kad kasatorius turėjo galimybę pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo. Be to, kasatorius proceso metu turėjo atstovą, taigi galėjo naudotis teisine pagalba.

              3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai tenkino ieškinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl įmonės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, nerenka ir nevertina naujų įrodymų, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atsakovas, kasaciniu skundu ginčydamas bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas  neišreikalavo įmonės balanso bankroto iškėlimo dieną, o apeliacinės instancijos teismas neužsiminė apie jį, ir byloje buvo remiamasi tik 2010 m. balansu, teismai kaip liudytojos neapklausė buvusios įmonės finansininkės, kuri patvirtintų, kad įmonėje neliko turto tokios vertės, kokia suma priteista skundžiamu sprendimu.

Taigi, kasaciniu skundu iš esmės keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, taikymo, įrodymų pakankamumo klausimai, nustatant žalos, padarytos įmonės vadovui tinkamai neapskaitant, neišsaugant ir neperduodant įmonės turto.

Kasaciniu skundu atsakovas iš esmės neginčija šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kad jis tinkamai nevykdė savo, kaip įmonės vadovo, pareigų apskaityti įmonės turtą, jį išsaugoti ir perduoti įmonei, nutrūkus darbo santykiams, neperdavė įmonei ir šio turto. Tačiau teigdamas, kad teismai ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, neišreikalavo balanso bankroto iškėlimo dieną, rėmėsi tik 2010 m. balansu, kasatorius iš esmės ginčija teismų išvadas dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymuose nepreziumuojama įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padaryta žala; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. AB „Aviakompanija Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada leidžia daryti išvadą, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo neteisėtais veiksmais, tinkamai nevykdant savo, kaip įmonės vadovo, pareigų apskaityti įmonės turtą, jį išsaugoti ir perduoti įmonei, nutrūkus darbo santykiams, padarytos žalos faktą ir dydį, išvadą, kad ieškovas dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų patyrė 90 490,03 Eur (312 444 Lt) žalos, padarė vienintelio rašytinio įrodymo apie įmonės turtą – įmonės 2010 m. balanso, pagal kurio duomenis 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės balanse apskaityto turto vertė buvo 90 490,03 Eur (312 444 Lt), pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymėjęs, kad atsakovas nepateikė kokių nors įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, jog bendrovė turto turėjo mažiau, negu nurodyta 2010 m. balanse.

Kaip jau minėta, balanso duomenys yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys, kurie yra išvestiniai iš kitų dokumentų. Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Taigi, vien balanso duomenys ne visada atspindi realią įmonėje apskaityto turto rinkos vertę ir ne visada gali būti pakankamas pagrindas nustatyti žalos, kurį įmonė ar jos kreditoriai patyrė dėl turto praradimo, dydį.

Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bankroto byla ieškovui UAB „Autoangaras“ iškelta 2012 m. liepos 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2012 m. liepos 21 d. Teismai taip pat nustatė, kad kasatoriaus darbo santykiai ieškovo įmonėje tęsėsi iki 2011 m. lapkričio 30 d. Taigi, nuo     2010 m. gruodžio 31 d., t. y. dienos, kurios duomenimis buvo sudarytas byloje pateiktas balansas ir kurio pagrindu teismai nustatė įmonės turto vertę bei kasatoriaus padarytos žalos faktą bei dydį, iki kasatoriaus darbo santykių ieškovo įmonėje pabaigos praėjo 11 mėnesių, o iki bankroto bylos iškėlimo – 1,5 metų. Per tokį laikotarpį įmonės turto sudėtis ir vertė galėjo gerokai pakisti ir      2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys apie įmonės turtą galėjo visiškai neatitikti nei kasatoriaus darbo santykių ieškovo įmonėje pabaigos dieną, nei bankroto bylos iškėlimo dieną buvusios padėties. Pažymėtina ir tai, kad, pagal minėto balanso duomenis, didžiąją dalį įmonės turto – 84 744,84 Eur (292 607 Lt) – sudarė trumpalaikis turtas, iš kurio net 84 703,72 Eur (292 465 Lt) atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Šio turto sudėties bylą nagrinėję teismai neišaiškino ir nenustatė, kokios vertės ir sudėties trumpalaikio turto buvo ar turėjo būti apskaityta įmonėje bankroto bylos iškėlimo dieną. Tik nustačius realią turto vertę, galima nustatyti, kokia žala buvo padaryta įmonei neteisėtais kasatoriaus veiksmais, neišsaugant ir neperduodant šio turto pasibaigus jo darbo teisiniams santykiams, iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė bylos duomenis dėl kasatoriaus, kaip juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, taip pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kasacinis teismas negali ištaisyti klaidų, padarytų nustatinėjant faktines bylos aplinkybes, todėl dėl nustatyto proceso bei materialiosios teisės normų netinkamo taikymo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Byloje kasacinis teismas patyrė 9,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

              n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                                                                                                  Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Donatas Šernas