Civilinė byla Nr. 2-287-157/2015

Procesinio sprendimo kategorija: 118.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. 2-5666-881/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui kriminalinei Lietuvos Respublikai dėl Lietuvos institucijų tyčia vykdomos instancine organizuotos, neteisėtos ir nusikalstamos veikos, Lietuvos pareigūnų padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame atsakovais nurodyti ,,kriminalinė Lietuvos Respublika“, ,,kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“ ir kt. Apibrėždamas ieškinio dalyką ieškovas nurodė, kad kreipiamasi dėl Lietuvos institucijų tyčia vykdomos, organizuotos, neteisėtos ir nusikalstamos veikos, remiant Lietuvos politiką, rimtais protiniais Lietuvos pareigūnų sveikatos sutrikimais jam padarytos 1 603 924,35 Lt žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Juridinių asmenų registre nėra nei kriminalinės Lietuvos Respublikos, nei kriminalinės Lietuvos teisingumo ministerijos, todėl byla turėtų būti nutraukiama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. paminėtą civilinę bylą nutraukė, remdamasis CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad ieškinys yra pareikštas neegzistuojančiam atsakovui, todėl negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą perduoti kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Skunde teigia, kad:

1. Teismas pažeidė CPK 294 straipsnį, nes spręsdamas, kad byla nenagrinėtina teisme, nenurodė, į kurią instituciją ieškovas turi kreiptis.

2. Teismas pažeidė CPK 45 straipsnį, pagal kurį be ieškovo sutikimo teismas neturi teisės pakeisti jo nurodytų atsakovų. Be to, atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimas negali būti pagrindu nutraukti bylą.

3. Teismas buvo šališkas, siekdamas apginti kriminalinius atsakovus nuo atsakomybės. Tai rodo aplinkybė, kad ieškinio priėmimas jau du kartus buvo tyčia vilkinamas, sudarant dirbtines kliūtis nagrinėti ginčą iš esmės. Tokiu būdu teismas užkirto kelią įrodyti nusikalstamus, korupcinius atsakovų veiksmus.

4. Teismas pažeidė CPK 5, 7 straipsnius, 115 straipsnio 4 dalį, nes klaidingas procesinio dokumento, teismo pavadinimo nenurodymas ir kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių proceso eigai, nėra pagrindas nei atsisakyti priimti ieškinį, nei civilinę bylą nutraukti. Teismas buvo priėmęs ieškinį ir išsiuntęs pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, o tai patvirtina, kad atsakovas kriminalinė Lietuvos Respublika, nors ir nėra registruota Juridiniame asmenų registre, egzistuoja.

5. Teismas pažeidė CPK 21 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 117 straipsnius, nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu, o tai yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinys pateiktas neegzistuojančiam atsakovui, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo nurodyti, į kokią instituciją jam kreiptis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas A. B. nesutinka su teismo nutartimi, kuria civilinė byla nutraukta nustačius, kad ji nenagrinėtina teisme, nes neegzistuoja atsakovai, kuriuos jis nurodė savo ieškinyje (CPK 293 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti atskirojo skundo argumentus, yra tikslinga pažymėti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką, civilinio proceso tikslus, principus, taisykles, taip pat aktualias faktines aplinkybes ir t. t.

Dėl teisės kreiptis į teismą ir civilinio proceso principų

Apeliantas A. B. atskirajame skunde teisingai nurodo, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė ar teisėtas interesas.

Pažymėtina, kad ši teisė nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje: asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos aiškinimo bei taikymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad paminėtos teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti, o teisės ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04; 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06 ir kt.).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto paminėto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, yra ne kartą nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, jog vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija tai pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes jo pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Taigi užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste, pabrėžiant, kad yra svarbu tai, jog taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (pavyzdžiui, Golder v. United Kingdom, Nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d, sprendimas; Guérin v. France, Nr. 25201/94, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.). 

Kaip žinoma, konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, kuriuose nurodyta teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka. Taigi CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimą ir civilinių teisių gynimo būdus, o CPK normos – teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo procesinę tvarką. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 str. ). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, be kita ko – taip pat ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Teismui aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas,  turi būti atsižvelgiama į šias paminėtas principines nuostatas, nes tik tokiu atveju gali būti pasiektas civilinio proceso tikslas – atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.), užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitus visuotinai pripažintus demokratinius principus (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas ir kt.).

Taigi civilinis procesas yra grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais, vyksta pagal įstatymu nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. Kaip žinoma, dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.), o rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismų praktikoje šiuo klausimu ne kartą yra nurodyta, kad šių principų užtikrinimas nagrinėjant bylą lemia tinkamą šalių konstitucinės teisės į teisingą teismą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012).

Nagrinėjamu atveju taip pat tikslinga dar kartą pažymėti tai, kad kreipimasis su ieškiniu į teismą, kaip vienas iš teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo būdų, gali būti įgyvendinamas tiktai tada, kai pateikiamas ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus. Imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Todėl, esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, priklausomai nuo procesinės situacijos, teismas turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes teismui priėmus tokį jo reikalavimą ir pradėjus nagrinėti / išnagrinėjus bylą, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Taigi asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai pažeisti, realizuoti teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jei kreipdamasis į teismą laikysis nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos.

Teisėjų kolegija laiko, jog nagrinėjant apelianto A. B. atskirojo skundo argumentus dėl jo konstitucinių bei proceso teisių pažeidimo ir sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo, pagrįstumo, taip pat yra tikslinga pažymėti aplinkybes, kurios suteiktų pagrindą įvertinti būtent nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę padėtį (CPK 179 str. 3 d.).

Dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų

Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, apeliantas A. B. kaip ieškovas, pareiškėjas ar ieškovo / pareiškėjo atstovas Lietuvos Respublikos pirmosios instancijos teismuose (2004-2015 m.) civiline tvarka yra inicijavęs beveik 400 teisminių procesų dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimų, vykdant politines represijas, dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo; tyčinio civilinių bylų vilkinimo ir atsisakymo apginti pažeistas teises, turtinius interesus Lietuvos teismuose; teisėjų / teismų nušalinimo, žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos ir t. t. Be kita ko, apeliacinio teismo 2014 m. išnagrinėtoje 31 byloje pagal A. B. atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis jis buvo įpareigotas pašalinti pateikiamų ieškinių trūkumus, atsisakyta priimti jo ieškinius / patikslintus ieškinius / ieškiniai palikti nenagrinėti / pradėtos bylos nutrauktos ir t. t., o taip pat 2015 m. išnagrinėtose 8 civilinėse bylose, kildinamose iš tokio pat pobūdžio procesinių klausimų, – apeliantui buvo išsamiai išaiškintos tiek konstitucinės, tiek tarptautinių teisės aktų, tiek civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, jos įgyvendinimo tvarką, be kita ko, atsakovų tinkamumo etc. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-564/2014, 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-298/2014, 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1120/2014, 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-178/2015, 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015 ir kt.).

Taigi yra akivaizdu, kad apeliantui, kuris turi teisininko išsilavinimą bei patirtį naudojantis savo konstitucinėmis bei proceso teisėmis, – iš esmės yra žinomi tiek minimi įstatymų reikalavimai, tiek jų įgyvendinimo tvarka, ir tai iš dalies patvirtina nagrinėjamo atskirojo skundo turinys, kuriame, kaip minėta, tiksliai aiškinamos bei vartojamos proceso įstatymo normos (CPK 5, 7, 21, 45, 294 str., 115 str. 4 d., Konstitucijos 109 ir 117 str.).

Minėti LITEKO duomenys taip pat rodo, kad apeliantui A. B. ne kartą buvo paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi atmetęs A. B. atskirąjį skundą dėl baudos panaikinimo, nurodė, jog jis pakartotinai teikia ieškinį toms pačioms šalims, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuris tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų jau pripažintas nenagrinėtinu teisme. Nurodė, kad tokio ieškinio pareiškimas vertintinas kaip nesąžiningas, nes ieškovas, sugebėdamas suvokti teismų nutarčių turinį, sąmoningai teikė nepagrįstą ieškinį pakartotinai, tuo trukdydamas teismų darbą (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-333/2013; civilinė byla Nr. 2-1174/2012). Be to, EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. nutarime, kuriuo buvo atsiakyta priimti A. B. skundą dėl per ilgo jo civilinės bylos nagrinėjimo, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-44/2009 pagrįstai sprendė, jog jis pats savo veiksmais didele dalimi prisidėjo prie civilinio proceso 12 m. trukmės, ir konstatavo, jog pareiškėjas nebegali būti laikomas „auka“ pagal Konvencijos 34 straipsnį (Nr. 20513/08).

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtos aplinkybės yra aktualios nagrinėjant šią bylą (CPK 185 str.).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šį ieškinį ir civilinę bylą iškėlė, o skundžiama 2014 m. spalio 28 d. nutartimi bylą nutraukė remdamasis CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad ieškinys yra pareikštas neegzistuojančiam atsakovui, todėl negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. 

Nesutikdamas su šia teismo nutartimi, apeliantas skunde teigia, kad teismas neturėjo pagrindo bylą nutraukti, šiuo, jo tvirtinimu, formaliu pagrindu; kad nustatęs, jog ieškinyje atsakovai yra nurodyti netiksliai / netinkamai, turėjo sudaryti jam galimybę ištaisyti šį trūkumą, nes atsakovai – ,,kriminalinė Lietuvos Respublika“, ,,kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“ egzistuoja.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus, nes visų pirma ieškinio  trūkumų šalinimo institutas yra nustatytas siekiant sudaryti galimybę besikreipiančiam į teismą asmeniui ištaisyti ieškinyje padarytas klaidas, užtikrini proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą (CPK 115 str., 138 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, įvardindamas atsakovus, ne per klaidą, o sąmoningai nurodė ,,kriminalinė Lietuvos Respublika“, ,,kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“. Tokios pozicijos jis laikosi ir atskirajame skunde. Duomenys, esantys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO taip pat patvirtina šią išvadą, nes tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose pareiškėjui ne kartą buvo nurodyta, kad jo procesiniuose dokumentuose šalių įvardinimas kaip „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėjai“ ir kt., vertinamas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, piktnaudžiavimas proceso teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015; 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-219-516/2015 ir kt.).

Taigi esant tokioms aplinkybėms, apelianto teiginiai, kad atsakovais įvardinti asmenys egzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti bylą, priėmęs jo ieškininį pareiškimą, tačiau laikydamas tokį atsakovų įvardinimą neteisingu, pirmiausiai privalėjo taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo procedūras; kad nutraukdamas šią bylą teismas privalėjo nurodyti į kurį teismą su tokiu ieškiniu jis gali kreiptis etc. – atmetami, kaip nepagrįsti ir vertinami kaip nesąžiningas veikimas (CPK 42 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad priimtas A. B. ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, teisingai nutraukė šią bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje paminėtas faktines būtent šios – nagrinėjamos, bylos aplinkybes, priešingai nei teigia apeliantas, tokius teismo veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip suinteresuoto asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimas (CK 1.137 str. 3 d., CPK 5 str., 95 str., 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Todėl teisėjų kolegija atmeta A. B. atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.