Administracinė byla Nr. eAS-937-520/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03350-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. A. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos (toliau – Etikos komisija, Komisija) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti pareiškėjo skundą Komisijai nagrinėti iš naujo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjo D. A. U. skundą atsisakė priimti bei grąžino sumokėtą žyminį mokestį.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 10 straipsnio nuostatomis teismas sprendė, kad Komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) gali skųsti tik asmuo, dėl kurio jis yra priimtas. Nustatęs, kad Sprendimas yra priimtas ne dėl pareiškėjo, o dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario A. B. veiksmų, teismas atsakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
III.
Pareiškėjas D. A. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti jo skundą.
Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teisme. Pareiškėjo teigimu, Etikos komisija yra savivaldybių administravimo subjektas, turintis sekretorių, pirmininką, pavaduotojus ir deleguotus narius politikus. Komisija savivaldybėje atlieka politikų viešo elgesio priežiūrą, vykdo tyrimus, priima sprendimus, konstatuoja Kodekso pažeidimus ir juos publikuoja viešai. Nors Valstybės politikų elgesio kodekso 10 straipsnis ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos veiklos nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-347, 44 punktas nustato dvejopą skundo padavimo termino skaičiavimą (t. y. nuo paskelbimo arba nuo įteikimo politikui / tarybos nariui dienos), tačiau šios nuostatos neriboja skundo padavimo teisės per se (pats savaime). Todėl vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsniu pareiškėjas turi teisę paduoti skundą ir prašyti teismo, kad būtų apginta pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Pareiškėjas nurodo, kad teisminį procesą pradėjo siekdamas apginti savo pažeistą garbę ir orumą. Tai, kad dėl šiurkščių procedūrinių pažeidimų buvo priimtas nemotyvuotas ir neargumentuotas pareiškėjui nepalankus sprendimas, pažeidžia pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytą objektyvų ir tinkamą procesą. Pareiškėjas turi asmeninį suinteresuotumą byloje. Teismai privalo ginti pareiškėjo pažeistą garbę ir orumą, vykdyti teisėtumo priežiūrą, įpareigodami Etikos komisiją atlikti pakartotinį tyrimą ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Po politiko A. B. pasisakymų pareiškėjas buvo atleistas iš viešosios įstaigos „Go Vilnius“ vadovo pareigų, todėl objektyvus ir teisėtas minėto politiko veiklos ištyrimas Etikos komisijoje pareiškėjui turi didelės svarbos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo D. A. U. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).
Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas buvo priimtas administracinės procedūros, inicijuotos viešosios įstaigos „Go Vilnius“ vadovo D. A. U. 2017 m. birželio 14 d. skundo pagrindu, metu. Sprendimu yra pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys A. B. nepažeidė Kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų politiko elgesio principų ar reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad Sprendimu buvo vertinamas ne pareiškėjo, o politiko, išrinkto savivaldybės tarybos nariu, elgesys, padarė išvadą, kad Kodekso 10 straipsnis nesuteikia pareiškėjui teisės ginčyti tokį aktą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, atskirajame skunde nurodo, kad Sprendimas tiesiogiai sukelia jam teisines pasekmes, todėl vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas gali ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjo skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Todėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Akcentuotina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.
Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).
Valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės politikų elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos: 1) Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – Seimo Etikos ir procedūrų komisija; 2) savivaldybių tarybose – savivaldybių tarybų sprendimu iš jų narių ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų sudarytos etikos komisijos. Vadovaujantis Kodekso 10 straipsniu šių komisijų sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos.
Nurodytų nuostatų sisteminė analizė leidžia teigti, jog Kodekso 10 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad Kodekso 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai gali būti skundžiami vadovaujantis ABTĮ nuostatomis ir šios galimybės įstatymų leidėjas nesieja su sąlyga, kad dėl minėtų aktų kreiptis į teismą gali tik tiesioginis adresatas, t. y. valstybės politikas, kurio elgesį tokia komisija tyrė. Tai reiškia, kad nurodyto pobūdžio skundas yra nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis bei pirmiau aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra jokio pagrindo teigti, jog D. A. U. teikiamas skundas dėl Sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog ABTĮ reguliavimo kontekste pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Todėl pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodomi argumentai dėl jo 2017 m. birželio 14 d. skundo nagrinėjimo Komisijoje procedūros teisėtumo ir objektyvumo, turės būti vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, nes skundo priėmimo metu nėra akivaizdu, jog Sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, t. y. nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Taigi šiuo atveju tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti, ar Sprendimas iš tiesų pažeidžia pareiškėjo teises, ir atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad pareiškėjo prašymo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis prašymas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas dėl skundo priėmimo perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas atskirajame skunde suformulavo reikalavimą priimti skundą, tačiau vadovaujantis ABTĮ 33 straipsniu skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimo priimti skundą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. A. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo D. A. U. skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė