Civilinė byla Nr. e2A-254-803/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42047-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „2A Invest“ ir uždarajai akcinei bendrovei „A. V. architektų dirbtuvės“ dėl 2014 m. birželio 5 d. leidimo statyti naują (-us) statinį (-ius)/ rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-01-140605-00545 panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Nerstalita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Augila“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.        Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statytojai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „2A Invest“ išduotą 2014 m. birželio 5 d. leidimą statyti naują statinį Nr. LNS-01-140605-00545. Prašė įpareigoti atsakovę UAB „2A Invest“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą pertvarkyti statinius, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; per nustatytą terminą neatlikus 2 punkte nurodytų veiksmų prašė įpareigoti atsakovę UAB „2A Invest“ per 6 mėnesius savo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB ,,A. V. architektų dirbtuvės“ lėšomis nugriauti statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei UAB ,,2A Invest“ per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo – leisti Inspekcijai nugriauti statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės UAB „2A Invest“. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo parengtas ,,Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas“ Nr. SLD-100-160922-00013 (toliau – Patikrinimo aktas), nustatęs teisės aktų pažeidimus. Leidimas suteikė teisę statyti du vienbučius gyvenamosios paskirties namus pagalbinio ūkio (negyvenamosios paskirties) žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) pagal projektuotojo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ parengtą statinio projektą ,,Du vienbučiai blokuoti gyvenamieji namai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatas. (duomenys neskelbtini). Statybos projektas, Nr. 01/14, parengtas 2014 m. (toliau – Projektas). Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija prieš išduodama statybą leidžiantį dokumentą turi patikrinti, ar statinio techninis projektas yra teisėtas, t. y. neprieštarauja projektavimo sąlygų sąvado, teritorijų planavimo ir kitiems teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, kuriame statyti naujus statinius išduotas ginčo leidimas, patenka į teritoriją, kuriai 2003 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 825 pritarė Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, susijusių su sodininkų bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorija, esančia Verkių ir (duomenys neskelbtini)s seniūnijose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, keitimui. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nurodyta pastaba, kad pagal dabar galiojančius reglamentus, indeksas G3 (gyvenamasis sodybinis užstatymas) atitinka indeksą G1. Pagal detaliojo plano sprendinius žemės sklype, kuriam nustatytas sodybinio užstatymo tipas gali būti statomas tik vienas tam pačiam gyvenamųjų pastatų tipui priklausantis pastatas – vienbutis arba dvibutis gyvenamasis namas su priklausiniais. Atsižvelgiant į detaliajame plane nurodytus sprendinius – vieno ar dviejų butų gyvenamojo namo statyba, ginčijamu statybos leidimu ir pateiktu techniniu projektu suprojektuoti pastatai neatitinka detaliajame plane numatyto sodybinio užstatymo tipo.

2.        Ieškovė atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamo ginčo atveju detaliajame plane nustatytas kitos paskirties žemės sklypas, kurio būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – sodybinio užstatymo, todėl ieškovės nuomone, ginčo statinio projekte numatyti blokuoti ne ant sklypo ribos gyvenamieji namai neatitinka detaliajame plane nustatyto žemės naudojimo pobūdžio – individualių namų statybos ir neatitinka Specifikacijoje reglamentuoto gyvenamųjų teritorijų vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų būdo, todėl statybos leidimas išduotas pažeidžiant detaliojo plano sprendinius. Nagrinėjamu atveju žemės sklypo pobūdis iš detaliajame plane numatyto sodybinio užstatymo pakeistas ginčijamo statybos leidimo projekte nurodytą – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą. Toks pakeitimas nėra galimas be detaliojo plano koregavimo. Šioje byloje negalima atskirti atsakovų atsakomybės, visi atsakovai dalyvavo procese, susijusiame su statybą leidžiančio dokumento išdavimu, kurį ieškovė prašo panaikinti, todėl atsakovams kyla solidarioji atsakomybė.

3.        Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su reikalavimais nesutinka. Nurodė, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, kurio 10 straipsnis reglamentuoja Inspekcijos vykdomą statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimo procedūrą. Remiantis Įstatymo 25 straipsnio 4 dalimi skundai, pranešimai dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo nenagrinėjami, jeigu nuo statybos pradžios praėjo daugiau kaip 1 metai arba statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas anksčiau kaip prieš 3 metus. Sprendimas dėl kreipimosi į teismą siekiant panaikinti tokį statybą leidžiantį dokumentą turi būti priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo patikrinimo akto pasirašymo dienos (Įstatymo 10 straipsnio 7 dalis). Patikrinimo aktas surašytas 2016 m. rugsėjo 22 d., o ieškinį ieškovė teismui pateikė tik 2016 m. lapkričio 17 d. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 19 d. išdavė UAB „2A Invest“ specialiuosius architektūrinius reikalavimus Nr. AR 1294, kuriuose, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 patvirtinto sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano sprendiniais žemės sklypui buvo nustatyti teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo reikalavimai: pastatų aukštis – 1-2 aukštai su mansarda, užstatymo tankis – 30 procentų, užstatymo intensyvumas – iki 0,9 ir kt. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. birželio 5 d. išdavė UAB „2A Invest“ statybos leidimą, kuris suteikė teisę statyti du vienbučius sublokuotus gyvenamosios paskirties namus ir pagalbinės paskirties ūkio pastatą. Pažymėjo, kad statybos projektas buvo patvirtintas elektroniniais projekto vadovo ar projekto dalių vadovų parašais, buvo pateikti visi privalomi dokumentai, projektui pritarė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 patvirtintą detalųjį planą sklypo naudojimo pobūdis – G3, užstatymo intensyvumas - 0,9, užstatymo tankis – iki 30 proc., o pastatų aukštų skaičius – 1-2 aukštai su mansarda. Remiantis statinio projektu užstatymo tankis yra 29,6, todėl neviršija reikalavimų kaip ir nebuvo viršyti užstatymo intensyvumo bei aukštingumo reikalavimai. Atsakovės teigimu, statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, techninis projektas atitinka bendruosius ir detaliuosius planus. Ieškovė nepagrįstai teigė, kad sklype yra galima tik vieno pastato statyba, nes to nedraudžia Teritorijų planavimo įstatymas, kai įsigaliojo 2010-01-01 įstatymo 2, 19, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo redakcija. Pagal atsakovę, nėra patvirtintas naujas detalusis teritorijos planas, todėl esamo detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai. Nors pagal techninį projektą statiniai neatitinka sublokuotų namų sąvokos – jie nesujungti bendra (is), gaisrinės saugos reikalavimus atitinkančia siena (is), tačiau juos skiria ūkinės paskirties patalpos ir, nevertinant projekto formaliai, pastatas turi būti laikomas vienu dvibučiu pastatu su ūkinės pagalbinės paskirties pastatu. Nustačius, kad numatomas pastatas neviršija leidžiamų aukštų skaičiaus, neviršijamas didžiausio sklypo užstatymo intensyvumo rodiklis, sklypo tankumas, taip pat, kadangi sklypo detaliajame plane numatytas žemės naudojimo pobūdis nedraudė statyti dviejų pastatų, o Bendrasis planas leido statyti ir blokuotus namus buvo prieita pagrįsta išvada, kad statybos techninis projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

4.        Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su ieškovės nurodytu statybos padarinių šalinimo būdu. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas nenumato galimybės šalinti statybos padarinius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (kuri nagrinėjamu atveju nėra statytojas ar užsakovas, pastato savininkas, valdytojas ar naudotojas, žemės sklypo savininkas, valdytojas ar naudotojas) lėšomis. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimą, nėra vienintelis subjektas, tikrinantis jo teisėtumą, todėl tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra paskutinė institucija minėto dokumento išdavimo procese, negali būti pagrindu pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumą tokio statybą leidžiančio dokumento panaikinimo atveju. Prieš išduodant ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą Savivaldybės administracija patikrino pateiktą statinio projektą savo kompetencijos ribose tiek, kiek buvo reikalinga priimti sprendimui dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, todėl nėra pagrindo teigti, esą pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai Savivaldybės administracija būtų nevykdžiusi.

5.        Atsakovė UAB ,,A. V. architektų dirbtuvės“ pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad prieš objekto „Du vienbučiai blokuoti gyvenamieji namai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatas. (duomenys neskelbtini). Statybos projektas“ projektavimą 2013 metais Statytojas pateikė šio objekto priešprojektinius pasiūlymus (būsimo pastato viziją) Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui. Plėtros departamentas šiuos pasiūlymus išnagrinėjo ir jiems pritarė. 2013 m. lapkričio 19 d. Vilniaus m. Savivaldybės administracija išdavė Specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 1294, kurių 3 punkte nurodyta, kad „Konkrečiai teritorijai būdingas statinių užstatymo tipas statybos sklype: Du vienbučiai blokuoti gyvenamieji namai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatas. Projektuoti detaliajame plane nurodytoje užstatyti leidžiamoje teritorijoje”. Specialiuosiuose architektūros reikalavimuose jau nurodytas užstatymo tipas statybos sklype ir užstatymo reglamentai. Paaiškino, kad šių reikalavimų pagrindu projektuotojai ir privalo ruošti projektą. Detaliojo plano lentelėje šiam sklypui nustatytas indeksas G3 - Sodybinio užstatymo statinių teritorija. Tačiau greta parašyta ir pasirašyta pastaba „Pagal dabar galiojančius reglamentus, indeksas G3 (gyvenamasis sodybinis užstatymas) atitinka indeksą G1“. Atkreipė dėmesį, kad G1 - tai mažaaukštė statinių teritorija. Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Vilniaus miesto plėtros departamento projektų patikrinimo poskyrį ir gavo žodinį atsakymą, kad projektuoti turi remiantis išduotais Specialiaisiais architektūros reikalavimais Nr. AR 1294, sklypo (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės dokumentais (kuriuose pažymėta, kad sklypo naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“) bei Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-5441-01 2010 m. balandžio 28 d., kuriame šio sklypo naudojimo paskirtis ir pobūdis iš „žemės ūkio (sodų) keičiama į „kitos paskirties žemė: gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos)“. Projektas buvo paruoštas turint užsakovo užduotį, atitinkančią užsakovo patvirtintą projektą, specialiuosius architektūros reikalavimus, leidžiančius projektuoti tokį objektą, sklypo nuosavybės dokumentus, kuriuose nurodytas naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“, galiojantį detalųjį planą, kuriame numatyti užstatymo reglamentai atitiko projektuojamus. Paaiškino, kad detaliojo plano grafiniame brėžinyje nurodyta užstatymo zona yra iki pat sklypo ribos, tai reiškia, esant susitarimui tarp kaimyninių sklypų savininkų ir pritarus savivaldybei, toks blokavimas galimas. Ginčo sklype tokio blokavimo tarp kaimynų nėra, abu vienbučiai namai blokuojami tame pačiame sklype, turinčiame vieną savininką, nepažeidžiant užstatymo zonos ribų ir išlaikant norminius atstumus iki kaimyninių sklypų. Remiantis turimais dokumentais, tai ne sodybinio užstatymo statinių teritorija, o mažaaukščių statinių teritorija. Nebuvo draudžiama sodybinio užstatymo sklype statyti kelis gyvenamosios paskirties ar ūkio pastatus. 2015 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-826, pakeitė šį teritorijų planavimo normų punktą: „sodybinis užstatymas - ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai vienas 1-3 aukštų vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statomi atskirame žemės sklype. Pastatai ant žemės sklypų ribų gali būti sublokuoti su besiribojančio žemės sklypo pastatais. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė patikslintame ieškinyje remiasi redakcija, kuri įsigaliojo jau po nagrinėjamo objekto statybos leidimo gavimo (2014-06-05).

6.        UAB „2A Invest“ pateikė rašytinius paaiškinimus į patikslintą ieškinį, kuriuose nurodė, kad detaliuoju planu buvo suformuoti sklypai, skirti mažaaukštei gyvenamajai statybai, o teisės aktai, nustatantys konkrečius žemės naudojimo būdus ir pobūdžius įsigaliojo 2005 m. ir juose buvo nustatyta, kad gyvenamosios teritorijos yra diferencijuojamos pagal pastatų aukštį, t. y. jos buvo skirstomos į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai) ir daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų). Atsakovei priklausančio ginčo žemės sklypo panaudojimo paskirtis - kita, būdas - gyvenamosios paskirties, pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Tokia sklypo užstatymo režimo esmė reiškia - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti 1-2 aukštų vieno, dviejų butų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai. Tai atsispindi ir detaliojo plano pagrindinio brėžinio pastaboje „pagal dabar galiojančius reglamentus, indeksas G3 (gyvenamasis sodybinis užstatymas) atitinka indeksą G1“. 2003-02-26 sprendimu Nr. 825 patvirtintame sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliajame plane buvo nustatytas ne sklypo užstatymo tipas, kuris apibrėžtų pastatų išsidėstymą, kiekio reikalavimus, parametrus ir kt. reikalavimus, o teritorijų užstatymo pobūdis, kuriam teisės aktai nenustato reikalavimo žemės sklype statyti tik vieną pastatą. Atsižvelgiant į tai, kad detalusis planas buvo parengtas 2003 m. ir yra galiojantis, vadovaujantis bendraisiais teisinių normų galiojimo laike principais, detaliajame plane įtvirtintų sąvokų turinys turi būti suprantamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl sklypo užstatymo tipas turėtų būti laikomas mažaaukščių pastatų statyba, o ne kaip teigia ieškovė – vienbučių-dvibučių pastatų statyba. Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu jau buvo įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 19, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo redakcija, kuri naikino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nuostatą, kad namų valdų žemės sklypuose (išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypų dalyti dalimis neleidžiama) gali būti statomas antras gyvenamasis namas, kitos paskirties pastatas (išskyrus jų priklausinius) tik pagal detalųjį planą atidalijus ir suformavus naują žemės sklypą. Taigi įsigaliojus minėtam pakeitimui ir panaikinus draudimą sklype statyti tik vieną pastatą akivaizdu, kad namų valdos žemės sklypuose buvo neberibojamas pastatų skaičius, todėl ieškovės teiginys, jog sklype buvo galima tik vieno pastato statyba, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. Įsakymas Nr. 3D-37/D1-40 Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo faktiškai panaikina žemės sklypų naudojimo pobūdžio institutą 2005 m. kovo 17 d. jau vienas (be ŽŪ ministro) Aplinkos ministras įsakymu Nr. D1-151 Dėl žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo nustato, kad kitos paskirties žemės sklypuose naudojimo pobūdis-vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba. Šio pobūdžio esmė – žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai (vartojama daugiskaita) ir jų priklausiniai. Pažymėjo, kad statybos leidimo išdavimo metu nustatytas sodybinio užstatymo pobūdžio turinys viename sklype leido statyti daugiau kaip vieną vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatus su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Atkreipė dėmesį, kad nei iš ieškinio turinio, nei iš reikalavimo nėra aišku, kaip ir kokius reikėtų pertvarkyti statybos dokumentus. Statinio projektas suderintas ir patvirtintas nustatyta tvarka. Statybos dokumentus derina, tvirtina ir statybą leidžiantį dokumentą išduoda Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Savivaldybės administracija šioje byloje yra vienas iš atsakovų, kuri savo procesiniuose dokumentuose teigia, jog statinio projektas atitinka detaliojo plano sprendinius. Vadovaujantis protingumo principu, pakeitus statybos dokumentus, statybos dokumentai neatitiktų detaliojo plano sprendinių ir statybą leidžiantis dokumentas nebūtų išduotas.

                    II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos uždarajai akcinei bendrovei „2A Invest“ 2014 m. birželio 5 d. išduotą leidimą statyti naują (us) statinį (ius) / rekonstruoti statinį (ius)/atnaujinti (modernizuoti) pastatą (us) Nr. LNS-01-140605-00545; įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „2A Invest“, per 6 (šešių) mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagal reikiamai pertvarkytą ir suderintą statinių projektinę dokumentaciją 0,0864 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), esančius statinius pertvarkyti (perstatyti) pagal iš naujo gautą statybą leidžiantį dokumentą; per nustatytą terminą uždarajai akcinei bendrovei „2A Invest“, neįvykdžius teismo reikalavimo, įpareigojo atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „2A Invest“, per 6 (šešis) mėnesius savo lėšomis pašalinti statybos padarinius – nugriauti statinius žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „2A Invest“, neįvykdžius teismo įpareigojimo nugriauti statinius, teismas leido ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, į.k. 288600210, nugriauti statinius žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant statinių nugriovimo išlaidas iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „2A Invest“.

8.        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „2A Invest“ apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8, 332 punkte įtvirtinta, kad detaliuosiuose planuose, parengtuose iki 2014 m. sausio mėn., vartotų sąvokų turinys turi būti suvokiamas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Kasacinis teismas sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad, siekdami nustatyti šiame Detaliajame plane įtvirtintų teritorijos naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą, pirmiausiai bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti ir vertinti teisinį reglamentavimą, galiojusį būtent šio Detaliojo plano priėmimo metu, ir Detaliajame plane nustatytas sąvokas aiškinti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teritorijų planavimo normos, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo priimtos 2014 m. sausio 2 d. ir yra taikomos rengiant teritorijų planavimo dokumentus, t. y. jomis yra vadovaujamasi rengiant savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius planus). Taigi šiomis normomis turėtų būti vadovaujamasi rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus po šių normų įsigaliojimo, t. y. po 2014 m. sausio 2 d., tačiau jomis negali būti aiškinami 2003 m. vasario 26 d. Detaliajame plane nurodyto sodybinio užstatymo pobūdžio sąvoka ir jos turinys.

10.        Kasacinis teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre 2006 m. rugsėjo 4 d. buvo nustatytas ginčo žemės sklypo naudojimo pobūdis – „mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“. Ši aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų nebuvo įvertinta, nesiaiškinta, kokiu pagrindu buvo atlikta ši registracija ir kokius teisinius padarinius tai sukelia. Nekilnojamojo turto registre atlikta registracija priklausomai nuo jos pagrindo gali būti laikoma sukeliančia atsakovei UAB „2A Invest“ lūkestį, susijusį su šio žemės sklypo panaudojimu.

11.        Kasacinio teismo vertinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti Detaliajame plane nustatyto žemės sklypo sodybinio užstatymo pobūdžio raidą teisinio reglamentavimo kontekste, nustatyti faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo žemės sklypo naudojimo pobūdžio („mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“) įregistravimu Nekilnojamojo turto registre, ir įvertinti, kokia statyba buvo galima pagal atitinkamą žemės sklypo naudojimo pobūdį.

12.        Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus konstatavo, kad šioje byloje susiklostė tokia situacija, kad reikės iš naujo aiškintis ne tik teisės bet ir fakto klausimus, iš naujo nustatyti ieškovės reikalavimų apimtį bei pagrindą (nustatyti ar jis nepakito), surikti atsakovų atsikirtimus, kas reiškia, jog bylą teks nagrinėti iš naujo visa apimtimi, todėl sprendė skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti dėl bylos esmės neatskleidimo.

13.        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „2A Invest“ iš ieškovės Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2 541,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė UAB „2A Invest“ 2014 m. birželio 5 d. leidimą statyti naują (-us) statinius (-ius)/ rekonstruoti statinį (-ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-01-140605-00545, statyti naujus statinius – du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą statytojui priklausančiame 0,0864 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Leidimas parengtas pagal projektuotojo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ parengtą statinio projektą. 2013 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybėje buvo gautas UAB „2A Invest“ prašymas specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti. 2013 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 1294, kuriuose vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 patvirtinto sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano sprendiniais“, sklypui nustatyti teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo reikalavimai: Pastatų aukštis – 1-2 aukštai su mansarda, užstatymo tankis – iki 30 procentų, užstatymo intensyvumas – iki 0,9 ir kt. Ieškovė atliko patikrinimą dėl 2014 m. birželio 5 d. statytojai UAB ,,2A Invest“ išduoto leidimo statyti naują (-us) statinį (-ius)/ rekonstruoti statinį (-ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą UAB ,,2A Invest“ (-us) Nr. LNS-01-140605-00545 (toliau – leidimas) ir vykdomų statybų teisėtumo. 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo parengtas ,,Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas“, nustatęs teisės aktų pažeidimus. Ieškovės įgaliota atstovė 2016 m. rugsėjo 22 d. surašė statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą. Akte nurodyta patikrinimo išvada, kad suprojektuoti pastatai neatitinka detaliajame plane nustatyto sodybinio užstatymo tipo. Statytojui pažeidus Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas netaikyta administracinė atsakomybė, nes pasibaigė administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo terminai. 2016 m. lapkričio 9 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, kuriame nurodyta, kad objekte (duomenys neskelbtini), vykdomi statybos darbai, yra pastatyti sublokuoti du gyvenamieji namai ir ūkio pastatas, kurių bendras ilgis 27,98 m., plotis – 8,55 m. Vykdomi fasado apdailos baigiamieji darbai, sumontuoti langai ir durys.

14.        Teismas sprendė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl žemės sklypo užstatymo pobūdžio ir santykio su detaliojo plano sprendiniais supratimo ir vertinimo, būtinumo ar nesant poreikio juos koreguoti tam, kad būtų galima vykdyti statinio/ių statybą.

15.        Teismas nustatė, kad nenustačius neatitikimų teisės aktų reikalavimams, statinio projektas perduotas pagal kompetenciją patikrinti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, kurie techniniam projektui pritarė. Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Statybos techninio reglamento 5 priedu, taip pat patikrino ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams bei, ar projektas atitinka išduotus nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus. Nagrinėjamu atveju specialieji architektūriniai reikalavimai išduoti vadovaujantis 2003 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 825, patvirtintu detaliuoju planu. Detaliajame plane numatyta, kad sklypo naudojimo pobūdis – G3, sklypo užstatymo intensyvumas 0,9, sklypo užstatymo tankis – iki 30 proc., pastatų aukštų skaičius – 1-2 aukštai su mansarda.

16.        Išanalizavęs 2003 m. vasario 6 d. patvirtintame detaliajame plane nustatyto žemės sklypo sodybinio užstatymo raidą, iki išduodant ginčijamą statybos leidimą 2014 m. birželio 5 d., teismas nustatė, kad detaliuoju planu buvo suformuoti sklypai, skirti mažaaukštei gyvenamajai statybai. Teisės aktai, nustatantys konkrečius žemės naudojimo būdus ir pobūdžius įsigaliojo 2005 metais.

17.        Teismas, išanalizavęs teisės aktus, nustatančius žemės naudojimo būdus ir pobūdžius sprendė, kad gyvenamųjų namų teritorijos buvo diferencijuojamos ir skirstomos pagal aukštų skaičių, arba pagal butų skaičių, todėl ieškovės išvadą, kad ginčo sklype buvo galima tik vieno vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba, atmetė kaip nepagrįstą. Teismo nuomone, detaliajame plane buvo nustatytas ne sklypo užstatymo tipas, kuris apibrėžtų pastatų išsidėstymą, kiekio reikalavimus, parametrus ir kt. reikalavimus, o teritorijų užstatymo pobūdis, kuriam teisės aktai nenustato reikalavimo žemės sklype statyti tik vieną pastatą.

18.        Teismas pažymėjo, kad detalusis planas detalizuoja bendrąjį planą, todėl ginčo sklype, įgyvendinant bendrojo plano sprendinius, detaliajame plane buvo nustatytas UI 0,9, suteikęs teisę ginčo sklype statyti ir blokuotus namus.

19.        Teismo vertinimu, tuo metu, kai buvo gautas statybos leidimas, teisės aktai buvo neaiškūs, painūs, jie buvo keisti siekiant teisinio aiškumo ateityje. Vilniaus miesto savivaldybėje derinant statybos techninį projektą buvo tinkamai įvertinta statinio techninio projekto atitiktis teritorijų planavimo dokumentams, t. y. nustačius, kad numatomas pastatas neviršija leidžiamų aukštų skaičiaus, neviršijamas didžiausio sklypo užstatymo intensyvumo rodiklis, sklypo tankumas taip pat, kadangi sklypo detaliajame plane numatytas žemės naudojimo pobūdis nedraudė statyti dviejų pastatų, o bendrasis planas leido statyti ir blokuotus namus, buvo išduotas statybos leidimas. Atsakovė statė namą pagal išduotą statybos leidimą, pagal sklypo kaitos raidą sklypas jokios kitos paskirties neturėjo (tik mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba), tad atsakovė turėjo atitinkamus teisėtus lūkesčius.

20.        Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą buvo gautas visų reikiamų specialiųjų institucijų pritarimas, taip pat nebuvo nustatyta jokių pažeidimų galiojantiems teisės aktų reikalavimas ar neatitikimų detaliajam planui, sprendė, kad išduotas statybą leidžiantis dokumentas laikytinas teisėtu ir galiojančiu, o ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

21.        Teismas atsakovės nurodytus terminus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnyje vertino kaip procedūrinius, o ne ieškinio senaties, todėl esant aplinkybei, kad ieškovė po 2016 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo akto surašymo į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 17 d. pripažino, kad nėra pagrindo atmesti ieškovės reikalavimų dėl terminų praleidimo.

22.        Konstatavęs, kad statybos leidimas yra teisėtas ir galiojantis, teismas dėl statybos padarinių šalinimo būdo nepasisakė.

23.        Atmetęs ieškovės ieškinį, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė priteisti atsakovei UAB „2A Invest“ iš ieškovės 2 541,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

24.        Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo šiuos esminius argumentus:

24.1.        pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai aiškino teisės aktus, neįvertino visų galiojančių teisės normų, o tik dalį jų. Teismo išvados paneigia detaliųjų planų privalomumą ir iškreipia jų sprendinių aiškinimą ir keitimą, įskaitant pagal imperatyvias teisės normas. Vien tik sklypo naudojimo pobūdžių ar būdų kitimas pagal teisės aktus savaime nepaneigia nei Teritorijų planavimo įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų, nei teritorijų planavimo dokumentų privalomumo;

24.2.        žemės sklypas, kuriame statyti naujus statinius išduotas ginčo leidimas, patenka į teritoriją, kuriai yra galiojantis detalus planas. Vadovaujantis patvirtinto detaliojo plano pagrindinio brėžinio duomenimis, ginčo žemės sklypui (teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomojoje lentelėje sklypo Nr. 69) nurodytas: 1) kitos paskirties, gyvenamasis žemės naudojimo būdas, sodybinio užstatymo pobūdis, sklypo ribos, plotas, sklypo užstatymo tankis - 30 proc., pastatų aukštis 1-2 aukštai su mansarda; 2) Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje ,,3.2 Detaliojo plano sprendiniai“ nurodytas, kad ,,Gyvenamajai teritorijai priskiriamų sklypų privalomieji teritorijos tvarkymo rėžimo reikalavimai yra šie: pagrindinės tikslinės žemės paskirties (kitos paskirties) žemės naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – sodybinio užstatymo. Teritorija skirta individualiems gyvenamiesiems namams statyti“. Detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai, o detaliųjų planų pritaikymui prie besikeičiančių teisės normų yra numatytas tiek detaliųjų planų koregavimo, tiek keitimo mechanizmas, kuris nagrinėjamuoju atveju nebuvo realizuotas, todėl darytina pagrįsta išvada, kad ginčo žemės sklype nebuvo galima dviejų vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato statyba, dėl ko ginčijamas leidimas išduotas neteisėtai ir turi būti panaikintas;

24.3.        aiškinant detaliųjų planų sprendinius plečiamai, ne taip, kaip tai numato teisės aktai, sudaromos sąlygos piktnaudžiauti teise, aiškinti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius savo nuožiūra, t. y. subjektyviai ir skirtingai priklausomai nuo to, kas juos taiko. Tokiu būdu ne tik paneigiamas teritorijų planavimo dokumentų privalomumas, bet ir sukuriamas teisinis netikrumas aiškinant teisės normas, iškreipiamas administracinės teisės normų imperatyvumo principas;

24.4.        Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8, 332 punkte įtvirtinta, kad detaliuosiuose planuose, parengtuose iki 2014 m. sausio mėn. 1 d., vartotų sąvokų turinys turi būti suvokiamas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Detalieji planai ir statybą leidžiantys dokumentai rengiami ir išduodami pagal administracinės teisės normas, kurios yra imperatyvaus pobūdžio, teisinių santykių dalyviams leidžiama tik tai, kas numatyta. Teritorijų planavimo sprendiniai rengiami ne tik asmens, kuris valdo atitinkamą sklypą, bet ir kitų asmenų interesų apsaugai, jie turi būti viešinami ir derinami su suinteresuota visuomene bei kompetentingomis institucijomis;

24.5.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje numatytas aiškinimas neatleidžia nuo pareigos laikytis nacionalinės teisės aktų, todėl akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti teisės aktų pokyčiais galimai atsiradusią galimybę statyti daugiau nei numatyta detaliajame plane, privaloma pasinaudoti detaliojo plano keitimo ar koregavimo mechanizmais. Priešingas aiškinimas pažeistų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas 17 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai;

24.6.        keičiantis teisės aktams, detaliojo plano sprendiniai savaime nepasikeitė, nes atitinkamai toks automatinis pokytis teisės aktuose numatytas nebuvo. Inspekcija byloje nenurodo, kad statybos leidimas prieštarauja sklypo užstatymo intensyvumo, užstatymo tankio ar pastatų aukščio reikalavimams, ginčas kyla dėl to, kad detaliajame plane buvo numatytas sodybinis užstatymo pobūdis, numatęs individualaus gyvenamojo namo su priklausiniais statybą, o pagal statybos leidimą vykdoma dviejų vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų ir ūkinio pastato statyba, o tokio leidimo išdavimui ir statybos vykdymui privaloma keisti ar koreguoti detalųjį planą, kaip tai numato teisės aktai ir kaip tai nurodo ir Aplinkos ministerija. Toks teisės aiškinimas nepažeidžia jokių asmenų teisių, valdančių ginčo sklypą, ir atitinka teisėtumo principą;

24.7.        vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu patvirtintu Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento nuostatomis detaliuoju planu nustatytas žemės naudojimo pobūdis - ,,sodybinis užstatymas“ buvo skirtas vienam gyvenamajam namui ir jo priklausiniams apibrėžti. Tokią išvadą palaiko ir išvadą teikianti institucija byloje Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija 2019 m. gruodžio 12 d. išvadoje Nr. (14)-D8-3549, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties 32 pastraipoje aiškiai įvardinta, kad įvertinus Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ginčo žemės sklypui detaliajame plane nustačius sodybinio užstatymo pobūdį, tuo metu jame galėjo būti statomas individualus gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad byloje yra įrodytas faktas, kad detaliojo plano sprendiniai ginčo sklype leido statyti tik vieną gyvenamąjį namą su priklausiniais;

24.8.        sodybinis žemės sklypo pobūdis nagrinėjamame detaliajame plane turėjo užstatymo tipo požymių (kalbant apie architektūrinę sklypo struktūrą) ir atitinkamai jame nebuvo galima statyti daugiau negu vieno gyvenamojo namo ir blokuoti (nei detaliojo plano rengimo metu, nei statybos leidimo išdavimo metu), nes blokavimui skirtas atskiras užstatymo tipas – blokuotas užstatymas. Kadangi, detaliajame plane nustačius sodybinį užstatymą aiškinamajame rašte buvo aiškiai kalbama tik apie vieną gyvenamąjį namą (teisės aktai taip pat numatė tik vieno gyvenamojo namo statybą sklype), o šis sprendinys taip pat privalomas, tai leidžiant sodybinio užstatymo teritorijoje, kurioje galiojo detaliojo plano sprendiniai, statyti kelis blokuotus namus, iškreipiama užstatymo struktūros prasmė ir pažeidžiami detaliojo plano sprendiniai, be to, nepaisoma prievolės tokį blokuotą tipą nustatyti planavimo dokumente. Šiuo atveju 2014 m. prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą, siekiant žemės sklype blokuoti statinius, turėjo būti keičiami detaliojo plano sprendiniai, numatant šį užstatymo tipą (blokuotą statybą), kaip tai numatė Teritorijų planavimo įstatymas ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės;

24.9.        vertinant visus skirtingu metu galiojančius teisės aktus (tiek detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek ir statybos leidimo išdavimo metu), darytina išvada, kad tokie statiniai, kokie yra sklype, niekada negalėjo būti pastatyti (detaliojo plano parengimo metu sklypuose galėjo būti statomas tik vienas gyvenamasis namas su priklausiniais (tiek pagal detaliojo plano, tiek pagal teisės aktų sprendiniu);

24.10.        blokuotas užstatymas iš esmės skiriasi nuo sodybinio, t. y. sklype išdėstoma specifinė užstatymo struktūra, kurianti visai kitokią nei pavienių sodybų kūrimas užstatymo struktūrą, todėl galimybės ją numatyti nustatomos būtent teritorijų planavimo dokumentuose, atsižvelgiant ir į aplinkinį užstatymą, suinteresuotos visuomenės pasiūlymus, įtraukiant į planavimo procesus ir kitus subjektus, kurių gyvenimo kokybei daro įtaka bendra teritorijos užstatymo struktūra (bei taip įgyvendinant ir Orhuso konvenciją);

24.11.        toks teisinio reguliavimo taikymo išplėtimas, kaip nurodė teismas, yra nepagrįstas ir todėl, kad sukuria visiškai neaiškias teisės taikymo taisykles, pažeisdamas administracinės teisės imperatyvumą. Teisinis reguliavimas, kiek tai liečia ginčo situaciją, yra pakankamai lankstus, bet ir užtikrinantis visuomenės interesą, t. y. asmuo gali inicijuoti detaliojo plano pakeitimą, siekti pakeisti statybos sąlygas sklype, tačiau būtinai atliekant teritorijų planavimo procedūras, o ne savavališkai pasirenkant bet kokį užstatymo tipą savo nuožiūra (tokiu atveju netenka prasmės ir užstatymo tipų reguliavimas). Detaliojo plano parengimo metu galiojo kiti teisiniai saugikliai, t. y. buvo nustatytas draudimas statyti daugiau nei vieną gyvenamąjį namą sklype, vėliau pasikeitus teisiniam reguliavimui ir tokio draudimo nelikus, viešojo intereso apsauga buvo išreikšta kitomis teisės normomis, t. y. papildomai numačius užstatymo tipus, sklypo plotą, reikalingą vienam namui ir pan. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo teisinių pokyčių visumą ir leido statytojui taikyti tik jam palankų reguliavimą (kuris, be kita ko, savaime tikrai neleido atlikti ginčo statybos darbų), tačiau ignoruoti kitus teisės aktus, kurie sudaro statybos atlikimo sąlygų visumą. Neteisingas teisės normos taikymo taisyklės kūrimas gali tapti labai ydingu precedentu, kuris visiškai iškreiptų statybos teisinio reguliavimo sistemą, teisių ir pareigų vienovę, leistų ignoruoti teisinius saugiklius, nustatytus siekiant užtikrinti proporcingumą, teisėtumą teisniuose santykiuose;

24.12.        statytojas UAB ,,2A Invest“, įsigydamas iš privataus asmens žemės sklypą sodininkų bendrijoje ,,(duomenys neskelbtini)“, privalėjo įvertinti galiojančio detaliojo plano sprendinius ir suprasti, kad tokio pobūdžio teritorijos užstatymas gali būti specifinis, sietinas su tuo, kad sodininkų bendrijų žemę urbanizuojant, iš žemės ūkio paskirties žemės sklypą keičiant į kitos paskirties dėl vietos, išsidėstymo, pravažiavimo poreikio ir pan. gali būti apribojimai. Šiuo atveju detaliojo plano sprendiniai daliai planuojamų žemės sklypų nustatė sodybinio užstatymo reikalavimus, tuo siekdami planuojamos teritorijos tinkamo, saugaus ir efektyvaus žemės sklypų naudojimo. Statytojas neturėjo teisėto pagrindo sodybinio, individualaus, užstatymo žemės sklype pastatyti trijų statinių. Byloje esančios techninio projekto vizualizacijos aiškiai parodo statytojo tikslus, trys statiniai sodybinio užstatymo sklype, kuriame galiojantis detalusis planas numatė, kad gali būti statomas tik vienas statinys ir teisės aktų kaita nepakeitė šios nuostatos, todėl statytojas neturėjo teisėto lūkesčio statyti dviejų gyvenamųjų namų ir ūkinio pastato.

25.        Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.        Vilniaus miesto savivaldybės administracija, suteikdama statybos leidimą, laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, todėl apeliantės argumentai, kad statybos leidimas pažeidžia detaliojo plano sprendinius yra nepagrįsti, o naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą Statybos leidimą Nr. LNS-01-140605-00545 nėra teisinio pagrindo. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų statybai, kas atitiko/atitinka tiek detaliojo plano sprendinius, tiek galiojančių teritorijų planavimą bei pastatų statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas;

25.2.        sklypo naudojimo pobūdis atitinka mažaaukščių gyvenamųjų statinių pobūdį, apeliantės išvada, kad šioje teritorijoje galima tik vieno vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba yra visiškai nepagrįsta: 1) detaliajame plane buvo nustatytas ne sklypo užstatymo tipas, kuris apibrėžtų pastatų išsidėstymą, kiekio reikalavimus, parametrus ir kt. reikalavimus, o teritorijų užstatymo; 2) Kompleksinės teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 333 punkte aiškiai nurodyta, kad mažaaukščių statinių teritorijos pobūdis gali būti suprantamas kaip atitinkantis vienbučių ir numatomą statinių užstatymo tipą, o ne, kai detaliajame plane yra nurodytas sklypo užstatymo pobūdis, todėl apeliantės daroma išvada, kad sklype buvo galima vienbučių ir dvibučių pastatų statyba, remiantis šiuo punktu yra nepagrįsta. Taisyklės taip pat numatė, kad galiojančiuose detaliuosiuose planuose, parengtuose pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, vartotų sąvokų turinys turi būti suvokiamas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (332 p.). Atsižvelgiant į tai, kad detalusis planas buvo parengtas 2003 m. ir yra galiojantis, manome, kad detaliajame plane įtvirtintų sąvokų turinys turėtų būti aiškinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl sklypo užstatymo tipas turėtų būti laikomas mažaaukščių pastatų statyba, o ne kaip teigia apeliantė vienbučių-dvibučių pastatų statyba; 3) statybos leidimo išdavimo metu, jau buvo įsigaliojusi 2010-01-01 Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 19, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo redakcija, kuria neteko galios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustačiusi, kad namų valdų žemės sklypuose (išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypų dalyti dalimis neleidžiama) gali būti statomas antras gyvenamasis namas, kitos paskirties pastatas (išskyrus jų priklausinius) tik pagal detalųjį planą atidalijus ir suformavus naują žemės sklypą. Taigi įsigaliojus minėtam pakeitimui ir panaikinus draudimą sklype statyti tik vieną pastatą akivaizdu, kad namų valdos žemės sklypuose buvo neberibojamas pastatų skaičius, todėl apeliantės išvada, jog sklype buvo galima tik vieno pastato statyba akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui; 4) apeliantės daroma išvada, kad ginčo sklype buvo galima tik vieno vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba iš pateiktų argumentų niekaip neseka, kadangi iš apeliaciniame skunde minimų teisės aktų analizės galima nustatyti, kokiu būdu keitėsi ir pagal ką buvo diferencijuojamos ir skirstomos gyvenamųjų namų teritorijos, t. y. ar pagal aukštų skaičių, ar pagal butų skaičių, tačiau nesuteikia jokios informacijos apie tai, kiek pastatų buvo galima statyti šiuose sklypuose;

25.3.        Vilniaus miesto savivaldybėje derinant statybos techninį projektą buvo tinkamai įvertinta statinio techninio projekto atitiktis teritorijų planavimo dokumentams, t. y. nustačius, kad numatomas pastatas neviršija leidžiamų aukštų skaičiaus, neviršijamas didžiausio sklypo užstatymo intensyvumo rodiklis, sklypo tankumas taip pat, kadangi sklypo detaliajame plane numatytas žemės naudojimo pobūdis nedraudė statyti dviejų pastatų, o bendrasis planas leido statyti ir blokuotus namus buvo prieita pagrįsta išvada, kad statybos techninis projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentų sprendinius;

25.4.        prieš išduodant Statybą leidžiantį dokumentą buvo gautos visų reikiamų specialiųjų institucijų pritarimas taip pat nebuvo nustatyta jokių pažeidimų galiojantiems teisės aktų reikalavimas ar neatitikimų detaliajam planui, išduotas statybą leidžiantis dokumentas laikytinas teisėtu ir pagrįstu;

25.5.        teisės aktai nenustatė draudimo vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijoje statyti daugiau nei vieno pastato, įskaitant ir sublokuotus vienbučius namus, jeigu tai neviršytų nustatytų intensyvumo, aukštų skaičiaus, tankumo ir kt. parametrų, taigi, techninis projektas galėjo būti derinamas ir atitiko teritorijų planavimo dokumentus tiek laikant, kad sklype buvo galima mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statyba, tiek laikant, kad buvo galima vienbučių ir dvibučių pastatų statyba;

25.6.        statybos leidime numatyta, kad statytojui suteikiama teisė statyti du naujus vienbučius statinius ir ūkinės paskirties pastatą. Statybos leidimas nėra tik atskiri statybos leidimo lapai ar pavadinimas, o vertinant statybos leidimo teisėtumą turėtų būti vertinama techninio projekto visuma ir esmė. Iš techninio projekto aiškinamojo rašto ir brėžinių matyti, kad nors minimi du nauji vienbučiai statiniai, tačiau iš esmės tai yra vienas pastatas, kurio gyvenamąjį plotą skiria ūkinės paskirties patalpos. Atsižvelgiant į tai, kad techniniame projekte numatyti pastatai neatitiko sublokuotų namų sąvokos bei iš esmės įvertinus statybos techniniame projekte pateiktus namo statybos sprendinius, neapsiribojant formaliu projekto pavadinimo ir atskirų jo fragmentų vertinimu, turi būti laikoma, kad nors statiniai buvo įvardijami kaip atskiri, tačiau faktiškai statybos techniniame projekte nurodytas pastatas turėtų būti laikomas vienu dvibučiu pastatu su ūkinės pagalbinės paskirties pastatu;

25.7.        laikotarpiu, kai atsakovė UAB „2A Invest” gavo statybos leidimą, teisės aktuose nebuvo nurodyta žodžio ,,vienas“, buvo nurodyta daugiskaita, o asmens teisėtas lūkestis išlieka net ir keičiantis teisiniam reglamentavimui, be to, atsakovės teisėtą lūkestį formavo ir statinio teisinė registracija;

25.8.        Statybos įstatymas nenumato galimybės šalinti statybos padarinius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (kuri nagrinėjamu atveju nėra statytojas ar užsakovas, pastato savininkas, valdytojas ar naudotojas, žemės sklypo savininkas, valdytojas ar naudotojas) lėšomis. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimą, nėra vienintelis subjektas, tikrinantis jo teisėtumą, todėl tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra paskutinė institucija minėto dokumento išdavimo procese, jokiu būdu negali būti pagrindu pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą tokio statybą leidžiančio dokumento panaikinimo atveju. Pažymėtina, jog statybos leidimo panaikinimas per se nereiškia nei Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo, nei kaltės dėl neteisėtos statybos;

25.9.        apeliantė, teigdama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra kalta dėl neteisėtos statybos ir iš jos lėšų turėtų būti šalinami statybos padariniai, privalo pirmiausia įrodyti, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko, bei kaip šie konkretūs neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, o vien nurodymas, esą nesielgta pakankamai rūpestingai, negali būti laikomas.

26.        Atsakovė UAB „2A Invest“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovės UAB „2A Invest“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.        atsakovei priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. Įsakymu Nr. 2,3-5441-/01/. Šiuo individualiu administraciniu aktu buvo nustatyta: „Keičiu 864 kv.m. ploto žemės sklypo Nr. 69, esančio (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane M1:500 pažymėto linijomis ir skaičiais 1-6, 1, kuris nuosavybės teise priklauso J. V. K., pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį iš „žemės ūkio (sodų)“ į „kitos paskirties žemė: gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) (citatos pabaiga).“ Ginčo sklypas jokio kitokio naudojimo paskirties, būdo ir/arba pobūdžio neturėjo. 2014 m. birželio 5 d. nustatyta tvarka buvo išduotas Statybą leidžiantis dokumentas vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų statybai, kas atitiko/atitinka tiek sklypui galiojančio 2003 m. vasario 26 d. patvirtinto detaliojo plano sprendinius, tiek galiojančių teritorijų planavimą bei pastatų statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas;

26.2.        detaliuoju planu buvo suformuoti sklypai skirti mažaaukštei gyvenamajai statybai, o teisės aktai, nustatantys konkrečius žemės naudojimo būdus ir pobūdžius įsigaliojo 2005 metais (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Žemės naudojimo būdų turinio aprašas bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 patvirtinta Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija) ir juose buvo nustatyta, kad gyvenamosios teritorijos yra diferencijuojamos pagal pastatų aukštį, t.y. jos buvo skirstomos į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai) ir daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų). Atsakovei priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) naudojimo paskirtis – kita, būdas – gyvenamosios paskirties, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Tokia sklypo užstatymo režimo esmė reiškia – žemės sklypai kuriuose yra esami arba numatomi statyti 1-2 aukštų vieno, dviejų butų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai. Tai atsispindi ir detaliojo plano pagrindinio brėžinio pastaboje „pagal dabar galiojančius reglamentus, indeksas G3 (gyvenamasis sodybinis užstatymas) atitinka indeksą G1";

26.3.        Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 patvirtintame sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos G. V. gatvėje detaliajame plane buvo nustatytas ne sklypo užstatymo tipas, kuris apibrėžtų pastatų išsidėstymą, kiekio reikalavimus, parametrus ir kt. reikalavimus, o teritorijų užstatymo pobūdis, kuriam teisės aktai nenustato reikalavimo žemės sklype statyti tik vieną pastatą. Kompleksinės teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. Dl-8 nustatė, kad sklype nustatytas mažaaukščių statinių teritorijos pobūdis gali būti suprantamas kaip atitinkantis vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdą tik tais atvejais, kai detaliajame plane yra nuorodų į numatomą statinių užstatymo tipą ir(ar) nustatytas užstatymo tankumas atitinka Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo reikalavimus (Taisyklių 333 p.). Cituotoje normoje vartojama neinformatyvi leksika – „kad mažaaukščių statinių teritorijos pobūdis gali būti suprantamas“. Bet kokio lygio teisės ar poįstatyminė norma turi būti aiški ir suprantama vienareikšmiškai, ko negalima pasakyti apie išsireiškimą „gali būti suprantamas“. Aptartoje normoje yra ir kita dviprasmybė, kuri ją daro nevienareikšmiška – prieštaringoje samplaikoje panaudoti jungtukai „ir(ar)“. Jungtukas „ir“ sukurtų imperatyvią nuostatą, kad normoje išvardinti reiškiniai yra privalomi, o jungtukas „ar“ suformuoja normoje išvardintų reiškinių alternatyvą. Toks išsireiškimas teisės normoje sudaro galimybę ją vertinti subjektyviai, ką ginčo atveju daro ieškovas;

26.4.        ginčui taikytinų teisės aktų sisteminė analizė leidžia teigti, kad ieškovės pozicija, jog ginčo sklype negali būti statomi du atskiri sublokuoti gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties statiniu, yra nepagrįsta. Ginčo teisiniam santykiui taikytinų teisės normų kaita rodo kokiu būdu keitėsi ir pagal ką buvo diferencijuojamos ir skirstomos gyvenamųjų namų statybos teritorijos, t. y. ar pagal aukštų skaičių ir kaip kito reguliavimas, kaip kito leistinų statyti šiuose sklypuose pastatų kiekis. Be to, šio ginčo visapusiškam ir teisingam sprendimui svarbu įvertinti ir atskirų ginčo teisiniam santykiui taikytinų normų sisteminės koreliacijos klausimą. Normos tarpusavyje nekoreliuoja, todėl ieškovė, šios bylos atveju, tuo naudodamasi gali sau leisti reikšti nepagrįstą ieškinį;

26.5.        ginčo statybos leidimas buvo išduotas 2014 m. birželio 5 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai galiojo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. Įsakymo Nr. D1-7 Dėl teritorijų planavimo normų patvirtinimo 31.1 punkto redakcija, kuria sodybinis užstatymo tipas buvo apibrėžtas taip: „sodybinis užstatymas-ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1-3 aukštų vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statomi atskirame žemės sklype. Pastatai ant sklypo ribos gali būti sublokuoti (suporinti) su besiribojančio žemės sklypo pastatais“. Statybos leidimo išdavimo metu nustatytas sodybinio užstatymo pobūdžio turinys viename sklype leido statyti daugiau kaip vieną vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatus su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Jokių kitų sklypo režimo parametrų atsakovas nepažeidė, ta aplinkybė yra konstatuota tiek pirmos instancijos teismo 2020 m. spalio 5 d. ir kasacinės instancijos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje;

26.6.        dalis ieškovės reikalavimo yra nekonkreti. Nei iš ieškinio turinio, nei iš reikalavimo nei iš apeliacinio skundo nėra aišku kaip ir kokius reikėtų pertvarkyti statybos dokumentus. Statinio projektas suderintas ir patvirtintas nustatyta tvarka. Statybos dokumentus derina, tvirtina ir statybą leidžiantį dokumentą išduoda Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Savivaldybės administracija šioje byloje yra vienas iš atsakovų, kuris savo procesiniuose dokumentuose teigia, jog statinio projektas atitinka detaliojo plano sprendinius. Vadovaujantis protingumo principu, pakeitus statybos dokumentus, jie neatitiktų detaliojo plano sprendinių ir statybą leidžiantis dokumentas nebūtų išduotas;

26.7.        ieškovė siekia manipuliuoti teisės normų dviprasmybėmis. EŽTT teismo sprendimai, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje tik patvirtina aplinkybę, kad atsakovė, turėdama galiojantį statybą leidžiantį dokumentą statinį statė teisėtai. Apeliantė pasisakydama dėl teisėtų lūkesčių buvimo ar nebuvimo savo poziciją tuo klausimu grindžia sofistiniais išvedžiojimais apie tariamą atsakovės pareigą žinoti, jog statybą leidžiantis dokumentas tariamai yra išduotas pažeidžiant teisės normas. Tokia pozicija neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei CK 1.5. straipsnyje nustatytų civilinės teisės principų;

27.        Atsakovė UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad palaiko atsakovių UAB „2A Invest“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus atsiliepimus į apeliacinį skundą. Pirmos instancijos teismas tinkamai atskleidė ginčo teisinį santykį, tinkami pritaikė teisės normas ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27.                      Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, ar statytojas, siekdamas realizuoti teisę statyti du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus ir ūkinį pastatą bei gauti statybą leidžiantį dokumentą, privalėjo imtis veiksmų tam, kad galiojantis detalusis planas būtų parengtas iš naujo dėl teisinio reguliavimo pakeitimų pasekoje naujų nurodytinų teritorijos naudojimo rodiklių detaliajame plane.

28.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimui ir Sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtino sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos dalies, esančios Verkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, detaliojo plano sprendinius. Šiuo Sprendimu patvirtinta sklypų kita paskirtis, 5.1 punkte nurodytas gyvenamasis žemės naudojimo būdas, sodybinio užstatymo pobūdis, sklypų užstatymo tankis nuo 25 iki 35 proc., pastatų aukštis – 1–2 aukštų su mansarda. Sprendimo 5.2 punkte nurodyta sklypų Nr. 62–67, sujungtų į vieną sklypą, gyvenamasis žemės naudojimo būdas, mažaaukštis užstatymo pobūdis, riba, plotas – apie 5232 kv. m, sklypo užstatymo tankis – 20 proc., pastatų aukštis – 1–2 aukštų su mansarda. Detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo privalomuosiuose reikalavimuose, be kita ko, įtvirtintas žemės sklypo (teritorijos) naudojimo būdas ir pobūdis: Z1 – sodininkų bendrijos sodų žemė; G1 – mažaaukščių statinių teritorija; G3 – sodybinio užstatymo statinių teritorija; I – infrastruktūros teritorija.

29.                      Sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano aiškinamojo rašto skyriuje „Detaliojo plano sprendiniai“ nurodyta, kad I grupei sklypų (priskirtų gyvenamajai teritorijai) nustatomi tokie privalomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai: pagrindinės tikslinės žemės paskirties (kitos paskirties) žemės naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – (išskyrus sklypus Nr. 62–67) sodybinio užstatymo. Aiškinamajame rašte taip pat pažymėta, kad ši teritorija yra skirta individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Pagal patvirtinto Detaliojo plano pagrindinio brėžinio duomenis ginčo žemės sklypui Nr. 69 nurodytas kitos paskirties, gyvenamasis žemės naudojimo būdas, G3 – sodybinio užstatymo pobūdis, sklypų ribos, plotai, 30 proc. užstatymo tankis, 1–2 aukštų su mansarda pastatų aukštis.

30.                      Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė UAB „2A Invest“ 2014 m. birželio 5 d. leidimą statyti naują (-us) statinius (-ius)/ rekonstruoti statinį (-ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-01-140605-00545, statyti naujus statinius – du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą statytojui priklausančiame 0,0864 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini).

31.                      Leidimas parengtas pagal projektuotojo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ parengtą statinio projektą ,,Du vienbučiai blokuoti gyvenamieji namai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatas (duomenys neskelbtini). Statybos projektas, Nr. 01/14, parengtas 2014 m. Vilniaus miesto savivaldybėje 2013 m. lapkričio 14 d. buvo gautas UAB „2A Invest“ prašymas specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti.

32.                      Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 19 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 1294, kuriuose vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimui ir sodininkų bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, sklypui nustatyti teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo reikalavimai: Pastatų aukštis – 1-2 aukštai su mansarda, užstatymo tankis – iki 30 procentų, užstatymo intensyvumas – iki 0,9, žemės sklypo užstatymo būdas gyvenamoji teritorija, pobūdis – sodybinio užstatymo.

33.                      Ieškovė atliko patikrinimą dėl leidimo išdavimo ir vykdomų statybų teisėtumo. Apeliantė Inspekcija 2016 m. rugsėjo 22 d. surašė Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą Nr. SLD-100-160922-00013, kuriame užfiksuoti įrodinėjami teisės aktų pažeidimai. Taip pat 2016 m. lapkričio 9 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, kuriame nurodyta, kad objekte (duomenys neskelbtini), vykdomi statybos darbai, yra pastatyti du vienbučiai blokuoti gyvenamieji namai ir ūkio pastatas, kurių bendras ilgis 27,98 m., plotis – 8,55 m. Vykdomi fasado apdailos baigiamieji darbai, sumontuoti langai ir durys.

Dėl pareigos keisti detaliojo plano sprendinius, pasikeitus teisiniam reguliavimui

34.                      Apeliantė mano, kad tai, jog nebuvo įtvirtinta teisės normų, kurios leistų automatiškai pakeisti sodybinį užstatymo tipą į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybas, įpareigoja statytoją keisti detaliojo plano sprendinius dėl žemės sklypo, kuriam nustatytas sodybinio užstatymo tipas. Nepakeitus sprendinių pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statytojai UAB „2A Invest“ išduotas 2014 m. birželio 5 d. leidimas statyti naują statinį Nr. LNS-01-140605-00545 yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

35.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės keliama problematika nėra tinkamai argumentuota. Nurodžiusi, kad nebeliko sodybinio užstatymo naudojimo pobūdžio teritorijos, įrodinėdama, kad ji automatiškai nepasikeitė į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybas, apeliantė nurodė, kad žemė, esanti (duomenys neskelbtini), atitinka Specifikacijoje nurodytą G1 pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakyme Nr. D1-769 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2010, Nr. 114-5848) nėra nurodyta, jog, pakeitus žemės naudojimo kodavimo sistemą, būtina parengti naujus teritorijų planavimo dokumentus.

36.                      Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Nr. e3K-3-94-969/2019 šioje civilinėje byloje jau pasisakė, jog teritorijų planavimo normos, kurios buvo priimtos 2014 m. sausio 2 d. ir yra taikomos rengiant teritorijų planavimo dokumentus, aktualios rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus, tačiau jomis negali būti aiškinami 2003 m. vasario 26 d. Detaliajame plane nurodyto sodybinio užstatymo pobūdžio sąvoka ir jos turinys (26 punktas).

37.                      Apeliantė nurodė, kad daug detaliųjų planų, galiojančių miestuose, yra senesni nei 2014 m., todėl pagal teismų aiškinimą tokiose teritorijose nebūtų privalu papildomai nustatyti užstatymo tipų. Anot apeliantės, toks teisės aiškinimas palankus išskirtinai statytojams, neįvertinus viešojo intereso ir kitų asmenų teisinio intereso.

38.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad aukščiau nurodytas apeliantės teiginys prieštarauja nacionalinės teisės principams. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit).

39.                      Kita vertus, apeliantė, teigdama dėl teismų teisės aiškinimo ydingumo, neįvertino, kad teisės normos interpretavimas atliekamas pagal aktualios ginčui redakcijos turinį (Konstitucijos 109 straipsnis), o įstatymo leidėjas, reguliuodamas visuomeninius santykius, veikia viešojo ir privataus intereso pusiausvyros užtikrinimui, todėl pagal esančius visuomenės poreikius nustato reikalavimus teritorijų planavimo dokumentams. 

40.                      Taigi sodybinio užstatymo naudojimo pobūdžio teritorijos, kaip tokios žemės kodavimo sistemos, nebeliko dar 2010 metais, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. D1-769 buvo pakeista Specifikacija. Statybą leidžiantis dokumentas išduotas 2014 m. birželio 5 d. Sodybinis užstatymas kaip teritorijos užstatymo tipo rodiklis vėl įvestas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 (įsigaliojo nuo  2014.01.09).

41.                      Apeliantė, įrodinėdama užstatymo tipų teisinę reikšmę, atlieka skirtingu metu galiojančių teisės aktų (tiek detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek ir statybos leidimo išdavimo metu) interpretaciją ir daro išvada, kad tokie statiniai, kokie yra ginčo sklype, niekada negalėjo būti pastatyti, o nuo 2014 m. sausio 1 d. detalusis planas turėjo būti pakoreguotas TPĮ ir Taisyklių nustatyta tvarka, nustatant vienbutį blokuotą užstatymo tipą, kadangi tik esant tokiam nustatytam tipui statiniai gali būti blokuojami viename žemės sklype.

42.                      Įvertinant, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Nr. e3K-3-94-969/2019 šioje civilinėje byloje jau pasisakė, jog teritorijų planavimo normos turi būti aiškinamos pagal 2003 m. vasario 26 d. Detaliajame plane nurodyto sodybinio užstatymo pobūdžio sąvoką ir jos turinį, teisėjų kolegija dėl nurodyto apeliantės teisės aktų interpretavimo nepasisako.

43.                      Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės teiginius, kad nei vienas naudojimo būdas, priskiriamas gyvenamųjų namų teritorijoms, kurį galima būtų priskirsti sklypui, šiuo atveju nesudarytų pagrindo statyti blokuotų gyvenamųjų namų, taip pat daugiau nei vieno gyvenamojo namo sklype.

44.                      Kasacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutarties 35 punkte nurodė, kad „Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 7 straipsnį gyvenamieji pastatai (namai) pagal tipą buvo skirstomi į pogrupius, be kitų: gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai (namai) – skirti gyventi vienai šeimai. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri vieno buto namai bei namų poros ar keli sublokuoti vieno buto namai, kurių kiekvienas butas turi atskirą stogą ir įėjimą iš lauko; gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai (namai) – skirti gyventi dviem šeimoms. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri namai, namų poros ar keli sublokuoti namai, išskyrus vieno buto namus, atitinkančius reglamento 7.1 punkto reikalavimus; gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai). Daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Taigi šis statybos techninis reglamentas, įsigaliojęs 2003 m. birželio 19 d., jau nustatė, kad gyvenamosios paskirties namai, skirti gyventi ir vienai šeimai, galėjo būti keli sublokuoti vieno buto namai“.

45.                      Apeliantė Inspekcija laikosi pozicijos, jog teisės aktai (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8) nesuteikė statytojui teisės statyti ginčo sklype du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus su ūkiniu pastatu. Be to, anot apeliantės, užstatymo tipų turinį nustatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-7 patvirtintos Teritorijų planavimo normos, kurių redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 9 d., t. y. prieš statybą leidžiančio dokumento išdavimą, išskyrė atskirus užstatymų tipus, t. y. sodybinį ir blokuotą. Apeliantės nuomone, viename sklype statyti blokuotus statinius nebuvo jokio teisinio pagrindo, nors teisės aktuose ir buvo nuostatų apie blokuotus statinius, tai atlikti buvo galima tik per sklypo ribą, bet ne blokuoti kelis statinius viename sklype.

46.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir dėl šio argumento jau yra pasisakyta kasacinio teismo, nurodant, jog Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (redakcija, galiojusi statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu) 1 punkte įtvirtinta, kad šis reglamentas nustato vienbučio (vieno buto) ir dvibučio (dviejų butų) gyvenamojo pastato ar sublokuotų namų mažiausius techninius reikalavimus. Šie reikalavimai taikomi projektuojant naują namą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš šios 1 punkto normos lingvistinės loginės išraiškos darytina išvada, kad namas gali būti tiek vienbutis, tiek dvibutis, be to, namas gali būti sublokuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 69.1 punktas).

47.                      Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai susieja užstatymo intensyvumo rodiklius su pastatų blokavimu sklypuose, nors žemės sklypo intensyvumas neturi nieko bendro su pastatų blokavimu.

48.                      Teisėju kolegija sutinka su apeliante, kad žemės sklypo užstatymo intensyvumas neturi nieko bendro su pastatų blokavimu, bet jei blokuoti pastatai viršys leistinus Detaliuoju planu nustatytus privalomuosius reikalavimus, numatytus pagal Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 7 punktą, tai sudarys pagrindą spręsti, kad statybą leidžiantis dokumentas neteisėtas dėl pažeisto užstatymo intensyvumo parametro. Vadinasi, teismo pasirinktas užstatymo intensyvumo rodiklis, kaip sudarantis prielaidas vertinti statinio statybos teisėtumą, yra pagrįstas (CPK 185 straipsnis).

49.                      Taip pat apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai aiškino teisės aktus, neįvertino visų galiojančių teisės normų, o tik dalį jų. Anot apeliantės, teismo išvados paneigia detaliųjų planų privalomumą ir iškreipia jų sprendinių aiškinimą ir keitimą, įskaitant pagal imperatyvias teisės normas.

50.                      Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu, ir šią išvadą daro iš pačios apeliantės pateiktų teiginių dėl detaliųjų planų sprendinių privalomumo. Imperatyvios teisės normos nustato detalaus plano sprendinius, tame tarpe, dėl sklypo užstatymo tipo pagal planų rengimo metu galiojusius teisės aktus. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje galiojančio Detaliojo plano reikalavimai nustatė planuojamo žemės sklypo užstatymo reikalavimus. Juos išlaikius, žemės sklypų naudojimas yra tinkamas, saugus ir efektyvus teritorijos panaudojimas. Dėl šių argumentų bus plačiau pasisakyta kituose šios nutarties punktuose.

51.                      Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2019 m. liepos 15 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-1304 pateikė poziciją, kad po to, kai 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-619 ir buvo apibrėžtos naujos sąvokos „teritorijos naudojimo tipas“ ir „užstatymo tipas“, reikėjo teisės aktuose patikslinti žemės sklypų naudojimo pobūdį ir jo turinį reglamentuojančias nuostatas, išskiriant žemės sklypų naudojimo būdo „gyvenamosios teritorijos“ pobūdžius pagal gyvenamosios paskirties pastatų požymius, turinį, tipus, o ne pagal esamų ar numatomų statyti minėtų pastatų aukštį.

52.                      Siekiant suderinti teisės aktų nuostatas su Įstatymu Nr. XI-619, buvo parengti ir patvirtinti atitinkamų įsakymų pakeitimai, tarp jų: a) Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 3D-852/D1-793 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ pakeitimo“; b) Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 3D-851/D1-792 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 3D-12/D1-8 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų Nekilnojamojo turto kadastre, pertvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“; c) Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr. D1-769 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo“.

53.                      Taigi aukščiau nurodytais įsakymais žemės naudojimo būdo (žymimo indeksu G) – „gyvenamosios teritorijos“ pobūdžiai pakeisti taip: (G1) vietoj pobūdžio – „mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“ (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai) nustatytas pobūdis – „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos“ (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai); (G2) vietoj –„daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos“ (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų) nustatytas – „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“ (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai).

54.                      Apeliantė teigia, kad pasikeitus nurodytiems teisės aktams buvęs žemės naudojimo pobūdis „mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba“ po 2010 m. spalio 1 d. negali būti prilyginamas pobūdžiui „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba“. Teisėjų kolegija nurodo, kad nei viename iš aukščiau nurodytų įstatymus lydinčiųjų teisės aktų statytojui nėra numatyta pareiga rengti teritorijų planavimo dokumentus dėl pasikeitusio reguliavimo, nauji reikalavimai keliami naujai pradėtiems rengti teritorijų planavimo bendriesiems planams.

55.                      Inspekcija, reikšdama ieškinį, savo reikalavimus grindė Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintomis teisės normomis, ir teigė, kad statytojas privalo turėti galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą; šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą.

56.                      Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybai rengiamas statybos projektas. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir šioje dalyje nurodytais specialiaisiais reikalavimais.

57.                      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7.1 punkte nurodyta, kad projektas rengiamas vadovaujantis Statybos įstatymu ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, teisės aktais, reglamentuojančiais esminius statinio reikalavimus (vieną, kelis ar visus) ir statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais, normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais.

58.                      Taigi, rengiant statinio projektą, išduodant ginčijamą statybos leidimą, buvo privaloma atsižvelgti į ginčo teritorijoje galiojantį Detalųjį planą.

59.                      Nagrinėjamoje byloje žemės sklypas, kuriame pastatyti nauji statiniai, kuriems išduotas ginčo leidimas, patenka į teritoriją, kuriai yra galiojantis Detalus planas. Vadovaujantis patvirtinto Detaliojo plano pagrindinio brėžinio duomenimis, ginčo žemės sklypui (teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomojoje lentelėje sklypo Nr. 69) nurodyta, kad tai kitos paskirties sklypas, kurio gyvenamasis žemės naudojimo būdas, sodybinio užstatymo pobūdis. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje ,,3.2 Detaliojo plano sprendiniai“ nurodytas, kad ,,Gyvenamajai teritorijai priskiriamų sklypų privalomieji teritorijos tvarkymo rėžimo reikalavimai yra šie: pagrindinės tikslinės žemės paskirties (kitos paskirties) žemės naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – sodybinio užstatymo. Teritorija skirta individualiems gyvenamiesiems namams statyti“. Detaliajame plane taip pat nurodyta, kad ,,pasirinktieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai gali būti nustatomi papildant ar keičiant sklypų tvarkymo režimą“.

60.                      Po aukščiau paminėto Detaliojo plano patvirtinimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 buvo patvirtinta Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija. Minėta, patvirtinus Specifikaciją, nebeliko sodybinio užstatymo naudojimo pobūdžio; Specifikacijoje nenumatyta įpareigojimo keisti detaliuosius planus, pasikeitus žemės naudojimo būdų klasifikacijai.

61.                      Pažymėtina, pati apeliantė nurodo, kad pagal statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, tai yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. D1-769, kuriuo buvo pakeista Specifikacija (pakeitimas įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.), buvo nustatyti šie gyvenamosios teritorijos paskirties žemės naudojimo būdai: G1 – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai), G2 – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai). Apeliantė neginčija, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pateko į G1 žemės naudojimo pobūdį.

62.                      Detaliojo plano rengimo metu galiojusio TPĮ (redakcija 2001-04-19 – 2003-04-30) 20 straipsnio 10 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad miestų, miestelių, kaimų detalieji planai yra neterminuoti. Šiuo metu galiojančio TPĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Pagal TPĮ 17 straipsnio 3 dalį detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms.

63.                      TPĮ ir jį įgyvendinantys teisės aktai labai aiškiai ir detaliai apibrėžia detaliojo plano sprendinių keitimo atvejus ir tvarką, ir juose nėra nurodyta, kad įsigaliojus naujiems teisės aktams detaliojo plano sprendiniai yra keičiami statytojo, įpareigojant jį parengti naujai to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentą, todėl taikomas viešojoje teisėje numatytas principas – viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).

64.                      VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad sklypo, žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) panaudojimo paskirtis – kita, būdas – gyvenamosios paskirties, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Tai reiškia, kad tai yra žemės sklypas, kuriame galima statyti 1-3 aukštų gyvenamuosius namus ir  priklausinius. Tai atsispindi ir Detaliojo plano pagrindinio brėžinio pastaboje „pagal dabar galiojančius reglamentus, indeksas G3 (gyvenamasis sodybinis užstatymas) atitinka indeksą G1“.

65.                      Detaliuoju planu buvo suformuotas sklypas, skirtas mažaaukštei gyvenamajai statybai, o teisės aktai, nustatantys konkrečius žemės naudojimo būdus ir pobūdžius įsigaliojo 2005 metais (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Žemės naudojimo būdų turinio aprašas bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 patvirtinta Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija) ir juose buvo nustatyta, kad gyvenamosios teritorijos yra diferencijuojamos pagal pastatų aukštį, tai yra jos buvo skirstomos į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai), bei daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos teritorijas (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų).

66.                      Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 825 patvirtintame sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliajame plane buvo nustatytas ne sklypo užstatymo tipas, o teritorijų užstatymo pobūdis, kuriam teisės aktai nenustato reikalavimo žemės sklype statyti tik vieną pastatą. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent naujai rengiamuose detaliuosiuose planuose įvedus reikalavimą nurodyti sklypo užstatymo tipą, atsirado skirstymas į sodybinio užstatymo tipą, vienbutį blokuotą užstatymą bei kitus teritorijų užstatymo tipus (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 31 punktas). Tokiu atveju, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad, norint statyti blokuotus gyvenamuosius namus, statytojui UAB „2A Invest“ buvo privaloma detaliuoju planu nustatyti planavimo normose numatytą blokuotą užstatymą. Nagrinėjamoje byloje detalųjį planą būtų buvę privalu keisti, jei jame būtų buvęs nurodytas sklypo užstatymo tipas. Remiantis apeliantės atliekamu teisės aiškinimu, tai yra, kad, pasikeitus teisiniam reguliavimui, būtina keisti detaliojo plano sprendinius, jame fiksuojant įvestus naujus teritorijos naudojimo rodiklius, statytojui kiltų pareiga nuolat keisti statybą leidžiančius dokumentus iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti, kartu koreguojant statybų procesą.

67.                      Kompleksinės teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. Dl-8, nustato, kad „Detaliuosiuose planuose nustatytas kitos paskirties žemės gyvenamųjų teritorijų būdo mažaaukščių statinių teritorijos pobūdis gali būti suprantamas kaip atitinkantis kitos paskirties žemės vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdą tik tais atvejais, kai detaliajame plane yra nuorodų į numatomą statinių ar užstatymo tipą (namų valda, individualūs gyvenamieji namai, sodybinis užstatymas, vienbučiai gyvenamieji pastatai ar panašiai) ir (ar) nustatytas užstatymo tankumas atitinka Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo reikalavimus“.

68.                      Taisyklių 333 punkte išdėstyta normos dispozicija, nustatanti, kad mažaaukščių statinių teritorijos pobūdis gali būti suprantamas kaip atitinkantis kitos paskirties žemės vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdą, yra santykinai apibrėžta. Tokį aiškinimą įrodo formuluotė „detaliajame plane yra nuorodų į numatomą statinių ar užstatymo tipą“. Pirma, išsireiškimas „yra nuorodų“ negali atitikti žodžio reikšmės „nurodyta“. Tai reiškia dispozityvų vertinimo būdą. Antra, skliausteliuose yra vardinami galimi statiniai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, kad sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliajame plane buvo nustatytas mažaaukštis užstatymo pobūdis, ieškovės daroma išvada, kad detaliojo plano sprendiniai ginčo sklype leido statyti tik vieną gyvenamąjį namą su priklausiniais, yra nepagrįsta.

69.                      TPĮ 18 straipsnio 1 dalis numato, kad privaloma rengti detalųjį planą tuomet, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Tai pabrėžia ir apeliantė.

70.                      Minėta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. birželio 5 d. išdavė statybos leidimą NR. LNS-01-140605-00545, kuriuo buvo patvirtinti pastatyto pastato techninio projekto sprendiniai dėl dviejų vienbučių blokuotų namų su ūkinės paskirties patalpomis.

71.                      TPĮ 23 straipsnio 1 dalis apibrėžia teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo esmę. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 buvo patvirtintos Teritorijų planavimo normos, įgyvendinant PTĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punktą. Normos nustato privalomus ar rekomendacinius teritorijų planavimo kiekybinius ir kokybinius reikalavimus ir jų rodiklius (dydžius), taikomus rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Tai yra specialioji norma, skirta reguliuoti, jog nebūtų pažeisti teritorijų vystymo režimai, tame tarpe, dėl užstatymo tankio, užstatymo intensyvumo ir aukštingumo. Tuo tikslu Normų 31 punkte buvo įtvirtinta užstatymo tipų sistema, susieta su tam tikrais rodikliais.

72.                      Nagrinėjamoje byloje žemės sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Jau nurodyta, kad Detaliajame plane nebuvo nurodytas sklypo užstatymo tipas. Dar kartą primintina, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2,3-5441-/01/.

73.                      Apeliantė Inspekcija pripažįsta, kad Detaliojo plano parengimo metu Teritorijų planavimo normos, kuriuose nustatyta pareiga nurodyti užstatymo tipą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-619) negaliojo. Inspekcija apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje taip pat patvirtino, kad neįrodinėja, jog statybos leidimas prieštarauja sklypo užstatymo intensyvumo, užstatymo tankio ar pastatų aukščio reikalavimams.

74.                      Taigi apeliantė nurodydama, kad neginčija sklypo užstatymo intensyvumo, užstatymo tankio ar pastatų aukščio reikalavimams atitikties Normoms, tuo pačiu patvirtina, kad negali jų ginčyti, nes detaliojo plano parengimo metu Teritorijų planavimo normos, kuriuose nustatyta pareiga nurodyti užstatymo tipą, negaliojo, bet kartu tuo pagrindu prašo pripažinti 2014 m. birželio 5 d. leidimą statyti naują statinį Nr. LNS-01-140605-00545 neteisėtu.

75.                      Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks pasirinktas materialinis ginčo dalykas nėra suderinamas su teise, nes remtis teisės aktu ir ginčyti statybą leidžiantį dokumentą normomis, kurios skirtos reguliuoti užstatymo intensyvumą naujai rengiamuose detaliuosiuose planuose, nenuginčijus galiojančio Detaliojo plano, kartu neįrodinėjant, kad pažeista TPĮ 18 straipsnio 1 dalis, reiškia tiesiog prašymą taikyti normą pažeidžiant teisinio tikrumo principą.

76.                      Apeliantė, pakartodama apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad nuo 2014 m. Teritorijų planavimo įstatyme ir Teritorijų planavimo normose atsirado atskiras užstatymo tipas (apeliantės pastaba: užstatymo tipas – vietovės lygmens bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija, apimanti teritorijai būdingą ir (ar) galimą pastatų ir erdvių išdėstymo struktūros ir parametrų visumą) – blokuota statinių statyba, todėl buvo privalu tokį užstatymo tipą nustatyti Detaliajame plane.

77.                      Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės teiginiu, pažymėdama, kad Detalusis planas buvo parengtas 2003 m. ir yra galiojantis, todėl akte numačius atskirą užstatymo tipą – blokuota statinių statyba, jį tapo privalu nurodyti naujai rengiamuose detaliuosiuose planuose. TPĮ 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad <...> „vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas“ <...>. Taigi, tuo atveju, jei detalusis planas yra parengtas, įstatyme nėra numatytas įpareigojimas jį rengti pagal galiojančius teisės aktus iš naujo, bet nurodyta, kad galioja teritorijos naudojimo reglamentas.

78.                      Byloje nustatyta, kad ginčijamas statybos leidimas ir realiai pastatytas statinys nepažeidžia Detaliuoju planu numatytų sklypo režimo parametrų: užstatymo tankio, užstatymo intensyvumo ir aukštingumo (CPK 185 straipsnis). Vadinasi, TPĮ 18 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai išlaikyti.

79.                      Teisėjų kolegija primena, kad viešojo administravimo subjekto reikalavimas dėl įrodinėjamo teisinio reguliavimo pažeidimo galėtų būti vertinamas pagal tiesiogiai teisės aktuose numatytus draudimus statytojui, bet ne teisės aktų subjektyviu interpretavimu. Be kita ko, apeliantė patvirtina, kad Detaliojo plano parengimo metu ir iki pagal 2010 m. spalio 1 d. galiojusius teisės aktus, t. y. Specifikaciją, buvo nustatyta tik tai, jog pagal šį pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) žemės sklype statomi gyvenamieji namai gali būti iki trijų aukštų, tačiau nebuvo įtvirtinta, ar tokie gyvenamieji namai turi būti vienbučiai, dvibučiai ar daugiabučiai. Toks skirstymas Specifikacijoje atsirado tik po 2010 m. spalio 1 d., ir jis buvo paremtas ne namo aukščiu, o butų skaičiumi.

80.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad nors apeliantė teikia argumentaciją dėl to, kad žemės naudojimo pobūdis „mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba“ po 2010 m. spalio 1 d. savaime negali būti prilyginamas pobūdžiui „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba“, tačiau nepaaiškina, kaip ši aplinkybė veikia bylos išnagrinėjimo rezultatą. Minėta, 2003 metais parengtas Detalusis planas yra galiojantis, plane įtvirtintų sąvokų turinys turi būti suprantamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl sklypo užstatymo pobūdis laikytinas kaip mažaaukščių pastatų statyba, o ne kaip vienbučių – dvibučių pastatų statyba.

81.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Nr. e3K-3-94-969/2019 šioje civilinėje byloje jau pasisakė, jog „siekdami nustatyti šiame Detaliajame plane įtvirtintų teritorijos naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą, pirmiausiai bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti ir vertinti teisinį reglamentavimą, galiojusį būtent šio Detaliojo plano priėmimo metu, ir Detaliajame plane nustatytas sąvokas aiškinti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus“ (25 punktas).

82.                      Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodė, kad ,,Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje užstatymo tipas apibrėžtas kaip teritorijų planavimo normose reglamentuota konkrečiai teritorijai būdinga ir galima pastatų išdėstymo zona ir erdvių išdėstymo struktūros ir parametrų visuma, nustatoma bendruosiuose, specialiuosiuose ir (ar) detaliuosiuose planuose (51 punktas) bei vietovės lygmens bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija, apimanti teritorijai būdingą ir (ar) galimą pastatų ir erdvių išdėstymo struktūros ir parametrų visumą (41 punktas, iki 2014-01-01 galiojusi redakcija.). Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kada privaloma rengti detalųjį planą, tai yra kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas“.

83.                      Apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte kalbama, ne apie užstatymo tipą, kurio sąvoka nurodoma 2 straipsnio 51 punkte, bet apie 36 punkte apibrėžtą teritorijos naudojimo tipą, kuriame vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose (masteliu 1:2000 ar stambesniu) ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys. Vadinasi, anot apeliantės, kilusio ginčo atveju, siekiant išspręsti ginčą, reikalinga detaliojo plano korektūra ar keitimas, kadangi nuo 2014-01-01 įsigaliojusiame TPĮ ir toliau buvo įtvirtinta, kad detaliojo plano sprendiniai gali būti keičiami, tačiau TPĮ 28 straipsnyje įtvirtinti 2 būdai, kuriais galima pakeisti detaliojo plano sprendinius t. y atliekant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimo arba koregavimo procedūrą.

84.                      Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, Detaliajame plane nebuvo nurodytas sklypo užstatymo tipas, todėl TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimas yra reikšmingas tiek, kiek būtina nustatyti, ar statytojas privalėjo Detalųjį planą koreguoti tam, kad būtų galima vykdyti statinio/ių statybą.

85.                      Taigi ginčui aktualios redakcijos TPĮ (2009 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-619) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo numatyta, kada privaloma rengti detalųjį planą, tai yra, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Apeliantė patvirtino, kad dėl leistino pastatų aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo rodiklių pažeidimų nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovei gaunant statybos leidimą, nereikėjo rengti naujai detalųjį planą dėl užstatymo pobūdžio sąvokos skirtingų interpretavimų skirtingais laikotarpiais. Klausimas buvo sutikslintas tvirtinant atsakovės pastatyto pastato techninį projektą, kuris nustato, kad statomi du vienbučiai blokuoti namai su ūkinės paskirties patalpomis. Tokiam techniniam projektui 2014-06-05 Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir išdavė statybos leidimą NR. LNS-01-140605-00545. Iš techninio projekto aiškinamojo rašto ir brėžinių matyti, kad nors minimi du nauji vienbučiai statiniai, tačiau iš esmės tai yra vienas pastatas, kurio gyvenamąjį plotą skiria ūkinės paskirties patalpos.

86.                      Tai, kad tvirtinant atsakovės pastatyto pastato techninį projektą galėjo būti atlikti veiksmai dėl duomenų sutikslinimo dėl užstatymo pobūdžio sąvokos skirtingų interpretavimų skirtingais laikotarpiais, patvirtina Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“. Įsakymo 1 punkte nurodyta, kad „Tvirtiname: 1.1.Ž emės naudojimo būdų turinio aprašą; 1,2. Žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų nekilnojamojo turto kadastre, keitimo aprašą <...>“. Įsakymo 3 punktas nurodo, kad „Nustatome, kad: 3.1.įrašai Nekilnojamojo turto kadastro, kurie nenurodyti Apraše ir kurių žemės naudojimo būdas atitinka Žemės įstatymo 25, 26, 27, 28 ir 28 straipsniuose nurodytus žemės naudojimo būdus, nekeičiami arba keičiami išbraukiant žemės naudojimo pobūdžius, jeigu žemės naudojimo pobūdžiai buvo įrašyti: (<...>).“

87.                      Sutiktina su atsakove UAB „2A Invest“ , jog vertinant Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo esmę, galima daryti išvadą, kad formaliai naikinamas žemės sklypų naudojimo vienas iš parametrų – „pobūdis“, dėl to lieka tik sklypų naudojimo būdas. Sąvoka „sklypo naudojimo pobūdis“ buvo apibrėžta Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 patvirtintame Laikinuoju detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamente (4.8. žemės sklypo (teritorijos) naudojimo pobūdis – konkrečiai įvardyta veikla (ją detalizuojant), kurią teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama vykdyti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemėje). 

Dėl statybos techninio projekto ir statybą leidžiančio dokumento atitikties teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams

88.                      Atsakovei UAB „2A Invest“ priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2,3-5441-/01/. Šiuo individualiu administraciniu aktu buvo nustatyta: „Keičiu 864 kv.m. ploto žemės sklypo Nr. 69, esančio (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane M1:500 pažymėto linijomis ir skaičiais 1-6, 1, kuris nuosavybės teise priklauso J. V. K., pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį iš „žemės ūkio (sodų)“ į <...> „kitos paskirties žemė: gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) <...>.“ Ginčo sklypas jokio kitokio naudojimo paskirties, būdo ir/arba pobūdžio neturėjo. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad sklypo, žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) panaudojimo paskirtis – kita, būdas – gyvenamosios paskirties, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba.

89.                      Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

90.                      Taigi Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 2,3-5441-/01/ neginčijamas ir nenuginčytas. Jo pagrindu atlikta daiktinių teisių registracija (CK 4.255 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl to, kad statybą leidžiantis dokumentas neteisėtas, nes  nebuvo pagrindo pakeisti sodybinį užstatymo tipą į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybas, pripažįstami nepagrįstais (CPK 185 straipsnis). Pažymėta ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko teises ir pareigas perėmė Nacionalinė žemės tarnyba, todėl apeliantė jai ir turėjo kelti klausimą, ar pagrįstai buvo įrašytas žemės naudojimo būdas dėl sklypo Nr. 69, esančio (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. 

91.                      VĮ „Registrų centras“ 2019 m. liepos 5 d. pateiktame rašte ,,Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo“ nurodyta, kad nekilnojamojo daikto – 0,0864 ha ploto žemės sklypo kadastro duomenys (tame tarpe ir duomenys apie žemės sklypo tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą bei naudojimo pobūdį) į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti UAB ,,Geoksis“ matininkų J. M., J. S. 2006 m. rugsėjo 4 d. parengtos kadastro duomenų bylos pagrindu bei Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-5441-(01) ,,Dėl žemės sklypo Nr. 69, esančio sodininkų bendrijoje ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“.

92.                      Apeliantės teiginys, kad iš jau nurodytų šiame skunde teisės aktų yra aišku, kad šiuo atveju siekiant vykdyti blokuotų statinių viename sklype statybą, privaloma pakeisti detaliojo plano sprendinius dėl atitinkamo užstatymo tipo nustatymo pagal Teritorijų planavimo normas, savaime nepaneigia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytų duomenų teisingumo (CPK 13 straipsnis).

93.                      Jau minėta, kad, pakeitus žemės kodavimo sistemą, teisės akte nebuvo numatyta pareiga prieš gaunant statybą leidžiantį dokumentą keisti detaliojo plano sprendinius, rengiant naujai planavimo dokumentą. Vadinasi, taikant logikos metodą ir tikrinant atvirkštine tvarka įrodinėjamą teiginį, tai, kad, anot apeliantės, nebuvo įtvirtinta teisės normų, kurios leistų automatiškai pakeisti sodybinį užstatymo tipą į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybas, nesudaro pagrindo pripažinti 2014 m. birželio 5 d. išduotą leidimą statyti naują statinį Nr. LNS-01-140605-00545 negaliojančiu, nes nebuvo ir teisės normų, kurios įpareigotų keisti galiojančio detaliojo plano sprendinius.

94.                      Apeliantė teigia, jog vadovaujantis Laikinojo reglamento nuostatomis detaliuoju planu nustatytas žemės naudojimo pobūdis – ,,sodybinis užstatymas“ buvo skirtas vienam gyvenamajam namui ir jo priklausiniams apibrėžti. Inspekcija taip pat laikosi pozicijos, kad minėta teisės norma, kurioje vartojama daugiskaita kalbant apie pastatus, nesuteikė teisės daryti išvados, kad sodybinio užstatymo tipo žemės sklype galima daugiau kaip vieno statinio statyba.

95.                      Teisėjų kolegija         nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. 402 „Dėl Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ (aktuali Detaliojo plano rengimo metu redakcija) sodybinio užstatymo termino neapibrėžia, o nurodo, kad toks teritorijos užstatymas yra galimas, kur nustatytas kitos paskirties žemės naudojimo būdas, pobūdis, ir kad šioje teritorijoje yra galimi statyti „Individualūs gyvenamieji namai“. Taigi apeliantės nurodyto apibrėžimo, kad sodybinis užstatymas reiškia vieno gyvenamojo namo ir jo priklausinio leistiną statybą, minėtame teisės akte nėra. Kaip ir nėra apibrėžta, koks yra „Individualūs gyvenamieji namai“ sąvokos turinys, tai yra, ar tokia statyba reiškia vieno pastato – vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo, ar dviejų vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų statybą.

96.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Nr. e3K-3-94-969/2019 išaiškinta, kad „Teritorijų planavimo įstatyme sąvoka „individualus gyvenamasis namas“ nebuvo pateikta. Tačiau priimant Laikinąjį reglamentą galiojo Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ (toliau – Nutarimas Nr. 384), todėl Laikinajame reglamente vartojama sąvoka „individualūs gyvenamieji namai“ aiškintina atsižvelgiant ir į šio Nutarimo Nr. 384 nuostatas“ (29 punktas).

97.                      Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. 384 taip pat nepateikia apibrėžties „individualus gyvenamasis namas“ , bet nurodo, kad individualūs gyvenamieji namai ir jų priklausiniai sklypuose statomi laikantis sanitarinių, priešgaisrinių, ekologinių bei Statybos ir urbanistikos ministerijos nustatytų urbanistinių reikalavimų (1.2 punktas).

98.                      Apeliantė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties 32 pastraipoje aiškiai įvardinta, kad įvertinus Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ginčo žemės sklypui Detaliajame plane nustačius sodybinio užstatymo pobūdį, tuo metu jame galėjo būti statomas individualus gyvenamasis namas ir jo priklausiniai.

99.                      Teisėjų kolegija sutinka su šia pastaba, bet kartu pažymi, kad kasacinis teismas taip pat nurodė, jog atsakovei UAB „2A Invest“ statybos leidimas statyti naują statinį buvo išduotas 2014 m. birželio 5 d., tai bylą nagrinėję teismai, be kita ko, turėjo įvertinti teisinio reglamentavimo pasikeitimus ir su tuo susijusią statytojo teisę pagal Detaliajame plane nustatytą ginčo žemės sklypo pobūdį statyti išduotame statybos leidime nurodytą statinį, t. y. du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą (34 punktas).

100.                      Taigi Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 7 punktas numatė, kad kiekvieno detaliojo planavimo objekto (teritorija, žemės sklypas ar jų grupė) atveju privalomieji reikalavimai yra šie: žemės sklypo (teritorijos) naudojimo būdas; statinių aukštis; užstatymo tankis; užstatymo intensyvumas. Nustatyti 2003 m. vasario 26 d. Detaliajame plane šie reikalavimai tapo esminiai, kurių išlaikymas lemia statybą leidžiančio dokumento išdavimo sąlygas.

101.                      Pažymėtina, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai buvo tikslinami neprivalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jie galėjo būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu, jeigu tokie reikalavimai nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų ir raštu tokiam tikslinimui pritarė tokius reikalavimus nustačiusi institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-180-611/2021, 60 punktas).

102.                      Vadinasi, sodybinio užstatymo pobūdžio sąvoka ir jos turinys tam tikra apimtimi turi būti aiškinami pagal Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 7 punkto reikalavimus. Pati apeliantė pripažįsta, kad nepaisant to, jog keitėsi teisiniai saugikliai, ir viešojo intereso apsauga buvo išreikšta kitomis teisės normomis, jie visuomet buvo skirti užtikrinti statomo statinio atitikimą teritorijos naudojimo reikalavimams.

103.                      2003 m. vasario 26 d. Detaliajame plane nėra nurodyta, kad sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esančiuose sklypuose galima statyti vieną ir neblokuotą individualų gyvenamąjį namą, o buvo nustatyti šie teritorijos naudojimo saugikliai: sklypų užstatymo tankis nuo 25 iki 35 proc., pastatų aukštis – 1–2 aukštų su mansarda (Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 825). Detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo privalomuosiuose reikalavimuose, be kita ko, įtvirtintas žemės sklypo (teritorijos) naudojimo būdas ir pobūdis: Z1 – sodininkų bendrijos sodų žemė; G1 – mažaaukščių statinių teritorija; G3 – sodybinio užstatymo statinių teritorija; I – infrastruktūros teritorija. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2,3-5441-/01/ buvo nustatyta: „Keičiu 864 kv.m. ploto žemės sklypo Nr. 69, esančio (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane M1:500 pažymėto linijomis ir skaičiais 1-6, 1, kuris nuosavybės teise priklauso J. V. K., pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį iš „žemės ūkio (sodų)“ į „<...> kitos paskirties žemė: gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) <...>.“ Ginčo sklypas kitokio naudojimo paskirties, būdo ir/arba pobūdžio neturėjo.

104.                      Vadinasi, atsakovei statytojai UAB „2A Invest“ išduoto 2014 m. birželio 5 d. leidimo statyti naują statinį Nr. LNS-01-140605-00545 teisėtumą taip pat reikia vertinti pagal šiai teritorijai suteiktą paskirtį, būdą ir pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Tokiu atveju, sodybinio užstatymo pobūdžio sąvoka ir jos turinys yra aiškinimas atsižvelgiant į šiai teritorijai nustatytus saugiklius. 

105.                      Jau nurodyta, kad Kompleksinės teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės numatė, kad galiojančiuose detaliuosiuose planuose, parengtuose pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, vartotų sąvokų turinys turi būti suvokiamas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (332 punktas), todėl sklypo užstatymo tipas turėtų būti laikomas mažaaukščių pastatų statyba.

106.                       Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu jau buvo įsigaliojusi TPĮ 2010 m. sausio 1 d. 2, 19, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo redakcija, kuri naikino TPĮ 24 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nuostatą, kad namų valdų žemės sklypuose (išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypų dalyti dalimis neleidžiama) gali būti statomas antras gyvenamasis namas, kitos paskirties pastatas (išskyrus jų priklausinius) tik pagal detalųjį planą atidalijus ir suformavus naują žemės sklypą. Tai paneigia ieškovės teiginį, kad ginčo sklype negalėjo būti statomi du atskiri sublokuoti gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties statiniu.

107.                      Statybos leidimo išdavimo metu galiojusioje Reglamento redakcijoje, buvo nustatyta, kad sublokuoti namai – namai, turintys bendrą, gaisrinės saugos reikalavimus atitinkančią sieną (sienas), kurios (kurių) šiluminiai parametrai atitinka išorės sienų šiluminiams parametrams nustatytus reikalavimus (7.3. p.).

108.                      Atsakovė Savivaldybė nurodė, kad išnagrinėjus techniko projekto brėžinius matyti, kad patalpų, įvardintų kaip pastatas Nr. 1 ir Nr. 2 neskiria bendra, gaisrinės saugos reikalavimus atitinkanti siena, o skiria ūkinės paskirties patalpos. Atsižvelgiant į tai, kad techniniame projekte numatyti pastatai neatitiko sublokuotų namų sąvokos bei iš esmės įvertinus statybos techniniame projekte pateiktus namo statybos sprendinius, neapsiribojant formaliu projekto pavadinimo ir atskirų jo fragmentų vertinimu, anot atsakovės, turi būti laikoma, kad nors statiniai buvo įvardijami kaip atskiri, tačiau faktiškai statybos techniniame projekte nurodytas pastatas turėtų būti laikomas vienu dvibučiu pastatu su ūkinės pagalbinės paskirties pastatu. Ieškovė šio teiginio nepaneigė, todėl teisėjų kolegija, įvertindama atsakovės specialiąją kompetenciją įgyvendinant Statybos įstatymo taikymo kontrolę, sutinka, kad techniniame projekte numatyti pastatai negali būti vienareikšmiškai pripažįstami sublokuotais namais (CPK197 straipsnio 2 dalis).

109.                      Taigi Vilniaus miesto bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 numatė, kad žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) buvo priskiriamas sodininkų bendrijų sodų žemei, kuri, vadovaujantis teritorijų naudojimo bendrojo reglamento ir žymėjimo 1-osios lentelės 1-ojo stulpelio 1-ąja eilute, gali būti keičiama į kitos paskirties žemę. Užstatymo intensyvumo (UI) reglamentas, kitos paskirties žemės naudojimo būdo, gyvenamųjų teritorijų pobūdžiui nustatė UI maksimalų dydį, kuris negalėjo viršyti 0,2, 0,4, 0,8, 1,5, 2,5. Taip pat nustatyta, kad gyvenamojoje teritorijoje esantys maksimalūs UI dydžiai maždaug atitinka šiuos užstatymo tipus: 0,2 ir 0,4 – mažaaukščiai pastatai - sodybinis užstatymas, o UI 0,8 – mažaaukščiai pastatai – blokuoti namai (2-3 aukštai + mansarda). Įgyvendinant Bendrojo plano sprendinius, detaliajame ginčo sklypo plane buvo nustatytas UI 0,9, kuris reiškė, kad šis intensyvumas atitinka mažaaukščius pastatus, kurie pagal bendrojo plano išaiškinimus gali būti blokuoti namai.

110.                      Vadinasi, pagal Bendrojo plano ir jį detalizavusio detaliojo plano sprendinius buvo galima ir blokuotų namų statyba, taip pat jokie teisės aktai projekto derinimo metu nenumatė pareigos sklype statyti tik vieną pastatą, todėl statybos techninis projektas visiškai atitiko teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Byloje nustatyta, kad statybos leidime Nr. LNS-01-140605-00545 numatyta, kad statytojui suteikiama teisė statyti du naujus vienbučius statinius ir ūkinės paskirties pastatą. Prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą buvo gauti visų reikiamų specialiųjų institucijų pritarimai ir nebuvo nustatyta neatitikimų galiojantiems teisės aktų reikalavimams ar neatitikimų Detaliajam planui. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog ieškovės apeliacinis skundas dėl statybą leidžiančio dokumento neteisėtumo atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

111.                      Apeliantė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje numatytas aiškinimas neatleidžia nuo pareigos laikytis nacionalinės teisės aktų, todėl akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti teisės aktų pokyčiais galimai atsiradusią galimybę statyti daugiau nei numatyta detaliajame plane, privaloma pasinaudoti aukščiau nurodytais detaliojo plano keitimo ar koregavimo mechanizmais. Priešingas aiškinimas pažeistų TPĮ 17 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai.

112.                      Apeliantės skundas šioje dalyje prieštarauja ne tik Konstitucijos 109 straipsniui, bet ir CPK 4 straipsnio nuostatoms. Pažymėtina, kad vienintelis profesionalus privalomas teisės aiškinimas nacionalinėje teisėje yra teismų vykdomas teisės aktų interpretavimas ad hoc. Šiuo atveju jis atliktas kasaciniu lygiu, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje numatytas aiškinimas neatleidžia nuo pareigos laikytis nacionalinės teisės aktų ir iš jų kylantys teiginiai, atmetami kaip neįrodyti (CPK 185 straipsnis).

Dėl statybos padarinių šalinimo

113.                      Apeliantė prašė įpareigoti atsakovę UAB „2A Invest“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą pertvarkyti statinius, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; per nustatytą terminą neatlikus 2 punkte nurodytų veiksmų prašė įpareigoti atsakovę UAB „2A Invest“ per 6 mėnesius savo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB ,,A. V. architektų dirbtuvės“ lėšomis nugriauti statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei UAB ,,2A Invest“ per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo – leisti Inspekcijai nugriauti statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini).

114.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad pati apeliantė nurodė, kad byloje kyla ginčas dėl to, ar teisės aktų kaita, dėl kurių kito saugikliai, taikomi tik naujai atliekant teritorijų planavimo procedūras, ir/ar detalieji planai turi būti keičiami dėl teisės aktų pakeitimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisinio reguliavimo metu atsiradusi teisės normų konkurencija, kolizija negali tapti asmenų teisinės atsakomybės klausimu.

115.                      Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėkūros principai išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Dėl netinkamo teisėkūros principų įgyvendinimo, kyla teisės taikymo problemos, kurių sprendimo pasekmes ir turi prisiimti teisėkūroje dalyvaujantys subjektai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės ieškinys dėl prašomos taikyti atsakovei UAB ,,2A Invest“ sankcijos neproporcingumo šioje dalyje negalėjo būti tenkintas (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, tai pastebėta ir kasacinio teismo, nurodant teismams įvertinti prašomo reikalavimo pagrįstumą iš naujo nagrinėjant bylą.

116.                       Apeliantės nuomone, ginčo atveju tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimus dėl statybos leidimo išdavimo, savaime nereiškia, kad atsakovas UAB ,, 2A Invest“ turėjo besąlygiškai juo vadovautis. Statybos leidimo priėmimui turėjo įtakos ir statytojos UAB ,,2A Invest“ veiksmai.

117.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas prieštarauja ne tik teisės aktams, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijai. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją ir kt.).

118.                      Nagrinėjamoje byloje speciali institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, yra gavusi įstatymo lygmens pavedimą organizuoti ir taip kontroliuoti teritorijų planavimą savivaldybėje (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 straipsnio 19 punktas, 102 straipsnis). Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (VSĮ 3 straipsnio 1 dalis), tenkinantis viešuosius interesus, todėl būtent ji privalo kontroliuoti, kad privatūs asmenys, kurie kreipėsi į savivaldybę, tinkamai įgyvendintų subjektines teises, o ne atvirkščiai, kaip bando įrodyti ieškovė.

119.                      Statybos projektų tikrinimo ir statybos leidimų išdavimo tvarka yra reglamentuota Statybos įstatymo 23 straipsnyje ir Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“. Norint gauti leidimą statyti naują ar rekonstruoti statinį, <...> atlikti statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą, nugriauti statinį, pakeisti statinio ar jo dalies paskirtį, savivaldybės administracijai pateikiamas prašymas (Reglamento 1 priedas), Įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nurodyti dokumentai (išskyrus tuos, kurie yra statinio projekto sudėtyje) ir Reglamento 13 priede nurodyti rašytiniai pritarimai (raštai ir (ar) žymos statinio projekte) statinio projektui. Reglamento 1 priede nurodoma prašymo išduoti leidimą forma, kurią užpildo asmuo, prašantis išduoti leidimą statybai. Pagal prašyme nurodytus duomenis Savivaldybės administracija išduoda leidimą.

120.                      Kaip nurodė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, ji, vadovaudamasi statybos leidimo išdavimo metu galiojusia statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ redakcijos 5 priedu, be kita ko, patikrino ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams (5 priedo 1.8 p.) bei, ar projektas atitinka išduotus nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus (1.9 p.). Specialieji architektūriniai reikalavimai išduoti, vadovaujantis 2013 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 825 patvirtintu Detaliuoju planu. Patikrinus techninio projekto sprendinius, nustatyta, kad statinio projekto leistinas intensyvumas nėra viršijamas.

121.                      Pastebėtina, kad apeliantės, kuri taip pat yra viešasis juridinis asmuo, skatinimas nepaisyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų dėl statybos leidimo išdavimo yra nihilistinio elgesio propagavimas valstybės vardu (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 3 punktas).

122.                      Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad ginčo statinio projektą parengė projektuotojas UAB ,,A. V. architektų dirbtuvės“ ir jį pasirašė A. V. kaip projekto vadovas ir autorius, todėl laikytina, kad projektuotojas prisiėmė atsakomybę už parengto projekto atitikimą teisės aktų reikalavimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje kilo ginčas dėl 2003 m. Detaliojo plano reikalavimų išlaikymo statybą leidžiančiame dokumente. Jau nurodyta, kad privalomuosius reikalavimus nustato savivaldybė, kuri yra atsakinga už tinkamą teritorijų planavimą savivaldybėje. Jei UAB ,,A. V. architektų dirbtuvės“, anot apeliantės, negeba pagal teisės aktų reikalavimus parengti projekto, tai yra taikomos kitos sankcijos, kurios nėra šios bylos objektu, todėl plačiau dėl to nepasisakoma.

123.                      Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad apeliantė, nurodydama atsakove Vilniaus miesto savivaldybę, iš esmės nepateikė įrodymų dėl jos veikos neteisėtumo. Sutiktina su atsakove, kad statybos leidimo panaikinimas per se nereiškia nei Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo, nei kaltės dėl neteisėtos statybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas ir šioje dalyje kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

124.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio motyvams iš esmės pritaria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

125.                      Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

126.                      Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).

127.                      Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

128.                      Atsakovė UAB „2A Invest“ pateikė į bylą įrodymus, kad sumokėjo 3267,00 Eur už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, tačiau jos neatitinka Rekomendacijų maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos mažintinos iki 1 675,70 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

129.                      Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

n u t a r i a :

ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „2A Invest“ (juridinio asmens kodas 301673419) iš ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas 288600210) 1 675,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                  Vaclovas Paulikas

                                                                                                               Rūta Petkuvienė

                                                                                                               Inga Staknienė