Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-274-493/2012
Teisėjas Raimundas Klimaitis (Proceso Nr. 1-91-1-00616-2010-8)
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičius, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistojo V. S. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam R. V., specialistui ekspertui Žydrūnui Megelaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011-12-20 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirta bausmė – 5 metai laisvės atėmimo, Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir paskirta bausmė – 6 mėnesiai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2, 5 d. bausmės subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 5 (penki) metai laisvės atėmimo. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. spalio 29 d. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo momento.
Nuosprendžiu kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas pakeisti kardomąją priemone suėmimu ir nuspręsta V. S. suimti teismo salėje, nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąsias priemones, panaikinti.
Priteista iš V. S. 3250 Lt turtinės ir 50000 Lt neturinės žalos atlyginimo R. V. naudai.
Priteista iš V. S. 4654,52 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai.
Priteista iš V. S. 10352,63 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyriaus naudai.
Priteista iš V. S. 1395,89 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Daiktiniai įrodymai – dujinis pistoletas ME 9 mod. Para, Nr.0031175, apkaba, 6 vnt. šovinių, nuosprendžiui įsiteisėjus, bus konfiskuoti ir sunaikinti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, medžiaga bus perduota Jurbarko rajono apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo V. M. atžvilgiu, esant jo veikoje požymių nusikalstamos veikos numatytos LR BK 235 str.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. už tai, jog 2010 m. spalio 19 d., dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) kaime, miško ribose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje ir rajone, sunkiai sutrikdė sveikatą kitam asmeniui, t. y. R. V., tyčia suduodamas mažiausiai vieną smūgį beisbolo lazda į galvos sritį, padarė jam muštinę žaizdą kairio smilkinio – viršugalvio riboje, atvirą kairio momenkaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties sumušimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos respublikos BK 178 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. spalio 19 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) kaime, miško ribose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje ir rajone, tyčia sužalojęs beisbolo lazda R. V., kuris po padaryto sužalojimo nukrito ant žolės, pagrobė R. V. priklausantį dujinį pistoletą „Para“ 850 Lt vertės, tuo padarydamas R. V. 850 Lt turtinę žalą.
Nuteistojo V. S. gynėjas advokatas D.Svirinavičius savo apeliaciniu skundu prašė Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011-12-20 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą V. S. atžvilgiu nutraukti, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 9 p., pareikštus civilinius ieškinius atmesti.
Gynėjo nuomone, byloje nėra įrodyta, kad V. S. jam inkriminuotame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būtų padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, byloje nustatytuose V. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, tame tarpe nėra nei vienos iš jam pirmosios instancijos teismo inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių. Kaltinime nurodytu laiku bei vietoje V. S. gynėsi nuo R. V. vykdyto, panaudojant šaunamąjį ginklą, užpuolimo pavojingo gyvybei. Gindamasis neviršijo būtinosios ginties ribų, jo gynyba atitiko R. V. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taip pat nevogė nukentėjusiajam priklausančio dujinio pistoleto. Sužinojo, jog R. V. intensyviai telefonu, o galimai ir betarpiškai bendrauja su jo (V. S.) sugyventine A. P., su kuria V. S. tuo metu gyveno faktinėje santuokoje, kartu augino abiejų mažametę dukrą J. S., gimusią 2006-09-27 d. Todėl V. S. šias aplinkybes norėdamas išsiaiškinti, sutarė susitikti konkrečioje vietoje išsiaiškinti tiesą. Kadangi R. V. tonas, bendraujant su juo telefonu, buvo vis tik agresyvokas, be to pats bendras susitikimo „akis į akį“ pasiūlymas buvo iš R. V. pusės, V. S. truputį nerimavo, kad R. V. susitikimo vietoje nebūtų su kokiais nors savo draugais ir jo nesumuštų ar ko nors kito jam nepadarytų bloga. Todėl V. S. dėl viso pikto paprašė savo kaimyno jį palydėti, t.y., kad šis savo automobiliu irgi nuvažiuotų į tą V. S. su R. V. susitartą vietą. R. V. automobilį vairavo kažkoks jaunuolis, kurio neįžiūrėjo. Tas automobilis sustojo atokiau nuo jo ir nuo jo kaimyno automobilio. R. V. išlipęs iš automobilio ėjo prie V. S.. V. S. nieko rankose neturėjo, R. V. buvo neblaivus, nes nuo jo trenkė stiprokas alkoholio kvapas. Priėjęs R. V. iš karto agresyviai, piktai paklausė, kas V. S. yra neaišku, pasakė, kad jis jau seniai bendrauja su A. P. ir bendrausiąs su ja toliau. Pažodžiui jo kalbos kaltinamasis neprisiminė, R. V. kalbėjo gana trumpai, nors jo žodžių esmė buvo tokia, kaip paminėta. V. S. tiesiog apstulbo nuo tokios jo įžangos ir bandė kažką jam atsakyti - dėl tuometinio savo susijaudinimo dabar tikrai nepamena pažodžiui, ką jis bandė atsakyti, tačiau jokiu būdu jam nedavė preteksto pulti - gal tuo metu nusikeikęs ar pan. V. S. dar labiau apstulbo, kai tuo metu R. V. staiga išsitraukė iš striukės kišenės pistoletą ir jį nukreipė į V. S., tarp jų esant gana nedideliam atstumui. Nors išsitraukdamas tą pistoletą R. V. ir nieko jau nesakė, tačiau iš viso R. V. elgesio V. S. suprato, kad jis nusiteikęs ryžtingai ir gali į jį iš tiesų šauti. Susidarius tokiai netikėtai padėčiai suprato, jog, jeigu pulsiąs bėgti, į jį gali būti šaunama, o pabėgti niekur nespėsiąs. Tai yra, nors tam šovimui ir nebuvo jokios priežasties, tačiau R. V. buvo akivaizdžiai girtas ir jo elgesys buvo visiškai nenumatomas. V. S., siekdamas apsiginti, iš laužavietės čiupęs pagalį ir juo trenkęs R. V. nesitaikydamas. Ginklą V. S. pasiėmė su savim, kad R. V. juo nepasinaudotų, įsikišo į kišenę, sėdo į automobilį ir skubiai išvažiavo. Vėliau nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimo sunkumo laipsnis, R. V. gydymosi laikotarpio pagrįstumas kaltinamajam kelia dideles abejones, nes po kurio laiko, kiek jam žinoma, R. V. jau visur vaikščiojo, važinėjo ir atrodė visai normaliai. Po įvykio jo niekas nesivijo, tik važiuodamas prisiminė savo kaimyną, kurį grįžęs namo rado jau parvažiavusį. Jis pasakė, kad viską matė, tačiau papriekaištavo, jog V. S. jo nebuvo įspėjęs apie tokius "vesternus" ir jis, pats būdamas beginklis, skubiai išvažiavo. Be to jis aiškino, jog matė, kaip V. S. pavyko apsiginti. V. S. gerai apžiūrėjęs tą R. V. pistoletą įsitikino, jog jis buvo dujinis. Tuo metu tikrai nežinojo apie R. V. būklę. Jo pistoletą galvojęs pristatyti policijai arba atiduoti per kitus asmenis pačiam R. V. ir nesiekė to pistoleto savintis ar pan. Bandė ieškoti su R. V. kontakto. Pats buvo juk realiai nenukentėjęs, todėl pats į policiją ir nesikreipęs. Minėtą pistoletą nusprendęs pasilikti kaip daiktinį įrodymą, jeigu R. V. neigtų buvusį jo užpuolimą. Gynėjo nuomone, ginamasis neturi atsakyti už tuos veiksmus, kurie buvo atlikti pilnai būtinosios ginties rėmuose. O R. V. pistoletą ginamasis pateikęs į bylos medžiagą teismui, kaip daiktinį įrodymą.
V. S. parodymai yra nuoseklūs, įtikinami, logiški, patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, bylos duomenimis.
Gynėjas nurodė, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu priėmė, paneigiant minėtuosius kaltinamojo bei liudytojo V. M. parodymus remdamasis išimtinai nukentėjusiojo ir liudytojo Ž. N. parodymais. Tokiu būdu apylinkės teismas prioritetą suteikdamas pastarųjų asmenų parodymams neįvertino tų aplinkybių, kad kaip nukentėjusiojo, liudytojo Ž. N. parodymai nėra nuoseklūs, jie dėl atskirų svarbių byloje aplinkybių prieštarauja tarpusavyje. Taip pat, liudytojas Z. N. kai kurias aplinkybes lemiamu nagrinėjamo įvykio momentu nutyli. Iš nukentėjusiojo parodymų sektų, jog jis su savimi turėjo gynybai dujinį pistoletą, tačiau pastarojo iki pat patiriant smūgį lazda neišsitraukė net iš kišenės, kai tuo tarpu, pasak nukentėjusiojo, V. S. esą pasiėmė iš savo automobilio lazdą, artėjo su ta lazda link jo (nukentėjusiojo), po ko priėjęs jam be jokios priežasties smogė. Tokie parodymai neįtikinami, neatitinkantys byloje nagrinėjamos situacijos. Tuo tarpu būtent kaltinamojo bei liudytojo V. M. parodymai yra visiškai logiški, įtikinami, atitinkantys visus kitus byloje surinktus duomenis. Akivaizdu, jog V. S. tikrai buvo būtinosios ginties padėtis ir jis toje padėtyje tikrai neviršijo tos būtinosios ginties ribų. Jis neturėjo galimybės įsitikinti, suvokti, kad yra puolamas ne koviniu, bet dujinių ginklu, o todėl toje situacijoje ėmėsi tikrai adekvačių, tuo metu jam prieinamų priemonių. Apylinkės teismas neprisilaikė ir LR BPK 305 str. 1 d. 2 punkto reikalavimų bei bet kuriuo atveju pažeidė BPK 20 str. nuostatas, neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., kuriame nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes; kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad apylinkės teismas šioje dalyje nurodytųjų baudžiamųjų įstatymų ir privalomosios teisminės praktikos reikalavimų neprisilaikė, ko pasėkoje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusįjį, klausimą palikusį spręsti teismui, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. S. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), tinkamai priteisė civilinius ieškinius. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistojo gynėjas savo skundu neigia ginamojo kaltę, ją vertina kaip būtinąją gintį, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu pagal BK 135 str. 1 d., 178 str. 1 d. visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. V. liudytojo Ž. N., iš dalies paties nuteistojo V. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip V. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., 178 str. 1 d. įrodymus.
Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis R. V. parodė, kad V. S. pradėjo jam rašyti grasinančias žinutes dėl draugės. Gali būti, kad jis nežinojo, kam rašo žinutes. Kitą dieną jis parašė žinutę ir paklausė, gal nori susitikti. Nukentėjusysis atsakė, kad gali. Kadangi tą dieną jie šventė gimtadienį, R. V. po darbo bendradarbio paprašė jį pavežti ir nieko daugiau neaiškino. Nuvažiavę jie pamatė tamsų VW Golf, durys buvo atidarytos, jis priėjo, kaltinamasis nuo keleivio sėdynės paėmė aliumininę pilką beisbolo lazdą ir trenkė. Nuo smūgio jis nieko daugiau nepamena. Dujinį pistoletą turėjo striukės kišenėje, bet jo nebuvo išsitraukęs. Pistoleto rankenos iš kišenės tikrai negalėjo matytis. Nepasakius nei žodžio kaltinamasis jam smogė. Aikštelėje daugiau nebuvo jokio automobilio. Su A. P. nukentėjusysis teigia nebendravęs, bet jie buvo susitikę gal kokius 3 kartus. Gali būti, kad A. P. norėjo su juo bendrauti. Jis žinojo, kad ji turi draugą, kuris ją muša. Tarp automobilių galėjo būti apie 10 m atstumas. Jis nuo savo automobilio paėjo gal kokius 3 m, ar tik 1-1,5 m ir patyrė V. S. smūgį. Nuo sumušimo jam labai skaudėjo galvą, nes brinko smegenys.
Liudytojas Ž. N. parodė, kad jam paskambino draugas ir paprašė nuvežti iki ąžuolyno, nes pats yra pagiringas. Jie nėra draugai tik bendradarbiai. Jie važiavo R. V. automobiliu BMW. Ąžuolyne stovėjo automobilis Golf, iš kurio išlipo V. S.. R. V. irgi išlipo iš automobilio. Toliau lyg dar kažkas stovėjo. Jis degėsi cigaretę ir pakėlęs akis pamatė kaip po smūgio į galvą R. V. parkrito. Parkritus jam iš kišenės iškrito pistoletas. Jis iššoko iš mašinos, V. S. nuvažiavo, o jis R. V. nuvežė į Šakių ligoninę. V. S. smūgiavo beisbolo lazda. Viskas vyko netoli mašinos. Kaltinamasis buvo atvažiavęs vienas. Po smūgio R. V. nukrito ir nejudėjo, todėl liudytojas galvojo, kad R. V. užmuštas. Pirmas iš automobilio išlipo V. S., tada R. V. išlipo ir kiek paėjo. Vaikinai tik ėjo vienas prieš kitą išlipę iš automobilių, kad ką turėtų rankose liudytojas nematė. Jis matė tik smūgį ir nurodė, kad gali būti, kad toliau stovėjo kažkoks automobilis, bet jis nekreipė dėmesio, nes toje aikštelėje dažnai renkasi jaunimas.
Liudytojas V. M. parodė, kad jam paskambino kaimynas ir paprašė nuvažiuoti į ąžuolyną. Kaimynas jam pasakė, kad nori pasikalbėti su sugyventinės kavalieriumi. Kiekvienas važiavo su savo automobiliais. Jis automobilį pasistatė arčiau pavėsinės. Atvažiavo BMW, išlipo R. V., tada išlipo V. S.. R. V. iš dešinės kišenės išsitraukė pistoletą, kurį nukreipė į krūtinę, ir ėjo link V. S., kuris griebė nuo žemės pagalį ir jam trenkė. Jis išsigando ir nuvažiavo. Į ąžuolyną važiavo tikslu pranešti policijai, jeigu kas nors atsitiktų. Maždaug po pusvalandžio liudytojas susitiko V. S. kieme. Po smūgio R. V. suklupo, bet neparkrito. Jokios beisbolo lazdos liudytojas teigia nematęs.
Specialisto išvados Nr. G 516/10(10) duomenimis nustatyta, kad R. V. padaryta muštinė žaizda kairio smilkinio – viršugalvio riboje, atviras kairio momenkaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties sumušimas. Sumušimas padarytas mažiausiai vieno smūgio pasėkoje kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir minima lazda. Sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.
Siekiant teisingai ir objektyviai išnagrinėti šioje baudžiamojoje byloje pateiktą apeliacinį skundą bei pašalinti abejones, apeliacinės instancijos teisme buvo kviesti ir apklausti nukentėjusysis R. V., liudytojas V. M., ekspertas Ž.Megelaitis.
Nukentėjusiojo parodymais duotais apeliacinio teismo posėdžio metu patvirtinama, jog su V. S. susitikti į nuteistojo pasiūlytą vietą jis važiavo nuteistojo iniciatyva, važiavo pasikalbėti. V. S. įvykio vietoje iš keleivio pusės pasiėmė lazdą, jos neslėpė, iš karto jam trenkė. Ginklo nukentėjusysis neišsitraukė. Su V. S. nieko nekalbėjo, apie pistoletą V. S. nieko nežinojo. Išlipdamas iš automobilio, pistoletą įsidėjo į kišenę, kadangi V. S. nebijojo, todėl ginklo neišsitraukė. Kaip pistoletas atsirado pas V. S., nežino, nes buvo be sąmonės. Kad pistoletas iškrito, pasakė liudytojas.
Iš visų nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad nukentėjusysis R. V. susitikti su nuteistuoju V. S. jokio preteksto neturėjo ir negalėjo turėti, priešingai nei nuteistasis V. S.. Kaip matyti iš V. S. parodymų, jis sužinojęs, jog R. V. telefonu, o galimai, jo nuomone, ir betarpiškai bendravo su jo sugyventine A. P., su kuria tuo metu dar gyveno kartu ir augino mažametę dukrą J. S., pats paskambino R. V. ir bandė aiškintis minėtas aplinkybes, ir skambino ne vieną kartą. Todėl siekis susitikti ir „išsiaiškinti“, numatant vietą ne mieste, o miško aikštelėje, akivaizdžiai bylojo apie nuteistojo galimus ne pačius kultūringiausius „aiškinimosi“ metodus ir būdus. Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. V. parodymų, vertindamas situaciją iš jam žinomų objektyvių pozicijų, jog jis su A. P. buvo tik kelis kartus susitikęs ir nebuvo gerai pažįstamas ir tai nelaikė priežastimi kilti konfliktui su V. S., sutiko su juo susitikti, o nuvežti jį į susitikimo vietą paprašė bendradarbio, kadangi po gimtadienio šventimo buvo pagiringas ir negalėjo vairuoti automobilio. Šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nukentėjusysis neturėjo priežasties išsakyti kažkokias tai pretenzijas V. S. ir netikėtai, išsitraukus dujinį pistoletą, jį pulti, iššaukiant tariamą nuteistojo adekvačią gynybinę reakciją. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojo Ž. N. parodymais nustatyta, kad pistoleto rankose R. V. neturėjo, o jį pamatė, kai nuo V. S. smūgio beisbolo lazda R. V. nugriuvo ir iš jo kišenės iškrito pistoletas, pagrįsta. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo ir liudytojo Ž. N. parodymai nuoseklūs ir neprieštaraujantys nustatytoms aplinkybėms, priešingai nei nuteistojo ir liudytojo V. M. parodymai.
Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, liudytojas V. M. parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu, ir tik tuomet, kai nebuvo galimybės galimybės patikrinti ar paneigti jo parodymus, be to, teisėjų kolegijos pastebėjimu, akivaizdu, kad V. S. apklausos teisme metu bei jo iš anksto paruoštuose ir atspausdintuose parodymuose, kuriuos jis perskaitė teisiamojo posėdžio metu, ir, kurie prijungti prie teisiamojo posėdžio protokolo, nei vieno karto nepaminima šio liudytojo vardas ar pavardė, ar jo gyvenamoji vieta. Liudytojas įvardijamas tik kaimynu. Šis liudytojo tapatybės neįvardijimas teisėjų kolegijai kelia pagrįstas abejones tiek nuteistojo, tiek liudytojo V. M. parodymų patikimumu, juolab, kad jų parodymai tarpusavyje nėra sutampantys.
Nuteistasis V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po jo suduoto smūgio R. V. lazda, jis nukrito, o liudytojas V. M. šias aplinkybes nurodė kitaip, jis parodė, kad po smūgio R. V. neparkrito, o tik sukupo, tai patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Akivaizdus liudytojo parodymų prieštaravimas nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias patvirtino tiek nuteistasis, tiek liudytojas Ž. N., iš dalies ir nukentėjusysis, pagrįstai vertinamas kritiškai. Be to, iš liudytojo V. M. parodymų taip pat akivaizdu, kad jis vyko, kaip asmuo turintis pagelbėti V. S., jei kas būtų įvykę nenumatyto, tačiau, matydamas tariamą grėsmę V. S. – tariamai nukreiptą į jį pistoletą – ir tariamus V. S. gynimosi veiksmus – smūgio sudavimą pagaliu R. V., ne tik kad nesirūpino pagalba V. S., nepranešė policijai, bet pabėgo iš įvykio vietos bei daugiau nei metus laiko – iki nuteistojo prašymo jį apklausti teisiamajame posėdyje apie įvykį nieko neinformavo, todėl pagrįstai jo parodymai buvo įvertinti, kaip galimai melagingi.
Įvertinant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme ištirtų aplinkybių visetą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, kad V. S. nukentėjusiajam padarė sunkų kūno sužalojimą, esant būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacijai.
Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Be to, būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Tai konstatuojama, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija.
Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bei įvertinęs esančių byloje įrodymų visetą, pagrįstai nuteistojo V. S. versiją vertino kritiškai. Aplinkybių bei priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis R. V. turėjo būti agresyviai nusiteikęs V. S. atžvilgiu ir jį taikytis dujiniu pistoletu, nesant nustatytų jokių objektyvių priežasčių, nekonstatuota. Tačiau nuteistojo V. S. elgesys, kaip asmens turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą – nesikreipimas į policiją, ikiteisminio tyrimo metu atsisakymas duoti parodymus, pranešimas apie liudytoją, nukentėjusiojo ginklo atidavimas tik teisiamojo posėdžio metu, parodymų davimas tik teisme, kurie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims, teisėjų kolegijos nuomone, vertinama kaip siekis klaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pagal anksčiau paminėtas ir aptartas aplinkybes nuteistajam V. S. nebuvo priežasties veikti būtinosios ginties sąlygomis, jam nebuvo iškilęs realus pavojus ir jam nebuvo reikalo gintis. Taigi įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas kuriuo išsakytos abejonės dėl nukentėjusiojo sužalojimo laipsnio nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas Ž. Megelaitis. Ekspertas patvirtino, jog nukentėjusiajam R. V. sunkus sužalojimas gavosi dėl atviro kairio momenkaulio lūžio, tai savaime duoda sunkų sveikatos sutrikdymą. Ekspertas su išvada, duota ikiteisminio tyrimo metu sutiko, pagrindo naujai ekspertizei nėra. Eksperto teigimu, sužalojimas galėjo būti padarytas paprasta lazda, jei ji turi masės. Galima ir beisbolo lazda, ir paprasta lazda padaryti tokį sužalojimą, tik reikalingas stiprus smūgis.
Abejoti teismo medicinos eksperto kompetencija teismas neturi jokio pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nukentėjusiajam netinkamai nustatyto sunkaus sužalojimo laipsnio, atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimus, todėl keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Įvertinus tai kas išdėstyta, nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
n u t a r ė:
nuteistojo V. S. gynėjo advokato Daniaus Svirnavičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Arūnas Paštuolis
Teisėjai : Regina Majauskienė
Romualdas Lincevičius