Civilinė byla Nr. 2A-1243-232/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01287-2012-9
Procesinio dokumento kategorija 35.4; 36.2; 50.10;116.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Liudos Uckienės (pranešėja), Alvydo Barkausko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. K. ir Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams J. K. ir Ž. V. dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Stogava ir ko“,
NUSTATĖ :
I.GINČO ESMĖ
ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su Patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų 31 666,73 Lt dydžio nuostolio iš turto pardavimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ieškovas 2006-2007 m. laikotarpyje su UAB „Arolsas ir ko“ sudarė keturias lizingo sutartis, pagal kurias ieškovas nupirko lizingo sutartyse nurodytą turtą ir perleido jį valdyti ir naudotis bendrovei, o UAB „Arolsas ir ko“ įsipareigojo sutartyse nustatytais terminais mokėti lizingo įmokas. 2008-11-25 UAB „Arolsas ir ko“ teisės ir pareigos pagal lizingo sutartis buvo perleistos UAB „Stogava ir ko“, be to su UAB „Stogava ir ko“ buvo sudaryta dar viena lizingo sutartis. Už minėtas lizingo sutartis laidavo atsakovai J. K. ir Ž. V.. Trečiajam asmeniui nemokant įmokų pagal lizingo sutartis, jis buvo įspėtas raštu, tačiau savo įsipareigojimų ir toliau nevykdė, todėl 2009-08-17 lizingo sutartys buvo nutrauktos. Atsakovai 2009 11 27 pasirašė laidavimo sutartis Nr. LT065626/L ir Nr. LT065626/L-2. Tačiau į pranešimus dėl prievolių pagal laidavimo sutartis įvykdymo nereagavo. Ieškovas nurodo, kad nors UAB „Stogava ir ko“ ir grąžino lizinguotą turtą ieškovui, tačiau turtas buvo parduotas nuostolingai, todėl ieškovas reikalauja nuostolių atlyginimo iš laiduotojų.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė. Paaiškino, kad ieškinio sumą sudaro tik nuostoliai už turto pardavimą, pripažino, kad pardavus turtą pagal vieną sutartį buvo gautas pelnas, tačiau teigia, kad nė vienas teisės aktas neįpareigoja pelno grąžinti lizingo gavėjui.
Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko. Ieškovas nuostolius pagal lizingo sutartis turėtų skaičiuoti bendrai ir įskaityti pelną, kurį gavo pardavęs vieną iš lizingo objektų. Atsakovai taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis lizingo turto buvo parduota dar iki laidavimo sutarčių sudarymo, tokiu būdu pažeidžiant laiduotojų teisę žinoti apie įrangos potencialius ir esamus pirkėjus, siūlomas kainas, lizingo bendrovės nuostolius ar gautą pelną.
Teismo posėdžio metu atsakovai atsiliepime išdėstytą poziciją palaikė. Papildomai nurodė, kad buvo UAB „Stogava ir ko“ akcininkais. Tvirtino, kad pagal jų paskaičiavimus ne atsakovai skolingi ieškovui, o ieškovas jiems turėtų išmokėti tam tikrą sumą už pelningai parduotą lizingo turtą. Prašė ieškinį atmesti.
Liudytojas D. V. U. nurodė, kad nuo 2009-04-01 iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Stogava ir ko“ direktorius. Liudytojo nuomone, skola turėtų būti fiksuojama pagal lizingo įmokų mokėjimo grafiką, o ieškovo nurodoma nuostolių suma yra nepagrįsta.
Trečiojo asmens UAB „Stogava ir ko“ atstovas bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (t.2, b.l. 5).
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkintino iš dalies. Priteisė ieškovo naudai iš apeliantų lygiomis dalimis, po 13 630,29 L nuostolių atlyginimo viso sudarančių 27 260,57 Lt, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-02-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 818,00 Lt (aštuonis šimtus aštuoniolika Lt 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, po 409,00 Lt, iš kiekvieno. Likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų 43,59 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, po 21,80 Lt iš kiekvieno, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti ieškovui 250,00 Lt dydžio žyminio mokesčio permoką.
Teismas nustatė, kad ieškovas su UAB „Arolsas ir ko“ 2005-06-09 sudarė Lizingo sutartį Nr. LT018841, dėl betono maišyklės PUTZMEISTER, 2006-08-29 Lizingo sutartį Nr. LT038028 dėl automobilio FORD TRANSIT, 2006-11-16 Lizingo sutartį Nr. LT041959 dėl savivarčio MAN, 2007-10-03 Lizingo sutartį Nr. LT 061468 dėl betono siurblio ir stūmoklinės pompos PUTZMEISTER, pagal kurias ieškovo įsipareigojo nupirkti lizingo sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui UAB „Arolsas ir ko“, o pastarasis įsipareigojo sutartyse numatytais terminais mokėti lizingo įmokas (t.1, b.l. 6-11, 17-22, 29-34, 41-46).
Lizingo sutarčių pagrindu ieškovas įsigijo lizingo sutartyse numatytą turtą ir perdavė jį UAB „Arolsas ir ko“ valdyti ir naudoti sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka (t.1, b.l. 12-14, 23-25, 36-37,47-19).
2008-11-25 Sutartimis Nr. LT018841, Nr. LT038028, Nr. LT041959, Nr. LT061468 dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo lizingo gavėjo teises ir pareigas iš UAB „Arolsas ir ko“ perėmė UAB „Stogava ir ko“ (t.1, b.l. 15-16, 26-28, 37-40, 50-52).
2007-12-12 ieškovas su UAB „Stogava ir ko“ sudarė Lizingo sutartį Nr. LT065626, pagal kurią ieškovas įsigijo automobilį CITROEN JUMPER ir perdavė jį UAB „Stogava ir ko“ valdyti ir naudoti sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o minėta bendrovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas (t.1, b.l. 53-62).
Lizingo gavėjui nevykdant mokėjimų pagal Lizingo sutartis, ieškovas 2009-06-02 pateikė pretenziją dėl įsiskolinimo (t.1, b.l. 65). UAB „Stogava ir ko“ įsiskolinimo pagal lizingo sutartis per papildomai nustatytą terminą nepadengė, todėl 2009-08-17 ieškovo pranešimu buvo informuotos apie lizingo sutarčių nutraukimą (b.l. 66). Nutraukus lizingo sutartis lizingo gavėjas grąžino ieškovui lizingo turtą (b.l. 154-157). Lizingo turtas buvo parduotas nuostolingai, išskyrus naudotą savivartį, iš kurio pardavimo buvo gauta 4 406,16 Lt pelno (t.1, b.l. 69). Pardavus visą Lizingo turtą ieškovas patyrė 31 666,73 Lt nuostolio (b.l. 148).
UAB „Stogava ir ko“ prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymui užtikrinti 2009-11-27 su atsakovais J. K. ir Ž. V. buvo sudarytos Laidavimo sutartys (t.1, b.l. 63-64). Laidavimo sutarčių 1 punktuose numatyta, kad laiduotojai įsipareigoja vykdyti UAB „Stogava ir ko“ prievoles pagal nutrauktas Lizingo sutartis, padengti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius realizavus iš UAB „Stogava ir ko“ lizingo sutarčių pagrindu atsiimtą turtą, t.y. padengti turto neišpirktos vertės ir turto pardavimo tretiesiems asmenims kainos skirtumą. Kiekvienas iš laiduotojų įsipareigojo padengti iki 20 000 Lt UAB „Stogava ir ko“ skolos (Laidavimo sutarčių 4 punktai).
Teismas nurodė jog sutinkamai su Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.574 str., lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, o lizingo gavėjui to nepadarius, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Nutraukęs lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę ne tik reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką, bet ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ieškovui dėl trečiojo asmens UAB „Stogava ir ko“ kaltės nutraukus Lizingo sutartis, lizingo gavėjas įgijo pareigą atlyginti ieškovui dėl Lizingo sutarčių nutraukimo patirtus nuostolius tokia apimtimi, kiek jie nepadengti ieškovui realizavus susigrąžintą Lizingo turtą. Teismas pažymėjo, dalį turto pardavus pelningai remiantis CK 6.574 straipsniu, ieškovui priteistinų nuostolių dydis mažino gauto pelno suma (31 666,73 Lt - 4 406,16 Lt). Kadangi kiekvienas iš laiduotojų įsipareigojo padengti tik iki 20 000 Lt nuostolių sumos dalį (laidavimo sutarties 4 punktas), teismas sprendė, kad šiuo atveju, įstatyme numatyta taisyklė jog bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai (CK 6.81 straipsnio 3 dalis), netaikytina, ir laikant, jog už UAB „Stogava ir ko“ prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymą buvo numatyta dalinė laiduotojų atsakomybė.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo 2012 06 14 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantai nurodė jog skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK bei lietuvių kalbai keliamų reikalavimų, kadangi sprendime išreikšta tik teisėjos valia, dėl kalbos logikos pažeidimų sprendimas nesuprantamas.
Nors atsakovas J. K. yra Lietuvos profesinės saugos lygos (toliau Lyga) dalyvis, teismas neteisėtai nepagrįstai pažeidė jo teisę bylą vesti per pasirinktą atstovą Lygą.
Teismas neatsižvelgė ir nevertino faktinės aplinkybės, kad ieškovas tokio pat dydžio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo yra pareiškęs ir trečiojo asmens bankroto byloje.
Teismas netinkamai nurodė faktines aplinkybes, jog ieškovas buvo pateikęs pretenziją dėl įsiskolinimo, kad trečiasis asmuo UAB „Stogava“ per papildomai nustatytą terminą įsiskolinimo nelikvidavo kai atsakovai jokių panašaus pobūdžio pranešimų nėra gavę, ieškovas nepranešė jiems apie sutarčių nutraukimą bei nuostolingai parduodamą turtą, nepasiūlė jiems patiems jį parduoti ar nupirkti (perimti), teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir atsakovų atžvilgiu priėmė neteisėtą sprendimą. Ši aplinkybė apeliantų nuomone nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Laidavimo sutarčių 1 punktuose numatyta jog atsakovai įsipareigoja įvykdyti UAB „Stogava“ prievoles pagal nutrauktas lizingo sutartis padengti lizingo bendrovės nuostolius realizavus atsiimta turtą, iš viso buvo sudarytos ir perleistos trečiajam asmeniui UAB „Stoguva“ 4 lizingo sutartys, pats trečiasis asmuo sudarė dar vieną lizingo sutartį, tačiau teismas neįvardijo pagal kokią konkrečiai sutartį priteisė nuostolius, neįvardijo konkrečių sutarčių.
Apeliantai mano, kad pagal tinkamus ir teisiškai pagrįstus skaičiavimus ne atsakovai skolingi ieškovui, bet atvirkščiai ieškovas turėjo išmokėti tam tikrą sumą atsakovams pelningai pardavęs susigražintą turtą, rėmėsi liudytojo UAB „Stogava“ buvusio direktoriaus D. V. U. parodymais, kad jo nuomone skola turėtų būti fiksuojama pagal lizingo įmokų mokėjimo grafiką, o ieškovo nurodyta nuostolių suma yra nepagrįsta.
Teismas neatsižvelgė jog pagal CK 574 straipsnio nuostatas, kurios reikalauja gražinti lizingo davėją į tokią padėtį kuri būtų buvusi jei lizingo gavėjas tinkamai įvykdytų sutartį, reiškia jog iš lizingo gavėjo negali būti pareikalauta daugiau nei jis turėjo įvykdyti pagal sutartį. Teismas netinkamai taikė CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas, lygiomis dalimis iš atsakovų priteisdamas 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismas netinkamai supranta CK 6.245, 6.247, 6.248 straipsnių nuostatas, numatančias civilinės atsakomybės taikymą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Ieškovas nurodė, kad dėl apeliantų pacituotų procesinės teisės normų bei cituoto LAT Senato nutarimo nepasisako nes apeliaciniame skunde neįvardijama kokiu būdu teismas šias normas pažeidė.
Dėl apelianto J. K. teisės bylą vesti per atstovą pasisakė jog byloje nenustatyta CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų, nes apeliantas J. K. nepateikė reikiamų dokumentų įrodančių jog jis yra Lygos narys dėl ko šios asociacijos atstovui nebuvo leista atstovauti apeliantą teisme.
Nurodė jog laiduotojų ir skolininko prievolės yra solidarios todėl ieškovas turėjo teisę reikšti reikalavimus tiek skolininkui (trečiajam asmeniui byloje BUAB „Stogava“, tiek laiduotojams ir ta aplinkybė jog ieškovas yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą BUAB „Stoguva“ bankroto byloje pagal LAT formuojamą praktiką (LAT 2006 10 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006, LAT 2011 12 29 nutarimas3K-P-537/2011) nėra kliūtis reikšti reikalavimą ir laiduotojams. Taip pat pažymėjo jog kreditorinio reikalavimo pareiškimas nereiškia jo patenkinimo juolab, kad ieškovo reikalavimas BUAB „Stogava“ bankroto byloje įtrauktas į trečiosios eilės kreditorių sąrašą.
Ieškovas tinkamai informavo apeliantus apie trečiojo asmens neįvykdytas prievoles, 2011 07 07 jiems išsiųstais reikalavimais Nr. SL-SR-11615 ir NR. SL-SR-11617 pareikalaudamas įvykdyti prievoles už trečiąjį asmenį. Ieškovas nurodė jog visiškai neaišku kuo remiantis apeliantai teigia jog ieškovo nuostolių skaičiavimai yra neteisingi ir kaip jie atlieka savo skaičiavimus. Ieškovas nurodė, kad šiuo atveju nuostoliai apskaičiuojami iš likusios lizingu neišpirktosios vertės be PVM atimant sumą be PVM už kurią turtas buvo parduotas. Neišpirktoji likutinė vertė identifikuojama pagal byloje pateiktus įmokų grafikus prie lizingo sutarčių, kurie yra pateikti į bylą bei turto pardavimo tretiesiems asmenims sutartis, kuriomis ieškovas pardavė atsiimtą turtą tretiesiems asmenims bei nauja lizingo sutartimi, bei pateikta pažyma, kurioje nuostoliai paskaičiuoti remiantis anksčiau minėtais dokumentais.
IV APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Ginčas byloje yra kilęs dėl prievolių kylančių iš laidavimo sutarčių, kuriomis atsakovai būdami trečiojo asmens akcininkais, užtikrino dalies ieškovo kaip lizingo davėjo nuostolių, pardavus trečiojo asmens lizingo gavėjo lizinguotą turtą.
Apeliantas apeliacinio skundo pradžioje cituoja visą eilę procesinių normų (CPK straipsnių) reguliuojančių sprendimo priėmimo tvarka, jo išdėstymą, turinį, sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, bylos nutraukimo pagrindus, 1997 06 13 LAT senato nutarimą ir kita, tačiau nenurodo kuo konkrečiai pasireiškė šių procesinių normų pažeidimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kaip tai įtakojo apeliantų teises ir pareigas procese. Todėl kolegija pasisako tik dėl konkrečių apeliaciniame skunde įvardijamų argumentų, apeliantų nuomone įtakojusių neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Dėl apelianto J. K. teisės bylą vesti per Lygos atstovą.
A. J. K. nurodė esąs Lygos narys, buvo pareiškęs prašymą leisti jį byloje atstovauti minėtos asociacijos atstovui, tačiau teismas nepagrįstai prašymą atmetė. Iš bylos medžiagos matyti jog į parengiamąjį posėdį vykusį 2012 05 08 (t.1,b.l. 220) neatvykus J. K. buvo atvykęs asmuo A. B., pateikęs Lygos įgaliojimą atstovauti J. K. nagrinėjamoje byloje. Teismas bylą atidėjo ir įpareigojo pateikti įrodymus jog minėtas atstovas gali būti atsakovo J. K. atstovas byloje, o konkrečiai pateikti įrodymus, kad J. K. yra Lygos narys, tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti, o atsakovas J. K. teismo posėdyje, vykusiame 2012 06 01 (t.1,b.l. 13-18) paaiškino jog į Lygą kreipėsi tik dėl atstovavimo ir jos nariu nėra. Todėl teismas konstatavo jog minėtos lygos atstovas neturi teisės atstovauti atsakovą byloje, nes atstovavimas nėra tinkamai įformintas. Kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Atstovavimą teisme reguliuoja CPK V skyriaus 51 -61 straipsniai. Pagal minėto skyriaus nuostatas fiziniam asmeniui atstovauja atstovai pagal įstatymą (nepilnamečių arba neveiksnių asmenų tėvai globėjai ir kt.) arba atstovai pagal pavedimą. CPK 56 straipsnyje įvardijami asmenys, kurie gali būti teisme fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą, jame be advokatų, jų padėjėjų, ir kt. 6 punkte įvardijama, kad tokiais atstovais gali būti ir asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus. Tokiu atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). CPK 57 straipsnio 3 dalyje numatyta jog CK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais atvejais profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens teisės ir pareigos patvirtinamos atstovaujamo asmens (profesinės sąjungos nario ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyvio) ir atitinkamai profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens rašytine sutartimi. Šiuo atveju, kai atsakovas J. K. teismo posėdyje pripažino nesąs asociacijos nariu, nes į asociaciją kreipėsi tik dėl atstovavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neleido minėtos asociacijos atstovui jį atstovauti.
Dėl kreditoriaus (ieškovo) teisės reikšti reikalavimus tiek skolininkui (trečiajam asmeniui) bankroto byloje, tiek laiduotojams, dėl laiduotojų neinformavimo apie sutarčių nutraukimą ir laiduotojų teisų patiems parduoti gražintus lizingo objektus. Dėl atsakovų informavimo apie netinkamą trečiojo asmens prievolių vykdymą.
Apeliantai apeliaciniame skundę kvestionuoja ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš laiduotojų, dėl to, kad ieškovas dėl tų pačių nuostolių jau yra pareiškęs kreditorinį trečiojo asmens bankroto byloje ir laiko jog tokie ieškovo reikalavimai yra nesąžiningi. Su tokiais apeliantų argumentais negalima sutikti, visų pirma todėl, kad toks aiškinimas neatitinka laidavimo kaip tam tikros prievolių užtikrinimo priemonės pobūdžio, kuris kaip tik ir lemia tai, kad kreditorius (šiuo atveju ieškovas) turi teisę reikšti reikalavimus tiek prievolės tinkamai neįvykdžiusiam skolininkui (šiuo atveju trečiajam asmeniui), tiek laiduotojui (šiuo atveju atsakovams). CK 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalyse aiškiai suformuluota laiduotojo ir skolininko solidarioji atsakomybė nurodant jog kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta pagal ta pačią prievolę laidavusių laiduotojų tarpusavio atsakomybė numatant, kad bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šiuo atveju atsakovai yra 2009 11 27 pasirašę identiškas savo turiniu laidavimo sutartis (t.1,b.l. 63,64), iš šių laidavimo sutarčių turinio matyti (1 punktas), kad sutarčių šalys konstatavo jog trečiasis asmuo buvo sudaręs šioje byloje aktualias 5 lizingo sutartis, kurios buvo nutrauktos, lizingo sutarčių bendrosiose sąlygose nustatyta tvarka ir laiduotojai laidavimo sutartimis įsipareigojo vykdyti kliento (trečiojo asmens) prievoles, pagal nutrauktas lizingo sutartis – padengti lizingo bendrovės patirtus nuostolius, realizavus iš kliento lizingo sutarčių pagrindu atsiimtą turtą, t.y. padengti turto neišpirktosios vertės ir turto pardavimo tretiesiems asmenims kainos skirtumą. Sutarčių 2,3 punktai numatė atsakovų ir trečiojo asmens solidariąją atsakomybę už trečiojo asmens sutarties 1 punkte numatytų prievolių nevykdymą, visu laiduotojų (atsakovų) turtu tačiau neviršijant 20 000 Lt sumos. Ieškovo (lizingo bendrovės) reikalavimai dėl trečiojo asmens neįvykdytų prievolių pagal sutarties sąlygas (6,7 punktai) pateikiami laiduotojams raštu, ir laikomi įteiktais išsiunčiant registruotu paštu laidavimo sutartyse nurodytais adresais. Taigi, faktinės aplinkybės pagal kokias lizingo sutartis laiduojama, kad trečiasis asmuo prievolių pagal ginčo lizingo sutartis nėra įvykdęs, kad ginčo lizingo sutartys yra nutrauktos, kad laiduojama tik už nuostolius kuriuos sudaro skirtumas tarp neišpirktosios turto vertės ir gautos pardavus turtą kainos atsakovams buvo žinomos jau pasirašant laidavimo sutartis. Todėl atmestini apeliantų teiginiai apie jų netinkamą informavimą iš ieškovo pusės dėl lizingo sutarčių vykdymo bei nutraukimo. Tokių įsipareigojimų, kaip ir įsipareigojimų leisti patiems ieškovams parduoti gražintą turtą ieškovas nei laidavimo, nei lizingo sutartimis nebuvo prisiėmęs. Apeliantai taip pat nėra pateikę, jokių įrodymų, kad turtas buvo parduotas už akivaizdžiai per mažą kainą.
Kaip jau minėta ieškovas apeliacinių skundu nurodo jog ieškovas neteisėtai pareiškė savo reikalavimus tiek trečiojo asmens (skolininko) bankroto byloje, tiek šioje byloje atsakovams (laiduotojams). Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas. LAT yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis; LAT 2010 11 23 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 04 04 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). LAT plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tokia kreditoriaus teisė pasibaigia jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), nes pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis; LAT plenarinės sesijos 2011 12 29 nutarimas, civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių laidavimo sutartimi atsakovai įsipareigojo būtent kaip solidarieji bendraskoliai atsakyti ieškovui, jeigu trečiasis asmuo (lizingo gavėjas) neįvykdys pareigos atlyginti nuostolių. Trečiajam asmeniui (skolininkui) UAB „Stogava“ Kauno apygardos teismo 2010 04 27 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o 2010 11 25 patvirtintas kreditorių sąrašas, kuriame yra ir ieškovo kreditorinis reikalavimas. Tiek ieškinio pareiškimo teisme metu tiek nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, trečiojo asmens bankroto byla nėra pasibaigusi sprendimas dėl trečiojo asmens pabaigos nepriimtas. Todėl negalima teigti, kad ieškovui kreipiantis į teismą trečiojo asmens (skolininko) prievolė ir atitinkamai laidavimas buvo pasibaigę.
Dėl nuostolių apskaičiavimo teisingumo bei procesinių palūkanų priteisimo, sutartinės atsakomybės taikymo ypatybių .
Apeliantai teigė jog ieškovo pateikti nuostolių iš turto pardavimo paskaičiavimai neteisingi, bet nėra pateikę jokių savo paskaičiavimų. Ieškovas gi, paskaičiavo laidavimo sutarčių 1 punkte numatytus nuostolius iš pagal įmokų grafikus neišpirktosios vertės atimdamas turto pardavimo tretiesiems asmenims kainą (t.1,b.l 69). Apklaustas byloje liudytoju buvęs trečiojo asmens direktorius D. V. Urnikas, kurio parodymais, priteistų nuostolių dydį ginčija apeliantai, išsakė tik savo nuomonę, tačiau nepateikė jokių konkrečių savo paskaičiavimų ar įtikinamų argumentų kodėl ieškovo paskaičiavimai yra neteisingi. Todėl apeliantams šio paskaičiavimo teisingumo nepaneigus apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
Apeliantai nurodė jog teismas netinkamai taikė CK (245, 247, 248 straipsnių) normas nustatančias civilinės atsakomybės taikymą, būtinybę nustatyti asmens traukiamo tokion atsakomybėn neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaltę bei priežastinį ryšį tarp tokio asmens veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių). Kolegija pažymi, kad pagal CK 6.245 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). 6.246 straipsnio 1 dalyje pateikiama neteisėtų veiksmų samprata nurodant, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju apeliantai nėra įvykdę savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų atlyginti solidariai su trečiuoju asmeniu ieškovo turėtus nuostolius, tuo pažeisdami sutartinius įsipareigojimus, tarp šio apeliantų neveikimo ir ieškovo patirtų nuostolių yra aiškus priežastinis ryšys, apeliantų kaltė, remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatomis preziumuojama, o apeliantai į bylą nėra pateikę jokių jų kaltę dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo paneigiančių įrodymų.
Apeliantai nurodo jog teismas akivaizdžiai netinkamai taikė CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas, tačiau nenurodė kuo konkrečiai tai pasireiškė. CK 6. 37 straipsnio 2 dalyje įsakmiai nurodyta skolininko pareiga mokėti įstatymo numatytas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, kuria pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį laikoma diena, kai teismas priima rezoliuciją priimti ieškinį (šiuo atveju 2012 02 01) iki visiško sprendimo įvykdymo. Įstatyminių (procesinių) palūkanų dydį priteistinų iš fiziniams asmenų 5 poc. dydį nustato CK 210 straipsnio 1 dalis.
Kiti apeliaciniame skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Liuda Uckienė
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Alvydas Barkauskas