Civilinė byla Nr. e2A-146-643/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06513-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 3.3.1.18.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Juris LT“ ieškinį atsakovui R. Š. dėl skolos priteisimo, gavus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje UAB „EUROCASH1“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Juris LT“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovo 46,66 Eur skolą, 1,68 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „EUROCASH1“ sudarė su atsakovu R. Š. 2013 m. vasario 1 d. sutartį Nr. SPS-13/2910 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią susitarė teikti atsakovui signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugą bei tuo pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui. Atsakovas pretenzijų dėl paslaugų kokybės ar kitokių pretenzijų nereiškė, PVM sąskaitų faktūrų, kaip išrašytų be pagrindo negrąžino, tačiau su pradiniu kreditoriumi nėra atsiskaitęs visiškai iki šiol. 2021 m. sausio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „EUROCASH1“ reikalavimo teisę į atsakovo R. Š. įsiskolinimą perleido naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Juris LT“. Remiantis naujo kreditoriaus/ieškovo UAB „Juris LT“ 2021 m. sausio 26 d. pranešimo atsakovui duomenimis, atsakovas yra skolingas ieškovei 46,66 Eur pagrindinės skolos.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 5 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Juris LT“ iš atsakovo R. Š. 46,66 Eur skolos, 1,68 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (48,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Atsakovas R. Š. 2021 m. gegužės 11 d. pateikė teismui prieštaravimus prašydamas teismo panaikinti 2021 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo preliminarų sprendimą ir atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovas, nesutikdamas su priimtu preliminariu sprendimu, pateiktuose prieštaravimuose nurodė, jog 2017 m. kovo 21 d. atsakovas gavo pradinio kreditoriaus (UAB „EUROCASH1“) raštą dėl skolos apmokėjimo bei apsaugos paslaugų teikimo sustabdymo. Rašte pradinis kreditorius nurodė, kad atsakovo skola sudaro 33,87 Eur bei pareikalavo ją sumokėti iki 2017 m. kovo 31 d. Pradinis kreditorius informavo atsakovą, kad neapmokėjus skolos iki nustatyto termino, paslaugų teikimas nuo 2017 m. kovo 31 d. bus sustabdytas.
6. Atsakovas 2017 m. kovo 28 d. apmokėjo 22,58 Eur, tačiau liko skolingas pradiniam kreditoriui 11,29 Eur. 2017 m. gegužės 17 d. raštu pradinis kreditorius pakartotinai kreipėsi į atsakovą bei nurodė, kad jo skola už suteiktas paslaugas sudaro 124,18 Eur (t. y. už metus į priekį) bei pareikalavo ją sumokėti iki 2017 m. birželio 1 d., kartu informuodamas, kad nepamokėjus skolos iki nustatyto termino, paslaugų teikimas nuo 2017 m. birželio 1 d. bus sustabdytas. 2018 m. spalio 19 d. pradiniam kreditoriui pakartotinai pareikalavus sumokėti skolą, atsakovas pareiškė, kad jis pradiniam kreditoriui nėra skolingas. Atsižvelgdamas į tai, pradinis kreditorius 2018 m. lapkričio 15 d. informavo, jog paslaugų teikimas nuo 2017 m. birželio 5 d. buvo sustabdytas ir anuliavo dalį už metus į priekį išrašytos sumos. Atsakovo teigimu, paslaugų teikimas atsakovui turėjo būti sustabdytas nuo 2017 m. kovo 31 d., tačiau, nepaisant to, pradinis kreditorius teigia, kad paslaugos buvo teikiamos iki 2017 m. birželio 5 d. ir už šį laikotarpį reikalauja apmokėti skolą.
7. Aplinkybę, kad atsakovui skolos neapmokėjus sutartinių įsipareigojimų vykdymas bus sustabdytas, pradinis kreditorius aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė savo 2017 m. kovo 21 d. siųstame rašte. Kadangi atsakovas pradinio kreditoriaus reikalavimo iki nustatyto termino neįvykdė, todėl laiko, jog sutartinių įsipareigojimų vykdymas nuo 2017 m. kovo 31 d. buvo sustabdytas. Atsakovui iki šiol nėra aišku, kokiu pagrindu pradinis kreditorius laiko, kad paslaugų teikimas buvo nutrauktas 2017 m. birželio 5 d., t. y. po antrojo pranešimo apie skolą, o ne po pirmojo, kada atsakovui buvo aiškiai nurodyta, kad nesumokėjus skolos paslaugos nuo 2017 m. kovo 31 d. nebebus teikiamos. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų nei kad paslaugos laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 31 d., kuomet jų teikimas turėjo būti sustabdytas, buvo teikiamos, nei kad atsakovas prašė šias paslaugas teikti. Dar daugiau, atsakovas jokių pradinio kreditoriaus paslaugų ateinantiems metams neužsakė, o pradinis kreditorius savavališkai išrašė ir pateikė atsakovui sąskaitą už ateinančius metus. Ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas paslaugas užsakė, todėl ieškovo reikalavimą laiko nepagrįstu.
8. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad paslaugų teikimas buvo sustabdytas 2017 m. kovo 31 d., o atsakovas dalį skolos - 22,58 Eur - sumokėjo, likusi atsakovo skola yra 11,29 Eur, todėl ieškinys dėl 46,66 Eur skolos priteisimo negalėjo būti tenkinamas. Be to, tokiu ieškovo reikalavimu bei jo tenkinimu iš esmės pažeidžiami vartotojo (atsakovo), kaip silpnesnės sutartinių santykių šalies, interesai, nes atsakovas, gavęs pradinio kreditoriaus pranešimą apie skolą bei jos neapmokėjęs, pagrįstai tikėjosi, kad pradinis kreditorius yra sustabdęs paslaugų teikimą ir kad skolos suma nebedidės, tačiau pradinis kreditorius toliau neinformavęs tariamai teikė paslaugas (atsakovui kyla klausimas, ar jos apskritai buvo teikiamos, kai paslauga buvo sustabdyta) ir taip nesąžiningomis priemonėmis didino atsakovo skolą. Be to, net jei pradinis kreditorius ir teikė paslaugas atsakovui, to daryti jis neturėjo, todėl turi prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir atitinkamai negali reikalauti iš atsakovo už nepagrįstai teiktas paslaugas apmokėti. Papildomai pažymėjo, kad pripažįsta, kad atsakovas nėra sumokėjęs nei trečiajam asmeniui, nei ieškovei skolos dalies - 11,29 Eur sumos, kurios egzistavimo neginčija.
9. Ieškovė atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, kad su atsakovo prieštaravimais nesutinka, nes jie nepagrįsti. Atsakovas, nors nesutinka su ieškovės nurodyta skolos suma, tačiau neginčija fakto, jog yra skolingas ieškovei – nurodo, kad skolos suma yra 11,29 Eur. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad paslaugų teikimas nuo 2017 m. kovo 31 d. turėjo būti sustabdytas. Pažymėtina, kad pagal Sutarties nuostatas, pradinis kreditorius UAB „EUROCASH1“ turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti paslaugų teikimą. Be to, pradinio kreditoriaus 2017 m. kovo 21 d. raštas taip pat neįpareigoja pradinio kreditoriaus sustabdyti paslaugų teikimą nuo rašte nurodytos datos. Juo labiau, Sutartis nebuvo nutraukta 2017 m. kovo 31 d. Be to, kaip pripažįsta pats atsakovas, 2017 m. kovo 28 d. atsakovas sumokėjo dalį skolos, taigi skolos likutis 2017 m. kovo 31 d. sudarė įsiskolinimą už vieną mėnesį, todėl pradinis kreditorius, įvertinęs likusią įsiskolinimo sumą, nusprendė paslaugų teikimo nestabdyti, nes, kaip minėta, sustabdyti paslaugų teikimą yra pradinio kreditoriaus teisė, o ne pareiga (Sutarties 3.1.8 punktas). Atsakovui paslaugų teikimą pradinis kreditorius sustabdė 2017 m. birželio 5 d., kai atsakovo įsiskolinimas susidarė už 4 mėn.
10. Teiginiai, kad pradinis kreditorius nesuteikė paslaugų, todėl jis neturi už jas mokėti, yra deklaratyvaus pobūdžio bei neparemti jokiais įrodymais. Pažymi, kad būtent atsakovas 2017 m. kovo 31 d. paprašė išrašyti sąskaitą už visus metus. Sutartis yra neterminuota, Sutartyje nėra sąlygos, kad atsakovas turi kas kažkiek laiko pateikti pradiniam kreditoriui užsakymą dėl paslaugų teikimo, be to, atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad Sutartis būtų nutraukta nuo 2017 m. kovo 31 d., todėl atsakovui išliko pareiga mokėti už suteiktas paslaugas. Atsakovas apie jam paskaičiuotas sumas už paslaugas buvo informuotas dar ir pradinio kreditoriaus 2018 m. lapkričio 15 d. el. laišku, tačiau skolos sumos neginčijo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2021 m. spalio 5 d. sprendimu nusprendė 2021 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,66 Eur skolos, 1,68 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (48,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021-03-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Juris LT“, juridinio asmens kodas 303262509, naudai.
12. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovą ir pradinį kreditorių UAB „EUROCASH1“ siejo sutartiniai santykiai, pagal kuriuos pradinis kreditorius įsipareigojo teikti atsakovui signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugą, taip pat buvo sudarytas priedas prie sutarties dėl įrangos priėmimo-perdavimo ir sistemos instaliacijos. 2017 m. kovo 21 d. atsakovas gavo pradinio kreditoriaus raštą, kuriame nurodyta, jog atsakovo skola sudaro 33,87 Eur bei pareikalavo ją sumokėti iki 2017 m. kovo 31 d., taip pat informavo atsakovą, kad neapmokėjus skolos iki nustatyto termino, paslaugų teikimas nuo 2017 m. kovo 31 d. bus sustabdytas. Atsakovas 2017 m. kovo 28 d. apmokėjo 22,58 Eur, tačiau liko skolingas pradiniam kreditoriui 11,29 Eur. Atsakovo manymu, jam nesumokėjus visos skolos, nuo 2017 m. kovo 31 d. paslaugų teikimas jam buvo sustabdytas, po šios datos atsakovas paslaugų negavo, todėl mokesčiai už paslaugas po 2017 m. kovo 31 d. skaičiuoti nepagrįstai.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sutarties 3.1.8 punkte numatyta, kad trečiasis asmuo UAB „EUROCASH1“ turi teisę sustabdyti savo įsipareigojimų pagal šią Sutartį vykdymą raštiškai įspėjęs klientą prieš 3 kalendorines dienas, jeigu klientas nesumoka pagal šią Sutartį ar jos Priedus ar pakeitimus mokėtinų sumų nustatytais terminais ir/ar nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų ir/ar juos vykdo netinkamai. Taigi, trečiajam asmeniui buvo numatyta teisė, bet ne pareiga, stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsakovui nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.58, 6.207 straipsniai). Atsakovas 2021 m. kovo 21 d. rašto iš trečiojo asmens gavimo metu nebuvo tinkamai įvykdęs prisiimtų sutartinių prievolių dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, todėl trečiasis asmuo turėjo teisę pasinaudoti sutarties vykdymo sustabdymu. Dar iki rašto gavimo atsakovas didžiąją dalį skolos sumokėjo, skolos likutis sudarė įsiskolinimą už vieną mėnesį, todėl pradinis kreditorius turėjo teisę paslaugų nestabdyti, o jas sustabdė tik 2017 m. birželio 5 d., kai atsakovo įsiskolinimas susidarė už 4 mėnesius. Teismas šių aplinkybių kontekste atmetė atsakovo vertinimus, kad paslaugų teikimas jau nuo 2017 m. kovo 31 d. turėjo būti sustabdytas, kaip nesukuriančius pareigos paslaugos teikėjui stabdyti paslaugų teikimą, juo labiau, kad iki nurodyto termino dalis skolos buvo padengta.
14. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju sutarties vykdymo sustabdymas buvo numatytas sutartį tinkamai vykdžiusios šalies (t. y. trečiojo asmens), o ne sutartį pažeidusios šalies (t. y. ne atsakovo) (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.) interesų apsaugai. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų informavęs trečiąjį asmenį, kad po 2017 m. kovo 31 d. daugiau paslaugų iš trečiojo asmens gauti jis nepageidauja ar kad sutartis tarp šalių nuo šios datos būtų nutraukta. Sutartis buvo neterminuota, Sutartyje nebuvo sąlygos, kad atsakovas turi kas kažkiek laiko pateikti pradiniam kreditoriui užsakymą dėl paslaugų teikimo, todėl byloje nesant įrodymų, kad po 2017 m. kovo 31 d. trečiasis asmuo atsakovui būtų realiai sustabdęs paslaugų teikimą ar privalėjęs tai padaryti, teismas padarė išvadą, kad atsakovui išliko pareiga mokėti už suteiktas paslaugas.
15. Teismas sprendime nurodė, kad pradinis kreditorius paslaugų teikimą sustabdė 2017 m. birželio 5 d., todėl atsakovas privalo apmokėti už iki šios datos trečiojo asmens suteiktas paslaugas. Atsakovo teiginiai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 5 d. pradinis kreditorius jam jokių paslaugų nesuteikė, yra deklaratyvaus pobūdžio. Paslaugų teikimui atsakovo objekte buvo įrengta atitinkama ryšio įranga (signalizacijos sistema). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 5 d. objekte įrengta sistema būtų buvusi atjungta (išmontuota), neveikė ar būtų buvusi grąžinta savininkui. Nors atsakovas yra silpnesnioji sandorio šalis (vartotojas), tačiau tokiu atveju, kai atsakovas, būdamas informuotas apie tai, kad paslaugų teikėjas ketina jam sustabdyti paslaugų teikimą, suprasdamas, kad yra nepajėgus toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų ar paslaugų teikimas jam yra nebereikalingas, būtent atsakovas privalėjo bendradarbiauti su paslaugų teikėju ir spręsti dėl tolesnio paslaugų teikimo nutraukimo. Kadangi duomenų apie tai, kad atsakovas savo įsipareigojimus ieškovei įvykdė ir sumokėjo už suteiktas paslaugas ieškinyje nurodytą sumą - 46,66 Eur - nėra, atsakovas pažeidė savo sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai vengia mokėti už suteiktas paslaugas, todėl teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
16. Atsakovas R. Š. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinys dėl 35,37 Eur skolos, 1,68 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 208 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš ieškovės UAB „Juris LT“ atsakovo R. Š. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Apeliantas visų pirma pasisako dėl paslaugų teikimo sustabdymo nuo 2017 m. kovo 31 d. Nurodo, kad Sutarties 3.1.8 p. sulygta, kad „klientui pašalinus prievolių vykdymo sustabdymo priežastis ir gavus kliento raštišką pranešimą apie tai“. Pradinis kreditorius 2017 m. kovo 21 d. pranešime nurodė, kad atsakovas yra skolingas 33,87 Eur, kuriuos prašė sumokėti iki 2017 m. kovo 31 d., ir nurodė, kad klientui nepadengus įsiskolinimo iki 2017 m. kovo 31 d., apsaugos paslaugų teikimas bus sustabdytas be atskiro pranešimo <...> padengus įsiskolinimą, paslaugų tiekimas bus atnaujintas tik tuo atveju, jeigu apie skolos padengimą bus pranešta <...>. Šia Sutartyje numatyta teise pradinis kreditorius pasinaudojo – labai aiškiai informavo atsakovą, kad nuo 2017 m. kovo 31 d. apsaugos paslaugų teikimas bus sustabdytas be atskiro pranešimo ir kad bus atnaujintas tik tuo atveju, jeigu atsakovas: a) padengs įsiskolinimą; b) jeigu apie skolos padengimą atsakovas praneš el. paštu. Toks pranešimo turinys leidžia manyti, kad būtent nuo šios dienos paslaugų teikimas yra sustabdytas. Apeliantas taip pat pažymi, kad 2017 m. kovo 28 d. atsakovas apmokėjo 22,58 Eur, tačiau liko skolingas 11,29 Eur., apie skolos padengimą nepranešė, atnaujinti paslaugų neprašė. Remiantis šiomis aplinkybėmis, paslaugų teikimas turėjo būti sustabdytas. Po šios datos paslaugos nebuvo teikiamos. Nei rašte, nei Sutartyje nėra numatyta, kad sumokėjus dalį skolos, paslaugų teikimas nebus sustabdomas ar bus atnaujinamas.
18. Nurodo, kad paslaugas teikiantis subjektas turėjo laikytis bendradarbiavimo pareigos ir aiškiai informuoti atsakovą apie tolesnį Sutartimi sulygtų paslaugų teikimą. Tokius argumentus grindžia Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtintais principais. Pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalies nuostatas, jas taikant kaip analogiją, apie sutarties vykdymo atnaujinimą taip pat priešingai šaliai privalo būti aiškiai pranešama, tai atitiktų vartotojo teisėtą lūkestį gauti informaciją tiek apie tai, kad paslauga teikiama, tiek apie savo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką. Atsakovas turi žinoti apie paslaugų teikimą, kadangi nuo to priklauso ir kitų jo teisių įgyvendinimas, pvz. teisė nutraukti sutartį, teisė pačiam prašyti sustabdyti paslaugų teikimą ir pan. Kadangi atsakovui tuo metu paslaugų nereikėjo, žinodamas, kad tos paslaugų toliau po 2017 m. kovo 31 d. yra ir bus teikiamos, būtų pats pateikęs prašymą sustabdyti paslaugų teikimą ir sutartį nutraukti. Atkreipia dėmesį, kad CK 6.22816 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, taip pat skaitmeninis turinys, neturi pareigos už tai mokėti. Vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų.
19. Pažymi, kad atsakovas neturi mokėti už paslaugas, kurių neprašė atnaujinti Sutarties 3.1.8 p. ir 2017 m. kovo 21 d. paties pradinio kreditoriaus nustatyta tvarka. Ieškovė turėjo įrodyti ne tik kad paslaugos po 2017 m. kovo 31 d. buvo teikiamos, bet ir tai, kad atsakovas kreipėsi dėl jų atnaujinimo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Pradinis kreditorius turėjo pareigą bendradarbiauti su atsakovu ir informuoti apie pasikeitusius sprendimus, t. y., jog nusprendė nebestabdyti paslaugų teikimo ar jį atnaujinti. To nepadaręs, jis akivaizdžiai nebendradarbiavo su atsakovu, veikė savo rizika, todėl turi prisiimti nuostolius.
20. Apelianto teigimu, pradinis kreditorius atsakovui 2017 m. kovo 21 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. pateikė iš esmės identiškus pranešimus apie įsiskolinimą ir apie jo nepadengimo pasekmes (paslaugų teikimo sustabdymą), tačiau teismas sprendime vertino, jog paslaugų teikimas buvo sustabdytas tik nuo antrojo 2017 m. gegužės 17 d. pranešimo. Abiejuose pranešimuose nurodoma, iki kokios datos turi būti padengta visa skola ir kad jos nepadengus, paslaugų teikimas bus sustabdomas be atskiro pranešimo. Taip pat nurodoma, kad paslaugos bus atnaujinamos tik padengus įsiskolinimą ir apie tai informavus pradinį kreditorių. Byloje nėra jokių argumentų, kodėl būtų pagrindas spręsti, kad paslaugos sustabdytos tik nuo 2017 m. gegužės 17 d.
21. Savo teiginius atsakovas grindžia vartotojų apsaugos doktrina ir nurodo, kad atsakovui nebuvo aišku ir suprantama, kad 2017 m. kovo 21 d. pranešime nurodytas paslaugų sustabdymas, nepadengus visos skolos, nebus vykdomas, todėl pradinis kreditorius, kaip verslininkas, turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, siekdamas panaikinti bet kokias vartotojo abejones dėl Sutarties vykdymo, informuojant apie pasikeitusį sprendimą ar paslaugų teikimo atnaujinimą. Tokia situacija turėtų būti aiškinama ir vertinama palankiausiu vartotojui būdu.
22. Pažymi, kad 2017 m. gegužės 17 d. pranešimu pradinis kreditorius informavo, kad skola yra 124,18 Eur. Kaip vėliau paaiškėjo, skola susidarė dėl to, kad pradinis kreditorius išrašė 2017 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0388032 už teikiamas paslaugas metus į priekį, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Tai, kad atsakovas neprašė išrašyti sąskaitos už būsimas paslaugas patvirtina 2018 m. lapkričio 15 d. pradinio kreditoriaus laiškas, kuriuo atsakovas buvo informuotas, jog paslaugų teikimas nuo 2017 m. birželio 5 d. buvo sustabdytas ir anuliavo dalį už metus į priekį išrašytos sumos. Teismas neįvertino, kad 2017 m. gegužės 17 d. nurodyta skola iš esmės atsirado dėl pradinio kreditoriaus veiksmų, išrašius sąskaitą faktūrą už būsimas paslaugas, kurių atsakovas neužsakė, nors tarp šalių buvo įprasta praktika mokėti mokestį pradiniam kreditoriui kiekvieną mėnesį.
23. Pasisakydamas dėl to, kad ginčo laikotarpiu paslaugos atsakovui nebebuvo teikiamos, atsakovas nurodo, kad Sutarties priedo „Susitarimo dėl įrangos priėmimo-perdavimo“ 7 p. šalys susitarė, kad instaliuota sistema yra grąžinama pradiniam kreditoriui tik tuo atveju, kai Sutartis baigiasi anksčiau laiko ar ją nutraukus. Nagrinėjamu atveju, Sutartis nebuvo nei pasibaigusi, nei nutraukta, pradinis kreditorius, esant atsakovo skolai, tik sustabdė paslaugų teikimą, todėl sistema neturėjo būti grąžinama. Be to, pats pradinis kreditorius net nesikreipė į atsakovą ir nereiškė jokio reikalavimo dėl sistemos grąžinimo. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl šios aplinkybės, kadangi būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad paslaugos buvo teikiamos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo.
26. Byloje nustatyta, kad UAB „EUROCASH1“ 2013 m. vasario 1 d. sudarė su atsakovu R. Š. neterminuotą sutartį Nr. SPS-13/2910, pagal kurią susitarė teikti atsakovui signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugą, o atsakovas (klientas) įsipareigojo mokėti už jam trečiojo asmens suteiktas paslaugas šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
27. 2013 m. vasario 1 d. priedu prie Sutarties – Susitarimu dėl įrangos priėmimo – perdavimo atsakovas su UAB „EUROCASH1“ susitarė, kad papildomam signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo bei reagavimo paslaugų vykdymui kliento objekte (duomenys neskelbtini), UAB „EUROCASH1“ instaliuoja, suderina ir įjungia trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančią ryšio įrangą (toliau vadinama sistema), kuri perduodama klientui tolesniam eksploatavimui ir kurią, pasibaigus Sutarties galiojimo laikui ar Sutartį nutraukus anksčiau nustatyto laiko, klientas privalo grąžinti ar leisti trečiajam asmeniui netrukdomai atsiimti (Susitarimo dėl įrangos priėmimo-perdavimo 1, 3.1, 3.2, 7 punktai).
28. 2017 m. kovo 21 d. atsakovas gavo pradinio kreditoriaus (UAB „EUROCASH1“) raštą Nr. S-17 dėl skolos apmokėjimo bei apsaugos paslaugų teikimo sustabdymo, kuriame pradinis kreditorius nurodė, jog atsakovo skola sudaro 33,87 Eur bei pareikalavo ją sumokėti iki 2017 m. kovo 31 d., taip pat informavo atsakovą, kad neapmokėjus skolos iki nustatyto termino, apsaugos paslaugų teikimas nuo 2017 m. kovo 31 d. bus sustabdytas be atskiro pranešimo. Pranešime taip pat nurodoma, kad padengus įsiskolinimą, paslaugų teikimas bus atnaujintas tik tuo atveju, jeigu apie skolos padengimą atsakovas pradiniam kreditoriui praneš el. paštu.
29. Atsakovas 2017 m. kovo 28 d. apmokėjo 22,58 Eur, tačiau liko skolingas pradiniam kreditoriui 11,29 Eur. Atsakovo manymu, nuo 2017 m. kovo 31 d. jam paslaugų teikimas turėjo būti sustabdytas.
30. 2017 m. gegužės 17 d. raštu pradinis kreditorius kreipėsi į atsakovą bei nurodė, kad jo skola už suteiktas paslaugas sudaro 124,18 Eur bei pareikalavo ją sumokėti iki 2017 m. birželio 1 d. Rašte taip pat nurodyta, kad neapmokėjus skolos iki nustatyto termino, apsaugos paslaugų teikimas nuo 2017 m. birželio 1 d. bus sustabdytas be atskiro pranešimo. Rašte pažymėta, kad padengus įsiskolinimą, paslaugų teikimas bus atnaujintas (tuo atveju, jeigu iki nurodyto termino skola sumokėta nebuvo, ir paslaugų tiekimas buvo sustabdytas) tik tuo atveju, jeigu apie skolos padengimą atsakovas praneš el. paštu. Byloje nepaneigti atsakovo paaiškinimai, kad ši sąskaita buvo išrašyta už būsimas paslaugas ir kad jis paprašė minėtą sąskaitą už būsimų paslaugų teikimą anuliuoti.
31. Byloje esantys įrodymai (elektroninis laiškas atsakovui ir UAB „EUROCASH1“ pardavimų skyriaus vadovo tarnybinis pranešimas) taip pat patvirtina, kad pradinis kreditorius 2018 m. lapkričio 15 d. informavo, jog bus anuliuota dalis išrašytos sąskaitos, minusuojant mokestį po paslaugų sustabdymo, bet už paslaugas nuo 2017 m. vasario 1 d. iki sustabdymo turi būti apmokėta. Rašte nurodyta, kad paslaugos buvo teikiamos iki 2017 m. birželio 5 d.
32. 2021 m. sausio 18 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, o atsakovas apie tai informuotas 2021 m. sausio 26 d. su įpareigojimu sumokėti įsiskolinimą pagal Sutartį.
33. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl skolos, susidariusios laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 5 d., pagrįstumo. Apelianto teigimu, Sutarties vykdymas buvo sustabdytas nuo 2017 m. kovo 31 d., kaip kad nurodyta ieškovės 2017 m. kovo 21 d. pranešime, tuo tarpu ieškovė teigia, kad jai numatyta teisė, bet ne pareiga stabdyti paslaugų teikimą, todėl apsaugos paslaugos atsakovui ir toliau buvo teikiamos, už kurias atsakovas yra neatsiskaitęs, todėl prašo šios skolos priteisimo.
34. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Sutartis buvo sudaryta su atsakovu vartotoju. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 47 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37 punktas).
35. Sąlygų nesąžiningumas ex officio turi būti vertinamas bet kurioje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Pirmosios instancijos teismas, nors konstatavo atsakovo buvimo vartotoju aplinkybę, tačiau nevertino sutarties sąlygų vartojimo teisinio santykio aspektu. Kaip minėta, toks sutarties nuostatų vertinimas ex officio gali ir turi būti atliekamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl visų pirma sutartis, iš kurios nevykdymo ieškovė prašė priteisti įsiskolinimą, vertintina būtent šiuo aspektu.
36. Nagrinėjamoje byloje sutartis sudaryta tarp fizinio asmens (atsakovo) ir verslo subjekto – bendrovės (ieškovės), sutartimi įsipareigota atsakovui teikti signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugą. Šios aplinkybės rodo, kad sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius.
37. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Tais atvejais, kai šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal įstatyme įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys.
38. CK 6.188 straipsnis apibrėžia, kokios vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Išsamiai vartojimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pagrindai ir procedūros pagal dabartinį reglamentavimą yra aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 nurodyta, kad kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą.
39. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Bet kuriuo atveju sutarties sąlygos nesąžiningomis gali būti pripažintos tik esant abiem požymiams: jos turi būti neaptartos individualiai ir iškreipti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga įvertinus tiek patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
40. Esminis šalių ginčas kilo dėl Sutarties 3.1.8 punkto, kuriame nurodyta, kad „Apsauga turi teisę sustabdyti savo įsipareigojimų pagal šią Sutartį vykdymą raštiškai įspėjusi klientą prieš 3 (tris) kalendorines dienas, jeigu klientas nesumoka pagal šią Sutartį ar jos priedus ar pakeitimus mokėtinų sumų nustatytais terminais ir/ar nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų ir/ar juos vykdo netinkamai. Apsauga atnaujina savo sutartinių prievolių pagal šią Sutartį vykdymą, klientui pašalinus prievolių vykdymo sustabdymo priežastis ir gavus kliento raštišką pranešimą apie tai. Sutartinių prievolių vykdymas atnaujinamas kitą darbo dieną 12.00 val. po dienos, kai apsauga gauna raštišką kliento pranešimą apie prievolių sustabdymo priežasties pašalinimą ir įrodymus, kad reikiamos sumos yra sumokėtos“.
41. Individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas. Todėl ji nereikalauja tokių apsaugos būdų, kurie įtvirtinti CK 6.185 straipsnyje, taikymo kaip standartinės sutarčių sąlygos, kurias iš anksto parengia viena šalis nederindama su kita šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad sutarties sąlygos būtų su atsakovu aptartos individualiai, todėl, atsižvelgiant į tai, kad esant abejonėms, aplinkybės vertinamos vartotojo naudai, darytina išvada, kad pastaroji nuostata individualiai nebuvo aptarta. Pripažinus nurodytą sąlygą neaptartą individualiai, spręstinas klausimas dėl jos sąžiningumo. Teismo vertinimu, nors ši Sutarties nuostata įtvirtinta siekiant ieškovės, kaip paslaugų teikėjos, apsaugos, tačiau tokia apsauga įtvirtinta ne savitiksliai, o kaip atsakas į galimus kliento (šiuo atveju – atsakovo) veiksmus netinkamai vykdant Sutartį, t. y. laiku su ieškove neatsiskaitant. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad šia Sutartyje numatyta teise ieškovė neturėjo pagrindo pasinaudoti, kadangi iki tol buvo susidaręs atsakovo įsiskolinimas. Be to, šioje sutarties sąlygoje nėra numatytos jokios neigiamos ar nepagrįstai didelės pasekmės atsakovui, priešingai, tokia teisė, suteikiama ieškovei, laikytina proporcinga. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pastarosios sutarties nuostatos nėra pagrindo laikyti nesąžininga ar pažeidžiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.
42. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kokia apimtimi turi būti įgyvendinta pareiga vertinti ex officio sutarties sąlygas, t. y. kiek teismas, nagrinėjantis vartotojo pareikštą ieškinį dėl tam tikrų su verslininku sudarytos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, turi savo iniciatyva ir atskirai išnagrinėti visas kitas šio vartotojo neginčytas sutarties sąlygas tam, kad patikrintų, ar jos gali būti laikomos nesąžiningomis. ESTT padarė išvadą, kad teismas, nagrinėjantis vartotojo pareikštą ieškinį dėl tam tikrų su verslininku sudarytos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, neprivalo savo iniciatyva ir atskirai išnagrinėti visų kitų šio vartotojo neginčytų sutarties sąlygų tam, kad patikrintų, ar jos gali būti laikomos nesąžiningomis; jis turi išnagrinėti tik su ginčo dalyku, kaip jį apibrėžė bylos šalys, susijusias sąlygas, kai tik turi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurios prireikus gali papildomai gauti, imdamasis tyrimo priemonių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. kovo 11 d. sprendimas byloje Györgyné Lintner prieš UniCredit Bank Hungary Zrt., C‑511/17, 27–38 punktai.). ESTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad apsaugos, kurią atitinkamas nacionalinis teismas pagal šią direktyvą turi suteikti vartotojui savo iniciatyva imdamasis veiksmų, veiksmingumas negali būti toks, kad būtų nepaisoma šalių pretenzijose apibrėžtų ginčo dalyko ribų arba jos būtų peržengiamos, taigi šis nacionalinis teismas neturi išplėsti šio ginčo taip, kad viršytų jam pateiktus reikalavimus ir pagrindus, atskirai analizuodamas bet kurią kitą sutarties, dėl kurios tik tam tikrų sąlygų jam pateiktas ieškinys, sąlygą tam, kad įvertintų, ar ji nesąžininga. Tokį vertinimą pateisina, be kita ko, tai, kad galėtų būti pažeistas dispozityvumo principas, pagal kurį šalys apibrėžia ginčo dalyką.
43. Kiek tai susiję su byloje kilusiu ginču, kitų susijusių sutarties nuostatų taip pat nėra pagrindo laikyti nesąžiningomis. Tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygos neatitinka nesąžiningų sutarties sąlygų apibrėžimo, priešingai, yra aiškiai išreikštos ir suprantamos, nors ir nebūtų individualiai aptartos. Atsižvelgiant į tai, toliau vertintinas šių sutarties nuostatų laikymasis bei sutarties vykdymas.
44. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.200 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Kiekviena šalis turi vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).
45. Kaip matyti iš Sutarties, ji yra neterminuota, taip pat ginčo metu nebuvo ir nutraukta, todėl abiejų šalių turėjo būti vykdoma. Papildoma atsakovui, kaip vartotojui, suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojas gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti ar pakeisti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
46. Aplinkybė, jog apeliantas manė, kad nuo 2017 m. kovo 31 d. apsaugos paslaugų teikimas jam yra sustabdomas/nebeteikiamas, negali būti prilyginama sutarties nutraukimui, kaip tą numato CK 6.217 straipsnis. Kaip teisingai nustatė tiek pirmosios instancijos teismas, o apeliantas to neginčijo, Sutarties 3.1.8 numatė teisę, bet ne pareigą sustabdyti paslaugų teikimą. Pakartotinai pažymėtina, kad toks informavimas apie galimą paslaugų teikimo sustabdymą nėra tapatus sutarties nutraukimui. Dėl šios priežasties atsakovas po šių pranešimų manydamas, kad jam paslauga nėra teikiama, kaip pats nurodė, jos jam ir nebebuvo reikalingos, turėjo imtis aktyvių veiksmų, kylančių iš jau minėtos šalių bendradarbiavimo pareigos, kad Sutartis būtų nutraukta, kaip tai numato Sutarties 8 dalyje nustatyta tvarka. Apeliantui tokių veiksmų nesiėmus, jam pagrįstai ir po 2021 m. kovo 21 d. siųsto pranešimo, pagal galiojančią ir nenutrauktą Sutartį, išliko pareiga mokėti periodines įmokas (Sutarties 6.1 punktas).
47. Be to, pačiame 2017 m. kovo 21 d. pranešime nurodyta, kad tik tokiu atveju, jei įsiskolinimas nebus padengtas iki 2017 m. kovo 31 d. apsaugos paslaugų teikimas bus sustabdytas be atskiro pranešimo. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, paties apelianto paaiškinimų, jis 2017 m. kovo 28 d. (taigi, ieškovės nurodytu terminu) apmokėjo 22,58 Eur, o liko skolingas 11,29 Eur. Taigi, atsakovui apmokėjus didesniąją dalį įsiskolinimo, tokiais aktyviais veiksmais parodžius, kad ketina tęsti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, o ne ją nutraukti, ieškovė, turėdama teisę, o ne pareigą sustabdyti Sutarties vykdymą, jos nesustabdė. Dėl šios priežasties apeliantui išliko pareiga mokėti už paslaugas.
48. Apelianto teigimu, Sutarties 3.1.8 punktas taip pat numato reikalavimus paslaugų vykdymo atnaujinimui, analogiškos sąlygos nurodytos ir 2017 m. kovo 21 d. pranešime, jog paslaugų teikimas bus atnaujintas tik tokiu atveju, jei klientas apie skolos padengimą praneš paslaugų teikėjui, apeliantas tokių veiksmų neatliko, todėl turėjo pagrindą manyti, kad paslaugų teikimas jam ir toliau lieka sustabdytas. Teismo vertinimu, šios sąlygos reikšmingos tik tokiu atveju, jeigu būtų konstatuota, kad paslaugų teikimas iš tiesų buvo sustabdytas, tačiau, kaip matyti iš paties šalių elgesio – apelianto dalies įsiskolinimo apmokėjimo, ieškovės paaiškinimų, kad įvertinusi tokį apelianto elgesį ir likusį sąlyginai nedidelį įsiskolinimą, ji nusprendė pasinaudoti savo teise ir paslaugų teikimo nesustabdyti, todėl ir apeliacinio skundo argumentai, kiek tai susiję su paslaugų teikimo atnaujinimu, laikytini nepagrįstais. Pakartotinai akcentuotina, kad Sutarčiai esant neterminuotai, nei vienai iš šalių neišreiškus aiškios valios Sutartį nutraukti, ja prisiimti įsipareigojimai ir toliau privalėjo būti vykdomi.
49. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ieškovės 2017 m. gegužės 17 d. pranešimas savo turiniu iš esmės analogiškas 2017 m. kovo 21 d. pranešimui, o pirmosios instancijos teismas nevertino 2017 m. gegužės 17 d. pranešimo bei sprendime nemotyvavo, kodėl darė išvadą, kad paslaugų teikimas buvo sustabdytas būtent nuo 2017 m. birželio 5 d., o ne nuo 2017 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad minėtame 2017 m. gegužės 17 d. pranešime būtent ir atkreiptas kliento dėmesys į tai, kad „padengus įsiskolinimą, paslaugų teikimas klientui bus atnaujintas tuo atveju, jeigu iki nurodyto termino skola sumokėta nebuvo ir paslaugų tiekimas buvo sustabdytas“, kas patvirtina, kad atnaujinimas galimas, jeigu paslaugų teikimas buvo sustabdytas. Šiuo atveju, nesustabdžius paslaugų teikimo nuo 2017 m. kovo 31 d., nebuvo poreikio jas ir atnaujinti.
50. Apeliantas taip pat teigia, kad ginčo laikotarpiu paslaugos atsakovui nebebuvo teikiamos, o apsaugos sistema neturėjo būti grąžinama, nes Sutartis nebuvo nutraukta, tik paslaugų teikimas buvo sustabdytas, be to, pradinis kreditorius nesikreipė į atsakovą ir nereiškė reikalavimo dėl sistemos grąžinimo ir būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad paslaugos buvo teikiamos. Tokie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, nes įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie atitinkamų faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-421/2017, 27 punktas). Sutarčiai esant neterminuotai, kaip pats apeliantas nurodė, nesant nutrauktai, ieškovė turėjo pareigą apsaugos paslaugas teikti, o atsakovas už jas atsiskaityti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į ieškovę dėl neteikiamų ar netinkamai teikiamų paslaugų, taip pat nesikreipė, kad Sutartis būtų nutraukta. Ieškovei nusprendus nepasinaudoti savo teise nuo 2021 m. kovo 31 d. nestabdyti paslaugų teikimo, atsakovui ginčo laikotarpiu su pretenzijomis nesikreipus, darytina pagrįsta išvada, kad paslaugos turėjo būti teikiamos, atitinkamai, atsakovas turėjo už jas atsiskaityti, priešingų tokias išvadas paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė.
51. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė išvadas, kad yra pagrindas priteisti ieškovei įsiskolinimą iš atsakovo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas). Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo (CPK 98 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
apelianto R. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė