Administracinė byla Nr. A-1161-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00780-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui V. K., trečiajam suinteresuotam asmeniui V. A. K. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir BĮ Palangos miesto rinkliavų centras, pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. (toliau – ir atsakovas) 76,46 Eur (264,00 Lt) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) įsiskolinimą už 2010-2011 metus.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą. Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktu, vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei VĮ Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestintas, nes Palangos miesto savivaldybės teritorijoje jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Atsakovas nėra sumokėjęs 76,46 Eur (264,00 Lt) dydžio vietinės rinkliavos. Atsakovas nesikreipė ir nepasinaudojo Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinto aprašo nustatyta Vietinės rinkliavos lengvatų tvarka.

Atsakovas V. K. atsiliepimu į prašymą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė paaiškino, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestintas, nes Palangos miesto savivaldybės teritorijoje jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji, tačiau tik 2012 m. spalio 1 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu turto objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Akivaizdu, kad atsakovas iki 2012 m. spalio 1 d. negalėjo tinkamai įgyvendinti naudojimosi minėtu turtu teisės, nes atsakovas nebuvo sudaręs vandens tiekimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „Palangos vandenys“ (toliau – ir UAB „Palangos vandenys“), o iki 2012 m. gruodžio 1 d. nebuvo sudaręs net elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas niekada nesikreipė dėl lengvatos vietinei rinkliavai suteikimo, tačiau atsakovas manė, kad jis nėra subjektas, kuriam iki šiol buvo prievolė mokėti Palangos miesto savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą. Be to, butas yra skirtas šeimos poilsiui pajūryje, taigi atsakovo šeima turtu naudojasi ne nuolat. Taip pat pažymėjo, kad vietinės rinkliavos dydis turi atitikti ne tik principą „teršėjas moka“, tačiau ir proporcingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Atsakovo nuomone, Nuostatais nustatyta tvarka ir vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas pažeidžia proporcingumo principą, todėl, nors ši tvarka (Nuostatai) ir nėra pripažinta neteisėta ir keistina, tačiau turėtų būti įvertintas jos pagrįstumas. Atsakovas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) prejudicinio sprendimo, nes šioje byloje yra iškilęs Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės taikymo ir aiškinimo klausimas siekiant išsiaiškinti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/98/EB 14 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, taip pat ESTT praktikoje išplėtoto vieno iš bendrųjų principų – proporcingumo, turinį bei prasmę, siekiant objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo V. K. 76,46 Eur (264,00 Lt) nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Teismas pažymėjo, kad pagal Nuostatų 6 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui V. K. nuo 2009 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 9–10), todėl pagal Nuostatų 6 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos, todėl susidarė 76,46 Eur (264 Lt) skola (I t., b. l. 7–8).

Teismas pažymėjo, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pobūdis lemia, kad pareiga mokėti šią rinkliavą iš principo negali būti siejama su faktiškai suteiktos paslaugos, surenkant ir tvarkant iš asmens komunalines atliekas, dydžiu, trukme ir pan.

Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011; 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-377-438/2015).

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-377-438/2015).

Esant minėtam teisiniam reguliavimui ir administracinių teismų praktikai, teismas sprendė, kad yra nepagrįstas atsakovo prašymas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, nes atsakovo argumentai, jog jam nekyla pareiga mokėti vietinės rinkliavos ginčo laikotarpiu, nes tik nuo 2012 m. spalio 1 d. turtas tapo tinkamu naudoti deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu ar yra neteisėtas (neatitinkantis įstatymų) teisinis pagrindas (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Nuostatai), nes Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A143-355/2014 pagal V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo ir 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi nutarė V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta norminę administracinę bylą dalyje nutraukti, o likusioje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikino ir šią administracinės bylos dalį nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog atsakovas būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo ginčo laikotarpiu, nėra, nors teigia, kad nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje.

Tai lemia, kad atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jis ginčo laikotarpiu faktiškai turėjo komunalinių atliekų ar ne, pridavė jas tvarkytojui ar ne, jis, kaip vietinės rinkliavos mokėtojas, privalėjo šią rinkliavą mokėti, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, pareiškėjo prašymas tenkintinas, nes atsakovas prievolės, kylančios iš administracinio akto, laiku ir tinkamai neįvykdė, todėl 76,46 Eur (264,00 Lt) vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III.

Atsakovas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Taip pat prašoma pradėti norminio teisės akto teisėtumo tyrimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų praktiką, kurioje pabrėžiama, jog jeigu yra įmanoma, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų, vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį atliekų kiekį, tokia galimybė privalo būti sudaryta. Pažymi, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo ir galimybės kreiptis dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nebūdamas vietinės rinkliavos mokėtoju, neįtrauktas į vietinės rinkliavos mokėtojų registrą, negaudamas jokių mokėjimo pranešimų iš pareiškėjo, butui esant nebaigtam statyti – nenaudojamam. Atsakovas nenumatė, kad vietinė rinkliava galėtų būti renkama ir iš būsimų statinių, kurie pagal minėtą teisinį reguliavimą net negali būti naudojami, savininkų. Apeliantui priklausantis nekilnojamasis turtas tik 2012 m. spalio 1 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu buvo pripažintas tinkamu naudoti. Be to, apeliantas net nebuvo įtrauktas į vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, jog Nuostatai jam negali būti pritaikyti kaip neteisėti, be pagrindo nevertino, ar tikslinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo bylą, tuo tarpu aptariamo norminio akto neteisėtumas yra akivaizdus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. 76,46 Eur (264,00 Lt) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu prašymą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo V. K. 76,46 Eur (264,00 Lt) nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir mano, jog atsakovas negalėjo būti pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 6 punkto prasme.

Palangos miesto savivaldybėje vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą nustatyta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 2 punktu patvirtintuose Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose. Pagal Nuostatus vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK (Nuostatų 6 p.). Nuostatų 16 punkte inter alia numatyta, kad vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus Vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Taigi Nuostatai iš esmės įtvirtina, kad vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje.

Remiantis nagrinėjamoje administracinėje byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nuo 2009 m. sausio 19 d. yra įregistruota atsakovų V. K. ir V. A. K. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Leidimas vykdyti statybos darbus buvo išduotas 2008 m. rugpjūčio 1 d., atsakovai įgijo butą kaip nebaigtą statybą, ką patvirtina statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažyma, nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Iš minėtų duomenų taip pat matyti, jog aptariamo buto statybos pradžia – 2008 m., pabaiga – 2011 m. Nekilnojamasis daiktas suformuotas remiantis 2012 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, jog sutartys dėl elektros ir vandens tiekimo ginčo butui buvo sudarytos tik po statybos užbaigimo, t. y. 2012 metais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pirmosios instancijos teismas į aptartus duomenis neatsižvelgė ir neįvertino, kad vietinė rinkliava buvo skaičiuojama už 2010-2011 m. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kai nekilnojamas daiktas nebuvo galutinai suformuotas ir negalima buvo teisėtai naudotis tokiu daiktu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įvirtinta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pasisakiusi, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, jog atsakovas nelaikytinas „atliekų turėtoju“ minėtų Nuostatų prasme. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo butas bylai aktualiu laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti vietinę rinkliavą, buvo įrengtas ir galėjo būti naudojamas pagal paskirtį kaip gyvenamasis butas. Aptarti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo butas buvo pabaigtas statyti tik 2012 m. (2012 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1), jam nebuvo teikiamos komunalinės paslaugos (elektra, vandentiekis), pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų minėtus registro duomenis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš esmės nebuvo nekilnojamojo turto objekto, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties butas, už kurį pareiškėjas skaičiuoja vietinę rinkliavą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai yra pakankamas įrodymas, kuriuo remiantis galima daryti išvadą, jog aptariamu laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taigi konstatuotina, kad atsakovas negalėjo būti laikomas atliekų turėtoju ir atitinkamai jam, kaip nesančiam vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų prasme, ginčo laikotarpiu neatsirado pareiga mokėti vietinę rinkliavą.

Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, atsakovo V. K. prašymas pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą dėl Nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai, proporcingumo principui, bei prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste nėra aktualūs, todėl atmestini. Konstatavus, jog atsakovas nelaikytinas atliekų turėtoju, vietinė rinkliava iš jo bet kuriuo atveju negali būti priteisiama, t. y. pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį, kai nekilnojamas turtas buvo nebaigta statyba ir dėl to jo savininkai konkrečiu atveju neprivalėjo mokėti vietinės rinkliavos, todėl negali turėti reikšmės atsakovų motyvai (taip pat ir dėl būtinumo pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą dėl Nuostatų ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo) dėl jų galimybės mokėti vietinę rinkliavą kaip už poilsio patalpą, kuri nėra nuolat naudojama, t. y. pagal faktinį atliekų kiekį.  

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, neteisingai išaiškino bei pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 str. 1 d. 2 p., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė