Administracinė byla Nr. A-455-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00831-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4–5) nurodė, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. kovo 19 d., jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas skundėsi, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo, buvo drėgna, nebuvo atliekamas pagrindinis kamerų valymas. Jis taip pat teigė, kad Kauno TI priėmimo paskirstymo punkto kratos kambaryje atliekant jo kratą buvo minusinė oro temperatūra. Pareiškėjas skundėsi, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI buvo pažeistas jo orumas, teko kęsti fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, patyrė emocinę skriaudą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, prašė jo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 9–12) nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas keliose kamerose. Nurodė, jog Kauno TI pradėjo veikti 2004 metais, ji yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m, gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 (Žin., 2009, Nr. 159-7219) (toliau – ir Higienos norma), reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma Higienos normoje nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Kauno TI pripažino, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Pažymėjo, kad laikymas mažesnio, nei normoje nustatytas, ploto sąlygomis vyko trumpais periodais ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Atsakovo atstovas nesutiko, jog kratos kambaryje buvo neigiama oro temperatūra, neužsidarė langai. Nurodė, jog kratos patalpa yra šildoma, joje įrengti tipiniai langai, jie užsidaro. Dėl kamerų valymo, nurodė, jog kamerų tvarkymas, taip pat ir pagrindinis valymas yra jose kalinčių asmenų pareiga. Atsakovo atstovas manė, kad pareiškėjas yra pats kaltas, dėl nevykdyto pagrindinio kameros valymo. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo pretenzijomis dėl nepakankamo kamerų vėdinimo ir drėgmės. Higienos normos VI skirsnio „Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai“ 24 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip reikalauja minima norma, buvo įrengti atidaromi skaidraus stiklo langai. Sanitariniuose mazguose veikė ištraukiamoji mechaninė ventiliacija. Dėl kameroje buvusio apšvietimo, pažymėjo, kad, esant reikalui rašyti ar skaityti, kameroje esančių asmenų prašymu gali būti įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas tardymo izoliatoriuje būna įjungtas iki 9 val. ryto bei po 16 val. vakaro. Nurodė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo, o jam būtų atsakyta. Skaityti ir rašyti pareiškėjas turėjo galimybes kameroje esant natūraliai ar dirbtinei apšvietai, jis taip pat galėjo pasinaudoti biblioteka arba skaitykla, kompiuterių klase. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, kuomet pats yra nerūkantis, atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo paklausus, ar jis rūko, jis patvirtino, kad yra rūkantis.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo prastas apšvietimas, vėdinimas, kaupėsi drėgmė, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o asmens ir daiktų apžiūros buvo vykdomos antisanitarinėmis sąlygomis (patalpoje šalta).
Dėl ploto normos pažeidimo teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 139, 169, 213, 235, 236 (b. l. 14–17).
Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta minimali ploto norma, t. y. 3,6 kv. m, nebuvo užtikrinta 65 paras, iš jų 6 paras pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m plotas, tačiau 45 paras ploto norma buvo pažeista nežymiai, pareiškėjui teko 0,04 kv. m mažiau nei nustatyta teisės aktuose (3,56 kv. m).
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 65 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, todėl jis turėjo visą laiką gulėti, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose buvo prastas apšvietimas, patalpos nebuvo ventiliuojamos, jose kaupėsi drėgmė, jos nebuvo valomos, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios Higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, buvo prastas apšvietimas, patalpos nebuvo ventiliuojamos, jose kaupėsi drėgmė, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo atstovo į bylą pateikta kameros lango foto lentelė (b. l. 23) patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės ir oro trūkumo patalpose. Teismas pažymėjo ir tai, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte reglamentuota, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjo argumentai, kad patalpose trūko oro, kaupėsi drėgmė, atmesti.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamera nebuvo tvarkoma, teismas pažymėjo, kad, pagal byloje pateiktus duomenis, asmenys, esantys kameroje, yra patys atsakingi už joje palaikomą švarą ir tvarką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis, kad kameros buvo netvarkingos, prašęs priemonių šiam nepatogumui spręsti, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam kilo neturtinė žala, kadangi kameros nebuvo tvarkomos, atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose buvo tamsu, dėl to jis negalėjo skaityti ir rašyti, tai pakenkė jo regėjimui, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas į juos nesikreipė dėl prasto apšvietimo kamerose, nesiskundė regėjimo sutrikimais. Teismui pateikė pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, kurioje ginčo laikotarpiu duomenų apie pareiškėjo regėjimo pablogėjimą nėra (b. l. 18–20), todėl pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės, nurodančios, jog dėl prasto kamerų apšvietimo, jam buvo sukurta neturtinė žala, atmestos kaip nepagrįstos jokiais įrodymais.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, jog, teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, dėl Kauno TI patalpose higienos normų užtikrinimo, leidžia manyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu negalėjo patirti nepatogumų dėl higienos normų neužtikrinimo jo gyvenamose kamerose.
Dėl kratų patalpoje esančios žemos oro temperatūros teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė kratų patalpos nuotraukas (b. l. 41–42), iš kurių galima spręsti, kad patalpos pakankamai tvarkingos, uždaros. Nors nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas į bylą nepateikė įrodymų apie kratų patalpos temperatūrą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad minėtos patalpos nėra gyvenamosios patalpos, o kratos procedūros trunka trumpai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo esant kratų patalpos žemai temperatūrai yra deklaratyvūs, dėl to atmestini.
Dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.
Teismas akcentavo, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius duomenis – asmens sveikatos istorijoje 2013 m. spalio 25 d. įraše yra nurodyta, kad pareiškėjas nurodė, jog yra rūkantis (b. l. 19), todėl jo nurodytos aplinkybės, kad Kauno TI neklausė jo, ar jis yra rūkantis, bei tai, jog jo laikymas kartu su rūkančiais jam sukėlė neturtinę žalą, atmestos kaip nepagrįstos. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pateikęs Kauno TI administracijai prašymą dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl, įvertinęs esamus duomenis, teismas darė išvadą, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl teisių pažeidimo, laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis, yra atmestini.
Dėl pareiškėjo sveikatos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo nuomone, nustatyti gyvenamojo ploto pažeidimai negalėjo pareiškėjui sukelti tokio lygio ir intensyvumo išgyvenimų, kokius jis nurodė skunde.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 65 dienas, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Darydamas šią išvadą, teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus.
Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur.
Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.
III.
Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas nėra nustatyta jokių senaties terminų. Mano, jog jam turėjo būti skaičiuojamas 4 kv. m minimalus plotas, neįskaitant į jį baldų, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodo, jog teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nustatytų orientacinių dydžių. Kituose sprendimuose EŽTT, konstatavęs analogišką pažeidimą, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisė didesnius žalos atlyginimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl neteisėtų Kauno TI veiksmų atlyginimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose, nes priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pažymi, kad kituose sprendimuose EŽTT, konstatavęs analogišką pažeidimą, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisė didesnius žalos atlyginimus.
Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 4464/70). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-858/2015).
EŽTT savo praktikoje yra akcentavęs pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).
Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją (pareiškimo Nr. 41653/05) vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo. Taigi EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl priteistinos žalos sumos yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo EŽTK 3 straipsnio pažeidimas, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017).
Pažymėtina, kad, pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Kauno TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjui tekusį plotą, kai jis buvo laikomas Kauno TI kamerose, daro išvadą, kad Kauno TI ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei Įsakyme nurodyta 3,6 kv. m ploto norma, buvo laikomas 63,5 paros (kai kuriais atvejais pažeidimas trukdavo pusė paros), tačiau 44 paras ploto norma buvo pažeista nežymiai, pareiškėjui teko 0,04 kv. m mažiau, nei nustatyta teisės aktuose (3,56 kv. m). Pažymėtina, kad, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas 18 parų. Teisėjų kolegija įvertinusi, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas, o su dar trimis ar keturiais asmenimis, sprendžia, kad būtina atsižvelgti į baldų užimamą plotą ir įvertinti, jog kameroje esantys baldai ribojo pareiškėjo galimybę judėti.
Nors pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, neįvertinęs, jog pareiškėjas tam tikrais atvejais netinkamomis sąlygomis buvo laikomas pusė paros, tačiau pagrįstai atsižvelgė, jog didžiąją dalį šio laiko ploto norma buvo pažeista nežymiai, taip pat įvertino, jog nėra duomenų, kad netinkamos gyvenimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje. Visgi teismas, nurodydamas laikotarpį, kai pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m plotas ir toks kalinimas lėmė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nepagrįstai šį plotą skaičiavo neatėmęs iš kameros ploto kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto. Ši išvada darytina įvertinus naujausią EŽTT praktiką (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją). Konstatavus, jog mažesnis nei 3 kv. m plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ilgesnį laikotarpį nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atitinkamai didintinas priteistinos žalos dydis.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą Nazarenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 39483/98, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Mamedova prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7064/05, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30049/02).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti priteisiant pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius