Civilinė byla Nr. 2A-1270/2014

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01144-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.1; 43.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-367-440/2014 pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui B. A. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo B. A. priešieškinį atsakovams D. Ž., V. Ž., trečiajam asmeniui S. A. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta bei be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 250 000 Lt paskolos, 65 519 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negražintos 250 000 Lt paskolos už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki paskolos gražinimo dienos, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. gegužės 24 d. atsakovas pagal paskolos raštą pasiskolino iš jos 250 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. sausio 1 d. Atsakovas ant paskolos rašto savo ranka užrašė, kad pinigus gavo ir pasirašė, iki numatyto termino pasiskolintos pinigų sumos negrąžino. 2012 m. lapkričio 26 d. raštu ieškovė pareikalavo grąžinti paskolą su priskaičiuotomis 5 procentų dydžio palūkanomis, tačiau atsakovas į pateiktą reikalavimą neatsakė ir paskolos negražino. Atsakovas atvažiavo į namus, ji perdavė jam pinigus, o jis pasirašė raštelį. Skolinant pinigus dalyvavo V. Ž.. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu atsakovas yra priteisęs iš jos ir V. Ž. 246 177,01 eurų skolą pagal 2007 m. gegužės 23 d. paskolos raštą. Šis buvo pasirašytas dėl namo pirkimo, buvo susitarimas, kad namą perrašys po trijų metų, bet atsakovas pinigus iš jų išsireikalavo kaip skolą.

Atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovei ir V. Ž. dėl 250 000 Lt paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, 100 000 Lt be pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal 2007 m. gegužės 24 d. paskolos sutartį pinigų realiai negavo, prašo sutartį pripažinti nesudaryta (CK 6.875 str.) Dėl 100 000 Lt nurodė, kad pinigus V. Ž. perdavė prieš 2007 m. gegužės 23 d. susitarimą, pinigus davė kaip avansą už turtą, raštelio nesurašė. Pareiškė prašymą dėl 100 000 Lt gražinimo, nes Ž. kreipėsi dėl 250 000 Lt priteisimo. Bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme procesiniuose dokumentuose Ž. patvirtino, kad pinigus (100 000 Lt) yra gavę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 250 000 Lt paskolos, 62 500 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 312 500 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1622,61 Lt atstovavimo išlaidų ir 1 458 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovo 4 981,50 Lt žyminio mokesčio ir 44,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priešieškinį atmetė. Nurodė, kad atsakovas neneigė 2007 m. gegužės 24 d. buvo atvykęs pas Ž. ir savo ranka paskolos rašte yra pasirašęs, „pinigus gavau B. A.“. 2007 m. gegužės 23 d. sutartimi šalys buvo susitarę, kad atsakovas ieškovei ir V. Ž. perduos paskolos sutartyje nurodytą paskolos sumą, o ieškovė ir V. Ž. sutartyje nurodytu terminu grąžins sutartyje nurodytą sumą arba perleis atsakovui nuosavybėn sutartyje nurodytus jiems priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Pažymėjo, kad iš byloje pateikto Klaipėdos apygardos teismo posėdžio protokolo civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 matyti, kad atsakovas nurodė, jog 2007 m. gegužės 24 d. sandoris buvo sudarytas, bet jis nesusijęs su nekilnojamų daiktų pardavimu. Dėl 2007 m. gegužės 24 d. rašto nurodė, kad ieškovė atsakovui paskolino 250 000 Lt, nes šiam reikėjo pinigų namo remontui, o iš banko jis negalėjo gauti paskolos. Atsakovas nepaneigė savo argumentų dėl pinigų skolinimosi. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimą, nenustatė konkrečių atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių ir šalių susitarimų. Teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad trūksta šalių paaiškinimų, kodėl vieną dieną buvo skolinami pinigai V. Ž. ir ieškovei, kitą dieną ieškovė skolina pinigus atsakovui: kodėl šalys, numačiusios galimybę suėjus 2010 m. sausio 10 d. terminui perrašyti gyvenamąjį namą ir parduotuvę, kitos dienos sutartimi numato 250 000 Lt sumos gražinimą iki 2008 m. sausio 1 d. Nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina nei susitarimo dėl didesnės kainos dėl pastatų pardavimo pagal 2014 m. gegužės 23 d., nei 100 000 Lt sumokėjimo, nei atsakovo skolos už pastatus. Be to, pagal bylos duomenis pastatų kaina yra žymiai mažesnė. Pažymėjo, kad nors tikrieji šalių ketinimai nėra visiškai aiškūs ir neatmetama, kad sudarytos 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. gegužės 24 d. sutartys gali būti susijusios, tačiau atsakovas Klaipėdos apygardos teisme nurodė, kad tai yra atskiri, nesusiję sandoriai. Atsakovas Klaipėdos apygardos teisme nereiškė reikalavimų dėl, jo teigimu, sumokėto 100 000 Lt avanso už pastatus. Šioje byloje atsakovas nurodė, kad jis negali pateikti įrodymų, kad yra sumokėjęs 100 000 Lt V. Ž.. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinį dėl 250 000 Lt paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta bei dėl 100 000 Lt be pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Atsakovas negalėjo nurodyti, kodėl nebuvo įforminti raštu pinigų perdavimai, jei jie buvo perduoti, nurodė skirtingą pinigų perdavimo laiką bei aplinkybes ir kita. Atsakovas yra verslininkas, todėl būdamas pakankamai apdairus, protingas, sumanus neprivalėjo sutarties pasirašyti ir įsipareigoti jos vykdyti, gražinti pinigus, jei realiai sutartyje nurodyta pinigų suma jam nebuvo paskolinta ir neperduota. Teismas sprendė, kad 2007 m. gegužės 24 d. sudarytos rašytinės paskolos sutarties pavadintos paskolos raštu sąlygos yra individualios, sutartyje nurodytas ir paskolos davėjas, ir gavėjas, šalys nurodė paskolos dydį, gražinimo terminą, atsakovas pats savo ranka įrašė, kad pinigus gavo. Nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovo, yra pas ieškovę. Ieškovė nurodė, kad paskolino pinigus namuose, paskolinti turėjo galimybę, nes turėjo lėšas namuose - turėjo santaupų, buvo pasiskolinusi 130 000 Lt. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovė įsigijo nekilnojamojo turto, nepaneigia jos galimybės paskolinti atsakovui lėšas, be to, nepaneigia 2007 m. gegužės 24 d. paskolos rašte nurodytų faktinių aplinkybių. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą, o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Teismas tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl 65 519,00 Lt palūkanų priteisimo - ieškovei iš atsakovo priteisė 62 500 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. (CK 1.125 str. 9 d., 6. 37 str. 1 d.). Atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį netenkintas. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti įstatyminės ir procesinės palūkanos pakankamai kompensuoja ieškovės nuostolius (CK 6.261 str.), todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, prašymo dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo negražintos 250 000 Lt paskolos už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki paskolos gražinimo dienos priteisimo netenkino. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas B. A. (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto priešieškinį tenkinti, o ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus.

1. Teismas neišanalizavo 2007 m. gegužės 24 d. paskolos rašto sudarymo aplinkybių, nepaisė suformuotos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą turi teikti šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Skundžiamu sprendimu pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas. 2007 m. gegužės 24 d. paskolos raštu buvo įformintas susitarimas, pagal kurį jam kiltų pareiga primokėti 250 000 Lt tik perleidus apeliantui nuosavybėn ieškovės turtą.

2. Skundžiamas sprendimas grindžiamas apelianto atskiromis frazėmis pasakytomis Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, jas interpretuojant tendencingai, visiškai neįvertinus ieškovės bei V. Ž. toje pačioje byloje teiktų nuoseklių paaiškinimų, ikiteisminio ginčo sprendimo stadijoje rašytinio susirašinėjimo turinio bei ikiteisminio tyrimo parodymų, kurie rodo priešingą jų aiškinimą.

3. Teismas nepasisakė dėl to, jog ieškovė ir V. Ž. yra patvirtinę, kad 2007 m. gegužės 24 d. paskolos raštu apeliantui piniginės lėšos realiai nebuvo perduotos, o juo buvo susitarta dėl papildomos nekilnojamųjų daiktų kainos sumokėjimo tuo atveju, jei ieškovė ir V. Ž. savo prievoles pagal 2007 m. gegužės 23 d. paskolos raštą apeliantui įvykdys fakultatyviuoju būdu - jo nuosavybėn perduos nekilnojamuosius daiktus.

4. Teismas rėmėsi prejudiciniu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, tačiau Klaipėdos apygardos teismas nenustatinėjo paskolos sutarties sudarymo fakto - ar pagal 2007 m. gegužės 24 d. paskolos raštą piniginės lėšos apeliantui buvo perduotos. Be to, Klaipėdos apygardos teismas ieškovės ir V. Ž. priešieškinį atmetė ne dėl to, kad būtų nustatęs, jog šalys nesitarė dėl nekilnojamųjų daiktų perdavimo apelianto nuosavybėn fakto bei sąlygų, o visiškai kitais motyvais ir teisiniais argumentais.

5. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė buvo sukaupusi reikiamą pinigų sumą- 250 000 Lt, kuriuos neva tai paskolino apeliantui, nes ieškovės ir V. Ž. pajamos laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 24 d. paskolos rašto sudarymo sudarė 268 484 Lt, o tuo tarpu išlaidos - 207 533,59 Lt, neįvertinus smulkių kasdienių V. Ž. išlaidų.

6. Kadangi, kaip prejudiciniu sprendimu yra nustatęs Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2857-513/2012, V. Ž. ir ieškovė siekė parduoti, o apeliantas siekė nusipirkti nekilnojamąjį turtą, apeliantas be 246 177,01 EUR mokėjimo nurodymu pervestos sumos, jam buvo perdavęs 100 000 Lt, tačiau jokie nekilnojamieji daiktai apelianto nuosavybėn nebuvo perduoti, t.y. teisinis pagrindas, pagal kurį V. Ž. buvo perduota 100 000 Lt suma, yra išnykęs, todėl V. Ž. ir ieškovei kyla pareiga grąžinti apeliantui be teisinio pagrindo įgytas lėšas.

7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neturi įrodymų apie tai, kad jis 100 000 Lt perdavė V. Ž.. Teismas neįvertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų - V. Ž. rašto be datos, ieškovės apklausos protokolo - patvirtinančių, kad apeliantas V. Ž. perdavė 100 000 Lt sumą už turtą, kuris, vykdant 2007 m. gegužės 23 d. paskolos raštą fakultatyviuoju būdu, turėjo būti perduotas apelianto nuosavybėn. Apeliantas 100 000 Lt perdavimo V. Ž. faktą įrodinėjo savo paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais, kuriuose pati ieškovė bei jos sutuoktinis V. Ž. nuosekliai yra patvirtinę 100 000 Lt sumos gavimą iš apelianto.

Atsiliepimu ieškovė D. Ž. prašo apelianto skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą nepakeistu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus.

1. Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo ir aiškinimo taisyklių. Paskolos dalyko perdavimą patvirtina apelianto ranka 2007 m. gegužės 24 d. paskolos rašte padarytas prierašas „Pinigus gavau“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė paskolos sudarymo su apeliantu faktą ir esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 str.), o apeliantas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios pareigos neįvykdė ir šios aplinkybės neįrodė.

2. Teismas pagrįstai nesivadovavo šalių duotais prieštaringais parodymais Klaipėdos apygardos teisme, nes šalys siekė skirtingų tikslų, o rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, kuriuo buvo nustatyta, kad šalys buvo sudariusios dvi atskiras ir savarankiškas paskolos sutartis, kurios viena su kita nėra susijusios.

3. Apeliantas neįrodė 100 000 Lt perdavimo fakto V. Ž.. Nesant jokio dokumento apie tai, kad V. Ž. būtų gavęs iš apelianto 100 000 Lt sumą, nekyla ir pareiga šią sumą grąžinti (CK 1.6 str., 1.73 str., 1.93 str.). Tuo labiau, kad apeliantas net negalėjo nurodyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis nurodytą sumą buvo perdavęs.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad šalys 2007 m. gegužės 24 d. pasirašė paskolos raštą (toliau – Raštas2), kuriame nurodoma, kad ieškovė paskolina 250 000 Lt apeliantui iki 2008 m. sausio 1 d. išmokėdama juos grynais (t. 1, b. l. 3). Diena anksčiau  - 2007 m. gegužės 23 d. apeliantas su V. Ž. pasirašė paskolos raštą (toliau-Raštas1), kuriame nurodoma, kad apeliantas paskolina 246 177,01 EUR V. Ž. iki 2010 m. sausio 10 d., pervesdamas juos į V. Ž. sąskaitą. Praėjus šiam terminui ir negrąžinus skolos, V. Ž. įsipareigojo mainais už apelianto paskolintas lėšas perrašyti šio vardu savo nekilnojamąjį turtą gyvenamąjį namą ir parduotuvę, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 61). Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 tenkino apelianto (toje byloje – ieškovo) ieškinį pagal Raštą1 ir priteisė jam solidariai iš ieškovės ir V. Ž. 246 177,01 EUR, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Tuo tarpu ieškovės ir V. Ž. priešieškinį apeliantui dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo atmetė (t. 1, b. l. 134-137).

Byloje pareikštas ieškovės ieškinys dėl skolos pagal Raštą2 priteisimo ir apelianto (atsakovo) priešieškinis dėl paskolos sutarties (Raštas2) pripažinimo nesudaryta bei be pagrindo įgytų lėšų - 100 000 Lt grąžinimo. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, o apelianto priešieškinis atmestas. Šioje byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar apeliantui buvo perduota 250 000 Lt dydžio pinigų suma pagal Raštą2 bei ar apeliantas yra perdavęs Ž. 100 000 Lt sumą už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Minėta, šalys yra surašiusios du paskolos raštus – Raštu1 kreditoriumi buvo apeliantas, Raštu2 - ieškovė. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad apeliantas ketino įsigyti iš Ž. nekilnojamąjį turtą, o šie siekė jį parduoti apeliantui. Šių aplinkybių neneigia ir pačios šalys, iš esmės tai konstatuota ir minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad paskola pagal Raštą2 nesusijusi su atsiskaitymais už perleistiną apeliantui turtą, t.y. kaip atskirą sandorį. Apeliantas, įrodinėdamas tarp šalių buvusius atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą, o ne paskolinius santykius, remiasi Raštu1, kuriame nurodoma, jog negrąžinus 246 177,01 EUR dydžio paskolos V. Ž. įsipareigoja mainais už paskolintas lėšas perrašyti apelianto vardu savo nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą ir parduotuvę, esančius adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Jis nurodo, kad Rašte2 nurodytą sumą (250 000 Lt) turėtų sumokėti Ž. tik tuo atveju, jei šie būtų perleidę jam nekilnojamąjį turtą. Turtas faktiškai nebuvo perleistas, o įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 Raštas1 nebuvo pripažintas dalies nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriu kaip prašė Ž.. Taigi, įvertinus, kad paskolos raštai pasirašyti vienos dienos skirtumu, šalių ketinimus dėl turto perleidimo ateityje (turint galvoje, kad pačių Ž. šis turtas buvo įgytas 2007 m., neatmestina, kad turto perleidimas tik ateityje iš tikrųjų susijęs su tokio sandorio pajamų apmokestinimu, kai turtas perleidžiamas nepraėjus įstatymų nustatytam terminui  po jo įsigijimo) ir šalių pozicijas dėl paskolos raštų sąsajų su tuo, priimtina galėtų būti tiek vienos, tiek kitos šalies interpretacija. Tai susiję su įrodinėjimo procesu ir pateiktų įrodymų vertinimu.  

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.). Kartu pažymėtina tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Šalių pozicijos nagrinėjamoje byloje jau minėtos. Taip pat minėta, kad Klaipėdos apygardos teisme jau buvo nagrinėta byla pagal apelianto ieškinį  Rašto1 pagrindu. Toje byloje nebuvo sprendžiami reikalavimai, reiškiami nagrinėjamoje byloje. Tačiau joje faktinių aplinkybių kontekste šalys dėstė savo argumentaciją ir Rašto2  vertinimo aspektu ir pažymėtina, kad jų pozicija buvo iš esmės priešinga pozicijai, dėstomai nagrinėjamoje byloje – tuomet būtent apeliantas aiškino, kad Raštas2 yra visiškai atskiras sandoris, tuo tarpu tos bylos atsakovai (Ž.) tokiam aiškinimui prieštaravo ir aiškino, jog jis susijęs su atsiskaitymu už perleistiną turtą.

Neabejotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys savo interesams ginti gali pasirinkti vienokią ar kitokią poziciją interpretuojant faktines aplinkybes inter alia ir tokią, kuri nėra objektyviai teisinga, bet jiems yra palankiausia nagrinėjamoje situacijoje. Tačiau kitaip yra tada, kai siekiama pačias faktines aplinkybes nurodyti neteisingai, t.y. kai skirtingose bylose teikiami priešingi aiškinimai (šiuo atveju – ar sandoriai susiję, ar atskiri). Toks elgesys nekelia pasitikėjimo šalių visišku sąžiningumu ir paaiškinimų teisingumu, kas savo ruožtu lemia tai, kad tokiu atveju nė viena iš šalių negali tikėtis, jog jų nurodytos jiems palankios vienoje byloje aplinkybės netaps nepalankiomis kitoje byloje.

Dėl 2007 m. gegužės 24 d. paskolos rašto (Raštas2)

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-366/2010). Nagrinėjamu atveju šalių surašytas paskolos raštas yra paskolos sutartis, patvirtinanti pinigų perdavimo faktą. Ginčo paskolos dokumentas atitinka CK 1.73 straipsnio 2 dalies, 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. apeliantui, kuris  šioje byloje turi nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją.

Apeliantas šiuo atveju tvirtina, jog jame nurodytos 250 000 Lt dydžio pinigų sumos negavo. Šiuo Paskolos raštu buvo įforminti ne paskoliniai šalių santykiai, o susitarimas dėl nekilnojamojo turto kainos sumokėjimo tuo atveju, jeigu ieškovė ir V. Ž. apeliantui prievolę pagal 2007 m. gegužės 23 d. Paskolos raštą įvykdys fakultatyviuoju būdu - jo nuosavybėn perduodant nekilnojamuosius daiktus. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), nevertino ieškovės ir V. Ž. toje pačioje civilinėje byloje teiktų nuoseklių paaiškinimų, ikiteisminio ginčo sprendimo stadijoje rašytinio susirašinėjimo turinio bei ikiteisminiame tyrime teiktų ieškovės ir V. Ž. paaiškinimų. Teisėjų kolegija dėl Rašto2 neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais visų pirma dėl jo paties veiksmų ir teiktų paaiškinimų.

Rašte2 nurodyta, kad ieškovė skolina 250 000 Lt apeliantui iki 2008 m. sausio 1 d., išmokėdama juos grynais. Apeliantas pinigų gavimą patvirtino šiame rašte savo ranka darytu įrašu „pinigus gavau“ ir parašu. Jis neneigia, kad minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje pats nurodė, kad Rašte2 nurodomas sandoris nėra susijęs su parduodamu turtu. Bylos nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme metu 2012 m. kovo 13 d. teismo posėdyje jis ne tik nurodė realaus pinigų skolinimosi faktą, bet ir nurodė tikslą – „reikėjo pinigų namo remontui“, „paskolinau pinigus, kitą dieną pasiskolinau, nes reikėjo  250 000 Lt“, „grąžinau 100 000 Lt, likau skolingas 150 000 Lt“ (t. 4, b. l. 15, 16). Taigi šios aplinkybės rodo, kad tuomet apeliantas nesiejo Rašto2 su Rašte1 įtvirtintu (ar kitokiu) susitarimu dėl nekilnojamojo turto perleidimo galimybės, skolinosi pinigus tam tikram konkrečiam tikslui. Pažymėtina ir tai, kad Rašte2 skirtingai nei Rašte1, kuriame aptarta turto perleidimo galimybė, nėra jokių užuominų apie jokį galimai perleistiną turtą ar atsiskaitymą už jį; paskolos grąžinimo data yra visiškai kita, daug ankstesnė už Rašte1 nurodytą; paskolos raštelio originalas iki jo pateikimo teismui buvo pas ieškovę; ji įrodė savo finansines galimybes suteikti ginčo dydžio paskolą.

Todėl šioje byloje apelianto pateikti argumentai, kurie yra iš esmės susiję su Ž. parodymų ir procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių kitoje byloje vertinimu, nėra pakankami paneigti šioje byloje esančią paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją, juo labiau, esant Rašte2 paties apelianto ranka padarytam įrašui, patvirtinančiam pinigų, ketinamų panaudoti namo remontui, iš ieškovės gavimo faktą, kuris jo paties dar ir pripažintas kitoje byloje kaip atskiras sandoris. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto akcentuojamo V. Ž. rašto turinys, raginant grąžinti 250 000 Lt (t. 2, b. l. 62), nes jis nesudaro pagrindo spręsti, kad šių pinigų reikalaujama ne kaip paskolos grąžinimo, o atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą. Šiame rašte nurodoma, kad „Komercinės paskirties patalpos esančios (duomenys neskelbtini) už kurias Jūs sumokėjote avansą 50 000 Lt grynais, bus perrašytos tik tuomet, kai Jūs grąžinsite 250 000 Lt, už kurias Jūs nesate sumokėjęs, tuo pagrindu pasirašėte paskolos raštą.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią apelianto interpretaciją, galėjo lemti tiesiog nenuosekli dėstomo sakinio konstrukcija, nes iš minėto rašto turinio bylos duomenų visumoje galima spręsti ir taip, kad ieškovė ir V. Ž. buvo pasiruošę perrašyti nekilnojamąjį turtą ne tik tuomet, kai už jį bus atsiskaityta, tačiau ir grąžinus 250 000 Lt paskolą.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio tenkinimo.

Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.  Nr. 3K-3-355/2009).

Apeliantas tvirtina, kad perdavė V. Ž. 100 000 Lt už ketinimą įsigyti Ž. priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau jokie nekilnojamieji daiktai apelianto nuosavybėn nebuvo perduoti, t.y. teisinis pagrindas, pagal kurį V. Ž. buvo perduota 100 000 Lt suma, yra išnykęs, todėl Ž. kyla pareiga grąžinti apeliantui be teisinio pagrindo įgytas lėšas - 100 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto priešieškinį dalyje dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo iš ieškovės ir jos sutuoktinio V. Ž., motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių 100 000 Lt sumokėjimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas neįvertino visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių. Tuo tarpu byloje esantys duomenys, kolegijos nuomone, pakankamai patikimai patvirtina, kad iki nagrinėjamos bylos patys Ž. yra nuosekliai tvirtinę 100 000 Lt sumos gavimą iš apelianto ir poziciją pakeitė tik šioje byloje.

Šių pinigų gavimą ieškovė ir V. Ž. yra patvirtinę 2011 m. lapkričio 28 d. atsiliepime civilinėje byloje Nr. L2-2145-513/2011. Šiame atsiliepime nurodoma, kad „Gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini) buvo parduodamas už 900 000, 00 (devyni šimtai tūkstančių litų). Toks buvo mūsų su ieškovu susitarimas. Ieškovas iš 900 000,00 litų sumos 246 177,01 EUR pervedė į mūsų sąskaitą per „Parex“ banką, o 50 000,00 tūkstančių litų sumokėjo grynais. Tokiu būdu už namą atsiskaitė pilnai. Tai matyti ir internetinio susirašinėjimo dokumentuose. Tačiau už komercinės paskirties patalpas ieškovas sumokėjo grynais avansą 50 000 litų ir liko mums skolingas 250 000 (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių litų). Tai patvirtina paskolos raštas.“( t. 2, b. l. 96-100). Šį atsiliepimą pasirašė pati ieškovė ir V. Ž., todėl vertinti jį kaip juos atstovaujančio advokato poziciją nėra pagrindo. Tai, kad apeliantas yra sumokėjęs 50 000 Lt grynais už namą ir sumokėjęs avansą 50 000 Lt grynais už komercines patalpas, V. Ž. yra patvirtinęs raštu, raginančiu apeliantą grąžinti 250 000 Lt paskolą (t. 2, b. l. 62). Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarasis raštas yra itin reikšmingas įrodymų vertinime, nes jis rašytas tuomet, kai dar nebuvo prasidėjęs bylinėjimasis ir šalys galėjo interpretuoti savo pozicijas palankiausia prasme. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovė taip pat yra nurodžiusi, kad apeliantas jos vyrui perdavė 50 000 Lt avansu (t. 2, b. l. 120). Tos pačios aplinkybės yra patvirtintos Ž. atstovavusio advokato paruoštuose procesiniuose dokumentuose 2012 m. sausio 30 d. priešieškinyje ir 2012 m. gegužės 25 d. apeliaciniame skunde, pateiktame Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 (t. 2, b. l. 101-105, 109-118). Taigi, išdėstytos aplinkybės rodo, kad 100 000 Lt perdavimą grynais V. Ž. patvirtino pati ieškovė ir V. Ž., todėl procesiniuose dokumentuose ir paties V. Ž. rašte, raginančiame sumokėti 250 000 Lt skolą, nurodytas 100 000 Lt gavimas iš apelianto grynais, negali būti vertinamas išimtinai kaip advokato gynybinė pozicija. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad byloje nėra įrodymų apie 100 000 Lt sumos perdavimą. Aplinkybė, kad Klaipėdos apygardos teisme apeliantas neprašė priteisti šios sumos, nepaneigia minėtos išvados – tuomet ir Ž. neprašė iš jo priteisti 250 000 Lt.  Šiame kontekste pastebėtina, kad, minėta, ir apeliantas Klaipėdos apygardos teisme buvo nurodęs, jog skolinosi 250 000 Lt, 100 000 Lt atidavė, liko skolingas 150 000 Lt.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoris, kurio pagrindu apeliantas sumokėjo V. Ž. 100 000 Lt grynais nebuvo patvirtintas (t. 2, b. l. 106-108). Šis turtas apeliantui neperduotas (t. 2, b. l. 48-49, 47¹-49¹). Taigi teisinis pagrindas, pagal kurį V. Ž. buvo perduota 100 000 Lt suma, yra išnykęs, todėl atsakovai pagal priešieškinį turi grąžinti apeliantui be teisinio pagrindo gautus 100 000 Lt.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl 100 000 Lt perdavimo V. Ž. yra pagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių aplinkybių visumos, todėl padarė neteisingą išvadą dėl priešieškiniu pareikštų reikalavimų priteisti be pagrindo gautas pinigines lėšas nepagrįstumo. Dėl šio pažeidimo byla iš dalies buvo išspręsta neteisingai ir tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš dalies tenkinant apelianto skundą dalyje dėl 100 000 Lt sumos priteisimo pagal priešieškinį (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus sprendimą šalims priteistinos sumos inter alia bylinėjimosi išlaidos galėtų būti įskaitytos. Tačiau šiuo atveju V. Ž. yra tik atsakovas pagal priešieškinį, jis nėra ieškovas, pagal Raštą2 suma priteisiama tik ieškovei. Esant tokioms aplinkybėms, šia nutartimi priteisiamos sumos kiekvienai iš šalių atskirai, o šalys turi galimybę įskaityti šias sumas vykdymo procese.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas, nuo kurių ieškovas (šiuo atveju – apeliantas už priešieškinį)  buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas tik dalyje dėl priešieškinio reikalavimų, sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkinta, liko nepakeista. Šioje byloje priešieškiniu buvo prašoma pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, taip pat priteisti 100 000 Lt be pagrindo įgytų lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo skaičiuoti žyminį mokestį už pirmąjį priešieškinio reikalavimą - nuo 250 000 Lt paskolos sumos žyminis mokestis jau yra sumokėtas ieškovės reiškiant ieškinį. Todėl dėl tos pačios sumos skaičiuojant žyminį mokestį dar kartą apeliantui, ginčas šioje dalyje būtų apmokestinamas dvigubai ir bet kuriuo atveju viena žyminio mokesčio suma, išsprendus ginčą, nepagrįstai liktų valstybei. Todėl žyminis mokestis už priešieškinį apskaičiuotinas nuo 100 000 Lt reikalavimo, t.y. 3 000 Lt, o už reikalavimą dėl pripažinimo paskolos sutarties nesudaryta, beje, kuris pats savaime galėtų būti vertinamas netgi ne kaip savarankiškas reikalavimas, o kaip atsikirtimas į ieškinį (pavyzdžiui, nereiškiant šiuo aspektu priešieškinio), pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką panašiose bylose skaičiuotinas žyminis mokestis kaip už neturtinio pobūdžio reikalavimą – 144 Lt (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-725/2007,  2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1508/2011). Atsakovas sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo paduodant piešieškinį Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartimi buvo atleistas (t. 2, b. l. 155-156). Todėl iš atsakovų pagal priešieškinį priteistina po 150 Lt žyminio mokesčio apeliantui, taip pat po 1 350 Lt - valstybei. Duomenų apie apelianto patirtas atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra.

Apeliacinės instancijos teisme bylos rezultatas iš esmės yra palankus apeliantui. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 400 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleistas (t. 5, b. l. 161, 171-172). Todėl iš atsakovų pagal priešieškinį priteistina po 200 Lt apeliantui, po 1 300 Lt valstybei. Duomenų apie apelianto patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Ieškovė patyrė 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 10). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl paskolos priteisimo paliekama nepakeista, tačiau tenkinamas reikalavimas dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, iš apelianto ieškovei priteistina 726 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r ė:

              Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

1) Priteisti ieškovei D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo B. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 000 Lt ( du šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų)  paskolos, 62 500 Lt (šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus litų) palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 312 500 Lt (trijų šimtų dvylikos tūkstančių penkių šimtų litų) nuo bylos iškėlimo teisme – 2013 m. vasario 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovei D. Ž. iš atsakovo B. A. 1 622,61 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt du litus 61 ct)  atstovavimo išlaidų, 1 458 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo B. A. 4 981,50 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą 50 ct) žyminio mokesčio valstybei.

2) Priteisti solidariai iš atsakovų pagal priešieškinį D. Ž. ir V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. A. 100 000 Lt (vieną šimtą tūkstančių litų), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 100 000 Lt (vieno šimto tūkstančių litų) nuo priešieškinio priėmimo teisme – 2013 m. liepos  23 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovų pagal priešieškinį D. Ž. ir V. Ž. B. A. po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt, valstybei – po 1 350 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt) žyminio mokesčio.

Priteisti iš B. A. 22,25 Lt (dvidešimt du litus 25 ct), iš D. Ž. ir V. Ž. – po 11,13 Lt (vienuolika litų 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“

Priteisti apeliacinės instancijos teisme iš atsakovų pagal priešieškinį D. Ž. ir V. Ž. po 200 Lt (du šimtus litų) B. A., valstybei - po 1 300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) žyminio mokesčio, o iš B. A. 726 Lt (septynis šimtus dvidešimt šešis litus) D. Ž. už advokato pagalbą.

              Teisėjai                                                        Virginija Čekanauskaitė

                                                                                    Danguolė Martinavičienė

                                                                                    Alvydas Poškus