Civilinė byla Nr. 3K-3-295/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08659-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 106.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Atea“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Atea“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, restitucijos taikymo, sutarties pažeidimo pripažinimo, trečiasis asmuo – AB SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) pripažinti atsakovo 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis);  2) tuo atveju, jei trečiasis asmuo  AB SEB bankas iš ieškovo UAB „Atea“ sąskaitos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. A51-3800(2.8.3.18-EM6) pagrindu pervedė atsakovui garantijoje nurodytą 1 193 250 Lt sumą, pripažinus reikalavimą niekiniu ir negaliojančiu, prašė taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę iki atsakovo įvykdyto sutarties pažeidimo padėtį pervedant 1 193 250 Lt į ieškovo banko sąskaitą; 3) pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2007 m. vasario 22 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartį.

Ieškovas nurodė, kad 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su įmonių konsorciumu, kurio dalyvė buvo ir UAB „Sonex technologines“ (po reorganizavimo – UAB „Atea“) sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį I pirkimo daliai Nr. A169-2, kurios objektas yra techninės ir programinės įrangos, skirtos elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimui, pirkimas. 2010 m. gegužės 19 d. AB SEB bankas išdavė banko garantiją Nr. 56780A005903, pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjui – atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 1 193 250 Lt per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjo reikalavimą, patvirtinantį, kad ieškovas nevykdė sutarties sąlygų, nurodant, kokios sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos. Atsakovas 2012 m. birželio 15 d. kreipėsi į trečiąjį asmenį raštu Nr. A51-38001(2.8.3.18-EM6), kuriame nurodė, jog ieškovas neįvykdė sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6, taip pat Sutarties techninės specifikacijos 2.1 ir 2.1.8 punktuose nustatytų įsipareigojimų, todėl atsakovas pareikalavo garanto – trečiojo asmens AB SEB banko pervesti į atsakovo banko sąskaitą 1 193 250 Lt garantiją. Ieškovo teigimu, jis tinkamai įvykdė visas savo sutartines prievoles ir įdiegė Vilniaus mieste elektroninio bilieto bei keleivių informavimo sistemą, kaip tai numatyta šalių sudarytoje sutartyje. Ieškovo teigimu, pats atsakovas pažeidė sutartį, nes be ieškovo žinios atsakovo valdoma įmonė „Susiekimo paslaugos“ su Emtest a.s. sudarė ieškovui nežinomus susitarimus, dėl ko pakeitė e-bilieto sistemą ir ieškovas prarado galimybę vykdyti sistemos aptarnavimą. Atsakovo reikalavimas, kaip vienašalis sandoris, prieštarauja sutarties 5.7, 7.3 punktuose ir techninėje specifikacijoje nustatytoms atsakovo pareigoms pranešti apie sutarties pažeidimus, taip pat šalių nustatytai ginčų sprendimo tvarkai. Vykdydamos sutartį šalys privalo laikytis imperatyviųjų CK sutarčių vykdymo normų – bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su įmonių konsorciumu, kurio dalyviai buvo Signity S.A, Emtest a.s. ir UAB „Sonex technologines“ (po reorganizavimo – UAB „Atea“) sudarė įrangos pirkimo-pardavimo sutartį I pirkimo daliai Nr. A169-2 (toliau - sutartis), kurios objektas yra techninės ir programinės įrangos, skirtos elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimui, pirkimas. Konsorciumo dalyviai 2006 m. birželio 26 d. sudarė Konsorciumo sutartį, kad pateikti bendrą pasiūlymą Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamam atviram konkursui „Elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemos sukūrimas“ Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Sutarties 5 straipsnyje nustatyta, kad konsorciumo nariai už konsorciumo įsipareigojimus perkančiajai organizacijai (atsakovui) ar naudos gavėjui atsako solidariai, o 7 straipsnyje – kad šalys konsorciumo vietiniu atstovu paskiria UAB „Atea“, kuri, be kitų įsipareigojimų, atsako už užstato ir banko garantijų, kurių pareikalaus perkančioji organizacija (atsakovas) ar naudos gavėjas, pateikimą. AB SEB bankas 2010 m. gegužės 19 d. išdavė banko garantiją Nr. 56780A005903, pagal kurią įsipareigojo neatšaukiamai sumokėti garantijos gavėjui – atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 1 193 250 Lt per penkias darbo dienas, gavęs pirmą raštišką garantijos gavėjo reikalavimą, patvirtinantį, kad ieškovas nevykdė sutarties sąlygų, nurodant, kokios sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 15 d. pateikė trečiajam asmeniui AB SEB bankui reikalavimą per penkias darbo dienas nuo rašto gavimo sumokėti savivaldybės administracijai 2010 m. gegužės 19 d. sutarties sąlygų įvykdymo garantijoje nurodytą sumą – 1 193 250 Lt. Reikalavime atsakovas nurodė įmonių konsorciumo (tiekėjo) padarytus 2007 m. vasario 22 d. sutarties 5.1, 5.3, 5.5, 5.6 punktuose bei sutarties techninės specifikacijos 2.1.6, 2.1.8 punktuose nurodytų sąlygų (reikalavimų) pažeidimus. Teismas nurodė, kad esminiai kriterijai, pagal kuriuos vertintinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 15 d. reikalavimo AB SEB bankui išmokėti 2010 m. gegužės 19 d. garantijoje nurodytą sumą pagrįstumas, yra garantijoje nurodytų sąlygų laikymasis. Šiuo atveju kreditorius (atsakovas) kreipėsi į garantą (banką) 2012 m. birželio 15 d. raštu (pateikė rašto originalą), nurodė penkių darbo dienų (kaip ir buvo numatyta garantijoje) garantijos sumos išmokėjimo terminą, nurodė tokią pačią (1 193 250 Lt ), kaip ir buvo nurodyta 2010 m. gegužės 19 d. garantijoje, sumą. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 15 d. rašte nurodė, kokius konkrečius sutarties pažeidimus padarė konsorciumas. Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens AB SEB banko 2010 m. gegužės 19 d. išduotoje banko garantijoje nurodyta, kad garantijos gavėjas (atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija) neprivalo pagrįsti reikalavime nurodyto sutarties sąlygų nevykdymo. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštai konsorciumui, kurio dalyvis ieškovas UAB „Atea“, 2009–2012 m. laikotarpiu patvirtina, kad atsakovas nuolatos reiškė pretenzijas dėl sutarties netinkamo vykdymo bei informavo konsorciumo dalyvius apie garantijoje nurodytos sumos galimą praradimą. Teismo nuomone, susieti garantijos išdavimą vien su ieškovo UAB „Atea“ prievolių vykdymu, nėra pagrindo. Tai, kad garantijos buvo reikalaujama iš įmonių konsorciumo, patvirtina ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštas, adresuotas Sygnity S.A., kuriuo reikalaujama pateikti tinkamai įformintą, banko išduotą besąlygišką ir neatšaukiamą 2007 m. vasario 22 d. sutarties įvykdymo garantiją. Konkurso pirkimo sąlygų 33 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija reikalauja, kad sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas banko garantija, be to, Konkurso pirkimo sąlygų 33.5 punkte nustatytos garantijos sumos išmokėjimo sąlygos ir tvarka, kurios atitinka AB SEB banko 2010 m. gegužės 19 d. garantiniame rašte nurodytas sąlygas. Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą apie atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimo teisės į 2010 m. gegužės 19 d. garantiniame rašte nurodytą garantijos sumos išmokėjimą pagrįstumą. Teismas nurodė, kad Konsorciumo sutarties 1, 3, 5 straipsnių nuostatos leidžia teigti, kad konsorciumo dalyviai susitarė dėl bendro tikslo – elektroninės sistemos Vilniaus miesto viešajame transporte įdiegimo, nustatė konsorciumo narių solidariąją atsakomybę, paskirdami atstovu Lietuvoje ieškovą UAB „Atea“. Konsorciumo sutarties 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdydamas savo funkcijas vietinis atstovas yra atsakingas už pagalbos teikimą visais organizavimo klausimais, susijusiais su pasiūlymo rengimu, o konsorciumui sudarius pagrindinę sutartį, projekto įgyvendinimo metu vietinis atstovas atsakys už užstato ir banko garantijų, kurių pareikalaus perkančioji organizacija ar naudos gavėjas, pateikimą. 2007 m. vasario 22 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje I pirkimo daliai Nr. A169-2 kaip viena iš sutarties šalių (tiekėjas) nurodytas įmonių konsorciumas. Pagal Konsorciumo sutarties sąlygas (joje prisiimtus įsipareigojimus) ieškovas įsipareigojo ir gavo trečiojo asmens AB SEB banko garantiją viso konsorciumo (jo narių) prievolėms (solidariajai atsakomybei pagal jungtinę veiklą, CK 6.6 straipsnis) užtikrinti. 2007 m. vasario 22 d. sutarties Nr. A169-2  6-oje dalyje nurodytos sąlygos, nustatančios garantijos pateikimą ir įgyvendinimą, pagal kurias tinkamai įformintą garantiją turi pateikti tiekėjas (6.2.1 punktas), garantijos dalykas – bet koks tiekėjo prievolių pagal sutartį ir jos priedus pažeidimas, dalinis ar visiškas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas (6.2.1.3 punktas), o garantijos išmokėjimo tvarka – per penkias darbo dienas nuo raštiško pirkėjo (atsakovo) pranešimo garantui (trečiajam asmeniui) apie tiekėjo – (konsorciumo, kurio dalyvis ieškovas) sutartyje nustatytų prievolių pažeidimą, nevykdymą ar netinkamą vykdymą (6.2.1.4 punktas). Teismas pažymėjo, kad teisių į garantiją įgyvendinimo sąlygos nenumatė Vilniaus miesto savivaldybės pareigos, prieš pasinaudojant tokia teise, informuoti apie tai tiekėją – konsorciumo dalyvius, tarp jų ir ieškovą. Teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė konkrečių imperatyviųjų įstatymų normų (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kurioms prieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 15 d. raštas. Ieškovo išvardyti CK 6.154, 6.189, 6.193, 6.200 straipsniai, reglamentuojantys sutarčių turinį, aiškinimą ir vykdymą, nėra konkrečios imperatyviosios įstatymų normos, kurioms prieštarauja atsakovo 2012 m. birželio 15 d. raštas išmokėti garantijoje nurodytą sumą. Teismas sprendė, kad nepripažintina, kad įgyvendindamas teisę į garantiją atsakovas pažeidė 2007 m. vasario 22 d. sutarties 5.7, 7.3 punktuose nustatytą tvarką dėl pretenzijų reiškimo ir išankstinio ginčų ne teisme nagrinėjimo, nes atsakovas ne kartą raštu informavo įmonių konsorciumą apie galimą pasinaudojamą garantijos suma. Teismas ieškovo argumentus dėl e-bilieto sistemos galimu pakeitimu pripažino neturinčiais reikšmės vertinant atsakovo teisę į banko garantijos įgyvendinimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis sutarčių ir garantijos sąlygų, pateikė reikalavimą išmokėti garantijoje nurodytą sumą ir jį pripažinti niekiniu bei negaliojančiu nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo  apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje ieškovas yra pareiškęs du reikalavimus: 1) pripažinti atsakovo reikalavimą ir 2012 m. birželio 15 d. raštą AB SEB bankui sumokėti 1 193 250 Lt  negaliojančiu; 2) tuo atveju, jei bankas iš ieškovo  sąskaitos jau bus pervedęs 1 193 250 Lt atsakovui, taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį. Ieškovas šiuos  reikalavimus  laikė neturtiniais, ieškinį įvardijo kaip reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčijamas atsakovo reikalavimas ir raštas nėra vienašaliai sandoriai,  todėl  jie negali būti pripažinti niekiniais  ir negaliojančiais remiantis CK IV skyriaus normomis. Iš ginčijamo rašto turinio matyti, kad Vilniaus  miesto savivaldybės  administracija  pranešė bankui, jog pagal jos ir įmonių konsorciumo, t. y. tiekėjo, pasirašytą 2007 m. vasario 22 d. sutartį, tiekėjas nevykdė  išvardytų rašte įsipareigojimų,  todėl  prašo banko pervesti 1 193 250 Lt į Savivaldybės administracijos  Finansų departamento  sąskaitą. Šis pranešimas su prašymu nėra vienašalis sandoris, nes iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), o šio rašto pagrindu – ne. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo prašymas bankui nėra vienašalis sandoris, todėl jis negalėjo būti pripažintas negaliojančiu įstatyme išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teisėjų kolegija nurodė, kad, šioje byloje nesant reikalavimo bankui, aplinkybė, kokiomis sąlygomis – ar prievolės pagal sutartį nevykdant garantijoje nurodytam klientui, ar jos nevykdant kitoms įmonėms, bankas prisiėmė pareigą išmokėti garantijoje nurodytą sumą atsakovui, nenagrinėtina, kaip nesusijusi su ieškinio dalyku. Kilus ginčui tarp atsakovo ir banko, ar atsirado garantijoje nustatytos sąlygos, kuriomis jis privalo sumokėti bankui, šis, turtinis  ginčas,  turi būti sprendžiamas tarp banko ir atsakovo. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliaciniame skunde ieškovas nurodė du naujus reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs iki priimant teismui sprendimą byloje, t. y. prašė pripažinti, kad atsakovas pažeidė 2007 m. vasario 22 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartį bei reikalavimą taikyti restituciją tuo atveju, jei AB SEB bankas perves 1 193 250 Lt atsakovui. Tai, kad apeliaciniame skunde  negalima kelti naujų reikalavimų (CPK  312 straipsnis), yra pagrindas atmesti skundą ir dėl šios dalies.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalis, draudžiančias piktnaudžiauti teise, 6.237 straipsnio 1 dalį, 6.242 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, užkertančias kelią nepagrįstam asmens praturtėjimui ir žalos darymui. Teismai laikė, kad atsakovas turi teisę į banko garantiją nepaisant, ar buvo sutarties pažeidimas, ir pripažino, kad atsakovo reikalavimas yra teisėtas. Ieškovo nuomone, teismai privalėjo analizuoti ir vertinti ieškovo pateikiamus įrodymus apie atsakovo piktnaudžiavimą teise, nepagrįsto ir neteisėto reikalavimo pateikimą bankui pačiam ieškovui prieš tai iš esmės pažeidus sutartį. Teismai iš esmės pasisakė, kad ieškovas iš viso neturi teisės gintis nuo atsakovo neteisėtų veiksmų iki nebus nurašyta banko garantijoje nurodyta pinigų suma (t. y. nebus padaryta žala). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų išaiškinti, ar ieškovas turi teisę kreiptis į teismą bei gintis nuo nesąžiningo atsakovo reikalavimo, pareikšdamas ieškinį dar iki to momento, kol atsakovui bankas nėra pervedęs banko garantijoje nurodytos pinigų sumas.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad banko garantija išduota ir asmenų, nedalyvaujančių byloje, t. y. konsorciumo narių Sygnity S.A. bei Emtest a.s. sutartinių prievolių įvykdymui užtikrinti. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas banko garantijos turinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos aiškinant garantijų turinį, taip pat pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus, dėl ko neteisėtai išplėtė banko garantijos apimtį Sygnity S.A. bei Emtest a.s. naudai, taip inter alia pasisakydamas ir dėl į bylą neįtrauktų  asmenų materialiųjų teisų ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalis, konstatuodamas, atsakovo reikalavimas nėra laikytinas vienašaliu sandoriu. Kadangi reikalavimu, kaip vienašaliu aktu, siekiant sukurti civilines pareigas bankui bei atsakovui, yra išreiškiama tik atsakovo valia, toks sandoris, remiantis CK 1.63 straipsnio 3 dalimi, laikytinas vienašaliu. Iš šio sandorio (atsakovo reikalavimo bankui dėl banko garantijoje nurodytos pinigų sumos nurašymo) atsirado pareigos tiek bankui, tiek ir pačiam atsakovui. Bankui atsirado pareiga sumokėti atsakovui banko garantijos sumą (žinoma, tuo atveju, jeigu reikalavimas atitinka jam keliamus reikalavimus). Atitinkamai atsakovui atsirado pareiga priimti pinigų sumas, kurias bankas sumokės patenkindamas reikalavimą ir vykdydamas banko garantijoje jam nustatytą prievolę. Taigi reikalavimas, remiantis CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalis, atitinka visus esminius vienašaliam sandoriui keliamus kriterijus.  Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad reikalavimas nėra vienašalis sandoris ir ieškovas neturi teisės reikalauti teismo pripažinti jį niekiniu bei negaliojančiu sandoriu, inter alia buvo paneigta ieškovo teisė ginčyti reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, kas lemia, jog buvo paneigta ieškovo teisė gintis nuo atsakovo nesąžiningo bandymo nurašyti banko garantiją.

4. Teismai pažeidė CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių bei pareigų, kas lemia sprendimų absoliutų negaliojimo pagrindą. Teismų sprendimuose yra pasisakoma dėl byloje nedalyvaujančių asmenų – Sygnity S.A. bei Emtest a.s. teisių ir pareigų, nes pirmosios instancijos teismas sprendime išaiškino, jog banko garantija buvo išduota ne tik ieškovo, bet ir Sygnity S.A. bei Emtest a.s. naudai ir interesais. Taigi, skundžiamuose teismų sprendimuose yra konstatuojama, kad ieškovas, Sygnity S.A. bei Emtest a.s. pagal banko garantiją yra solidariai atsakingi atsakovui, kas pagal CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą lemia privalomą ieškovo, Sygnity S.A. bei Emtest a.s. procesinį bendrininkavimą byloje. Kadangi nei Sygnity S.A., nei Emtest a.s. į bylos dalyvavimą nebuvo įtraukti, teismų sprendimais buvo pasisakyta dėl Sygnity S.A. bei Emtest a.s. materialiųjų teisių ir pareigų šiems asmenims byloje visiškai nedalyvaujant.

5. Teismai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes išsprendė ne visus ieškovo pareikštus reikalavimus, kas lemia sprendimų absoliutų negaliojimo pagrindą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas 2012 m. gruodžio 12 d. patikslino savo pareikštą ieškinį ir papildomai, primokėdamas žyminį mokestį, paprašė, jog teismas pripažintų, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytą sutartį (teismas patikslintą ieškinį priėmė). Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą tyrė labai abstrakčiai ir motyvuojamojoje dalyje dėl jo beveik nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo šio reikalavimo, ir net savo sprendime neteisingai ir klaidingai nurodė, jog tokį reikalavimą ieškovas tariamai pateikė kartu su apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu CPK 312 straipsnio pagrindu atmetė ir ieškovo reikalavimą taikyti restituciją tuo atveju, jeigu bankas bylos nagrinėjimo metu perves banko garantijoje nurodytas pinigų sumas atsakovui, nors šis reikalavimas ieškovo visuomet buvo reiškiamas tiek pradiniame ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismas neatskleidė apeliacinio skundo pagrindu pradėtos civilinės bylos esmės, visiškai nesprendė dviejų bei itin svarbių ieškovo reikalavimų byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Reikalavimas nelaikytinas vienašaliu sandoriu, todėl negali būti taikomos ir bendrosios sandorių negaliojimo taisyklės. Pažymėtina, kad kasatorius, ginčydamas reikalavimą, kaip sandorį, nenurodo konkrečių sandorio negaliojimo (juolab pripažinimo niekiniu) įstatyme įtvirtintų pagrindų. Šiuo atveju teisinis santykis egzistuoja banko garantijos – vienašalio sandorio – pagrindu, o pats reikalavimas – tai tik teisės, jau egzistuojančios šio sandorio pagrindu, įgyvendinimo sąlyga. Reikalavimas nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina teisinio santykio, nes, minėta, jis egzistuoja galiojančio sandorio pagrindu. Pagal CK 1.63 straipsnio 4 dalį iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui, o iš šio reikalavimo jokios pareigos atsakovui neatsirado.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovui reikalavime nenurodžius, kokių konkrečiai sutarties pažeidimų yra padaręs būtent ieškovas, reikalavimas neatitinka banko garantijos sąlygų. Atsakovo nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad banko garantija buvo išduota sutarties, kurią pasirašė įmonių konsorciumas ir atsakovas, pagrindu, todėl ieškovas, kreipdamasis į AB SEB banką dėl banko garantijos išdavimo, kreipėsi visų konsorciumo narių vardu, o atsakovo reikalavimas laikytinas pagrįstu.

