Civilinė byla Nr. B2-1642-555/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00929-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.7.1.; 3.4.3.7.1.; 3.4.3.7.4.;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

sekretoriaujant Linai Rumbutytei-Bonatienei, Vilijai Noreikienei,

bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atstovei advokato padėjėjai L. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl kreditoriaus akcinės bendrovės SEB banko finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje,

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Vicus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. V., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartis palikta nepakeista, nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 29 d. 2016 m. rugsėjo 7 d. kreditorė AB SEB bankas pareiškė finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ bankroto byloje, kuriuo prašė įtraukti ją į UAB „Vicus“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą.

Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Vicus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tame tarpe ir kreditoriaus AB SEB banko
1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą.

Kauno apygardos teisme gautas kreditoriaus V. Z. atskirasis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį dalyje, kurioje buvo patvirtintas kreditoriaus AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas ir perduoti bylą dėl kreditoriaus AB SEB banko finansinio reikalavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pateiktuose prieštaravimuose dėl kreditorės finansinio reikalavimo tvirtinimo nurodyta, kad finansinis reikalavimas kildinamas iš 2007 m. kovo 14 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) sudarytų išperkamosios nuomos sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo užtikrinimui UAB „Vicus“ įkeitė nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Kreditoriaus nuomone AB „SEB lizingas“ sudarydamas su UAB „Vicus“ pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens UAB „Vicus“ veiklos tikslams. Pabrėžia, kad sudarytos sutarčių sąlygos neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų bei įtvirtino esminę šalių nelygybę, prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab initio.

Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą tenkino ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas panaikino, klausimą dėl ginčytino kreditoriaus AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo išskyrė į atskirą bylą.

Be to, kreditorius V. Z. į UAB „Vicus“ bankroto bylą pateikė teismui ieškinį actio Pauliana pagrindu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2007 m. kovo 14 d. tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. kovo 14 d. tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo 2007 m. lapkričio 7 d. tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją – priteisti UAB „Vicus“ naudai iš AB SEB bankas 270 380 Eur (933 566,58 Lt); priteisti UAB „Vicus“ naudai iš AB SEB bankas 6 (šešių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento tarp UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ieškinyje nurodo, kad tarp šalių sudarytos Lizingo sutartys yra negaliojančios, nes nebuvo laikytasi CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. sandoriai nepatvirtinti notarine tvarka, bei ginčijamos Lizingo sutartys taip pat negalioja dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi ginčo žemės sklypų paskirtis sandorių sudarymo metu buvo žemės ūkio, todėl šie sandorai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, negalėjo būti apmokestinti PVM. Kreditorius ieškinyje taip pat nurodo, kad ginčijamos Lizingo sutartys prieštaravo UAB „Vicus“ veiklos tikslams, kadangi jais buvo prisiimta nepagrįstai didelė finansinė našta, bei, kad Lizingo sutartys prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams. Taip pat ieškiniu įrodinėjama, kad hipotekos sandoriai, kuriuos sudarė UAB „Vicus“, yra pertekliniai ir suteikia nepagrįstą pranašumą kreditoriui AB SEB bankui.

Įmonės kreditorė UAB „VKK Vilnius“ ieškiniu taip pat prašo pripažinti negaliojančiais tarp UAB ,,Vicus“ ir AB SEB banko sudarytą 2007 m. kovo 14 d. Išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007 m. lapkričio 7 d. Išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kaip prieštaraujančius teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams.

Ieškinyje nurodo, kad AB „SEB lizingas“ sudarydama su UAB ,,Vicus“ ginčijamus sandorius, žinojo/turėjo žinoti, kad skolininkas jau turėjo virš 12 milijonų litų finansinių įsipareigojimų, kad jau buvo įkeitęs 30 milijonų litų vertės turto, kad ginčijamų sandorių sąlygos, susijusios su negrąžinimu visų UAB ,,Vicus“ padarytų mokėjimų, su įsipareigojimu sumokėti visas sutarčių nutraukimo dieną mokėtinas sumas, grąžinti AB SEB lizingui visą turtą bei atlyginti „nuostolius“ neatitinka sandorių šalių protingos pusiausvyros, kad „sankcijos“ sutarčių nutraukimo atveju yra neproporcingos padarytam pažeidimui (nesumokėjus ginčijamų sandorių nustatytu laiku nustatytos įmokos), sutarčių sąlygos akivaizdžiai prieštarauja lygiateisiškumo principui.

Atsiliepimais į kreditoriaus V. Z. bei UAB „VKK Vilnius“ ieškinius, bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratorius prašo juos atmesti bei patvirtinti kreditoriaus AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ bankroto byloje.

Nurodo, kad kreditorius V. Z. neįrodė ir net neįrodinėjo nei vienos iš actio Pauliana sąlygų, o ieškinyje nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtina esančių actio Pauliana sąlygų. Kreditorius neįrodė turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“ ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ginčijami sandoriai sudaryti 2007 metais, kai tuo tarpu V. Z. reikalavimo teisė į UAB „Vicus“ atsirado tik 2016 m. liepos mėn. (bankroto byloje patvirtintas V. Z. finansinis reikalavimas). Ieškinyje taip pat nėra nurodyta ir kokiu būdu yra pažeidžiami V. Z., kaip kreditoriaus, interesai. Ieškiniu nėra įrodinėjama nei viena sąlyga, kuriai esant būtų galima pripažinti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia šio kreditoriaus teises. Tuo tarpu kiti kreditoriai dėl ginčijamų sandorių niekada nereiškė jokių pretenzijų. Bankroto administratoriaus vertinimu, yra praleistas vienerių metų senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti, o kitos V. Z. nurodytos aplinkybės, kuriomis yra remiamasi ginčijant sandorius yra nevertintinos, kadangi UAB „Vicus“ su analogišku ieškiniu jau yra ginčijęs šiuos sandorius. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, konstatavo, kad privaloma notarinė forma yra taikoma tik nuosavybės teisės perleidimo sandoriams, todėl šiuo konkrečiu atveju, šalių sudarytoms ginčo sutartims buvo privaloma tik paprasta rašytinė forma. Taip pat Vilniaus apygardos teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-5374-781/2017, kurioje teismas RUAB „Vicus“ ir RUAB „VKK Investicija“ ieškinius atmetė ir konstatavo, kad ieškovų teiginiai apie PVM įstatymo pažeidimą negali sąlygoti pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. UAB „Vicus“ bankroto administratorius taip pat nurodo, jog skola AB SEB bankui atsirado ne dėl AB SEB banko nesąžiningumo, kaip nurodoma ieškiniuose, tačiau dėl to, kad UAB „Vicus“ nevykdė sutartimis prisiimtų įsipareigojimų.

Atsiliepimu į kreditoriaus V. Z. ieškinį, kreditorius AB SEB bankas prašo ieškinius atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pareikštas ieškinys yra visiškai identiškas UAB „Vicus“ pareikštam ieškiniui banko atžvilgiu, kuris buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1441-603/2017. Ginčo dalis dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo jau yra išspręsta įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu, todėl nurodytoje byloje priimtas sprendimas turi prejudicinę galią, kadangi kreditorius V. Z. ieškinį reiškia iš principo BUAB „Vicus“ vardu ir interesais (prašoma taikyti restituciją ir grąžinti lėšas bankrutuojančiai bendrovei) (civilinė byla Nr. 2-1519-516/2016). Kreditorius laikosi pozicijos, kad remiantis teismų formuojama praktika Lizingo sutartims nebuvo privaloma notarinė forma, joms užteko paprastos rašytinės formos, todėl atitinkamai kreditoriaus A. Z. ieškinys šioje dalyje dėl įstatymų reikalaujamos formos tariamo nesilaikymo atmestinas. AB SEB bankas taip pat nesutinka su ieškinyje nurodoma aplinkybe, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, nes minėta teisės norma yra neimperatyvi, kadangi šioje nėra numatyta konkretaus draudimo apmokestinti PVM žemės sklypus.

Kreditorius taip pat nesutinka su argumentu, kad sandoriai prieštaravo UAB „Vicus“ veiklos tikslams, bei parėžia, kad ginčijamų Lizingo sutarčių negalima aiškinti atskirai nuo vėliau sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių: UAB „Vicus“ kreipėsi į banką prašydamas suteikti finansavimą, todėl šalims sutarus dėl jo suteikimo, buvo pasirašytos išperkamosios nuomos ir pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pagrindu UAB „Vicus“ pardavė bankui ginčo žemės sklypus ir įsipareigojo juos atpirkti, sumokėdamas ne tik tą kainą, kurią gavo iš banko, bet ir papildomai palūkanas už naudojimąsi banko pinigais, t. y. skirtingai, nei kreditavimo atveju, ginčo žemės sklypai buvo ne įkeisti, bet parduoti bankui (todėl nuosavybės teisės turėjimas šiuo atveju atliko paskolintų piniginių lėšų grąžinimo funkciją). Atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Vicus“ pateiktose paraiškose nurodyta, jog UAB „Vicus“ ketino pakeisti ginčo žemės sklypų paskirtį ir vėliau juos parduoti tretiesiems asmenis bei tokiu būdu grąžinti bankui paskolintas pinigines lėšas, tačiau dėl ekonominės krizės pasikeitus situacijai nekilnojamojo turto rinkoje, įgyvendinti šių planų UAB „Vicus“ nepavyko, t. y. UAB „Vicus“, kaip privatus juridinis asmuo (verslininkas), prisiimdamas su tuo susijusią riziką, investavo į žemės sklypus ir tokiu būdu tikėjosi gauti komercinę naudą. Ginčijant paties UAB „Vicus“ iniciatyva sudarytas Lizingo sutartis, visą atsakomybę už nepasisekusį investicinį projektą siekiama perkelti bankui, kuris nei sutartimis, nei teisės aktais, nei teismų sprendimais neprisiėmė ir nebuvo įpareigotas prisiimti nepasisekusio UAB „Vicus“ verslo rizikos. Tai pat ieškinyje nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių dėl banko nesąžiningumo.

Kreditorius AB SEB bankas nesutinka ir su ieškinio argumentais, kurių pagrindu prašoma panaikinti ginčijamus hipotekos sandorius dėl sandorių prieštaravimo teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams bei dėl restitucijos taikymo, nesutikimą argumentuoja tuo, jog šio instituto taikymas nepagrįstai pablogintų banko padėtį, kadangi būtent dėl UAB „Vicus“ kaltės, t. y. finansinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir buvo nutrauktos ginčo sutartys.

Kreditorių V. Z., UAB „VKK Vilnius“ ieškiniai atmestini, UAB „Vicus“ bankroto byloje tvirtintinas kreditorės AB SEB bankas 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas.

Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl kreditoriniai reikalavimai turėtų būti tikslinami išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl kreditorės AB SEB bankas 1 386 833,50 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo UAB „Vicus“ bankroto byloje ir jo patvirtinimo bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Pažymėtina, kad nagrinėjant finansinio reikalavimo patvirtinimo pagal ginčo teisenos taisykles klausimą, tokio ginčo objektas yra bankrutuojančios UAB „Vicus“ skolos kreditorei AB SEB bankas kilmė (t. y. jos atsiradimo pagrindas) ir jos dydžio nustatymas. Šiuo konkrečiu atveju, kreditorės finansinis reikalavimas yra grindžiamas tarp AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas – AB SEB bankas) ir UAB „Vicus“ sudarytomis 2007 m. kovo 14 d. – 2007 m. lapkričio 7 d. išperkamosios nuomos sutartimis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu UAB „Vicus“ buvo perduoti valdyti ir naudotis 24 žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Užtikrinant šių sutarčių įvykdymą, buvo įregistruota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. Nemokėjus įmokų, sutartys nuo 2009 m. kovo 14 d. buvo nutrauktos, kreditorius 2009 m. birželio 18 d. turtą perėmė. Kreditorius nurodo, kad iš šių sutarčių kylančių prievolių pagrindu buvo pareikštas ieškinys Vilniaus apygardos teismui. 2011 m. kovo 16 d. sprendimu AB „SEB lizingas“ naudai priteista iš UAB „Vicus“ 60 476,05 Eur (208 811,71 Lt (176 959,06 Lt palūkanų, 31 852,65 Lt delspinigių)), sprendimas įsiteisėjęs. Perimtas turtas parduotas patiriant 1 386 378,04 Eur nuostolį. Taip pat buvo patirta 455,46 Eur papildomų išlaidų, susijusių su perimto turto administravimu bei realizavimu, iš jų 285,98 Eur palūkanų ir 69,48 Eur delspinigių. Viso AB SEB bankas kreditorinis reikalavimas yra 1 386 833,50 Eur.

Išperkamosios nuomos sutartys, kurių pagrindu pareikštas AB SEB banko finansinis reikalavimas, buvo ginčijamos teismine tvarka. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė UAB „Vicus“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ (šiuo metu pasibaigęs reorganizavimo būdu ir išregistruotas) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko šį teismo sprendimą nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-578/2014). Taigi šiuo metu yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriais atmesti UAB „Vicus“ reikalavimai dėl išperkamosios nuomos sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiomis.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą, išaiškino ir tai, kad išperkamosios nuomos sutartys Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintinos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis (CK 6.411 straipsnis). Su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko apeliacinės instancijos teismas (civilinės bylos Nr. 2A-578/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas paminėtuose teismų sprendimuose atliktu išperkamosios nuomos sutarčių teisiniu kvalifikavimu, konstatuojant, jog išperkamosios nuomos sutartys Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys (CK 6.411 straipsnis).

CK 6 knygos IV dalies XXIII skyriaus X skirsnio 6.411 – 6.416 straipsnių nuostatos nenustato pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių nutraukimo teisinių padarinių, šalių atsakomybės pagal tokias sutartis, todėl turi būti taikomos bendrosios civilinę atsakomybę ir sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos (CK 6.245-6.262 straipsniai).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad išperkamosios nuomos sutartys buvo nutrauktos dėl UAB „Vicus“ kaltės, jam nemokant sutartyse numatytų mokėjimų. Kreditoriaus AB SEB bankas finansinis reikalavimas grindžiamas, patirtais nuotoliais, kurie atsirado nutraukus išperkamosios nuomos sutartis, t. y. 1 386 378,04 Eur nuostolis realizavus atsiimtą turtą, taip pat patirtos išlaidos nerealizuotam žemės sklypui, kurias sudaro 285,98 Eur palūkanos ir 69,48 Eur delspinigiai.

Pagal išperkamosios nuomos sutarčių 16.6.4 punktą, kai sutartys nutraukiamos dėl to, jog UAB „Vicus“ netinkamai vykdė mokėjimus pagal šias sutartis, klientas privalo grąžinti turtą ir atlyginti nuostolius, kurie UAB „SEB lizingas“ (jo teisių perėmėjas AB SEB bankas) atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu UAB „Vicus“ sutartis būtų tinkamai įvykdęs. Nuostolių sąvokos nėra pateikiama sutartyse, todėl sprendžiant dėl to, kas pripažintina kreditoriaus AB SEB banko nuostoliais, atsižvelgtina į CK 6.249 straipsnį, kuris numato, kad žala (piniginė žalos išraiška yra nuostoliai) yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (1 dalis). Be to, nuostoliais pripažintinos: protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ir jai sumažinti; protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (4 dalis). CK 6.251 straipsnis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ribotą atsakomybę. Nagrinėjamu atveju išperkamosios nuomos sutartys nenustatė sąlygų, ribojančių UAB „Vicus“ atsakomybę sutarties pažeidimo atveju, todėl AB SEB bankas įgijo teisę į visų jo patirtų nuostolių atlyginimą.

Egzistuojant išperkamosios nuomos sutarčių pasirašymo tarp šalių faktui bei jų vykdymo užtikrinimui hipotekos ir laidavimo sutartimis, t. y. ginčijamam finansiniam reikalavimui kylant iš prievolinių teisinių santykių, kreditorius V. Z. nesutikdamas su kreditorės AB SEB bankas UAB „Vicus“ bankroto byloje pareikštu finansiniu reikalavimu, pateikė teismui ieškinį actio Pauliana pagrindu, siekdamas įstatymo nustatyta tvarka (sandorių negaliojimo pagrindais) nuginčyti šiuos UAB „Vicus“ ir AB SEB bankas sandorius: 2007 m. kovo 14 d. – 2007 m. lapkričio 7 d. išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Kreditoriaus V. Z. ieškinys, pareikštas actio Pauliana pagrindu, grindžiamas tuo, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms – pažeidžia LR CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas,  Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį (CK 1.80 straipsnis) ir pažeidžia kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis), ginčijami sandoriai prieštarauja UAB „Vicus“, kaip privataus juridinio asmens, tikslams (CK 1.82 straipsnis). Teismas, siekdamas įvertinti kreditorės AB SEB bankas finansinio reikalavimo pagrįstumą, pirmiausiai žemiau motyvuose pasisako dėl ginčijamų sandorių teisėtumo ieškiniuose nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. 

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

UAB „Vicus“ kreditorius V. Z. teismui pareikštu ieškiniu, prašo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančius kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Taigi viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Byloje nėra įrodyta, jog kreditorius V. Z. ginčo sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2007 metais, tuo tarpu V. Z. reikalavimo teisė į UAB „Vicus“ atsirado tik 2016 m. liepos mėn., t. y. įsiteisėjus nutarčiai dėl UAB „Vicus“ bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus V. Z. 263,91 Eur finansinis reikalavimas UAB „Vicus“ bankroto byloje yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Finansinio reikalavimo susidarymo momentą bei jo pagrindą patvirtina bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratoriaus byloje pateikta 2017 m. sausio 14 d. paraiška išmokoms iš Garantinio fondo gauti Nr. 01-335. Nagrinėjamu atveju spręstina, jog kreditorius V. Z. neįrodė turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“ ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl neturi teisės reikšti ieškinio dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindais.

Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius V. Z. net neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) nei vienos iš actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, būtent, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ar, kad skolininkas buvo nesąžiningas, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, o ginčijamų sandorių negaliojimą iš esmės grindė kitais sandorių negaliojimo pagrindais.

Be to, pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai teigia tiek kreditorė, kurios finansinis reikalavimas yra ginčijamas, tiek ir bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratorius, ieškiniai actio Pauliana pagrindu yra pareikšti praleidus vienerių metų senaties terminą. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad kreditorius V. Z. UAB „Vicus“ vadovu buvo nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad dar iki šio ginčo, teismuose jau vyko kiti ginčai dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolų pagal sudarytas kreditavimo sutartis AB SEB bankas naudai priteisimo ir kt., spręstina, kad kreditorius V. Z. apie ginčo sandorius ir galimai pažeidžiamas jo teises turėjo žinoti akivaizdžiai anksčiau, t. y. dar prieš inicijuojant UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylą, todėl darytina išvada, kad reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu yra pareikštas praleidus įstatymo nustatytą vienerių metų senaties terminą.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sudarytų prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

Kreditoriai V. Z. ir VKK „Vilnius“ pareikštais ieškiniais ginčija UAB „Vicus“ sudarytas išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bei prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo užtikrinimui įkeitimo sandorius, tvirtindami, kad jie prieštarauja imperatyvioms normoms – Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai.

CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; kt.).

Pridėtinės vertės mokesčių įstatymas (toliau – PVM) 32 straipsnio 2 dalis reglamentuoja nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimą ar kitokį perdavimą, bei nurodo, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms.

Lizingo sutarčių sudarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija buvo aiškinama taip „Jeigu vienareikšmiai galima teigti, kad parduodame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos darbai tikrai bus (pvz., yra parengtas šios teritorijos detaliojo plano, kuriuo numatoma keisti žemės naudojimo būdą leidžiantį vykdyti statybas, projektas, apie šį projektą yra visuotinai žinoma (projekto svarstymas skelbtas centriniame dienraštyje ar pan.) arba pvz., pirkėjas yra statybos organizacija, kuri šiame sklype numato statyti, o savivaldybės ar jos dalies bendruose planuose teritorijoje, kurioje yra sklypas, yra numatyta objektų statyba ir pan.), tai tokią žemę galima laikyti žeme statyboms“ (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies komentaras).

Atsižvelgiant į PVM galiojusios įstatymo redakcijos bei analizuojant byloje pateiktus duomenis spręstina, kad UAB „Vicus“ ketino ginčo žemės sklypus naudoti statyboms. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ginčo žemės sklypus bankas įsigijo iš paties UAB „Vicus“. Pirkimo-pardavimo sutartys, bei byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad Pardavėjas UAB „Vicus“ ginčo žemės sklypus apmokestino PVM, kas suponuoją pardavėjo valią ginčo žemės sklypus naudoti statyboms ateityje.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, kad kreditoriaus V. Z. nurodyti argumentai dėl ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio prasme yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl šioje dalyje atmestini.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sudarytų prieštaraujant sutartis sudariusio juridinio asmens veiklos tikslams dėl sandorių prieštaravimo teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.82, 1.5 straipsniai).

Byloje taip pat prašoma taikyti CK 1.82 ir CK 1.5 straipsnių nuostatas, siekiant pripažinti negaliojančiomis sandorius, kuriais UAB „Vicus“ įkeitė nuosavybės teise jai priklausantį nekilnojamąjį turtą  taip norėdama užtikrinti įsipareigojimo AB SEB bankas tinkamą įvykdymą. Kreditorius V. Z. įrodinėja ginčo sandorių negaliojimo pagrindo egzistavimą, akcentuoja tai, kad jie buvo nenaudingi UAB „Vicus“, prieštaravo juridinio asmens veiklos tikslui – produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, be to, UAB „Vicus“ ginčo sandorių sudarymo metu turėjo daug skolinių įsipareigojimų, todėl negalėjo prisiimti naujų įsipareigojimų ar įkeisti turimą nekilnojamąjį turtą, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Be to, UAB „VKK Vilniaus“ teigimu bankas elgėsi nesąžiningai, neįvertino kredito gavėjų ateities perspektyvų grąžinti kreditą.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas - užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą - nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai. Ši išvada grindžiama ir ankstesne kasacinio teismo praktika, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Birių krovinių terminalas, bylos Nr. 3K-3-73/2008). Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įmonės, vykdydamos savo ūkinę veiklą, paprastai siekia pelno, tačiau jų vykdoma veikla savaime nereiškia, kad visada bus gautas pelnas, nes įmonės rezultatas gali būti ir nuostoliai. Vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų. Sandorius sudaro įmonės valdymo organas, tačiau jo sudarytas sandoris savaime negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jis neatitinka privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytos valdymo organų kompetencijos ar prieštarauja įmonės tikslams. Toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose nustatytais pagrindais, ir vienas jų įtvirtintas CK 1.82 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Taigi nagrinėjamoje byloje kreditoriai turėjo įrodyti ne tik tai, kad ginčijamas sandoris prieštaravo bendrovės veiklos tikslams, bet ir tai, kad bankas, ginčijamus sandorius su UAB „Vicus“, žinojo ar turėjo žinoti, jog privataus juridinio asmens UAB „Vicus“ valdymo organo sudarytas sandoris prieštaravo UAB „Vicus“ tikslams.

Byloje esančios Lizingo sutartys patvirtina, kad sudarytais sandoriais buvo susitarta dėl piniginių lėšų paskolinimo UAB „Vicus“, t. y. bankas iš UAB „Vicus“ nupirks ginčo žemės sklypus (tokiu būdu paskolindamas pinigines lėšas), o UAB „Vicus“ vėliau jas grąžins ir atgaus nuosavybės teisę į minėtus sklypus. Kreditorių tiek V. Z., tiek UAB „VKK Vilnius“ ieškiniuose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo sandoriai prieštaravo UAB „Vicus“ veiklos tikslams ar teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams, priešingai UAB „Vicus“, sudarydama ginčo sandorius, siekė ekonominės naudos ir šie sandoriai jai nebuvo akivaizdžiai nenaudingi ar žalingi. Kreditoriai teikdami priešingai, objektyviais duomenimis savo nurodomų aplinkybių nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Taigi, įvertinus tai kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo sandoriai prieštaravo bendrovėms veiklos tikslams ar teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams.

Dėl kreditorės AB SEB bankas finansinio reikalavimo tvirtinimo UAB „Vicus“ bankroto byloje.

Nenustačius ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų, kuriais yra grindžiamas kreditorės AB SEB bankas finansinis reikalavimas, spręstina, dėl šios kreditorės finansinio reikalavimo tvirtinimo UAB „Vicus“ bankroto byloje.

Pažymėtina, kad į bylą pateiktos 2007 m. kovo 14 d. – 2007 m. lapkričio 7 d. išperkamosios nuomos sutartys Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu UAB „Vicus“ buvo perduoti valdyti ir naudotis 24 žemės sklypai, esantys Klaipėdos mieste bei Kaišiadorių rajone. Užtikrinant šių sutarčių įvykdymą, buvo įregistruota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. Nemokėjus įmokų, sutartys nuo 2009 m. kovo 14 d. buvo nutrauktos, turtą kreditorius 2009 m. birželio 18 d. perėmė. Iš šių sutarčių kylančių prievolių pagrindu buvo pareikštas ieškinys Vilniaus apygardos teismui. 2011 m. kovo 16 d. sprendimu AB „SEB lizingas“ naudai priteista iš UAB „Vicus“ 60 476,05 Eur (208 811,71 Lt (176 959,06 Lt palūkanų, 31 852,65 Lt delspinigių)), sprendimas įsiteisėjęs. Perimtas turtas parduotas patiriant 1 386 378,04 Eur nuostolį. Taip pat buvo patirta 455,46 Eur papildomų išlaidų, susijusių su perimto turto administravimu bei realizavimu, iš jų 285,98 Eur palūkanų ir 69,48 Eur delspinigių. Viso AB SEB banko finansinis reikalavimas yra 1 386 833,50 Eur.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu dar ir tai, kad pati UAB „Vicus“ inicijavo ginčą dėl sudarytų hipotekos ir laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais – Išperkamosios nuomos sutartys, kurių pagrindu pareikštas AB SEB banko finansinis reikalavimas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė UAB „Vicus“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ (šiuo metu pasibaigęs reorganizavimo būdu ir išregistruotas) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko šį teismo sprendimą nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-578/2014). Taigi šiuo metu yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriais atmestini nepagrįsti UAB „Vicus“ reikalavimai dėl išperkamosios nuomos sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiomis.

Be to, kreditorės AB SEB bankas finansinis reikalavimas buvo patvirtintas ir UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje – Kauno apygardos teismui 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi iškėlus UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylą, 2014 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus AB SEB banko 1 458 957,47 Eur (5 037 488,36 Lt) finansinį reikalavimą. Nutartį apskundus, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-757/2014, ją paliko nepakeistą.

Nutraukus UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylą kreditorinis reikalavimas pakito, byloje pateiktas detalus kreditorinio reikalavimo dydžio paskaičiavimas, kurį sudaro patirtas nuostolis realizavus 23 žemės sklypus (1 386 378,04 Eur) , bei 1 nerealizuoto žemės sklypo patirtos išlaidos palūkanos (285,98 Eur) ir delspinigiai (69,48Eur).

Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, UAB „Vicus“ bankroto byloje tvirtintinas kreditoriaus AB SEB banko 1 386 833,50 Eur finansinis reikalavimas (ĮBĮ 26 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kreditorius AB SEB bankas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstu kokios išlaidos bei kokio dydžio buvo patirtos nagrinėjant kreditoriaus finansinio pagrįstumo klausimą, todėl nėra pagrindo pareikšto prašymo tenkinti (93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 178 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 23,01 Eur, todėl tenkinus kreditoriaus AB SEB banko prašymą patvirtinti UAB „Vicus“ bankroto byloje jos 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą, o kreditorių V. Z. ir UAB „VKK Vilnius“ ieškinius atmetus, šios išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kreditorių V. Z. ir UAB „VKK Vilnius“ lygiomis dalimis, t. y. po 11,51 Eur (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 290-291 straipsniais,

n u t a r i a:

kreditorių V. Z. ir uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ ieškinius atmesti.

Uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje patvirtinti kreditoriaus akcinės bendrovės SEB bankas 1 386 833,50 Eur finansinį reikalavimą.

Iš kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“, j. a. k. 300861795, ir kreditoriaus V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti po 11,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas