Civilinė byla Nr. 2A-752/2015
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06461-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 44.2; 44.5.2.16
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-752/2015 pagal atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11682-600/2014 pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui M. A. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo M. A. Policijos departamento prie VRM naudai 31 237,08 Lt patirtus nuostolius dėl žalos atlyginimo R. Š.. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio 22 d. apie 23.50 val. atsakovas, priešindamasis sulaikymui, sužalojo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos Kelių patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį R. Š.. R. Š. buvo nustatytas plaštakos sumušimas. 2008 m. lapkričio 23 d. R. Š. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 5017367, kuris buvo tęsiamas iki 2008 m. gruodžio 18 d. ir dėl ligos pareigūnas nedirbo 26 dienas. 2009 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-5448-203/2009 pripažino M. A. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir skyrė jam 400 Lt baudą. 2009 m. sausio 19 d. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų komisija surašė tarnybinio patikrinimo aktą Nr. 41 ir 2009 m. vasario 12 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-12, kuria buvo pripažinta, kad policijos pareigūnas R. Š. buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi, todėl jam mokėtina kompensacija dėl tarnybos metu patirto sužalojimo. Centrinė medicinos ekspertizės komisija, veikdama pagal jai paskirtą kompetenciją, 2009 m. kovo 5 d. pažymoje Nr. 916 konstatavo, jog policijos pareigūno patirta trauma priskirtina prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymų. Policijos departamentas prie VRM, atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto VPK viršininko patvirtintą tarnybinio patikrinimo išvadą 10-7-IS-12 bei į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009 m. kovo 5 d. išduotą pažymą Nr. 916, 2009 m. balandžio 20 d. surašė išvadą Nr. 5-5-IL-219, kuria iš Policijos departamento prie VRM centralizuotų priemonių programos sąmatos skyrė 31 237,08 Lt dydžio kompensaciją Vilniaus aps. VPK KPV KPR vyresniajam patruliui R. Š.. Piniginė kompensacija R. Š. buvo išmokėta 2009 m. balandžio 9 d. Paaiškino, kad Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs policijos pareigūnui piniginę kompensaciją, CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme įgijo teisę reikalauti, jog atsakovas, kuris yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias pastarajam sužalojus policijos pareigūną, atlygintų Policijos departamento prie VRM nuostolius, atsiradusius dėl piniginės kompensacijos policijos pareigūnui išmokėjimo. Remiantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas išmokama nuo 1 mėn. iki 5 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pagal tuo metu galiojusią aktualią redakciją, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (40 str. 3 d. 7 p.). Sužalotam pareigūnui 31 237,08 Lt kompensacija išmokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis. Šiuo atveju yra visos atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovo veiksmai, t. y. aktyvus atsakovo pasipriešinimas sulaikymo metu; priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. dėl atsakovo neteisėto pasipriešinimo pareigūnui buvo padaryti sužalojimai; kaltė, t. y. atsakovo elgesys neatitinkantis protingo, pareigingo bei sąžiningo asmens elgesio standartų; žala.
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis nėra kaltas dėl policijos patrulio sveikatos sužalojimo, kadangi pareigūnas įvykio metu buvo apkabinęs jį iš nugaros, todėl jis negalėjo įspirti policijos pareigūnui į dešinės rankos plaštaką. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nustatė, kad prieš policijos pareigūnus jokio fizinio smurto nenaudojo ir negrasino tuoj pat jį panaudoti. Kadangi sulaikymo vakarą gatvėje buvo slidu, todėl jam būnant pargriautam ant žemės, pareigūnas pats galėjo susižaloti ranką, susitrenkdamas ją į grindinį, jo kaltės tame nėra, nes sulaikomas jis pareigūnams fiziškai nesipriešino ir negrasino. Paaiškino, kad prašomas priteisti žalos atlyginimas yra nepagrįstas, nes pats pareigūnas tokio dydžio nuostolių nepatyrė ir nepatirtų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš atsakovo M. A. 20 000 Lt žalos atlyginimo.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad išmokėti kompensaciją dėl pareigūno sužalojimo buvo nuspręsta pagrįstai. Vidaus tarnybos statuto redakcijos 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas išmokama nuo 1 mėn. iki 5 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pagal įvykio metu galiojusią redakciją nuo 2008 m. liepos 31 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (40 str. 3 d. 7 p.). Ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.). Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintose Nustatymo ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu taisyklėse numatyta, kad, esant pareigūno sveikatos sutrikdymui, atliekamas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas yra nustatyti priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos (Taisyklių 4 p.). Atlikus tokį patikrinimą, surašoma išvada (Taisyklių 7 p.). 2009 m. vasario 12 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-12 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. KPV KPR vyresniojo patrulio R. Š. sužalojimo tarnybos metu“ nurodyta, kad R. Š. 2008 m. lapkričio 22 d. buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi. Vadovaudamasis šia išvada Vilniaus miesto VPK viršininkas 2009 m, kovo 31 d. įsakymu Nr. 10-TE-176 pripažino, kad R. Š. 2008 m. lapkričio 22 d. buvo sužalotas einant tarnybines pareigas ir nusprendė išmokėti jam 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 31 237,08 Lt, prašant Policijos departamento prie VRM Finansų valdybos skirti reikalingas lėšas. Nurodyto dydžio piniginė kompensacija patruliui R. Š. buvo išmokėta 2009 m. balandžio 9 d. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ryšium su tarnyba sąlygas, patvirtintas 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, kurie yra draudžiami pagal šias sąlygas, kompensaciją apdraustajam, sužeistam ryšium su tarnyba, moka valstybinė institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) apdraustasis, iš išlaidų sąmatoje numatytų tam reikalui lėšų. Pagal šių Sąlygų 26 punktą, įstaigos, išmokėjusios kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Kadangi lėšas R. Š. kompensacijai išmokėti pervedė Policijos departamentas prie VRM, jis turi teisę jas išsiieškoti iš žalą padariusio asmens. CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tam, kad būtų galima priteisti žalos atlyginimą, reikia nustatyti, kad veiksmai, kuriais žala padaryta, yra neteisėti, padaryti dėl atsakovo kaltės, be to, būtina nustatyti esant priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos atsiradimo (CK 6.246-6.249 str.). Teismas nustatė, kad atsakovas priešinosi policijos pareigūnui bandant jį sulaikyti, kai sulaikymo metu atsakovas spyrė pareigūnui ir jį sužalojo, t. y. atsakovas veikė neteisėtai; nustatytos aplinkybės įrodo ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos padarymo policijos pareigūnui faktą. Išanalizavęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus bei ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad, nors atsakovas ir aktyviai priešinosi siekdamas ištrūkti ir pabėgti, tačiau atsakovas neturėjo tyčios sužaloti pareigūną. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu asmuo kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.), todėl teismas sprendė, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis įrodyta, jog atsakovas, elgdamasis nerūpestingai ir neapdairiai, tarnybos metu sužalojo pareigūną R. Š.. Žalos atsiradimo faktą patvirtina į bylą pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs kompensaciją dėl žalos, patyrė atitinkamo dydžio nuostolius (CPK 178 str., CK 6.249 str.).
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ieškovų patirta žala pasireiškė jų, pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, išmokėta kompensacija, kuri yra socialinė garantija, susijusi su policijos darbo padidintu pavojingumu, o ne pačiu pareigūno sveikatos sutrikdymu. Policijos pareigūnų teisinės padėties ypatumus sąlygoja jų profesinės veiklos pobūdis, todėl specialiuose įstatymuose yra nustatytos specifinės jiems taikomos socialinės garantijos. Kadangi socialinės garantijos bei kompensacijų išmokėjimo, dėl sveikatos sužalojimo vykdant tarnybines pareigas, dydžiai ir tvarka yra numatyti specialiu įstatymu, pagal bendrąsias Civilinio kodekso normas jie nenustatinėjami. Šios bylos dalykas yra išmokėtos kompensacijos ją išmokėjusiam pareigūno darbdaviui atlyginimas, todėl teismas šioje byloje nenustatinėjo nukentėjusio pareigūno patirtos žalos dydžio. Kadangi CK 6.280 straipsnio, reglamentuojančio regreso teisę į žalos padariusį asmenį, 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, o pareigūno sužalojimo atveju mokamos kompensacijos dydį nustato Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, teismas sprendė, kad išmokėtos kompensacijos dydis atitinka šioje normoje nurodytą dydį.
Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.282 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad teismas gali sumažinti atlyginamos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, sumažino iš atsakovo priteisiamą nuostolių sumą trečdaliu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareigūnas dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tokios didelės žalos, kokios priteisimo reikalauja ieškovai, nepatyrė. Teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovų reikalaujamas atlyginti žalos dydis yra ribojamas realiu nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos dydžiu, kad ieškovai gali reikalauti tik tokios atlygintinos žalos dydžio, kuris yra lygiavertis pirminio kreditoriaus patirtų nuostolių dydžiui.
2. Teismas ignoravo atsakovo argumentus dėl padarytos žalos dydžio, dėl ko netinkamai nustatė atlyginamos žalos dydį. Kadangi buvo sužalota pareigūno sveikata, toks žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.283 straipsniu, todėl atsakovo civilinės atsakomybės apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis šio straipsnio normomis. CK 6.283 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošinamas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Tokiais atvejais nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimus susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Byloje esantys įrodymai apie pareigūno nedarbingumą (dėl sveikatos sutrikdymo pareigūnas nedirbo 19 darbo dienų) bei pareigūno vidutinį darbo dienos užmokestį – 125,45 Lt, teismui leidžia nustatyti žalos dydį – 2 383,55 Lt, ir šį dydį laikyti tinkamu ieškovų nuostoliams atlyginti.
Ieškovas Vilniaus apskrities Vyriausias policijos komisariatas pateikė teismui atsilipimą į apeliacinį skundą, kuriuo ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad:
1. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Atlyginus žalą alternatyvių jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais, regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja regreso teisę į žalą padariusius asmenis CK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, yra specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas. Pareigūnui atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu sveikatos kompensavimo būdu, numatytu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešuosiuose teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis, kurios yra standartizuotos.
2. CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, atlyginęs kito asmens žalą, turi teisę į žalą padariusį asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo Policijos departamentas. Atsakovas nepaneigė, kad padarė žalos savo neteisėtais veiksmais. Teismas sprendime pažymėjo, kad vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu neturi turto ir gauna nedideles pajamas yra nepakankama CK 6.282 straipsnio 3 dalies taikymui. Tačiau teismas įvertino, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas asmuo, tačiau turi mažamečių vaikų, jo sutuoktinė nedirba, o motina yra dalinai darbinga, todėl sumažino priteistos žalos dydį vienu trečdali, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 išaiškino, jog pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, jos tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 str. 2 d.), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė kolegija pažymėjo, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nurodė, kad galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Antai, žalos aplinkai padarymo atveju žala įvertinama pagal tam tikras metodikas, o žalos dydis pagal jas nustatomas tuo didesnis, kuo svarbesnis objektas pažeistas. Antra vertus, yra tokių teisės saugomų vertybių, kurios neturi aiškaus ekonominio turinio ir tiksliai pinigais negalima įvertinti šioms vertybėms padarytų pakenkimų. Pavyzdžiui, sužalojus asmens sveikatą, asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, turėtų būti vertinami kaip specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.
Nagrinėjamu atveju atsakovas dėl neatsargumo sužalojo jį sulaikiusį policijos pareigūną. Šiam pareigūnui Vilniaus miesto VPK išmokėjo 31 237,08 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją už sužalojimą, patirtą einant tarnybines pareigas. Taigi pareigūnui R. Š. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte.
Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/05-08/05, konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“, 40 straipsnis inter alia neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo. Sužalotam pareigūnui kompensacija išmokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis. Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 str. 3 d.). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Nepripažinus ieškovams regreso teisės, policijos ir kitos valstybės įstaigos, mokančios kompensacijas dėl tarnybos nukentėjusiems savo pareigūnams, atsidurtų daug blogesnėje padėtyje negu socialinio ar privataus draudimo įstaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).
Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui, vienais atvejais taikomas taip vadinamasis konkretus metodas, kai padaryta žala labai individualizuojama, atsižvelgiama į pažeisto intereso specifiką ir kitus individualius kriterijus. Kitais atvejais taikomas abstraktus metodas, kai į individualius pažeisto intereso požymius ir kitus individualius kriterijus neatsižvelgiama. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d.). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Atsakingas už žalą asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala, privalo šią aplinkybę įrodyti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad byloje esantys įrodymai apie pareigūno nedarbingumą (dėl sveikatos sutrikdymo pareigūnas nedirbo 19 darbo dienų) bei pareigūno vidutinį darbo dienos užmokestį – 125,45 Lt, teismui leidžia nustatyti žalos dydį, kuris apelianto apskaičiavimais sudaro 2 383,55 Lt, ir šis dydis yra tinkamas ieškovų nuostoliams atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog apeliantas neįrodė, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala. Apelianto siūloma nustatyti 2 383,55 Lt kompensacija, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomenduojamus žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatitiktų valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, o taip pat būtų nepakankama kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.
Teisėjų kolegijos vertinumu, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė, kad ieškovai įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles. Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai. Išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas pareigūnas nepatyrė tokio dydžio žalos. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 str. 1 d.; Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl to jis turi būti atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, ir turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą.
Kita vertus, priteisiamos žalos dydis gali būti mažinamas esant CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėmis. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šias teisės normas taikė ir vienu trečdaliu sumažino priteisiamos sumos dydį, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aktualiais klausimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Ona Gasiulytė
Vilija Mikuckienė
Eglė Surgailienė