Civilinė byla Nr. e2A-655-967/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01133-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.3; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2020 m. sausio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei T. Ž. dėl reikalavimo išmokėti vienkartinę išmoką atmetimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ieškovė), nesutikdama su Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. DGKS-1443 darbo byloje Nr. APS-36-3122 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas), kuriuo Darbo ginčų komisija tenkino iš dalies atsakovės T. Ž. (toliau – darbuotoja, atsakovė) prašymą bei išieškojo darbuotojos naudai iš ieškovės 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką jubiliejaus proga Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu, kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą, pateikė teismui ieškinį, prašydama atmesti atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 30 d. ieškovė su atsakove sudarė darbo sutartį Nr. P-1-926. 2018 m. lapkričio 14 d. pasirašyta Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinė sutartis (toliau – kolektyvinė sutartis), kurios 4.9.7 punkte numatyta, jog profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų darbo stažų bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamų narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) priedas. Kolektyvinė sutartis darbuotojams ir jų atstovams pristatyta laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d., kuriai konferencija pritarė, išplečiant kolektyvinės sutarties taikymą ir nusprendžiant ją taikyti visiems darbdavio įmonių grupės įmonių darbuotojams, įskaitant atsakovę, joje išdėstyta apimtimi. Kolektyvinė sutartis įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
3. Atsakovė, kuri yra profesinės sąjungos „Solidarumas“, neįeinančios į profesinių sąjungų organizacijas, pasirašiusias kolektyvinę sutartį, narė, 2019 m. sausio 15 d. pateikė jos pirmininkui S. F. prašymą skirti 300,00 Eur vienkartinę išmoką remiantis kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktu, jai turint daugiau negu 10 metų nepertraukiamo darbo stažo pas darbdavį patirties ir 2019 m. sausio 5 d. atšventusiai 50 metų jubiliejų. Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi į darbdavį su prašymu išmokėti atsakovei vienkartinę 300,00 Eur premiją. Tą pačią dieną gautas ieškovo atsakymas, kad prašymas tenkinamas nebus, nesant visų sąlygų, numatytų kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte, t. y. atsakovė nepriklauso profesinei sąjungai, pasirašiusiai kolektyvinę sutartį ir prašymas adresuotas profesinei sąjungai „Solidarumas“.
4. Ieškovės nuomone, Darbo ginčų komisija, tenkindama iš dalies atsakovės prašymą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, viršydama savo kompetenciją nesilaikydama kolektyvinės sutarties nuostatų, neteisėtai jas interpretuodama ir pritaikydama savo nuožiūra individualiam subjektui. Individualiame darbo ginče kolektyvinės sutarties nuostatos negali būti aiškinamos priešingai šalių patvirtintam jos turiniui. Norint kolektyvinę sutartį pakeisti, turi būti inicijuojamas kolektyvinis, o ne individualus darbo ginčas, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo iš esmės keičiama kolektyvinės sutarties nuostata, taikant ją priešingai nei ji suformuluota tiek lingvistiškai, tiek aiškinant kolektyvinių derybų eigą, pažeidžia derybų esmę ir keičiant galutinį kolektyvinės sutarties rezultatą, kurio šalys nesiekė.
5. Atsakovė, vadovaudamasi Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ įtvirtintu asociacijų laisvės principu, turėjo teisę pasirinkti profesinę sąjungą, tinkamiausiai atstovaujančią jos interesus santykiuose su darbdaviu.
6. Ieškovės vertinimu, Darbo ginčų komisija, priimdama neteisėtą sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnyje įtvirtinto laisvų kolektyvinių derybų principo suteikti profesinėms sąjungoms teisę derėtis ir susitarti dėl savo ir atstovaujamų narių papildomų teisių ir garantijų. Ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis, DK 165 straipsnio 3 dalis).
7. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ su ieškove nėra sudariusi kolektyvinės sutarties, todėl atsakovė, būdama jos nare, nepatenka į kolektyvinės sutarties 4.9.7 subjektų ratą, turintį teisę gauti vienkartinę 300,00 Eur išmoką. Atsakovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad profesinė sąjunga, kuriai pati atsakovė nepriklauso, atstovaus jos individualius interesus, derantis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties nuostatų, kurios taikomos tik kolektyvinę sutartį pasirašiusioms šalims, priešingu atveju būtų pažeidžiamas negatyvus asociacijų laisvės principas – darbuotojas, nepriklausantis ir galimai nenorintis priklausyti profesinei sąjungai (arba priklausantis kitai profesinei sąjungai), dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių taptų profesinės sąjungos atstovaujamuoju, taigi, ir nariu, pažeidžiant asociacijų laisvės principą.
8. Kolektyvinės sutarties sudarymą inicijavo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelių įmonių asociacija, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas, 2018 m. lapkričio 14 d. pasirašę šakos kolektyvinę sutartį. Kolektyvinės sutarties derybos vyko DK 188 straipsnyje nustatyta tvarka ir tik pasiekus visas kolektyvinės sutarties šalis tenkinančias sąlygas, buvo pasirašyta, neįpareigojant kitų profesinių sąjungų narių, nesiderėjusių dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ar darbuotojų, nedalyvaujančių profesinių sąjungų veikloje ir nesančių jų nariais, laikytis kolektyvinės sutarties nuostatų. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas įtrauktas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelių įmonių asociacijos, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo iniciatyva kaip derybų pasekmė tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų, jiems atstovaujant savo narius.
9. DK 197 straipsnio 1 dalyje daroma išlyga, kad kolektyvine sutartimi susitariama dėl sąlygų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams. Kolektyvinė sutartis visiems darbdavio darbuotojams gali būti taikoma tik kolektyvinės sutarties šalims sutarus ir darbuotojams kolektyvinę sutartį patvirtinus. DK nenumato, kad kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas gali būti išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, negali būti specialių nuostatų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte įtvirtinta speciali nuostata taikoma tik profesinių sąjungų nariams, net kolektyvinės sutarties nuostatų taikymą ir išplėtus visų darbdavio įmonių grupės darbuotojų atžvilgiu; toks reguliavimas turi būti vertinamas kaip diferencijuotas, o ne diskriminuojantis.
10. Kolektyvinė sutartis buvo viešinama ir pristatoma darbuotojams laikraštyje „Geležinkelininkas“, darbdavio vidiniame tinklapyje „Mano litrail“, siunčiami elektroniniai laiškai visiems darbuotojams, o laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. vykusiuose visuotiniuose darbdavio darbuotojų susirinkimuose pristatoma kolektyvinė sutartis. Tik tinkamai ir viešai pristačius kolektyvinę sutartį, darbuotojai ir jų atstovai galėjo balsuoti dėl jos taikymo visiems ieškovės darbuotojams. Konferencijoje pritarta kolektyvinės sutarties taikymui ta apimtimi, kokia buvo suderėta kolektyvinių derybų su pasirašiusiomis profesinėmis sąjungomis metu, t. y. darbuotojai, nesantys kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nariais, įskaitant ir atsakovę, ar nepriklausantys jokiai kitai profesinei sąjungai, pritarė kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto taikymui jame nustatytomis sąlygomis.
11. Atsakovė 2019 m. sausio 15 d. pateikė prašymą suteikti materialinę pašalpą jai atšventus 50 metų jubiliejų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., o ne darbdaviui. Ieškovė, gavusi persiųstą atsakovės prašymą, nustatė, kad jos prašymas neatitinka kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto reikalavimų, t. y. atsakovė nepriklauso profesinei sąjungai, pasirašiusiai kolektyvinę sutartį. Kadangi profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra pasirašiusi kolektyvinės sutarties, o atsakovės reikalavimas adresuotas profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., ieškovė neturėjo teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo.
12. Atsakovės darbo sutartyje ir jos pakeitimuose nurodyta tik pastovi darbo užmokesčio dalis – mėnesinė alga, jokios premijavimo sąlygos nei pačioje darbo sutartyje tiesiogiai, nei darant nuorodą į darbdavio lokalųjį teisės aktą, reguliuojantį šiuos santykius, neaptartos, todėl ieškovė kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu reikalavimo tenkinti negalėjo.
13. Aplinkybė, jog atsakovei nebuvo skirta išmoka, nereiškia, jog jai buvo taikytos mažiau palankios sąlygos nei kitiems darbuotojams, nepriklausantiems profesinei sąjungai ar priklausantiems profesinei sąjungai, nepasirašiusiai kolektyvinės sutarties. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu išmokos neskiriamos ne tik atsakovei, bet ir kitiems asmenims, nesantiems profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį, nariais. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas negali būti laikomas diskriminuojančiu ar kitaip pažeidžiančiu atsakovės teises. Priėmus sprendimą atsakovės prašymą tenkinti, būtų pažeisti kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų interesai.
14. Atsakovės priklausymas ieškovės darbuotojų profesinei sąjungai „Solidarumas“ nesudaro diskriminacinių sąlygų, o priešingai, suteikia galimybes per pasirinktą profesinę sąjungą ginti savo interesus, prisijungiant prie kolektyvinės sutarties ar inicijuojant atskirą kolektyvinę sutartį. Profesinė sąjunga „Solidarumas“, pasirinkta atsakovės, turi galimybę derėtis dėl palankesnių kolektyvinės sutarties sąlygų savo nariams, ką patvirtina kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto atsiradimo aplinkybės, nulemtos profesinių sąjungų iniciatyva, kad būtų skatinamas aktyvus ir laisvas darbuotojų dalyvavimas profesinių sąjungų veikloje, atstovaujančių santykiuose su darbdaviu.
15. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, Darbo ginčų komisijos sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pagal kolektyvinės sutarties 1.7 punktą ji yra taikoma ir privaloma visiems įmonių grupės įmonių darbuotojams, dėl kolektyvinės sutarties taikymo pritarus įmonių grupės įmonių darbuotojų kolektyvams. Atsakovė yra darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, nepriklausančios profesinių sąjungų organizacijoms, pasirašiusioms kolektyvinę sutartį, narė, todėl nemokėdama jai vienkartinio priedo jubiliejaus proga, ieškovė pažeidė lygiateisiškumo principą.
16. Kolektyvinės sutartys yra darbo teisės šaltinis, kurio nuostatos taikant jas visiems darbdavio darbuotojams, nepriklausomai nuo aplinkybės ar jie yra profesinės sąjungos nariais, ar ne, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 3 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisija, įvertinusi kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte įtvirtintą normą, pagrįstai pripažino, kad ja nėra suteikiama papildoma garantija ar apsauga, įgyvendinant darbo teisės normų diferenciacijos principą – tam tikrų profesinių sąjungų narių ir visų kitų darbuotojų darbo sąlygos (pavojingumas, kenksmingumas) yra identiškos, taip pat nėra pagrindo išskirti tam tikrų profesinių sąjungų narius nuo visų kitų darbuotojų dėl psichikos ir fiziologinių savybių. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas nereglamentuoja išskirtinai profesinių sąjungų narių būdingos veiklos, todėl apriboja daliai darbuotojų, patenkančių į šakos kolektyvinės sutarties taikymą, teisę į vienkartinio priedo (materialinės išmokos) 50 ir 60 metų jubiliejaus proga gavimą.
17. Darbo ginčų komisija pagrįstai pripažino, kad teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams, t. y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai, nesuderinamas su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu. Atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties (jos norminių nuostatų), kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma šakos kolektyvinė sutartis (DK 197 straipsnio 3 dalis, kolektyvinės sutarties 1.7 punktas). Adresato susiaurinimas iki tam tikrų profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu, o tai reiškia ir visų kitų darbuotojų teisę į išmoką, numatytą kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte.
18. Ieškovė neginčijo aplinkybės, kad atsakovė atitiko kriterijus vienkartiniam priedui pagal kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktą gauti, t. y. turėjo ne mažesnį kaip dešimties metų darbo stažą bendrovėje ir buvo sulaukusi 50 metų jubiliejaus, todėl atsakovės reikalavimas Darbo ginčų komisijos tenkintas pagrįstai.
19. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas nepaaiškino, kokią įtaką priimtas teismo sprendimas turės jų teisėms ir pareigoms. Dalyvavimas procese turint vien procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, neturintį įtakos jų regresinėms teisėms ir pareigoms, nėra pakankamas pagrindas įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Kadangi ieškovė ateityje negalės reikšti ieškinio tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijai ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui, nagrinėjama byla nėra susijusi su šių asmenų teisėmis ar pareigomis, arba galimu teismų sprendimų prieštaringumu.
20. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti, priteisiant iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Darbo ginčų komisija viršijo savo kompetenciją, nes, neturėdama jokio teisinio pagrindo ne tik, kad nesilaikė kolektyvinės sutarties nuostatų, bet ir neteisėtai jas interpretavo, pritaikydama individualiam subjektui. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčijo kolektyvinės sutarties nuostatas, kaip prieštaraujančias teisės aktams, tačiau kolektyvinę sutartį ginčyti gali tik ją pasirašiusios šalys, o ne atskiri darbuotojai. Darbo ginčų komisija pagal atsakovės, kaip atskiros darbuotojos, prašymą neturėjo teisės nagrinėti kolektyvinės sutarties turinio. Net ir tuo atveju, kai kolektyvinės sutarties turinį ginčija tinkami subjektai, Darbo ginčų komisija negali pakeisti kolektyvinės sutarties turinio, o tik pripažinti atskiras jos nuostatas prieštaraujančiomis teisės aktams ir negaliojančiomis, priešingu atveju būtų pažeistas laisvų kolektyvinių derybų principas, reiškiantis, kad kolektyvinės sutarties turinį nustato pačios šalys, o ne valstybės institucijos, kurioms draudžiama kištis į kolektyvines derybas ar kaip nors kitaip jas varžyti. Nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė kolektyvinės sutarties turinį, nustatydama, kad kolektyvinė sutartis yra taikoma platesniam subjektų ratui nei tai numatyta pačioje kolektyvinėje sutartyje, todėl vien šiuo pagrindu jos sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovės reikalavimai atmesti.
21. Atsakovė priklauso profesinei sąjungai „Solidarumas“, kuri nėra sudariusi su ieškove (darbdaviu) kolektyvinės sutarties, todėl atsakovė nepatenka į kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte numatytą subjektų ratą, turintį teisę gauti vienkartinę 300,00 Eur išmoką pagal kolektyvinės sutarties reguliavimą. Atsakovės darbo sutartyje ir jos pakeitimuose nurodyta tik pastovi darbo užmokesčio dalis – mėnesinė alga, t. y. jokios premijavimo sąlygos neaptartos nei pačioje darbo sutartyje tiesiogiai, nei darant nuorodą į darbdavio lokalųjį teisės aktą, reglamentuojantį šiuos santykius.
22. Jeigu profesinės sąjungos narys gauna naudos dėl to, kad profesinė sąjunga atstovauja jo interesams, tokia situacija atitinka profesinės sąjungos steigimo tikslą ir reiškia, kad asociacijų laisvės principas atlieka savo paskirtį. Ši nauda – tai atlygis už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje. Tai, kad nepriklausantys profesinei sąjungai darbuotojai negauna tokios naudos, kokią gauna jos nariai, nėra neigiama pasekmė – sankcija jiems ar asociacijų laisvės principo pažeidimas. Doktrininiuose teisės šaltiniuose nurodoma, kad diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams.
23. Darbo teisės principai negali būti suabsoliutinami, aiškinant juos sistemiškai, pagal įstatymo leidėjo tikslą.
24. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti, priteisiant iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal DK 197 straipsnio 1 dalį, kolektyvinės sutartys taikomos tik jas sudariusių profesinių sąjungų darbuotojams. Šiuo atveju dėl kolektyvinės sutarties sąlygų su darbdaviu susitarė ir kolektyvinę sutartį pasirašė tik tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas, o darbuotojų susirinkimas (konferencija) pritarė ir patvirtino kolektyvinės sutarties taikymą visiems darbdavio darbuotojams, tačiau toks patvirtinimas nepakeitė ir negalėjo pakeisti jau pasirašytos kolektyvinės sutarties sąlygų, išplėsdamas jų galiojimą.
25. Atsižvelgiant į lingvistinę kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto formuluotę, nepaisant to, kad darbuotojų susirinkimas (konferencija) pritarė kolektyvinės sutarties taikymui visiems darbdavio darbuotojams, minėta nuostata gali būti taikoma tik profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį nariams (darbuotojams). Kitoks šios nuostatos aiškinimas laikytinas pažeidžiančiu tiek sutarties šalių laisvės, tiek ir kolektyvinių derybų principus. Kolektyvinės sutarties išplėtimas negali pakeisti jos turinio, todėl tokia jos sąlyga taikoma tik tai kolektyvo daliai, kuri priklauso kolektyvinę sutartį pasirašiusioms profesinėms sąjungoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
26. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ir 2019 m. spalio 4 d. nutartimi, esančia jo sudedamąja dalimi, civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 ieškinį tenkino, panaikindamas Darbo ginčų komisijos sprendimą ir priteisdamas iš atsakovės ieškovei 15,00 Eur, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijai – 640,00 Eur ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui – 1 020,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.
27. Teismas nurodė, kad kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas skirtas kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų narių skatinimui jame nurodyta apimtimi ir sąlygomis, jis nėra nuginčytas teismine tvarka ar pakeistas šalių susitarimu. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama individualųjį darbo ginčą dėl teisės, vertino kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktą, iš esmės pakeisdama jo prasmę faktinėje situacijoje ir konstatuodama neteisėtumą, nors kita vertus, pati pripažino, kad toks ginčas nėra priskirtas jos kompetencijai.
28. Teismo vertinimu, iš kolektyvinės sutarties 1.7 punkto matyti, kad kolektyvinė sutartis visa apimtimi taikoma visiems darbuotojams tačiau tai nereiškia, kad atskiras jos nuostatas, įskaitant kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktą, galima taikyti nesilaikant juose nurodytų sąlygų. Kadangi kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas nebuvo nuginčytas ir yra galiojantis, atsakovei, nesančiai profesinių sąjungų, sudariusių kolektyvinę sutartį, nare, neturėjo būti mokamas ginčo priedas. Ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai arba priklauso kitoms profesinėms sąjungos, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga.
29. Teismas pabrėžė, jog atsakovė neįrodė, jog kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas yra išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, negali būti įtvirtintos specialios nuostatos, taikomos tik ją sudariusių profesinių sąjungų nariams.
30. Teismo įsitikinimu, kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte įtvirtintas diferencijuotas reguliavimas. Jeigu kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, teismas turėtų pagrindą ex officio jį peržiūrėti, tačiau tokių prieštaravimų DK kontekste nenustačius, minėtų klausimų išsprendimas priskirtinas sutarties šalių diskrecijos teisei.
31. Teismas darė išvadą, jog atsakovei prašymą dėl išmokos išmokėjimo pateikus profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., ieškovė turėjo pagrindą tokio atsakovės reikalavimo netenkinti. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ kolektyvinės sutarties rengime nedalyvavo, išlaidų dėl vykusių derybų nepatyrė, nors galimybę susitarti dėl dar geresnių arba tų pačių sąlygų savo nariams turėjo, todėl kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, taikomos tik profesinių sąjungų nariams, neturėtų būti laikomos diskriminavimo apraiška.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
32. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažįstant, kad atsakovė buvo diskriminuojama dėl darbo užmokesčio ir priedo mokėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
32.1. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas darbo užmokesčio sąvoką, netaikė DK 140 straipsnio 5, 6 dalių, neįvertindamas, kad priedas už ilgalaikį darbą 50 metų jubiliejaus proga prilyginamas darbo užmokesčiui, o jo išmokėjimo tvarką numatantis kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas yra diskriminacinis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pasirašiusių šakos kolektyvinę sutartį nariai ir nepasirašiusių šakos kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų nariai atlieka tą patį (lygiavertį) darbą; skirtingų bendrovėje veikiančių profesinių sąjungų narių dalykinės savybės yra identiškos. Jeigu išmokamas priedas patenka į darbo užmokesčio ir visų papildomų uždarbių sąvoką, teisėtos diferenciacijos būti negali, nes tai reikštų, kad skirtingiems darbuotojams, atliekantiems tą patį darbą, nesiskiriant jų dalykinėms savybėms, gali būti mokamas skirtingas darbo užmokestis. Tokia išvada prieštarautų pamatiniams nediskriminavimo, tame tarpe ir dėl darbo užmokesčio, principams. Jei darbo santykiui taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys ar darbo apmokėjimo sistema, nustato didesnį darbo užmokestį ar palankesnes sąlygas, turi būti taikomos būtent jos. Darbdavys negalėjo nustatyti mažesnio darbo užmokesčio (papildomo uždarbio), negu konkrečiam darbo santykiui buvo nustatyta pagal šakos kolektyvinę sutartį ar kitas darbo teisės normas. Nagrinėjamu atveju, šalys neišlaikė dispozityvių ir imperatyvių normų balanso, nustatė skirtingą darbo užmokestį ir kitas pinigines išmokas, mokamas darbuotojams, kurie priklauso konkrečioms profesinėms sąjungoms, kitoms grupėje veikiančioms profesinėms sąjungoms ir kartu su darbuotojais, nepriklausančiais profesinėms sąjungoms, pažeisdamos imperatyvius DK 193 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir diskriminuodamos atsakovę dėl darbo užmokesčio.
32.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog profesinė sąjunga ,,Solidarumas“, kuriai priklauso atsakovė, gali sudaryti antrą šakos kolektyvinę sutartį, numatančią kitokias su darbu susijusias išmokas. Iš DK normų matyti, kad viename sektoriuje gali būti viena šakos kolektyvinė sutartis. Tai reiškia, kad esant pasirašytai ir galiojančiai šakos kolektyvinei sutarčiai, suinteresuotos šalys negali sudaryti kitos kolektyvinės sutarties, nes tokios galimybės nenumato nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai. Esant priešingai praktikai šakos lygio kolektyvinėje sutartyje atsirastų teisinis neapibrėžtumas dėl galiojančių teisės normų darbuotojams taikymo, o tai nebūtų suderinta su teisinio tikrumo principu, sukeliant neproporcingą administravimo naštą socialiniams partneriams. Darbuotoją atstovaujanti profesinė sąjunga „Solidarumas“ neturėjo galimybės sudaryti kitos šakos kolektyvinės sutarties ir būti prijungta prie jau galiojančios, todėl teikia į bylą 2019 m. kovo 12 d. raštą „Dėl prijungimo prie Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakinės kolektyvinės sutarties“, manydama, kad šių aplinkybių pagrindimas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo yra būtinas.
32.3. Pirmosios instancijos teismas neidentifikavo, kad tai diskriminacijos dėl darbo užmokesčio byla, dėl to netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių (DK 26 straipsnis). Už tokį patį ar vienodos vertės darbą darbdavys įpareigojamas visiems darbuotojams mokėti vienodą darbo užmokesti (priedą), nepriklausomai nuo to, kuriai bendrovės profesinei sąjungai darbuotoja priklauso. Nagrinėjant diskriminacijos dėl darbo užmokesčio bylas, atlyginimu už darbą laikomas darbo užmokestis ar bet koks kitas atlygis, įskaitant atlygį grynaisiais pinigais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą. Nagrinėjamu atveju buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga tarp šalių, o darbuotojai nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad ji buvo diskriminuojama dėl darbo užmokesčio, darbdavys turėjo pareigą įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ieškovę nepagristai atleido nuo įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo pareigos, ją perkeldamas darbuotojai.
32.4. Byloje neįvertinta kolektyvinės sutarties išplėtimo (taikymo) darbuotojams reikšmė ginčo teisiniam santykiui ir jos normatyvinis pobūdis. Kolektyvinės sutarties norminis veikimas darbo sutarties šalims yra privalomas, jos negali jo atsisakyti nei išankstiniu, nei vėlesniu susitarimu, o darbdavys įpareigojamas taikyti šią sutarti savo darbuotojams be jų pačių sankcionavimo. Būtina išimtinio kolektyvinės sutarties normų taikymo ne profesinės sąjungos nariams sąlyga – darbdavio darbuotojų patvirtinimas (pritarimas), kuris gali būti pareikštas tik visuotiniame susirinkime arba konferencijoje. Tokia išvada darytina dėl išimtinio kolektyvinės sutarties normų taikymo būdo ir to fakto, kad šios normos darbuotojams ir darbdaviui privalomai galios net atskiram darbuotojui su tuo nesutinkant. Šakos kolektyvinę sutartį, kaip norminį aktą, sudaro teisės normos, t. y. bendrosios nevienkartinio taikymo elgesio taisyklės, skirtos neapibrėžtam skaičiui žmonių. Kolektyvinės sutarties norminė dalis skiria ją nuo kitų sutarties rūšių ir leidžia vadinti norminiu teisės aktu. Kaip norminis teisės aktas šakos kolektyvinė sutartis pasižymi tam tikrais bruožais: ją priimti turi teisę darbuotojų ir darbdavio (darbdavių) atstovai; ji priimama po kolektyvinių derybų; tai laikino veikimo aktas; užima ypatingą vietą norminių teisės aktų hierarchijoje ir atlieka specifinį vaidmenį teisiškai reguliuojant darbo santykius; šio akto numatytų teisių apsauga vykdoma teismo tvarka; įvykdomi imperatyvūs įstatymų nurodymai įtraukti į kolektyvines sutartis vienas ar kitas sąlygas; padidinamos darbuotojų darbo teisių garantijos, nustatant papildomų, palyginti su galiojančių įstatymų įtvirtintomis lengvatomis ir privilegijomis, garantijų. Kolektyvinės sutarties teisinė prigimtis lemia jos galiojimo sritį. Kolektyvinę sutartį laikant norminiu aktu, ji taikoma ir tiems darbuotojams ir darbdaviams, kurie prie jos sudarymo net nebuvo prisidėję. Taikoma visiems darbuotojams, neatsižvelgiant į jų narystę profesinėje sąjungoje. Taigi, šakos kolektyvinės sutartis, sudaryta interesų atstovavimo pagrindu ir išreikšdama suderintą šalių valią, turi norminio teisės akto galią. Tai yra norminis aktas, kuriuo remiantis įgyvendinama darbuotojų teisė į papildomas darbo ir socialines, buitines garantijas ir lengvatas.
32.5. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė Darbo ginčų komisijos argumentų dėl kolektyvinės sutarties normatyvinio pobūdžio, įvertinus kolektyvinės sutarties sudarymo tikslus ir šalių valią, nurodytą jos preambulėje, gerinti darbuotojų darbo (socialines) sąlygas, jos privalomumą visiems darbuotojams. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nedarė skirtumo tarp šakos kolektyvinės sutarties normatyvinių ir sutartinių nuostatų, pareigas išplėsdamas visiems šakos sektoriaus darbuotojams, o teises nustatydamas tik siauram profesinių sąjungų narių ratui, tokiu būdu pažeidžiant pamatinį teisių ir pareigų vienovės principą. Juridinį faktą, kad kolektyvinę sutartį patvirtino darbuotojų konferencija, pirmosios instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingu. Darbo ginčų komisija teisingai įvertino kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto turinį ir draudimą sutartimi nukrypti nuo imperatyvių taisyklių, reglamentuojančių darbuotojų nediskriminavimą dėl gaunamo darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų (priedų), kurios taip pat patenka į darbo užmokesčio sąvoką. Ikiteismine tvarka konstatuotas kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto normos imperatyvių taisyklių pažeidimas pirmosios instancijos teismo neįvertintas darbuotojų kolektyvo ir darbdavio interesų pusiausvyros kontekste. Darbo ginčų komisija atskleidė šakos kolektyvinės sutarties nuostatų, susijusių su tiesioginiu ar netiesioginiu mokėjimu už atliktą darbą, normatyvinį pobūdį, reiškiantį, kad jos norminės nuostatos taikomos visiems darbdavio darbuotojams, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar jie yra profesinės sąjungos nariai, ar ne. Ginčijamą nuostatą aiškinant sistemiškai per DK įtvirtintus darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalis) pripažintina, kad teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams t. y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai, nesuderinama su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu.
32.6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią įtaką priimtas teismo sprendimas turės trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo teisėms ir pareigoms. Dalyvavimas procese turint vien procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, neturintį įtakos jų regresinėms teisėms ir pareigoms, nėra pakankamas pagrindas įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Kadangi ieškovė ateityje negalės reikšti ieškinio tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijai ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui, nagrinėjama byla nėra susijusi su šių asmenų teisėmis ar pareigomis, arba galimu teismų sprendimų prieštaringumu. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylą pirmosios instancijos teisme prieštarauja CPK 47 straipsnio 1 daliai ir koncentruotumo, ekonomiškumo principų įgyvendinimui, tokiu būdu priteisiant iš atsakovės neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėdamas civiline bylą Nr. 2-24501-727/2019 pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovei UAB „Vilniaus viešasis transportas“ šiuo klausimu darė išvadą, kad kolektyvinės sutarties konkrečių nuostatu aiškinimas ir taikymas neturi įtakos kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų teisėms ir pareigoms, todėl jų į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, neįtraukė.
33. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašė jį atmesti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
33.1. Nagrinėjamu atveju ginčas, neatžvelgiant į tai, koks jo pobūdis, t. y. ar jis kilęs dėl norminių darbo teisės aktų, ar dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo), laikytinas individualiu darbo ginču, tačiau Darbo ginčų komisija, priimdama teisėtą sprendimą, gynė ne tik neva pažeistą atsakovės subjektinę teisę, bet ir pasisakė dėl tokių teisių nustatymo kolektyvinėje sutartyje. Nors individualus darbo ginčas yra kilęs iš kolektyvinio susitarimo, tačiau jį sprendžiant kolektyvinės sutarties nuostatos negali būti laisvai interpretuojamas, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turį įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnis) ir tokie ginčai priskirtini kolektyviniams ginčams. Kolektyvinė sutartis yra kolektyvinių derybų tarp organizacijų, atstovaujančių darbdaviams ir darbuotojams, galutinis rezultatas su tokiu turiniu, koks jis buvo išdėstytas ir patvirtintas. Norint pakeisti kolektyvinę sutartį, turi būti inicijuojamas kolektyvinis, o ne individualus darbo ginčas, todėl atsakovės reikalavimas, kuriuo iš esmės pakeičiama kolektyvinės sutarties nuostata, taikant ją priešingai, nei ji suformuluota, pažeidžia derybų esmę sukuriant rezultatą, kurio kolektyvinės sutarties šalys nesiekė. Tokiu atveju kyla klausimų ar šalys apskritai būtų sudariusios kolektyvinę sutartį.
33.2. Atsakovė, vadovaudamasi konvencijoje įtvirtintu asociacijų laisvės principu, turėjo ir turi laisvę pasirinkti profesinę sąjungą, kuri tinkamiausiai atstovautų jos interesus santykiuose su darbdaviu. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme aiškiai apibrėžtas profesinės sąjungos veikimo teisinis pagrindas – kolektyvinė ir kitokia sutartis. Pagal tokį reglamentavimą profesinė sąjunga, kaip darbuotojų kolektyvo atstovas, turi teisę inicijuoti, derėtis, pasirašyti su darbdaviu tiek kolektyvinę sutartį, kuri įgyja norminio akto galią, tiek kitokį susitarimą, kartu aiškinti kolektyvinės sutarties nuostatas. Ieškovės vertinimu, Darbo ginčų komisija, priimdama neteisėtą sprendimą, ignoravo DK 2 straipsnyje įtvirtintą laisvų kolektyvinių derybų principą, kuriuo profesinėms sąjungoms, darbuotojų organizacijoms suteikta išimtinė teisė derėtis ir susitarti dėl savo ir atstovaujamų narių papildomų teisių ir garantijų. Ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga (DK 165 straipsnio 3 dalis).
33.3. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra sudariusi su ieškove kolektyvinės ar kitokios sutarties, todėl atsakovė, būdama jos nare, nepatenka į kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte numatytų subjektų, turinčių teisę gauti vienkartinę 300,00 Eur išmoką, ratą. Atsakovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad profsąjunga, kuriai ji pati nepriklauso, atstovaus jos individualius interesus derantis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties nuostatų, kurios būtų taikomos tik kolektyvinę sutartį pasirašiusioms šalims, priešingu atveju būtų pažeidžiamas negatyvus asociacijų laisvės principas – darbuotojas, nepriklausantis ir galbūt netgi nenorintis priklausyti profesinei sąjungai (arba priklausantis kitai profesinei sąjungai), taptų profesinės sąjungos atstovaujamuoju, taigi ir nariu.
33.4. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte numatyta išmoka yra atsakovės darbo užmokesčio dalis, tačiau jos darbo sutartyje ir pakeitimuose nurodyta tik pastovi darbo užmokesčio dalis – mėnesinė alga, jokios premijavimo sąlygos ar išmokos neaptartos nei pačioje darbo sutartyje tiesiogiai, nei darant nuorodą į kolektyvinę sutartį ar darbdavio lokalųjį teisės aktą, reglamentuojantį šiuos santykius.
33.5. Toks kolektyvinių sutarčių taikymo interpretavimas, kad jos turi būti taikomos visiems jos nariams, nepriklausomai nuo to ar profesinė sąjunga dalyvavo, skyrė resursus ir pasirašė šakos kolektyvinę sutartį, sukeltų neigiamas pasekmes visoms kolektyvinės sutarties šalims, pažeidžiant pačią kolektyvinę sutartį, jos tikslą, prieštaraujant kolektyvinės sutarties prasmei, pagal kurią ji vertinama kaip galutinis šalių, dalyvavusių derybose, rezultatas, priimtas šalių abipusių nuolaidų, siekiant rasti pusiausvyrą tarp derybų šalių, likviduoti ir apsaugoti dalyvavusias derybose šalis, susilaikyti nuo konfliktų, užtikrinti profesinių sąjungų narių veiklos garantijas. Kolektyvinės sutarties atsiradimą inicijavo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelių įmonių asociacija, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas, kurios 2018 m. lapkričio 14 d. pasirašė kolektyvinę sutartį. Kolektyvinės sutarties derybos vyko DK 188 straipsnyje nustatyta tvarka ir tik pasiekus visas kolektyvinės sutarties šalis tenkinančias sąlygas, buvo pasirašyta. Pažymėjo, kad kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas buvo įtrauktas profesinių sąjungų iniciatyva kaip derybų pasekmė tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų, profesinėms sąjungoms atstovaujant savo narius. Taigi, kolektyvinė sutartis ir jos sąlygos atsirado abipusių derybų būdų, vadovaujantis DK 165 straipsnio 3 dalimi ir asociacijų laisvės principu bei negatyviuoju jos aspektu, t. y. neįpareigojant laikytis kolektyvinės sutarties nuostatų kitų profsąjungų narių, kurios nesiderėjo dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ar darbuotojams, kurie dėl laisvo pasirinkimo visai nedalyvauja profsąjungų veikloje ir nėra jų nariais.
33.6. DK nustato bendrą taisyklę, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams (DK 197 straipsnio 1 dalis). Taigi, kolektyvine sutartimi susitariama dėl sąlygų, kurios taikomos tik profesinių sąjungų nariams. Tik dėl to susitarus kolektyvinės sutarties šalims ir darbuotojams patvirtinus kolektyvinę sutartį, ši gali būti taikoma visiems darbdavio darbuotojams. DK nenumatyta, kad kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas gali būti išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, negali būti specialių nuostatų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis). Konferencijoje buvo pritarta taikyti kolektyvinę sutartį ta apimtimi, kokia ji buvo suderėta kolektyvinių derybų su pasirašiusiomis profesinėmis sąjungomis metu, t. y. darbuotojai, nesantys kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nariai (įskaitant ir atsakovę) ar nepriklausantys jokiai profsąjungai, pritarė kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto taikymui. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas taikomas tik jame nustatytomis sąlygomis, t. y. profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams.
33.7. Apeliaciniu skundu nepaneigė aplinkybės, kad prašymas buvo skirtas ne ieškovei, o atsakovę atstovaujančiai profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F.. Taigi, išmokos buvo prašoma ne iš darbdavio o iš profesinės sąjungos „Solidarumas“, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo.
34. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas prašė jį atmesti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
34.1. DK 140 straipsnio 5 dalyje bei SESV 157 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas nereiškia darbo užmokesčio lygybės. Net ir tą patį darbą atliekantiems darbuotojams nėra draudžiama nustatyti skirtingą darbo užmokestį, jeigu darbo užmokesčio skirtumas nėra grindžiamas subjektyviais diskriminaciniais pagrindais, įtvirtintais DK 26 straipsnio 1 dalyje. Kolektyvinėje sutartyje numatyta 300,00 Eur priedo išmokėjimo tvarka yra diferencijuota, o ne diskriminuojanti, todėl teismas neturi pagrindo ex officio peržiūrėti kolektyvinės sutarties ar spręsti dėl atskirų jos nuostatų keitimo, nesant prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. 300,00 Eur išmokėjimas, siejant jį su naryste profesinėje sąjungoje, pasirašiusia kolektyvinę sutartį, yra objektyviai pateisinamas.
34.2. Vadovaujantis asociacijų laisvės principu, įtvirtintu tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“, vienkartinis 300,00 Eur priedo išmokėjimas laikytinas teisėta diferenciacija, profesinei sąjungai „Solidarumas“, kuriai priklauso atsakovė, turėjus vienodas galimybes dalyvauti derybose dėl kolektyvinės sutarties sudarymo bei susitarti dėl tokių pačių arba dar geresnių sąlygų.
34.3. Profesinės sąjungos narys gauna naudos dėl to, kad profesinė sąjunga atstovauja jo interesams, o tai atitinka profesinės sąjungos steigimo tikslą ir reiškia, kad asociacijų laisvės principas įgyvendinamas tinkamai pagal savo turinį ir esmę. Profesinės sąjungos nario gaunama nauda – tai atlygis už dalyvavimą jos veikloje. Tai, kad nepriklausantys profesinei sąjungai darbuotojai negauna tokios pat naudos kaip jai priklausantys nariai, nelaikytina diskriminacija ar asociacijų laisvės principo pažeidimas. Doktrininiuose teisės šaltiniuose taip pat nurodoma, kad diskriminavimo apraiška nelaikoma profesinės sąjungos nariams kolektyvinių derybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos paprastai taikomos tik profesinių sąjungų atstovams.
34.4. Pagal asociacijų laisvės principą, atsakovei neapribota galimybė gauti 300,00 Eur priedą, kaip tai numatyta kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte, jai galint pasinaudoti galimybe įstoti į vieną iš profesinių sąjungų, sudariusių šakos kolektyvinę sutartį.
34.5. Atsakovę atstovaujanti profesinė sąjunga ,,Solidarumas“ gali inicijuoti derybas dėl kitos kolektyvinės sutarties sudarymo, sudarant galimybę atsakovei gauti norimą priedą. Nors įprastai konkrečiame sektoriuje būna viena šakos kolektyvinė sutartis, ši aplinkybė profesinių sąjungų teisės sudaryti kolektyvines sutartis neriboja.
34.6. Nei civilinio proceso įstatyme, nei teismų praktikoje nenumatytas imperatyvus reikalavimas trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, turėti procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi dėl įtakos jo regresinėms teisėms ir pareigoms. Pažymėjo, jog šiuo atveju trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas turi suinteresuotumą ginti teisėtus savo narių interesus, nagrinėjamos bylos rezultatui turint įtakos derybų būdu į šakos kolektyvinę sutartį įtrauktos sąlygos prasmės aiškinimui.
35. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija prašė jį atmesti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
35.1. Atsakovės, kaip ir kitų darbuotojų, darbo sutartyje ir jos pakeitimuose nurodyta tik pastovi darbo užmokesčio dalis – mėnesinė alga, jokios premijavimo sąlygos neaptartos nei darbo sutartyje tiesiogiai, nei darant nuorodą į darbdavio lokalųjų teisės aktą, reguliuojantį šiuos santykius. Teisė gauti vienkartinę 300,00 Eur išmoką jubiliejaus proga įtvirtinta tik šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte, numatančiame subjektų ratą, turintį aptariamą teisę, į kurį atsakovė nepatenka.
35.2. Atsakovės teiginiai, kad teisėtos diferenciacijos dėl darbo užmokesčio negali būti, nes tai pažeistų DK 2 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, nepagrįsti, jai neatsižvelgus į laisvų kolektyvinių derybų ir asociacijų laisvės principus. Pažymėjo, jog kolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių turinys nevaržomas, šalys gali pačios nusistatyti derybų klausimus ar savo nuožiūra susitarti dėl tų klausimų reguliavimo. Asociacijų laisvės principas suteikia teisę asmenims steigti profesines sąjungas, kurioms būtų suteikiama teisė ginti jų interesus. Jeigu profesinės sąjungos narys gauna naudą kaip profesinių sąjungų veiklos rezultatą dėl to, kad ji atstovauja jo interesams, negalimas yra negatyviojo asociacijų laisvės principo aspekto pažeidimas. Darbuotojų statuso diferencijavimas šiuo atveju yra natūrali teisės nesinaudoti profesinių sąjungų pagalba įgyvendinimo pasekmė. Doktrininiuose teisės šaltiniuose nurodyta, kad diskriminavimo apraiška nelaikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių derybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams.
35.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad kolektyvinę sutartį laikant norminiu aktu, ji taikoma ir tiems darbuotojams bei darbdaviams, kurie prie jos sudarymo nebuvo prisidėję. DK 3 straipsnio 6 dalis nereglamentuoja kolektyvinių sutarčių taikymo srities, tik nustato jos teisinę prigimtį, t. y., kad kolektyvinė sutartis yra norminis teisės aktas. Kolektyvinės sutarties norminis pobūdis pasireiškia tik tų subjektų, kuriems taikoma kolektyvinė sutartis, ratui, t .y. profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį, nariams, nors patys nariai kolektyvinėse derybose ir tiesiogiai nedalyvavo bei kolektyvinės sutarties nepasirašė.
35.4. Kolektyvinės sutarties taikymo išplėtimas visiems darbuotojams neatima teisės iš kolektyvinės sutarties šalių susitarti, kad atskiros jos nuostatos bus taikomos tik profesinių sąjungų nariams. DK 197 straipsnio 1 dalimi nedraudžiama profesinei sąjungai ir darbdaviui susitarti, kad ne visos kolektyvinės sutarties nuostatos bus taikomos visiems darbuotojams, jiems pritarus kolektyvinės sutarties išplėtimui. Ieškovės darbuotojai, balsuodami dėl kolektyvinės sutarties, kurioje numatytas atskirų nuostatų taikymas išimtinai tik profesinių sąjungų nariams, išplėtimo išreiškė savo valią ir sutikimą, kad atskiros kolektyvinės sutartyje numatytos nuostatos būtų taikomos tik profesinių sąjungų nariams. Jeigu kolektyvinė sutartis be jokių išimčių būtų taikoma ir darbuotojams, nepriklausantiems profesinei sąjungai ir neprisidėjusiems prie kolektyvinės sutarties pasirašymo, būtų pažeistas profesinių sąjungų steigimo tikslas bei pareiga atstovauti savo narių interesus.
35.5. Atsakovės argumentai, kad viename sektoriuje gali būti tik viena šakos kolektyvinė sutartis, prieštarauja DK 197 straipsnyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, pagal kurį kiekviena profesinė sąjunga gali pasirašyti kolektyvinę sutartį, taikomą tik jos nariams.
35.6. Darbo ginčų komisija viršijo savo kompetenciją, nesilaikydama kolektyvinės sutarties nuostatų ir jas pritaikydama individualiam subjektui. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčijo kolektyvinės sutarties nuostatas kaip prieštaraujančias teisės aktams, kai tą daryti suteikta teisė tik ją pasirašiusioms šalims. Darbo ginčų komisija pagal atsakovės, kaip atskiros darbuotojos, prašymą neturėjo teisės nagrinėti kolektyvinės sutarties turinio. Net ir tuo atveju, kai kolektyvinės sutarties turinys būtų ginčijamas tinkamų subjektų, Darbo ginčų komisija negalėtų pakeisti kolektyvinės sutarties, o tik atskiras jos nuostatas pripažinti prieštaraujančiomis teisės aktams ir negaliojančiomis. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas laisvų kolektyvinių derybų principas, reiškiantis, kad kolektyvinės sutarties turinį nustato pačios šalys, o ne valstybės institucijos, kurioms kištis į kolektyvines derybas ar kaip nors jas varžyti, draudžiama. Darbo ginčų komisija, priimdama sprendimą, pakeitė kolektyvinės sutarties turinį, nustatydama, kad kolektyvinė sutartis taikoma platesniam subjektų ratui.
35.7. Darbo ginčų komisijos išvadas nenuoseklios, nes darbuotojų teisių nustatymas, atsižvelgiant į nepertraukiamo darbo stažo trukmę, jos nuomone, nelaikytinas darbuotojų lygiateisiškumo, darbo teisės normų bendrumo ir jų diferenciacijos pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes principų pažeidimu, nors pagal nurodytus argumentus dėl galimybės diferencijuoti darbuotojų darbo sąlygas, tokia nuostata taip pat turėtų būti prieštaraujanti nediskriminavimo principui.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
36. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.
38. Remiantis bylos medžiaga, ieškovė ir atsakovė 2008 m. gegužės 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. P-1-926, pagal kurią atsakovė nuo 2008 m. birželio 4 d. priimta dirbti Vaidotų geležinkelio stoties, komercinės apžiūros punkte krovinių priėmėja. 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus kolektyvinei sutarčiai, jos 4.9.7 punkte buvo numatyta, jog profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų darbo stažų bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamų narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) priedas. Atsakovė, būdama profesinės sąjungos „Solidarumas“ nare, 2019 m. sausio 15 d. pateikė jos pirmininkui S. F. prašymą skirti 300,00 Eur vienkartinę išmoką remiantis kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktu, jai turint didesnį kaip 10 metų nepertraukiamą darbo stažą ir 2019 m. sausio 5 d. atšventusiai 50 metų jubiliejų. Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas S. F. 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi į darbdavį su prašymu išmokėti atsakovei vienkartinę 300,00 Eur premiją. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovė nepriklauso profesinei sąjungai, pasirašiusiai kolektyvinę sutartį, prašymas netenkintas nesant visų sąlygų, numatytų kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte.
39. Darbuotoja 2019 m. vasario 15 d. pateikė Darbo ginčų komisijai prašymą, kurį ši tenkinusi iš dalies, nusprendė išieškoti darbuotojos naudai iš ieškovės 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką jubiliejaus proga kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu, o kitoje dalyje – prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
40. Ieškovė, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama atmesti atsakovės reikalavimą išieškoti iš ieškovės 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
41. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, nurodydamas, kad kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas skirtas kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų narių skatinimui jame nurodyta apimtimi ir sąlygomis, todėl atsakovei, nesančiai profesinių sąjungų, sudariusių kolektyvinę sutartį, nare, neturėjo būti mokamas ginčo priedas. Ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai arba priklauso kitoms profesinėms sąjungos, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ kolektyvinės sutarties rengime nedalyvavo, išlaidų dėl vykusių derybų nepatyrė, nors galimybę susitarti dėl dar geresnių arba tų pačių sąlygų savo nariams turėjo, todėl kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, taikomos tik profesinių sąjungų nariams, neturėtų būti laikomos diskriminavimo apraiška.
42. Atsakovė apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino darbo užmokesčio sąvoką, neįvertinęs, kad priedas už ilgalaikį darbą 50 metų jubiliejaus proga prilyginamas darbo užmokesčiui, o jo išmokėjimo tvarką numatantis kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas – diskriminacinis.
43. DK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo užmokesčiu laikomas atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Remiantis DK 139 straipsnio 2 dalimi, darbuotojo darbo užmokestį sudaro: bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis) (1 punktas); papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą (2 punktas); priedai už įgytą kvalifikaciją (3 punktas); priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą (4 punktas); premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą (5 punktas); premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus (6 punktas). DK 139 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose įtvirtintų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių sąrašas – baigtinis.
44. Kaip minėta atsakovės apeliaciniame skunde, jos nuomone, išmokamas vienkartinis 300,00 Eur (atskaičius mokesčius) priedas turėtų būti suprantamas kaip darbo užmokesčio dalis, mokama darbuotojams, atliekantiems tą patį darbą. Teisėjų kolegija aptartų DK 139 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu sprendžia, jog vienkartinis 300,00 Eur priedas, išmokamas darbuotojams, kurių darbo stažas bendrovėje yra ne mažesnis kaip dešimties metų, nepertraukiama narystė profesinėje sąjungoje, pasirašiusioje kolektyvinę sutartį – ne mažesnė kaip šešių mėnesių ir jie švenčia 50 bei 60 metų jubiliejų, neturėtų būti suprantamas kaip darbo užmokesčio dalis. Pažymėtina, jog įvertinus kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte įtvirtintą sąlygų visetą, kuriam esant darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio vienkartinio 300,00 Eur priedo išmokėjimo, darytina išvada, jog tokio pobūdžio priedas, dėl kurio mokėjimo yra kilęs ginčas, šiuo atveju nėra mokamas už įgytą kvalifikaciją, taip pat negali būti aiškinamas kaip premija už atliktą darbą, nustatytą šalių susitarimu ar mokamą pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą ar atitinkamai darbdavio iniciatyva skiriama paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Akivaizdu, jog į darbo užmokesčio sąvoką, įtvirtintą DK 139 straipsnyje, gali patekti tik tokie paskatinimai (priedai, premijos) pinigine išraiška, kuriuos darbuotojas objektyviai gali gauti: 1) įgijęs atitinkamą kvalifikaciją, 2) atlikęs darbą, už kurį apmokėjimas nustatytas šalių susitarimu arba pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, įtvirtintą darbdavio lokaliniuose teisės aktuose, 3) už gerą darbą, skatinant darbuotoją už jo, įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Toks aiškinimas pripažintinas neprieštaraujančiu DK 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems darbuotojo premijavimo tikslams darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį (1 punktas); darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (2 punktas). Taigi, šiuo atveju darbo užmokesčio sąvoka negali būti aiškinama plečiamai, kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte numatytą vienkartinį 300,00 Eur priedą, pagal jo suteikimo tikslą, sietiną su, visų pirma, lojalumo darbdaviui skatinimu, naryste profesinėje sąjungoje ir asmens pragyvento gyvenimo laikotarpio trukme, pripažįstant jo dalimi, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl jos diskriminavimo mokamo darbo užmokesčio pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas, atitinkamai nepasisakant ir dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, susijusių su įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymu nagrinėjant diskriminacijos dėl darbo užmokesčio bylas.
45. Atsakovė apeliaciniame skunde teigė, jog byloje buvo neįvertinta kolektyvinės sutarties išplėtimo (taikymo) darbuotojams reikšmė ginčo teisiniam santykiui ir jos norminis veikimas darbo sutarties šalims. Kolektyvinės sutarties teisinė prigimtis lėmė jos galiojimo sritį, todėl šis norminis aktas turi būti taikomas visiems darbuotojams, neatsižvelgiant į jų narystę profesinėje sąjungoje. Ieškovės nuomone, išdėstyta atsiliepime į apeliacinį skundą, kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, gali būti specialių nuostatų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje, diferencijuotą reglamentavimą nustačius darbuotojų susirinkimo (konferencijos) pritarimu. Kadangi profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra sudariusi su ieškove kolektyvinės sutarties, atsakovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad kolektyvinės sutarties šalimis esančios profesinės sąjungos, kurioms ji nepriklauso, atstovaus jos individualius interesus, derantis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo. Priešingas kolektyvinės sutarties taikymo aiškinimas prieštarautų jos prasmei.
46. Atsižvelgiant į tai, jog byloje yra keliama kolektyvinės sutarties išplėtimo reikšmė jos nuostatų taikymo kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingas šalių sudarytos kolektyvinės sutarties kvalifikavimas. Remiantis kolektyvinės sutarties preambule, ši, siekiant gerinti darbuotojų ekonomines, darbo ir socialines sąlygas, stiprinti socialinę partnerystę, sudaryta tarp ieškovės įmonių grupės narių, t. y. ieškovės, UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir UAB „Rail baltica statyba“ (toliau – įmonių grupė), atstovaujamų Lietuvos geležinkelių įmonių asociacijos, kurios narėmis yra įmonių grupės bendrovės, ir darbuotojų kolektyvo atstovų – Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo. Teisės doktrinoje įmoniu? grupe? suprantama kaip organizacinis vienetas, sudarytas narių – patronuojančios įmonės ir jos patronuojamų įmonių, susijusių kokybiškai ir kiekybiškai pakankamo intensyvumo ryšiais, leidžiančiais grupę identifikuoti kaip organizacija?. Taigi, atsižvelgiant į kolektyvinės sutarties šalis, galima spręsti apie sudarytą darbdavio lygmens kolektyvinę sutartį, apribotą darbdavio lygmens veikimu, būtent kurios taikymas visiems darbuotojams, kaip tai numatyta kolektyvinės sutarties 1.7 punkte, išplėstas ne Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, galiojant imperatyviai šiuo klausimu DK 198 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau ją patvirtinus visuotiniam darbdavio darbuotojų susirinkimui (konferencijai), kuriam tokie įgaliojimai suteikti, pabrėžtina, būtent tik dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties taikymo (DK 192 straipsnio 5 dalis).
47. Teisėjų kolegijai nustačius, jog pagal šalių sudarytos kolektyvinės sutarties požymius ši faktiškai atitinka darbdavio lygmens kolektyvinę sutartį, toliau pasisakytina dėl visuotiniu darbuotojų susirinkimu (konferencija) išplėstų jos nuostatų diferencijuoto taikymo teisėtumo.
48. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 35 straipsnyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines, socialines teises bei interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime išaiškino, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos, kurių paskirtis pirmiausia yra atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, taip pat įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas byloje Nr. 8/98).
49. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – PSĮ) preambulėje nurodyta, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios darbuotojų profesinėms darbo, ekonominėms, socialinėms teisėms ir interesams ir juos ginančios. Šie tikslai taip pat įtvirtinti DK 19 straipsnio nuostatose. Pažymėtina, kad profesinėms sąjungoms yra suteikta teisė, o kartu ir nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotuoju atstovu, o jei šie pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomus jo interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų numatyta tvarka teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-763-381/2017).
50. PSĮ numatyta, jog profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu, gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus (10 straipsnio 4 dalis); jos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus (17 straipsnio 1 dalis). Taigi, profesinės sąjungos, įgyvendindamos savo teises bei vykdydamos pareigas turi laikytis teisės aktų reikalavimų ir ginti narių teises tik juose nustatyta tvarka.
51. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas įtrauktas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo iniciatyva, ginant darbuotojų, esančių jų nariais, socialines teises ir interesus santykiuose su kita socialinės partnerystės šalimi, t. y. darbdaviu (DK 165 straipsnio 1 dalis). Tokie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo veiksmai, pažymėtina, atitinka jų, kaip įmonių grupės darbuotojų atstovų, tikslą DK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, visų pirma, kolektyviai atstovauti ne visų darbuotojų ir asmenų, dirbančių Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais, interesus, tačiau tik tų, kurie yra jų nariais (DK 165 straipsnio 3 dalis).
52. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytu atveju, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas, pasinaudodami DK 165 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtine teise, inicijavo kolektyvines derybas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, užbaigtas abipusius šalių interesus tenkinančiu rezultatu – kolektyvine sutartimi, joje nustatytomis sąlygomis. Pabrėžtina, jog pagal DK įtvirtintą teisinį reguliavimą, aktualų kolektyvinių darbo santykių aiškinimui, specialiųjų kolektyvinės sutarties nuostatų, numatančių tam tikras socialines garantijas į jų taikymo sritį patenkančių profesinių sąjungų, esančių kolektyvinės sutarties šalimis, nariams, įtvirtinimas, nėra expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais; tiesiogiai) draudžiamas imperatyviomis įstatymo normomis, pripažįstant kolektyvinių derybų šalių teisę savo nuožiūra nustatyti kolektyvinės sutarties turinį. Kadangi visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija), kuriame, pažymėtina, bylos duomenimis dalyvavo ir atsakovė, iš anksto susipažinęs su kolektyvinės sutarties projektu, jam pritarė in corpore (lot. – visi; visumoje) sutikdamas su atskirų jos nuostatų taikymu trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo, esančių kolektyvinės sutarties šalimis, nariams, o, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija, toks kolektyvinės sutarties nuostatų taikymas pagal DK 197 straipsnio 1 dalį nėra draudžiamas, darbuotojams pritarus kolektyvinės sutarties išplėtimui, nėra pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas turėtų būti taikomas visiems darbuotojams, neatsižvelgiant į jų priklausymo konkrečioms profesinėms sąjungoms, sudariusioms kolektyvinę sutartį, faktą.
53. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės prie apeliacinio skundo pridėtame AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikiančių profesinių sąjungų jungtinės atstovybės 2019 m. kovo 12 d. rašte Nr. LGVPSJA 10-001 „Dėl prisijungimo prie Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakinės kolektyvinės sutarties“, kurį teisėjų kolegija priima pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui vertinti, nurodyta, kad ši, susidedanti iš Kauno geležinkelininkų profesinės sąjungos, Geležinkelininkų profesinės sąjungos ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“, nebuvo pakviesta į derybas dėl šakos kolektyvinės sutarties sudarymo, nebuvo supažindinta su kolektyvinės sutarties projektu ir galimybė teikti savo pasiūlymus jai nebuvo sudaryta, todėl prašo sudaryti sąlygas ją prijungti prie įsigaliojusios kolektyvinės sutarties (CPK 314 straipsnis). Vykstant bylos nagrinėjimui, informacija apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikiančių profesinių sąjungų jungtinės atstovybės 2019 m. kovo 12 d. prašymo išnagrinėjimo rezultatą nepateikta. Teisėjų kolegija, į tai atsižvelgdama, pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikiančių profesinių sąjungų jungtinės atstovybės 2019 m. kovo 12 d. prašymas būtų buvęs tenkintas, kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio normos, nebūtų turėjusios atgalinio veikimo galios, pakeitusios pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę (DK 7 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos situacijos atveju galiojantis lex retro non agit (lot. – įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas, užtikrinantis teisinio reguliavimo aiškumą, teisinį tikrumą, reiškia, jog įvykdyti savo teises ir pareigas į kolektyvinės sutarties, kaip norminio teisės akto, taikymo sritį patenkantys subjektai turi tinkamu laiku, priešingu atveju, dėl savo pačių galimo pasyvumo prisiimdami neigiamų padarinių atsiradimo riziką.
54. Sutinkant su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė Darbo ginčų komisijos sprendimo motyvų dėl kolektyvinės sutarties kaip norminio teisės akto, pasižyminčio tam tikrais bruožais, t. y. kad ji priimta darbuotojų ir darbdavio atstovų pasibaigus kolektyvinėms deryboms, kaip jų galutinis kolektyvinių derybų rezultatas, skirtas darbo santykiams reguliuoti, pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei buvo teigiama tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, tiek ir šalių atsiliepimuose į apeliacinį skundą, Darbo ginčų komisija turėjo teisę aiškinti jos, kaip teisės šaltinio, nuostatas, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų ir per se (lot. – savaime) pasisakyti dėl kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte nustatytos teisės galimo įgyvendinimo (DK 3 straipsnio 1 dalis). Tačiau priešingai nei nurodė atsakovė, nagrinėjamos situacijos kontekste negalėjo būti prieita prie išvados, jog kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktu nukrypta nuo imperatyviųjų įstatymo normų, reglamentuojančių asmenų lygybės principą, diskriminuojant darbuotojus, nepriklausančius profesinėms sąjungoms, pasirašiusioms kolektyvinę sutartį, todėl teisėjų kolegija sprendžia nesant nustatyto pagrindo remiantis atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
55. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kokią įtaką turės jo priimtas sprendimas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo teisėms ir pareigoms, nepagrįstai juos įtraukdamas į bylą. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad imperatyvus reikalavimas tretiesiems asmenims turėti procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi dėl įtakos jo regresinėms teisėms ir pareigoms – nenumatytas, o nagrinėjamos bylos rezultatas turi įtakos derybų būdu į šakos kolektyvinę sutartį įtrauktos sąlygos prasmės aiškinimui.
56. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali įstoti ar būti įtrauktas į bylą tik esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2014, 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015).
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo įtraukimu į bylos nagrinėjimo procesą pirmosios instancijos teisme, su jais sutikdama sprendžia pagrindo tam nebuvus. Pažymėtina, jog nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas nenurodė, kokiu būdu byloje priimtas sprendimas gali paveikti jų interesus, nesant būtinosios tokių asmenų dalyvavimo civiliniame procese sąlygos – dalyvaujant procese su ta šalimi, su kuria juos sieja tam tikras materialusis teisinis santykis, išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo sudaryta kolektyvinė sutartis, išimtinai siejanti, kaip minėta, jos šalis. Taigi, bylos šalims pateiktuose procesiniuose dokumentuose pakartotinai pabrėžus, jog ginčas, kilęs tarp ieškovės ir atsakovės, laikytinas individualiu darbo ginču DK 213 straipsnio 3 dalies prasme, ir su kolektyvinės sutarties normų nevykdymu ar netinkamu vykdymu yra nesusijęs, pripažintina nebuvus ir jų teisinio procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su nepagrįstai į bylos nagrinėjimo procesą įtrauktų trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo pakeistina (CPK 47 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
58. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
59. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies tik dėl procesinio pobūdžio reikalavimo, o ieškovė, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijos ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimo įtraukimą į bylos nagrinėjimą pripažinus neteisėtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, neprašė, jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
60. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
tenkinti atsakovės T. Ž. apeliacinį skundą iš dalies.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4905-723/2019 ir jį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti.
Panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. kovo 13 d. sprendimą, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-3122, kuriuo iš dalies tenkintas T. Ž. prašymas išieškoti iš darbdavės akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ 300,00 Eur (tris šimtus eurų), atskaičius mokesčius, išmoką 50 metų jubiliejaus proga kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu.
Priteisti iš atsakovės T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“, juridinio asmens kodas 110053842, naudai 15,00 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.“
Teisėjai Virginijus Kairevičius
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Tatjana Žukauskienė