Civilinė byla Nr. 2-2612/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1132-368/2013 pagal ieškovo K. Z. ieškinį atsakovui Z. R. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

                                          I. Ginčo esmė

Ieškovas K. Z. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Z. R. 209 000 Lt negrąžintą paskolą, 10 450 Lt palūkanas už laiku negrąžintą paskolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2695 Lt žyminį mokestį. Sutartyje nebuvo nustatytas paskolos grąžinimo terminas.  Ieškovas 2012-07-20 pareikalavo ne vėliau kaip per 7 dienas nuo raginimo gavimo grąžinti paskolą, tačiau atsakovas paskolos negrąžino.

Ieškovas K. Z. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 219 450 Lt sumai atsakovui Z. R. priklausančias lėšas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėjo, kad 219 450 Lt dydžio ieškinio suma yra didelė, o atsakovas yra fizinis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies: areštavo 219 450 Lt sumai atsakovui Z. R. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant šiais daiktais naudotis, bet uždraudžiant šiuos daiktus išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos bei įkeisti; daiktų nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovui Z. R. priklausančias banko sąskaitose esančias lėšas, leidžiant atsiskaityti su ieškovu K. Z.. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio sumą ir pridėtus dokumentus, taip pat į tai, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, sprendė, jog jeigu iki sprendimo įsiteisėjimo turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims, kiltų reali grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas Z. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenurodė jokių motyvų, kodėl ieškovo ieškinį laiko tikėtinai pagrįstu, nors įstatymas nustato, kad teismas byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą.
2. CPK 147 straipsnio 5 dalies 5 punktas reikalauja, kad nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo būti nurodoma asmuo, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas), tačiau teismo nutartyje šie duomenys nėra nurodyti.   

Ieškovas K. Z. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo teiginiai, kad teismas nenurodė motyvų dėl ieškovo reikalavimo tikėtino pagrįstumo, yra nepagrįsti. Teismas aiškiai nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones taiko atsižvelgiant ne tik į didelę ieškinio sumą, bet ir į ieškinio priedus, t. y. dokumentus, kurie yra pasirašyti ir atsakovo parašu, ir akivaizdžiai parodantys ieškinio tikėtiną pagrįstumą.
2. Teismas nutartyje nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškovo K. Z. reikalavimui užtikrinti, o tai, kad nutartyje nenurodytas ieškovo asmens kodas ir gyvenamoji vieta, nesudaro pagrindo šią nutartį panaikinti. Be to, šių duomenų nenurodymas nesutrukdė antstoliui šią nutartį įvykdyti.
3. Atsakovo turtinė padėtis nėra pakankamai gera, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas galėtų būti įvykdytas. Iš turto aprašo matyti, kad atsakovui priklausančio turto vertė sudaro 25 000 Lt.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turto atžvilgiu, teisėtumo klausimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Pagal  Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Taigi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Z. R. ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria jo turto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumą. Atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje neįvertino ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir, pažeisdamas CPK 147 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimus, nenurodė asmens, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės vardo, pavardės, asmens kodo, gyvenamosios vietos.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus kaip nepagrįstus, kadangi, kaip minėta, aplinkybė, jog teismas nutartyje nenurodė preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Preliminariai (prima facie) vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, nėra pagrindo abejoti, kad tuo atveju, jei išnagrinėjus bylą iš esmės ieškinyje nurodytos aplinkybės pasitvirtintų, ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė egzistuoja. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje preliminaraus ieškinio pagrįstumo tiesiogiai neaptarė, tačiau tai nereiškia, kad jo ir neįvertino. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinys yra patenkintas.

Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo procesiniu sprendimu pasisako tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo, o ne dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė CPK 147 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytų asmens, kurio reikalavimų užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, rekvizitų, tačiau ši aplinkybė vertintina kaip formalus pažeidimas, nesudarantis pagrindo spręsti apie skundžiamos nutarties neteisėtumą. Juo labiau, kad minėtų duomenų nenurodymas nesutrukdė tinkamai įvykdyti šią nutartį.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama 2013 m. spalio 3 d. nutartimi pagrįstai tenkino ieškovo K. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo Z. R. turto atžvilgiu taikymo.

Teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad bylos šalys turi pareigą sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis (CPK 42 str.), pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.), rūpintis greitu ir teisingu ginčo išsprendimu. Byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuris piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis pareiškė nepagrįstą ieškinį, pateikė atskirąjį skundą ar kitą procesinį dokumentą, teismas turi teisę paskirti baudą (CPK 95 str.).

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Artūras Driukas