Civilinė byla Nr. 3K-3-126/2011 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.7;
21.6; 63.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko
(pranešėjas), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Birutės
Janavičiūtės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L., S. L., M. A.
dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys T. S., notarė R.
Jaskutėlienė, notarė D. Lukaševičiūtė Binkulienė, antstolė I. Karalienė, Vaikų
teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje keliamas
sandorių negaliojimo ir jų teisinių padarinių klausimas.
2001 m rugpjūčio
16 d. ieškovė ir atsakovai V. L. bei S. L. sudarė ieškovei nuosavybės teise
priklausančio buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė neperdavė
buto pirkėjams ir liko jame gyventi. 2003 m. spalio 20 d. ieškovė ir atsakovas
S. L. pasirašė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė gautą 88 000 Lt paskolą turėjo
grąžinti iki 2004 m. sausio 20 d., taip pat šios paskolos pagrindu išduotą hipotekos
lakštą, pagal kurį jai užtikrinti atsakovai V. ir S. L. įkeitė įgytą iš
ieškovės butą. Tą pačią dieną atsakovai V. ir S. L. sudarė su ieškove ginčo
buto pirkimo-pardavimo sutartį. 2005 m. gegužės 31 d. atsakovas S. L. perleido
reikalavimo teisę pagal ginčo paskolos sutartį atsakovui M. A., tą pačią
dieną ieškovė pasirašė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, pagal kurią
paskolos suma buvo padidinta iki 100 000 Lt ir nustatytas skolos grąžinimo terminas
(2005 m. rugpjūčio 31 d.), ir 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Šio
vekselio pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-asis notarų biuras išdavė
vykdomąjį įrašą. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius
2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi nutarė išieškoti iš ieškovės 100 000 Lt skolos
bei 34 000 Lt delspinigių bei nukreipė išieškojimą į įkeistą ieškovės butą.
Ieškovė 2007 m.
spalio 29 d. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti
negaliojančiais:
1) 2001 m.
rugpjūčio 16 d. ieškovės ir atsakovų V. L. bei S. L. sudarytą buto (duomenys
neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį ir šios sutarties 2001 m. rugpjūčio 20
d. teisinę registraciją;
2) 2003 m.
spalio 20 d. ieškovės ir atsakovo S. L. pasirašytą paskolos sutartį ir šios sutarties
pagrindu išduotą hipotekos lakštą Nr. 01120030013202, patvirtintą Vilniaus m.
24-ajame notarų biure, ir hipotekos lakšto 2003 m. spalio 23 d. atliktą teisinę
registraciją Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje;
3) 2003 m.
spalio 20 d. atsakovų V. L. ir S. L. bei ieškovės sudarytą buto (duomenys
neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį ir šios sutarties pagrindu atliktą 2004
m. lapkričio 9 d. teisinę registraciją;
4) 2005 m.
gegužės 31 d. atsakovo M. A. ir ieškovės susitarimą dėl paskolos sutarties
pakeitimo ir jos pagrindu išduotą hipotekos lakšto Nr. 01120050009979 pakeitimą
ir 2005 m. birželio 2 d. atliktą jo teisinę registraciją;
5) 2005 m.
gegužės 31 d. ieškovės pasirašytą 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį
ir jo pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-ajame notarų biure išduotą
vykdomąjį įrašą.
Ieškovė teigė, kad išvardyti
sandoriai yra niekiniai ir negalioja, nes jie prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo normoms. Sandoriai buvo sudaryti nesant ieškovės tikrosios valios sandoriams
sudaryti ir teisiniams padariniams sukurti, veikiami jos dukters atsakovės S.
K., taip pat kitų atsakovų nesąžiningų veiksmų ir apgaulės.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą
pripažinti negaliojančiais pirkimo-pardavimo, paskolos ir su jais susijusius
sandorius. Teismas nustatė, kad ieškovė 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi pardavė atsakovams V. L. ir S. L. butą už 52 800 Lt, kuriuos
ieškovė gavo sutarties sudarymo metu. Ieškovei buvo palikta teisė naudotis butu
iki 2001 m. lapkričio 12 d., sutarties šalims buvo išaiškintas CK 6.393,
6.398 straipsnių turinys; sutartyje nurodyta, kad jos prasmė bei padariniai
ieškovei ir pirkėjams išaiškinti, sutartis išversta į šalių suprantamą rusų
kalbą, patvirtinta notaro. Atsakovai iš ieškovės įgytą butą 2003 m.
spalio 20 d. pardavė jai už 52 000 Lt, kuriuos ši sumokėjo pardavėjams
sutarties sudarymo metu; šalys patvirtino, kad pardavėjai perdavė, pirkėjas
priėmė butą iki sutarties sudarymo ir pasirašymo. Ta pačia 2003 m. spalio 20 d.
paskolos sutartimi atsakovas S. L. paskolino ieškovei 88 000 Lt iki 2004
m. sausio 20 d., ši pasirašė sutartį ir patvirtino, kad 88 000 Lt gavo
sutarties sudarymo ir pasirašymo metu; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymas
užtikrinamas hipoteka, įkeičiant butą (duomenys neskelbtini); sutartyje taip
pat pažymėta apie šalių pareiškimą, kad ši atitinka jų valią, sutarties prasmė
ir padariniai joms išaiškinti; paskolos sutartis perskaityta ir ieškovei notaro
išversta į rusų kalbą. Butas, užtikrinant tinkamą ieškovės prievolės pagal
2003 m. spalio 20 d. sudarytą paskolos sutartį įvykdymą, įkeistas pagal 2003 m.
spalio 20 d. hipotekos lakštą; sutartis atitiko šalių valią, sutarties prasmė
ir padariniai šalims išaiškinti. 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo
sutartimi atsakovas S. L. perleido naujajam kreditoriui M. A. reikalavimo teisę
į skolininkės – ieškovės – 88 000 Lt skolą pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos
sutartį. Tą pačią dieną, 2005 m. gegužės 31-ąją, atsakovas M. A. ir ieškovė,
atsižvelgdami į reikalavimo teises pagal paskolos sutartį naujajam kreditoriui
M. A. perleidimą, susitarė pratęsti paskolos sutarties terminą (iki 2005 m.
rugpjūčio 31 d.) ir padidinti skolos sumą (bendra suma 100 000 Lt); sutartyje
įrašyta, kad ieškovė patvirtina, jog susitarimas buvo notaro perskaitytas ir
išverstas į jai suprantamą rusų kalbą; susitarimo tekstas, esmė, prasmė ir iš
jo kylantys padariniai jai aiškūs. 2005 m. gegužės 31 d. ieškovė išrašė 30 000
Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu Vilniaus miesto 2-asis
notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir
ieškovės reikalavimui dėl apgaulės ir suklydimo (CK 1.90, 1.91 straipsniai)
sudarytus visus pirmiau nurodytus sandorius pripažinti negaliojančiais,
pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ieškovės argumentus, kad
atsakovai esą turėjo patirties nekilnojamojo turto verslo srityje, bet
veikė nesąžiningai, pasinaudojo ieškovės senyvu amžiumi ir tuo, jog ji nemoka
lietuvių kalbos, ir kad tai reiškė, jog jie suprato, kad ieškovė nėra tikroji
sutartinių santykių šalis. Teismas laikė, kad ieškovės ir jos dukters atsakovės
S. K. parodymais patvirtinama išvada apie buvusį jų susitarimą, jog ieškovė
pasirašys visus sandorius, būtinus atsakovei tvarkant skolinius
įsipareigojimus. Ieškovė poziciją, kad ji nesigilino į sandorių reikšmę ir juos
sudarė turėdama tikslą padėti dukteriai, teismas grindė ikiteisminio tyrimo baudžiamosios
bylos Nr. 10-9-007-06 ir šios civilinės bylos duomenimis ir pažymėjo, jog
ieškovė nepagrindė sandorių esminių aplinkybių, dėl kurių ji buvo tyčia
suklaidinta, nurodydama, kad duktė ją apgavo, nes žadėjo, jog viskas bus gerai.
Teismas ieškovės elgesį sudarant ginčijamas sutartis pagal dukters S. K.
prašymą ir norą jai padėti vertino kaip didelį neatsargumą ir pripažino, kad
taip ji prisiėmė padarinių riziką. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo, jog
sandoriai buvo sudaryti dėl sandorių šalių apgaulės. Nors ieškovė nurodė, kad
atsakovai S. K. ir M. A. elgėsi nesąžiningai, pasinaudojo jos pasitikėjimu ir
kad dėl to jų elgesys vertintinas kaip tyčinis veikimas skolininko nenaudai,
tačiau kartu pažymėjo, jog vekselį, kaip ir kiekvieną ginčo sandorį, išrašė,
norėdama padėti dukteriai. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra
pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu; padarė išvadą, kad, nustačius
tikrąsias aplinkybes, dėl kurių ieškovė sudarė sandorius, nėra pagrindo
pripažinti juos negaliojančiais pagal CK 1.80, 1.86 straipsnius.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu
tenkino ieškovės apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m.
gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai
nustatė faktines bylos aplinkybes, suklydo aiškindamas ir taikydamas materialiosios,
proceso teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos. Kolegija, remdamasi
bylos medžiaga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje priimtoje
nutartyje išdėstytais išaiškinimais, sprendė, kad ginčijami sandoriai sudaryti
pažeidžiant sutarčių laisvės, lygiateisiškumo principus, dėl atsakovų apgaulingų
veiksmų ieškovei suklydus dėl esminių sutarčių sąlygų. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios
instancijos teismas, vertindamas ieškovės valios dėl pasirašomų sandorių
išraišką, ypač akcentavo jos paaiškinimus civilinėje ir ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje, jog ji sutikusi padėti dukteriai, o notarinę sandorių
sudarymo formą laikė įrodymu, kad ji suprato jų esmę ir prisiėmė padarinių riziką.
Teisėjų kolegija, analizuodama ginčijamus sandorius CK 6.193 straipsnio normų
aspektu, nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė nebuvo šių sandorių
iniciatorė, su sandorių šalimis atsakovais V. L., S. L., S. L., M. A.
anksčiau neturėjo teisinių santykių, atsakovai šių sandorių sudarymo ir vykdymo
klausimais tarėsi ir derėjosi su jos dukterimi, taip pat tai, kad ieškovė
neužsiėmė veikla, susijusia su pinigų skolinimusi, turto įkeitimu, vekselių
išrašymu ir pan. Kolegija sandorius vertino atsižvelgdama ir į ieškovės
sveikatos būklę, garbų amžių, negalėjimą skaityti ir suprasti lietuvių kalbos.
Analizuodama 2001
m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kolegija nurodė, kad šia
sutartimi ieškovei palikta teisė naudotis butu iki 2001 m. lapkričio 12 d.,
mokant visus mokesčius, kuriais apmokestinamas savininkas; sudarius šią sutartį,
butas įregistruotas atsakovų vardu. Nors atsakovai aiškino, kad, pasikeitus
planams, šį butą nutarė parduoti ir 2003 m. ieškovė pirmoji pasisiūlė jį
atpirkti už 52 000 Lt, be to, neneigė, jog iki sutarties sudarymo buvo
pažįstami tik su ieškovės dukterimi S. K., tačiau esminę reikšmę teikė ieškovės
aiškinimui, kad ji neturėjusi tikslo parduoti butą (ieškovė teigė, kad nesuprato
sudaromo sandorio esmės, be to, vėliau niekas nekėlė jos iškeldinimo klausimo).
Kolegija vadovavosi ieškovės teiginiais, kad ir 2003 m. buto pirkimo-pardavimo
sutartį, paskolos sutartį su S. L., taip pat hipotekos lakštą ji pasirašė apgauta
atsakovų, nesuprato šių sandorių esmės, jų padarinių, taip pat teiginiu, jog
pagal paskolos sutartį ji nėra gavusi pinigų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad nors ieškovės ir atsakovo S. L. iki sandorio sudarymo nesiejo kokie nors
santykiai, tačiau pagal šią sutartį ieškovei suteikta paskola buvo neatlygintinė;
atsakovo S. L. teigimu, pinigus skolinosi ne ieškovė, o atsakovė S. K. Kolegija
pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog, pasibaigus paskolos sutarties
terminui, skolos iš ieškovės buvo reikalauta.
Dėl 2003 m.
spalio 20 d. ieškovės ir atsakovų V. ir S. L. buto pirkimo-pardavimo sandorio
kolegija nurodė, kad šalys sutartyje nustatė, jog pardavėjai butą atlaisvino ir
jis yra tuščias, nors atsakovai į butą nebuvo įsikėlę – jame vis laiką gyveno ieškovė
su kita dukterimi trečiuoju asmeniu T. S.; atkreipė dėmesį į sutartyje nurodytą
buto kainą (52 000 Lt), nors, Registrų centro duomenimis, jo vidutinė rinkos
vertė pardavimo dieną buvo 92 900 Lt.
Vertindama 2005
m gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo ir skolos
padidinimo iki 100 000 Lt, kolegija pažymėjo šias aplinkybes: paskola suteikta trims
mėnesiams, tačiau byloje nėra duomenų, kad, pasibaigus šiam terminui, atsakovas
būtų reikalavęs skolą grąžinti; šios sutarties pagrindu pervesti 12 000 Lt į
ieškovės vardu atidarytą sąskaitą atiteko atsakovei S. K.
Pasisakydama dėl
2005 m. gegužės 31 d. atsakovui M. A. išrašyto 30 000 Lt paprastojo neprotestuotino
vekselio, kolegija vadovavosi ieškovės teiginiu, kad ji nesuprato šio lietuvių
kalba surašyto sandorio esmės ir klydo dėl jo padarinių, vekselis buvo
pasirašytas atsakovės S. K. prašymu; su atsakovu M. A. nesiejo teisiniai
santykiai, atsakovė S. K. ir vekselio turėtojas, neatskleisdami šio sandorio
esmės, žinodami, kad ji nėra faktiška susiklosčiusių santykių šalis , ją
apgavo. Kolegija pripažino ieškovės argumentą, kad ji nėra pagal vekselį
sumokėjusi 11 000 Lt, pagrįstu, nes šis dokumentas yra surašytas atsakovo,
bet nėra nuorodos, jog tekstas surašytas keliais egzemplioriais, ant jo nėra
ieškovės parašo, todėl laikė, kad ieškovė nėra pripažinusi šių teisinių
santykių ir tai įrodinėti turi atsakovas.
Siekdama
nustatyti nurodytų sandorių pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius,
ieškovės tikrąją valią, išreikštą pasirašant sandorius, kolegija sprendė, kad
visi sandoriai turi būti aiškinami kartu, atsižvelgiant į jais siektą tikslą – atsakovės
S. K. prievolių pagal jos sutartinius įsipareigojimus įvykdymą ir jų užtikrinimą
apgaule bei klaidinimu pasinaudojant ieškovės turtu. Kolegija vadovavosi
atsakovų paaiškinimais, kad ieškovę bei jos dukterį S. K. siejo artimi ryšiai, ieškovė
pasitikėjo dukterimi ir siekė jai padėti, tačiau tikroji sandorių šalis buvo
atsakovė S. K., o ieškovė sandorių esmės galėjo nesuprasti (atsakovo S. L.