3. Aplinkybė, ar  atsakovas pažeidė sutartį, šios bylos nagrinėjimo dalyku negali būti, todėl teismai pagrįstai šių aplinkybių neanalizavo, nes tokiu būdu būtų paneigę besąlyginės garantijos instituto esmę ir nepagrįstai išėję už nagrinėjamos bylos ribų.

4. Teismai išimtinai sprendė dėl atsakovo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo ir nepasisakė  dėl Signity S.A. bei Emtest a.s. materialiųjų teisių ir pareigų. Teismai sprendė dėl atsakovo reikalavimo teisėtumo, o ne dėl prievolės, kuriai užtikrinti buvo išduota banko garantija, pažeidimo, nes  tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi teismai, nespręsdami dėl sutarties pažeidimo, negalėjo spręsti ir dėl likusių konsorciumo dalyvių teisių ir pareigų.

5. Kasatorius teigia, kad teismai nesprendė dviejų itin svarbių ieškovo reikalavimų, t. y. reikalavimo taikyti restituciją bei reikalavimo pripažinti, jog atsakovas pažeidė šalių sudarytą sutartį, kas taip pat lemia absoliutų  sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Šiuo atveju buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo pareikšto reikalavimo pagrįstumo, todėl  teismai, priimdami procesinius sprendimus, tinkamai vadovavosi susiformavusia kasacinio teismo praktika ir pagrįstai ginčą išsprendė nevertindami sutarties pažeidimo. Kaip minėta, sprendžiant dėl reikalavimo garantui pagrįstumo nėra, sprendžiamas šalių kilęs ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Teismams konstatavus atsakovo reikalavimo garantui teisėtumą bei pagrįstumą, nebuvo nagrinėjamas ir kitas ieškovo reikalavimas – taikyti restituciją tuo atveju, jei bankas bus pervedęs banko garantijoje nurodytą sumą atsakovui.

6. Garantijoje nurodyti 1 193 250 Lt atsakovui buvo išmokėta ne pagal ginčijamą reikalavimą, o pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 13 d. raštą, t. y. banko garantijoje nurodyta suma atsakovui buvo pervesta ne šioje byloje ginčijamo reikalavimo pagrindu. Taigi ieškovas, kasaciniame skunde nurodydamas, kad reikalauja taikyti restituciją, tuo atveju, jei bankas bus išmokėjęs banko garantijoje nurodytą sumą atsakovui, išeina už ieškinio reikalavimais suformuluoto ginčo ribų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo pareigos suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką ir bylos nagrinėjimo ribų

Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N., bylos Nr. 3K-3-37/2014).

Tais atvejais, kai ginčas kyla tarp garanto ir kreditoriaus, kai kreditoriui pareikalavus garantas atsisako įvykdyti savo prievolę pagal garantijos sutartį ir kreditorius ginčija tokį garanto atsisakymą ir prašo teismo įpareigoti garantą įvykdyti jo prievolę, teismas turi nagrinėti (priklausomai nuo ieškinio pagrindo), ar kreditorius reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai atitinka garantijos sąlygas (CK 6.92 straipsnio 4 dalis), ar pateikti nepasibaigus garantijos terminui, taip pat ar nebuvo CK 6.92 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, leidžiančių garantui nevykdyti prievolės. Pažymėtina, kad, kai išduota banko garantija, kreditorius reikalavimas turi atitikti CK 6.93 straipsnio 4 dalies sąlygas. Tais atvejais, kai ginčas kyla tarp skolininko ir kreditoriaus, kai skolininkas mano, kad kreditorius nepagrįstai pareikalavo garanto įvykdyti prievolę ir kreipiasi į teismą prašydamas apginti jo pažeistas teises ir pripažinti, kad kreditorius nepagrįstai pareikalavo garanto įvykdyti prievolę arba atlyginti dėl to patirtus nuostolius, teismas turi nagrinėti (priklausomai nuo ieškinio pagrindo) ne tik pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir tai, ar skolininkas pažeidė garantija užtikrintą prievolę.

Minėta, kiekvienos konkrečios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia visų pirma ieškinio dalykas ir pagrindas. Šioje byloje ginčas kilo tarp skolininko ir kreditoriaus, kai skolininkas mano, kad kreditorius nepagrįstai kreipėsi į banką ir pareikalavo sumokėti banko garantijoje nurodytą sumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas inter alia nurodė, kad tinkamai įvykdė garantija užtikrintą prievolę ir prašė teismo pripažinti atsakovo 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jei trečiasis asmuo  AB SEB bankas iš ieškovo UAB „Atea“ sąskaitos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. A51-3800(2.8.3.18-EM6) pagrindu pervedė atsakovui garantijoje nurodytą 1 193 250 Lt, pripažinus reikalavimą niekiniu ir negaliojančiu, prašė taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę iki atsakovo įvykdyto sutarties pažeidimo padėtį pervedant 1 193 250 Lt į ieškovo banko sąskaitą; pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2007 m. vasario 22 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog atsakovo 2012 m. birželio 15 d. reikalavimas, kad garantas išmokėtų garantijoje nurodytą 1 193 250 Lt sumą, nelaikytinas vienašaliu sandoriu. Pareikšdamas tokio pobūdžio reikalavimą, kreditorius vykdo skolininko ir kreditoriaus sudarytą sutartį (dvišalį sandorį), taip pat reikalauja, kad bankas įvykdytų išduota garantija (vienašaliu sandoriu) prisiimtą įsipareigojimą. Tačiau tokios išvados dar nesudaro pagrindo atmesti ieškovo pareikštų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011). Tačiau teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Taigi teisinė kvalifikacija yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo pareikšto reikalavimo pripažinti atsakovo 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą niekiniu ir negaliojančiu kvalifikavimas kaip reikalavimo pripažinti atsakovo 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą nepagrįstu laikytinas kaip teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui ir negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai šioje byloje turėjo spręsti ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 15 d. raštu nepagrįstai pareikalavo banko sumokėti banko garantijoje nurodytą sumą, ir, atsižvelgdami į ieškinio pagrindą, turėjo nagrinėti, ar skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas to, ar skolininkas pažeidė garantija užtikrintą prievolę, nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl klausimų, kurie turėtų būti sprendžiami, nagrinėjant bylą iš naujo

Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikštus reikalavimus teismai kvalifikavo kaip neturtinį ginčą. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008). Ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rietavo savivaldybė v. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-190/2014). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, svarstytina, ar ieškovo pareikšti reikalavimai neturėtų būti kvalifikuoti kaip turtinis ginčas. Tada toks ginčas pagal rūšinio teismingumo taisykles turėtų būti nagrinėjamas apygardos teismo kaip pirmosios instancijos.

Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ v. UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Giloja“ v. AB DNB lizingas, bylos Nr. 3K-3-453/2013; kt.). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.

Remiantis šia kasacinio teismo praktika svarstytina, ar trečias ieškovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2007 m. vasario 22 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, kaip savarankiškas reikalavimas sukuria materialinius teisinius padarinius; ar vien tik sutarties pažeidimo konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, apgina pažeistas teises ir sukuria materialinius teisinius padarinius.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nurodyta, jog garantijoje nurodyta suma išmokėta, o atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad garantijoje nurodyta pinigų suma išmokėta atsakovui pagal 2013 m. birželio 13 d. raštą. Jeigu nagrinėjant bylą iš naujo, pasitvirtintų atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad garantijoje nurodyta pinigų suma išmokėta atsakovui pagal 2013 m. birželio 13 d. raštą, tai reikštų, kad garantijoje nurodyta suma buvo išmokėta kito reikalavimo pagrindu, kuris nebuvo ginčijamas šioje byloje ir pagal šioje byloje ginčijamą 2012 m. birželio 15 d. reikalavimą garantijoje nurodyta 1 193 250 Lt suma nebegali būti išmokėta. Tokiu atveju svarstytina, ar ieškinio reikalavimo pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 15 d. raštu nepagrįstai pareikalavo banko sumokėti banko garantijoje nurodytą sumą, tenkinimas gali sukelti materialinius teisinius padarinius.

Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir nustatęs, kad vienas ar keli ieškovo pareikšti reikalavimai nesukuria materialinių teisinių padarinių, pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką turėtų arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas