Civilinė byla Nr. 2-85-178/2016

Teisminio proceso Nr.  2-56-3-00641-2015-5

          Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2301-221/2015 (Nr. 2-931-221/2016) pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Džerma“ ieškinį atsakovui D. D. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B. ir P. B..

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 219 760,19 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančių piniginių lėšų ir kito turto areštą ieškinio sumai (219 760,19 Eur). Nurodė, kad pagrindė ieškinio reikalavimą, ieškinio suma yra didelė, atsakovas turi nekilnojamojo turto, tačiau jo turtinė padėtis nėra tokia, kad būtų galima spręsti, jog 219 760,19 Eur suma jam nėra didelė. Ieškovo teigimu, nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi prašymą tenkino; ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo 219 760,19 Eur vertės atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį, o jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovo piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį; areštavus atsakovo pinigines lėšas, leista disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 325 Eur per mėnesį ribos bei atsiskaityti su ieškove.

Teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindė. Vienu iš reikalavimo pagrindų yra atsakovo neteisėti veiksmai, pareigos veikti sąžiningai ir rūpestingai juridinio asmens atžvilgiu pažeidimas, dėl ko ieškovas patyrė nuostolius. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia daryti prielaidą apie atsakovo veiksmus siekiant išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat yra atsakovo galimybė realizuoti turtą, kad į jį nebūtų nukreiptas išieškojimas, kas apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sąlygoja ir didelė ieškinio suma (CPK 144 str. 1 d.). Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės nesuteiktų ieškovui perdėto pranašumo ir nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti, teismas pirmiausiai areštavo reikalavimo vertę atitinkančios atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalis, o jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovo piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p.). Situacija, kai areštuojamos asmens turimos ir gaunamos lėšos, nepaliekant pragyvenimui reikalingų lėšų, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų ir nepagrįstai varžo atsakovo teises, todėl, areštavus atsakovo pinigines lėšas, teismas leido atsakovui disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 325 Eur per mėnesį ribos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas D. D. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; nutarties nepanaikinus padidinti piniginių lėšų sumą, kuria leidžiama apeliantui disponuoti, papildoma 340 Eur suma, t.y. nuo 325 Eur iki 665 Eur per mėnesį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškinio reikalavimas prima facie nepagrįstas, ieškinys negalėtų būti tenkinamas. Ieškinys pagrįstas tik deklaratyviais ieškovo teiginiais, kad apeliantas neva neperdavė turto trečiajam asmeniui A. B.. Ieškovas tik aprašo tariamą įvykių eigą pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą bei remiasi vieninteliu įrodymu 2011 m. gruodžio 31 d. finansinėmis ataskaitomis, kurios gali patvirtinti aplinkybes, buvusias minėtai datai, tačiau ne buvusias 2012 m. rugsėjo 20 d. (ieškovo buvusių vadovų - apelianto ir A. B. keitimosi data), kuri yra vienintelė aktuali data byloje nagrinėjamam ginčui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad apskritai egzistavo kuri nors iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių.
2. Teismas nenagrinėjo, ar yra reali grėsmė, kad apeliantas gali bandyti paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą. Teismas nepateikė argumentų, neišdėstė motyvų, kas įrodytų tokią grėsmę ir jos realumą. Teismas rėmėsi tik ieškovo subjektyviu teiginiu, kad apeliantas nesąžiningas ir ieškinio suma yra didelė. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų ir argumentų, kad minėtoji grėsmė egzistuotų. Apelianto teigimu, neįrodyta grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
3. Pažeisti interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo principai. Teismas, leisdamas per mėnesį disponuoti tik 325 Eur suma, neįvertino, jog apeliantas turi kitų įsipareigojimų kreditoriams. Apribojus galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis, apeliantas nebegalės vykdyti einamųjų mokėjimų kreditoriams: kredito institucijai, atsiskaityti su komunalinių ir kitų paslaugų tiekėjais, vykdyti kitų sutartinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Todėl ieškovui nepagrįstai suteikiama pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu.
4. Apeliantas su AB Swedbank 2009 m. rugsėjo 15 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią mėnesinės kredito grąžinimo ir palūkanų įmokos sudaro 160 Eur. Komunalinės išlaidos vidutiniškai per mėnesį sudaro 180 Eur (dujos apie 122 Eur, elektros energija apie 34 Eur, vanduo apie 18 Eur, komunalinių atliekų išvežimas apie 6 Eur). Sumokėjus įmokas pagal kredito sutartį bei komunalinius mokesčius, apeliantui per mėnesį liktų daug mažesnė nei MMA suma, todėl apelianto baziniai pragyvenimo poreikiai nebūtų užtikrinti. Be to, nėra suprantama, kodėl apeliantui leidžiama disponuoti minėtąja pinigų suma, gauta iš darbo užmokesčio, tačiau ne atitinkama suma, kurią galėtų gauti iš kitų pajamų šaltinių (pvz., turto nuomos).
5. Vykdant skundžiamą nutartį yra areštuojamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, dėl ko apeliantas praranda galimybę disponuoti savo turtu (pvz. nuomoti turtą) ir iš to gauti pajamų, kurias galėtų skirti pragyvenimui ir/ar atsiskaityti su ieškovu.
6. Apelianto turto areštas bei jo registravimas viešuosiuose registruose neigiamai paveiktų reputaciją santykiuose su finansinėmis institucijomis, pakenktų kreditingumui, mažintų pasitikėjimą apeliantu. Apelianto nekilnojamasis turtas (gyvenamasis būstas) yra įkeistas bankui užtikrinant kredito grąžinimą pagal 2009 m. rugsėjo 15 d. kredito sutartį, kurios 11.2.1.6 punkte numatyta banko teisė nutraukti sutartį ir pareikalauti kreditą grąžinti prieš terminą, jeigu bankui įkeistas turtas yra areštuojamas. Todėl dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių su apeliantu gali būti nutraukta kreditavimo sutartis, dėl ko apeliantas gali prarasti gyvenamąjį būstą, o tada nukentėtų ne tik apelianto, bet ir jo šeimos narių interesai.
7. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų panaikintos, apeliantas prašo leisti disponuoti 665 Eur suma, kad apeliantas galėtų mokėti kredito įmokas, komunalinius mokesčius bei dar turėtų lėšų minimaliems kasdieniniams baziniams poreikiams patenkinti (maistui, aprangai, vaistams, transportui ir pan.).

Ieškovas BUAB „Džerma“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Apeliantas buvo paskutinis tikrasis (realus) įmonės vadovas, o jo veiksmai atleidžiant visus darbuotojus ir iš vadovo pareigų išeinant pačiam rodo, jog iš anksto buvo planuojama nuostolingą ir nemokią įmonę palikti „likimo valiai“, realiai neperduodant jokio įmonės turto fiktyviems vadovams. Visi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė vadovo pareigas einant apeliantui, po kurio pasitraukimo iš vadovo pareigų įmonė realiai nebeveikė. Todėl būtent apeliantas, būdamas tikruoju įmonės vadovu, privalėjo tiek kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir perduoti įmonės turtą administratoriui.
2. Iš apelianto prašoma priteisti suma (219 760,19 Eur) laikytina didele suma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims. Apelianto turtinė padėtis nėra tokia, kad minėtą sumą galima būtų laikyti jam nedidele. Teismas, įvertindamas apelianto turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, pagrįstai konstatavo grėsmę, jog sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai.
3. Teismas, leisdamas apeliantui per mėnesį disponuoti 325 Eur suma, ne tik nepažeidė proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros ar kitų teisės principų, tačiau kaip tik užtikrino šių principų laikymąsi, nes teismas leido apeliantui disponuoti protinga suma, pakankama užtikrinti būtinus poreikius. Ieškovas iš esmės neprieštarauja apelianto prašymui padidinti sumą, kuria jam leidžiama disponuoti (nuo 325 Eur iki 665 Eur).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas iš esmės netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį apeliantui dėl 219 760,19 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad ieškinys prima facie nepagrįstas; neįrodyta grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas; neįvertinti apelianto įsipareigojimai kreditoriams, todėl prašo padidinti leistiną disponuoti piniginių lėšų sumą iki 665 Eur.

Visų pirma, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Pažymėtina, kad teismas šioje proceso stadijoje tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas, šiuo aspektu apelianto nurodomi argumentai šioje proceso stadijoje neteikia pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareikštas ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas.

Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į apelianto, finansines galimybes. Pažymėtina, kad apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.).

Kaip minėta, ieškovas reiškia 219 760,19 Eur reikalavimą apeliantui. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę (ypač pareikšta fiziniams asmenims) paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors apeliantas ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo teigdamas, kad nei ieškovas, nei teismas nepateikė argumentų, jog minėta grėsmė egzistuotų, tačiau ir pats nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį. Net ir žinodamas pirmosios instancijos teismo argumentus, apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą, gaunamas pajamas ar turimas pinigines lėšas. Todėl neturint duomenų apie apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą, negalima spręsti, kad jo turtinė padėtis yra stabili ir gera, o pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių minimaliomis sąnaudomis paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 str. 1 d.). Todėl apelianto turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent apeliantas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Todėl spręstina, kad apelianto nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.). Be to, pirmosios instancijos teismo taikytas  laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ir turtinės teisės) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ją naikinti ar keisti iš esmės nėra pagrindo.

Kita vertus, apeliantas prašo leisti jam disponuoti 665 Eur suma, kad galėtų mokėti kredito įmokas (160 Eur), komunalinius mokesčius (180 Eur) bei dar turėtų lėšų minimaliems kasdieniniams baziniams poreikiams patenkinti (maistui, aprangai, vaistams, transportui ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, areštavęs apelianto pinigines lėšas, leido jam disponuoti 325 Eur per mėnesį gaunamo darbo užmokesčio dalimi. Atsižvelgiant į apelianto pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus bei į tai, kad pats ieškovas, kurio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neprieštarauja tokiam prašymui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti skundžiamą nutartį - nustatyti iš darbo užmokesčio gautą per mėnesį disponuotinų areštuotų lėšų sumą 665 Eur. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas nurodo, jog jam nėra suprantama, kodėl teismas leido disponuoti tik darbo užmokesčio, o ne kita pajamų dalimi. Tačiau jis neteikia jokių duomenų nei apie darbo užmokestį, nei apie pajamų iš kitų šaltinių (pvz. turto nuoma) gavimo faktą apskritai, todėl šiuo aspektu tokio pobūdžio klausimas pagal apeliacinės instancijos teisme turimus duomenis net ir negali būti išspręstas kitaip. Kita vertus, pirmiau jau minėta, jog laikinosios apsaugos priemonės (rūšis, suvaržymų mastas bei pobūdis ir pan.), esant pagrįstam asmens prašymui, gali būti keičiamos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.), patikslinant apeliantui leidžiamą disponuoti areštuotų piniginių lėšų sumą.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės teisingam šio klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti ja leidžiamą disponavimo darbo užmokesčio dalimi sumą - 665 Eur (vietoje 325 Eur) per mėnesį.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjas                                                                                                              Alvydas Poškus