parodymai). Kolegijos įsitikinimu, tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad
sudarant ginčijamus sandorius tiek ieškovės duktė atsakovė S. K., tiek ir
atsakovai V. ir S. L., M. A. suprato ar, atsižvelgiant į jų amžių, patirtį
komerciniuose santykiuose, privalėjo suprasti, kad ieškovė dėl garbaus amžiaus,
lietuvių kalbos nemokėjimo, sveikatos būklės, patirties stokos negalėjo
suprasti sandorių esmės, jų padarinių. Kolegija nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesigilino į sudaromų sandorių esmę, pasirašė
norėdama padėti dukteriai, ir pažymėjo, jog esminių aplinkybių nesuvokimas kliudė
susiformuoti laisvai valiai. Kolegija vadovavosi ieškovės paaiškinimu pirmosios
instancijos teismo posėdyje, kad, pasirašydama sutartis, ji norėjo padėti dukteriai,
tačiau nesuprato, jog dėl to ji gali netekti būsto ir įgyti prievolę mokėti
atsakovams sutartyse ar vekselyje nurodytas lėšas. Taigi kolegija sprendė, kad
ieškovė sandorius pasirašė klysdama dėl jų sudarymo metu egzistavusių esminių
faktų, ir konstatavo, jog ji įrodė, kad yra CK 1.90 straipsnyje nustatytas
pagrindas šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais.
Surinktų įrodymų
pagrindu teismas pripažino, kad ieškovė neteisingai suvokė sandorių ir iš jų
kylančių padarinių esmę dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų – atsakovė S. K., inicijuodama
šių sandorių sudarymą, dalyvaudama juos pasirašant, pateikdama ieškovei
pasirašyti jau parengtą vekselio tekstą ir aiškiai suprasdama sandorių ir jų
padarinių esmę, veikė tik savo naudai; visi kiti atsakovai, gerai suvokdami su
ieškove pasirašomų sandorių ir iš jų kylančių teisinių padarinių esmę,
pasinaudodami ieškovės senyvu amžiumi, menku išsilavinimu, silpna sveikata ir
jos turtu atsakovės S. K. prievolėms užtikrinti, veikė kaip nesąžiningos
sutarčių šalys.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad jos padarytos išvados pagrįstumo nepaneigia ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, kartu nurodydama, jog Vilniaus
apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2006 m. spalio 9 d. nutarimas,
kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, šioje byloje neturi prejudicinės galios,
kaip ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2005 m. lapkričio
5 d. nutartis, kurioje išdėstytos ieškovės skolinių prievolių atsiradimo
aplinkybės. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, neginčydama šios nutarties,
pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – kreipėsi su ieškiniu dėl sandorių
pripažinimo negaliojančiais. Pripažinusi sandorius negaliojančiais CK 1.90,
1.91 straipsnių pagrindu, kolegija nenagrinėjo kitų ieškinyje nurodytų sandorių
negaliojimo pagrindų; konstatavusi atsakovų nesąžiningumą ir remdamasi CK
6.145 straipsnio 2 dalies nuostatomis, netaikė šioje byloje restitucijos.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas M. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį, kuria
pripažinta negaliojančiomis: 1) 2003 m. spalio 20 d. ieškovės ir atsakovo S. L.
pasirašyta paskolos sutartis ir šios sutarties pagrindu išduotas hipotekos
lakštas Nr. 01120030013202, patvirtintas Vilniaus m. 24-ajame notarų biure, bei
2003 m. spalio 23 d. atlikta hipotekos lakšto teisinė registracija Vilniaus m.
1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje; 2) 2005 m. gegužės 31 d. atsakovo M.
A. ir ieškovės susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo ir jos pagrindu
išduoto hipotekos lakšto Nr. 01120050009979 pakeitimo ir
2005 m. birželio 2 d. atlikta jo teisinė registracija; 3) 2005 m. gegužės 31 d.
ieškovės pasirašytas 30 000 Lt paprastasis neprotestuotinas vekselis ir jo
pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-ajame notarų biure išduotas vykdomasis
įrašas; priteista iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios
dalies palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl teisės
ginčyti paskolos sutartį. Kasatorius teigia, kad byloje esantys duomenys
(atsakovo S. L., V. ir S. L. parodymai) patvirtina, jog ieškovė yra gavusi 88
000 Lt paskolą iš atsakovo S. L. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos
teismas turėjo taikyti CK 6.875 straipsnio 1 dalies normą, t. y. pripažinti,
kad ieškovė paskolos sutartį galėjo ginčyti tik tuo atveju, jei pinigų pagal
paskolos sutartį nebūtų gavusi. Nesant įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų
pinigų pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį perdavimą ieškovei, teismas
be pagrindo pripažino ieškovei teisę ginčyti šią paskolos sutartį ir jai
užtikrinti sudarytą hipotekos lakštą. Be to, esant įrodymų, patvirtinančių
pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo gavimą, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nurodė, kad ieškovė pinigų nėra gavusi;
2) dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kasatorius nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją
reglamentuojančias teisės normas. Byloje nėra ginčo dėl 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo
perleidimo sutarties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus
nuomone, nepagrįstai pripažinęs negaliojančia 2003 m. spalio 20 d. paskolos
sutartį, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas –
panaikinus ieškovės paskolos sandorius, kasatoriui nelieka teisinio pagrindo iš
atsakovo S. L. išsireikalauti pagal reikalavimo perleidimo sandorį sumokėtus 88
000 Lt, taip pat pagal kitus sandorius ieškovei perduotus 42 000 Lt.
Kasatoriaus teigimu, netinkamai taikius restituciją reglamentuojančias teisės
normas, ieškovė nepagrįstai praturtėjo kasatoriaus sąskaita;
3) dėl sąžiningumo kriterijaus taikymo aiškinant šalių sudarytus sandorius.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, CK 6.158
straipsnyje nustatytą šalims pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis
sąžiningai taikė tik kiekvieno ieškovės ginčyto sandorio priešingai šaliai,
tačiau ne ieškovei. Teismas be pagrindo vadovavosi tik ieškovės amžiumi,
sveikata, lietuvių kalbos nemokėjimu ir nevertino jos sąžiningumo kasatoriaus
ir kitų atsakovų atžvilgiu. Tokia vienpusiška išvada tik dėl atsakovų
nesąžiningumo lėmė ne tik šalių lygiateisiškumo pažeidimą, bet ir neteisingas
išvadas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir jų teisinių padarinių taikymo.
Kasatorius nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog kasatorius 2005 m.
gegužės 31 d. susitarimo dėl paskolos sutarties pakeitimo pagrindu tapo
paskolos sandorio su ieškove šalimi. Kasatoriaus nuomone, vertinant 2003 m.
spalio 20 d. paskolos sutartį, jis yra sąžiningas trečiasis asmuo, perėmęs
pirminio kreditoriaus S. L. turėtas teises ir pareigas. Ieškovė, sudarydama
sandorius su kasatoriumi ir žinodama, jos teigimu, kad nėra gavusi pagal
ankstesnius sandorius pinigų, elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos
teismas, neįvertindamas kitų byloje surinktų ieškovės nesąžiningumą
patvirtinančių rašytinių įrodymų, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalių
nuostatas. Teismas, pripažindamas atsakovų nesąžiningumą, neatkreipė dėmesio į
ieškovės aiškinimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kad
būtent atsakovė S. K. jai nepaaiškino sudaromų sandorių esmės. Kasatorius
teigia, kad teismas nevertino ieškovės savarankiškai po ginčijamų sandorių
sudarymo atliktų veiksmų – ieškovė, žinodama apie jai pareikštą kreditoriaus
reikalavimą, 2010 m. kovo 29 d. sudarė su kita savo dukterimi jai nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo sodų bendrijoje pardavimo už mažesnę nei
rinkos kainą sandorį, kuris pažeidžia kreditorių interesus ir rodo akivaizdų
ieškovės nesąžiningumą. Tai, kasatoriaus teigimu, patvirtina ir kiti įrodymai:
vykdomojoje byloje ieškovė pateikė suklastotą dokumentą; sandorius pradėjo
ginčyti tik tada, kai suėjo terminas pinigams grąžinti ir per teismo Hipotekos skyrių
priverstine tvarka buvo jų pareikalauta. Apeliacinės instancijos teismas
neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė ginčija ne visus notarine tvarka
patvirtintus sandorius, o tik tuos, dėl kurių kyla neigiamų padarinių.
Kasatorius nurodo, kad ieškovė buvo išdavusi 2003 m. spalio 20 d. savo
dukteriai atsakovei S. K. įgaliojimą jos vardu atstovauti valstybės įstaigose
deklaruojant įgytą turtą, gauti, pateikti dokumentus, įregistruoti nuosavybės
teisių į butą perėmimą ir pan., kuris buvo sudarytas identiška kaip ir kiti ginčijami
sandoriai notarine forma, lietuvių kalba, tuo pačiu kaip ir kiti sudaryti
ginčijami sandoriai metu. Ieškovė neginčijo ir pagal šį įgaliojimą atliktų
atsakovės S. K. veiksmų;
4) dėl
ieškovės valios sudarant sandorius ir galėjimo suvokti sandorių esmę ir
teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis sandorių
sudarymo aplinkybes ir ieškovės valią bei tikruosius ketinimus, svarbią reikšmę
suteikė įrodymui apie ieškovės būklę – prastą regėjimą ir tai, kad šiuo metu
jai paskirta globa. Kasatoriaus nuomone, šie įrodymai nepatvirtina aplinkybių,
dėl kurių ieškovė nebūtų galėjusi suprasti, girdėti ar išreikšti savo valios,
t. y. ieškovei nustatytas specialus globos poreikis nustatytas tik po kelerių
metų nuo ginčijamų sandorių sudarymo. Be to, apeliacinės instancijos teismo
nurodytas senyvas amžiaus dar nėra preziumuojamas įrodymas, kad asmuo nesuvokia
ar negali suvokti savo veiksmų. Priešingai, byloje surinkti įrodymai paneigia,
kad amžius, sveikatos būklė ar buvusi profesija būtų galėjusi turėti įtakos
sandorių sudarymui ar jų padariniams. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 1.91, 1.91 straipsnių normas,
nepagrįstai atsisakė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. A.,
V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003.
Apeliacinio
teismo išvada, kad sandoriai negali būti aiškinami atskirai vienas nuo kito,
nes jais buvo siekiama vieno tikslo – atsakovės S. K. prievolių pagal
sutartinius įsipareigojimus įvykdymo bei jų užtikrinimo apgaule pasinaudojant
ieškovės turtu, padaryta vadovaujantis vieninteliu įrodymu (atsakovo S. L. apklausa
baudžiamojoje byloje). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus
nuomone, nepagrįstai nevertino, dėl kokių konkrečių esminių skirtingų rūšių
sandorių sąlygų suklydo ar buvo apgauta ieškovė, kokių skirtingų rūšių sandorių
padarinių ji nesuprato. Byloje nėra duomenų, kaip ieškovė suprato pinigų gavimo
faktą. Kasatoriaus nuomone, 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartis, jos
pagrindu išduotas hipotekos lakštas ir iš karto po to sudaryta
pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė įgijo (susigrąžino) nuosavybės teises
į butą, vienareikšmiškai patvirtina, kad sutartys buvo sudarytos būtent
ieškovės interesais.
Kasatorius
nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sandorio notarinė
forma neleidžia atskleisti sandorio šalies valios ir suvokimo. Byloje esantys
įrodymai (notarių parodymai baudžiamojoje byloje) patvirtina, kad notarės
išvertė ieškovei sudaromus sandorius į jai suprantamą rusų kalbą, tačiau
apeliacinės instancijos teismas šių paaiškinimų netyrė. Be to, teismas,
spręsdamas dėl ieškovės suklydimo ir apgaulės sudarant skirtingų rūšių
sandorius, kurie buvo sudaryti skirtingu laiku, skirtingų notarų, tačiau identiškomis
sąlygomis, neįvertino aplinkybės, kad būtent notaras yra atsakingas už sandorio
teksto ir jo esmės, teisingą ir nešališką padarinių išaiškinimą sandorio
šalims, nulemiantį abiejų šalių valią sudaryti sandorius. Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas visų atsakovų nesąžiningumą ieškovės
atžvilgiu, neįvertino nė vieno sandorius tvirtinusio notaro pareigos vykdymo ir
tiesioginės atsakomybės už tinkamą sudaromo sandorio esmės ir jo padarinių
atskleidimą;
5) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, netinkamo
taikymo. Kasatorius teigia, kad, neteisingai vertindamas surinktus
įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos
aplinkybes, t. y. nevertino į bylą pateiktos 2010 m. kovo 29 d.
pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovė savo dukteriai T. S. pardavė jai
nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, padarė nepagrįstą išvadą, jog į
ieškovės sąskaitą kasatoriaus pervesti 12 000 Lt atiteko S. K.;
pripažindamas atsakovų nesąžiningumą, teismas neatkreipė dėmesio į ieškovės
aiškinimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kad būtent
atsakovė S. K. jai nepaaiškino sudaromų sandorių esmės.
Apeliacinės
instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad teismo Hipotekos skyriaus nutartis
neturi prejudicinės galios. Kasatorius nurodo, kad nutartis priimta byloje tarp
tų pačių šalių (ieškovės ir kasatoriaus), yra įsiteisėjusi, todėl tokia teismo
išvada prieštarauja CPK 182 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio nuostatoms.
Apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus ir ieškovės sudarytą 2005 m. gegužės
31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, nurodė, kad byloje nėra
duomenų, jog, pasibaigus sutarties terminui, kasatorius būtų reikalavęs skolą
grąžinti. Kasatorius pažymi, kad byloje yra pateikta Vilniaus apygardos teismo
2007 m. spalio 8 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos
teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams M.
A. ir J. S. (ieškovei šioje byloje) dėl arešto turtui panaikinimo. Šioje teismo
nutartyje konstatuota, kad areštas turtui (butui) uždėtas vykdant kreditoriaus M.
A. reikalavimą skolininkei J. S. Toks įrodymas akivaizdžiai paneigia teismo
išvadą, kad kasatorius iš ieškovės nereikalavo skolą grąžinti.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė J. S. prašo atsakovo M. A. kasacinį skundą atmesti, o
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) dėl bendrųjų
sandorių negaliojimo pagrindų ir CK 6.875 straipsnio santykio. Ieškovė
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje išdėstytais
išaiškinimais, kuriais privalėjo vadovautis nagrinėdamas bylą iš naujo
apeliacine tvarka, ir teisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai sudaryti
pažeidžiant sutarties laisvės, lygiateisiškumo principus, dėl atsakovų
apgaulingų veiksmų ieškovei suklydus dėl esminių sutarties sąlygų. Ieškovė
atkreipia dėmesį į tai, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas yra
apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių santykių stabilumą,
teisėtumą. CK pirmojoje knygoje nurodyti bendrieji sandorių negaliojimo
pagrindai, o CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatytas specialus paskolos
sutarties negaliojimo pagrindas. Šioje teisės normoje nustatytas papildomas
pagrindas ginčyti paskolos sutartį tuo atveju, kai neperduotas sutarties
dalykas. Kasatorius neteisingai aiškina materialiosios teisės normas,
nurodydamas, kad ginčo teisiniams santykiams (2003 m. spalio 20 d. paskolos
sutarčiai) turėtų būti taikoma specialiojoje teisės normoje nustatytas sandorio
nuginčijimo pagrindas, o ne CK pirmojoje knygoje nustatyti bendrieji sandorių
negaliojimo pagrindai. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad 2003 m. spalio 20 d.
paskolos sutartis galėjo būti ginčijama tik CK 6.875 straipsnio 1 dalies
pagrindu, yra nepagrįstas;
2) dėl CK 1.90,
1.91 straipsnių aiškinimo, neteisingai taikant protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo kriterijus. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,
pasisakydamas dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių normų aiškinimo, pagrįstai
nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J.
A., V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003, kurios faktinės aplinkybės
neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį
suklydimas turi esminės reikšmės tuo atveju, kai normalus, atidus asmuo,
žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje tokio sandorio nebūtų sudaręs
arba būtų sudaręs kitomis sąlygomis. Pagal bylos faktines aplinkybes darytina
išvada, kad ieškovė nesuprato ginčijamų sandorių viseto ir jų tikslo, būdama
garbaus amžiaus, menko išsilavinimo, nemokėdama lietuvių kalbos, neturėdama
patirties komerciniuose santykiuose, negalėjo tinkamai išreikšti savo valios.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nebuvo ginčijamų sandorių iniciatorė, anksčiau
neturėjo teisinių santykių su atsakovais, visus klausimus tvarkė jos duktė
atsakovė S. K. Ieškovė, nemokėdama skaityti lietuvių kalba ir nesuvokdama
pirkimo-pardavimo sandorio esmės, neišreiškė dėl sandorių tikrosios savo
valios, gyveno ginčo bute, pagal paskolos sutartis nėra gavusi pinigų. Kasatorius,
keldamas klausimą dėl sutarties šalies sąžiningumo, iš esmės nurodo argumentus
dėl netinkamai tirtų ir vertintų aplinkybių, t. y. kelia fakto klausimus dėl
pinigų perdavimo ar neperdavimo, kasatoriaus sąžiningumo ir ieškovės
nesąžiningumo, taip pat jos sveikatos būklę patvirtinančių aplinkybių. Ieškovė
pažymi, kad asmens sąžiningumo klausimas yra fakto klausimas, o kasacinės
instancijos teismas klausimų dėl fakto netiria ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis
civilinėje byloje Z. B. v. I. D., B. P.,
bylos Nr. 3K-3-488/2010);
3) dėl restituciją
reglamentuojančių teisės normų taikymo. Byloje esant nustatytoms
aplinkybėms, kad ne ieškovė buvo šių sandorių iniciatorė ir tikroji dalyvė, ne
ji tarėsi ir derėjosi dėl sandorių sudarymo sąlygų, taip pat nesant neginčijamų
aplinkybių, jog ieškovė yra gavusi pinigų pagal negaliojančiais pripažintus
sandorius, ir konstatavus, kad tikroji sudaromų sandorių iniciatorė ir šalis
buvo atsakovė S. K., apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą
pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90, 1.91 straipsnius ir
netaikyti restitucijos dėl to, jog buvo konstatuotas kitų sandorio šalių, tarp
jų ir kasatoriaus, nesąžiningumas, be to, kitaip nepagrįstai pablogėtų ieškovės
padėtis;
4) dėl netinkamo
proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovė nesutinka su kasacinio
skundo argumentu, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus
nutartis šioje civilinėje byloje turi prejudicinę galią. Ieškovė nurodo, kad,
apeliacinės instancijos teismui pagrįstai konstatavus, jog 2003 m. spalio 20 d.
paskolos sutartis su S. L. yra negaliojanti, neliko teisinio pagrindo ir
pagrindinės prievolės atsirasti šalutinei prievolei – hipotekai. Ši teismo Hipotekos
skyriaus nutartis neturi prejudicinės galios dėl to, kad yra panaikinta, be to,
jos pagrindas kitas nei nagrinėjamas šioje byloje.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2011 m.
sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo S. L. kasacinį skundą, nes jis
neatitiko CPK 348, 351 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.875
straipsnio taikymo
Paskolos gavėjas
turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai
negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo
įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Jeigu įrodoma, kad
pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos
sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar
daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl
faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). CK 6.875
straipsnis sistemiškai turi būti taikomas su CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, kurioje
nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos
šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus
suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos
davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat
rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko
kita. Tai reiškia, kad paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875
straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekė CK 6.870
straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau
paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų
mažiau. Taigi šios normos taikymui reikšmingos dvi sąlygos. Pirma, sudarydamos
paskolos sutartį šalys ketino sukurti sutartinius paskolos santykius. Antra,
paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo arba gavo jų mažiau. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar
kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz.,
rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis objektyviai
egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį
buvo perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), ji gali sukelti atitinkamus
teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią
objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama
sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis),
tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji
laikoma nesudaryta. Jeigu pinigų ar daiktų buvo perduota mažiau, sutartis
laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875
straipsnio 3 dalis).
Paskolos
sutartis gali būti ginčijama ne tik CK 6.875 straipsnio, tačiau ir kitais, CK
pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Minėta,
CK 6.875 straipsnio pagrindu paskolos sutarties sudarymas ginčijamas, kai šalys
siekė paskolos teisinių padarinių, tačiau paskolos gavėjas pinigų ar daiktų
negavo ar gavo mažiau, nors objektyviai išreikšta sutartis tokio perdavimo (kas
reiškia realinės sutarties sudarymą) faktą patvirtina. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį su
atsakovu S. L., 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties
pakeitimo su kasatoriumi ir 2005 m. gegužės 31 d. 30 000 Lt paprastąjį
neprotestuotiną vekselį, kaip ir kitus ieškiniu ginčytus sandorius, ieškovė sudarė
dėl apgaulingų atsakovų veiksmų suklydusi dėl esminių sudaromų sandorių sąlygų,
ir pripažino šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.
Taigi, nustatęs, kad ginčijamomis paskolos sutartimis ir vekseliu ieškovė
nesiekė tokių sutarčių teisinių padarinių, jas sudarė dėl apgaulės, t. y.
ginčijamais sandoriais buvo siekiama ne ieškovės, bet atsakovės S. K. prievolių
pagal jos sutartinius įsipareigojimus su atsakovais įvykdymo ir užtikrinimo
apgaule, pasinaudojant ieškovės turtu, apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai netaikė CK 6.875 straipsnio.
Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovės
ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.
Nors kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, kurie sudarytų kasacinio
nagrinėjimo pagrindą dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, tačiau teisėjų
kolegija pažymi, kad šie du teisiniai pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl
suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91
straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra
voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo
pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo
siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį.
Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar
neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė buvo
suklaidinta dėl apgaulingų atsakovų veiksmų, taigi, konstatavo CK 1.91
straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Dėl šios priežasties teisėjų
kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sandorius
negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, nepagrįstai taikė ir CK 1.90
straipsnį, tačiau šis pažeidimas neturi reikšmės skundžiamos nutarties
teisėtumui ir nesudaro pagrindo ją naikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
restitucijos taikymo
Kasaciniame
skunde keliamas klausimas dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiais
2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl
paskolos sutarties ir 2005 m. gegužės 31 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį.
Kasatoriaus teigimu, netaikydamas restitucijos, apeliacinės instancijos teismas
ieškovei palieka atsakovo S. L. perduotus 88 000 Lt ir kasatoriaus perduotus 42
000 Lt, dėl ko ieškovė nepagrįstai praturtėja. Šiais klausimais teisėjų
kolegija ir pasisako.
Restitucija yra
prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė
pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą
vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status
quo ante. Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Spręsdamas
restitucijos taikymo klausimą, teismas turi aiškintis svarbias restitucijos
taikymui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, G. Č., J. Č., bylos Nr. 3K-3-346/2008; 2005
m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB
„Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005). Pirmiausia teismas turi
aiškintis, ar pagal nuginčytą sandorį turtas buvo perduotas ir koks tai yra turtas.
Teismui nustačius, kad pagal ginčijamą sandorį turtas sandorio šalims nebuvo
perduotas, nėra pagrindo taikyti restitucijos. Bylą nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė būtų gavusi pinigų iš kasatoriaus ar
kitų atsakovų pagal paskolos sutartis ar vekselį. Teismas nustatė, kad 2005 m.
gegužės 31 d. susitarimo pagrindu kasatorius pervedė į ieškovės sąskaitą 12 000
Lt, tačiau šie pinigai atiteko atsakovei S. K. Ši teismo nustatyta aplinkybė
yra reikšminga S. K. ir kasatoriaus bei kitų atsakovų tarpusavio santykiams,
tačiau neturi reikšmės ieškovės ir kasatoriaus santykiams. Atsakovų tarpusavio
teisinių santykių kvalifikavimas, jų apimtis ir teisių gynimo būdai nebuvo šios
bylos nagrinėjimo dalykas, nes bylos nagrinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas
ir dalykas, o ieškovė savo teises gynė siekdama pripažinti sudarytus sandorius
kaip juridinius faktus negaliojančiais ir taip atkurti iki teisių pažeidimo
buvusią padėtį. Atsakovų santykiai buvo vertinami tik tiek, kiek tai reikšminga
sprendžiant ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Taigi, apeliacinės instancijos
teismui nenustačius, kad, vykdant ginčijamus sandorius, ieškovei buvo perduotas
turtas, nebuvo pagrindo spręsti ir restitucijos taikymo klausimo. Dėl šios
priežasties apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 6.145
straipsnio 2 dalį, kuri taikoma nustačius, jog turtas buvo perduotas pagal
pripažintus negaliojančiais sandorius. Tačiau šis pažeidimas neturi reikšmės
skundžiamo sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo jo naikinti (CPK 359
straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks procesinis teismo
sprendimas neužkerta kelio kasatoriui ginti savo teises ir susigrąžinti perduotus
S. K. pinigus atskiroje civilinėje byloje, kurioje būtų nustatyti atsakovų
tarpusavio santykiai bei jų apimtis.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK
346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai
nereikšmingi.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir
pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. pažymą šioje byloje yra 155,65 Lt.
Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK
79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai,
96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio
26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 155,65 Lt (vieną
šimtą penkiasdešimt penkis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų (mokėti
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens
kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300,
bankas AB Swedbank (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė