Baudžiamoji
byla Nr. 2K-40/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.23.2;
2.1.7.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto
Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį
skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio,
kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
(toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu:
už 2008 m.
balandžio 30 d. veiką – dvejiems metams;
už 2008 m.
gegužės 23 d. veiką – dvejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis
BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies
sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems
metams.
Tuo pačiu
nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį nuteistas
V. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat
skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinis
skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su
baudžiamąja byla,
n u s t a t ė
:
V. S.
nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. G., neteisėtai platino
psichotropinę medžiagą – amfetaminą:
2008 m.
balandžio 28 arba 29 dieną, tiksliau nenustatyta, Panevėžyje, prie ,,duomenys
neskelbtini“ namo, iš V. G. įgijo 0,051 g amfetamino, kurį gabeno ir laikė
bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, iki 2008 m. balandžio 30 d., apie
11.40 val., paėmė ir gabeno iki ,,duomenys neskelbtini“, kur už 40 Lt
pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį
(toliau – NVIM);
2008 m.
gegužės 20 d., tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžyje, prie ,,duomenys
neskelbtini“ namo, iš V. G. įgijo 0,185 g amfetamino, kurį gabeno ir laikė
bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“. Po to, tiksliai nenustatytu
laiku, jį paėmė ir gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie
prekybos ir pramogų centro „Babilonas“, Savitiškio g. 61, kuomet 2008 m.
gegužės 23 d., apie 18.40 val., dalį – 0,093 g amfetamino už 40 Lt
pardavė asmeniui, veikusiam pagal NVIM, likusi dalis – 0,092 g amfetamino
asmens kratos metu buvo paimta.
V. G. nuteistas
už tai, kad, veikdamas kartu su V. S., neteisėtai disponavo psichotropine
medžiaga – amfetaminu ir 2008 m. balandžio 28 ar 29 d. bei 2008 m. gegužės 20
d. perdavė amfetaminą V. S. nurodydamas jį parduoti. Teismas pripažino, kad abu
veikė bendrininkų grupe, tačiau V. G. veiksmus pripažino tęstiniais ir jo veiką
kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o V. S. veiksmus kvalifikavo kaip
du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. S. prašo teismų
sprendimų dalį (dėl 2008
m. gegužės 20-23 d. veikos) panaikinti ir dėl
šios dalies bylą nutraukti bei skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš
esmės pažeidė jo teisę į teisingą baudžiamąjį
procesą bei paskyrė savo rūšimi bei dydžiu per griežtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad 2008 m. balandžio 30 d. teikimu dėl NVIM taikymo pareigūnui suteikti šie
įgaliojimai: ,,Negavus pasiūlymo pirkti narkotines ar psichotropines
medžiagas, asmuo ar asmenys bus sulaikomi su įkalčiais“.
Kadangi po 2008 m. balandžio 30 d. įvykdyto psichotropinių medžiagų įgijimo
policijos pareigūnai iš jo negavo
jokio pasiūlymo įsigyti psichotropinių medžiagų, todėl jis tą pačią dieną
turėjo būti sulaikytas ir
sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Šiuo atveju pareigūnai viršijo
Teikimu jiems suteiktus įgaliojimus, nes jis buvo
išprovokuotas įvykdyti antrą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos
teismas šių policijos pareigūnų veiksmų atitikties
teisėtumo ir teisingumo principams iš esmės neišnagrinėjo. Duomenys,
gauti naudojant neteisėtas priemones ar metodus, negalėjo būti pripažinti įrodymais. Dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų
iš esmės buvo suvaržytos kasatoriaus teisės į teisingą baudžiamąjį procesą, taip pat tai sutrukdė teismams priimti
pagrįstą ir nešališką sprendimą.
Be to, kasatorius nurodo, kad jam
nebuvo pranešta apie
bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.
Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas iš esmės suvaržė jo kaip nuteistojo
procesines teises žinoti apie apeliacinės bylos nagrinėjimo laiką ir
vietą, dalyvauti procese (BPK 324 straipsnio
pažeidimas).
Kasatoriaus manymu, jam galima taikyti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su realiu
laisvės atėmimu, nes yra
nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, be to, savo parodymais padėjo nustatyti
šioje byloje tiesą ir patraukti atsakomybėn kaltą asmenį), teistumas išnykęs, administracinėmis nuobaudomis nebaustas,
apibūdinamas teigiamai, mokosi Panevėžio
suaugusiųjų mokymo centre. Nustatyta
jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupe – naikintina,
nes jis nusikalstamai veikė tik dėl kito
asmens jam daryto psichinio poveikio, iš baimės. Kasatorius tvirtina,
kad su tuo asmeniu nebuvo sąmoningo, tyčinio veikimo bendrai, siekiant vieningo
tikslo, vieningos tyčios.
Atsiliepimu į nuteistojo V. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš esmės V. S. kasacinis skundas yra paduotas tais
pačiais motyvais, kaip ir jo gynėjo
anksčiau paduotas apeliacinis skundas, kurį Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo
ir į skundo argumentus atsakė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad policijos pareigūnai,
taikydami NVIM nustatytas sąlygas, jų nepažeidė. 2008 m. balandžio 30 d. NVIM
dalyvis V. S. pasiūlymu nupirkęs iš jo psichotropinę medžiagą jo
nesulaikė. Tą pačią dieną buvo pradėtas
ikiteisminis tyrimas, kurio metu duomenys apie psichotropinių medžiagų
platinimą buvo renkami remiantis
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi dėl leidimo
atlikti NVIM veiksmus. Nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. gegužės 7
d. policijos pareigūnai jokių veiksmų pagal 2008 m. balandžio 30 d. teikimą dėl NVIM panaudojimo neatliko. Teikimo
2 dalyje nurodyta, kad NVIM bus tęsiamas asmeniui pirmame susitikime pasiūlius
pirkti psichotropines medžiagas ir nutraukiamas,
jei tokio pasiūlymo nebūtų. Teikime nenurodyta privaloma sąlyga, kad V. S.
pirmo susitikimo metu NVIM dalyviui turi pateikti pasiūlymą įsigyti
psichotropinių medžiagų ir antrą kartą. Šios aplinkybės rodo, kad policijos
pareigūnai nepažeidė nustatytų NVIM sąlygų. Iš byloje nustatytų aplinkybių
matyti, kad V. S. nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką (pats V. S.
parodė, kad jis, gavęs iš V. G. psichotropines medžiagas, skambino pažįstamam asmeniui ir prašė surasti asmenį, kuris šias
pirktų; NVIM dalyviui paskambinus ir
tiesiogiai nenurodžius susitikimo tikslo, V. S. iš karto sutiko
susitikti ir į susitikimą atsivežė supakuotą psichotropinę medžiagą, kurią
pardavė NVIM dalyviui). Šios aplinkybės
patvirtina, kad V. S. prieš pirmą sandorį suprato, kokiu tikslu jam
skambino NVIM dalyvis, ir norėjo parduoti psichotropines medžiagas.
Teismai pagrįstai laikė, kad V. S. atsakomybę
sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis veikė
bendrininkų grupe. Jis du kartus gavo iš V. G. psichotropinės medžiagos, ieškojo asmenų, kuriems jas galima realizuoti, nors
ir būdamas skolingas V. G., dalį pinigų,
gautų už psichotropines medžiagas, išleido savo reikmėms. Niekaip neišreiškė V. G. nenoro ar atsisakymo neteisėtai prekiauti
psichotropinėmis medžiagomis. Šios aplinkybės patvirtina V. S. veikoje
bendrininkavimo požymių buvimą.
Iš bylos medžiagos
matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. S. tinkamai, išsiųsdamas pranešimą,
informavo apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka laiką, todėl kasatorius nepagrįstai teigia,
kad jam apie tai nepranešta. Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nuteistąjį gynė advokatė R. Keblienė, kuri neprašė
teismo atidėti posėdį dėl to, kad jos ginamajam
nepranešta apie teismo posėdį.
Teismai tinkamai vertino surinktų įrodymų
visetą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, V. S. teisių nesuvaržė ir nepažeidė. Panevėžio miesto
apylinkės teismas, skirdamas bausmę V. S., atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, kad padarytos veikos
priskiriamos prie sunkių nusikaltimų,
nusikalstamų veikų motyvus, pasekmes, į tai, kad V. S. administracine
tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai, atsakomybę lengvinančią bei
sunkinančią aplinkybes, ir bendrųjų bausmės
skyrimo pagrindų nepažeidė. Galutinė
subendrinta bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams yra mažesnė
nei BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytas bausmės vidurkis ir savo dydžiu nėra
nei per didelė ar per griežta, todėl pagrindo
švelninti bausmę ar skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra.
Kasacinis
skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl NVIM ir nusikalstamą
veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų
išaiškinimas šiuo konkrečiu atveju susidėjo iš dviejų stadijų: operatyvinės
veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – OVĮ). Vienas operatyvinio
tyrimo pagrindų –, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima
informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą,
arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (OVĮ 9
straipsnio 1 punktas). Bylą nagrinėjant teisme operatyvinė informacija, kad V. S., dar prieš pradedant operatyvinį tyrimą,
neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir šias
platino, pasitvirtino: ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant V. S. suėmimo
klausimą jis pripažino, kad anksčiau pats vartojo amfetaminą bei keletą kartų jį
pardavė. Taigi teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kad V. S. daro sunkius nusikaltimus, nes neteisėtas
disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas
platinti yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio
1 ir 2 dalys), todėl operatyvinis tyrimas pradėtas pagrįstai ir teisėtai. Pagal
OVĮ 3 straipsnio 5 dalį vienas operatyvinių veiksmų yra NVIM taikymas.
Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja
generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba
apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal
operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo
motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis,
kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat
modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas Panevėžio apygardos vyriausiojo
prokuroro pavaduotojo 2008 m. balandžio 30 d. (pagal teikimą Nr. S5-6) dėl nenustatyto
asmens, prisistatančio ,,Slavka“, besinaudojančio mobiliojo ryšio abonementiniu
numeriu ,,duomenys neskelbtini“ ar kitais galbūt su juo susijusiais
asmenimis siekiant išaiškinti BK 259 ir 260 straipsniuose numatytas
nusikalstamas veikas, vadovaujantis minėta OVĮ norma.
Tačiau,
kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad
NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų, bet ir pats jo realizavimas
turi būti teisėtas – taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti
nusikalstamos veikos, juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų
nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių
nusikalstamų veikų. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas,
aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens
veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti
nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip
pat išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001.
Pagal ją provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą
veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba
patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo
padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu
padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant,
prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius
įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai.
Iš esmės
kasatorius neginčija pirmojo NVIM
panaudojimo teisėtumo, tik teigia, kad jis nesiūlė daugiau įsigyti psichotropinių medžiagų, todėl
tą pačią dieną turėjo jį
sulaikyti (kaip ir buvo numatyta teikime) ir spręsti jo atsakomybės klausimą, o
ne provokuoti padaryti antrą nusikaltimą.
Iš tiesų
teikime (2 dalies paskutinis sakinys) dėl NVIM yra nurodyta: ,,Negavus
pasiūlymo pirkti narkotines ar psichotropines medžiagas asmuo ar asmenys bus
sulaikomi su įkalčiais“. OVĮ 12
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta teikime, tačiau
imperatyvaus reikalavimo tuoj pat sulaikyti nusikalstamą veiką darantį asmenį
nėra. Tokio asmens sulaikymas yra policijos taktikos dalykas ir priklauso nuo
keliamų tikslų.
2008 m. balandžio 30 d. V. S. asmeniui, veikusiam pagal NVIM (sankcionuotą pagal OVĮ 12 straipsnį), už 40 Lt pardavė du maišelius su psichotropine medžiaga. Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tą pačią dieną – 2008 m. balandžio 30 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pradėjus ikiteisminį tyrimą visi procesiniai veiksmai turi atitikti BPK nuostatas. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras su prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir šio teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi leista policijos pareigūnui nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. liepos 7 d., neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti slaptus ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus: susitikti su nenustatytu asmeniu (apie 20 metų amžiaus, apie 175 cm ūgio, šviesių plaukų) ar kitais galbūt su juo susijusiais asmenimis siekiant išaiškinti BK 259 ir 260 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas. Šių veiksmų tikslas – nustatyti kitus asmenis, platinančius narkotines ar psichotropines medžiagas. Minėti veiksmai sankcionuoti vadovaujantis BPK 158-160 straipsnių nuostatomis. 2008 m. gegužės 23 d., V. S. asmeniui, atliekančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, už 40 Lt pardavė maišelį su psichotropine medžiaga. Panaudojus šiuos veiksmus buvo išaiškintas V. G., iš kurio V. S. įgydavo psichotropines medžiagas.
NVIM
panaudojimas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai būtų buvę neteisėti, jei slaptasis jų
dalyvis – liudytojas T. Mačionis – būtų provokavęs V. S. nusikalsti.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė V.
S. versiją dėl
provokavimo bei remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą, kad jis
nebuvo provokuojamas nusikalsti, nes liudytojas
T. Mačionis aktyviais
veiksmais neragino gauti, o po to jam parduoti psichotropinių medžiagų, taip
pat neįkalbinėjo V. S. parduoti psichotropinių medžiagų, šiam
nesutikus to daryti.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad operatyvinis veiksmas – NVIM –
ir techninės priemonės, atliekant šį veiksmą, bei nusikalstamą veiką
imituojantys veiksmai panaudoti pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant OVĮ ir BPK
reikalavimų; NVIM ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai vykdyti teisėtai,
taigi ir jų metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4
dalies nuostatas, todėl pagrįstai
pripažinti įrodymais.
Dėl
tęstinės veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad V. S.,
veikdamas kartu su V. G., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga –
amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 30 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. V. S. asmeniui,
veikusiam pagal NVIM, pardavė amfetamino, kurį įgijo iš V. G. Toliau nurodyta,
kad V. G., veikdamas kartu su V. S., neteisėtai disponavo psichotropine
medžiaga – amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 28 ar 29 d. bei 2008 m. gegužės 20
d. perdavė amfetaminą V. S. nurodydamas jį parduoti. Teismas pripažino,
kad abu veikė bendrininkų grupe, tačiau V. G. veiksmus pripažino tęstiniais ir
jo veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o V. S. veiksmus
kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį,
remdamasis V. S. paaiškinimu, kad jis iš V. G. amfetaminą įgijo per du kartus.
Išsamesnės V. S. subjektyviųjų požymių analizės nuosprendyje nėra. Taigi
teismas kiekvieno bendrininko veiksmus kvalifikavo skirtingai. Teismas
nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo aiškiai nurodyti nustatytas bylos
aplinkybes, kurių pagrindu galima padaryti vienareikšmę išvadą dėl kaltininkų
veikos kvalifikavimo. Be to, bendrininkų atsakomybės pagrindas yra visų bendrininkų
veiksmų (išskyrus vykdytojo ekscesą) kvalifikavimas pagal tą patį BK specialiosios
dalies straipsnį (straipsnius).
Apeliacinės
instancijos teismas dėl V. S. nusikalstamų
veiksmų kvalifikavimo nepasisakė.
BK 63
straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas,
10 dalyje pasisakyta dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tačiau jos turinys
detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma,
kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką.
Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo
aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis
dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę
nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma
tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų,
iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios
dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo
(vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko
požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu,
analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko
(pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam
savininkui ir t. t. Kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2007).
Jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas V. S. veiksmus
kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veikos
padarytos atitinkamai 2008 metų balandžio 30 d. ir gegužės 23 dienomis).
Jos buvo išaiškintos panaudojant NVIM ir nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus. Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu
tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius,
nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių
ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Subjektyviuosius požymius
apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Norėdami tiksliai nustatyti V. S. veikos
subjektyviuosius požymius, teismai privalėjo išanalizuoti byloje surinktų
įrodymų visumą. Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtino policijos
turėtą operatyvinę informaciją, kad V. S. pardavinėja psichotropines medžiagas, kurias įgyja
iš V. G., kad tų medžiagų su savimi turi ne po vieną pakelį (šią aplinkybę
patvirtino liudytojas T. Mačionis). Taigi nuteistojo V. S. bei NVIM
dalyvio liudytojo T.
Mačionio veiksmai (V. S. abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio –
nuteistojo V. G. ir pardavė tam pačiam liudytojui T. Mačioniui) patvirtina, kad V. S. veiksmus lėmė ne tik pirkėjo sumanymas pirkti psichotropinę
medžiagą, bet ir noras išplatinti kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos
kiekį, siekiant kuo daugiau uždirbti. Esant tokioms aplinkybėms V. S. nusikalstami veiksmai vertintini
kaip tęstinis nusikaltimas, nes jie buvo atlikti pagal vieną sumanymą, turint
konkretų tikslą – daugiau uždirbti. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-P-412/2007).
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad V. S. padarė tęstinę veiką, kurią
žemesnės instancijos teismai kvalifikavo kaip dvi pavienes nusikalstamas veikas
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena
nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Taigi teismų sprendimai
keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 383 straipsnis,
369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje,
reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir
atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą
ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko
asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 260
straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų
iki aštuonerių metų, šis nusikaltimas yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis),
todėl nėra įstatyminio pagrindo kasatoriui paskirti kitą bausmės rūšį nei
nustatyta sankcijoje. Byla nagrinėjama pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą,
todėl nėra pagrindo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti griežtesnės bausmės,
nei buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, nors veikos apimtis ir
padidėjo.
Dėl kasacinio skundo kitų argumentų
BK 25
straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ,,Bendrininkų grupė yra tada, kai bet
kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra
vykdytojai.“ Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti
bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros
nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius.
Šioje byloje
teismas nustatė, kad V. G. V. S.
tiekė psichotropines medžiagas ir pasiūlė parduoti, o V. S. su tuo
sutiko ir jas pardavinėjo, todėl pagrįstai pripažino juos veikusius bendrininkų
grupe.
Bylos medžiaga patvirtina,
kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. S. tinkamai, išsiųsdamas pranešimą (tai ir numato BPK 319
straipsnio 2 dalis), informavo apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka vietą ir laiką, todėl
kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam apie tai nepranešta.
Be to, V. S. galėjo ir pats pasidomėti apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
laiką, nes buvo nesuimtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 382 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5
d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutarties dalis dėl V. S. pakeisti.
V. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK
260 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikaltimų realią sutaptį, kvalifikuoti
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. S. paskirta
subendrinta bausmė.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis dėl V. S. palikti
nepakeistas.
Teisėjai Rimantas
Baumilas
Olegas
Fedosiukas
Vytautas
Masiokas