Civilinė byla Nr. 3K-3-125-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00053-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.8; 3.3.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atlyginimo už iš patentu apsaugoto išradimo, naudojamo atsakovės veikloje gaminant naftos produktus, 1996–1997, 1999–2004 ir 2004–2010 metais gautą ekonominę naudą priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu – jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
2. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės: 1) autorinį atlyginimą už patentus pagal šalių sutartinius įsipareigojimus: ieškovui M. B. – 951 034,34 Eur; ieškovui M. B. – 1 035 089,19 Eur; ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur; 2) palūkanas; 3) 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad yra išradimo, apsaugoto Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 29 d. patentu Nr. 3884 (patentinės paraiškos padavimo data – 1994 m. birželio 22 d.) (toliau – ir Patentas, Patentas LT), bendraautoriai. 1994 m. rugsėjo 5 d. ieškovai su atsakove sudarė sutartį Nr. 2 dėl išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo (toliau – Sutartis). Toks pat išradimas buvo patentuotas ir Rusijos Federacijos patentu (toliau – Patentas RU). Sutartyje buvo nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomi ieškovas M. B. ir atsakovė, o išradimo bendraautoriais – ieškovai, kuriems pareikalavus atsakovė privalės išmokėti lygiomis dalimis autorinį atlyginimą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą Patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 m. rudenį–žiemą, tačiau atsakovė gera valia autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau mokėti atsisakė.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos teismų bei kasacinio teismo

sprendimo ir nutarčių esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovės ieškovams: M. B. – 771 433,91 Eur;  M. B. – 858 180,41 Eur; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 871 237,55 Eur autorinį atlyginimą (neišskaičius pajamų mokesčio); 2) priteisė iš atsakovės ieškovams: M. B. – 99 834,24 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 112 401,24 Eur, M. B. – 110 716,69 Eur palūkanų; 3) priteisė iš atsakovės ieškovams 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas: M. B. – 871 268,15 Eur, M. B. – 968 897,10 Eur, B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. – 983 638,79 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisė iš atsakovės ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad aplinkybės ir faktai, nustatyti civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, turi prejudicinę galią šioje byloje ir yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymai. Teismas vadovavosi byloje atliktos technologinės-ekonominės ekspertizės, kurią atliko profesorius C. B., išvadomis, bei V. Č. atlikto ekonominio efekto apskaičiavimu ir sprendė, kad Patentu saugomas išradimas atsakovei leido gauti ekonominį efektą. Teismo nuomone, prievolė mokėti autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą galiojo tik Patento LT apsaugos galiojimo laikotarpiu. Teismas sprendė, kad Sutarties šalys Sutarties vykdymą siejo su dviem esminėmis aplinkybėm: a) išradimo įdiegimu ir naudojimu bei b) ekonominio efekto gavimu iš vienos pusės ir Patento galiojimu iš kitos pusės, todėl konstatavo, jog ieškovai pagrįstai reikalauja priteisti jiems autorinį atlyginimą už visą Patento galiojimo laiką, t. y. iki jo galiojimo pasibaigimo (2000 m. birželio 22 d.), ir už išradimo naudojimo laiką, kurį lemia išradimo patentinės apsaugos galiojimo laikas; reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį iki 2004 m. balandžio 20 d. vertino kaip nepagrįstą.
6. Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovų reikalavimams priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus, teismas konstatavo, kad ieškovai negalėjo pateikti reikalavimo, nes neturėjo atsakovės atliktų apskaičiavimų, o atsakovė ekonominio efekto buvimą neigė, dėl to ieškovai negalėjo žinoti, jog jų teisės gauti autorinį atlyginimą yra pažeidžiamos. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovai formaliai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti atlygio už 1996–1999 metus, tačiau sprendė, jog terminas turi būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas, vertindamas ieškovų reikalavimą sumokėti jiems autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti šią reikalavimo dalį.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovės ieškovui M. B. 50 148,33 Eur, neišskaičius pajamų mokesčio, ir 31 593,44 Eur palūkanų, ieškovams M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 50 911,34 Eur, neišskaičius pajamų mokesčio, ir po 32 074,14 Eur palūkanų bei 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Kolegija konstatavo, kad ieškovų pareikštiems reikalavimams priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus, pagal kuriuos ieškovų reikalavimo teisė gauti autorinį atlyginimą už 1996–1997 metus pasibaigė 2001 m. liepos 1 d. (pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį), o už 1998–1999 metus – 2000–2009 metais (pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovams jau nuo 1996 metų buvo žinoma apie atsakovės atliktą techninių sprendimų ekonominio efektyvumo skaičiavimą, o ieškovų sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie teisės pažeidimą momentas (subjektyvusis momentas) yra 1997 m. gegužės 1 d. Kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams gauti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus praleistas be svarbių priežasčių, ir nepagrįstai jį atnaujino. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su byloje atliktos technologinės-ekonominės ekspertizės išvadomis, nepateikė duomenų, paneigiančių profesoriaus C. B atliktus skaičiavimus. Kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalauti autorinio atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 metų iki 2000 m. birželio 22 d. nepasibaigęs ir už šį laikotarpį priteistini autoriniai atlyginimai ir palūkanos. Kolegija padarė išvadą, kad ieškinio dalį dėl ieškovams neišmokėtų autorinių atlyginimų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai ir teisėtai, nes po 2000 m. birželio 22 d. atsakovei atsirado teisė laisvai naudotis ieškovų išradimais, kurie jau nebuvo apsaugoti Patentu.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteistas autorinis atlyginimas už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d., paliko nepakeistą, o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. bei palūkanas perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
10. Teisėjų kolegija ieškinio senaties termino pradžią siejo su aplinkybe, kada ieškovams tapo ar turėjo tapti žinoma, jog atsakovė, naudodama ieškovų išradimą savo veikloje, turėjo ekonominę naudą; sprendė, kad nagrinėjamoje byloje šis momentas sietinas su atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštu. Kolegija nurodė, kad šiuo raštu atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę ieškovams, nes veiksmai, patvirtinantys prievolės pripažinimą, gali ir neturėti tapačios lingvistinės išraiškos. Be to, kolegija pažymėjo, kad iš 2001 m. kovo 26 d. rašto turinio ieškovai turėjo suprasti, jog jie turi teisę į tam tikrą autorinio atlyginimo dalį. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai ieškovų teisė gauti atlygį už išradimo naudojimą atsakovės veikloje pagal sutartį buvo susieta su atsakovės turėta ekonomine nauda, kurios egzistavimo ir ekonominės išraiškos duomenys buvo išimtinai atsakovės dispozicijoje, skolininkės veiksmai, kuriais ieškovams buvo siūlomas tam tikras atlygis, dėl kurio dydžio šalys nepasiekė susitarimo, laikytini pakankamais pripažinti, jog ieškovams nuo šio momento tapo žinoma, kad atsakovė turi prievolę išmokėti atlyginimą pagal sutartį, tačiau gera valia tai padaryti atsisako. Taigi kolegija darė išvadą, kad, išskyrus reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už 1996 metus, kurio ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. gegužės 1 d., dėl kitų reikalavimų priteisti autorinį atlyginimą už vėlesnius metus ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2001 m. kovo 26 d., todėl ieškinio senatis praleista tik dėl ieškovų reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už 1996 metus. Kadangi atsakovė turėjo pareigą mokėti patento mokestį, todėl, nors ir nutraukė jo mokėjimą, atsakovams autorinis atlyginimas už Patentu LT apsaugoto išradimo naudojimą mokestis turi būti mokamas už laikotarpį iki 2004 m. balandžio 20 d., t. y. tiek, kiek išradimas buvo naudotas įmonės veikloje. Kolegija pažymėjo, kad ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 priimtas sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, nes jame buvo nustatyta, jog: ieškovų sukurtas išradimas įmonėje AB „ORLEN Lietuva“ buvo įdiegtas ir naudojamas iki jo išmontavimo 2004 m. balandžio 20 d.; išradimas davė ekonominį efektą; byloje teismo ekspertizę atlikusio eksperto C. B. kvalifikacija, gebėjimai bei padarytos išvados nekelia abejonių. Kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų pagrindų, pateisinančių nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo, nėra, todėl bylos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti esant primygtinį socialinį poreikį iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su išradimo patentabilumu ir iš jo kylančiais padariniais. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė netinkamai aiškina CPK 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje pagrindas iškelti bylą buvo iš šalių tarpusavio sutarties kylančių prievolių nevykdymas, bet ne eksperto išvada pirmiau išnagrinėtoje byloje; teisės normos nenustato draudimo ekspertui dalyvauti byloje, jeigu jis kitoje byloje tarp tų pačių šalių yra atlikęs ekspertizę.

III. Prašymo atnaujinti procesą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atsakovė AB „Orlen Lietuva“ prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 ir panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį. Prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismo šališkumą rodo tai, kad nutartyje nagrinėjami faktai ir jų pagrindu priimtos išvados neatitinka kasacijos esmės, dėl to buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškinio senaties taikymo ieškovų reikalavimams dėl autorinio atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 23 d. priteisimo, tačiau teismas skaičiavo, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikoma 2001 m. kovo 26 d. – atsakovės rašto, kuriuo ieškovai informuoti apie atsakovės nesutikimą su tuo, jog atsakovė gavo naudą, data. Teismas veikė pažeisdamas savo kompetencijos ribas, nes nagrinėjo faktines bylos aplinkybes dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir nustatė naują aplinkybę, nuo kurios turėtų būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Atsakovės 2001 m. kovo 26 d. rašte nurodytą bet kokių prievolių paneigimą teismas vertino kaip prievolių pripažinimą, nepateikdamas motyvų, kodėl nepaiso lingvistinio rašto turinio. Nors teismas teigė, kad tas pats raštas yra prievolės pripažinimas, tačiau negalėjo jo laikyti atskaitos tašku, kada ieškovai suprato apie savo teisės pažeidimą. Teismo išvada dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo yra siurprizinė.
2. Teismas pateikė prieštaringus ir nepagrįstus motyvus dėl eksperto šališkumo, nepagrįstai nurodydamas, kad atsakovė nepateikė eksperto šališkumo įrodymų. Atsakovė pateikė penkių specialistų išvadas, kurios priešingos C. B. išvadoms.
3. Teismas nesiaiškino ir nenagrinėjo atsakovės kasaciniame skunde kelto klausimo, susijusio su patento atitiktimi saugomam išradimui keliamiems reikalavimams. Teismas neįvertino, jog po civilinės bylos apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad patentu buvo saugomas išradimo reikalavimų neatitinkantis techninis sprendimas.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. sausio 12 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl proceso atnaujinimo priėmė.
13. Atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą ieškovai prašo jį atmesti. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Kasacinio proceso atnaujinimo pagrindas siejamas ne su neteisėta teismo sudėtimi, o su atsakovės interesų neatitinkančiu įrodymų vertinimo taisyklių ir materialiųjų teisės normų, reguliuojančių ieškinio senatį, taikymu ir aiškinimu. Kasacinio teismo nutartį siekiama revizuoti tais pačiais argumentais, kuriuos kasacinis teismas jau įvertino priimdamas minėtą nutartį.
2. Atsakovė 2001 m. kovo 26 d. rašte nurodytą prievolės dydžio nepripažinimą nepagrįstai sutapatina su pačios prievolės nepripažinimu. Minėtu raštu pripažinta, kad yra ne tik dabartiniai reikalavimai, tačiau gali būti ir būsimi reikalavimai, už kurių pasibaigimą atsakovė yra pasirengusi sumokėti, taigi buvo pasiūlymas už fiksuotą kainą nutraukti prievolę. Teismas teisingai įvertino šio rašto reikšmę ieškinio senaties terminui apskaičiuoti.
3. Teismas, vertindamas argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino, pasinaudojo tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, jog pareiga pagrįsti teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o aukštesnės instancijos teismai gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti.
4. Nė vienas Lietuvos specialistas nebuvo pakankamai kompetentingas būti ekspertu šioje byloje. Teismo eksperto C. B. rengtas ekspertizės aktas buvo įvertintas skirtingais pjūviais, ekspertas išsamiai atsakė į visus pateiktus papildomus klausimus. Prejudicinę reikšmę turinčioje byloje buvo konstatuota, kad ekspertas C. B. yra aukščiausios kvalifikacijos savo srities specialistas.
5. Teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, nes išradimo patentabilumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu

14. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa bylos šalims privalomas (įgyja res judicata galią) (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Toks sprendimas yra privalomas ne tik bylos šalims, bet ir valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).
15. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų faktinių ir (ar) teisinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą, kuris yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų ir (ar) nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Proceso atnaujinimo tikslas – ištaisyti įsiteisėjusiame teismo sprendime (nutartyje) padarytas teisines klaidas, užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis, CPK 2 straipsnis). 
16. Teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2011 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; kt.). Kasacinis teismas, savo praktikoje pabrėždamas proceso atnaujinimo procedūros naudojimo ribotumą, kartu yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti esminių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, galinčių lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2010).
17. EŽTT jurisprudencijoje nurodoma, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas nagrinėti bylą iš naujo (žr., pvz., sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52, ECHR 2003-IX).
18. Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Šio straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Nurodytos CPK straipsnio punkto nuostatos skirtos užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta teisėtos sudėties teismo.
19. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, yra ne tik proceso atnaujinimo, bet ir absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, kurį teismas turi konstatuoti ex officio (pagal pareigas). Laikoma, kad teismo sudėtis yra neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Teismo sudėtis gali būti neteisėta ne tik dėl to, kad neatitinka įstatymo reikalavimų, bet ir pažeidus jo skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką. Pvz., įstatymo nenustatyta, koks procesinis dokumentas turi būti priimamas pranešėjui nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo ar dėl kitų priežasčių perdavus bylą iš vieno pranešėjo kitam pranešėjui, todėl tokiais atvejais yra svarbu, ar kolegiją sudarė, jos pirmininką ir pranešėją paskyrė CPK 352 straipsnio 1 dalyje nurodyti teismo pareigūnai laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo tvarkos (CPK 62 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1019/2002).
20. CPK 65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti absoliutūs teismo nušalinimo pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo pats nusišalinti arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. Šis sąrašas nėra baigtinis, pagal CPK 66 straipsnį nušalinimo pagrindu gali būti ir kitos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Absoliutus pagrindas pareikšti teisėjo nušalinimą yra ir tais atvejais, kai nesilaikoma CPK 71 straipsnyje nustatyto draudimo dalyvauti tam pačiam teisėjui pakartotinai nagrinėjant bylą bei CPK 370 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo dalyvauti teisėjui nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą ir (ar) bylą, kurioje procesas atnaujintas, dėl kurio sprendimo ar nutarties yra atnaujintas procesas.
21. EŽTT nurodė du teismo nešališkumo aspektus, kurių būtina laikytis siekiant užtikrinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą. 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42095/98) EŽTT nurodė, kad: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (sprendimo 30 punktas). Teismas pažymi, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl jų (teisėjų) nešališkumo (sprendimo 32 punktas).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus CPK imperatyviųjų normų pažeidimą, t. y. kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (absoliutų teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindą – CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kiti teismo sprendimo ar nutarties pagrįstumo ir teisėtumo teisiniai pagrindai nenagrinėjami ir nenustatomi; toks teismo sprendimas ar nutartis naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo kitos sudėties teismui.
23. Atsakovė, prašydama atnaujinti bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nurodo, kad teisėjų kolegija, pažeisdama kasacinio teismo kompetencijos ribas, nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių, kurios paaiškėjo po apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, tačiau pati nustatė naujas faktines aplinkybes, jas vertino ir jomis rėmėsi, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė atsakovei nepalankų procesinį sprendimą.
24. CPK 353 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
25. Taigi kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir naujų aplinkybių nenustato, tačiau tiria ir vertina teismų nustatytas aplinkybes civilinio proceso normų taikymo aspektu – patikrina ar jas nustatydamas žemesnės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pripažinęs, kad faktinės aplinkybės nustatytos nepažeidžiant CPK 176, 185 straipsnių reikalavimų, jas aiškina, vertina ir kvalifikuoja. Pažymėtina, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas ir kvalifikavimas tiesiogiai susiję; kitoks negu žemesnės instancijos teismo jų interpretavimas (prasmės aiškinimas) ir pripažinimas, kad jos yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, nereiškia kasacinio teismo kolegijos šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjų nešališkumo (nutarties 20 punktas).
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad aptartos CPK normos, reglamentuojančios teismo veiklą civiliniame procese, nustato neteisėtos teismo sudėties konstatavimo pagrindus. Šios normos yra imperatyvaus pobūdžio ir užtikrina teisėjo (teisėjų) nešališkumo principo įgyvendinimą (CPK 21 straipsnis), taip garantuoja proceso dalyviams teisę į lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis) ir sąžiningą bylos procesą. Konstatavus CPK normų nustatytą teismo ar bent vieno iš bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumo, draudimo jam nagrinėti bylą faktą, pripažįstama, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
27. CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl kasacinio teismo aiškinimas ar papildymas byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal žemesnės instancijos teismų ištirtus įrodymus nereiškia ir negali būti pagrindu pripažinti, jog byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog kasacinio teismo kitoks, negu žemesnės instancijų teismų nustatytas, faktinių aplinkybių interpretavimas ar jų pildymas reiškia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendime vertindamas atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštą, kurį ši neigia esant prievolės pripažinimu, padarė išvadą, jog joks protingas verslininkas nesiūlytų beveik milijono litų už išradimą, kuris neduoda jokios ekonominės naudos. Teismas sprendė, jog atsakovė, siūlydama panaikinti dabartinius ir būsimus ieškovų reikalavimus, iš esmės pripažino jo objektą – t. y. dabartinius ir būsimus reikalavimus pagal Sutartį. Šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas 2001 m. kovo 26 d. atsakovės raštą laikė reikalavimų pagal sutartį pripažinimu. Todėl, priešingai nei teigia atsakovė, kasacinis teismas naujų faktinių aplinkybių dėl šio rašto nenustatė, o vadovavosi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
29. Atsakydama į atsakovės argumentą, jog kasacinis teismas nepaisė lingvistinio 2001 m. kovo 26 d. rašto turtinio, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 6.193 straipsnio 1 dalis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojama praktika dėl sutarčių aiškinimo pirmiausia įpareigoja vertinti ne tik pažodinį sutarties tekstą, bet ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016 33 punktą; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Kasacinis teismas nutartyje nurodydamas, kad veiksmai, patvirtinantys prievolės pripažinimą, gali ir neturėti tapačios lingvistinės išraiškos, pasirėmė savo suformuota praktika ir sprendė, kad 2001 m. kovo 26 d. atsakovės raštas atitinka prievolės pripažinimo požymius.
30. EŽTT jurisprudencijoje buvo ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Marini prieš Albaniją, peticijos Nr. 3738/02, par. 105). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad išsamių motyvų teismo sprendime nebuvimas, nors ir laikytinas CPK normų pažeidimu, pats savaime nelaikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, o turi būti vertinamas viso teismo sprendimo kontekste. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakove, kad nutartis yra be motyvų ar kad nepakankamas nutarties motyvavimas sudaro teismo šališkumo įspūdį.
31. Nagrinėdami šią bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimu nustatytus faktus, tarp jų ir faktus, kad ieškovų sukurtas išradimas atsakovės įmonėje buvo įdiegtas ir davė ekonominę naudą, pripažino prejudiciniais, taip pat pripažino, kad ekspertas C. B. buvo kompetentingas atlikti ekspertizę. Kasacinis teismas, įvertinęs šios bei minėtos bylos įrodinėjimo dalyką, sprendė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atitinkamas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais, todėl pažymėjo, kad nėra pagrindo nukrypti nuo teisinio tikrumo principo bei konstatuoti socialinį poreikį iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su išradimo patentabilumu, taip pat ir eksperto C. B. atliktos ekspertizės patikimumu.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad savo prašyme atsakovė sąvokos „neteisėtos sudėties teismas“ visiškai nesieja su nutarties 20 punkte nurodytomis CPK normomis, kuriose nustatyti šališkumo pagrindai, tačiau bando ja remtis, siekdama, jog būtų peržiūrėta įsiteisėjusi teismo nutartis ir ginčas būtų išspręstas jai palankia linkme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, jog kasacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas ar kad dėl jo padarytų išvadų egzistuoja šališkumo įspūdis.
33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prašymas atnaujinti procesą dėl to, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, yra nepagrįstas, todėl procesas yra neatnaujinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Kasacinis teismas patyrė 26,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės prašymo atnaujinti procesą, iš jos priteistina 26,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 356 straipsnio 1 dalimi, 365 straipsnio 1 dalimi, 370 straipsnio 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atlyginimo už iš patentu apsaugoto išradimo, naudojamo atsakovės veikloje gaminant naftos produktus, 1996–1997, 1999–2004 ir 2004–2010 metais gautą ekonominę naudą priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (j. a. k. 166451720) 26,47 Eur (dvidešimt šešis Eur 47 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Alė Bukavinienė

              Sigita Rudėnaitė

              Vincas Verseckas