
VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T
I S
2010 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Vilniaus miesto 2
apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, susipažinęs su kreditoriaus UAB „Omnitel“ pareiškimu
skolininkui J. V. dėl teismo
įsakymo išdavimo,
n u s t a t ė :
Kreditorius UAB „Omnitel“ pateikė
teismui pareiškimą skolininkui J. V. dėl
teismo įsakymo išdavimo.
Pareiškimą atsisakytina priimti, kadangi yra CPK 137
straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, t.y. pareiškimas neteismingas Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismui (CPK 435 str. 2 d. 3 p.)
Nustatyta, kad kreditorius savo reikalavimą dėl skolos
priteisimo iš skolininko grindžia kreditoriaus ir skolininko sudaryta viešojo
judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartimi (toliau – Sutartis). Kreditorius
pareiškime nurodo, kad skolininko gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, tačiau
pareiškimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikiamas vadovaujantis Sutarties
10.6. punktu, nustatančiu, kad šalims nesusitarus, visi ginčai sprendžiami
teisme pagal ieškovo gyvenamąją ar buveinės vietą. Kaip matyti, minėta
Sutartimi kreditorius atlygintinai įsipareigojo teikti skolininkui viešojo
judriojo telefono ryšio paslaugas, taigi vertinant šią sutartį, jos dalyką,
konstatuotina, jog tai yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (LR CK 6.716
str.). Pagal LR CK 6.716 str. 4 d. kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas,
paslaugų sutarčiai mutatis mutandis
taikomos LR CK 6.188 str., 6.350-6.370 str., reglamentuojančių vartojimo
sutarčių nuostatas, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip
silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo
nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad
vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik
pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). LR CK 188 str. 4 d.
nustatyta, kad vartojimo sutartyse individualiai neaptartomis laikomos sąlygos,
kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos
nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje
sutartyje. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas
pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais
sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo
būdu sudariusios šalies naudai (LR CK 193 str. 4 d.).
Byloje iškilo būtinumas ex officio įvertinti Sutarties nuostatą dėl sutartinio teismingumo.
Nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad
neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai (LAT Vartotojų teisių apsauga vartojimo
sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga,
2009). Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta
Europos Sąjungos vartotojų teisė. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d.
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris
yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos
teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir
kad, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos
Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos
turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (nesvarbu,
kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m.
kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).
Europos Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d.
priėmė sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008 m. gegužės
22 d. Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto
prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet
Sustikné Gy?rfi. Šioje byloje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas tarp tos
pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismui pateiktame pareiškime. Vengrijos teismo byloje
nurodyta, kad 2004 m. gruodžio 12 d. Sustikné Gy?rfi sudarė su Pannon
abonentinę sutartį dėl mobiliojo ryšio telefono paslaugų teikimo. Sutartis buvo
sudaryta naudojant Pannon pateiktą formuliarą, kuriame numatyta, kad
pasirašydama sutartį Sustikné Gy?rfi susipažino su naudojimosi taisyklėmis,
kuriose įtvirtintos bendrosios sutarties sąlygos ir kurios yra neatsiejama
sutarties dalis, ir su jomis sutiko. Pagal šias naudojimosi taisykles abi
pagrindinės bylos šalys pripažino teismo, kurio veiklos teritorijoje yra Pannon
buveinė, jurisdikciją nagrinėti bet kokį dėl abonentinės sutarties kilusį ar su
ja susijusį ginčą. Šios šalys nesiderėjo dėl šios jurisdikciją nustatančios
sąlygos. Manydama, kad Sustikné Gy?rfi neįvykdė sutartinių įsipareigojimų,
Pannon, remdamasi minėta sąlyga, pateikė Budaörsi V?rosi B?rós?g (teismas,
kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pagrindinė jos buveinė) pareiškimą
dėl įpareigojimo sumokėti. Minėtas teismas pažymėjo, kad Sustikné Gy?rfi
neturėjo gyvenamosios vietos, kuri priklausytų jo teritorinei jurisdikcijai.
Šiomis aplinkybėmis Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrijos teismas), turėdamas
abejonių dėl to, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga, įtraukta į ginčijamos
sutarties bendrąsias sąlygas, yra sąžininga, nusprendė sustabdyti bylos
nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus: „1.
Ar direktyvos (93/13) 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės nustato,
kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro
su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų
privalomos vartotojui, galima aiškinti taip, kad pardavėjo ar tiekėjo sutartyje
nustatyta nesąžininga sąlyga vartotojui nelaikoma neprivaloma ipso iure, nebent jeigu vartotojas šią
nesąžiningą sąlygą sėkmingai užginčijo pareikšdamas atitinkamą ieškinį? 2. Ar
direktyva (93/13) užtikrinama vartotojų apsauga reikalauja, kad, nepaisant
procedūros rūšies ir to, ar tai yra ginčo procedūra, nacionalinis teismas ex officio įvertintų, ar jo nagrinėjama
sutarties sąlyga yra nesąžininga, net jei nebuvo pateiktas toks prašymas, t. y.
nebuvo tvirtinama, kad sąlyga yra nesąžininga, ir atlikdamas savo teritorinės
jurisdikcijos patikrinimą ex officio
išnagrinėtų pardavėjo ar tiekėjo nustatytą sąlygą? 3. Teigiamai atsakius į
antrąjį klausimą, į kokius kriterijus nacionalinis teismas turi atsižvelgti ir
juos įvertinti vykdydamas šią kontrolę?“ Prejudiciniame sprendime Teismingumo
Teismas nusprendė, kad: 1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB
dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir
šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto
sėkmingai užginčijęs. 2. Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik
jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės.
Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas
tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas
savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą. 3. Nacionalinis teismas turi
įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje,
atitinka kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama nesąžininga Direktyvos 93/13 3
straipsnio 1 dalies prasme. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti
į tai, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl
kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei
jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė
jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga. Lietuvos
Respublikai tapus Europos Sąjungos nare nacionalinių teisės aktų nuostatos
derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acquis nuostatomis, o
nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos
teisei ir ETT formuojamai praktikai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Europos
Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, priimtą iš esmės analogiškoje
civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai privalomi
sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių
viena šalis yra vartotojas; į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui
pateikta sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, t.y. jis buvo
priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas
galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui; todėl byloje pateiktos Sutarties 10.6.
punktas ex officio vertintinas kaip
nesąžininga sutarties sąlyga, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir
verslininko pusiausvyros nebuvimą. Kadangi Europos Teismingumo Teismas
konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos
patikrinimą, t.y. nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais,
atsižvelgiant į tai, kad vartotojas gyvena ne Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Vilniaus miesto 2 apylinkės
teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo
Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Esant
nurodytoms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46
str. 5 d., Lietuvos Respublikos CK 6.188 str. 4 d., 193 str. 4. d.,
kreditoriaus UAB „Omnitel“ pareiškimą skolininkui J. V. dėl teismo įsakymo išdavimo priimti
atsisakytina esant CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės (CPK 435
str. 2 d. 3 p.). Kreditoriui išaiškintina, jog su pareiškimu jis turi kreiptis
į Klaipėdos miesto apylinkės teismą
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 435
str. 2 d. 1 p., 3 p., 290-292 str.
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti kreditoriaus UAB
„Omnitel“ pareiškimą skolininkui J. V.
dėl teismo įsakymo išdavimo ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas (parašas)
Nuorašas tikras
Teisėjas
Gintaras Seikalis