Civilinė byla Nr.2S-21-611/2010

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.4; 122.2; 122.4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. sausio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski, 

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB „Serneta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Peri“ pareiškimą skolininkui UAB „Serneta“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas UAB „Peri“ kreipėsi 5 teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti jam iš skolininko UAB ,,Serneta“ 5488,92 Lt skolą, 193,70 Lt delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų ir 43 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašė areštuoti skolininkui priklausantį turtą, pinigines lėšas, turtines teises, nurodydamas, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes skolininkas delsia atsiskaityti su kreditoriumi, nereaguoja į raginimus.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nutarė areštuoti skolininkui priklausantį turtą ne mažesnės, kaip 5682,62 Lt vertės, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti, dovanoti ar kam nors perleisti. Teismas atsižvelgė į reikalavimo sumos dydį ir padarė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl kreditoriaus prašymą tenkino.

Skolininkas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodė, kad teismas vertino vien prievolės apimtį, tačiau neatsižvelgė  į skolininko veiklos pobūdį, jo veiklos apimtis, įstatinį kapitalą, turimo turto dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, turinčias reikšmės apelianto turtinėms galimybėms įvertinti, todėl buvo neteisingai įvertintas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumas. Nurodė, jog kreditorius nepateikė jokių duomenų apie skolininko siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį. Nesant byloje minėtų duomenų, preziumuojama, jog skolininkas yra sėkmingai veikianti verslo įmonė, o laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. Pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nepranešus galimam skolininkui, paralyžiuoja įmonės ūkinę veiklą.

Kreditorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog skolininkas delsia atsiskaityti su kreditoriumi 148 dienas, piktybiškai vengia įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Pažymėjo, jog skolininkas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę būklę. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu ir laikinąsias apsaugos priemone pritaikė ne piniginių lėšų, bet nekilnojamojo ir kito ilgalaikio turto areštą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati skolininko turtinė padėtis, kuri buvo iki kreditoriaus kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti teismo įsakymo realų ir tinkamą įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai, jog nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo priimta neatsižvelgiant į skolininko veiklos pobūdį, jo įstatinį kapitalą, turimo turto dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, yra atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skolininkas duomenų apie įmonės finansinę būklę nepateikė. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka padaryti prielaidą, jog skolininkas neįvykdė savo prievolės bei, kad pasitvirtinus kreditoriaus teiginiams apie tai, bus pagrindas priteisti iš skolininko skolą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamos aplinkybės: grėsmė, jog galimas palankus kreditoriui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Apeliantas neginčija, jog jis yra skolingas kreditoriui. Pažymėtina, jog teismas, taikydamas LR CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog kreditorius nepateikė jokių duomenų ar įrodymų apie apelianto siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis bei hipotetinių prielaidų konstatavimu bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, jog vien reikalavimo apimtis, nevertinant jo su apelianto veiklos pobūdžiu, apimtimis, įstatinio kapitalo dydžiu, kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis turtinėms galimybėms įvertinti, savaime negali būti lemiama, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, tačiau skolininkas duomenų apie turimą turtą, tuo labiau neapsunkintą prievolėmis, nepateikė, taip pat nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dėl skolų priteisimo iš skolininko į Vilniaus apygardos teismą yra kreipęsis ir kitas ieškovas, pareikšto ieškinio suma gerokai viršija 1000 000 Lt. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, pripažintina, kad skolininko įmonė turi nustatytais terminais neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kitoms įmonėms, kurie sudaro prielaidas abejoti įmonės mokumu bei galimybėmis, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsiskaityti su kreditoriumi.

Teisėjų kolegija pažymi, jog skolininko realią turtinę padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas įmonės finansinių dokumentų rinkinys – balansas,  pelno (nuostolių) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, pastabos prie finansinių ataskaitų rinkinio, duomenys iš viešųjų registrų apie registruotinam turtui taikytus suvaržymus, turto vertintojų ataskaitos, išrašai „su istorija“ iš kredito įstaigose esančių įmonės sąskaitų, kreditorių ir debitorių sąrašas ir pan. Apeliantas teismui nepateikė jokių duomenų iš įmonės finansinių dokumentų rinkinio. Apeliantui nepateikus įmonės finansinių dokumentų, duomenų apie registruotiną turtą, jo vertę, šiam turtui taikytus apsunkinimus, negalima spręsti apie įmonės gerą turtinę padėtį ir geras finansines galimybes ateityje. Ši situacija leidžia manyti, kad netaikius skolininko turto arešto, galėtų iškilti reali grėsmė neįvykdyti kreditoriui galimai palankaus sprendimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas 5682,62 Lt sumai – buvo pritaikytas teisėtai.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas. Dėl nurodytų motyvų skolininko atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš skolininko priteistinos 7,05 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (LR CPK  88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., kolegija

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš skolininko UAB „Serneta“ (duomenys neskelbtini) 7,05 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                  Andžej Maciejevski

Kolegijos teisėjos                                                                                                  Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Neringa Švedienė